Paroda atskleidžia, kaip to laiko Vilnių matė šio daugiautaučio ir daugiakultūrio miesto menininkai. Kolektyvinį Vilniaus paveikslą tarpukario metais pirmiausia kūrė lenkiškosios kultūros atstovai, tačiau labai svarbus šio vaizdinio dėmuo – lietuvių, žydų, baltarusių, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių vilniečių žvilgsnį liudijantys kūriniai. Paroda per amžininkų sukurtus vaizdus, daugiausia dailės kūrinius ir fotografijas, pristato itin sudėtingo laikotarpio Vilniaus vaizdinį. 1918–1948 m. miestas keliavo iš rankų į rankas, tapdamas tai Lenkijos, tai Lietuvos dalimi, jį buvo okupavę naciai ir sovietai. Okupacijos ir karai radikaliai pakeitė gyventojų sudėtį ir socialinę struktūrą, paliko žymų pėdsaką Vilniaus materialiajame kūne – jo architektūroje ir urbanistikoje.
Iš svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos muziejų, bibliotekų ir archyvų į parodą buvo atrinkta daugiau kaip 250 kūrinių – tapyba, grafika, skulptūra, fotografija, knygos.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
Paroda ir konferencija kviečia į žymiuosius Gedimino laiškus pažvelgti kaip kultūrinį raktą, atvėrusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes kitų šalių amatininkams ir kūrėjams. Atvykėliai iš Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių įvairiais laikotarpiais prisidėjo prie Lietuvos vizualinės kultūros formavimosi, o Vilniuje vietos ir užsienio idėjų bei patirčių jungtys tapo ypač ryškios ir savitos.
Nauja didelio mastelio Pakui Hardware paroda „Uždegimas“ kalba apie žmoniją ir pasaulį krečiančias karštines, apie „liepsnojančius“ planetos bei mūsų kūnus. Menininkus įkvėpė Maryos Rupos bei Rajaus Patelio knyga „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“, kurioje vartojama uždegimo sąvoka metaforiškai kalba apie sisteminę skriaudą, daromą tiek žmonijai, tiek planetai. Uždegimas, anot knygos autorių, yra normalus kūno atsakas į toksiškas sąlygas, tad pirmiausia reikėtų „gydyti“ ne pavienius nesveikuojančius organus, o pačias sistemas – ekonomines ar socialines, – dėl kurių iš kartos į kartą perduodami lėtiniai negalavimai. Tiek knygoje, tiek parodoje jungiasi žmogiškasis ir planetinis masteliai – „liepsnoja“ ne tik mūsų, bet ir planetos kūnas. Kita svarbi knygos ašis, vystyta ir pastarųjų metų Pakui Hardware kūryboje, – kvestionuoti Vakarų pasaulio kosmologiją, kuriai būdingas nuolatinis fragmentavimas ar atskirtis – mąstymo nuo kūno, žmogaus nuo gamtos, „savo“ nuo „svetimo“. Parodoje šios atskirtys ištirpsta, susilieja į vieną mišrų spekuliatyvų organizmą, jungiantį architektūrą su gamta, mezozojų su šiuolaikybe, žmogų su technologijomis, plastiką su dirvožemiu.
Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Kazimiero Alchimavičiaus paveikslas simboliškai užbaigia Vilniaus 700 metų jubiliejaus programą. Pirmą kartą Vilniaus miestą 1323 m. paminėjo būtent Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Baigiantis Vilniaus miesto istorijai skirtam ciklui Valdovų rūmų muziejus kviečia pagerbti valdovą, kurio asmenybė jaudina kūrėjus iki šių dienų. Paveiksle vaizduojama Gedimino laidotuvių procesija, tikriausiai keliaujanti iš Veliuonos apylinkių per Trakus į Vilnių. Valdovo mirtis iki šiol lieka apgaubta paslapčių, tačiau ilgai manyta, kad didysis kunigaikštis apie 1341 m. žuvo per susirėmimą su Vokiečių ordinu netoli Veliuonos. Tai, kad grįžtama iš mūšio lauko, rodo procesijoje žygiuojantys lietuvių kariai, kurie vedasi šarvuotus vokiečių riterius – belaisvius. Procesijos priekyje eina du muzikantai ir krivis, pranešantys apie valdovo mirtį. Juos seka raudančios moterys, ietimis ginkluoti lietuvių kariai. Už ragą pučiančio kario vaizduojamas žynys Lizdeika, o už jo nešamas miręs didysis kunigaikštis Gediminas. Žynio Lizdeikos artumas valdovui procesijoje rodo, kad Lietuvos valstybė vis dar yra pagoniška.
Tarptautinėje istorinės ikonografijos parodoje pristatoma Vilniaus pilių ir vieno svarbiausių jų objektų – Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos – kilmė, raida ir atminimas bei atkūrimo vizijos. Parodoje rodoma bemaž 200 vizualinių šaltinių – kartografijos, tapybos, grafikos ir kitų darbų, chronologiškai siekiančių nuo XIV pabaigos iki XX a. antros pusės. Greta autentiškų kūrinių – ir padidintos faksimilės, leidžiančios geriau įžvelgti svarbias detales.
