Andrius Zakarauskas (g. 1982), tyrinėdamas realybės ir iliuzijos ribas, kūryboje dažnai vaizduoja pats save, cituoja meno istoriją, filmų, televizijos laidų ištraukas, arba, gilindamasis į religines temas, tapo krikščioniškų siužetų interpretacijas. Visgi menininką labiausiai domina, kas yra tapyba ir kokia jos galia. Zakarausko tapybai būdingas paradoksas: kūriniuose vaizduojamos aiškios žmonių figūros, tačiau nėra jokių konkrečių užuominų, lieka nežinoma, ką tiksliai tie žmonės veikia. Autorius sako nežinantis to ir pats. Kuriant MO kolekcijos kūrinius „Stebuklas“ ir „Pakrikštijimas“, Andriui Zakarauskui rūpėjo buitines situacijas paversti sapniška būsena, jis gilinosi į astronomiją – į žvaigždynus ir kosminius debesis. Autorius pasakoja, kad kūrinys „Stebuklas“ prasidėjo nuo minčių apie pasaulio sukūrimo momentą. Cikle „Pro V. B. prizmę“ pristatomi kūriniai ir juos lydinti videomedžiaga, kurią užfiksavo MO muziejaus įkūrėjas Viktoras Butkus. Šio ciklo tikslas – parodyti, kaip dirbtuvėje sukuriamas meno kūrinys.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 28 d.
Paroda „Vilniaus dailė muziejuose. 1939-1944“ kviečia lankytojus susipažinti su naujausiais dailės istorijos tyrimais, sietinais su nacionalinės dailės paveldo formavimo procesais Antrojo pasaulinio karo metais. Parodos dėmesio centre – dvi stambiausios valstybinės dailės kolekcijos Vilniuje ir Kaune. Joje pristatomi kūriniai ir dokumentinė medžiaga atskleidžia, kokias paveldosaugos strategijas pasitelkė Lietuvos muziejininkai sovietų ir nacių okupacijų sąlygomis. Taip pat paroda preplečia NDG pagrindinės parodos „Vilnius, Wilno, Vilne 1918-1948“ kontekstus siekiant praplėsti žinias apie tarpukario Vilniaus dailės kūrinių integraciją į Lietuvos nacionalinius dailės rinkinius karo metais. Kai kurie jų šioje parodoje viešinami pirmą kartą po daugiau kaip aštuoniasdešimties metų, praleistų saugyklų tamsoje.
Parodoje eksponuojami didelio formato ankstyvieji Mikšio linoraižiniai ir jų ciklai, sukurti Detroite, Čikagoje, Niujorke. Nemaža estampų dalis – „rašmeninė grafika“, folkloro ar žinomų autorių tekstų remediacija, raidžių vaizdai. Pristatomi ir vieni iš svarbiausių menininko darbų – litografijų ir ofortų serijos, vaizduojančios garsaus XIX a. pradžios vokiečių rašytojo Georgo Büchnerio pjesės „Leonsas ir Lena“ (Leonce und Lena) veikėjus. Paryžiuje sukurti ofortai – tai Paryžiaus ir Venecijos miestų vaizdai, rafinuotos estetikos miniatiūros ir paminklai eilėraščiams. Ekslibrisai liudija plačius menininko socialinius ryšius. Pirmą kartą pristatomi pašto meno pavyzdžiai, sieję Mikšį su oficialiam dailės kanonui nepaklususiais sovietų Lietuvos menininkais Valentinu Antanavičiumi, Vytautu Kalinausku, Vincu Kisarausku, Edmundu Saladžiumi, taip pat – koliažai ir artimiausiems bičiuliams dažnai dovanotos klijuotinės menininko knygos.
Autorinėje parodoje pristatomi du nauji kūriniai: videofilmas „Vitrine morte“ ir instaliacija „Švytuoklė“. Atskirus kūrinius sieja atviro lauko idėja. Laukas interpretuojamas kaip erdvė be stabilių ribų, pažini begalėje skirtingų perspektyvų. Dėl jų laukas tampa nuolat steigiama socialine, politine teritorija, kurioje individualūs ir kolektyviniai subjektai įsitraukia į daugialypes ir prieštaringas tapatybės konstravimo praktikas. Šios praktikos niekada nėra iki galo skaidrios, nes subjektų dalyvavimą veikia pasąmonė, slopinami troškimai ir skirtumai. Fragmentiškumai, nestabilumai, būdingi atvirame lauke vykstantiems socialiniams procesams ir su jais susijusioms erdvinėms formoms, leidžia stebėti, tyrinėti ir dramatizuoti jų klaidingus atpažinimus. Abiejuose kūriniuose procesų ir struktūrų klaidingi atpažinimai apmąstomi pasitelkiant tarp dokumentalumo ir vaizduotės esančius vizualinius pasakojimus. Juose keliami ir ankstesnei autoriaus kūrybai aktualūs tapatybės, galios, atminties politikos klausimai. Jie plėtojami lyg klostė po klostės išskaidant ir naujai sujungiant įvairių laikiškumų, erdvių, socialinių praktikų vaizdiniją. Tik ar visos klostės yra iš tos pačios plokštumos? O gal nemačiomis sluoksniuojasi skirtingi laukai?
LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje – JAV konceptualaus meno kūrėjų Igorio ir Svetlanos Kopystianskių kūrybos paroda. Pačių menininkų specialiai muziejaus erdvėms parengtą retrospektyvą sudaro darbai, sukurti kiekvieno individualiai iki persikėlimo į Vakarus, ir bendra kūryba jau emigravus. Parodoje pristatomos fotografijos, darbai ant popieriaus, drobės, objektai, videokūriniai. Ukrainoje gimęs Igoris (1954) ir Rusijoje gimusi Svetlana (1950) Kopystianskiai 8–9 dešimtmečiais aktyviai dalyvavo neoficialaus meno lauko, besipriešinusio sovietinės sistemos reguliavimui, gyvenime. Menininkai savo studijoje ir pogrindinėse parodose Lvive eksponavo konceptualius tapybos, grafikos darbus, objektus, instaliacijas, dalyvavo nonkonformistinio meno grupių veikloje, rengė menines akcijas ir performansus. 1988 metais, vos atsiradus galimybei laisviau judėti, Kopystianskiai emigravo į Vakarus. Gyveno ir kūrė Niujorke, vėliau – Paryžiuje, Berlyne. XX a. 10 dešimtmetyje pradėjo kartu kurti videomeno kūrinius. Su jais pirmiausia ir siejama poros kūrybinė veikla Vakaruose.
