„Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“
Paroda atskleidžia, kaip to laiko Vilnių matė šio daugiautaučio ir daugiakultūrio miesto menininkai. Kolektyvinį Vilniaus paveikslą tarpukario metais pirmiausia kūrė lenkiškosios kultūros atstovai, tačiau labai svarbus šio vaizdinio dėmuo – lietuvių, žydų, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių vilniečių žvilgsnį liudijantys kūriniai. Paroda per amžininkų sukurtus vaizdus, daugiausia dailės kūrinius ir fotografijas, pristato itin sudėtingo laikotarpio Vilniaus vaizdinį. 1918–1948 m. miestas keliavo iš rankų į rankas, tapdamas tai Lenkijos, tai Lietuvos dalimi, jį buvo okupavę naciai ir sovietai. Okupacijos ir karai radikaliai pakeitė gyventojų sudėtį ir socialinę struktūrą, paliko žymų pėdsaką Vilniaus materialiajame kūne – jo architektūroje ir urbanistikoje.
Iš svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos muziejų, bibliotekų ir archyvų į parodą buvo atrinkta daugiau kaip 250 kūrinių – tapyba, grafika, skulptūra, fotografija, knygos.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Svetimas tapęs savu: daugialypis meninio Vilniaus veidas“
Paroda ir konferencija kviečia į žymiuosius Gedimino laiškus pažvelgti kaip kultūrinį raktą, atvėrusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kitų šalių amatininkams ir kūrėjams. Atvykėliai iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių įvairiais laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos vizualinės kultūros formavimosi, o Vilniuje vietos ir užsienio idėjų bei patirčių jungtys tapo ypač ryškios ir savitos.
Vilnius visuomet traukė užsienio pirklius, amatininkus ir menininkus. Valdovo dvaro auksakaliai ir Vilniaus monetų kalyklos meistrai, didikų rūmuose ir jų funduotose bažnyčiose dirbę tapytojai, architektai bei skulptoriai, į draugijas susibūrę kūrėjai ir Vilniaus universiteto profesoriai kartu su vietiniais vilniečiais kūrė Lietuvos sostinę. Su jų vardais ir nuopelnais miesto kultūrai parodoje supažindins daugiau nei 130 XVI a. – XIX a. pirmos pusės eksponatų.
Dar XV a. pabaigoje iš Lenkijos bei Vokietijos į miestą atvykusi talentingų auksakalių grupė įkūrė pirmąjį mieste Vilniaus auksakalių cechą. Ne vienas patyręs meistras į sostinę atvyko ir asmeniškai pakviestas Lietuvos didžiojo kunigaikščio. Paskutiniųjų Jogailaičių laikais Vilniuje dažnai skambėjo itališki vardai, tokie kaip Džovanis Marija Padovanas (Giovanni Maria Padovano), Petras Platina (Pietro Platina), Rokas Markonis (Rocco Marconi) ir kiti.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. balandžio 21 d.
„Pakui Hardware. Uždegimas“
Nauja didelio mastelio Pakui Hardware paroda „Uždegimas“ kalba apie žmoniją ir pasaulį krečiančias karštines, apie „liepsnojančius“ planetos bei mūsų kūnus. Menininkus įkvėpė Maryos Rupos bei Rajaus Patelio knyga „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“, kurioje vartojama uždegimo sąvoka metaforiškai kalba apie sisteminę skriaudą, daromą tiek žmonijai, tiek planetai. Uždegimas, anot knygos autorių, yra normalus kūno atsakas į toksiškas sąlygas, tad pirmiausia reikėtų „gydyti“ ne pavienius nesveikuojančius organus, o pačias sistemas – ekonomines ar socialines, – dėl kurių iš kartos į kartą perduodami lėtiniai negalavimai. Tiek knygoje, tiek parodoje jungiasi žmogiškasis ir planetinis masteliai – „liepsnoja“ ne tik mūsų, bet ir planetos kūnas. Kita svarbi knygos ašis, vystyta ir pastarųjų metų Pakui Hardware kūryboje, – kvestionuoti Vakarų pasaulio kosmologiją, kuriai būdingas nuolatinis fragmentavimas ar atskirtis – mąstymo nuo kūno, žmogaus nuo gamtos, „savo“ nuo „svetimo“. Parodoje šios atskirtys ištirpsta, susilieja į vieną mišrų spekuliatyvų organizmą, jungiantį architektūrą su gamta, mezozojų su šiuolaikybe, žmogų su technologijomis, plastiką su dirvožemiu.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 11 d.
„Tapatybė ir forma: Kazio Varnelio kūryba“
Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gruodžio mėn.
„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo mėn.
„Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija“
Pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų. Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) bus eksponuojama iki gruodžio 1 d.
Kazimieras Alchimavičius: „Gedimino laidotuvės“
Kazimiero Alchimavičiaus paveikslas simboliškai užbaigia Vilniaus 700 metų jubiliejaus programą. Pirmą kartą Vilniaus miestą 1323 m. paminėjo būtent Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Baigiantis Vilniaus miesto istorijai skirtam ciklui Valdovų rūmų muziejus kviečia pagerbti valdovą, kurio asmenybė jaudina kūrėjus iki šių dienų. Paveiksle vaizduojama Gedimino laidotuvių procesija, tikriausiai keliaujanti iš Veliuonos apylinkių per Trakus į Vilnių. Valdovo mirtis iki šiol lieka apgaubta paslapčių, tačiau ilgai manyta, kad didysis kunigaikštis apie 1341 m. žuvo per susirėmimą su Vokiečių ordinu netoli Veliuonos. Tai, kad grįžtama iš mūšio lauko, rodo procesijoje žygiuojantys lietuvių kariai, kurie vedasi šarvuotus vokiečių riterius – belaisvius. Procesijos priekyje eina du muzikantai ir krivis, pranešantys apie valdovo mirtį. Juos seka raudančios moterys, ietimis ginkluoti lietuvių kariai. Už ragą pučiančio kario vaizduojamas žynys Lizdeika, o už jo nešamas miręs didysis kunigaikštis Gediminas. Žynio Lizdeikos artumas valdovui procesijoje rodo, kad Lietuvos valstybė vis dar yra pagoniška.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 14 d.
„Tarp būties ir atminties. Senieji Vilniaus pilių vaizdai“
Tarptautinėje istorinės ikonografijos parodoje pristatoma Vilniaus pilių ir vieno svarbiausių jų objektų – Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos – kilmė, raida ir atminimas bei atkūrimo vizijos. Parodoje rodoma bemaž 200 vizualinių šaltinių – kartografijos, tapybos, grafikos ir kitų darbų, chronologiškai siekiančių nuo XIV pabaigos iki XX a. antros pusės. Greta autentiškų kūrinių – ir padidintos faksimilės, leidžiančios geriau įžvelgti svarbias detales.
Tarptautinėje parodoje „Tarp būties ir atminties. Senieji Vilniaus pilių vaizdai“ Lietuvos sostinės centro raidos pasakojimas kuriamas pasitelkus kraštovaizdžio kismo ir istorinės atminties kategorijas. Penkios teminės parodos dalys – „Topografija“, „Būtis“, „Gyvastis“, „(Iš)trynimas“, „Su(si)grąžinimas“ – suteikia unikalią galimybę pažvelgti į viso Vilniaus pilių ansamblio raidą: kūrimo, klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius, griūtį, nebūtį, atmintį, bandymus atkurti Lietuvos valstybingumo simbolį bei atskirus jo svarbiausius komponentus.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 14 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
Regina Šulskytė: „Dvidešimt septyni sugrįžimai“
Naujausią fotografijų seriją autorė skiria mamos atminimui. Skaičius 27 siejamas su tam tikrais R. Šulskytės mamos gyvenimo etapais: 27 – jos gimimo diena, mamai buvo 27 metai, kai gimė fotomenininkė. 27 žymi ir serijos kūrinių skaičių. Pasak parodos autorės, kiekvienoje jos fotografijoje sugrįžtama į praeitį, kad pratęsti nebepratęsiamą, kažką iš praeities, nors ir nežinia kaip. Šis procesas tampa savotišku išsigelbėjimu, meditacija, atsiradusių įtrūkių tikrovėje kompensacija. Tai – dialogas su savimi, išpažintis tekančiam laikui – pasitraukimas į naujų apmąstymų ir išgyvenimų teritoriją. Fotografijų seriją autorė kūrė beveik penkerius metus.
„Reginos Šulskytės fotografijoje visą laiką vyko balansavimas tarp asmeninių ir bendrų patirčių, išryškinančių esminius žmogaus egzistavimo momentus. Fotomenininkė savo kūryboje stebėtinai nuosekli. Jos fotografijų ciklai tarsi vieno filmo dalys – keliaujant iš vienos istorijos į kitą keičiasi laikas, kontekstai, detalės, atsiranda ir pranyksta tam tikros emocijos. Tačiau pagrindiniai herojai beveik visuomet išlieka tie patys. Antra vertus, kiekviename savo fotografijų cikle ji užaštrina vis kitą gyvenimo kampą, atidengia dar neaptartą jo sluoksnį. […]“ (Menotyrininkė Danguolė Ruškienė)
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gruodžio 7 d.