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Naujausią fotografijų seriją autorė skiria mamos atminimui. Skaičius 27 siejamas su tam tikrais R. Šulskytės mamos gyvenimo etapais: 27 – jos gimimo diena, mamai buvo 27 metai, kai gimė fotomenininkė. 27 žymi ir serijos kūrinių skaičių. Pasak parodos autorės, kiekvienoje jos fotografijoje sugrįžtama į praeitį, kad pratęsti nebepratęsiamą, kažką iš praeities, nors ir nežinia kaip. Šis procesas tampa savotišku išsigelbėjimu, meditacija, atsiradusių įtrūkių tikrovėje kompensacija. Tai – dialogas su savimi, išpažintis tekančiam laikui – pasitraukimas į naujų apmąstymų ir išgyvenimų teritoriją. Fotografijų seriją autorė kūrė beveik penkerius metus.
Tai – trečiasis ir paskutinis Kūrėjų sąjungos vykdomo projekto, skirto fotomenininkui Raimundui Urbonui, renginys. Pirmasis „Nuo sienos iki sienos“ šių metų vasarą vyko Priekulės geležinkelio stotyje. Jis buvo skirtas vienam svarbiausių ir bene didžiausiam R. Urbono fotografijos ciklui „Rytų Prūsija“ (1991–1992) pristatyti. Dabar ši paroda eksponuojama Nišinėje galerijoje (KLAVB). Antrasis – Beno Šarkos fotografijų paroda „Mes vis pūtėme dūmus ir aušo rytai“, dedikuota R. Urbonui buvo eksponuojama neveikiančiame knygyne, kurio pastatas anuomet buvo Klaipėdos bohemos susibūrimų vieta. Šiais metais R. Urbonui būtų sukakę 60 metų. Būtent ta proga įvairių sričių kūrėjus vienijanti asociacija „Kūrėjų sąjunga“ inicijavo jam skirtą renginių ciklą „Pra/rasti pasauliai. Raimundo Urbono fotografija“.
Parodoje pristatomi Lietuvos ir užsienio menininkai, savo kūryboje pasitelkiantys kvapo mediją ir jos teoriją. Autoriai permąsto socialinius, ekonominius, skaitmeninės terpės, sakralumo naratyvus, naudodami kvapą kaip išeities tašką ar pagrindinę raiškos formą. Vienas svarbiausių fizinių pojūčių tampa išgryninta verte, įrankiu suvokti meno kūrinį ir šiuolaikinio meno tyrimų objektu.
Unikalios parodos „Žaislai, kurie gyvena“, organizuojamos menų agentūros „Artscape“, metu pristatoma 10 ukrainiečių vaikų sukurtų žaislų. Šie vaikai, atvykę iš Ukrainos Charkivo, Luhansko, Vinycios, Mykolajivo, Ternopilio sričių, šiuo metu gyvena Kauno rajone Vilkijoje įsikūrusioje Ukrainiečių bendruomenėje.
Naktį, kai šviesa šviesėja, o tamsa tamsėja, sunkias medines girgždančias duris Užupio meno inkubatoriaus galerijoje praveria Aglaja Ray paroda „Nebijau vaiduoklio“. Baimei atsirasti reikalingas baimės objektas. Kai su juo susiduriame, mūsų protas sukuria vaizdinių, kyla įvairiausių minčių, pradeda suktis katastrofiniai scenarijai, įsivaizdavimai, kas blogo nutiks, susidūrus su baimės objektu. Ar vaiduokliai ir dvasios Jums kelia baimę? O gal norite sužinoti efektyvų būdą jos atsikratyti? Aglaja Ray kūryba tyrinėja santykį tarp technologijų ir teologijos, šių sričių simbiozės potencialus bei galimas intersekcijas. Aglaja Ray meninio tyrimo lauke randamos nuorodos į transhumanizmą, postumanizmą, robotiką, dirbtinį intelektą, nanotechnologijas, o tuo pačiu ir teologiją bei metafiziką. Menininkės darbai varijuoja nuo abstrakcijos iki konceptualios iliustracijos, kuriai būdingas hipertekstualumas. Aglaja Ray save pristato kaip tarpdisciplininio meno kūrėją, kurios kūryba netelpa drobės formate, bet išsiplečia per video ir performanso, instaliacijos ir netgi skulptūros žanrus. Kūrėja neapsiriboja vien tik vizualiųjų menų kūryba, bet suvokia meną kaip savęs pažinimo ir egzistencijos tyrinėjimo įrankį, ir pirmiau akcentuoja kūrybinį mąstymą, nei pasirinktos raiškos svarbą.
Įsivaizduojant šiandieninio pasaulio kraštovaizdį, vaizdas panašus į biblinį: ligos mutuoja ir plečiasi į pandemijas, potvyniai ir gaisrai niokoja miestus ir miškus, tautos nyksta dėl karų, migracijos bangos išsklaido šeimas, skatina izoliaciją ir depresiją. Visuomenės neurozės auga, sukurdamos palankią terpę vystytis magiškam mąstymui, kuris, nors ir praturtina mūsų požiūrį į pasaulį, tuo pačiu gali skleisti tamsą ir baimę. Paroda „Emociniai vietovaizdžiai“ konstruojama kaip magiškas, regimas ir patiriamas, nors ir kiek apokaliptinis dabarties pasaulio atlasas, kuriame menininkai artikuliuoja savo emociškai juntamus peizažus, kurie, perfrazuojant Björk dainą „Jóga“, „pastūmėjo juos pačius į nepaprastąją padėtį“.
