Perskaičiau šį D. Kuolio teiginį ir iškart patikėjau. Nes ir man, pamačiusiai gražų slėnį, norisi ten įsikurti. Anksčiau dažnai vaikštinėdavau po Vilniaus kalvas – nebūtinai takais. Braudavausi per brūzgynus aukštyn, kad iš viršaus, iš įvairių taškų pažiūrėčiau į slėnyje esančias gatveles, architektūros paminklus, bažnyčių bokštus ir pasiklausyčiau nutolusio kleketavimo. Ta sangrūda apačioje nuo kalvos žvilgsniui keliaujant į tolį, kur civilizaciją pridengia tamsūs miškai, atrodydavo tokia jauki.
Leisdavausi nuo kalvų, bet ne į tą jaukųjį slėnį, o į šalį, nepažįstamu taku, norėdavau pamatyti kokį namuką su daržais, apjuostą akmenėliais ar kampu suguldytomis plytomis. Nežinau, ar tokių dar esama. Dabar kalvomis retai bevaikštau, vis atrodo, kad nėra laiko. Be to, žinau: grįžusi į tas vietas labiau nusivilčiau nei nustebčiau, kelią paprastai pastoja užrašas „Privati valda“. Jis seniai jau užvėrė ir kiemus, sunaikino Ričardo Gavelio taip įtaigiai aprašytą ir įsisavintą Vilniaus labirintą.
Nemanau, kad gatvėse turi gilėti smegduobės, kad Senamiestyje turi išlikti romantiški griuvėsiai, o kalvos – apaugti neįžengiamais brūzgynais. Šviesios, lygios gatvės, nauji pastatai nuteikia šiuolaikiškai, jei sugebi neprisiminti pakeliui sunaikintų praeities ženklų. Bet naujų daugiabučių uzurpuotas
Misionierių bažnyčios ansamblis taip liūdina, kad į tą pusę visai nebetraukia. Eidama Gedimino prospektu ir kitomis gatvėmis ilgiuosi senųjų liepų, kurioms šlamant išgirsdavau savo vaikystę – jų vaizdas Algimanto Kunčiaus fotografijose man yra tas žeidžiantis punctum. Naujieji medžiai taip neveikia. Jie – tik papuošimas, jei dar nemirę. O naujasis miestas baugina. Jį galima ištverti tik važiuojant automobiliu. Žinau, nes dar neseniai nemokėjau vairuoti ir tekdavo tomis gatvėmis eiti. Dabar jau juo nardau ir viskas gerai. Nyki pinigų architektūra sukurta tam, kad netrauktų akies.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2021
Fotografas Remigijus Treigys jus yra pavadinęs fotografinių vaizdų įgarsintoja. Galbūt pavyktų apibrėžti – apie ką kalba Vilniaus fotografijos?
Oho! Daug norite. Ar įsivaizduojate, kiek buvę ir yra Vilniaus fotografų? Ir kiekvienas iš jų norėjo ir tebenori apie šį miestą pasakyti kažką savita. Todėl ir vertinu klaipėdiečio R. Treigio „Vilniaus dienoraštį“ – nepaisant visos reikšmingųjų Vilniaus fotografų sukurtos įvairovės, jis atrado kitų nepastebėtą tamsą ir užmirštų architektūros detalių pokalbį.
Galėčiau nebent pamėginti įvardyti 3 stambias fotografinio Vilniaus matymo grupes. Pirmajai toną davė XIX a. fotografai, labiausiai – Juozapas Čechavičius, mėgęs fotografuoti miestą iš tokių taškų, kad matytųsi romantiška architektūros ir gamtos dermė. XX a. pabaigoje šią jauseną perteikė A. Kunčiaus fotografijos. Antroji grupė – tai pajutę modernizacijos energiją, kokie XX a. 7-ame dešimtmetyje buvo Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas, išleidę knygą „Vilniaus šiokiadieniai“. Na, o trečioji grupė – statytojų neapmąstytų ir todėl klaikių ar juokingų naujojo miesto erdvių kritikai, kartais nostalgiški, kartais šaižiai ironiški.
Čia galima minėti dabar fotografuojančius Ramūną Danisevičių, Andrejų Vasilenko, Gintarą Zinkevičių. Gali susidaryti įspūdis, kad skirtingais laikotarpiais dominuoja tam tikras požiūris į Vilnių. Iš dalies tai tiesa, bet visada buvo ir romantikų, ir modernybės entuziastų, ir kaitos kritikų. Pavyzdžiui,
R. Treigio „Vilniaus dienoraščiai“ būtų romantiniai, disonuojantys su dabarties ritmu.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Jeigu pabandytume „įgarsinti“ patį Vilnių, koks būtų jo credo šiandien?
