Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2024 m. 1 gegužės d. 22:04
Mėnesio parodų Lietuvoje kalendorius
Gegužė 1 - 31
(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas (1824–1913)

Talentingas, daugiabriaunis ir nepelnytai pamirštas Boleslovas Ruseckas (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) – 200-ųjų gimimo metinių proga Vilniaus paveikslų galerija pristato per aštuonias ekspozicijos sales nusidriekusią gyvenimo ir kūrybos retrospektyvą. Lankytojas supažindinamas su dailininko asmenybe, kūrybinio kelio pradžia, studijomis Peterburge, Italijos laikotarpiu, meninių sprendimų paieška ir rezultatais, visuomenine, gyvenimo ir kūrybos erdve, sukaupta turtinga tapybos darbų kolekcija ir atminimo ženklais.
Įkvėpimą, grožį, kurį, dailininko žodžiais tariant, „norėtųsi praryti akimis“, Ruseckas matė visur – mylimosios veide, Italijos valstiečių figūrose, Vilniaus kiemeliuose ir seno miško lapijoje. Jis gyveno daile. Net ir užvėręs studijos duris, gilinosi į meno istoriją, ypač žavėjosi senaisiais italų meistrais, nazarėnų kūryba, o amžininkų buvo laikomas geriausiu Vilniaus meno mokyklos ekspertu, vadinamas profesoriumi. Rinko žinias ne tik apie mėgstamus autorius, bet ir pačius kūrinius, jų fotografijas.
Vis dėlto, žvelgiant į dailininko kūrybinį palikimą, laiškus, kasdienybės ženklus, ryškėja įtampa, kurios išvengti, matyt, buvo neįmanoma. Nuo mažų dienų ugdytas mylinčio tėvo, vieno žymiausių XIX a. Lietuvos tapytojų Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), Boleslovas sunkiai vadavosi iš autoriteto šešėlio. Kita vertus, vos atitrūkęs nuo griežtų taisyklių, į kurias neretai pats save spraudė, kūrybinį polėkį išlaisvindavo ir didį malonumą patirdavo kurdamas peizažus ar nedidelio formato portretus, lengvus, gyvybingus eskizus.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki  spalio 20 d.

„Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“

Marcas Chagallas, Pabloʼas Picassoʼas, Maxas Ernstas – vieni garsiausių dailininkų, formavusių XX a. dailės raidą. Daugumai žiūrovų gerai žinomi jų tapybos ir grafikos darbai, kiek mažiau – kartkartėmis autorių parodas paįvairinantys keramikos dirbiniai, bet pagal dailininkų kūrinius austi gobelenai beveik nematyti.
Pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje yra pristatomi 23 Chagallo ir Picasso keramikos dirbiniai – pano, lėkštės, vazos, ąsočiai ir 12 meistrės Yvette Cauquil-Prince austų gobelenų pagal Chagallo, Picasso ir Ernsto eskizus. Kūriniai natūraliai sugulė į šešias temas: Biblijos, karo ir taikos, gimtojo štetlo, meilės, cirko, koridos. Dailininkai kalba apie pamatines etikos ir moralės vertybes, siekia darnos su gamta, nostalgiškai žvelgia į vaikystę. 
Pardoje eksponuojami dailės kūriniai priklauso Idos Chagall ir Michelio Brodskyʼo bei Yvette Cauquil-Prince kolekcijoms. 
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

Darius Hecqas-Cauquilis: „Grįžimas prie ištakų“

Darius Hecqas-Cauquilas gimė 1950 m. Šarlerua mieste prie Sambro upės Belgijos pietvakariuose. Būdamas 12 metų, jis pradėjo mokytis gobeleno meno pas motiną, garsią audimo meistrę Yvette Cauquil-Prince, audusią gobelenus pagal Marco Chagallo, Pabloʼo Picassoʼo, Maxo Ernsto ir kitų garsių dailininkų kūrinius. Jo tėvas Emileʼis Hecqas buvo tapytojas. Parodose Darius Hecqas-Cauquilas dalyvauja nuo 1976-ųjų. Menininkas surengė per 40 personalinių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Dailininko darbai įtraukti į Prancūzijos nacionalines kolekcijas, tarp jų – Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro. Lietuvoje Hecqo-Cauquilo kūryba pristatoma pirmą kartą. Parodoje „Grįžimas prie ištakų“ eksponuojama 20 autoriaus darbų, tarp jų – gobelenas, iš pjuvenų ir aliejinių dažų ant drobės sukurtos kompozicijos, aliejiniais dažais dekoruotos akmens ar jūros bangų nugludintos medžio skulptūros.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