Parodoje eksponuojami peizažai, daugiausia urbanistiniai, sukurti per pastaruosius kelerius metus. Greitais, tirštais, klampiais potėpiais, sodriomis spalvomis nutapyti, tarytum neutralaus siužeto darbai deformuoja vaizduojamą tikrovę, prisodrindami ją nežodinio belaikio turinio, suvokiamo stebėtojui pasitelkus emocijas ir nuojautas. Formaliąja prasme tai gana „senamadiška“ tapyba, apsiribojanti subjektyviu ekspresionistiniu regimosios tikrovės, kasdienės aplinkos perteikimu, vedžiojanti žiūrovą klaidžiomis senomis Vilniaus gatvelėmis ir kiemais, paklaidinanti ir vėl leidžianti atpažinti – vietą, kvapą, tuštumą, tylą, garsus. Šiuose paveiksluose beveik nėra žmonių, o jei ir yra, jie atrodo atklydę iš kažkokio kito, būtojo, bet kartu vis dar esamojo, amžinojo laiko. Akimirkos baigtinumas ir jos begalybė, akivaizdybės paprastumas ir nematomybės paslaptis, ramybė ir nerimas čia susiaudžia į margaspalvį, daugiasluoksnį, bet vientisą paveikslo audinį.“ (Regina Pečiulytė)
Juoda spalva. Kaip dažnai mes su ja susiduriame, dažnai net nesusimąstome. Ji apibrėžiama kaip šviesos nebuvimas. Tai sukuria stiprų dualinį efektą (juoda/balta, tamsa/šviesa), ir juoda tampa būtent vienu iš šio dualumo polių. Juoda spalva gaunama maišant pagrindines (nejuodas) spalvas tarpusavyje arba tiesiog iš gamtos, iš natūralių juodų pigmentų, tokių kaip suodžiai, anglis ar kai kurios geležies rūdos, kaip antai magnetitas ar hematitas. Gamtoje juodos yra nedaug: be jau minėtų natūralių juodo pigmento šaltinių galime paminėti tokius akmenis kaip obsidianas, oniksas ar lava. Yra natūraliai juodų augalų (juodieji serbentai, juodosios rožės) ar gyvūnų (juodoji pantera, šuo niufaundlendas), tačiau jie yra labai reti.
Prieš jus talentingo grimuotojo ir puikaus perukų meistro Petro Korsako, teatre išdirbusio 63 metus, darbo įrankiai – plaukų garbanojimo žnyplės ir teatrinio grimo dėžutė. P. Korsakas Valstybės teatre, vėliau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbo 1938–2001 m. Taigi jį galima tituluoti lietuviškos grimo mokyklos pradininku. Tikėtina, jog šias XX a. I p. prancūzų firmos „Marcel“ plaukų garbanojimo žnyples P. Korsakas įsigijo 1938 m. vasarą stažuodamasis Prahoje, Karelo Kubako grimo studijoje, arba Vokietijoje iš Berlyno valstybinio teatro grimo meistrų ir parsivežė į Lietuvą. Tai elektrinių plaukų garbanojimo žnyplių pirmtakės. Jų veikimo principas panašus: virš ugnies pakaitinus metalinius žnyplių galus ir aplink juos apsukus plaukų sruogą, susiformuoja garbana.
Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pantomimos pradininkas, avangardistas, 7-ojo dešimtmečio legenda. 21-erių metų likimo atblokštas į Lietuvą padarė didžiulę įtaką mūsų šalies teatralams, šokėjams bei baltiškos kultūros tyrinėtojams. Šios parodos idėjos autorius, architektas ir dizaineris yra Modrio Tenisono sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs jo veiklos tęsėju. Ekspozicijoje atsiskleidžia pantomimos judesio ir baltiškų ženklų ryšys: judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Tai atsispindi M. Tenisono piešiniuose, baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklas) brėžiniuose, sistemos prototipuose bei Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ vaizdo įrašuose ir nuotraukose. Parodą papildo ir paties M. Tenisono vedami edukaciniai užsiėmimai: vaizdo įrašuose jis pasakoja ir rodo, kaip galima susikurti individualias baltiškas juostas.
V. K. Jonyno galerija, minėdama 30 metų veiklos sukaktį, pristato parodą „Neregėti kūriniai“. Ekspozicijoje aštuonių menininkų – Adolfo Vaičaičio, Audronės Petrašiūnaitės, Irenos Griežės, Magdalenos Birutės Stankūnienės, Ringailės Zotovas, Romo Viesulo, Vidos Krištolaitis, Viktoro Petravičiaus – kūriniai, saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio V. K. Jonyno galerijos rinkinyje.
„Skambantys raštai“ – tarpdisciplininis projektas, susidedantis iš garso ir vaizdo instaliacijos bei unikalių sceninių pasirodymų. Tai ir konceptuali erdvė, kurioje kuriamas ryšys tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo.