Parodoje pristatomi vieni iš įdomiausių gausios Gotikos epochą reprezentuojančios kolekcijos radinių – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai 60-ia skirtingų siužetų. Gotikos epochai priskiriama ir dalis XV–XVI a. sandūros koklių. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis bei šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais. Tyrimų metu atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis. Iš koklių suręstos krosnys buvo ne tik šildymo įrenginiai, bet ir vienas svarbiausių interjero akcentų, atspindintis to meto Lietuvos valdovų ir diduomenės pasaulėžiūrą, besiformuojančias heraldikos tradicijas, estetines nuostatas. Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtino Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis, o kokliuose užfiksuoti ženklai leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus.
Parodoje jungiamos fotografijos, objektai ir instaliacijos, pasakojant istoriją apie nepageidaujamus trikdžius, dirginančius vabzdžius ir nesėkmės sampratą kaip lemiamą fotografijos terpės savybę. Ši paroda yra tęstinis meninio tyrimo „Filmfehler“ (liet. „Nesėkminga juostelė“) projektas, kurio pagrindą sudaro fotografinių nesėkmių kolekcija iš buvusios fotografinių juostų gamyklos Volfene, Vokietijoje. Nuo XX a. pradžios iki XX a. devinto dešimtmečio, kai žlugus Vokietijos Demokratinei Respublikai gamykla nutraukė veiklą, Volfene buvo gaminamos „Agfa“, o vėliau – „ORWO“ prekės ženklo fotojuostos ir kitos fotomedžiagos. Jos gyvavimo laikotarpiu gamyklų prižiūrėtojai pildė per gamybos ciklą padarytų klaidų ir nesėkmių registrą. Remiantis oficialiais dokumentais galima teigti, kad ši medžiaga buvo renkama siekiant išvengti tokių pačių klaidų ateityje, o technikų ranka daryti užrašai byloja apie susižavėjimą šių klaidų poetiškumu. Dalis šių kolekcijų liko iki šiol nematytame buvusios gamyklos archyve. Šio projekto centre – esminiai klausimai apie fotografijos archyvus, jų funkciją ir panaudojimą šiuolaikinio meno praktikoje.
Tai pasakojimas apie pereinamąsias fazes, kai erdvė ir laikas kerta vienas kitą. Skirtumo ir tapatybės, praeities ir dabarties, vidaus ir išorės, įtraukimo ir atskirties konfigūracijos susidaro tada, kai žmonės atsiduria „-tarpyje“. Būtent šioje ribinėje erdvėje galime rasti žodžių, kuriais galime kalbėti apie save ir kitus. O tyrinėdami tai galime pradėti svajoti apie pabėgimą nuo poliariškumo politikos ir galbūt patys pasirodyti kaip kitokie. Ši paroda – tai bandymas užčiuopti trumpalaikius pereinamuosius momentus, iš kurių išeiname pasikeitę. Tačiau jame taip pat atsižvelgiama į galimybę likti įstrigus tarp begalinių galimybių etapų, kurie niekada nesibaigia ir nuolat yra perkuriami. Kiekvienas menininkas, sąmoningai ar nesąmoningai, nagrinėja temą taip, kad būtų susietas su savo laiko ir vietos identitetu. Čia dialogas kuriamas tarp skirtingų, bet susijusių kūrinių.
Lietuvos istorija atidengia vis naujų „pilkųjų dėmių“. Muziejuje pristatomoje instaliacijoje suteikiama unikali galimybė – išvysti keturis išlikusius, buitine kamera filmuotus Lietuvos diplomatų gyvenimo kadrus. Kaip atskiri epizodai jie bus matomi ir girdimi ant muziejaus galerijos sienų, apsupti autentiškų to meto daiktų. Patirsite iki šiol menkai žinomas iškilių Lietuvos diplomatų ir intelektualų gyvenimo akimirkas politinėje egzilėje, prasidėjus sovietinei bei nacistinei okupacijoms. Unikaliuose kadruose atsispindi Lietuvos intelektualų gyvenimo akimirkos atskirtyje nuo Lietuvos. Išvysime tokias iškilias asmenybes, kaip poetus Oskarą Milašių ir Jurgį Baltrušaitį vyresnįjį, Joną Aistį, pirmosios Vyriausybės vadovą Augustiną Voldemarą, Petrą Klimą, Antaną Liutkų bei kitus politinius veikėjus.Taupant juostą, filmuota trumpais kadrais, taupant kino juostą. Daugelį šių kadrų užfiksavo Petras Klimas – Lietuvos diplomatas, teisininkas, publicistas, užsienio reikalų ministras ir Vasario 16-osios akto signataras. Archyviniai kadrai apima daugiausiai XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio laikotarpį.
Šioje parodoje rodomi trys darbų ciklai: „Tai kas lieka“, „Kompostas kaip natiurmortas“ ir, ikoniškoji, „ARS BOTANIKA“. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Natūrali „ARS BOTANICA“ minčių ir idėjų tąsa inspiravo ir šiuos dar nerodytus fotografijų ciklus. Cikle „Kas lieka“ analizuojamas peizažo ir detalių santykis, laiko tėkmės paveika stebimai natūrai, tai lyg transformuotas, dekonstruotas „site specific“ veikimo metodas, gamtos gamtoje studija. Liauna lazdelė – obelaitės šakos dvišakis ramstis, į ją ir josios aplinką fokusuojamas menininko žvilgsnis. Obelaitę sunaikina gamta, gal graužikai, gal vėjas ir šaltis, bet lieka jos augimo buvęs talkininkas – ramstis… Visa idėja taikliai išreiškiama jau paties ciklo „Kompostas kaip natiurmortas“ pavadinime. Nagrinėjama dūlėjimo estetika, tikrai ne antiestetika, gamtos cikliškumas ir baigties neišvengiamumas. Šiame cikle vyksta transformacijos fiksavimas, priverčiantis žiūrovą kelti egzistencijos, laikinumo organinės gyvasties trapumo klausimus, priverčia pajusti visa to ir nenutrūkstančio cikliškumo santykį bei duotybę.
