Liudmyla Zborovska | Pranešimo spaudai nuotr.
Lapkričio mėnesį Vilniaus stalo teatro kvietimu Lietuvoje viešėjo Lvivo teatro „Ir lėlės, ir žmonės“ („І люди, и лялки“) aktorė, dainininkė, muzikantė Liudmyla Zborovska. Ir ne šiaip viešėjo, o kaip Stalo teatro spektaklio „Deivių archeologija“ dalyvė vaidino ir muzikavo penkių Lietuvos miestų bibliotekose ir teatruose. Mintis įtraukti Liudmylą ir jos atliekamas senovines ukrainiečių liaudies dainas į spektaklį, įkvėptą antropologės Marijos Gimbutienės įžvalgų, kilo Stalo teatro įkūrėjai, režisierei, scenografei Saulei Degutytei.
Abiejų teatrų draugystė užsimezgė 2016 metais, kai „Stalo teatras“ pirmą kartą nuvyko į teatro „Ir lėlės, ir žmonės“ organizuojamą tarptautinį teatrų festivalį Lvive. Lietuvių režisierės kūryba Liudmylai iškart padarė didžiulį įspūdį. „Saulė yra moteris ugnikalnis, kūrybinių idėjų, drąsių, netikėtų sprendimų, fantazijos ir humoro vulkanas“, – apie kolegę lietuvę pasakoja Liudmyla. Ir nors prisipažino, kad kvietimas atvykti į Lietuvą iš pradžių nesukėlė džiaugsmo, nes tokiu sunkiu metu palikti Ukrainą labai nesinorėjo, atsisakyti dalyvauti S. Degutytės spektaklyje ji nesiryžo.
Gavusi užduotį praturtinti lietuvių spektaklį senosiomis ukrainiečių dainomis, Liudmyla nieko nelaukusi ėmėsi darbo – peržiūrėjo milžinišką jos pačios sukauptą senųjų dainų archyvą, perklausė šimtus įrašų iš ekspedicijų po Ukrainos kaimus ir atrinko šešias dainas. „Iš pradžių labai nerimavau, ar sugebėsiu susitvarkyti su užduotimi, ar pavyks rasti tokias dainas, kurios harmoningai įsilietų į spektaklį, nesutrikdytų jo ritmo, nesukeltų disonanso“, – nuogąstavo Liudmyla. Tačiau kai virtualiose repeticijose ji sudainavo atrinktų dainų fragmentus ir kūrybinė lietuvių komanda su kompozitoriumi, etno muzikos ekspertu, multiinstrumentalistu Gediminu Žiliu vienbalsiai pritarė jos pasirinkimui, abejonės išsisklaidė. Taip gimė nauja muzikinė ir prasminė „Deivių archeologijos“ spektaklio versija, o Liudmylos dainos darniai įsipynė į lietuviškų sutartinių ataudus, liudydamos istorinę ir dvasinę lietuvių ir ukrainiečių giminystę. Naujų metų vasario 26-ąją su spektakliu, praturtintu ukrainiečių melodijomis, galės susipažinti ir Vilniaus Menų spaustuvės žiūrovai.
Liudmyla Zborovska su „Stalo teatro“ trupe | Pranešimo spaudai nuotr.