Kolekcija „Re-“ atspindi laisvės ir individualumo idėjas, kurios yra tarsi užkoduotos džinso audinyje. Hipių laikų motyvai ir pacifistiniai dainų tekstai atgimsta nūdienos kontekste. Visais laikais džinsinis audinys atspindėjo tuometines aktualijas, todėl ir šioje parodoje jis kalba ir primena didžiausių žmonijos vertybių – laisvės, saviraiškos ir, žinoma, tvarumo – svarbą nūdienos kontekste. Džinsas ir džinsiniai drabužiai, būdami neatsiejama mūsų kasdienio garderobo dalimi, atlieka ir daug reikšmingesnę, globalesnę funkciją – tai mūsų istorijos, kultūros ir jos (r)evoliucijos dienoraštis.
Vienas pagrindinių kriterijų, pagal kurį A. Slapšys kolekcionuoja meno kūrinius, yra Kauno dailininkų darbai. Autoriai nebūtinai turi būti gimę Kaune, bet gyvenantys ir kuriantys šiame mieste. O apsistoti prie Kauno menininkų jis apsisprendė dar ir dėl to, kad pats yra kaunietis.
Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais, kurie 2023 m. buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir architekto profesija. Kai 1919 m. Kaunas tapo laikinąja sostine, jis pasikeitė neatpažįstamai – iš nedidelės provincijos išaugo į modernų miestą, o mums paliko vertingą modernizmo architektūrą. Kauno modernizmo (dar vadinama Kauno tarpukario) architektūra yra architektūros stilius, vyravęs 1930–1940 metais. Šiuo laikotarpiu Kaune pastatyta apie 6 tūkst. naujų pastatų. Tai yra unikalus architektūrinės, urbanistinės ir istorinės raidos pavyzdys, išsiskiriantis tarp viso pasaulio modernizmo pastatų.
„I Maestri del Colore“ – gerai žinoma meno žurnalų serija, 1963–1967 m. masiškai leista Italijoje ekonominio pakilimo metais. Šis nedidelis kassavaitinis žurnalas, parduodamas kone kiekviename kioske, buvo skirtas aiškiai ir glaustai pristatyti svarbiausias tapybos istorijos figūras ir judėjimus. Tai didžiulės sėkmės susilaukęs projektas, greitai tapęs kultūriniu ir socialiniu reiškiniu, formuojančiu visuomenės meno vartojimo įpročius. „I Maestri del Macabro“ (arba kitaip – „Pamėklių meistrai“) – tai parodoje pristatomas neegzistuojantis šios serijos tęsinys, sukurtas 2020–2023 metais. Joje du menininkai, niekada neatsidūrę minėtos istorijos puslapiuose, bet neabejotinai patys joje brendę, pasitelkia skaudžią ironiją ir savirefleksiją mėgindami permąstyti meno „vartojimo“ įpročius, institucionalizuoto meno kanonus, o galiausiai ir savo pačių tragikomišką pamėkliškumą.
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas didžiulis Putvinskių šeimos archyvas, kuris yra įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tad paroda – neeilinė galimybė susipažinti su šiuo išskirtiniu archyvu. Beveik penkiasdešimt metų slėptas po žeme, išlikęs, atrodytų, neįmanomomis aplinkybėmis, archyvas šiandien tarsi simbolizuoja atminties galią. 1940–1944 m. šį archyvą Putvinskių šeimos nariai paslėpė su viltimi, kad jis bus išsaugotas vėl atgimsiančiai nepriklausomai Lietuvai. Archyve rasta knyga su V. Putvinskio-Pūtvio dukros Sofijos įrašu: „Kai vėl atgys Nepriklausoma, brangus broli lietuvi, kurs surasi šiuos suslėptus dokumentus, panaudok juos, kad išpopuliarinti Tautoje Vlado Pūtvio idėjas“. Viltys išsipildė – Lietuva atgimė, archyvas buvo surastas, o jame slėpti V. Putvinskio-Pūtvio rankraščiai šiandien skleidžia jo idėjas, kalba apie jo siekius ir įvairiapusę veiklą, perteikia jo epochos vertybes, kalba apie nepriklausomą Lietuvą ir ją kūrusius žmones. Laiko, drėgmės, aplinkos sąlygų išblukintos, pažeistos, tačiau išlikusios vertybės tik sustiprina įspūdį apie trapią, o kartu ir nesunaikinamą atmintį. Sofijos Pūtvytės įrašas tapo parodos koncepcijos pagrindu ir buvo panaudotas parodos pavadinime.
Parodoje „Kasdienybės liudininkai. Natiurmortas kaip laikmečio re(de)konstrukcija“ bus pristatyti mažiau žinomi, nematyti kamerinio žanro natiurmortai – „tylieji kasdienio gyvenimo liudininkai“ iš XX a. antros pusės Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio. Pasak kuratorės N. Nevčesauskienės, „Vincentas van Goghas 1985 m. nutapė natiurmortą „Trys batų poros“, kuris jauniems dailininko kolegoms pasirodė gan keistas. Tačiau netrukus šie gerokai nudėvėti batai virto vienu įspūdingiausių dailininko autoportretiniu liudijimu“. Parodos kuratorė tikisi, kad būtent ši paroda padės žiūrovams pažvelgti į kasdienybę kitokiu žvilgsniu.
Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio fotografijų parodoje „Sapnai“ dėmesį pirmiausia patraukia neįprastai „minkšti“, švytėjimo įspūdį sukuriantys vaizdai. Tokį efektą autorius išgauna naudodamas paties modifikuotą objektyvą, kuris turi tik vieną lešį – vadinamąjį monoklį. Tokį pasirinkimą galima laikyti sąmoningu kūrybiniu atsitraukimu nuo šiandieninės fotografijos techninio tobulumo. Fotografuojantys įrenginiai dabar leidžia lengvai ir greitai pasiekti aukštą atvaizdo kokybę, bet mainais reiklauja, kad fotografas taptų tiesiog fotografuojančio įrenginio numatytų funkcijų vartotoju. Taip apribojamas autorinis braižas ir kūrybiško atsitiktinumo galimybė, o fotografija lieka vien tiksliu tikrovės atvaizdu. Tačiau parodos autorius pasuka priešingu keliu – fotografijoje siekia apibendrinto, meninio vaizdinio, renkasi lėtą analoginės fotografijos procesą ir žiūrovui pateikia paties sukurtus analoginius atspaudus.
Marta Vosyliūtė baigė dailės studijas M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau – Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvauja įvairiose parodose, bet jau žino, kad geriausia paroda – personalinė. Domisi įvairiomis technikomis, netradicinėmis erdvėmis, kuria spektaklių dekoracijas, videokūrinius, tapo, rašo tekstus kultūros kritikos temomis. Ši paroda pribrendo kaip hipsterių, nežinančių, kaip senelių kartos rūšiuodavo ūkio daiktus, atliekas perdirbimui, kritika. Nes žmonėms, kurie pamiršo šaknis, jau reikia tvarumo stovyklų, dirbtuvių ir paraiškų nebūtiniems projektams šalyje, kuri neturi naftos. Bet gal ir gerai, kad ambicijos jaunąją kartą varo pirmyn. Nes viskas padėta ant padėklo.
Petras Mazūras – lietuvių skulptorius, monumentalios ir kamerinės skulptūros kūrėjas, vadinamojo tyliojo modernizmo atstovas, nepriklausomybės metais ėmęs kurti ir konceptualią skulptūrą.
Pasak rengėjų, „JCDecaux premija 2023“ konkurso paroda pirmąsyk vyks Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), savo darbus joje pristatys Lietuvoje ir užsienyje meno studijas baigę pradedantieji lietuvių kūrėjai Joelis Aškinis, Urtė Janus, Mykolas Valantinas, Tatjana Frenkel, Sandra Golubjevaitė ir Miglė Vyčinaitė. Apibendrindamos atrinktus kūrinius, kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Ona Juciūtė sako, kad „parodoje dalyvaujantys lietuvių menininkai neapsiriboja nei geografine vieta, nei aiškiomis meno disciplinų ribomis. Atrinktuose projektuose laisvai jungiami skirtingi žinojimo ir kūrybos būdai: nuo programavimo, mokslo edukacijos iki skulptūros ir performanso“. „Taigi „JCDecaux premija 2023“ paroda taps judriu įvykiu, kuriame persipins siaubo pasakos, paauglystė, nuogirdos, medžiagų pokyčiai, dirbtinio intelekto generuojami kodai, folkloras, išgalvoti prietaisai ir realiomis antenomis tapę parodos lankytojai“, – rašoma pranešime spaudai.
Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“. Šia paroda minime šventojo kankinystės metines.
Bokšto pamatus skalavo potvyniai, gaisrai lyg krosnyje degino konstrukcijas, lydė akmenis ir plytas, vykstant karams mūrus ardė šaudmenys; aplink vaikščiojo didikai ir amatininkai, šventieji ir išdavikai, priešai ir mylimieji. Architektai, mūrininkai, dailidės, kariai, varpininkai ir laikrodininkai zujo aukštyn žemyn mediniais ir mūriniais bokšto laipteliais. Nuo XVI a. čia skambančius varpus girdėjo visi miestelėnai. Jau 350 metų – lygiai pusę Vilniaus amžiaus – laiką skaičiuoja Jono Delamarso nulietas valandų varpas, jo dūžiai yra seniausias kultūrinis garsas Vilniuje. Prie bokšto sugalvoję norą, vaikai sukasi ant „Stebuklo“ plytelės. Vyresnieji dar pamena, jog ne taip seniai, prieš keliasdešimt metų, šalia nusitęsė visą pasaulį nustebinęs Baltijos kelias, o po šio įvykio atėjo stebuklui prilygstanti laisvė ir nepriklausomybė. Šioje parodoje siekiame priminti svarbiausius mūsų miesto, valstybės, Bažnyčios įvykius ir asmenis – visa tai yra atskaitos taškai norint perprasti mūsų sostinės kaitą. Kviečiame tyrinėti parodą, stalčiukuose paslėptas, ant stiklų per visą bokšto aukštį nutupdytas istorijas. Baldo stalviršyje perskaitysite ne tik Vilniaus, bet ir Europos įvykių laiko juostą.
