Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. birželio 15 d. 23:52
M. Burokas: „Kartais sakau, kad poezija traukia mane iš tingėjimo“

Marius Burokas | Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.

Poetas Gytis Norvilas, apibūdindamas Mariaus Buroko poezijos knygą „Švaraus buvimo“, sako: „Marius eilėraščiais puikiai fotografuoja. […] Ir svarbiausia – daug lieka už kadro. Tai poezijos egzistavimo sąlyga.“ Aistrą fotografijai galima pastebėti ir iš M. Buroko feisbuko paskyros: beveik kiekvieną dieną joje atsiranda kokia nors žymaus fotografo nuotrauka, stebėtojui skleidžianti akimirkos grožį, pagaulumą, laisvę. Anot paties Mariaus, fotografija jam yra panaši į jo mėgstamą ir rašomą poeziją – tarsi abu būtų akimirkos blyksniai iš tikrovės.

Tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ šiais metais M. Buroką apdovanojo Maironio premija. Tačiau poezija yra tik vienas iš M. Buroko užsiėmimų – jis taip pat ir literatūros kritikas, vertėjas, aktyvus rašytojų bendruomenės narys. Kalbėjomės apie poezijos, literatūros kritikos ir prozos rašymo ypatumus, miestą poezijoje ir tikrovėje, fotografijos ir poezijos panašumus.

– Kodėl apskritai rašote poeziją? Kodėl ne prozą? Kas jums šiame kūrybos žanre yra ypatingo ir artimo?

– Pradėjau nuo prozos dar mokykloje: Jaunųjų filologų konkurse debiutavau su vienu apsakymu, užėmiau antrąją vietą, tas apsakymas buvo mano pirmas parašytas kūrinys. Rašiau ir poeziją. Pirmuosius bandymus parodžiau dabartiniams kolegoms – Antanui Šimkui, a. a. Mantui Gimžauskui, Tomui Butkui. Vėliau perėjau prie poezijos. Prie prozos negrįžau ir nežinau, ar grįšiu. Vis kyla minčių, kad gal reikėtų, bet romano tikrai nerašysiu, nebent apsakymus, norėčiau pabandyti ir poetinės prozos. Turiu visokių minčių, tik dar neaišku, kaip jas įgyvendinti.

Kartais sakau, kad poezija mane traukia iš tingėjimo: poetui juk tiesiog reikia mažiau rašyti. Bet tai tik maža dalis tiesos. Matyt, mieliau rašau poeziją, nes ji labiau koncentruota. Visuomet mėgau trumpus tekstus: o poeziją galima būtų pavadinti „smūginiais pasisakymais“ – tai, aišku, taip pat labai netikslus ir proginis apibūdinimas.

– Juokaudamas minėjote, kad tinginystė traukia prie poezijos. O kas dar? Galbūt galima klausti ir taip: o kas stumia toliau nuo prozos?

– Galbūt tiesiog nemoku rašyti prozos? Žinoma, nebandžiau rašyti didesnės apimties tekstų, bet man poezija tinka pagal gyvenimo būdą, veiklą. Poezija – mobilus žanras, gali vaikščiodamas, sėdėdamas kavinėje, važiuodamas troleibusu, imdamas vaiką iš mokyklos ką nors sugalvoti ir parašyti. Galvoje procesai vyksta ir kažkas ima ir iššoka. Galbūt koks poetinis žiurkėnas gyvena galvoje ir suka būgną, kartais ima ir išsuka eilėraštį. Tuo man ir patogi poezija. Daug nesvarsčiau, kodėl ją rašau. Tiesiog taip nutiko.

Vengiu tokių žodžių kaip „įkvėpimas“ ar „misija“, nes juos vartojant reikia prisiimti didelę sunkenybę ir atsakomybę. Pirma, gali tos sunkenybės nepanešti, o antra – šie žodžiai pernelyg deklaratyvūs, o tai netgi kertasi su mano poezijos supratimu. Nesu garsus, deklaratyvus žmogus, rašantis deklaratyvius tekstus. Įkvėpimas yra toks daiktas, apie kurį niekas nieko nežino ir geriau apie jį nekalbėti. Dar nubaidysi.

– Esate ne tik poetas, bet ir vertėjas, literatūros kritikas. Kaip skiriasi šios veiklos? Ar jūsų paties sąmonė kitaip veikia, kai užsiimate skirtingomis veiklomis?

– Matyt, pirmas skirtumas yra greitis. Gyvenime visuomet prireikia dėliojimo, laiko planavimo, dienotvarkės: reikia nuspręsti, kad dabar darysiu tą, aną, tada – trečią, o poezija, deja, dažniausiai lieka tarp tų kitų – pirmo, antro, trečio, ketvirto.