Pasak režisierės S. Degutytės, šiuo muzikiniu spektakliu-meditacija norėjosi atsigręžti į tuos senosios Europos laikus, kai „visos motinos migdydavo kūdikius viena lopšine, bendruomenės švęsdavo saulėgrįžą ir Pasaulio medis buvo visiems vienas“. Spektaklyje skamba archajiškos lietuvių liaudies dainos ir sutartinės, kanklių, smuiko, įvairių senovinių instrumentų dermės. Jų klausantis atsiveria durys į pamirštą pasaulį, kai mūsų protėviai garbino moteriškos giminės dievybes – gamtos, namų židinio, lemties, mirties, pomirtinio pasaulio deives, kurios globojo ir puoselėjo taikų žmonių sugyvenimą, santykių darną, pagarbų požiūrį į gamtą ir žmogaus gyvybę. M. Gimbutienės teorija apie taikios matriarchatinės senosios Europos visuomenės žlugimą ir karingosios patriarchalinės kultūros įsigalėjimą, Europą užplūdus karingųjų indoeuropiečių gentims, šiandieninių įvykių fone suskamba neįtikėtinai aktualiai. Akivaizdu, kad Ukrainos kare su agresore iš Rytų ir vėl kaunasi dvi priešingos civilizacijos – taiki savo laisvę, žemę, kultūrinę tapatybę ginanti ukrainiečių visuomenė su visa griaunančiu, šovinistinių lozungų suklaidintu, agresyviu, patriarchališku „rusiškuoju pasauliu“, valdomu megalomaniško despoto.
Paradoksalu, bet karas ne tik skaldo ir priešina, o ir vienija. Turbūt niekada lietuviai nesijautė tokie artimi ukrainiečiams kaip dabar. Ir niekada nebuvo taip lengva užmegzti pokalbio, nors tas pokalbis dažniausiai prasideda karu ir baigiasi pergalės Ukrainai palinkėjimu. Apie sunkiai įsivaizduojamą karo patirtį ir apie teatrą karo metu pasikalbėjome ir su Liudmyla. Į pirmąjį klausimą, kaip įmanoma šiuolaikiniams žmogui susitaikyti su karo padėtimi, ją pripažinti ir joje išgyventi, Liudmyla atsako, kad karas pas juos vyksta jau aštuonerius metus.
„Kad ir kaip keistai skambėtų, mes prie jo savotiškai pripratome. Iki vasario 24-osios, net ir pasibaigus intensyviam kovų laikotarpiui, kasdien ar kas antrą dieną žūdavo po kelis mūsų karius“, – sako Liudmyla. – „Mano feisbuko juostoje nuolat būdavo užuojautų ir mirties pranešimų. Viena draugė pastebėjo, kad jis primena ritualinių paslaugų įmonės puslapį. O man atrodė, kad būtina bent taip parodyti pagarbą žuvusiems ir priminti visiems, kad šalyje tebevyksta karas.“
Ir vis dėlto, pasakoja Liudmyla, šį vasarį, net žinodami, kad prie šalies sienų sutelkta tūkstančiai rusų karių ir karinės technikos vienetų, patys ukrainiečiai nelabai tikėjo, kad agresorius ryšis pradėti plataus masto karštąjį karą. Sklido kalbos, kad kažkokie oligarchai jau sėda į lėktuvus ir neša kudašių, bet žmonės manė, kad galbūt jie tiesiog apsidraudžia. Sveiko proto XXI amžiuje gyvenančiam žmogui sprendimas įsiveržti su tankais į svetimą šalį atrodė neįmanomas.
„Vasario 24-ąją aš miegojau savo namuose Lvive ir apie 4 ryto mane pažadino duktė. Sako, kelkis, mama, mus bombarduoja. Bombarduoja Kijivą. Jos draugas, tuo metu buvęs Sakartvele, pirmasis išgirdo šią žinią ir paskambino dukrai. Viskas buvo lyg sapne, nesupratau, kur esu, pažadinau vyrą, įsijungėm internetą – iš tiesų! Supratome, kad taikus mūsų gyvenimas baigėsi.“
„Kalėdos. Šermenys“ („Різдво. Тризна“) | Pranešimo spaudai nuotr.
– Kokių veiksmų ėmėtės pirmiausiai?