Raimundas Urbonas: „Gyvenimas po stalu“
Tai – trečiasis ir paskutinis Kūrėjų sąjungos vykdomo projekto, skirto fotomenininkui Raimundui Urbonui, renginys. Pirmasis „Nuo sienos iki sienos“ šių metų vasarą vyko Priekulės geležinkelio stotyje. Jis buvo skirtas vienam svarbiausių ir bene didžiausiam R. Urbono fotografijos ciklui „Rytų Prūsija“ (1991–1992) pristatyti. Dabar ši paroda eksponuojama Nišinėje galerijoje (KLAVB). Antrasis – Beno Šarkos fotografijų paroda „Mes vis pūtėme dūmus ir aušo rytai“, dedikuota R. Urbonui buvo eksponuojama neveikiančiame knygyne, kurio pastatas anuomet buvo Klaipėdos bohemos susibūrimų vieta. Šiais metais R. Urbonui būtų sukakę 60 metų. Būtent ta proga įvairių sričių kūrėjus vienijanti asociacija „Kūrėjų sąjunga“ inicijavo jam skirtą renginių ciklą „Pra/rasti pasauliai. Raimundo Urbono fotografija“.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 2 d.
„KUNO bienalė 2023: Tãkios vaizduotės“
Prigimtinai esame pasakotojai bei kaupiame (pra)manytas istorijas. Mūsų vaizduotėje gyvuoja tiek asmeniniai, tiek bendri vaizdiniai. Tačiau ar jie vis dar gali skatinti bendrumo jausmą, ar šis jausmas toks pat mitinis, kaip ir mūsų protėvių istorijos? Permąstydami senuosius mitus vis ieškome naujo santykio su jais, stebime, kaip sakralumą keičia komiškumas, o didieji mitai tampa savireferentiškais. Pasakojimai ir istorijos sklinda kintančiose laiko plotmėse, skirtingose socialinėse dinamikose – bendri vaizdiniai įgauna valdžios, apgaulės ir skaidrumo pavidalus. Mes ieškome būdų įkūnyti žinomus mitus, apgavystes ir folkloro personažus. Tad bandome iššifruoti sutinkamų ikonografinių vaizdinių prasmę ir jų reikšmę mūsų gyvenimui. Parodoje „Tãkios vaizduotės“ pristatomi kūriniai nukelia mus į bendrą terpę, kurioje apsigyvena virtualūs ir nuolat kintantys mitų ir istorijų pavidalai bei kviečia susipažinti su individualiomis jų interpretacijomis. Šiuos kūrinius, atsiliepdami į atvirą kvietimą, pasiūlė studentai iš visų KUNO tinklui priklausančių meno akademijų.
VDA parodų salės „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 18 d.
„Paveikti atstumai“
Parodoje pristatomi Lietuvos ir užsienio menininkai, savo kūryboje pasitelkiantys kvapo mediją ir jos teoriją. Autoriai permąsto socialinius, ekonominius, skaitmeninės terpės, sakralumo naratyvus, naudodami kvapą kaip išeities tašką ar pagrindinę raiškos formą. Vienas svarbiausių fizinių pojūčių tampa išgryninta verte, įrankiu suvokti meno kūrinį ir šiuolaikinio meno tyrimų objektu.
Paroda „Paveikti atstumai“ – tai vienas bienalės „Laconica“ renginių. Bienalė sumanyta kaip erdvė ir platforma menininkams, savo kūryboje vystantiems minimaliosios ar minimalistinės kalbos būdus, naudojantis tokiais raktažodžiais kaip formos redukcija, turinio talpumas, pasakojimo sąlygiškumas, raiškos abstraktumas, tylos estetika ir kt. 2021 metų bienalės „Laconica“ renginiais atsigręžta į monochromo ir minimalistinės poezijos sąsajas. Šiemet parodose susitelkiama į spalvos ir kvapų (olfaktorinio meno) pojūčių ir reiškinių lauką.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki lapkričio 18 d.
„Žaislai, kurie gyvena“
Unikalios parodos „Žaislai, kurie gyvena“, organizuojamos menų agentūros „Artscape“, metu pristatoma 10 ukrainiečių vaikų sukurtų žaislų. Šie vaikai, atvykę iš Ukrainos Charkivo, Luhansko, Vinycios, Mykolajivo, Ternopilio sričių, šiuo metu gyvena Kauno rajone Vilkijoje įsikūrusioje Ukrainiečių bendruomenėje.
Ukrainiečių vaikų sukurti žaislai – tarsi simbolis, kad vaikai, iš kurių buvo atimta, apribota teisė į vaikystę, ir kuriems teko susidurti su pačiais didžiausiais vaiko sąmonėje neaprėpiamais sunkumais – sugeba atrasti raktą į žaidimą, eksperimentą, kūrybos džiaugsmą.
Parodos kuratorė Ieva Keliauskaitė-Mališauskė apie parodą: „Ši paroda yra įrodymas, kokie nepalaužiami gali būti vaikai. Pamatę ir pajautę dalykus, kuriuos nei suaugęs, o juolab vaikas neturėtų patirti – jie rado stiprybės sukurti šiuos žaislus, kurių dauguma radijuoja žaidimu, eksperimentavimu ir tapo tikrais meno kūriniais. Yra nuostabu tai stebėti, prie šios didybės prisiliesti.“
VDA parodų salėje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 11 d.
Aglaja Ray: „Nebijau vaiduoklio“
Naktį, kai šviesa šviesėja, o tamsa tamsėja, sunkias medines girgždančias duris Užupio meno inkubatoriaus galerijoje praveria Aglaja Ray paroda „Nebijau vaiduoklio“. Baimei atsirasti reikalingas baimės objektas. Kai su juo susiduriame, mūsų protas sukuria vaizdinių, kyla įvairiausių minčių, pradeda suktis katastrofiniai scenarijai, įsivaizdavimai, kas blogo nutiks, susidūrus su baimės objektu. Ar vaiduokliai ir dvasios Jums kelia baimę? O gal norite sužinoti efektyvų būdą jos atsikratyti? Aglaja Ray kūryba tyrinėja santykį tarp technologijų ir teologijos, šių sričių simbiozės potencialus bei galimas intersekcijas. Aglaja Ray meninio tyrimo lauke randamos nuorodos į transhumanizmą, postumanizmą, robotiką, dirbtinį intelektą, nanotechnologijas, o tuo pačiu ir teologiją bei metafiziką. Menininkės darbai varijuoja nuo abstrakcijos iki konceptualios iliustracijos, kuriai būdingas hipertekstualumas. Aglaja Ray save pristato kaip tarpdisciplininio meno kūrėją, kurios kūryba netelpa drobės formate, bet išsiplečia per video ir performanso, instaliacijos ir netgi skulptūros žanrus. Kūrėja neapsiriboja vien tik vizualiųjų menų kūryba, bet suvokia meną kaip savęs pažinimo ir egzistencijos tyrinėjimo įrankį, ir pirmiau akcentuoja kūrybinį mąstymą, nei pasirinktos raiškos svarbą.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki gruodžio 2 d.
„Emociniai vietovaizdžiai / EMOTIONAL LANDSCAPES“
Įsivaizduojant šiandieninio pasaulio kraštovaizdį, vaizdas panašus į biblinį: ligos mutuoja ir plečiasi į pandemijas, potvyniai ir gaisrai niokoja miestus ir miškus, tautos nyksta dėl karų, migracijos bangos išsklaido šeimas, skatina izoliaciją ir depresiją. Visuomenės neurozės auga, sukurdamos palankią terpę vystytis magiškam mąstymui, kuris, nors ir praturtina mūsų požiūrį į pasaulį, tuo pačiu gali skleisti tamsą ir baimę. Paroda „Emociniai vietovaizdžiai“ konstruojama kaip magiškas, regimas ir patiriamas, nors ir kiek apokaliptinis dabarties pasaulio atlasas, kuriame menininkai artikuliuoja savo emociškai juntamus peizažus, kurie, perfrazuojant Björk dainą „Jóga“, „pastūmėjo juos pačius į nepaprastąją padėtį“.
Manoma, kad Baltijos šalių gyventojai turi ypatingai stiprų emocinį ryšį su gamta, ir nors tai labai stereotipinis požiūris į šio regiono visuomenę, jame yra tiesos. Tam tikra prasme tai taip užkoduota mūsų tapatybėje, kad net tautinis pabudimas sovietinės okupacijos metais pirmiausia kilo iš aplinkosauginio judėjimo.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 17 d.
Regina Pečiulytė: „Audros pakraščiu“
Parodoje eksponuojami peizažai, daugiausia urbanistiniai, sukurti per pastaruosius kelerius metus. Greitais, tirštais, klampiais potėpiais, sodriomis spalvomis nutapyti, tarytum neutralaus siužeto darbai deformuoja vaizduojamą tikrovę, prisodrindami ją nežodinio belaikio turinio, suvokiamo stebėtojui pasitelkus emocijas ir nuojautas. Formaliąja prasme tai gana „senamadiška“ tapyba, apsiribojanti subjektyviu ekspresionistiniu regimosios tikrovės, kasdienės aplinkos perteikimu, vedžiojanti žiūrovą klaidžiomis senomis Vilniaus gatvelėmis ir kiemais, paklaidinanti ir vėl leidžianti atpažinti – vietą, kvapą, tuštumą, tylą, garsus. Šiuose paveiksluose beveik nėra žmonių, o jei ir yra, jie atrodo atklydę iš kažkokio kito, būtojo, bet kartu vis dar esamojo, amžinojo laiko. Akimirkos baigtinumas ir jos begalybė, akivaizdybės paprastumas ir nematomybės paslaptis, ramybė ir nerimas čia susiaudžia į margaspalvį, daugiasluoksnį, bet vientisą paveikslo audinį.“ (Regina Pečiulytė)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki lapkričio 11 d.
