Menininko Roko Dovydėno studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studija“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkas Rokas Dovydėnas ir jos studija (Vilnius, 2022 m.).
Rokas Dovydėnas: „Esu labai lėtas menininkas. Ilgai svarstau, ką norėčiau daryti. Kad tos paieškos virstų paroda, man reikia bent dvejų metų. Vėliausius darbus, aišku, buvo sustabdžius pandemija. Dirbai dirbai, ir viskas sustojo. Nebežinai, ar daryti darbus, kurių neturėsi kaip parodyti, ar liautis dirbus.
Labai žaviuosi menininkais, kurie nesiliovė kurti ir pandemijos metu, o jai pasibaigus turėjo ką parodyti. Mano kūryba tuo metu truputėlį sustojo ir pasikeitė.
Kai pandemija baigėsi, prasidėjo Rusijos-Ukrainos karas. Tuomet daug savanoriavau skirtingose organizacijose. Ir vėl tas menas sustojo, nes kai dirbi viena, nebedirbi kita. Bet dabar vėl kažką krapštau, ir, tikiuosi, kažkas bus.
***
Man labai svarbi kūrinių forma, spalvas naudoju saikingai. Keramika savaime yra labai dekoratyvi meno rūšis: daug ornamentų, daug spalvų. Kartais viso to norisi truputį mažiau.
Didelę įtaką man padarė japonų ir kinų keramikos studijos. Kartais net nesuvokiam, kiek daug jų estetikos keramikai yra perėmę. Bet man labai svarbi ir europietiška menininko laisvė, naujumo siekis.
Menininko Roko Dovydėno studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Menininko Roko Dovydėno studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
***
Vaikystėje labai mėgau eiti į Nacionalinį muziejų. Ten, antrame aukšte, buvo dvarų kultūros ekspozicija, o joje – nuostabus, fantastiško dydžio laivo modelis. Man tas eksponatas buvo įspūdingiausias. Bet paskui ekspoziciją pakeitė, ir tas laivas kažkur nuplaukė.
Man yra pavykę padaryti keletą personalinių parodų, kurios turėjo gyvą santykį su erdve ir kitų menininkų kūryba. Viena paroda vyko Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Varnelio darbų ekspozicija yra labai gerai apgalvota, gyva sąsajomis tarp kūrinių. Bet radom vietų, kur neblogai derėjo ir mano nauji darbai.
Kita paroda nutiko Panevėžio miesto dailės galerijoje. Ši galerija viešai pristato bene didžiausią šiuolaikinės keramikos ekspoziciją Lietuvoje. Tuo metu pirmajame galerijos aukšte buvo keičiamos parodos, o antrajame galerija eksponavo savo rinkinį, tarp kitų – ir japonų menininką, keramiką Makoto Hatori. Jis dukart lankėsi Panevėžio keramikos simpoziume, yra gavęs geriausio Europos keramiko apdovanojimą. Įspūdingas jo darbas apie vandens jausmą, poeziją… Buvo labai smagu ten eksponuoti kūrinius, pasitikrinti jų santykį su kitų menininkų darbais. Šia galimybe – rodyti skirtingu laiku kūrusių menininkų kūrybą –muziejus yra gerokai pranašesnis už bet kokią dailės galeriją. Bet ir nedidelės galerijos turi savo žavesio, jose gali pamatyti daug eksperimentų.
Priklausau tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai, ir vienu metu sąjunga nuomojosi nedidelę erdvę Sodų gatvėje. Vidaus architektūra buvo labai sudėtinga – laiptai, langai, klaikios plytelių grindys. Kiekvienas menininkas ją išspręsdavo savaip. Bet po pustrečių metų supratome, kad nebeateina menininkų, kurie norėtų į tą erdvę pažvelgti kažkaip kitaip, – kiekviena sudėtingesnė erdvė turi ribotą sprendimų kiekį. O švarioj erdvėj gali kurti savo pasakojimą, į kurį ta erdvė nesikiša. Labai didelis malonumas, jei atėjęs žiūrovas mato tavo darbus, o ne duris, langus ar radiatorius.
***
Menininko Roko Dovydėno studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Menininko karjeros pradžioje labai daug eksperimentavau. Išbandžiau įvairius raiškos būdus, visas sritis, ir jos man atrodė lygiavertės. Dariau perfomansą, animaciją, kūriau video. Vėliau supratau, kad aš iš tiesų moku lipdyti. O jeigu jau moku lipdyti, tai visai nesvarbu, iš ko. Jeigu lipdai iš molio, gauni keramiką, jei plasteliną – bus plastelino lipdinys, jeigu vašką – galėsi išlieti bronza. Dariau kažkiek darbų ir iš bronzos, bet turiu pasakyti, kad tai brangus malonumas. Jei keramikos procesą galiu valdyti pats vienas su prie krosnies prijungtu kompiuteriu, tai iš bronzos vienas nieko nepadarysi.