– Pirmoji karo diena buvo labai chaotiška, bet reikėjo kažkaip susikaupti. Nesu linkusi pulti į paniką, sunkiose situacijose mėginu mobilizuotis. Mus ne kartą perspėjo, kad reikia pasiruošti būtiniausių daiktų krepšelį. Aš greitai surinkau kažkokius dokumentus, banko korteles, įsimečiau žibintuvėlį, šiltų drabužių ir su dukra išėjom ieškoti slėptuvės, nes mūsų name nėra rūsio. Apėjome visą mikrorajoną, bet niekur neradome slėptuvių. Pirmomis dienomis dar nebuvo jokios informacijos, visi buvo užklupti nepasiruošę. Bet paskui žmonės labai greitai susiorganizavo. Kaimyninio namo gyventojai greitai iškuopė rūsio patalpas, kažkoks vaikinas atvežė vandens atsargų, kažkas parūpino kilimėlių, ant kurių būtų galima sėdėti, kažkas pakabino užrašą „Slėptuvė“.
Antrą karo dieną, užkaukus sirenoms, mes ir nuėjome į tą rūsį. Ten buvo trys patalpos. Pirmoje dar buvo pakenčiama būti, bet kitose labai trūko oro ir tvyrojo slogus drėgmės ir pelėsių kvapas. Pasėdėjau ten pora valandų, kol baigėsi pavojus, grįžau namo ir pradėjau kosėti. Ir nutariau daugiau į tą rūsį neiti. Jei jau lemta man žūti nuo bombų, geriau žūsiu namie. Žmonės patarė, kad prasidėjus bombardavimui saugiausia gulėti vonioje arba būti kuo toliau nuo langų, pavyzdžiui, kambario sienų kampuose.
– O kada pirmą kartą nuėjote į savo teatrą?
– Žinoma, visi spektakliai buvo atšaukti, bet juk reikėjo kažko griebtis. Vyrai išėjo kariauti, o mes su kolegėmis pradėjome galvoti, kaip būti šioje situacijose naudingoms. Prisiminiau, kad karo pradžioje vienoje cerkvėje buvau mačiusi, kaip moterys rišo maskuojančius tinklus. Kilo mintis suorganizuoti šį darbą ir mūsų teatre. Pažįstama bibliotekininkė davė kelis tinklus, juos ištempėme per visą teatro sceną, pritvirtinome ir jau trečią karo dieną ėmėmės darbo.
Darbas truputį ramino, nemažai žmonių, pažįstamų ateidavo mums padėti. Tai buvo savotiška psichoterapija, nes kruopštus rankų darbas iš tiesų ramina nervus. Dirbdami klausydavom žinių, į teatrą užsukdavo nemažai pabėgėlių su vaikais. Į Lvivą ir Vakarų Ukrainą driekėsi nesiliaujantys pabėgėlių srautai. Lvivo stotyje tuoj pat įsikūrė savanorių punktas, išdygo palapinės. Žmonės labai greitai organizavosi. Kažkas gamina sumuštinius, kažkas verda arbatą, kiti visą parą budi stotyje priimdami pabėgėlius. Viena mūsų teatro aktorė savo automobiliu vežiojo pabėgėlius iš stoties į paskirstymo punktą, surašydavo, kas ir iš kur, apgyvendindavo. Žmonių srautai buvo didžiuliai, netilpdavo į traukinius. Pažįstami skambindavo ir klausdavo, ar galėtų pernakvoti vieną ar kelias naktis pas mus. Kartais paryčiais tekdavo priimti ištisas šeimas, vieni išvažiuodavo, kiti atvažiuodavo. Jie ateidavo ir į teatrą, kur aš rišdavau tinklus, laukdavo iki vakaro, o tada kartu pareidavome namo, aš ruošdavau visiems vakarienę, visus suguldydavau. Taip intensyviai gyvenome maždaug du mėnesius. Net buvo savotiškai linksma.
„Deivių archeologija“ | Pranešimo spaudai nuotr.
– Kaip nutarėte atnaujinti savo pasirodymus? Kokiai publikai vaidinote pirmiausia?
