M. Pranskevičius | B. Frątczak nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorius Matas Pranskevičius.
– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?
– Didžiausią įtaką iki šiol man daro mano Mokytojai ir jų kūryba. Taip pat mane įkvepia muzika. Ir muzika, ir tam tikri kūrėjai, pavyzdžiui, Thom Yorke, Alt-J, The Beatles… Apie ką jie kuria, kokiomis temomis, kaip konstruoja dainas, melodijas. Jų besiklausydamas ir pats išmokau groti. Kalbėdamas apie teatrą, išskirčiau belgų teatro trupę Needcompany bei Krzysztof Warlikowski. Trupės spektakliai, ko gero, buvo pirmieji mano matyti užsienio kūrėjų darbai ir iki šiol paliko didžiulį įspūdį – klasikos kūrinių ar mitų interpretavimas, konstravimas, jo paties mintys labai žavi. Needcompany – magistro metais aptikta naujovė. Sunku pasakyti, kas taip labai įstrigo, gal kažkokia laisvė scenoje.
– Kur studijavai/studijuoji ir kas buvo/yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Baigiau vaidybos bakalaurą, vėliau – teatro meno magistrą. Mano pagrindiniai Mokytojai buvo (ir vis dar yra) Aidas Giniotis ir Ieva Stundžytė, kurie bakalauro metais buvo mano kurso vadovai. Šiems žmonėms esu be galo dėkingas. Jie mane supažindino su teatru, išmokė vaidybos pagrindų, padėjo įsilieti į teatro pasaulį ir iki šiol yra tiek kūrybiniai, tiek gyvenimo ramsčiai.
– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos teatro bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?
– Menininkas yra bendruomenės žmogus. Na bent jau aš. Nemoku kurti vienas. Žinoma, iš dalies darbo specifika reikalauja individualumo – analizuoji personažą, mokaisi tekstą, ieškai įvykių ar tam tikrų ėjimų. Tačiau tik komandoje aš pajaučiu teatrą. Be šalia esančių žmonių, kolegų man neįdomu. Ir apskritai, teatras skirtas žmonėms, todėl tu privalai būti visuomenėje čia ir dabar, kad kalbėtum tai, kas aktualu. Ar šiandien, ar amžinai. Esu neišvengiamai jos dalimi.
Spektaklis „Kai aš buvau Prometėjas“ (rež. I. Stundžytė) | L. Vansevičienės nuotr.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus? Koks tavo požiūris į komercinį meną? Kokiais atvejais gali jį pateisinti?
– Papildomai dirbu teatro mokytoju mokykloje ir vedu edukacijas moksleiviams, kur stengiuosi supažindinti jaunus žmones su teatru. Taip pat praėjusiais metais pradėjau dirbti asistentu naujai surinktame aktorių kurse (vad. A. Giniotis, I. Stundžytė, A. Jankevičius) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip sakant, mokausi dėstytojauti. Toli nuo teatro niekur nebėgu. Teatras man įdomu, žiauriai.
Kūrybos ir buities konfliktas. Labai įdomi formuluotė. Man atrodo, kad tai labai koreliuojantys dalykai. Žmogus toks jau padaras – tarp kažko gyvuliško ir dieviško. Visada yra tie du pradai. Ir buitis, kažkuria prasme, kaip tik ir skatina kurti. O kuo geriau suvoki ir jauti tuos du polius, tuo, tikriausiai, tavo kūryba labiau atpažįstama. Tai atsakant į klausimą – taip, aktualus.
Spektaklis „NT drama“ (rež. I. Stundžytė) | J. Verbicko nuotr.
– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
Visai neseniai Keistuolių teatre pristatėme premjerą „Kai aš buvau Prometėjas“. Tai mano magistro metais išgeneruotų minčių darbas. Tad dabar, po spektaklio, kurio kūrybinis procesas, galima sakyti, truko beveik dvejus metus, kalbėti apie naujus kūrybinius ateities planus sunkoka. Žinoma, yra visokiausių minčių, bet kol kas nieko konkretaus. Dabar dar kuriame naują spektaklį teatre „Atviras ratas“, tad mintys koncentruojasi ten. Iki sezono pabaigos liko visai nedaug, tad ateities planai – užbaigti sezoną, pailsėti ir semtis naujų kūrybinių idėjų.
Kadangi įsijungiau į veiklą akademijoje, didžiausia siekiamybė dabar – kuo tiksliau perprasti dėstymo pagrindus, kad galėčiau padėti jauniems būsimiems aktoriams (kolegoms) pasiekti tai, ką jie tikrai gali, bet dar nežino.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