Poezijos vertimas iš kitų kalbų primena ir patį poezijos rašymo procesą. Tik tiek, kad jis labai disciplinuotas. Jeigu verti kokį didesnės apimties poetinį tekstą – pavyzdžiui, dabar verčiu Walto Whitmano poeziją – reikia prisėsti ir kantriai dirbti. Versdamas jaučiuosi panašiai kaip rašydamas – ypač jeigu sekasi ir „pagauni“. Tuomet atsiranda „drive’as“ ir matai, kad viskas dėliojasi gražiai, supranti, kad pagavai autoriaus balsą ir tada gali tęsti. Po valandos, žinoma, ima atrodyti, kad nieko „nepagavai“, po to vėl atrodo, kad „pagavai“ ir taip nuolatos. Galiausiai – turi tai, kuo daugmaž esi patenkintas. Bet ir vėl – praeina metai, išlenda visi vertimo trūkumai ir klaidos, norisi vėl taisyti. Jeigu neužkabina verčiant ar rašant, būna gana sunku tęsti darbą.

Marius Burokas | Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.

Tačiau būna atvejų, kai verčiu spontaniškai: protinei, poetinei mankštai ar įkvėpimui kartais išverčiau kokį eilėraštį. Visai neplanuoju iš anksto to daryti, perskaitau tekstą, kuris užkabina, ar atsiverčiu knygą, iš kurios seniai norėjau kažką išversti, ir išverčiu. Gal tai koks šaltas smegenų dušas, mankšta ar pabėgiojimas?

– Sakėte, kad verčiant ir rašant poeziją atsiranda „drive’as. O kaip būna su iš pažiūros racionalesniais tekstais, pavyzdžiui, literatūros kritika? Ar juos rašant atsiranda kažkoks kitoks potyris?

– Šiame rašyme norisi viską subalansuoti ir paminėti, kas tuo metu atrodo svarbu. Kaip tu sakei, tai – racionalus dalykas, kuris turėtų būti rišlus, suprantamas ir aiškus. Žinoma, tuos tekstus prisimenu artėjant „mirties linijai“, tai tada būna taip, kad parašau prisiversdamas.

– Kai verčiate, koks būna jūsų tikslas, ką labiausiai stengiatės išversti: ar tai yra mintis, ritmas, skambesys, galbūt dar kažkas kitas?

– Geriausia turbūt, kai viską pataikai išversti. Bet labiau esu minties ir tikslumo vertėjas. Jeigu verčiu, tai visų pirma noriu tiksliai perteiktos minties ir turinio, o tas truputį trukdo verčiant poeziją, nes ten reikia ir improvizacijos. Kartais to pritrūksta – tokio teksto „vartymo“ lengvumo, laisvo „minkymo“.

– Pavyzdžiui, Alfonsas Andriuškevičius kartais verčia poeziją ne iš originalo, o iš kitų vertimų.  Kaip jūs pats žiūrite į tokias praktikas?

– Stengiuosi per kitą kalbą neversti, nebent dirbu kartu su autoriumi vertimo dirbtuvėse. Tuomet paprasčiau suprasti, ką autorius turėjo omenyje vienu ar kitu atveju. Nepatinka man vertimai „per kitą kalbą“, išskyrus tuos atvejus, kai nėra kitos išeities: norisi tekstą turėti lietuviškai. Pavyzdžiui, Eka’o Kurniawano romanas „Grožis lyg žaizda“, kuris į lietuvių kalbą buvo išverstas iš anglų kalbos, nes bendrinės Indonezijos kalbos niekas Lietuvoje nemoka, o jeigu nors kiek moka, tai jie nėra literatūros vertėjai. Kiek žinau šalių, tai dauguma jų šią knygą vertė iš anglų kalbos. Anglų kalboje yra autoriaus peržiūrėtas vertimas. Jis visiems pateikiamas kaip variantas, iš kurio galima versti. Iš retesnių kalbų gauti tekstus, matyt, kito kelio ir nėra.

– A. Andriuškevičius ir prisipažįsta, kad kartais verčia vertimų vertimus  man tiesiog įdomu, koks tas vertimas būna?

– Vieno, o geriausiu atveju, dviejų sluoksnių vertimas. Tarsi eilėraščio žievė. Kaip obuolį nuluptum ir bandytum iš obuolio žievių vėl jį sudėlioti. Būna panašiai, nes juk vidury gali būti ir nieko, o gal tik likęs graužtukas.

– Esate ir literatūros kritikas. Ką laikote gera knyga? Ar apskritai įmanoma susiformuluoti racionalius kriterijus vertinant literatūrą? Ar vis tiek išlieka tam tikra dalis, kuri sunkiai racionalizuojama, kažkoks skonis ar cinkelis?