– Lvive apsigyveno labai daug pabėgėlių su vaikais. Visi patyrę didžiulį stresą, su jais dirbo vaikų psichologai. Po dviejų mėnesių susirinko miesto taryba ir nusprendė, kad reikia kažką daryti, na, bent jau kad pradėtų veikti teatrai vaikams. O nuotaika buvo tokia, kad jokie spektakliai nerūpėjo. Iki šiol negaliu ramiai pažiūrėti nė vieno filmo, visiškai nesiskaito, nesinori jokios kūrybos. Kankina baisus nuovargis, galbūt todėl, kad neįmanoma ramiai išsimiegoti – vos užmiegi, užkaukia sirena per telefoną (atsisiuntėme specialią programėlę, kad ir kaime išgirstume, kai bus skelbiamas oro pavojus). Telefoną atjungi, girdi sireną gatvėje. O dažniausiai jie bombarduoja naktį. Dieną dirbi, o naktį apie 3-4 valandą kad užkauks. Valandą pamiegi ir pažadina sirena. Pagalvoji, ai, miegosiu toliau, kol užmiegi, po valandos vėl sirena – pavojus atšaukiamas. Iš esmės gyveni beveik be miego. Ryte ateini į teatrą rišti tinklų ir pasidarai tokią tirštą kavą, kad net šaukštas stovi.
– Kas jus gelbėjo?
– Mus labai gelbėjo humoras. Matyt, toks specifinis ukrainiečių būdo bruožas. Štai mes susirinkdavome su merginomis, pradėdavome aptarinėti naujienas, juokdavomės pačios iš savęs. Ką mes čia veikiame? Kaip vorės rezgame tinklus. Vienos karpo juosteles, raišioja jas į tinklus, kitos kaip bitės siuva pirmyn atgal, kažką nešioja. Pačios iš savęs juokėmės. Kai nebeliko ką karpyti, prasidėjo reidai į dėvėtų rūbų parduotuves. Namie jau neturėjau jokių žalių, rudų, pilkų spalvų drabužių, viskas buvo sukarpyta, sukarpiau net kai kuriuos mėgstamus vyro marškinėlius. Rišdamos tinklus juokavome, dainavome dainas. Pas mus užsukdavo nemažai žmonių, ir savų, ir pabėgėlių, vis kažką naujo papasakodavo. Visi norėjo būti kažkuo naudingi. Iš kiekvienos įdomesnės naujienos prisijuodavom ir prisifantazuodavom, tarkim, iš tos močiutės, kuri numušė droną su stiklainiu agurkų, arba tos, kuri pavaišino priešų karius užnuodytomis bandelėmis.
Beje, labai norėjosi nors truputį išgerti, sušilti iš vidaus, nes visur buvo labai šalta. O alkoholio niekur nepardavinėjo, veikė sausas įstatymas. Ėmėm nešti į teatrą namų atsargas, bet patyliukais, niekam nerodom, laukiam, kol visi pašaliniai išeis, nes visiems vis tiek nebūtų užtekę. Va taip ir gyvenom – pasišildom, paverkiam, pasijuokiam ir toliau rezgam ir audžiam savo tinklus. Savo artelę pavadinome drąsios ir išdidžios audėjos Arachnės vardu. Ši mitinė audėja išdrįso susirungti su deive Atėne ir buvo nubausta – paversta į vorą. Pavadinimus duodavome ir kiekvienam savo tinklui – buvo „Lapės daina“, „Burokinė“ (kitaip tariant, burokų degtinė), „Rūta mėta“, „Melisa“, „Lendlyzas“, „Žvaigždžių dulkės“. Vyniodamos užbaigtus tinklus, sudainuodavom miškinių, vadinamųjų banderininkų, dainą ir siųsdavom juos į frontą.
– Audimas, siuvinėjimas, rankdarbiai turbūt neatsiejamas tradicinės ukrainietės bruožas. O jei dar grįžtume prie klausimo apie spektaklius?
