Menininkės Inos Budrytės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Vilnius
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkė Ina Budrytė ir jos studija (Vilnius, 2023 m.).
Ina Budrytė: „Negaliu sakyti, nei kad esu kaimo, nei kad miesto žmogus. Man patinka, kai gamta aplinkui. Kai gyvenau mieste, pačiam centre, kur buvo labai dideli medžiai, tai galvojau, kad jeigu kur nors kraustysiuosi, reiktų tų medžių. Tai čia dabar jų yra.
Tapau vakarais. Dažniausiai į vakarą atsiranda tokia darbinė nuotaika, ir pradedu tapyti. Kartais, kai nuvažiuoju į plenerą, keliuosi anksčiau, nes gamtos piešimas visai kitoks. Labai greitai prisitaikau.
Dailės institute baigiau freskos specialybę. Padariau kelis darbus vienoje Vilniaus ligoninėje, o paskui keitėsi tvarka, niekas tokių darbų nebeužsakinėjo, tai pradėjau tapyti, kažką paišyti ir pamačiau, kad man vis dėl to artimesnis mažas formatas. Tai po truputį, kai tik palankesnės sąlygos atsirasdavo, vis piešdavau. Iš pradžių daugiau akvarelę liejau, paskui ėmiausi aliejaus. Savaime radosi tokie ciklai. Visada darau vieną paveikslą, bet paskui jie ima sietis. Aš iš viso nieko neplanuoju. Einu dirbti, kai galvoje švaru. Kai neturiu jokių minčių, jokių planų, į švarią galvą lengviau krenta visokie vaizdiniai.
Menininkės Inos Budrytės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Vilnius
Menininkės Inos Budrytės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Vilnius
Turiu keletą pažįstamų, kuriems spalvos kažkaip savaime susideda, o aš visada jausdavau meistrystės trūkumą. Man reikia giliau pakasti, kad likčiau patenkinta savo darbu. Toks kasimas iš savęs. Bet šiaip griežtų taisyklių nėra, kartais plenere pats pirmas piešinys būna stipriausias. Matyt, įspūdis kažkaip suveikia.
Su dideliais formatais dirbti reikia stiprios energijos, o aš jos per daug neturiu. Man daug smagiau, kai viskas ranka aprėpiama.
Aš savo darbus į Instagramą keliu. Ir ką kiti ten rodo, pasižiūriu. Taip radau net labai artimų, ir savamokslių, ir profesionalų. Tiesiog stebėtina. Aš net jų pavardžių nelabai žinau, nes daug kas kitaip pasirašo. O iš lietuvių? Vienu metu man Mikalojus Šalkauskas labai patiko. Beveik visi lietuvių tapytojai puikiai tapė.
Menininkės Inos Budrytės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Vilnius
Menininkės Inos Budrytės studija | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Vilnius
Būna, dirbdama kokias dvi figūras nupaišau, o paskui pamatau, kad tarp jų gali būti kitoks ryšys. Tada truputį pakeičiu, kad nebūtų įprastai, kad nesikartotų. Ateina kažkokia mintis, kurią sunku žodžiais nusakyti, ir ją nupieši. Sunku papasakoti. Pasakoji vaizdais, o kai reikia išversti į žodžius… Kaip tik neseniai perskaičiau kažkokio dailininko frazę, kad jeigu galėtų pasakyti žodžiais, tai ir netapytų.
Dažniau dirbu tyloje. Kartais kokią muziką paleidžiu, bet geriausia, kai niekas neblaško.“