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Parodoje kviečiame susipažinti su Juozo Zikaro piešiniais, kurie atveria duris į menininko kasdienybę bei mažai matytą skulptoriaus kūrybos sritį. Ypatingas dėmesys skiriamas kūrybinėms J. Zikaro inspiracijoms, naujoms idėjoms, kurios nepasiekė žiūrovų akių. Jo piešiniuose matomi ir simbolizmo atspindžiai, jaučiama monumentalaus Egipto meno įtaka. Viena aktualiausių piešinių dalis veda Zikaro ateities miesto takais: daugiabučių eilės, rūkstantys kaminai ir tamsuma atskleidžia sąsajas su pramonės augimu, naujais konstrukciniais elementais, kurie keitė miestų veidus. J. Zikaras palietė ir praeities temą, kuri jo piešiniuose asocijuojasi su nykstančiais architektūriniais objektais nakties fone. Parodoje pristatomi ir nedidelio formato piešiniai su gamtos objektais, kurie išsiskiria nauja, skulptoriaus piešiniuose iki tol netaikyta piešimo technika. Šalia šių J. Zikaro kūrybinių ieškojimų eksponuojami ir studijų laikų vyrų aktų piešiniai bei XX a. 3 deš. skulptūrų eskizai – moterų aktai. Šis sugretinimas nėra atsitiktinis. Skulptorius nuolatos buvo kritikuojamas dėl akademiškos skulptūros manieros, tačiau jo vidinis pasaulis buvo kur kas gilesnis ir įvairesnis, paveiktas aplinkos, kuri jį supo.
Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų iki devyniasdešimties metų jubiliejaus buvo sukauptas daugiau kaip dviejų tūkstančių darbų palikimas: tapyba, grafika, akvarelė, piešiniai, etiudai ir eskizai. Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus, būti tikru romantiku, o kartais simbolistu. Gal tai nulėmė atviras dzūkiškas charakteris, o gal pirmojo mokytojo autoritetas. Studijos Varšuvoje žymaus lenkų istorinio žanro dailininko Voiciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Ir vėliau, po kelerių metų, buvimas menų sostinėje Paryžiuje, ta juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo keisti saviraiškos pobūdį. Kaip pats sakydavo „vagabundo“ charakteris, aistra kelionėms, nepažintiems kraštams ir tapymo alkis buvo tarsi dienoraščio rašymas aliejiniais dažais. Peizaže tas nuotaikos momentas, pagavi impresija liejosi spalvomis, o baltame popieriaus lape romantiniai įvaizdžiai sutinkami poetinėse eilutėse, trumpose apysakose, pasakojimuose, pasakėčiose. Autobiografinės knygos „Paletė ir gyvenimas“ (1961 m.) pavadinimas pasirinktas parodos leitmotyvu, kuris tarsi raktas atrakina dailininko savasties ir kūrybos kelio duris.
Parodoje atsiskleidžia daugiabalsis pasakojimas moterų, dirbusių Kauno tekstilės fabrikuose vėlyvuoju sovietmečiu ir per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Tai – polifoninis pasakojimas: žmonių istorijos, memuarai apsupti menininkės Ugnės Makselytės garsovaizdžio. Nors istorinių tekstilės fabrikų Kaune nebeliko, jų interjerai, jų mašinų garsai, jų skleidžiami kvapai, audinių dažų chemija, garų vaizdai pasiliko ten dirbusių moterų vaizduotėje, sapnuose, atmintyje kaip fonas. Jame – moterų gyvenimai, karjeros vingiai ir darbo kolektyvo santykiai persipina, stipriai susiveja arba nutrūksta, kaip ir šiandien, tik kitaip. Aštuonių moterų, dirbusių „Drobėje“, „Kauno audiniuose“ ir „Litekse“, pasakojimai – dešimt valandų parodos kuratorės Agnės Bagdžiūnaitės sukauptos dokumentikos, buvo transformuota į 55 minučių trukmės audiokompoziciją. Tai tam tikra fikcija, tarsi radijo teatras, pjesė apie darbą ir jausmus darbui, mašinoms bei medžiagoms.
„Dabartis viskuo perpildyta, kupina netikrumo ir kažkas joje nuolat stringa. O jei taip: ar nereikėtų jos „perkrauti“, panašiai kaip programinės įrangos? Spustelėti „Restart“, uždaryti su klaidomis veikiančias mūsų gyvenimo programas ir atnaujinti požiūrius ir potyrius“, – klausia parodos „Restart“ kuratorės Keiko Kawashima, Odeta Žukauskienė ir Monika Žaltė. Šiuolaikinis tekstilės menas šįkart tekstilę siūlo tyrinėti kaip mediją. Kauno paveikslų galerijoje pristatomuose kūriniuose tekstilė atsiskleidžia kaip visaapimanti „operacinė sistema“, kuri valdo visas gyvenimo programas. Kartu primenant, kad audimas yra viena seniausių technologijų, kuriai būdingas rituališkas kartojimas ir kartojimosi judesys. Tai pirminė „rašto“ medija, gyvavusi dar iki rašto, esanti arčiausiai žemės, kūno, daiktų, įsipynusi į gyvenamąjį gyvenimą. Ji savaime skatina prisiliesti prie pirminių materijų ir sugrįžti į laiką, kuomet dar nebuvo jokių medijų ir meno apibrėžčių, permąstant visus ryšius ir požiūrius.