– Taip, po dviejų mėnesių pradėjome apie tai galvoti. Bet iš tiesų niekas nenorėjo vaidinti. Kaip jau minėjau, keli mūsų trupės vyrai išėjo kariauti, aktorė su mažais vaikais išvyko į užsienį. Su esama trupe galėjome vaidinti tik du-tris spektaklius. O aš kaip tyčia užimta visuose spektakliuose.
Pirmiausia pradėjome važiuoti į vietas, kur buvo apgyvendinti pabėgėliai. Pirmoji mus pakvietė žydų iš Charkivo – rusakalbių chasidų – bendruomenė. Nors šiaip pabėgėlių niekas neskirstė į grupes, bet šie žydai apsigyveno ir laikėsi kartu. Atvykome vaidinti vaikiškos pasakos „Kas pasakė miau“. Ji skirta patiems mažiausiems žiūrovams, iki penkerių. Žiūrim, salėje sėdi paaugliai, įvairaus amžiaus žmonės, net kažkokia senučiukė ir tik vienas kitas mažas vaikas. Galvoju, ką dabar daryti, kaip rodyti vaikišką spektaklį protingiems suaugusiems žmonėms? Reikės kaip nors suktis iš padėties, pasitelkti humorą. Aš juos pasveikinau, išreiškiau užuojautą ir pasakiau, kad mes norim juos šiek tiek pralinksminti. O geriausiai žmogų gydo sugrįžimas į vaikystę. Įsivaizduokite, sakau, kad jūs vėl maži, prisiminkite, kokie buvote. Tarp kitko, lėlininkai žino, kad lėlių spektaklį, jeigu pavyksta gerai suvaidinti, suaugę priima netgi geriau nei vaikai. Galiausiai suvaidinome, viskas buvo gerai, spektaklis patiko ir vaikams, ir suaugusiems. Žiūrovai ilgai nenorėjo skirstytis.
Tą dieną įsiminė vienos Holokaustą išgyvenusios senolės žodžiai: net niekšai vokiečiai elgėsi atsakingiau nei rusai, be įspėjimo bombarduojantys taikius gyventojus, kalbančius ta pačia kalba kaip ir jie. Tada prisiminiau savo pamotės pasakojimą, kaip per bombardavimą Antrojo pasaulinio karo metu kažkas pamiršo apie kūdikį vežimėlyje. Šeima buvo didelė, kiekvienas manė, kad kūdikį paėmė kas nors kitas, o vežimėlis su miegančiu vaikeliu taip ir liko lauke. Į kiemą užsukęs vokietis pastebėjo naujagimį, paėmė jį ant rankų ir nunešė į rūsį, kur slėpėsi žmonės. O šitie nelabieji prievartauja kūdikius.
Taip mes ir atnaujinom spektaklius. Pabėgėliams rodėme nemokamai, važinėjom po modulinius miestelius. Kartą iš Lisičiansko mums atvežė vaikų, kurių tėvams buvo atimtos tėvystės teisės. Jie taip pat buvo evakuoti. O paskui nutarėme rodyti spektaklius ir savo teatre. Kvietėme į juos pabėgėlius iš tų modulinių miestelių, ateidavo ir senų mūsų žiūrovų. Paskui grįžo iš Čekijos ir mūsų aktorė su vaikais. Jai grįžus atnaujinome dar daugiau spektaklių. Ne visus, žinoma, nes mūsų režisierius tebekariauja, pagrindinis aktorius, užimtas beveik visuose spektakliuose, tai pat tarnauja kariuomenei. Savo repertuare turėjome nemažai spektaklių suaugusiems, bet dar negalime jų atnaujinti.
„Deivių archeologija“ | Pranešimo spaudai nuotr.
– Iš kur, Jūsų nuomone, kilo tas pyktis, ta žudanti rusų neapykanta ukrainiečiams? Juk tautos vis dėlto yra gana artimos, daugelyje šeimų susipynė ukrainiečių ir rusų šaknys.