Jo šiandieninis credo – sutvarkyti, išgenėti, įveiklinti – smarkiai disonuoja su tuo, kaip atrodo man. Menininkė Aurelija Maknytė taikliai dabartinį Vilniaus gražinimo projektą palygino su depiliacija, kai gyvas kūnas paverčiamas plastikine lėle. Tvarkos poreikiui sunku pasipriešinti, tvarka ir atnaujinimai yra gerai, tačiau dabartinės Vilniaus valdžios steigiama tvarka kažką griauna, tai net sunku paprastai įvardyti. Gal savaime atsirandančios ir nuolat kintančios praeities ir ateities projektų dermės kuriamą laisvės erdvę kiekvienam jaustis ir reikštis savaip. Norėjau paprastai, o išėjo štai toks sudėtingas sakinys.
Pavyzdžiui, klausydamasi savivaldybės organizuotos diskusijos apie Reformatų parką (ar dar kas nors jį prisimena?) pajutau, kad miesto tvarkytojai net nesuprastų, kaip galima ilgėtis to griaunamo kažko. Nes betikslis slampinėjimas iš perdažytų, perstatytų, ūžiančių centrinių vietų į šešėliuotus parkus ir dar toliau, atrandant dar nepastebėtus užkaborius, jiems, kaip turbūt ir daugeliui automobilininkų, nėra vertybė. Vertybė yra lapais neapibarstytos trinkelių plynės, kubiniai medžiai, nulaižyti paminklai, na, ir dar koks nors pliažas, kurio idėja nukniaukta iš meno kūrinio ir subanalinta.
Kalbėdama apie paminklų politiką ir gyvenimą Lietuvoje esate pacitavusi atminties teoretiką Jamesą E. Youngą: „Atmintis yra veiksmas.“ Šiandien susidaro įspūdis, kad Vilniaus atmintis tarsi suparalyžiuota – dažniausiai su ja elgiamasi kaip sovietmečiu arba ją bandoma uždengti europinėmis trinkelėmis. Be to, čia gyvena daug atvykėlių, su miesto atmintimi turinčių menką ryšį. Jeigu būtų jūsų valia, ką darytumėte su Vilniaus paminklais, senaisiais parkais, skverais?
„Suparalyžiuota atmintis“ – tiksliai pasakyta. Šis klausimas vertas atskiro pokalbio ir net ne pokalbio, o visos konferencijos, kokių taip pat buvo. Beje, J. E. Youngą citavau ne tik aš – pati jį nusižiūrėjau iš paminklų problematiką tyrinėjančių kolegių Rasos Antanavičiūtės, Giedrės Mickūnaitės ir Paulinos Pukytės, kuri jo idėjomis grindė savo kuruotą Kauno bienalę 2017 metais. Turbūt dauguma menotyrininkų ir menininkų J. E. Youngo idėjoms pritartų – mums paminklo, kaip stabo, pagarbinamo per šventes, samprata yra praeities reliktas. Net nesiejant su sovietmečiu tokių paminklų statybos stumia į neviltį. Kol mieste neatsiras šiuolaikinių – sudėtingesnių, į suvokėjo veiksmą orientuotų – paminklų, miestas vis provincialės, bus vis primityvesnis ir bukesnis. Čia, kaip ir visur, tinka lotyniška sentencija: non progredi est regredi. Stovėti vietoje neįmanoma, nes tų naujų senoviškai atrodančių paminklų pavyzdys ugdo naujas gyventojų kartas, kurių skonis toks ir bus, jie tęs tą patį, kai pasaulis kurs dar kitokias paminklų koncepcijas. Gal kitiems ir nieko, bet meno profesionalams tai kelia gėdos ir svetimumo miestui jausmą. Kad būtų aiškiau, kaip viskas atrodo iš šalies, prisiminkime fotografijas iš Baltarusijos centrinių aikščių (dar prieš protestus, kai jose buvo tik sovietiniai paminklai). Arba siūlau pavartyti Andrew Miksio 2016 m. albumą „Tulips“.
Reikia nepamiršti, jog dauguma dabartinių Vilniaus gyventojų, net čia gimusių, yra atvykėliai, tuomet reikia žengti dar vieną žingsnį ir prisiminti, kokia to kaina. Jei norime atgaivinti suparalyžiuotą atmintį, turbūt vertėtų pradėti nuo Holokausto istorijos įveiklinimo – tikro, o ne formalaus keliais tradiciniais paminklaisstabais ir atminimo lentomis, kaip yra dabar.
Ką daryčiau su paminklais, parkais ir skverais? Belieka sušukti: oho, tai bent užduotis! Ir pradėti pasakoti apie netikėtumų ilgesį, taip jau ir padariau. Bet tai palikčiau profesionalams, nestudijavau nei paminklosaugos, nei architektūros, nei landšafto dizaino, tad atrodyčiau lyg tie sofos krepšininkai, geriausiai žinantys, kaip žaisti. Vis dėlto kaip miestietė vaikštinėtoja negaliu nepaminėti vieno, deja, nebeįgyvendinamo dalyko. Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec feisbuke vis įdeda nuotraukų iš pasaulio miestų, kuriuos planuojant ir vystant apgalvojama, kaip būtų patogu ir malonu vaikščioti pėstiesiems, tose vietose sukuriant žaliąsias juostas – tai ne tik veja, bet ir brandūs medžiai. Deja, Vilnius užstatomas taip, kad vietos žaliai vejai nebelieka. O medžiai jau iškirsti ar planuojami greitai iškirsti. Naujųjų sodinukų pavėsio nesulauksime, tad ir nelaukiu – vasarą, kai tik galiu, bėgu iš miesto.
