„Orfėjas, Euridikė“ | Pranešimo spaudai nuotr.

Tarpdisciplininis šiuolaikinio baleto spektaklis „Orfėjas, Euridikė“ publikai pristatytas 2022 m. lapkričio 30 d. „Dūmų fabrike“; idėjos autoriai – „Twenty Fingers Duo“ – smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, violončelininkas Arnas Kmieliauskas, muzikos autoriai – kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Albertas Navickas, libreto autorius – Rimantas Ribačiauskas; spektaklio choreografijos autorius – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės meno vadovas, choreografas Martynas Rimeikis; Orfėją ir Euridikę įkūnijo baleto solistai Jeronimas Krivickas ir Julija Stankevičiūtė; kostiumus jiems sukūrė kostiumų dailininkas Juozas Valenta; spektaklio scenografiją šviesa įprasmino šviesų menininkas Arvydas Buinauskas. Straipsnyje kalbinama Julija Stankevičiūtė, tad į spektaklį žvelgiama Euridikės akimis, o pirmiausia aiškinamasi – kas ir kokia šokio meno realybėje įkūnytoji mitinė būtybė.

„Orfėjas, Euridikė“ | Pranešimo spaudai nuotr.

– Julija, mitai yra amžinieji prasmių klodai, kuriuose, galima sakyti, žmonės vaikšto, atranda vienas kitą ir patys save amžiai po amžių, taip ir žymusis Orfėjo ir Euridikės mitas, jo slaptis ir reikšminė prasmė – aktuali ir išsiaiškintina kiekvieno asmeniškai, kaip Jūs aiškinatės sau šį mitą? Apie ką ir kaip jis byloja Jums, kviečia mąstyti Jus, nusivesdamas į tą amžinąjį prasmių klodą?

– Nors Orfėjo ir Euridikės mitas – daugiasluoksnis, tad jame telpa daugybė žmogaus gyvenimo klausimų. Šis mitas mane kvietė mąstyti apie tai, kas bus, kai manęs neliks; taip pat apie gyvenimą, kol dar esu. Gyvenimą, kuriame mirtis – neišvengiama: akivaizdžiai matoma ir asmeniškai jaučiama. Siaubingų šių dienų įvykių akivaizdoje vėl ir vėl susimąstai: kokia riba tarp čia ir ten yra iš tiesų trapi, gležna ir kartu absoliuti, negrįžtama. Šis mitas man priminė, kaip svarbu vertinti gyvenimą čia ir dabar, nelaikant jo paprasta ir savaime suprantama „duotybe“.

– Tarpdisciplininis šiuolaikinio baleto spektaklis „Orfėjas, Euridikė“ – bendrakūrėjų darbas, aktualizuojant laiko idėją, jo dabartyje gyvuojančią koncepciją, nors ir suprastina, jog laikas – efemeriškas, takus, žmogus – neįmanus jo nė išplėsti, prailginti, nė suglausti, sutraukti, sutrumpinti, jis žmogui nepavaldus, veikiau žmogus pavaldus laikui, tačiau galima manyti ir kitaip – žmogus suvaldo laiką jį įprasmindamas. Julija, šių minčių kontekste, apie ką ir kaip Jums byloja būtent ši Orfėjo ir Euridikės interpretacija, šis mito įprasminimas?

– Mitas įgyja savo reikšmę tik tada, kai vyksta pasakojimo procesas. Taip ir šis spektaklis atrodė tikras ir realus tik vyksmo čia ir dabar metu, žiūrint premjeros nuotraukas aplanko keistas jausmas: ar tai buvo, ar nebuvo? Labai įdomu, jog, kurdami šį spektaklį, patys nejučia panirome į erdvę, kurioje laikas nebėgo įprastai, kaip žmogus paprastai jį jaučia bėgant. Laikas šokant man pasirodė ne toks reikšmingas ir griežtas, veikiau švelnus ir nesibraunantis. Kartais atrodo, kad laikas ima bėgti labai greitai, kai nieko nespėji, arba tiesiog šliaužia, velkasi, kai nekantrauji. Skaitant knygą, atrodo, jog gali laiku keliauti, bet iš tiesų, tai tik jausmas. Man patinka įsivaizduoti, koks mažas yra žmogus visatos akivaizdoje, kaip jis laikosi iliuzijos, kad gali viską kontroliuoti, viską žinoti ir viską valdyti. O daug kas aplinkui tiesiog vyksta, nepaisant nieko. Šį įsivaizdavimą mitas tik sustiprino.

„Orfėjas, Euridikė“ | Pranešimo spaudai nuotr.

– Euridikė bendrąja ir konkrečiąja prasme – kas ir kokia ji Jums?

– Euridikė atsidūrusi kitoje gyvenimo pusėje – rami, tyli, žinanti ir visus klausimus, ir visus atsakymus, mačiusi visas pradžias ir visas pabaigas. Man buvo gera įsivaizduoti, kad būtent taip atrodo pomirtinis gyvenimas. Nebeslegiamas nei praeities, nei ateities, nei dabarties.  Ta būsena, kurioje ,,kabojau“ labai ramino ir galbūt net įkvėpė nesistengti žūtbūt suprasti visų gyvenime iškylančių klausimų, atsakymų, pradžių ir pabaigų.

– Šokio kalba Euridikė, ką atskleidė, ką naujai parodė apie Jus Jums pačiai, kaip moterį, kaip XXI amžiaus žmogų, kaip baleto solistę – šokėją – gyvo atlikimo meno kūrėją?

