Vesta Šumilovaitė | L. Vansevičienės nuotr.
Aktorė Vesta Šumilovaitė drauge su kūrybine komanda Keistuolių teatro žiūrovams neseniai pristatė dvi premjeras – rež. Justo Tertelio „Muzika 2“ ir rež. Agniaus Jankevičiaus „Čia ir dabar“. Už vaidmenį pirmajame spektaklyje V. Šumilovaitė buvo apdovanota Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje kaip geriausia pagrindinė aktorė. Su Vesta kalbėjomės apie naujuosius vaidmenis, pasiruošimą jiems bei aktorės santykį su literatūra profesiniame bei asmeniniame gyvenime.
– Galbūt galėtumei papasakoti apie naujuosius spektaklius daugiau? Kokiam žiūrovui juos rekomenduotumei?
– Taip, šį sezoną teatrą papildė net trys nauji spektakliai. Aš vaidinu dvejuose iš jų. Justo Tertelio „Muzika 2“ tai spektaklis apie negebėjimą būti kartu su kitu žmogumi, kaip sunku išlikti dviese, kaip nelengva kurti santykį su kitu žmogumi, o taip pat – kaip neprarasti savęs priimant kitą. Tai dviejų išsiskyrusių, bet vis dar mylinčių žmonių istorija. Spektaklyje narstomos iširusių santykių priežastys, tokia savotiška santykių anatomija.
Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Čia ir dabar“ atsiveria tarsi koks langas į save, visuomeninę nuomonę, asmeninį skausmą ir silpnumą per tam tikrą sapno, absurdiškumo, o gal ir tikrovės prizmę. Čia kiekvienas personažas atsakinėja į savo klausimus, slepia arba išryškina savo vidinį purvą. Šiuos spektaklius kviečiu žiūrėti visus norinčius, smalsius teatro žiūrovus.
– Spektakliuose įkūniji, nors ir ganėtinai skirtingus, bet labai stiprius moterų personažus. Kaip sekėsi juos kurti? Ar susidūrei su kokiais nors iššūkiais?
– Šie mano kurti vaidmenys tikrai yra labai skirtingi, nors tiek mano vaidinamoje Anoj Mari Roš, tiek Ingrid galima surasti ir daug bendrų jas vienijančių temų, kamuojančių skaudulių. Tik Ana Mari Roš yra daug rafinuotesnė ir santūresnė, Ingrid tuo tarpu laisva, plečianti savo ribas, ugninga asmenybė.
Kaip aktorei man tuo metu buvo labai įdomus laikas, nes spektakliai buvo kuriame vienu metu. Aš tai prisimenu kaip tokį pilną, prasmingą kūrybinį procesą. O su iššūkiais beveik visada daugiau ar mažiau tenka susidurti, ypač kai norisi personažus sukurti kuo įdomesnius ir įtaigesnius.
Spektaklis „Čia ir dabar“ (rež. A. Jankevičius) | Pranešimo spaudai nuotr.
– Girdėjau, kad Marguerite Duras pjesę, pagal kurią buvo statytas spektaklis „Muzika 2”, į Keistuolių teatro sceną atnešei ir režisieriui pasiūlei būtent tu, todėl man pasidarė įdomus tavo santykis su literatūra. Kokią ji vietą užima tavo gyvenime?
– Taip, šią pjesę režisieriui pasiūliau aš, tuomet gavome finansavimą iš Kultūros ministerijos. Pjesė į mano pasaulį atėjo iš tokio kūrybinio troškulio. Jaučiu, kad dabar yra laikas, kai noriu ir galiu daug padaryti.
Mūsų mokytojas Aidas Giniotis dar studijų metais mums visiems įdiegė, kad aktorius negali užmigti ir laukti, jis visuomet turi būti ieškojime ir atradimo džiaugsme. Taip teatre gimė spektaklis „Muzika 2“.
O be to literatūra yra neatsiejama nuo teatro. Ji sukasi ir kasdienybėje, ir darbe. Šiuo metu gausiai garsinu audioknygas ir ši patirtis leido susipažinti su tokia literatūra, su kuria be šios praktikos nebūčiau susipažinus ir tai atvėrė visai kitą pasaulį. Beklajojant po tekstus gimė net trys poezijos programos, kurios įnešė naujų spalvų į mano kūrybą.
– Galbūt galėtumei įvardinti tris tau pačiai svarbiausias knygas bei trumpai papasakoti, kuo tau jos reikšmingos?
– Man tai labai sudėtingas klausimas. Negalėčiau įvardinti konkrečių trijų knygų. Kiekviena knyga ateina tik tau skirtu laiku, kone prisiderinant prie tavųjų vidinių išgyvenimų. Juk būna, kad perskaitai knygą ir ji palieka tau tokį stiprų įspūdį. Žiūrėk, po kurio laiko vėl ją imi skaityti ir supranti, kad „išaugai“ šį kūrinį, kad jis tavęs nebejaudina.
Šiuo metu skaitau apie raidos psichologiją, ką tik baigiau garsinti Senovės Graikijos legendas ir mitus. Visada šalia dar būna kokia nors poezijos knyga.