– Sunku pasakyti, kas yra gera knyga. Iš dalies, kaip ir sakei, išlieka subjektyvus vertinimas. Nepaisant to, svarbūs yra ir amato dalykai: pavyzdžiui, ar moki rašyti techniniu lygmeniu, žinai, kaip atrodo eilėraštis, kaip rišliai sudėlioti romaną, ar tavo žodynas turtingas, ar nepiktnaudžiauji žodžiais, ar moki rišliai sudėlioti sakinį. Ne tik rišliai, bet ir įdomiai. Apskritai: ar turi ką pasakyti? Daug kas turi, ką pasakyti, bet nemoka to rišliai padaryti; daug kas moka, bet neturi ką. Ir tuomet knyga neįvyksta. Regis, kad Audinga Peluritytė yra sakiusi (te ji man atleidžia, jei cituoju klaidingai), kad yra faktas ir yra įvykis. Faktas yra šiaip eilinė knyga, o įvykis yra gera, pastūmėjanti, akiratį ar literatūros lauką praplečianti knyga.

– O kaip atpažinti įvykį?

– Na, jis tikrai atsikovoja anksčiau nematytą ar negirdėtą lopinėlį. Arba jei jau buvo tas lopinėlis aprašytas, tai viskas padaroma kitaip: tarsi būtų apverčiamas akmuo ir pažiūrima, kas po juo. Turi būti kažkas – nebūtinai originalaus ar naujo, bet kažkaip kitaip pažiūrėta, kitaip atskleista. Tarkime, toks primityvus pavyzdys yra Albert’o Camus knyga „Svetimas“ ir neseniai išėjęs Alžyro rašytojo Kamelio Daoudo romanas „Merso. Naujas tyrimas“.

Kamelio Daoudo romano „Merso. Naujas tyrimas“ viršelis.

Kamelis Daoudas pateikia požiūrį iš „Svetimo“ pasakotojo nužudytojo žmogaus brolio perspektyvos. Net ne jo paties, bet giminės perspektyvos, o tai yra įdomus ir netikėtas požiūris. Nori ar nenori – „Svetimas“ rašytas, kaip dabar populiaru sakyti, iš kolonizatoriaus, iš europiečio perspektyvos. O ta knyga – iš kitos pusės tvoros, požiūrio taško. Žinoma, jei knyga tik tokia būtų, tai nebūtų nei labai vertinga, nei labai įdomi, bet ji dar ir parašyta gerai ir netikėtai. Niekas nemėgdžioja A. Camus, autoriaus stilius yra visiškai kitoks. Šios knygos funkcionuoja kaip du antipodai. O kartu viena kitą papildo.

– Matyt, jau perėjome į literatūros kritikos sritį. Ar sutiktumėte su mintimi, kad lietuviai rašo geresnę poeziją, o ne prozą?

– Galbūt, dėl šito nesiginčysiu. Disproporcija tikrai egzistuoja: gerų poetų yra truputį daugiau nei prozininkų.

– Kaip manote, kodėl būtent taip atsitiko?

– Būdavo ir atvirkščiai. Sunku pasakyti, kodėl dabar gerų prozininkų mažiau, kodėl neturime naujo R. Gavelio, naujo J. Kunčino ar naujo J. Apučio. Galbūt turėtų būti kokie nors rimtesni kūrybinio rašymo kursai: kad ir universitete. Kai kurie žmonės neišsilaužia iš savo rutinos, rėmų, drovumo, nedrįsta pabandyti. Jie gal turi ką pasakyti, bet galbūt trūksta amato įgūdžių, kuriuos galima būtų išmokti, o tada galima pradėti dėlioti, rašyti. Vis tiek reikia nutuokti kažką apie struktūrą, sandarą, taisykles. Kažkodėl daug žmonių galvoja, kad prozoje, o ypač poezijoje viso to nereikia, bet reikia. O gal mums tiesiog drąsos trūksta? O gal kantrybės? Bet aš nesu prozininkas ir tą rimtai svarstyti galbūt trūksta kompetencijos.

– Jūs domitės literatūra įvairiais aspektais. Dabar girdisi daug ginčų dėl literatūros ir lietuvių kalbos mokymo mokyklose. O jeigu jums leistų patarti, kokią literatūrą turėtų vaikai skaityti mokyklose, ką patartumėte?

