Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Kaunas
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis ir jo studija (Kaunas, 2023 m.).
Eugenijus Varkulevičius-Varkalis: „Dabar tokį darbą dirbu: kelionė iš Marso (ne į Marsą). Kai Saulė ištirpdė vandenį, mes pasitraukėm ten. Aš neišprotėjęs, juk gali būti, kad didelės civilizacijos išnyko todėl, kad vulkanai užtemdė dangų… Man tokie apokaliptiniai dalykai atrodo įprasti, ir kūryboje aš bandau tai kažkaip įteisinti.
Man tvarka yra, bet kitam ji atrodo tokia chaotiška, ne kaip Fr. Bacono, pavyzdžiui. Nežinau… Aš jau nieko nebeskaitau. Va, klausausi svirplių, varlių, ir labai gerai.
Kai grįžau į Lietuvą, tai ramybę randu tik sėdėdamas prie upės ant kelmelio, kurį bebras nuskuto. Atgal į gamtą! Kai klebonas klausia, ar tikiu Prisikėlimu, sakau, kad aš dabar esu prisikėlęs. Buvau musė, dabar – žmogus. Koks skirtumas? Aš Kristaus niekad neprikaliau… Tikėjimas yra, Dieve mano, žmogus žmogui. Aš nesuprantu daugiau. Nenoriu gilintis, man jau 66-eri.
***
Mane traukia tos vietos, kur kadaise buvau. Kaip jos pasikeitė. O gal aš pasikeičiau? Tas grįžimas į praeitį yra labai skausmingas. Bet jis reikalingas, norint perduoti patirtį. Man Kauko laiptai – stebuklas! Lipu jais ir meldžiuosi.
Aš konservatorius, bet ne politine prasme. Man varlė patinka. Man žuvis patinka. Kėkštas, kai kovoja su šarka dėl lizdo, dėl teritorijos. Patinka, kai mane pabudina purplelis, laukinis karvelis. Ir žvirbliai, kai pradeda… Ką jau čia prigalvosi…
Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Kaunas
Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Kaunas
***
Ateina nauja karta. Visai kita muzika, kitas tėvo, motinos supratimas ir taip toliau. Jau nereikia rugiuose prie bedugnės stovėti, jaunimas dabar su kompiuteriu vaikšto.
Aš nieko prieš, tegul vaikšto. Toks gyvenimas. Bet į mišką jie bijo nueit, bijo erkės, bijo pušies, nežino net medžio pavadinimo.
Aš tai prie žemės. Inspiracija man yra Nemunas ir Neris. Aš ir Niujorke eidavau prie Hudsono upės, o ten vėžlys išlipa pasisveikinti… Aš pagonis vis tiek. Gamta yra mano namai. Aš čia esu ir medžiotojas, ir stebėtojas, ir mylėtojas.
Man Dievas yra vienas visiems ir visur. Ir skruzdėlėj, ir musėj, ir bitėj, ir prezidente, – visur jisai yra.
***
Aš biškį groju saksofonu. Su Dalium Naujokaičiu šitiek metų Niujorke… Jonas Mekas… Ot, buvo laikai. Kiek koncertų padarėm ir parodų, ir nuotraukos, ir viskas. Jonas buvo kažkokia mistika! Ir su Justinu Mikučiu labai įdomūs buvo laikai, bet tokie įtempti. Justinas mus stūmė į mąstymą krikščioniška vaga.
Daugelis lietuvių Niujorke aplink Joną [Meką] buvo susispietę, o esmė buvo Jono laisvė. Jis, kaip poetas ir nepriklausomo kino kūrėjas, leido bet ką. Jonas labai mylėjo Lietuvą ir norėjo sugrįžt, jis sakydavo: „Mano šaknys Lietuvoj, o šakos – Niujorke“.
Pagal jį, kinas yra poezija. Jonas prieš vyraujančią kino industriją nieko nedarė, bet užkrėtė juos savo mirgėjimais, savo avangardu. Paskui jis man sakydavo, kad iš jo paėmė du-tris kadrus ir pirdolina. Dar aštuntajame dešimtmetyje vogė idėją, va šitaip.
Aš manau, kad avangardas niekam nepriklauso, jis persiduoda kitiems. Bet, žinoma, pinigai…
Tada buvo šešiolikinės kameros, paskui – aštunkinės, mažesnės. O paskui prasidėjo visa revoliucija. Kiek aš čia tų kamerų turiu, Dieve mano! Jonas atiduodavo. Bet jis stengėsi išlaikyti atminty, koks filmas buvo trisdešimt penkių, koks šešiolikos… Jis pradėjo nuo [filmavimo] aparato išradimo, nuo Edisono. Buvo visa programa. Paskui MoMa iš jo paėmė tą idėją.
Man labiausiai patiko, kad Jonas pritraukė jaunus žmones, kurie studijavo kiną Niujorko universitete. Juos ruošė Hollywoodui, o jie, anarchistai, persimetė pas Joną.
Kai jis man leido gyventi už ekrano, ten pianinas buvo, tai po peržiūrų, dvyliktą, mes su Julium ir su Dalium prie vyno apie muziką, apie kiną… Ir Jonas kartkartėmis ateidavo. Santykiai buvo draugiški, tokie gali būti tik tarp emigrantų. Per poeziją, per kiną, dainas… Alus, aišku, pas airius, viskis. Atidarymai, uždarymai… Viskas buvo sapnas, bet manęs nepakeitė, ką dirbu, tą dirbu.
Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Kaunas
Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2023 m., Kaunas
***
Kiek gali būti tų karų ir aiškinimosi, kas yra kas? Aš negaliu egzistenciškai priimti, kad yra Gulagas, karai – to negatyvo. Man samanos, oro permainos, medžiai svarbu. Mes čia gyvenam, ir viską naikinti dėl kėdės, dėl stalo?
Visą gyvenimą atidavėm, kad tiktai būtų kitaip, kad pasikeistų į gerą pusę.
Aš žiūriu kaip vaikas. Vaikams prieš miegą, kai skaito pasakas, viskas baigiasi gerai, o kartais – blogai. Aš tikiu ta pasaka savo darbuose. Negaliu visko griauti. Tiek visko prisigriovėm! Piliakalniai, ačiū Dievui, liko. Ir mes išliksim, jeigu nepasiduosim viduje.
Kartais man atrodo, kad Lietuva nuolat išbandoma. Vis ateina laikas, kai mes turim vienas kitą suprasti ir palaikyti. Tai svarbiausia. Ne „Žalgiris“ išgelbės, ne Žalgirio arena ir ne Marijos radijas. Mes išsigelbėsim, jeigu viens kitą pajusim.“