Tai po visų eksperimentų grįžau prie keramikos.
***
Dar truputėlį buvau perėjęs prie žodžių, prie teksto, prie jų santykio: darau ir rašau taip, kad tai būtų lygiaverčiai dalykai. Tekstas yra ir ant lipdinio, ir šalia jo. Jei dekoruoju dirbinį ir ant jo užrašau žodžius, vis tiek kuriu kažkokį pasakojimą. Ir žodis, ir tekstas man svarbus.
Nelabai daug tokių darbų esu padaręs, bet manau, kad čia dar yra potencialo.
***
Per pastaruosius dvejus metus kuravau tris parodas. Ir į kuravimą žiūriu kaip menininkas į meno kūrinį. Tik šį kūrinį – parodą – sudaro kitų menininkų darbai. Ir tas meno kūrinys turi būti toks, kad nepaliktų abejonių.
Man labai įdomu pažvelgti į molį skirtingų menininkų akimis. Kas nutinka, kai menininkų darbai atsiduria vienas šalia kito, ko anksčiau nėra buvę. Tad kuratoriaus darbas turi būti ir valingas, ir nepastebimas, žiūrovas turi atėjęs matyti meno kūrinius, ne kuratorių.
Labai džiaugiausi autoriais, kurie sutiko dalyvauti parodose, su savo darbais pasinerti į kitokį kontekstą. Man jie visi svarbūs, visi brangūs. Ta kuratorystė – smagus darbas, bet… supratau, kad viskas, jau reikia tą kuravimą stabdyti, nes norint pasakyti, kas man išties svarbu, reikia dirbti pačiam.
***
Dažnai modernios lietuvių keramikos istorija pradedama nuo Liudviko Strolio. Visi žino jo vazas, jo darbą Dailės akademijoje. Daug nusipelnęs autorius. Bet ir Antanas Vivulskis lipdė iš to paties molio. Tik jis tai darė gerokai anksčiau ir kitaip. Tad keramika turi daug skirtingų pradžių, kitokių istorijų, kurios dar tik bus papasakotos.
***
Kai studijavau Dailės akademijoje, jau praeitame šimtmetyje, studijos buvo gana griežtos. Man norėjosi daryti instaliacijas, o kursiniam darbui turėjau žiesti vazą. Mano kūryba tuomet buvo tarsi dviejų dalių: viena – pažymiui, ir visai kita – parodoms, kuriose dalyvauji. Toks plėšymasis. Ir tas procesas užtruko.
Gal iki 2005 metų visai nedariau funkcionalių dalykų, nebuvo jokios užuominos į funkciją. Vėliau pradėjau keistis. nagrinėti vazą, formas, linkius ir dugnus. Buvo įdomu. Ir tai tęsėsi iki 2020 metų. Dabar esu pakibęs…
Kai ką nors atrandi, kas jau grynai tavo, ko neišmokai iš nieko kito, kyla pavojus sustoti. Atseit, jau viską žinau, viską moku. Bet man atrodo, kad visada reikia judėti į priekį. Vieną etapą uždarai – pradedi kitą.
Dabar pradedu naują etapą. Tai visiškai neapibrėžta. Darysiu taip, kad man būtų įdomu. Kad tai būtų viliojantis nuotykis.
Menininko Roko Dovydėno studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
Menininko Roko Dovydėno studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2022 m., Vilnius
***
Gyvenu tryliktame name, o studija – penkioliktame, toje pačioje gatvėje. Ilgai nepatyriau ėjimo į darbą pojūčio, bet manau, kad jis žmogui labai svarbus. Iš ryto eidamas sudėlioji mintis, o vakare, grįždamas namo, jas gali dar sykį pergalvoti. Tas minties darbas reikalingas, kad nevirstum tiesiog produkciją gaminančiu amatininku, kai pakanka vien techninių įgūdžių. Juk kūryba nėra vien savęs dauginimas.
Man šuns vedžiojimas buvo vietoje ėjimo į darbą.
***
Čia, studijoje, mes ilgai turėjome šeštadieninę keramikos mokyklėlę. Ateidavo vaikai. Čia yra likusių vaikų darbų, yra mano darbų, yra Noros (Blaževičiūtės, mano mamos) ir tokių, kuriuos mes kažkur nusipirkome, išsikeitėme ar gavome dovanų, žodžiu, prikaupėme. Viskas pramaišiui. Kur atsirado vietos, ten ir padėjom.
***
Keramikai labai prisirišę prie vietos. Ta vieta yra ten, kur tavo krosnis. Yra krosnis – gali dirbti.