Paroda „Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“ pasakoja apie tarpukario architektūrą, kuri tuo laikotarpiu puošė miestą ir išliko iki šių dienų. Ši architektūra labai vertinga. Kauno modernizmo pastatų vertė ir išskirtinumas buvo pripažintas pasauliniu mastu – jie įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Šios architektūros pastatais gali didžiuotis ir Šiauliai. Vienas iš Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros kūrėjų buvo Karolis Reisonas, 1922–1930 m. dirbęs vyriausiuoju Šiaulių miesto inžinieriumi. Vienas iš jo Šiauliuose suprojektuotų pastatų – Venclauskių namai-muziejus. Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai kvies lankytojus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją. Kurdami, statydami, įsitraukdami į kūrybinį procesą, vaikai patys galės pasijusti architektais. Aplinka kvies žaisti – projektuoti ir statyti namus, tiesti kelius, sodinti medžius, pažinti istoriją ir tarpukarį. Kurti naujus pasaulius ir erdves žmogui – kaip kadaise architektai sukūrė Šiaulių miestą.
Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – vienas reikšmingiausių įvykių XX a. Lietuvos istorijoje, turėjęs didelės įtakos ekonominei, kultūrinei ir politinei raidai. 1923 m. jauna Lietuvos Respublika įrodė, kad gali sėkmingai bei efektyviai ginti savo interesus: Lietuva atsigręžė į vakarus ir tapo jūrine valstybe. Parodoje siekiama ne tik išsamiai ir objektyviai pristatyti 1923 m. įvykius, įvertinti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos aplinkybes, bet pateikti ir platesnį istorinį, kultūrinį kontekstą. Istorinis vizualinis pasakojimas sudaro galimybę retrospektyviai pažvelgti į Mažosios Lietuvos regioną, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje gimusius kultūrinius kontaktus, Didžiojo karo iššūkius, Klaipėdos krašto padėtį 1919–1922 m., atkurti 1923-ųjų įvykius bei papasakoti apie asmenybes, nulėmusias krašto ateitį. Parodoje naudojama ne vieną dešimtmetį įvairiuose Lietuvos ir Prancūzijos archyvuose, muziejuose, bibliotekose, privačiuose rinkiniuose kaupta dokumentinė, kartografinė, ikonografinė medžiaga. Dalis jos mažai žinoma ar pristatoma visuomenei pirmą kartą. Tekstinę, vaizdinę informaciją papildo išskirtiniai autentiški eksponatai: Ypatingosios rinktinės karininkų 1923 m. sausio įvykių metu naudotas žemėlapis, Klaipėdos sukilimo karinio vado Jono Budrio asmeninis pistoletas bei 1937 m. užrašyti atsiminimai, unikalios fotografijos iš prof. Domo Kauno rinkinio ir kt.
Karlo Eulensteino kūryboje vyrauja pajūrio, pamario gamtos, gimtosios Klaipėdos vaizdų motyvai, kasdieniškas žvejų gyvenimas. Rytprūsių dailės paveldo žinovas, bendros parodos kuratorius dr. Jörnas Barfodas rašo: „K. Eulensteinui pavyko rasti naują savarankišką tapybinę (vaizdinę) kalbą savo Klaipėdos krašto, senųjų motyvų vaizdavimui. <…> Žavi ryškiai mėlyna, raudona, geltona, kartais ir švelniai žalia ar šviesiai pilka spalva, tačiau visada išlieka iš K. Eulensteino prieškario darbų pasivejantis tamsumas ir sunkumas. Paprastesnių, bet stiprių kontūrų juoda spalva kartais atrodo beveik plokščia, dominuojanti. Akivaizdu, kad dailininką veikė Emilio Nolde’s ir Georgo Rouaulto kūryba. Tačiau jo darbų neįmanoma visiškai priskirti vienai ar kitai krypčiai. Taigi terminus „ekspresionizmas“ arba „vėlyvasis ekspresionizmas“ jo kūrybai galime pritaikyti savitai, t. y. „eulensteiniškai“.
Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus. „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. Žaisti ir pažinti meną galės visa šeima, tačiau ypatingą dėmesį skirsime vaikams nuo 6 iki 10 metų amžiaus.
Parodoje
Pirmojoje parodos dalyje „Identitetas kaip realybė“ pristatomi iki 1990-ųjų aktyviausiai kūrę fotomenininkai. Jiems teko laviruoti tarp tuometinių oficialių reikalavimų ir kūrybinės laisvės troškimo. Antrojoje dalyje – 9 dešimtmetyje debiutavusi fotografų karta. Ji savo kūryboje nagrinėjo sudėtingus individo ir visuomenės santykius valstybės politinio lūžio fone. Trečioji parodos dalis „Identitetas kaip idėja“ kviečia susipažinti su XXI a. sukurtais darbais. 
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
Kviečiame apsilankyti XX a. I-osios pusės dailę pristatančioje 4-oje salėje, kurioje veikia septynių tarpukario Vilniaus menininkių kūrybos paroda.
Penkiose Vilniaus paveikslų galerijos salėse pristatoma beveik 70 Lietuvos menininkų autoportretų ir autorių tapatybę apmąstančių kūrinių. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų darbų atrinkti iš gausių Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių, tačiau parodą reikšmingai papildo kūriniai ir iš kitų nacionalinių, regioninių bei privačių Lietuvos muziejų, kolekcininkų, pačių autorių bei jų šeimų kolekcijų. Kadangi vertingų ir įsimintinų autoportretų kiekis yra nepaprastai didelis, svarbiu kriterijumi buvo kūrinių viešumas. Atrinkdama kūrinius, parodos kuratorė M. Krikštopaitytė siekė pusiausvyros tarp vyrų ir moterų kūrėjų, visuomenėje pripažintų autorių ir tų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ar pažvelgti naujai iš dabarties vertybinių pozicijų.