„Sunaikintas. Unitų architektūros paveldas Vilniuje“
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) tapatybėje slypi gerokai primirštas, tačiau kadaise ypatingą vietą užėmęs Unitų bažnyčios dėmuo. Jau nuo XVII a. pradžios Vilniuje unitai užėmė reikšmingą vietą miesto konfesinėje struktūroje, o unitų sakralinė architektūra atspindėjo bendras LDK plitusias architektūros tendencijas. Po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų (1772 m., 1793 m., 1795 m.) carinė Rusija buvusiose LDK žemėse pradėjo sistemingą Unitų bažnyčios naikinimą, o vėliau unitų turtą perėmus stačiatikiams, buvo sunaikintos arba rusiškuoju stiliumi rekonstruojamos buvusios šios konfesijos cerkvės. Vieni ryškiausių to pavyzdžių yra prie Vilniaus rotušės aikštės esanti Šv. Mikalojaus cerkvė, kuri rekonstrukcijų metu prarado savo barokinę išvaizdą, taip pat Švč. Trejybės bazilijonų cerkvė, kurią verčiant į stačiatikių cerkvę buvo nugriautas masyvus barokinis frontonas. Visoje LDK teritorijoje galima rasti daugybę tokių pavyzdžių.
Remiantis ikonografine, istorine medžiaga parodoje pristatomi unitams Vilniuje ir LDK priklausiusių cerkvių vaizdai, jų kaita, o taip pat unitų klestėjimo – baroko – laikotarpį iliustruojantis buvusios unitų parapinės Šv. Mikalojaus cerkvės rekonstrukcijos maketas.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki lapkričio 25 d.
Bronius Gražys: „Vasara teka į sniegą“
Bronius Gražys – žinomas Lietuvos dailininkas, grupės „24“ narys.
Menotyrininkas Viktoras Liutkus parodos anotacijoje tapytoją apibūdina taip: „Jo tapyboje visuomet randi intrigą – spalvų, formų, šviesos ir šešėlių, figūrų, autoriaus pasivaikščiojimai po Vilnių ar mišką panašūs į tikslingą paslapties ieškančio pėdsekio kelionę, virstančią paveiksluose naujų pavidalų dariniais. Jie keisti, bet įtikina, patiki, kad vasaros gali nutekėti į sniegą, o Vilnius išsilieti į mišką“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki lapkričio 25 d.
„Back to black“
Juoda spalva. Kaip dažnai mes su ja susiduriame, dažnai net nesusimąstome. Ji apibrėžiama kaip šviesos nebuvimas. Tai sukuria stiprų dualinį efektą (juoda/balta, tamsa/šviesa), ir juoda tampa būtent vienu iš šio dualumo polių. Juoda spalva gaunama maišant pagrindines (nejuodas) spalvas tarpusavyje arba tiesiog iš gamtos, iš natūralių juodų pigmentų, tokių kaip suodžiai, anglis ar kai kurios geležies rūdos, kaip antai magnetitas ar hematitas. Gamtoje juodos yra nedaug: be jau minėtų natūralių juodo pigmento šaltinių galime paminėti tokius akmenis kaip obsidianas, oniksas ar lava. Yra natūraliai juodų augalų (juodieji serbentai, juodosios rožės) ar gyvūnų (juodoji pantera, šuo niufaundlendas), tačiau jie yra labai reti.
Ši paroda galerijoje „Kunstkamera“ – tai antroji paroda iš parodų ciklo, dedikuoto įvairioms spalvoms (pirmoji buvo „Įvadas į žalią“ 2014 m.). Ši paroda dedikuota spalvų spalvai – juodai. Ką ši paroda labai ryškiai atskleidžia – kokia spalvota yra juoda spalva! Iš tiesų, ji talpina savyje visą spalvų spektrą.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks lapkričio mėn.
Aidas Bareikis, Žilvinas Kempinas, Julius Ludavičius ir Ieva Martinaitytė-Mediodija: „4XGB“
Keturiose grupės pavadinimo raidėse autoriai užkodavo – „ketveriukė buvusiųjų „Gerųjų blogybių“. „Gerosios blogybės“ – grupė 1992-aisiais įkurta jaunųjų menininkų, legendinio Kęstučio Zapkaus kurso studentų. „Gerosios blogybės“ drąsiai eksperimentavo ir laužė nusistovėjusias normas – jie buvo svarbus reiškinys to meto Lietuvos meniniame gyvenime. Šioje parodoje pirmą kartą po trisdešimties metų keturi Niujorke gyvenantys ir kuriantys buvę grupės nariai, šiandien jau žinomi ir pripažinti menininkai susitinka bendram projektui.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki lapkričio 19 d.
Petro Korsako grimo reikmenys
Prieš jus talentingo grimuotojo ir puikaus perukų meistro Petro Korsako, teatre išdirbusio 63 metus, darbo įrankiai – plaukų garbanojimo žnyplės ir teatrinio grimo dėžutė. P. Korsakas Valstybės teatre, vėliau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbo 1938–2001 m. Taigi jį galima tituluoti lietuviškos grimo mokyklos pradininku. Tikėtina, jog šias XX a. I p. prancūzų firmos „Marcel“ plaukų garbanojimo žnyples P. Korsakas įsigijo 1938 m. vasarą stažuodamasis Prahoje, Karelo Kubako grimo studijoje, arba Vokietijoje iš Berlyno valstybinio teatro grimo meistrų ir parsivežė į Lietuvą. Tai elektrinių plaukų garbanojimo žnyplių pirmtakės. Jų veikimo principas panašus: virš ugnies pakaitinus metalinius žnyplių galus ir aplink juos apsukus plaukų sruogą, susiformuoja garbana.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki 2024 m. sausio 3 d.
„Modris Tenisonas: judesys ir ženklas“
Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pantomimos pradininkas, avangardistas, 7-ojo dešimtmečio legenda. 21-erių metų likimo atblokštas į Lietuvą padarė didžiulę įtaką mūsų šalies teatralams, šokėjams bei baltiškos kultūros tyrinėtojams. Šios parodos idėjos autorius, architektas ir dizaineris yra Modrio Tenisono sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs jo veiklos tęsėju. Ekspozicijoje atsiskleidžia pantomimos judesio ir baltiškų ženklų ryšys: judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Tai atsispindi M. Tenisono piešiniuose, baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklas) brėžiniuose, sistemos prototipuose bei Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ vaizdo įrašuose ir nuotraukose. Parodą papildo ir paties M. Tenisono vedami edukaciniai užsiėmimai: vaizdo įrašuose jis pasakoja ir rodo, kaip galima susikurti individualias baltiškas juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. vasario 18 d.
„Neregėti kūriniai“
V. K. Jonyno galerija, minėdama 30 metų veiklos sukaktį, pristato parodą „Neregėti kūriniai“. Ekspozicijoje aštuonių menininkų – Adolfo Vaičaičio, Audronės Petrašiūnaitės, Irenos Griežės, Magdalenos Birutės Stankūnienės, Ringailės Zotovas, Romo Viesulo, Vidos Krištolaitis, Viktoro Petravičiaus – kūriniai, saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio V. K. Jonyno galerijos rinkinyje.
37 meno kūriniai atvyko kartu su V. K. Jonyno dovanotu kūrybiniu palikimu arba buvo padovanoti galerijai pačių menininkų. Per 30 metų sukaupta nedidelė meno kūrinių kolekcija ligi šiol buvo saugoma rinkinyje ir dabar pirmą kartą pristatoma V. K. Jonyno galerijoje.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki 2024 m. sausio 17 d.
„Skambantys raštai“
„Skambantys raštai“ – tarpdisciplininis projektas, susidedantis iš garso ir vaizdo instaliacijos bei unikalių sceninių pasirodymų. Tai ir konceptuali erdvė, kurioje kuriamas ryšys tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo.
Remiantis senovine (baltiška) simbolika lietuvių liaudies mene, sukurta originalios modernios stilistikos vienuolikos minučių trukmės grafinė animacija (autorė Aurėja Jucevičiūtė), papildanti tradicinės tekstilės kūrinius (aut. Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė) ir garso takelyje skambančias sutartines. Instaliacijos siužete persipina tradicija ir inovacija, atspindinčios žmogaus gyvenimo ciklą, metų laikus bei juos simbolizuojantį Rėdos ratą. Pasirinktas abstraktus grafinis stilius, kuris leidžia kiekvienam reginio dalyviui interpretuoti vaizdą savaip. Kinetikos vizualinė kalba, kuri atsispiria nuo baltiškų ir etninių simbolių, kuria skirtingus metų laikus atspindintį dinaminį grafinį raštą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
Lukrecija Zigmantaitė: „Re-“
Kolekcija „Re-“ atspindi laisvės ir individualumo idėjas, kurios yra tarsi užkoduotos džinso audinyje. Hipių laikų motyvai ir pacifistiniai dainų tekstai atgimsta nūdienos kontekste. Visais laikais džinsinis audinys atspindėjo tuometines aktualijas, todėl ir šioje parodoje jis kalba ir primena didžiausių žmonijos vertybių – laisvės, saviraiškos ir, žinoma, tvarumo – svarbą nūdienos kontekste. Džinsas ir džinsiniai drabužiai, būdami neatsiejama mūsų kasdienio garderobo dalimi, atlieka ir daug reikšmingesnę, globalesnę funkciją – tai mūsų istorijos, kultūros ir jos (r)evoliucijos dienoraštis.