„Subtili mėlyna: ką matė stiklo akutės?“

Vieno eksponato parodoje „Subtili mėlyna: ką matė stiklo akutės?“ pristatomas Palangos kapinyno moters kape rastas unikalus masyvus smeigtas kryžine galvute su prikabintų sudėtinių kabučių juosta. Smeigtas ir kabučiai yra žalvariniai, padengti plonomis ornamentuotomis sidabro plokštelėmis, galvutė papuošta kūgeliais, o kabučio plokštelės inkrustuotos mėlyno stiklo akutėmis. Puošybinės detalės iš mėlynos spalvos stiklo – karoliai, papuošalų akutės – tuo metu buvo ir prabanga, ir geidžiama madinga detalė.
Mirusioji pomirtinei kelionei buvo išruošta prabangiai. Jos galvos dangalas galėjo būti susegtas žalvarine lankine žieduotąja sege su galvute, papuošta sidabro plokštele ir mėlyno stiklo akute. Ant mirusiosios krūtinės rastu dideliu smeigtu kryžine galvute su plokštelių kabučiais greičiausiai buvo susegta austinė skraistė ar skara. Smeigtas žalvarinis, padengtas plonomis sidabro plokštelėmis, galvutės kryžmos užbaigtos apskritomis plokštelėmis su kūgeliais. Prie smeigto prikabintas kabutis iš pusmėnulio ir skirtingo dydžio stačiakampio formų plokštelių, tarpusavyje sujungtų grandelėmis. Kabučiai, kaip ir smeigto galva, padengti sidabru ir iškalstyti ornamentu. Viršutinė ir apatinė kabučio plokštelės inkrustuotos mėlyno stiklo akutėmis. Prie apatinės plokštelės prikabintos penkios grandinėlės su klevo sėklos formos kabučiais galuose.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 18 d.

„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“

Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.

„Spąstai su centriniu šildymu“

Paroda apima 1965–1993 metų laikotarpį. XX a. 7 dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovu tapus Leonidui Brežnevui, prasidėjo santykinės (!) ramybės vidaus ir užsienio politikos srityse tarpsnis, netrukus virtęs vadinamuoju „brežneviniu sąstingiu“. Paroda pasakoja apie paprastų žmonių kasdienius bandymus išgyventi, mąstyti, bendrauti, užsiimti įvairiopa gyvenimo formų kūryba, nepaisant visur išplitusių būties ir buities pelėsių.
Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kuomet Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai. O kada sovietiniuose spąstuose vykdytas eksperimentas baigėsi politikos, ekonomikos, kultūros, kasdienybės, mentaliteto ir kitose srityse? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sovietmetis virto svetima šalimi, kuri dažnam jos tyrinėtojui jau atsiveria ne kaip sava, bet esmiškai kitokia, todėl stebinanti, gluminanti, šiurpinanti, o kartais ir kelianti juoką realybė, kurios reliktams tinkamiausia vieta – muziejuje. Tačiau pastarųjų metų įvykiai verčia rimtai svarstyti klausimą: ar homo sovieticus iš tiesų virto praeitimi?
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.

Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“

Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gegužės mėn.

„Sukilusieji 1863–1864 m.“

1863–1864 m. sukilimas (kartais vadinamas Sausio sukilimu) buvo vienas svarbiausių nacionalinio ir socialinio išsivadavimo judėjimų prieš Rusijos imperijos valdžią. Sukilėliai siekė atkurti Abiejų Tautų Respubliką, kaip savarankišką, laisvą valstybę, sugrąžinti turėtą regiono politinę jėgą. Interaktyvioje parodoje „Sukilusieji 1863–1864 m.“, atskleidžiant sukilimo dalyvių istorijas, pasakojama apie sukilimo ištakas, pradžią ir vyksmą Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusioje ir dalyje Ukrainos.
Parodą, parengtą lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis, sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje – šešiolikoje parodos stendų – pristatomos 1863–1864 m. sukilimo ištakos, protesto akcijos, ginkluotos kovos, iškilių veikėjų ir atskirų socialinių grupių dalyvavimas, moterų patriotinės akcijos ir netgi sukilėlių mados. Sukilimo istorijai atskleisti pasitelkiami amžininkų prisiminimai, spaudos pranešimai, archyviniai dokumentai, nuotraukos, spaudiniai. Antroje parodos dalyje – interaktyviame paviljone – atkuriami animuoti sukilimo epizodai. Vaizdai ir garsai čia sukuria įtraukiantį pasakojimą ir leidžia lankytojams „persikelti“ į sukilimo laikotarpį.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 18 d.