– Adekvačią mokinio supratimui. Reikėtų vaiko interesus ir sąmonę atitinkančių tekstų. Jeigu jau tokių nėra lietuvių literatūroje, tuomet galima būtų imti ir užsienio literatūros tekstus. Kažkodėl labai bijoma, kad, jei įsileisi daugiau užsienio autorių, tai lietuvių literatūra ims ir numirs. Programų sudarytojai ir mokytojai nepasitiki lietuvių literatūra – lyg taip būtų koks nuskriaustas, nesugebantis pastovėti ant savo kojų, trečias brolis. Dažnai galvojama, kad lietuvių literatūrai kyla kokių nors grėsmių. Jeigu mes čia įsileisime užsienio literatūrą, tada moksleiviai skaitys tik ją ir „mes“ skaityti lietuvių literatūrą. Lietuvių literatūra tikrai nėra tokia silpna. Galbūt ją reikėtų pateikti žaismingesnėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, kad K. Donelaitis neatrodytų tarsi būtų iškaltas iš akmens, o būtų gyvas žmogus su savomis bėdomis.

– Žiūrint į jūsų feisbuko profilį, akį patraukė vienas dalykas  miesto klausimu aktyviai reiškiatės ne tik poezijos, bet ir visuomeniniu lygmeniu. Pavyzdžiui, piktinotės naujų verslo centrų statybomis Naujininkų rajone. Kodėl reiškiate savo pilietinę poziciją? Kodėl jums miestas toks svarbus? 

– Aš čia gyvenu ir man gaila miesto. Kam mums reikia verslo parkų? Kam mums jų reikia tiek daug? Kas bus su tais verslo parkais po dvidešimties metų? Kaip jausis žmonės, kai jiems vaizdą užstos stiklinės dėžutės, parkingai ir keturių eismo juostų gatvės?

– O kur juos kitur statyti? Ar verslo parkai ir „prekybcentriai“ nėra vienos iš miestiečių dalies, tačiau kitų nei jūs, dalis?

– Manyčiau, kad labiausiai patenkinti tuo, kas dabar vyksta Vilniuje, yra investuotojai, o tai nėra gerai. Mieste gyvena daugybė žmonių, aplink kuriuos kertami medžiai, pagal neegzistuojančius barokinius planus „kultūrinami“ parkai, baidomi paukščiai. Pavyzdžiui, Niujorkas 7–8 dešimtmetyje ėjo tuo pačiu keliu, intensyviai „užsistatinėjo“ dėžutėmis, o dabar suka galvas, kaip perdaryti į tai, kaip buvo: užsodinti nenaudojamus bėgius pieva, įrengti parkus. Mūsų laukia tas pats. Sutankinsime miestą, išguisime Šnipiškes ir bus dar vienas eilinis Europos miestas, pro kurį gali žiovaudamas pravažiuoti ir neišlipti. O paskui visi susigriebs, kad trūksta žalumos, galbūt reikėtų tuos namus nugriauti, kuriuos prieš 20 metų pastatėme, ir pastatyti ten parką. Nors iš pat pradžių jis ten ir buvo.

Marius Burokas | Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotr.

– O gal tiesiog natūrali miesto evoliucija? Ritmas?

– Nėra tai natūrali, o veikiau pavėluota evoliucija. Šis godumas prie nieko gero neprives. Nežinau, galbūt tokiu kapitalistiniu plėšriu miesto plėtros šuoliu bandome atsigriebti už sovietinius metus. Bet tai nėra gerai. Vilnius yra pakankamai unikalus architektūriškai darinys – su tiek netikėtos žalumos viduje. Juk ji niekam netrukdo. Miestą galima plėsti į plotį, o ne į gylį, kaip daroma dabar.

– Savo paskyroje dalinatės įvairiomis nuotraukomis. Jos dažniausiai nėra iš jūsų gyvenimo, bet įvairiausių garsių fotografų užfiksuotos akimirkos. Galbūt tai jūsų būdas kovoti su feisbuko šiukšlėmis ir srautu?

– Įdomus požiūris. Nemanau, kad mano pusryčių lėkštės ar fizionomijos nuotrauka yra labai vertinga. Geriau jau tuomet įdėti kokį nors meno kūrinį. Galbūt ir yra tiesos tame, ką sakai – kažkaip nesinori užleisti savo sienos banaliais dalykais. Nuotraukas mėgstu kolekcionuoti – turiu prikaupęs jų daugybę savo kompiuteryje; turbūt tokia mano obsesyvumo išraiška. Kodėl jomis nepasidalinus? Fotografija yra man labai artimas menas. Kažkuo susijęs su poezija.

– Talpumu?

– Ir talpumu, ir detalių gausa, ir ryškumu. Man artimesnė gatvės, spontaniška, socialinė fotografija. Matyt, fotografija yra artima mano poezijai arba poezijai, kurią mėgstu – tarsi išplėštas blyksnis iš tikrovės. Bet kartu –  tai nėra ir tikrovė. Kaip ir poezija.

 

Portalui Bernardinai.lt kalbino Kristina Tamelytė 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!