Parodą sudaro džinsų juosmeninių dalių bei kišenių kolekcija, kur atkreipiamas dėmesys į tokį mums įprastą ir kasdienišką objektą – kišenę. Ji rekonstruojama, išdidinama, suasmeninama pasitelkiant vintažinius gėlėtus audinius („gėlių galia“), marginama hipių stilistikai būdinga dažymo technika – batika bei „The Beatles“ grupės „Imagine“ dainos teksto žodžiais. „Imagine“ daina – tarsi laisvės bei taikos himnas, panaudojamas ir kitame parodos objekte – džinsinių kišenių juostoje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
„Lietuvos peizažas Artūro Slapšio kolekcijoje“
Vienas pagrindinių kriterijų, pagal kurį A. Slapšys kolekcionuoja meno kūrinius, yra Kauno dailininkų darbai. Autoriai nebūtinai turi būti gimę Kaune, bet gyvenantys ir kuriantys šiame mieste. O apsistoti prie Kauno menininkų jis apsisprendė dar ir dėl to, kad pats yra kaunietis.
Aistrą kolekcionuoti, ko gero, „įžiebė“ dailininko Vytauto Lagunavičiaus padovanotas paveikslas „Sodyba“, kuris taip pat rodomas šioje parodoje. Ekspozicijoje pristatoma tik dalis kolekcijos. „Ją rodydamas noriu pasidalinti su lankytojais geromis emocijomis, dailininkų drobėse įamžintu Lietuvos gamtos grožiu. Kiekvienas čia eksponuojamas darbas yra savitas, gražus ir mielas širdžiai“, – sako A. Slapšys.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki lapkričio 18 d.
„MODER… KAS? Kauno modernizmas ir architekto profesija“
Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais, kurie 2023 m. buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir architekto profesija. Kai 1919 m. Kaunas tapo laikinąja sostine, jis pasikeitė neatpažįstamai – iš nedidelės provincijos išaugo į modernų miestą, o mums paliko vertingą modernizmo architektūrą. Kauno modernizmo (dar vadinama Kauno tarpukario) architektūra yra architektūros stilius, vyravęs 1930–1940 metais. Šiuo laikotarpiu Kaune pastatyta apie 6 tūkst. naujų pastatų. Tai yra unikalus architektūrinės, urbanistinės ir istorinės raidos pavyzdys, išsiskiriantis tarp viso pasaulio modernizmo pastatų.
Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Pirmame kambaryje kviečiame susipažinti su modernizmo architektūra ir tarpukariu, Vyr. architekto kambaryje kviečiame sukurti savus projektus, o Maketų kambaryje – statyti miestus, namus ir kurti jų maketus.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
Kaido Ole ir Jonas Gasiūnas: „I Maestri del Macabro“ („Pamėklių meistrai“)
„I Maestri del Colore“ – gerai žinoma meno žurnalų serija, 1963–1967 m. masiškai leista Italijoje ekonominio pakilimo metais. Šis nedidelis kassavaitinis žurnalas, parduodamas kone kiekviename kioske, buvo skirtas aiškiai ir glaustai pristatyti svarbiausias tapybos istorijos figūras ir judėjimus. Tai didžiulės sėkmės susilaukęs projektas, greitai tapęs kultūriniu ir socialiniu reiškiniu, formuojančiu visuomenės meno vartojimo įpročius. „I Maestri del Macabro“ (arba kitaip – „Pamėklių meistrai“) – tai parodoje pristatomas neegzistuojantis šios serijos tęsinys, sukurtas 2020–2023 metais. Joje du menininkai, niekada neatsidūrę minėtos istorijos puslapiuose, bet neabejotinai patys joje brendę, pasitelkia skaudžią ironiją ir savirefleksiją mėgindami permąstyti meno „vartojimo“ įpročius, institucionalizuoto meno kanonus, o galiausiai ir savo pačių tragikomišką pamėkliškumą.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki lapkričio 25 d.
„Tegul sklinda tautoje Vlado Pūtvio idėjos“
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiulis Putvinskių šeimos archyvas, kuris yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tad paroda – neeilinė galimybė susipažinti su šiuo išskirtiniu archyvu. Beveik penkiasdešimt metų slėptas po žeme, išlikęs, atrodytų, neįmanomomis aplinkybėmis, archyvas šiandien tarsi simbolizuoja atminties galią. 1940–1944 m. šį archyvą Putvinskių šeimos nariai paslėpė su viltimi, kad jis bus išsaugotas vėl atgimsiančiai nepriklausomai Lietuvai. Archyve rasta knyga su V. Putvinskio-Pūtvio dukros Sofijos įrašu: „Kai vėl atgys Nepriklausoma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarinti Tautoje Vlado Pūtvio idėjas“. Viltys išsipildė – Lietuva atgimė, archyvas buvo surastas, o jame slėpti V. Putvinskio-Pūtvio rankraščiai šiandien skleidžia jo idėjas, kalba apie jo siekius ir įvairiapusę veiklą, perteikia jo epochos vertybes, kalba apie nepriklausomą Lietuvą ir ją kūrusius žmones. Laiko, drėgmės, aplinkos sąlygų išblukintos, pažeistos, tačiau išlikusios vertybės tik sustiprina įspūdį apie trapią, o kartu ir nesunaikinamą atmintį. Sofijos Pūtvytės įrašas tapo parodos koncepcijos pagrindu ir buvo panaudotas parodos pavadinime.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) 2024 m. balandžio 21 d.
„Muziejus. Fotografija. Laikas“
1973 m. Šiauliuose įkurtas iki šiol vienintelis Lietuvoje specializuotas fotografijos istorijos, meno, technikos ir technologijos muziejus per 50 veiklos metų tapo svarbiu Lietuvos fotografijos paveldo saugojimo ir fotografinės kultūros sklaidos centru. Muziejaus įkūrimo jubiliejinė sukaktis – tai proga apmąstyti muziejaus istoriją, jo misiją visuomenėje, santykį su istorija, fotografija, fotografų bendruomene ir laikmečiu, kuriame jis veikia ir kurį reprezentuoja.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki 2024 m. sausio 21 d.
„Knyga. Be pavadinimo“
Parodą „Knyga. Be pavadinimo“ būtų galima suskirstyti į tris stambesnes dalis: pirmoji – studentų kaligrafijos meno darbai. Šia parodos dalimi lankytojams norime priminti apie tai, jog knyga yra ne vien tekstas ar raštas, ne vien popierius ir jame atspausdintas tekstas. Antroji dalis – kaligrafijos knygutės ir knygų, kaip meno objektų, interpretacijos. Grafinio dizaino studentai ne tik pristato savo kurtas kaligrafijos knygutes, kuriose vaizdžiai įprasmina įvairius tekstus ir eilėraščius, bet ir interpretuoja knygą, kaip tam tikrą meninį objektą. Taip perdarydami ir suteikdami knygai visai naują kūną. Trečioji dalis – dvi interaktyvios knygos, prie kurių savo kūryba prisidėjo ir VDA Klaipėdos fakulteto dėstytoja, tapytoja, doc. Irma Leščinskaitė. Vienoje panaudotas, šiuo metu pasaulyje itin išpopuliarėjęs, dirbtinis intelektas, o kitoje modernios bei interaktyvios technologijos, leidžiančios knygą ne tik vartyti ir skaityti.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki lapkričio 12 d.
Audrius Gražys ir Bronius Gražys: „Užšalęs atsitiktinumas arba DNR“
Dailininkas Audrius Gražys sako, kad „prieš studijuodamas aktorystę, tėtis svajojo tapti dailininku. Tačiau, prieš stojamuosius egzaminus, nuėjęs į tuometinį Dailės institutą ir pamatęs kitų stojančiųjų atneštus darbus, saviškius suplėšė ir 1956 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos konservatorijoje. Jis ne tik vaidino bei režisavo, bet dar buvo ir aistringas kolekcionierius: meno atvirutės, knygos, ženkliukai, pašto ženklai, laikrodžiai, žymių žmonių autografai… Tačiau jo didžiausia aistra buvo Lietuvos tapytojų kūriniai. Man išvykus studijuoti į Kauną, atradęs mano dažus, vėl griebėsi teptuko. Namuose visos kambarių sienos buvo nuklotos tapybos darbais. Kolekcija vis didėjo, o tarpai tarp darbų – mažėjo. Panašu, kad gyvendamas tokioje aplinkoje, buvau užprogramuotas savo ateitį susieti su menu. Todėl, nenuostabu, kad mano pirmasis tapybos mokytojas buvo tėtis. Mintis apie kūrybinį duetą kilo labai seniai. Bet laikas greitas ir visuomet atrodo lyg jo būtų per akis, atsiranda svarbesnių reikalų, kol vienąsyk būna tiesiog vėlu. Ši paroda – lyg ilgai brandintas mūsų kūrybinis susitikimas. Tėčio ir mano“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki lapkričio 12 d.
„Kasdienybės liudininkai. Natiurmortas kaip laikmečio re(de)konstrukcija“
Parodoje „Kasdienybės liudininkai. Natiurmortas kaip laikmečio re(de)konstrukcija“ bus pristatyti mažiau žinomi, nematyti kamerinio žanro natiurmortai – „tylieji kasdienio gyvenimo liudininkai“ iš XX a. antros pusės Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Pasak kuratorės N. Nevčesauskienės, „Vincentas van Goghas 1985 m. nutapė natiurmortą „Trys batų poros“, kuris jauniems dailininko kolegoms pasirodė gan keistas. Tačiau netrukus šie gerokai nudėvėti batai virto vienu įspūdingiausių dailininko autoportretiniu liudijimu“. Parodos kuratorė tikisi, kad būtent ši paroda padės žiūrovams pažvelgti į kasdienybę kitokiu žvilgsniu.