Miestui minint 700-ąjį jubiliejų ir prisimenant didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškus į pasaulį, savo retrospektyvą ir introspekciją pristato vienas vilnietiškiausių menininkų. Kūrėją žino ir pažįsta daugelis, dauguma, beveik visi miestiečiai ir sostinės svečiai. Kartais net nežinodami ar tiesiog nesuvokdami. Menininko kūrybiniame aplanke yra tokie chrestomatiniai artefaktai kaip plytelė STEBUKLAS Katedros aikštėje, Neries krantinė su jau sunaikintu manifestu AŠ TAVE MYLIU / IR AŠ TAVE (2004 metų žemės meno darbas), sovietinio saugumo pastate nukankintų žmonių vardai (su gimimo ir žūties metais, bei partizaniniais slapyvardžiais), galop – Čiulbantis kryžius, „Stiklių“ viešbučio-restorano kompozicija, į Vilniaus medžius įaugusios freskos, Tuskulėnų dvaro memorialas… Dailėtyrininkė, profesorė dr. Ramutė Rachlevičiūtė menininko kūrybą charakterizuoja: „G. Umbrasas – žymus šiuolaikinio meno lauko atstovas. Jis valdo įvairias medijas – tapybą, piešinį, skulptūrą, architektūrą; jam paklūsta akcijos, performansai, žemės menas ir t.t. Bet du dalykai jį, kaip menininką, išskiria iš didžiulio būrio šiuolaikinio meno kūrėjų – tai rimtas klasikinis meno pagrindas (plastinės anatomijos, perspektyvos, freskos, mozaikos ir kt. techninių, technologinių dalykų išmanymas) ir orientacija į kolektyvinę atmintį (angažuotumas valstybinės svarbos temoms, sovietinę patirtį išgyvenusiųjų traumoms). <…>“.
Personalinėje parodoje „Kieno labui“ Mateusz Choróbski pristatys naujausias savo instaliacijas ir skulptūras, permąstančias skurdą ir su juo susijusias emocijas. Ši universali ir amžina problema, paprastai pristatoma tik kaip statistika, ne vienam yra suvokiama kaip skaudi kasdienybė. Autorius ieško ryšių tarp Lietuvos ir Lenkijos, tačiau susitelkia į vieną iš skaudžiausių aspektų – skurdo ribą abiejose šalyse. Cicerono išsakyta frazė „Cui bono?“ parodoje tampa kritika socioekonominėms situacijoms abejose šalyse. Eksponatai sukurti pasitelkiant įprastus buities daiktus ir medžiagas, siekiant sužadinti kolektyvinę atmintį ir analizuoti, kam ir kokią naudą gali teikti žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių padėtis. Galerijos erdvėse eksponuojami šviesos objektai keičia atmosferą ir atskleidžia daugelio visuomenės žmonių patiriamus su nepritekliumi susijusius atskirties, nestabilumo, baimės jausmus. Mateusz Choróbski parodoje „Kieno labui“ žiūrovas nelieka pasyviu suvokėju, veikiau yra skatinamas permąstyti skurdą apibrėžiančią statistiką ir jos reikšmę.
Parodos autorius Andrius Bursovas prisistato: „<…> Kai buvau mažas mane tėvai vesdavo į įvairiausius būrelius (dailės būrely buvau tik 2 mėnesius, nes su manimi buvo vien mergaitės), lankiau karatė, krepšini, irklavimą, gitarą, atletiką… neįdomu… Kūryba sudomino kai iš Tallat-Kelpšos konservatorijos pargrįžo Festis Gesperis A.K.A. „Avangardinio apšvietimo jūsų namams“ ekspertas. Vėliau atradau meno rezidenciją Točką (Ačiū Aleksai). Dar norėčiau padėkoti visiems draugams kurie buvo bei tiems kurių nebėra, tėvams, buvusiai merginai, mokytojams ir Dailės akademijai, bei Kreatoriumui. <…> Intensyviai pradėjau kurti dar prieš karantiną, kopijuodamas Picasso darbus, vėliau kai žuvo tėvas, rūsyje tapiau su peiliu ir plūdžių dažais (taip atsirado mano pirmas tapybos darbas). Tapau, kuriu grafiką, fotkinu, filmuoju, performinu, instaliuoju ir biesas žino ką darau. Tegyvuoja džiazas, tegyvuoja grožis. Dievop bebopą! Su Dievu arba be jo. Nesvarbu. Svarbiausia dvasia. Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla – garse…“
Justina Augustytė: „Ievos Trinkūnaitės darbus norisi skaityti tarsi sąsiuvinio lapus, kuriuose savita tvarka suklijuotos iškarpos iš senų mokslo populiarinimo, kino, kelionių žurnalų, turistinių brošiūrų ir reklamų – vienur nostalgiškai pageltusios, kitur švytinčios aitriomis disko spalvomis. Didelio formato lakštuose klojasi fragmentiški vaizdìniai pasakojimai, kuriuose pinasi peizažo elementai, gyvūnų figūros ir pavieniai žmogiškojo pasaulio atributai. Kūriniuose I. Trinkūnaitė jautriai tyrinėja artumo prigimtį, dažnai asmeniškai susitapatindama, atrasdama bendrumą tarp skirtingų gyvybės formų, o kartu keldama platesnius žmogaus ir gamtos santykio klausimus, atverdama aktualius psichologinius, socialinius, geopolitinius, ekologinius aspektus. Savo kūrinių objektus ir subjektus menininkė stebi ir vaizduoja su ypatinga atida, taikliai atspindėdama emocijas, detaliai perteikdama morfologiją, akcentuodama paviršių tekstūrą, kartais hiperbolizuodama ją, paversdama dominuojančiu darbo elementu, tarsi įvyniodama siužetus į lapų, kailių, plunksnų, plaukų sūkurius. Taktiliškumo įspūdį sustiprina ir menininkės pasirinktas darbo metodas – priemonės ant lakštų dažniausiai tepamos ir įtrinamos (o gal, veikiau, įglostomos) pirštais.“
„Linos Beržanskytės Trembo tapyba man priminė apie pastaruoju metu madingą diskusiją – „moteriškas“ ir „vyriškas“ menas, apie feministinio meno tendencijas. Vargu, ar Linos kūrybai tai aktualu, nors dažnas ją įvardintų kaip akivaizdžiai moterišką. Tiesiog jos kūryba yra tokia, kokia yra pati autorė – labai jautri, efemeriškai subtili, įkūnijanti tai, ko agresyviame nūdienos pasaulyje jau nebeliko: jausmų švarą ir skaidrumą, svajonių ilgesį, romantines fantazijas, akimirksnio žavesį… “ (Menotyrininkė dr. Danutė Zovienė).