– Ši neapykanta yra labai sena. Daugiau kaip tris šimtus metų maskoliai engė ukrainiečius, tai senos žaizdos. Jie visada mums pavydėjo. Ir visada mus kaltino tuo pavydu. Kažkuris ten iš jų, išniekinęs namus, užrašė – negalima taip gražiai gyventi. Man rodos, jie taip ir nesuprato, kodėl mes norime nuo jų atsiplėšti, kodėl nesijaučiame su jais viena tauta. Ukraina seniai kovoja už savo nepriklausomybę. Per juos vos nepraradome savo kalbos, kai kurie regionai ją ir prarado, nes caro laikais buvo priimami potvarkiai, draudžiantys rašyti ukrainiečių kalba, nebuvo ukrainietiškų mokyklų. Pavyzdžiui, prieš kelis šimtus metų mokyklose prie cerkvių vaikai buvo mušami rykštėmis, kad tarpusavy kalbėjo ukrainietiškai.
Kodėl, pavyzdžiui, Gogolis rašė rusiškai? Jis būtų norėjęs rašyti ukrainietiškai, bet niekas nebūtų išleidęs jo kūrinių. Užtat jo tėvas rašė pjeses ukrainiečių kalba ir, sakoma, buvo ne mažiau talentingas už sūnų, bet liko niekam nežinomas, nes jo kūrinių nespausdino. Rusai visada jautėsi vyresniuoju broliu ir spaudė ukrainiečius. Net Sovietų Sąjungos laikais, nepaisant tų visų dainelių apie draugystę ir brolybę, tas spaudimas jautėsi. Jei kompanijoje yra bent vienas rusas, visi pradeda kalbėti rusiškai. Per mokslinio komunizmo paskaitas mums kalė į galvą, kad tarybinė nacija praris tautas ir visi kalbės viena kalba (be abejo, rusų).
Pyktis ypač pasireiškė po Maidano. Iki Maidano mes negalėjom atsiplėšti nuo Rusijos, ji kaip aštuonkojis savo čiuptuvais buvo apraizgiusi visą Ukrainą, daugybė KGB, FSB struktūros veikėjų niekur nedingo, jie pralindo visur, į visas Ukrainos valdžios struktūras. Pas mus nebuvo jokios liustracijos, ne taip, kaip pas jus. Nori gauti pasą, išmok kalbą, istoriją, tai labai teisingas požiūris. O pas mus viskas labai ilgai tęsėsi. Buvo Oranžinė revoliucija, didžiulis pakilimas, bet, deja, prezidentas Juščenka tuo metu buvo per silpnas. Geras žmogus, bet jam dar nebuvo atėjęs laikas. Nors vis tiek nuveikė gerų darbų, pakėlė Ukrainos istorijos klausimus, ypač apie holodomorą, atstatė istorinę etmonų sostinę Baturiną, kur rinkdavosi kazokų elitas. Bet jis buvo kaip Anglijos karalienė, jam apkarpė visus įgaliojimus. O Janukovičius ir apskritai viską pradėjo sukti atgal. Nors anksčiau politika nelabai domėjausi, bet buvo taip akivaizdu: ateina naujas ministras ir iškart sumažina kariuomenę, neva nereikalingos išlaidos. Galvoju, nagi, nagi, įdomu, kur tai veda… Tada pasidomėjau, kas vadovauja Ukrainos saugumui? Ogi žmogus, turintis RF pilietybę, krašto apsaugai taip pat, generalinio prokuroro žmona taip pat šios neaprėpiamos šalies pilietė. Ir kai nutiko Maidanas, jį taip gviešėsi užgniaužti kažkokia piktoji jėga. Tai buvo žūtbūtinė kova. Jei Maidanas tada nebūtų atsilaikęs, pas mus dabar būtų kaip Baltarusijoje. Ir tai rusus labai įsiutino.
– Kaip manote, ar nuslūgs ta visa agresija pasibaigus karui? Žmonės jau pradeda priprasti prie šiurpių vaizdų, socialiniai tinklai sprogsta nuo neapykantos ir taip jaustis darosi beveik normalu.