Parodoje eksponuojami tapybos, grafikos, fotografijos, keramikos, tekstilės kūriniai atkleidžia ne tik protestą prieš ideologinę sovietinę sistemą, bet ir skatina mąstyti bei suprasti to meto kasdienybę. Parodos kuratorė išryškina, kaip sovietinis laikotarpis veikė natiurmorto žanrą, kokios meninės priemonės buvo naudojamos, kaip kito naratyvai, kompozicijos, spalvų ir formų idėjos. Kelia klausimą, ar atkūrus nepriklausomybę ir mene išryškėjus postmodernizmo tendencijoms, natiurmortas liko aktualus, ar ištirpo ready-made ir kituose konceptualiuose ieškojimuose?
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Akvarelininkų plenero dalyvių kūrybos paroda „Antazavės dvaras – menininkų rezidencija“
Vladislavo Sirokomlės paveikslų kolekcija
Vladislavo Sirokomlės dailės kolekcijos kaupimo pradžia gali būti sietina su poeto šeimos persikraustymu į Bareikiškes. Iš Zalučės, kurioje poetas gyveno 1844–1852 m., daugiausia atkeliavo biblioteka ir archyvas, o apie dailės kūrinius žinių nėra išlikę. Bareikiškėse praleisti metai buvo brandžiausi ir produktyviausi poeto kūryboje. Literatūrinė veikla padėjo išlaikyti palivarką ir šeimą. Nauja kultūrinė aplinka Vilniuje skatino susidomėjimą menu. Jis įsiliejo į intelektualų – rašytojų, menininkų, muzikų, mokslininkų – aplinką, kurioje kolekcionavimas buvo dažniau taisyklė nei išimtis. Giliau domėtis daile galėjo paskatinti ir darbas su Vilniaus senienų muziejaus dailės kolekcija. Kolekcionavimas inteligentijai buvo vienas iš būdų tautinės kultūros išlikimui užtikrinti. „Sirokomlė buvo nepasotinamas, kai kalba užeidavo apie piešinius ir paveikslus“, – rašė Juozapas Ignotas Kraševskis, pirmasis jo biografas.
Vladislavo Sirokomlės muziejuje (V. Sirokomlės g. 5, Bareikiškės) veiks iki gruodžio 3 d.
Virgilijus Usinavičius-Augulis: „Sapnai“
Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio fotografijų parodoje „Sapnai“ dėmesį pirmiausia patraukia neįprastai „minkšti“, švytėjimo įspūdį sukuriantys vaizdai. Tokį efektą autorius išgauna naudodamas paties modifikuotą objektyvą, kuris turi tik vieną lešį – vadinamąjį monoklį. Tokį pasirinkimą galima laikyti sąmoningu kūrybiniu atsitraukimu nuo šiandieninės fotografijos techninio tobulumo. Fotografuojantys įrenginiai dabar leidžia lengvai ir greitai pasiekti aukštą atvaizdo kokybę, bet mainais reiklauja, kad fotografas taptų tiesiog fotografuojančio įrenginio numatytų funkcijų vartotoju. Taip apribojamas autorinis braižas ir kūrybiško atsitiktinumo galimybė, o fotografija lieka vien tiksliu tikrovės atvaizdu. Tačiau parodos autorius pasuka priešingu keliu – fotografijoje siekia apibendrinto, meninio vaizdinio, renkasi lėtą analoginės fotografijos procesą ir žiūrovui pateikia paties sukurtus analoginius atspaudus.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki lapkričio 11 d.
Marta Vosyliūtė: „Kai brangu tampa pigu, kai pigu tampa brangu“
Marta Vosyliūtė baigė dailės studijas M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau – Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvauja įvairiose parodose, bet jau žino, kad geriausia paroda – personalinė. Domisi įvairiomis technikomis, netradicinėmis erdvėmis, kuria spektaklių dekoracijas, videokūrinius, tapo, rašo tekstus kultūros kritikos temomis. Ši paroda pribrendo kaip hipsterių, nežinančių, kaip senelių kartos rūšiuodavo ūkio daiktus, atliekas perdirbimui, kritika. Nes žmonėms, kurie pamiršo šaknis, jau reikia tvarumo stovyklų, dirbtuvių ir paraiškų nebūtiniems projektams šalyje, kuri neturi naftos. Bet gal ir gerai, kad ambicijos jaunąją kartą varo pirmyn. Nes viskas padėta ant padėklo.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki lapkričio 4 d.
Petras Mazūras: „Liugujie labos raitos“
Petras Mazūras – lietuvių skulptorius, monumentalios ir kamerinės skulptūros kūrėjas, vadinamojo tyliojo modernizmo atstovas, nepriklausomybės metais ėmęs kurti ir konceptualią skulptūrą.
Po aštuonerių metų pertraukos P. Mazūras pristato personalinę naujausių darbų parodą. Parodos pavadinimas „Liugujie labos raitos“ („Linkiu jums gero kelio“), pasiskolintas iš senosios lietuvių kalbos, atliepia pagrindines parodos temas – laiką, įvykius, kelią, vietoves. Eksponatus skulptorius paverčia meninėmis laiko kapsulėmis, kuriomis parodoje pasakoja dvi jam svarbias istorijas – tautos bei asmeninę. Šiuose kūriniuose menininkas analizuoja istorinio ir asmeninio laiko sąvoką bei prasmę: šiuolaikinėmis medžiagomis sluoksniuojamos istorinių momentų nuorodos į svarbius tautos istorijos epizodus, etninius bei dabarties ženklus – nuo valstybės formavimosi iki šiandienos politinių pažiūrų.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
„Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“
Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“. Šia paroda minime šventojo kankinystės metines.
Paroda ne tik atskleidžia šv. Juozapato asmenybę bei veiklą, bet ir pasakoja istorinį jo gyvenimo kontekstą, primena Brastos unijos, padėjusios Graikų apeigų Katalikų (Unitų) Bažnyčios pagrindus, aplinkybes, Bazilijonų ordino įkūrimą ir veiklą. Šventojo jubiliejus suteikė progą parodoje sutelkti Lietuvoje išlikusį mažai tyrinėtą Unitų Bažnyčios paveldą. Parodoje pristatoma unikali XVII a. rytų apeigų liturginių drabužių kolekcija ir unitų vyskupų portretų galerija iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, šv. Juozapato relikvijas saugantys relikvijoriai, pirmieji šventojo atvaizdai senuosiuose leidiniuose, ankstyvieji jo biografijų leidimai bei paskelbimo šventuoju etapus iliustruojantys dokumentai. Iš Lvivo atgabentos 26 vertybės, dauguma – unikalūs šv. Juozapato atvaizdai, atskleidžiantys jo gerbimo raidą nuo beatifikacijos XVII a. iki XX a. atvaizdų.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 27 d.
„Varpinė – Vilniaus laiko juosta“
Bokšto pamatus skalavo potvyniai, gaisrai lyg krosnyje degino konstrukcijas, lydė akmenis ir plytas, vykstant karams mūrus ardė šaudmenys; aplink vaikščiojo didikai ir amatininkai, šventieji ir išdavikai, priešai ir mylimieji. Architektai, mūrininkai, dailidės, kariai, varpininkai ir laikrodininkai zujo aukštyn žemyn mediniais ir mūriniais bokšto laipteliais. Nuo XVI a. čia skambančius varpus girdėjo visi miestelėnai. Jau 350 metų – lygiai pusę Vilniaus amžiaus – laiką skaičiuoja Jono Delamarso nulietas valandų varpas, jo dūžiai yra seniausias kultūrinis garsas Vilniuje. Prie bokšto sugalvoję norą, vaikai sukasi ant „Stebuklo“ plytelės. Vyresnieji dar pamena, jog ne taip seniai, prieš keliasdešimt metų, šalia nusitęsė visą pasaulį nustebinęs Baltijos kelias, o po šio įvykio atėjo stebuklui prilygstanti laisvė ir nepriklausomybė. Šioje parodoje siekiame priminti svarbiausius mūsų miesto, valstybės, Bažnyčios įvykius ir asmenis – visa tai yra atskaitos taškai norint perprasti mūsų sostinės kaitą. Kviečiame tyrinėti parodą, stalčiukuose paslėptas, ant stiklų per visą bokšto aukštį nutupdytas istorijas. Baldo stalviršyje perskaitysite ne tik Vilniaus, bet ir Europos įvykių laiko juostą.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo mėn.
„Dvylika. Iliustracijos ir komiksai“
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2024 m. rugsėjo 4 d.