Kiekviena gyva būtybė turi organą, kuri0 netekusi neišgyventų. Ar Vilnius išgyventų netekęs Gedimino kalno? Kas galėtų jį pakeisti?
Vilnius be Gedimino kalno išgyventų. Simbolių įmanoma netekti ir gyventi toliau, kaip liudija sovietmečio istorija, kai išgyvenome be Vyčio ir be trispalvės, Kaunas išgyveno be Laisvės paminklo. Jei Gedimino kalno neliktų, liktų legenda, tik dar turtingesnė nuotykių, o stiprios, kartų kartoms perduodamos legendos kartais suriša net labiau nei fiziniai objektai. Kita vertus, jums uždavus klausimą „Kas galėtų jį pakeisti?“, pirma mintis buvo – niekas. Tokie simboliai nepakeičiami. Tačiau kaip surogatiniai Valdovų rūmai įsitvirtino mūsų kasdienybėje, taip įsitvirtintų ir koks nors Gedimino pilį pakeitęs simbolis, pavyzdžiui, Katedra. Ar universitetas. Norėčiau prisiminti Liudo Parulskio fotomanipuliacijas, kai jis pradangino svarbiausius Vilniaus objektus. Žiūrint į tas fotografijas mane sukrėtė ne miesto vaizdas be, tarkim, Aušros vartų, o tai, kad iš pirmo žvilgsnio jų nė kiek netrūko – miestas užglaistė spragą. Ir tik pažiūrėjus ilgėliau išsižiojo skylė. Bet nerimas, kad gali nė nepastebėti tokio esminio trūkumo, liko.
Vilnius, žvelgiant iš pasaulio perspektyvos, primena mažytį žemėje besislepiantį sekretą. Net buvo reklamuojamas kaip „G“ taškas. Ką įdomaus ir išskirtinio (be černobylinių Fabijoniškių) Vilnius turi papasakoti pasauliui? Ir ar turi?
Ta „G“ taško reklama buvo seksistinė. Priminė, kaip dar visai neseniai Vilnius Vakaruose buvo reklamuojamas kaip geriausia bernvakarių vieta, nes čia pigiai galima gauti gražių merginų. Man visa tai susiję su žeminimusi. Mes turime kai ką išskirtinio – kultūrą. Pasaulyje, bent jau Europoje, žinomi Vilniaus teatrai, orkestrai, dainininkai, šokėjai, fotografai, rašytojai, menininkai. Jei čia suminėčiau pavardes (esu tikra, skaitytojai patys bent po vieną žino), paaiškėtų, kad nedideliame Vilniuje – didžiulė garsenybių koncentracija, nepaisant visko, visų kultūrai nepalankių sąlygų, apie kurias kasdien kalbame.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Galbūt pavyktų įvardyti panašios prigimties miestą, kuris, jūsų nuomone, sėkmingai augina savo atmintį ir tapatybę?
Prieš daugiau nei 10 metų gyvenau ir dirbau Edinburge. Po jį vaikštinėjant vis šmėkščiojo analogijos su Vilniumi – jis taip pat tarp kalvų, ten taip pat yra Kalnų parkas, na ir jaukumo laipsnis panašus. Tik, aišku, Edinburgo kalvos mums jau būtų kalnai, ant jų nėra medžių, nėra ir tokios upės kaip Neris, tik jos nuojauta toje dauboje, kur anksčiau buvo ežeras, ir nėra sovietinių miegamųjų rajonų. Edinburgo istorija didingesnė – juk būtent šio miesto universitete prasidėjo Apšvieta, būta daug mokslinių atradimų, klestėjo menai. Bet dabar tai irgi nuo centrų gana nutolusi nedidelės šalies (turiu omenyje Škotiją) sostinė. Edinburge žavėjausi, kaip jie sugeba kurti legendas apie kiekvieną vietelę, pavyzdžiui, gatvę, kurios gyventojus esą užmūrijo per maro epidemiją. Keliaujant su gidu po tuos požemius atrodė, kad sutikau gyvus ano laiko liudininkus, nors iš tiesų jie tebuvo gido pasakojimo personažai. Be to, Senamiestyje vis matydavau ekskursijas po barus, kuriuose ką nors rašė rašytojai. Kartais užsukdavau į kavinę, kur J. K. Rowling rašė pirmąjį „Hario Poterio“ tomą. Ir rašytojams skirtą sieną pirmiausia pamačiau Edinburge, o tik paskui panaši, bet kitokia, atsirado Literatų gatvėje.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2021