Autorius apie savo kūrybą: „Apie tą gyvastį sunku kalbėti, bet lengva liudyti. Liudyti savo gyvastimi, judesiais, potėpiais. Ta gyvastis randasi lyg iš nieko ir iš visko. Tuščiame popieriaus lape, juodame daže, ore ir vandens srovėje. Pagundą viską uždažyti juodai nuplauna vanduo, bet lieka pėdsakas – spėjęs padžiūti potėpis, lašai nutiškę netyčia, susiliejusių dėmių balos, jūros, miškai ir kloniai – gyvastingas vaizdas, užuomazga, pažadas, viltis. Iš mirties, iš pelenų, iš sąstingio ir nebūties, iš taško išsitaško gyvai gyvuojanti gyvastis. Atrodo, kad vos krebžda, nebekvėpuoja, o vis gi per atodūsius ir įkvėpimus vėl pulsuoja, virsta sėkla, šuoliu iš praeities į ateitį. Labai gera tai žinoti, patirti ir visada prisiminti.“
Elenos Nonos Zavadskienės paroda Vilniaus rotušėje „Tekantis laikas“ yra savotiškas tęsinys jos pavasarį eksponuotos personalinės parodos „Smėlio laikrodžio efektas“. Joje buvo rodomas menininkų portretų ciklas, kuriame dominavo aliejinės tapybos drobės. Parodai Rotušėje dailininkė sąmoningai atrinko piešinius: ciklą mišria technika, skirtingais dešimtmečiais sukurtus portretus ir ciklą laisvų kompozicijų portretų-simbolių. Tekančio laiko fenomenas – tai leitmotyvas, jungiantis šias autorės parodas.
Personalinėje Danieliaus Sodeikos parodoje „Žodžio forma“ pristatomi pastarųjų metų skulptūriniai objektai, daugiausiai iš medžio ar, ieškant prasmių praplėtimo, jo dueto su kita medžiaga. Kūrinių formos minimalistiškos – rodos, autorius klauso gamtos, ja seka, įsikiša tik akcentuodamas tai, ką išgirdo ar suprato. Ši paroda tai dialogas tarp formos ir žodžio. Danielius iš prigimties yra lingvistas ir kasdienoj visada ieško žodžių reikšmių, todėl iš jų kylantys objektai atsiranda natūraliai, kūrybos eigoje. Žodžiai turi tam tikrus garsų sąskambius, emocijas, kurie padiktuoja formą. „Aš turiu žodį ir asociatyviai pagal tą žodį darau darbą. Pavyzdžiui sidabras kaip žodis siejasi su švaros emocija, skaistumu ir man buvo svarbu kaip šitą žodį parodyti, kokiu būdu sudaryti jam erdvę, kad eit vis arčiau šio objekto.“ Šioje parodoje kūrinių pavadinimai neįvardyti, menininkas kviečia jus, žiūrovus, tapti aktyviais dalyviais – įnešti savo interpretacijas, suteikti vizualioms formoms garsinę, žodinę išraišką. „Man įdomu ar atsiras kažkokių naujų garsų derinių. Noriu pamėgint pažaisti su tuo, kas yra objektas ir kas yra žodis. Norėčiau, kad kūrinys atrastų savo vardą. Taip mano koncepcija įgytų prasmę.“
Personalinėje Arvydo Žalpio parodoje „Suaugusiems vaikams“ pristatoma ne vienerius metus kaupta videomedžiaga. Tai kelionė aplink pasaulį bandant surasti Mažąjį princą. „Dviejose projekcijose vaizduoju gyvenimą matomą lyg vaiko akimis. Kadruose aš leidžiuosi iš žemės viršaus į apačią, čia daug niūraus dangaus, bet jis neapibrėžtas ir nepasiekiamas, o jūra visai šalia, jos bangos plakasi į krantą…“
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909). Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
Paroda supažindina lankytoją su Lietuvos kontekste išskirtine muzikų šeima – Čiurlioniais. Druskininkų bažnyčios vargonininkas Konstantinas Čiurlionis buvo parapijoje nelyginti koks „kultūros apaštalas“: jis mokė savo vaikus muzikos, subūrė ir vadovavo pirmajam lietuviškam bažnytiniam chorui, kaupė natų, grožinės literatūros biblioteką, užsakinėjo lietuvišką spaudą. Pagrindinis parodos akcentas – menininko tėvo Konstantino Čiurlionio vargonus puošę ornamentiniai medžio drožiniai. Šie drožiniai ir atskiros vargonų dalys iki šių dienų išliko Kabelių bažnytėlėje Druskininkų apylinkėse. Jų suradimo istorija parodoje pristatoma filmuotoje medžiagoje. Parodos rengėjai tikisi, kad pirmą kartą plačiajai publikai rodomi vargonų fragmentai bus paskata pilnai Konstantino Čiurlionio vargonų, kuriuos, tikėtina, lietė ir jo sūnaus būsimo kompozitoriaus rankos, restauracijai.
Ekspozicijoje – arti 200 kūrinių, atkuriančių skirtingų laikmečių Vilniaus istorijos, Vilniaus ikonografinės raidos fragmentus. Tai ir XIX amžiaus Vilnius, kurį parodoje bene išsamiausiai atspindi Pauliaus Galaunės grafikos rinkinys su vyraujančiais litografuotais Vilniaus architektūros ir dailės paminklų atvaizdais, ir XX a. pirmosios pusės miestas, apie kurį išsamiai pasakoja autentiški, dokumentuojantys miestovaizdį Mstislavo Dobužinskio peizažai, rafinuoti Jerzy Hoppeno ofortai, taip pat gausi eksponatų grupė, primenanti ypatingai jautrią miesto ir visos valstybės istorijos temą – beveik du dešimtmečius trukusią Lenkijos okupaciją. Parodoje – ir sovietinės okupacijos laikotarpio tapybos, grafikos kūriniai, kurti kontroversišku suvaržymų periodu, bet nestokojantys drąsaus modernistinio žvilgsnio, kupini koloristinės raiškos ir nuotaikų – savotiškos pasipriešinimo ideologinėms temoms kalbėjimo manieros.
Šešeri metai – tiek laiko menininkų pora gyvena ir kuria Kaune (gr. hexametron < hex – šeši + metron –matas). Kiek laiko reikia „prisimatuoti“ miestą? Pažinti jo specifiką, įsilieti į sociumą, užsiauginti prisiminimus… Autoriai dėlioja savo patirtis, rašo dailininko dienoraštį, savotišką epą su specifiniu ritmu, pasikartojimais ir pauzėmis, pasakodami savo istoriją.