„Kasdienybės užrašai. Kitas Juozo Zikaro veidas“
Parodoje kviečiame susipažinti su Juozo Zikaro piešiniais, kurie atveria duris į menininko kasdienybę bei mažai matytą skulptoriaus kūrybos sritį. Ypatingas dėmesys skiriamas kūrybinėms J. Zikaro inspiracijoms, naujoms idėjoms, kurios nepasiekė žiūrovų akių. Jo piešiniuose matomi ir simbolizmo atspindžiai, jaučiama monumentalaus Egipto meno įtaka. Viena aktualiausių piešinių dalis veda Zikaro ateities miesto takais: daugiabučių eilės, rūkstantys kaminai ir tamsuma atskleidžia sąsajas su pramonės augimu, naujais konstrukciniais elementais, kurie keitė miestų veidus. J. Zikaras palietė ir praeities temą, kuri jo piešiniuose asocijuojasi su nykstančiais architektūriniais objektais nakties fone. Parodoje pristatomi ir nedidelio formato piešiniai su gamtos objektais, kurie išsiskiria nauja, skulptoriaus piešiniuose iki tol netaikyta piešimo technika. Šalia šių J. Zikaro kūrybinių ieškojimų eksponuojami ir studijų laikų vyrų aktų piešiniai bei XX a. 3 deš. skulptūrų eskizai – moterų aktai. Šis sugretinimas nėra atsitiktinis. Skulptorius nuolatos buvo kritikuojamas dėl akademiškos skulptūros manieros, tačiau jo vidinis pasaulis buvo kur kas gilesnis ir įvairesnis, paveiktas aplinkos, kuri jį supo.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
Antanas Žmuidzinavičius: „Paletė ir gyvenimas“
Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų iki devyniasdešimties metų jubiliejaus buvo sukauptas daugiau kaip dviejų tūkstančių darbų palikimas: tapyba, grafika, akvarelė, piešiniai, etiudai ir eskizai. Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus, būti tikru romantiku, o kartais simbolistu. Gal tai nulėmė atviras dzūkiškas charakteris, o gal pirmojo mokytojo autoritetas. Studijos Varšuvoje žymaus lenkų istorinio žanro dailininko Voiciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Ir vėliau, po kelerių metų, buvimas menų sostinėje Paryžiuje, ta juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo keisti saviraiškos pobūdį. Kaip pats sakydavo „vagabundo“ charakteris, aistra kelionėms, nepažintiems kraštams ir tapymo alkis buvo tarsi dienoraščio rašymas aliejiniais dažais. Peizaže tas nuotaikos momentas, pagavi impresija liejosi spalvomis, o baltame popieriaus lape romantiniai įvaizdžiai sutinkami poetinėse eilutėse, trumpose apysakose, pasakojimuose, pasakėčiose. Autobiografinės knygos „Paletė ir gyvenimas“ (1961 m.) pavadinimas pasirinktas parodos leitmotyvu, kuris tarsi raktas atrakina dailininko savasties ir kūrybos kelio duris.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki lapkričio 19 d.
„Moterų balsai. Istorijos iš Kauno tekstilės industrijos“
Parodoje atsiskleidžia daugiabalsis pasakojimas moterų, dirbusių Kauno tekstilės fabrikuose vėlyvuoju sovietmečiu ir per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Tai – polifoninis pasakojimas: žmonių istorijos, memuarai apsupti menininkės Ugnės Makselytės garsovaizdžio. Nors istorinių tekstilės fabrikų Kaune nebeliko, jų interjerai, jų mašinų garsai, jų skleidžiami kvapai, audinių dažų chemija, garų vaizdai pasiliko ten dirbusių moterų vaizduotėje, sapnuose, atmintyje kaip fonas. Jame – moterų gyvenimai, karjeros vingiai ir darbo kolektyvo santykiai persipina, stipriai susiveja arba nutrūksta, kaip ir šiandien, tik kitaip. Aštuonių moterų, dirbusių „Drobėje“, „Kauno audiniuose“ ir „Litekse“, pasakojimai – dešimt valandų parodos kuratorės Agnės Bagdžiūnaitės sukauptos dokumentikos, buvo transformuota į 55 minučių trukmės audiokompoziciją. Tai tam tikra fikcija, tarsi radijo teatras, pjesė apie darbą ir jausmus darbui, mašinoms bei medžiagoms.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
Japonijos ir Lietuvos šiuolaikinės tekstilės meno paroda „RestArt“
„Dabartis viskuo perpildyta, kupina netikrumo ir kažkas joje nuolat stringa. O jei taip: ar nereikėtų jos „perkrauti“, panašiai kaip programinės įrangos? Spustelėti „Restart“, uždaryti su klaidomis veikiančias mūsų gyvenimo programas ir atnaujinti požiūrius ir potyrius“, – klausia parodos „Restart“ kuratorės Keiko Kawashima, Odeta Žukauskienė ir Monika Žaltė. Šiuolaikinis tekstilės menas šįkart tekstilę siūlo tyrinėti kaip mediją. Kauno paveikslų galerijoje pristatomuose kūriniuose tekstilė atsiskleidžia kaip visaapimanti „operacinė sistema“, kuri valdo visas gyvenimo programas. Kartu primenant, kad audimas yra viena seniausių technologijų, kuriai būdingas rituališkas kartojimas ir kartojimosi judesys. Tai pirminė „rašto“ medija, gyvavusi dar iki rašto, esanti arčiausiai žemės, kūno, daiktų, įsipynusi į gyvenamąjį gyvenimą. Ji savaime skatina prisiliesti prie pirminių materijų ir sugrįžti į laiką, kuomet dar nebuvo jokių medijų ir meno apibrėžčių, permąstant visus ryšius ir požiūrius.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki gruodžio 3 d.
„Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“
Paroda „Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“ pasakoja apie tarpukario architektūrą, kuri tuo laikotarpiu puošė miestą ir išliko iki šių dienų. Ši architektūra labai vertinga. Kauno modernizmo pastatų vertė ir išskirtinumas buvo pripažintas pasauliniu mastu – jie įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Šios architektūros pastatais gali didžiuotis ir Šiauliai. Vienas iš Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros kūrėjų buvo Karolis Reisonas, 1922–1930 m. dirbęs vyriausiuoju Šiaulių miesto inžinieriumi. Vienas iš jo Šiauliuose suprojektuotų pastatų – Venclauskių namai-muziejus. Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai kvies lankytojus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją. Kurdami, statydami, įsitraukdami į kūrybinį procesą, vaikai patys galės pasijusti architektais. Aplinka kvies žaisti – projektuoti ir statyti namus, tiesti kelius, sodinti medžius, pažinti istoriją ir tarpukarį. Kurti naujus pasaulius ir erdves žmogui – kaip kadaise architektai sukūrė Šiaulių miestą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki gruodžio 15 d.
„1923-ieji. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“
Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – vienas reikšmingiausių įvykių XX a. Lietuvos istorijoje, turėjęs didelės įtakos ekonominei, kultūrinei ir politinei raidai. 1923 m. jauna Lietuvos Respublika įrodė, kad gali sėkmingai bei efektyviai ginti savo interesus: Lietuva atsigręžė į vakarus ir tapo jūrine valstybe. Parodoje siekiama ne tik išsamiai ir objektyviai pristatyti 1923 m. įvykius, įvertinti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos aplinkybes, bet pateikti ir platesnį istorinį, kultūrinį kontekstą. Istorinis vizualinis pasakojimas sudaro galimybę retrospektyviai pažvelgti į Mažosios Lietuvos regioną, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje gimusius kultūrinius kontaktus, Didžiojo karo iššūkius, Klaipėdos krašto padėtį 1919–1922 m., atkurti 1923-ųjų įvykius bei papasakoti apie asmenybes, nulėmusias krašto ateitį. Parodoje naudojama ne vieną dešimtmetį įvairiuose Lietuvos ir Prancūzijos archyvuose, muziejuose, bibliotekose, privačiuose rinkiniuose kaupta dokumentinė, kartografinė, ikonografinė medžiaga. Dalis jos mažai žinoma ar pristatoma visuomenei pirmą kartą. Tekstinę, vaizdinę informaciją papildo išskirtiniai autentiški eksponatai: Ypatingosios rinktinės karininkų 1923 m. sausio įvykių metu naudotas žemėlapis, Klaipėdos sukilimo karinio vado Jono Budrio asmeninis pistoletas bei 1937 m. užrašyti atsiminimai, unikalios fotografijos iš prof. Domo Kauno rinkinio ir kt.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki lapkričio 30 d.
„Karl Eulenstein (1892–1981). Sugrįžęs į Klaipėdą“
Karlo Eulensteino kūryboje vyrauja pajūrio, pamario gamtos, gimtosios Klaipėdos vaizdų motyvai, kasdieniškas žvejų gyvenimas. Rytprūsių dailės paveldo žinovas, bendros parodos kuratorius dr. Jörnas Barfodas rašo: „K. Eulensteinui pavyko rasti naują savarankišką tapybinę (vaizdinę) kalbą savo Klaipėdos krašto, senųjų motyvų vaizdavimui. <…> Žavi ryškiai mėlyna, raudona, geltona, kartais ir švelniai žalia ar šviesiai pilka spalva, tačiau visada išlieka iš K. Eulensteino prieškario darbų pasivejantis tamsumas ir sunkumas. Paprastesnių, bet stiprių kontūrų juoda spalva kartais atrodo beveik plokščia, dominuojanti. Akivaizdu, kad dailininką veikė Emilio Nolde’s ir Georgo Rouaulto kūryba. Tačiau jo darbų neįmanoma visiškai priskirti vienai ar kitai krypčiai. Taigi terminus „ekspresionizmas“ arba „vėlyvasis ekspresionizmas“ jo kūrybai galime pritaikyti savitai, t. y. „eulensteiniškai“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
„Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“
Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus. „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“
„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus. Ekspozicijoje dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ (DTK) naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
„vilniaus_kambariai_v.1.1“
Kodėl kaip tik čia įsikūrė Vilnius? Kaip susiklostė reljefas, kuriame patogu gyventi? Kaip ši vieta atrodė prieš 1900 milijonų metų? Ir iš ko miestas „padarytas“? Atsakymus į šiuos klausimus rasite geologijos kambaryje, kuriame į Vilnių žvelgiame iš geologinio laiko perspektyvos. Vilniečių kambaryje kviečiame atkreipti dėmesį į du dalykus. Viena vertus, lemtingu Vilniaus istorijos etapu tapo XX amžius, kuomet pirmą kartą visiškai pasikeitė miesto gyventojų sudėtis – tik nuo 1957 m. lietuviai yra didžiausia etninė grupė Vilniuje. Kita vertus, mieste svarbūs ne vien žmonės – Vilniumi dalijamės su gyvūnais, augalais, grybais ir kitais gyviais. Dėl to parodoje greta homo sapiens atsirado dančiasnapis, grikis ir pelėsis.