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Kūriniai parodai, surinkti net iš 7 muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų, atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas: nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų. Parodoje bus galima rasti „Gražiosios Lietuvos“, „Negandos“, „Vizijų ir sapnų“, „Atgaivos“ sales. Čia įsikurs ir „Mokslo koridorius“, kuriame jungiasi gamtininkų, mokslininkų ir šiuolaikinių menininkų tyrimai. Čia sužinome, kokiais tikslais auginami augalai iš ląstelės, kaip lervos it maži šunyčiai mušasi dėl vietos ant lapo, kokie mineralai tinkami pigmentų ir glazūrų gamybai, ką reiškia „apsamanoti“, kodėl matome žalius lapus, jeigu jie nupiešti juodai, kaip, bendradarbiaujant su augalais ir mikroorganizmais, laboratorijoje kuriami augaliniai paviršiai.
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Paroda „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydėjimas, klestėjimas, gausa) pasakoja apie nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus. Trapi ir nuspėjama, tačiau tuo pat metu gaivališka ir kupina staigmenų flora nuolat žadino žmogaus vaizduotę, o perkeliami į dailės, literatūros kūrinius augalai, ypač žydintys, ilgainiui įgijo žmogaus jiems suteiktą simbolių kalbos dovaną. Priklausomai nuo konteksto, gėlės žiedas portrete galėjo sufleruoti, koks, t. y. gyvas ar miręs, asmuo vaizduojamas, augalai Švč. Mergelės Marijos atvaizde perteikė konkrečius jos gyvenimo etapus, o olandiška XVII a. gėlių kompozicija atskleidė ekonominę šalies ar asmens galią. Svarbu ir tai, kad natiurmortas, šimtmečius buvęs žanrų hierarchijos paraštėse, ilgainiui pats tapo prieglobsčiu kitai „marginalijai“ – kuriančiai moteriai. Būtent augalijos pasaulis, tikras ir nugulantis ant popieriaus ar drobės, buvo viena iš nedaugelio „leistinų“ moteriškosios saviraiškos erdvių.
Prieš dvejus metus 17-oje Venecijos architektūros bienalėje didelio susidomėjimo sulaukęs menininko Julijono Urbono projektas „Planeta iš žmonių“ pristatytas Vilniuje. Atstovavęs Lietuvai prestižiniame renginyje, dabar kūrinys padovanotas Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, kuris šią interaktyvią instaliaciją nuo balandžio 28 d. visą pusmetį eksponuoja viename iš savo padalinių – Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
Bitė laikoma darbštumo, darnos, turtingumo, krikščioniškoje Vakarų kultūroje – sielos, tyrumo, Švč. Mergelės Marijos simboliu. Dangiškasis bičių ir bitininkų globėjas šv. Ambraziejus bites vadino Dievo vabalėliais, o bitininkus – kaimo aristokratais. Lietuvai priėmus krikščionybę, šis išskirtinis gamtos ir žmogaus draugystės ryšys paženklintas jo užtarimu.
„Vis daugiau pradedame kalbėti apie svarbias ir veiklias moteris, kurios liko istorijos užribiuose. Man pačiai jau teko piešti ir Žemaitę, ir Petkevičaitę-Bitę, ir Sofiją Čiurlionienę. Tai – dažnesni, daugiau tiražuojami vardai, spalvingų biografijų asmenybės, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad jos buvo vienintelės veiklios Lietuvos moterys, o kitos sąraše bus „pritemptos“. Perskaičiusi Norberto Černiausko iniciatyva surinktą medžiagą nustebau ir nudžiugau: ne tik kad nereikia „pritempinėti“ moterų pasiekimų, norint surinkti dvidešimt „signatarių“, bet priešingai – sunku atsirinkti tik dvidešimt“, – pasakojo parodos kūrėja M. Anušauskaitė.
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šioje mažoje, bet labai vertingoje ekspozicijoje, tarsi pratęsiančioje gretimose salėse įkurdintą senosios Vakarų Europos tapybos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio parodą, rodoma atrinkta atgabentų kūrinių dalis. Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Flandrijos, Vokietijos ir Austrijos menininkų XVI–XVIII a. sukurti tapybos darbai galėtų papuošti bet kurio pasaulio meno muziejaus ekspozicijas ar parodas, tačiau šiandien, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jie atveriami Lietuvos meno mylėtojams. Yra ir sensacijų: pirmą kartą Lietuvos publika išvys ispanų genijaus Francisco’o Goya’os tapybos kūrinį, kad ir nedidelę, bet labai šiam autoriui būdingo siužeto ir stilistikos drobę „Macha balkone“. Lietuviškojoje kolekcijoje esantis vieno garsiausių olandų peizažisto Meinderto Hobbema’os kūrinys „Senas malūnas“ šioje ekspozicijoje sulaukė „poros“ – ukrainietiškoji kolekcija suteikia galimybę pasigrožėti šio menininko kūriniu „Peizažas su vandens malūnu“. Sensacijų sąrašą vainikuoja paslaptingojo prancūzų karavadžisto Georges’o de La Touro šedevras „Mokėjimas“, kuriam numatyta atskira išskirtinė eksponavimo vieta. Tikimės, kad jautrus ir atidus žiūrovas patirs nepamirštamų įspūdžių!
948