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Rodion Petroff yra menininkas, kuratorius ir kritikas viename asmenyje ir tai nėra pokštas ar genijaus pretenzijos. Jo sugalvota ir įgyvendinta grupinė vieno autoriaus paroda skamba kaip oksimoronas, bet atėję į galeriją būtent tai ir matote: vienas autorius pažadina savyje daug menininkų ir jų darbus sujungia į konceptualią visumą – t.y. sukuruoja. Ir tai ne koks fantastinis filmas, o realybė – kad ir kaip keistai skambėtų šis žodis postsimuliakriniame būvyje. Tačiau žiūrovas nuo to tik laimi – atėjęs į vieną parodą jis gauna tris! Medžiotojai- meškeriotojai galės apžiūrėti tai, ką menininkas rodo (kas pavaizduota paveiksluose, ką primena skulptūriniai objektai); darbščiųjų rankų būrelio nariai, prikišę nosis tyrinės, kaip visa tai nutapyta, išlieta, pagaminta; detektyvų mėgėjai ieškos paslėptų prasmių ir bandys atsakyti į klausimą kodėl?
Ekspozicijoje apmąstomos virš mūsų tvyrančias platybes sugestijuojančios sąvokos ir jų pralaidumas. Dangaus skliauto sakralumą paneigusi modernioji mokslinė žiūra jau nebepadeda atsakyti į kai kuriuos ontologinio pobūdžio klausimus apie naujųjų kosminių teleskopų formuojamą kosmologiją, neva tuoj-tuoj prasidėsiančius žmogaus skrydžius į kitas planetas, vis kompleksiškesnes meteorologines prognozes ar porėtus militaristinius dangaus skydus. Pasak Bruno Latouro, “kai jūs pažvelgiate į dangų, neįžvelgiate ten dieviškosios būstinės, kaip kad jūsų protėviai, kurie ten matė paguodą, užtarnautą savo vargingu gyvenimu apačioje. Vis dėlto nematote ten ir gryno aukščio – to aukščio, kurio atstumas buvo matuojamas kilometrais, kaip tais laikais, kai tikėjote, kad esate modernūs. Iš tikrųjų dangų esate priversti matyti panašų į kažkokią aptvertą teritoriją ženklinantį kupolą, kurį nuolat palaiko įvairialypė ir daugialypė milijardų agentų veikla” (B. Latour, „After Lockdown”).
Naujausios Vytauto Tomaševičiaus parodos darbai – spalvingi bei persmelkti lengva ironija. Juos kurdamas menininkas įkvėpimo sėmėsi iš tarpukario Lietuvos diplomato Oskaro Milašiaus (1877-1939) poezijos ir regėjimų bei iš pastaraisiais metais aplink siaučiančių įvykių viesulų.
Parodos LABIRINTAS paveikslų kolekciją sudaro specialiai šiai parodai atrinkti geriausi pastarųjų penkerių metų autorės darbai. Elga Grinvaldė, kalbėdama apie šią parodą, pasakoja: „Gyvenimo įvykius galima palyginti su labirintų įveikimu per laiką ir erdvę, kuriame turime galimybę keliauti, ir kiekviename posūkyje mums atsiveria naujos galimybės keisti savo gyvenimo kelią. Tapyba man – tai asmeninė meditacija su savimi. Tai vieta, kur šiuo metu randu emocinę pusiausvyrą, tai mano pasirinkimas šiame labirinte“.
Paroda atskleidžia, kaip to laiko Vilnių matė šio daugiautaučio ir daugiakultūrio miesto menininkai. Kolektyvinį Vilniaus paveikslą tarpukario metais pirmiausia kūrė lenkiškosios kultūros atstovai, tačiau labai svarbus šio vaizdinio dėmuo – lietuvių, žydų, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių vilniečių žvilgsnį liudijantys kūriniai. Paroda per amžininkų sukurtus vaizdus, daugiausia dailės kūrinius ir fotografijas, pristato itin sudėtingo laikotarpio Vilniaus vaizdinį. 1918–1948 m. miestas keliavo iš rankų į rankas, tapdamas tai Lenkijos, tai Lietuvos dalimi, jį buvo okupavę naciai ir sovietai. Okupacijos ir karai radikaliai pakeitė gyventojų sudėtį ir socialinę struktūrą, paliko žymų pėdsaką Vilniaus materialiajame kūne – jo architektūroje ir urbanistikoje.
Paroda ir konferencija kviečia į žymiuosius Gedimino laiškus pažvelgti kaip kultūrinį raktą, atvėrusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kitų šalių amatininkams ir kūrėjams. Atvykėliai iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių įvairiais laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos vizualinės kultūros formavimosi, o Vilniuje vietos ir užsienio idėjų bei patirčių jungtys tapo ypač ryškios ir savitos.
Nauja didelio mastelio Pakui Hardware paroda „Uždegimas“ kalba apie žmoniją ir pasaulį krečiančias karštines, apie „liepsnojančius“ planetos bei mūsų kūnus. Menininkus įkvėpė Maryos Rupos bei Rajaus Patelio knyga „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“, kurioje vartojama uždegimo sąvoka metaforiškai kalba apie sisteminę skriaudą, daromą tiek žmonijai, tiek planetai. Uždegimas, anot knygos autorių, yra normalus kūno atsakas į toksiškas sąlygas, tad pirmiausia reikėtų „gydyti“ ne pavienius nesveikuojančius organus, o pačias sistemas – ekonomines ar socialines, – dėl kurių iš kartos į kartą perduodami lėtiniai negalavimai. Tiek knygoje, tiek parodoje jungiasi žmogiškasis ir planetinis masteliai – „liepsnoja“ ne tik mūsų, bet ir planetos kūnas. Kita svarbi knygos ašis, vystyta ir pastarųjų metų Pakui Hardware kūryboje, – kvestionuoti Vakarų pasaulio kosmologiją, kuriai būdingas nuolatinis fragmentavimas ar atskirtis – mąstymo nuo kūno, žmogaus nuo gamtos, „savo“ nuo „svetimo“. Parodoje šios atskirtys ištirpsta, susilieja į vieną mišrų spekuliatyvų organizmą, jungiantį architektūrą su gamta, mezozojų su šiuolaikybe, žmogų su technologijomis, plastiką su dirvožemiu.
Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Kazimiero Alchimavičiaus paveikslas simboliškai užbaigia Vilniaus 700 metų jubiliejaus programą. Pirmą kartą Vilniaus miestą 1323 m. paminėjo būtent Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Baigiantis Vilniaus miesto istorijai skirtam ciklui Valdovų rūmų muziejus kviečia pagerbti valdovą, kurio asmenybė jaudina kūrėjus iki šių dienų. Paveiksle vaizduojama Gedimino laidotuvių procesija, tikriausiai keliaujanti iš Veliuonos apylinkių per Trakus į Vilnių. Valdovo mirtis iki šiol lieka apgaubta paslapčių, tačiau ilgai manyta, kad didysis kunigaikštis apie 1341 m. žuvo per susirėmimą su Vokiečių ordinu netoli Veliuonos. Tai, kad grįžtama iš mūšio lauko, rodo procesijoje žygiuojantys lietuvių kariai, kurie vedasi šarvuotus vokiečių riterius – belaisvius. Procesijos priekyje eina du muzikantai ir krivis, pranešantys apie valdovo mirtį. Juos seka raudančios moterys, ietimis ginkluoti lietuvių kariai. Už ragą pučiančio kario vaizduojamas žynys Lizdeika, o už jo nešamas miręs didysis kunigaikštis Gediminas. Žynio Lizdeikos artumas valdovui procesijoje rodo, kad Lietuvos valstybė vis dar yra pagoniška.
Tarptautinėje istorinės ikonografijos parodoje pristatoma Vilniaus pilių ir vieno svarbiausių jų objektų – Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos – kilmė, raida ir atminimas bei atkūrimo vizijos. Parodoje rodoma bemaž 200 vizualinių šaltinių – kartografijos, tapybos, grafikos ir kitų darbų, chronologiškai siekiančių nuo XIV pabaigos iki XX a. antros pusės. Greta autentiškų kūrinių – ir padidintos faksimilės, leidžiančios geriau įžvelgti svarbias detales.
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Naujausią fotografijų seriją autorė skiria mamos atminimui. Skaičius 27 siejamas su tam tikrais R. Šulskytės mamos gyvenimo etapais: 27 – jos gimimo diena, mamai buvo 27 metai, kai gimė fotomenininkė. 27 žymi ir serijos kūrinių skaičių. Pasak parodos autorės, kiekvienoje jos fotografijoje sugrįžtama į praeitį, kad pratęsti nebepratęsiamą, kažką iš praeities, nors ir nežinia kaip. Šis procesas tampa savotišku išsigelbėjimu, meditacija, atsiradusių įtrūkių tikrovėje kompensacija. Tai – dialogas su savimi, išpažintis tekančiam laikui – pasitraukimas į naujų apmąstymų ir išgyvenimų teritoriją. Fotografijų seriją autorė kūrė beveik penkerius metus.
A. Rožkovas – menininkas, kuris savo kūrybą apibūdina kaip nuoširdžią vištos kojos, kreivos akies, ožio kanopos techniką, kuriai įtaką daro pasaulio folkloras, pasakos, pasąmonės srautas, elitizmo neigimas ir kataligė (nenumaldomas kačių piešimo noras). Kurti jį skatina kosminė nežinomybė, keistos nuojautos, gamta, minkštas ir kietas rokas bei draugai. Menininkas pasitelkia kaukių, mitinių būtybių, jūros, meilės ir šviesius liūdesio motyvus, kurių atsiradimas jam – mįslė. Iš tiesų, jis galėtų papasakoti daugybę priežasčių apie motyvų gimimą, nes iškalbos jam niekada nepritrūksta. Tačiau žodžiai nepadovanotų tiek minčių, kiek jo darbai.
Įsivaizduojant šiandieninio pasaulio kraštovaizdį, vaizdas panašus į biblinį: ligos mutuoja ir plečiasi į pandemijas, potvyniai ir gaisrai niokoja miestus ir miškus, tautos nyksta dėl karų, migracijos bangos išsklaido šeimas, skatina izoliaciją ir depresiją. Visuomenės neurozės auga, sukurdamos palankią terpę vystytis magiškam mąstymui, kuris, nors ir praturtina mūsų požiūrį į pasaulį, tuo pačiu gali skleisti tamsą ir baimę. Paroda „Emociniai vietovaizdžiai“ konstruojama kaip magiškas, regimas ir patiriamas, nors ir kiek apokaliptinis dabarties pasaulio atlasas, kuriame menininkai artikuliuoja savo emociškai juntamus peizažus, kurie, perfrazuojant Björk dainą „Jóga“, „pastūmėjo juos pačius į nepaprastąją padėtį“.
Prieš jus talentingo grimuotojo ir puikaus perukų meistro Petro Korsako, teatre išdirbusio 63 metus, darbo įrankiai – plaukų garbanojimo žnyplės ir teatrinio grimo dėžutė. P. Korsakas Valstybės teatre, vėliau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbo 1938–2001 m. Taigi jį galima tituluoti lietuviškos grimo mokyklos pradininku. Tikėtina, jog šias XX a. I p. prancūzų firmos „Marcel“ plaukų garbanojimo žnyples P. Korsakas įsigijo 1938 m. vasarą stažuodamasis Prahoje, Karelo Kubako grimo studijoje, arba Vokietijoje iš Berlyno valstybinio teatro grimo meistrų ir parsivežė į Lietuvą. Tai elektrinių plaukų garbanojimo žnyplių pirmtakės. Jų veikimo principas panašus: virš ugnies pakaitinus metalinius žnyplių galus ir aplink juos apsukus plaukų sruogą, susiformuoja garbana.
Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pantomimos pradininkas, avangardistas, 7-ojo dešimtmečio legenda. 21-erių metų likimo atblokštas į Lietuvą padarė didžiulę įtaką mūsų šalies teatralams, šokėjams bei baltiškos kultūros tyrinėtojams. Šios parodos idėjos autorius, architektas ir dizaineris yra Modrio Tenisono sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs jo veiklos tęsėju. Ekspozicijoje atsiskleidžia pantomimos judesio ir baltiškų ženklų ryšys: judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Tai atsispindi M. Tenisono piešiniuose, baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklas) brėžiniuose, sistemos prototipuose bei Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ vaizdo įrašuose ir nuotraukose. Parodą papildo ir paties M. Tenisono vedami edukaciniai užsiėmimai: vaizdo įrašuose jis pasakoja ir rodo, kaip galima susikurti individualias baltiškas juostas.
V. K. Jonyno galerija, minėdama 30 metų veiklos sukaktį, pristato parodą „Neregėti kūriniai“. Ekspozicijoje aštuonių menininkų – Adolfo Vaičaičio, Audronės Petrašiūnaitės, Irenos Griežės, Magdalenos Birutės Stankūnienės, Ringailės Zotovas, Romo Viesulo, Vidos Krištolaitis, Viktoro Petravičiaus – kūriniai, saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio V. K. Jonyno galerijos rinkinyje.
„Skambantys raštai“ – tarpdisciplininis projektas, susidedantis iš garso ir vaizdo instaliacijos bei unikalių sceninių pasirodymų. Tai ir konceptuali erdvė, kurioje kuriamas ryšys tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo.
Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais, kurie 2023 m. buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir architekto profesija. Kai 1919 m. Kaunas tapo laikinąja sostine, jis pasikeitė neatpažįstamai – iš nedidelės provincijos išaugo į modernų miestą, o mums paliko vertingą modernizmo architektūrą. Kauno modernizmo (dar vadinama Kauno tarpukario) architektūra yra architektūros stilius, vyravęs 1930–1940 metais. Šiuo laikotarpiu Kaune pastatyta apie 6 tūkst. naujų pastatų. Tai yra unikalus architektūrinės, urbanistinės ir istorinės raidos pavyzdys, išsiskiriantis tarp viso pasaulio modernizmo pastatų.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiulis Putvinskių šeimos archyvas, kuris yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tad paroda – neeilinė galimybė susipažinti su šiuo išskirtiniu archyvu. Beveik penkiasdešimt metų slėptas po žeme, išlikęs, atrodytų, neįmanomomis aplinkybėmis, archyvas šiandien tarsi simbolizuoja atminties galią. 1940–1944 m. šį archyvą Putvinskių šeimos nariai paslėpė su viltimi, kad jis bus išsaugotas vėl atgimsiančiai nepriklausomai Lietuvai. Archyve rasta knyga su V. Putvinskio-Pūtvio dukros Sofijos įrašu: „Kai vėl atgys Nepriklausoma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarinti Tautoje Vlado Pūtvio idėjas“. Viltys išsipildė – Lietuva atgimė, archyvas buvo surastas, o jame slėpti V. Putvinskio-Pūtvio rankraščiai šiandien skleidžia jo idėjas, kalba apie jo siekius ir įvairiapusę veiklą, perteikia jo epochos vertybes, kalba apie nepriklausomą Lietuvą ir ją kūrusius žmones. Laiko, drėgmės, aplinkos sąlygų išblukintos, pažeistos, tačiau išlikusios vertybės tik sustiprina įspūdį apie trapią, o kartu ir nesunaikinamą atmintį. Sofijos Pūtvytės įrašas tapo parodos koncepcijos pagrindu ir buvo panaudotas parodos pavadinime.
Parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė parodai atrinko beveik šimtą XX a. antros pusės dailės kūrinių iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Natiurmorto žanro kūriniai gana retai eksponuoti savarankiškose parodose, tik vienas kitas rodytas personalinėse arba bendrose parodose.
Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“. Šia paroda minime šventojo kankinystės metines.
Bokšto pamatus skalavo potvyniai, gaisrai lyg krosnyje degino konstrukcijas, lydė akmenis ir plytas, vykstant karams mūrus ardė šaudmenys; aplink vaikščiojo didikai ir amatininkai, šventieji ir išdavikai, priešai ir mylimieji. Architektai, mūrininkai, dailidės, kariai, varpininkai ir laikrodininkai zujo aukštyn žemyn mediniais ir mūriniais bokšto laipteliais. Nuo XVI a. čia skambančius varpus girdėjo visi miestelėnai. Jau 350 metų – lygiai pusę Vilniaus amžiaus – laiką skaičiuoja Jono Delamarso nulietas valandų varpas, jo dūžiai yra seniausias kultūrinis garsas Vilniuje. Prie bokšto sugalvoję norą, vaikai sukasi ant „Stebuklo“ plytelės. Vyresnieji dar pamena, jog ne taip seniai, prieš keliasdešimt metų, šalia nusitęsė visą pasaulį nustebinęs Baltijos kelias, o po šio įvykio atėjo stebuklui prilygstanti laisvė ir nepriklausomybė. Šioje parodoje siekiame priminti svarbiausius mūsų miesto, valstybės, Bažnyčios įvykius ir asmenis – visa tai yra atskaitos taškai norint perprasti mūsų sostinės kaitą. Kviečiame tyrinėti parodą, stalčiukuose paslėptas, ant stiklų per visą bokšto aukštį nutupdytas istorijas. Baldo stalviršyje perskaitysite ne tik Vilniaus, bet ir Europos įvykių laiko juostą.
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Parodoje kviečiame susipažinti su Juozo Zikaro piešiniais, kurie atveria duris į menininko kasdienybę bei mažai matytą skulptoriaus kūrybos sritį. Ypatingas dėmesys skiriamas kūrybinėms J. Zikaro inspiracijoms, naujoms idėjoms, kurios nepasiekė žiūrovų akių. Jo piešiniuose matomi ir simbolizmo atspindžiai, jaučiama monumentalaus Egipto meno įtaka. Viena aktualiausių piešinių dalis veda Zikaro ateities miesto takais: daugiabučių eilės, rūkstantys kaminai ir tamsuma atskleidžia sąsajas su pramonės augimu, naujais konstrukciniais elementais, kurie keitė miestų veidus. J. Zikaras palietė ir praeities temą, kuri jo piešiniuose asocijuojasi su nykstančiais architektūriniais objektais nakties fone. Parodoje pristatomi ir nedidelio formato piešiniai su gamtos objektais, kurie išsiskiria nauja, skulptoriaus piešiniuose iki tol netaikyta piešimo technika. Šalia šių J. Zikaro kūrybinių ieškojimų eksponuojami ir studijų laikų vyrų aktų piešiniai bei XX a. 3 deš. skulptūrų eskizai – moterų aktai. Šis sugretinimas nėra atsitiktinis. Skulptorius nuolatos buvo kritikuojamas dėl akademiškos skulptūros manieros, tačiau jo vidinis pasaulis buvo kur kas gilesnis ir įvairesnis, paveiktas aplinkos, kuri jį supo.
Parodoje atsiskleidžia daugiabalsis pasakojimas moterų, dirbusių Kauno tekstilės fabrikuose vėlyvuoju sovietmečiu ir per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Tai – polifoninis pasakojimas: žmonių istorijos, memuarai apsupti menininkės Ugnės Makselytės garsovaizdžio. Nors istorinių tekstilės fabrikų Kaune nebeliko, jų interjerai, jų mašinų garsai, jų skleidžiami kvapai, audinių dažų chemija, garų vaizdai pasiliko ten dirbusių moterų vaizduotėje, sapnuose, atmintyje kaip fonas. Jame – moterų gyvenimai, karjeros vingiai ir darbo kolektyvo santykiai persipina, stipriai susiveja arba nutrūksta, kaip ir šiandien, tik kitaip. Aštuonių moterų, dirbusių „Drobėje“, „Kauno audiniuose“ ir „Litekse“, pasakojimai – dešimt valandų parodos kuratorės Agnės Bagdžiūnaitės sukauptos dokumentikos, buvo transformuota į 55 minučių trukmės audiokompoziciją. Tai tam tikra fikcija, tarsi radijo teatras, pjesė apie darbą ir jausmus darbui, mašinoms bei medžiagoms.