„Troleibuso ūsai“
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. Žaisti ir pažinti meną galės visa šeima, tačiau ypatingą dėmesį skirsime vaikams nuo 6 iki 10 metų amžiaus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 7 d.
Žilvinas Kempinas: „Šviesos skulptūros“
Parodoje pirmą kartą Lietuvoje rodomi trys menininko kūriniai: „186 000 mylių per sekundę“, „Nautilus“ ir „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“. Šviesotamsos žaismas, kruopščiai apskaičiuota trapi pusiausvyra, tobula geometrinė simetrija ir lėtas erdvinis judesys kūrinius paverčia hipnotizuojančiais objektais. Iš trijų objektų sukomponuota kinetinė skulptūra „Nautilus“ (2021 m.) parodos erdvėje kuria nuolatos kintančias optines scenas. Skulptūros skleidžiama šviesa išryškina kiekvieną jos elementą ir išskleidžia dinamišką linijinį ornamentą ant grindų. „186 000 mylių per sekundę“ pirmą kartą eksponuotas Niujorke, šiuolaikinio meno centre „PS1“, 2003-aisiais. Geometrinį šviesos raštą sukuria apšviestos sienos paviršiuje susmeigtos baltos adatos ir jų metami juodi šešėliai. Trečioji šviesos skulptūra „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“ – tai 2018 m. sukurta sudėtinga geometrinė struktūra iš tiesių vielos linijų. Šviesos skulptūros eksponuojamos buvusioje galerijos kino salėje.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Atodangos. Tapatybės paieškos Lietuvos fotografijoje“
Pirmojoje parodos dalyje „Identitetas kaip realybė“ pristatomi iki 1990-ųjų aktyviausiai kūrę fotomenininkai. Jiems teko laviruoti tarp tuometinių oficialių reikalavimų ir kūrybinės laisvės troškimo. Antrojoje dalyje – 9 dešimtmetyje debiutavusi fotografų karta. Ji savo kūryboje nagrinėjo sudėtingus individo ir visuomenės santykius valstybės politinio lūžio fone. Trečioji parodos dalis „Identitetas kaip idėja“ kviečia susipažinti su XXI a. sukurtais darbais. Parodoje pristatomos Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Romualdo Požerskio, Rimaldo Vikšraičio, Vaclovo Strauko, Romo Juškelio, Virgilijaus Šontos, Violetos Bubelytės, Gintauto Trimako, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Treigio, Alfonso Budvyčio, Gintaro Zinkevičiaus, Lauros Garbštienės, Akvilės Anglickaitės, Dovilės Dagienės, Tado Kazakevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Vytauto Kumžos fotografijos. Didžioji kūrinių dalis yra iš LNDM fotografijos rinkinio. Kitus parodai skolino autoriai ir „The Rooster Gallery“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Septynios tarpukario Vilniaus menininkės“
Kviečiame apsilankyti XX a. I-osios pusės dailę pristatančioje 4-oje salėje, kurioje veikia septynių tarpukario Vilniaus menininkių kūrybos paroda.
Moterų kūryba tarpukariu ilgą laiką buvo beveik nepastebima, tik dabar ji pradedama tirti bei aktualizuoti. Pristatydami įvairiatautę Vilniaus menininkių bendruomenę kviečiame susipažinti su vienu šios naujai atrandamos istorijos segmentu.
Ekspozicijoje pristatomos menininkės: Leona Jastrzębska-Szczepanowicz (1887-1939), Kazimiera Adamska-Rouba (1894-1941), Halina Bobaryko-Modelska (1910-?), Janina Oświęcimska-Gołubiewowa (1906-1996), Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915-1980), Rachelė Roza Suckever-Uszajev (1904-1943/44), Eugenia Sienkiewicz-Przyałgowska (1891-1980).
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 1 d.
„(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“
Penkiose Vilniaus paveikslų galerijos salėse pristatoma beveik 70 Lietuvos menininkų autoportretų ir autorių tapatybę apmąstančių kūrinių. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų darbų atrinkti iš gausių Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių, tačiau parodą reikšmingai papildo kūriniai ir iš kitų nacionalinių, regioninių bei privačių Lietuvos muziejų, kolekcininkų, pačių autorių bei jų šeimų kolekcijų. Kadangi vertingų ir įsimintinų autoportretų kiekis yra nepaprastai didelis, svarbiu kriterijumi buvo kūrinių viešumas. Atrinkdama kūrinius, parodos kuratorė M. Krikštopaitytė siekė pusiausvyros tarp vyrų ir moterų kūrėjų, visuomenėje pripažintų autorių ir tų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ar pažvelgti naujai iš dabarties vertybinių pozicijų.
Naujoji paroda – tai ypatinga proga susipažinti su rečiau eksponuojamais išskirtinių autorių kūrinių originalais ir pamatyti, kaip kinta kūrėjų tapatybė Lietuvos dailėje – nuo oriai pozuojančio Pranciškaus Smuglevičiaus iki šių dienų autorių tyrinėjančių ką reiškia būti kūrėju (Laura Garbštienė, Donata Minderytė, Andrei Polukord), kaip sugyventi su savo kūnu (Elena Antanavičiūtė, Laima Oržekauskienė), žaidžiančių ir keičiančių taisykles (Cooltūristės, Laisvydė Šalčiūtė, Žygimantas Augustinas).
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki lapkričio 5 d.
„Vardan jos, laisvos“
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Ši paroda pasakoja ne vien Lietuvos istoriją, bet atspindi ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų (ir tebeokupuojamų) šalių istorines patirtis bei siekius – būti laisvomis, gebančiomis apsiginti, bet nebijančiomis prireikus stoti su jomis į kovą vardan jos – tėvynės.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu ir pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 10 d.
„Žalia“
Kūriniai parodai, surinkti net iš 7 muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų, atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas: nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų. Parodoje bus galima rasti „Gražiosios Lietuvos“, „Negandos“, „Vizijų ir sapnų“, „Atgaivos“ sales. Čia įsikurs ir „Mokslo koridorius“, kuriame jungiasi gamtininkų, mokslininkų ir šiuolaikinių menininkų tyrimai. Čia sužinome, kokiais tikslais auginami augalai iš ląstelės, kaip lervos it maži šunyčiai mušasi dėl vietos ant lapo, kokie mineralai tinkami pigmentų ir glazūrų gamybai, ką reiškia „apsamanoti“, kodėl matome žalius lapus, jeigu jie nupiešti juodai, kaip, bendradarbiaujant su augalais ir mikroorganizmais, laboratorijoje kuriami augaliniai paviršiai.
Parodoje skirtingas temas atskleidžia tiek mūsų meno korifėjai (M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, K. Šimonis, A. Samuolis), modernizmo klasikai (A. Kuras, A. Vaitkūnas, P. R. Vaitekūnas, S. Eidrigevičius, A. Martinaitis), tiek šių dienų menininkai (P. Juška, Š. Sauka, Ž. Augustinas, A. Ambrazevičiūtė) ir daugelis kitų. Žiūrovas čia pamatys net 61 autoriaus kūrinius. Kai kurie iš jų sukurti būtent šiai parodai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Politiniai sprendimai lėmė A. Smetonos karjerą ir valstybės ateities kelią. Abu kartus, 1919-aisiais iš Lietuvos Tarybos, o 1926-aisiais iš perversmo organizatorių, gavęs siūlymą tapti Valstybės Prezidentu, A. Smetona svarstė ir šeimos situaciją, ir savo asmenines politines ambicijas, ir susidariusią padėtį valstybėje. Jei šie politiniai pasirinkimai priklausė daugiau nuo asmens valios, tai kiti sprendimai priimti kolegialiai. Pavyzdžiui, visi trys ultimatumai (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) svarstyti kartu su bendražygiais, Vyriausybės nariais ir kariuomenės vadovybe. Ar galėjo Prezidento valia lemti kitokius sprendimus – klausimas atviras ir kviečiantis diskutuoti.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2024 m. birželio 14 d.
„Šiaulių albumas. Apie dviračių miesto legendą“
Šiauliai dar ir šiandien kartais pavadinami dviračių miestu. Apie tai, kaip gimė dviračių miesto legenda pasakoja ekspozicija Dviračių muziejuje.
Tarpukariu Šiauliuose veikė parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti šių transporto priemonių. Įkurti sporto klubai „Vairas“, „Makabi“, 1927 m. surengtos dviračių sporto varžybos „Šiauliai–Joniškis–Šiauliai“. Šiauliuose pradėjo sportuoti vieni pirmųjų profesionalių dviratininkų – Isakas Anolikas, Jonas Važys, Povilas Ignatavičius, kurie garsino Šiaulių vardą Lietuvoje ir Lietuvos vardą pasaulyje.
Dviračių muziejuje (Vilniaus g. 139, Šiauliai) veiks iki gruodžio 30 d.