– Tikiuosi po karo tai pamažu praeis. Ukrainiečiai nėra agresyvūs žmonės. Deja, apie rusus taip pasakyti negalėčiau. Bet, tiesa, reikia saugotis, kad mes netaptume tokie kaip jie. Vienas mano pažįstamas parašė – svarbu ne tik nugalėti drakoną, bet ir pačiam juo netapti. Bet, man rodos, ukrainiečiai turi imunitetą. Ir kartu suprantu, kad fronte kovojantiems kariams, mačiusiems rusų armijos žvėriškumus, išniekintas moteris, susidūrusiems su nežabojamu jų plėšikavimu ir griaunamąja jėga, gali kilti sunkiai suvaldomas noras keršyti ir aš negaliu jų už tai teisti. Manau, tiems vaikinams bus labai nelengva atsigauti, karas jų psichiką, ko gero, pažeidė visam gyvenimui. Bet mes, ukrainiečiai, dabar labai mylime savo karius, jie – mūsų didvyriai, mūsų šventieji. Kai pamatau gatvėje karį, bet kurį, man tuoj pat norisi jį apkabinti ir išbučiuoti.
„Deivių archeologija“ | Pranešimo spaudai nuotr.
Pasakodama apie karius Liudmyla uždainavo seną ukrainietišką dainą, skirtą žuvusiam kariui.
– Ir vis dėlto pokalbio pabaigoje vėl sugrįžkime į teatrą. Pernai prieš Kalėdas jūsų trupė išleido poetinio-muzikinio spektaklio „Kalėdos. Šermenys“ („Різдво. Тризна“) premjerą.
– Taip, tai buvo labai įdomus mūsų darbas pagal Serhejaus Žadano poeziją. Jis yra parašęs daug eilėraščių apie karą Donbase. Deja, po 4 premjerinių parodymų, vasario pabaigoje, spektaklį nutraukė visa jėga įsiplieskęs karštasis karas. Taigi kad ir apie ką kalbėtume, nuo karo temos nepabėgame. Ir šiame spektaklyje norėjome sujungti Kalėdų ir karo temas. Jį pavadinome monochromine prakartėle, pasakojančia apie kitokią Kalėdų tikrovės prigimtį, apie gyvenimą nuo lopšio iki karsto, nuo užgimimo iki mirties.
Žodis „trizna“ reiškia senųjų slavų velionio apraudojimo ir išlydėjimo, arba šermenų apeigas. Spektaklis sudarytas iš atskirų etiudų, jame skamba senovinės dainos ir giesmės, įvairių kompozitorių atmosferinė muzika. Lyg Pandoros skrynią atveriam didelę medinę dėžę, kurioje laikomos ne lėlės ar kiti tradicinės prakartėlės elementai, o karinė amunicija, šaudmenys, statybinės medžiagos. Traukiam iš šios dėžės rastus ir kiekvienas statome savo konstrukciją, o paskui ją sugriaunam. Statome ir griauname. Gimstame ir mirštame. Mano nuomone, tai ypatingas spektaklis, kupinas gėlos ir kartu vilties. Labai norėtume po karo jį atvežti į Vilnių.
Post scriptum. Išlydėjome Liudmylą namo į Lvivą kaip artimiausią giminę, be galo savą ir mielą žmogų. Skaudama širdimi. Į karą. Jau sugrįžusi, Liudmyla sukvietė į teatrą savo kolegas ir visiems lietuviams, tikriems ir nepamainomiems Ukrainos draugams, įrašė baigiamąjį žodį – nuostabaus grožio kalėdinę giesmę iš spektaklio „Kalėdos. Šermenys“.
O mums belieka palinkėti Ukrainai pergalės, o jos žmonėms ištvermės. Slava Ukraini!
Pokalbį užrašė Rūta Mėlynė