Paroda „Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“ pasakoja apie tarpukario architektūrą, kuri tuo laikotarpiu puošė miestą ir išliko iki šių dienų. Ši architektūra labai vertinga. Kauno modernizmo pastatų vertė ir išskirtinumas buvo pripažintas pasauliniu mastu – jie įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Šios architektūros pastatais gali didžiuotis ir Šiauliai. Vienas iš Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros kūrėjų buvo Karolis Reisonas, 1922–1930 m. dirbęs vyriausiuoju Šiaulių miesto inžinieriumi. Vienas iš jo Šiauliuose suprojektuotų pastatų – Venclauskių namai-muziejus. Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai kvies lankytojus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją. Kurdami, statydami, įsitraukdami į kūrybinį procesą, vaikai patys galės pasijusti architektais. Aplinka kvies žaisti – projektuoti ir statyti namus, tiesti kelius, sodinti medžius, pažinti istoriją ir tarpukarį. Kurti naujus pasaulius ir erdves žmogui – kaip kadaise architektai sukūrė Šiaulių miestą.
Karlo Eulensteino kūryboje vyrauja pajūrio, pamario gamtos, gimtosios Klaipėdos vaizdų motyvai, kasdieniškas žvejų gyvenimas. Rytprūsių dailės paveldo žinovas, bendros parodos kuratorius dr. Jörnas Barfodas rašo: „K. Eulensteinui pavyko rasti naują savarankišką tapybinę (vaizdinę) kalbą savo Klaipėdos krašto, senųjų motyvų vaizdavimui. <…> Žavi ryškiai mėlyna, raudona, geltona, kartais ir švelniai žalia ar šviesiai pilka spalva, tačiau visada išlieka iš K. Eulensteino prieškario darbų pasivejantis tamsumas ir sunkumas. Paprastesnių, bet stiprių kontūrų juoda spalva kartais atrodo beveik plokščia, dominuojanti. Akivaizdu, kad dailininką veikė Emilio Nolde’s ir Georgo Rouaulto kūryba. Tačiau jo darbų neįmanoma visiškai priskirti vienai ar kitai krypčiai. Taigi terminus „ekspresionizmas“ arba „vėlyvasis ekspresionizmas“ jo kūrybai galime pritaikyti savitai, t. y. „eulensteiniškai“.
Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus. „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. Žaisti ir pažinti meną galės visa šeima, tačiau ypatingą dėmesį skirsime vaikams nuo 6 iki 10 metų amžiaus.
Parodoje
Pirmojoje parodos dalyje „Identitetas kaip realybė“ pristatomi iki 1990-ųjų aktyviausiai kūrę fotomenininkai. Jiems teko laviruoti tarp tuometinių oficialių reikalavimų ir kūrybinės laisvės troškimo. Antrojoje dalyje – 9 dešimtmetyje debiutavusi fotografų karta. Ji savo kūryboje nagrinėjo sudėtingus individo ir visuomenės santykius valstybės politinio lūžio fone. Trečioji parodos dalis „Identitetas kaip idėja“ kviečia susipažinti su XXI a. sukurtais darbais. 
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
Kviečiame apsilankyti XX a. I-osios pusės dailę pristatančioje 4-oje salėje, kurioje veikia septynių tarpukario Vilniaus menininkių kūrybos paroda.
Jau ketvirtą dešimtmetį gyvename nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje. Ilgam atskirti nuo Vakarų pasaulio tapome neatsiejama jo dalimi: esame Europos Sąjungoje, esame NATO. Kokį kelią įveikė Lietuva nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918-ųjų vasario 16-ąją iki tol, kol paskutinis buvusios Sovietų Sąjungos kareivis paliko mūsų kraštą? Ką teko išgyventi, patirti ir paaukoti praeities kartoms vardan jos, laisvos Lietuvos?
Kūriniai parodai, surinkti net iš 7 muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų, atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas: nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų. Parodoje bus galima rasti „Gražiosios Lietuvos“, „Negandos“, „Vizijų ir sapnų“, „Atgaivos“ sales. Čia įsikurs ir „Mokslo koridorius“, kuriame jungiasi gamtininkų, mokslininkų ir šiuolaikinių menininkų tyrimai. Čia sužinome, kokiais tikslais auginami augalai iš ląstelės, kaip lervos it maži šunyčiai mušasi dėl vietos ant lapo, kokie mineralai tinkami pigmentų ir glazūrų gamybai, ką reiškia „apsamanoti“, kodėl matome žalius lapus, jeigu jie nupiešti juodai, kaip, bendradarbiaujant su augalais ir mikroorganizmais, laboratorijoje kuriami augaliniai paviršiai.
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Paroda „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydėjimas, klestėjimas, gausa) pasakoja apie nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus. Trapi ir nuspėjama, tačiau tuo pat metu gaivališka ir kupina staigmenų flora nuolat žadino žmogaus vaizduotę, o perkeliami į dailės, literatūros kūrinius augalai, ypač žydintys, ilgainiui įgijo žmogaus jiems suteiktą simbolių kalbos dovaną. Priklausomai nuo konteksto, gėlės žiedas portrete galėjo sufleruoti, koks, t. y. gyvas ar miręs, asmuo vaizduojamas, augalai Švč. Mergelės Marijos atvaizde perteikė konkrečius jos gyvenimo etapus, o olandiška XVII a. gėlių kompozicija atskleidė ekonominę šalies ar asmens galią. Svarbu ir tai, kad natiurmortas, šimtmečius buvęs žanrų hierarchijos paraštėse, ilgainiui pats tapo prieglobsčiu kitai „marginalijai“ – kuriančiai moteriai. Būtent augalijos pasaulis, tikras ir nugulantis ant popieriaus ar drobės, buvo viena iš nedaugelio „leistinų“ moteriškosios saviraiškos erdvių.
Bitė laikoma darbštumo, darnos, turtingumo, krikščioniškoje Vakarų kultūroje – sielos, tyrumo, Švč. Mergelės Marijos simboliu. Dangiškasis bičių ir bitininkų globėjas šv. Ambraziejus bites vadino Dievo vabalėliais, o bitininkus – kaimo aristokratais. Lietuvai priėmus krikščionybę, šis išskirtinis gamtos ir žmogaus draugystės ryšys paženklintas jo užtarimu.
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
7011