„Florentem“ ir „Kunstkamera“
Paroda „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydėjimas, klestėjimas, gausa) pasakoja apie nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus. Trapi ir nuspėjama, tačiau tuo pat metu gaivališka ir kupina staigmenų flora nuolat žadino žmogaus vaizduotę, o perkeliami į dailės, literatūros kūrinius augalai, ypač žydintys, ilgainiui įgijo žmogaus jiems suteiktą simbolių kalbos dovaną. Priklausomai nuo konteksto, gėlės žiedas portrete galėjo sufleruoti, koks, t. y. gyvas ar miręs, asmuo vaizduojamas, augalai Švč. Mergelės Marijos atvaizde perteikė konkrečius jos gyvenimo etapus, o olandiška XVII a. gėlių kompozicija atskleidė ekonominę šalies ar asmens galią. Svarbu ir tai, kad natiurmortas, šimtmečius buvęs žanrų hierarchijos paraštėse, ilgainiui pats tapo prieglobsčiu kitai „marginalijai“ – kuriančiai moteriai. Būtent augalijos pasaulis, tikras ir nugulantis ant popieriaus ar drobės, buvo viena iš nedaugelio „leistinų“ moteriškosios saviraiškos erdvių.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. sausio 4 d.
Julijonas Urbonas: „Planeta iš žmonių“
Prieš dvejus metus 17-oje Venecijos architektūros bienalėje didelio susidomėjimo sulaukęs menininko Julijono Urbono projektas „Planeta iš žmonių“ pristatytas Vilniuje. Atstovavęs Lietuvai prestižiniame renginyje, dabar kūrinys padovanotas Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, kuris šią interaktyvią instaliaciją nuo balandžio 28 d. visą pusmetį eksponuoja viename iš savo padalinių – Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pristatomoje kūrinio versijoje siekta išlaikyti originalią parodos Venecijoje struktūrą, mastelį ir turinį, tačiau neišvengta ir iššūkių. Erdvių aukštomis lubomis reikalaujanti instaliacija prieš kelis mėnesius Australijoje buvo pristatyta kiek žemesnė, o dabar tilps ir muziejaus erdvėje Vilniuje. Instaliacijos ašis – beveik penkių metrų aukščio skenerio struktūra, į kurią lankytojai kviečiami užeiti ir nusiskenuoti pasirinkta choreografine poza. Trimačiai nuskenuotų kūnų atvaizdai perkeliami į astrofizikinę kosminės erdvės simuliaciją, o čia pat įrengtuose ekranuose galima matyti besiformuojantį gniužulą ir save, naujo dangaus kūno – planetos iš žmonių – bendrakūrėjį.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki lapkričio 19 d.
„Iš avilio“
Bitė laikoma darbštumo, darnos, turtingumo, krikščioniškoje Vakarų kultūroje – sielos, tyrumo, Švč. Mergelės Marijos simboliu. Dangiškasis bičių ir bitininkų globėjas šv. Ambraziejus bites vadino Dievo vabalėliais, o bitininkus – kaimo aristokratais. Lietuvai priėmus krikščionybę, šis išskirtinis gamtos ir žmogaus draugystės ryšys paženklintas jo užtarimu.
Šia paroda siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje, jų milžinišką įtaką ekosistemai. Medunešių bičių – svarbiausių augalų apdulkintojų žemėje, atsakingų mažiausiai už 1/3 mūsų kasdienio maisto – nykimas pastebėtas JAV, Europoje, Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
Miglė Anušauskaitė: „Signatarės pirmame plane“
„Vis daugiau pradedame kalbėti apie svarbias ir veiklias moteris, kurios liko istorijos užribiuose. Man pačiai jau teko piešti ir Žemaitę, ir Petkevičaitę-Bitę, ir Sofiją Čiurlionienę. Tai – dažnesni, daugiau tiražuojami vardai, spalvingų biografijų asmenybės, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad jos buvo vienintelės veiklios Lietuvos moterys, o kitos sąraše bus „pritemptos“. Perskaičiusi Norberto Černiausko iniciatyva surinktą medžiagą nustebau ir nudžiugau: ne tik kad nereikia „pritempinėti“ moterų pasiekimų, norint surinkti dvidešimt „signatarių“, bet priešingai – sunku atsirinkti tik dvidešimt“, – pasakojo parodos kūrėja M. Anušauskaitė.
Kartu autorė pridūrė, kad piešdama norėjusi išnaudoti komiksų medijos teikiamas galimybes: kombinuojant vaizdą su tekstu sutalpinti kuo daugiau informacijos apie signatarių veiklą, kad tai netaptų nei sausu faktų kratiniu, nei tiesiog portretu. „Žiūriu į šį projektą kaip į progą geriau pažinti mūsų istoriją – ne „mūsų, moterų“, o mūsų visų“, – teigė menininkė. Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė pabrėžė, kad turėtume atsisakyti stereotipinio kalbėjimo ir stengtis pasakojant istoriją aktualizuoti tai, kas visuomenei svarbu šiandien. Šiandieną jungti su praeitimi, tiesti tiltą tarp Vasario 16-osios ir Vasario 17-osios, galiausiai – tarp XX ir XXI amžių.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Vilniaus pokeris“
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
„Vilniuje viskas įmanoma“, – rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“.
Šis kūrinys iki šiol yra vadinamas vienu iš svarbiausių Vilniaus tekstų, o 700-ojo Vilniaus jubiliejaus proga jis vizualiai bus permąstomas MO muziejuje. Vilniuje vyksta ne tik romano veiksmas, bet ir pats Vilnius tampa romano veikėju. Taigi ir parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje bus ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį bei ateitį.
R. Gavelio sukurtą Vilniaus personažą MO muziejuje interpretuos režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas, menininkas Gintaras Makarevičius. 2023 m. pavasarį MO muziejuje Vilnių bus galima atrasti kaip kūrybiško maišto sostinę.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 28 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Mielas, Aleksandrai!“
Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki gruodžio 22 d.
„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki lapkričio 13 d.
„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“
Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki gruodžio 31 d.
„Visos jos tokios…“
Paroda „Visos jos tokios…“, pasakojanti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio moteris muzikes, svečiuojasi Prezidento Antano Smetonos dvare, Užulėnyje.
Paroda pasakoja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrusias Valstybės teatro solistes, Kauno muzikos mokyklos, o nuo 1933 m. konservatorijos, pedagoges, atlikėjas. Adelė Galaunienė, Veronika Podėnaitė, Jadvyga Vencevčiūtė buvo vienos pirmųjų atvykusių į Kauną, neseniai Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinę, ir čia pradėjusios savo karjerą Valstybės teatre. Vėliau į operos trupę įsijungė Julija Dvarionaitė, Vladislava Grigaitienė, Marijona Rakauskaitė, Vincė Jonuškaitė, Morta Vaičkienė, Elžbieta Kardelienė, Marija Lipčienė, Juozė Augaitytė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kt. Visos jos sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų Valstybės operoje, koncertavo, gastroliavo geriausiuose pasaulio teatruose. Būdamos patyrusios solistės, daugelis jų tobulino savo balsą pas žymius to meto Europos vokalo pedagogus.
Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinyje, Prezidento Antano Smetonos dvare (Dvaro g. 3., Užulėnio kaime, Taujėnų seniūnijoje) veiks iki gruodžio 1 d.
„Per amžius nešu savo istoriją...“
Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šio projektas tikslas – papasakoti pasauliui apie ypatingai seną ir turtingą Ukrainos istoriją, pristatyti neįkainojamus istorinius eksponatus, tradicinius ukrainietiškus drabužius ir namų apyvokos reikmenis.
Šį muziejų sukūrė ukrainiečiai, kilę iš skirtingų Ukrainos vietų. Taigi, čia galite rasti unikalų siuvinėjimą (vyshyvanka) iš Haličo, Bukovinos ir Slobožanščino; ceremonialinius rankšluosčius (rushnyk) iš vaizdingo Černigovo regiono; keramiką iš Podilijos regiono; raižytus šaukštus iš Polisijos ir kt.
Šiuos eksponatus surinko didelis būrys žmonių: ukrainiečių diaspora Kaune, savanoriai, mokytojai, karinininkai ir kiti rūpestingi ukrainiečiai iš įvairių Ukrainos vietų. Įdomu, kad eksponatas „Patrioto lopšys“ keliavo daugiau nei 2000 kilometrų, o keramika atgabenta kertant trijų valstybių sienas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus Gotikinėje menėje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki gruodžio 10 d.
„Nuostabieji karo pabėgėliai. XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai iš Lvivo Boryso Voznyckio nacionalinės dailės galerijos rinkinių“
Šioje mažoje, bet labai vertingoje ekspozicijoje, tarsi pratęsiančioje gretimose salėse įkurdintą senosios Vakarų Europos tapybos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio parodą, rodoma atrinkta atgabentų kūrinių dalis. Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Flandrijos, Vokietijos ir Austrijos menininkų XVI–XVIII a. sukurti tapybos darbai galėtų papuošti bet kurio pasaulio meno muziejaus ekspozicijas ar parodas, tačiau šiandien, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jie atveriami Lietuvos meno mylėtojams. Yra ir sensacijų: pirmą kartą Lietuvos publika išvys ispanų genijaus Francisco’o Goya’os tapybos kūrinį, kad ir nedidelę, bet labai šiam autoriui būdingo siužeto ir stilistikos drobę „Macha balkone“. Lietuviškojoje kolekcijoje esantis vieno garsiausių olandų peizažisto Meinderto Hobbema’os kūrinys „Senas malūnas“ šioje ekspozicijoje sulaukė „poros“ – ukrainietiškoji kolekcija suteikia galimybę pasigrožėti šio menininko kūriniu „Peizažas su vandens malūnu“. Sensacijų sąrašą vainikuoja paslaptingojo prancūzų karavadžisto Georges’o de La Touro šedevras „Mokėjimas“, kuriam numatyta atskira išskirtinė eksponavimo vieta. Tikimės, kad jautrus ir atidus žiūrovas patirs nepamirštamų įspūdžių!
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.