– Jausmus ir istoriją pasakoti šokio kalba man jau yra įprasta ir pažįstama. Tačiau ne visada pasiseka atrasti nuoširdų ir tikrą ryšį su kitais spektaklio dalyviais. Šiuo atveju komanda buvo išskirtinė, muzikantai Lora Kmieliauskaitė ir Arnas Kmieliauskas – tokie atviri ir įkvepiantys žmonės, jog ryšį pajutau dar pirmose repeticijose. Bendruose epizoduose daugiausia bendradarbiavau su Lora.  Žvelgėme viena į kitą kaip į savo atvaizdą ir tai, man asmeniškai, buvo patys magiškiausi momentai. Akių kontaktas yra toks galingas ir intymus, jog kartais nejučia susigraudindavau. Viduje tarytum užsimezgė moteriškas bendrumo jausmas, jautrumas ir begalinė stiprybė.

„Orfėjas, Euridikė“ | Pranešimo spaudai nuotr.

– Aktualizuojant laiko problematiką, kaip Jūs, Julija, jaučiate, išgyvenate laiką, galvojant apie šokėjos karjerą, šokėjos būtį, apie moters tikrovę XXI amžiaus bėgsme?

– Patiriu laiką turbūt taip, kaip ir visi jauni užimti žmonės. Jis skrieja, dažniausia nepastebimai. Bet vis dažniau norisi sustoti, neskubėti. Kai suvokiu, kad gyvenimas bėga taip greitai, jog nebeprisimenu, ką veikiau prieš porą metų, prieš mėnesį, ar net vakar, pasidaro baisu, kad jis taip ims ir prabėgs. O momentai, kuriuos iki šiol labai ryškiai prisimenu, yra tie, kuriuose tiesiog sustodavau, kvėpuodavau ir sąmoningai matydavau, uosdavau, jausdavau. Tai įstringa. Todėl net ir gyvendama dideliu tempu vis labiau stengiuosi neleisti laikui tiesiog prabėgti, būti jame, kaip įmanoma sąmoningesnė. Pastebėti ir įsiminti mažas detales.

– Kiek savyje atradote, kiek į save įsileidote, kaip sugyvenote ir savyje pasilikote Euridikės, jos santykio su Orfėju?

– Galima sakyti, kad Euridikė nebuvo personažas ar vaidmuo, į kurį įsikūnijau, kurio pavidalo ieškojau ir kūriau. Ruošiantis jam labiau reikėjo įsiklausyti į save, atrasti save, įsileisti save ir susigyventi su savimi. Tai irgi nėra paprasta. Tačiau kūrybiniame procese visa tai įvyko labai organiškai, nereikėjo nieko pridėti ar atimti, savęs kaip nors spausti. Jaučiau, kad tai nėra mano vienos vaidmuo, jį taip pat kūrė muzika, veiksmas, choreografija  ir mes visi.

– Šokis – nebūtinai, bet dažniausia yra grindžiamas muzika, iš jos kyla choreografijos brėžiniai, šokio žingsnio piešinys kaip paveikslas, kaip kūnas, kuris ima gyventi šokėjų judesių fizika, kokia, Jūsų pajauta, kompozitorių Jūros Elenos Šedytės ir Alberto Navicko sukurtoji partitūra?

– Euridikės tema – elektroninė muzika, kurios didžioji dalis ,,plaukia“ be aiškaus ritmo. Šokant be ritmo pagalbos, kartais atrodo, jog neturi atramos taškų ir sunkiau orientuotis laike. Bet šiuo atveju tas tarsi laikrodžio sekundžių tiksėjimo nebuvimas padėjo įsijausti į belaikės amžinybės būseną. Galiausiai ateina momentas, kai tą struktūrą ir kontrolę savo galvoje paleidi ir imi tiesiog būti muzikoje, kaip atmosferoje.

Labai sužavėjo Alberto Navicko sukurta ,,žemiškoji“ partitūra, ir kaip ją atliko muzikantai. Toks neapdorotas, nepagražintas, pats savaime gražus ir tikras garsas. Įdomiausia patirtis visgi buvo paskutinis Euridikės šokis, kada muzikantai improvizavo, atrodė, kad muzika šoka kartu su manimi. Ne padeda man, o dalyvauja, atliepia judesį, veda už rankos, paskui paleidžia, leidžia pasiklysti ir vėl mane suranda. Kol galiausiai nutrūksta.

„Orfėjas, Euridikė“ | Pranešimo spaudai nuotr.

– Pasidalinkite, kaip vyko repeticijų procesas? Kiek Martynas Rimeikis jau buvo sukūręs choreografiją, kiek ji kurta čia ir dabar, partneriaujant su šokėjais?

– Manau, kad Martynas Rimeikis visus savo spektaklius kuria vadovaudamasis intuicija, todėl susirinkę salėje nepuolame mokytis sugalvotų šokio žingsnių, o ieškome choreografo idėjų išraiškos kartu. Spektaklis, galima sakyti, gimsta ten ir tada, tą akimirką, dėl to jis ir yra ypatingas. Įdomu pafantazuoti, kaip tas pats spektaklis atrodytų, jei būtų pastatytas kokiu kitu laiku.

– Julija, Jūsų ištartis, kaip linkėjimas, kaip kvietimas, kaip stebuklo burtas ateitin.

– Šiuo metu vienintelis linkėjimas, noras ir stebuklo burtas ateitin – Ukrainos pergalė.

Elvina Baužaitė