Marijus Jacovskis: „Autoportretai“

Per šią autoportretų kolekciją autorius nagrinėja tokias temas kaip tapatybė, savęs atradimas ir laiko tėkmė sieloje. Kiekvienas paveikslas atskleidžia skirtingus savojo „aš” aspektus – nuo pažeidžiamumo akimirkų iki stiprybės ir atsparumo išraiškų. Autoportretų kūrimo procesas autoriui buvo ne tik savęs pažinimo, bet ir katarsio forma. Gilindamasis į savo autoportretus drobėje, Marijus Jacovskis susidūrė su pačiu savimi, savo siekiais, išgyvenimais bei nuotaikomis.
Kiekvienas autoportretas yra vizualus menininko savęs suvokimo tam tikru momentu vaizdinys. Naudodamas spalvas, kompoziciją ir išraišką, parodos autorius perteikia ne savo fizinę išvaizdą, bet emocijas. Šis neapdorotas pažeidžiamumas sukuria gilų ryšį tarp menininko ir žiūrovo.
Autoportretas, kaip meno forma, suteikia unikalią galimybę pažvelgti į menininko vidų, emocijas ir asmeninę tapatybę. Kitaip nei kitų žmonių portretai, autoportretai leido nukreipti introspektyvų žvilgsnį į save, tyrinėti savo mintis, jausmus ir patirtį.
Žiūrovai, susidūrę su šia autoportretų paroda, gali pasijusti tarsi būtų įtraukti į savęs pažinimo kelionę, apmąstant savo patirtis ir emocijas. Jie gali įsijausti į menininko kovas, išgyvenimus bei matytmus, užmegzdami empatijos ir supratimo jausmą, patys tai išgyvendami.
Ceche „Vilnius“ (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 1 d.

Audrius Balčėtis: „Gatvės studija“

Šioje parodoje, nors ji ir vadinasi „Gatvės studija“, mes matome dviejų serijų susijungimą. „Vandens kelias“ yra kita autoriaus gerai žinoma serija, kurią jis jau ne vieną kartą eksponavo parodose bei publikavo leidiniuose. Tai serija apie akvedukus – senovines vandentiekio sistemas, kurios driekėsi per civilizuotas šalis nuo Romos ar Osmanų imperijų priešistorinių laikų. Fotografuodamas akvedukus, visų pirma, autorius stengiasi parodyti architektūrinę jų didybę. Neretai tam atskleisti „panaudoja“ žmogaus figūrą – tuomet kaipmat tampa akivaizdus išlikusio statinio mastelis. Taip pat jam svarbus ir šviesos bei šešėlių žaismas, aplinka ir peizažas, galų gale, pati vaizdo estetika. Šioje parodoje be užuominos į vandens kelią dominuoja gatvės fotografija. Taip matome, kad autorius grožisi ne tik archajiškais vandens transportavimo inžineriniais sprendimais, bet ir gyvenimu aplink juos.
Anot menotyrininko Tomo Pabedinsko, fotografo darbuose vaizdinga, kartais egzotiška aplinka tampa įsimenančiomis kompozicijomis ir fonu pasakojimui apie kasdienį gyvenimą su jo mažais nutikimais. Fotografo matymas jautrus tai žmonių veiklos daliai, kurią galima stebėti viešumoje: kavinėse, turguose, muziejuose, praviruose namų languose, miestų aikštėse ir gatvėse. Būtent gatvės fotografijos (plačiąja prasme) sąvoka tiksliausiai ir apibūdina A. Balčėčio kūrybą. Šį žanrą autorius grąžina prie klasikinių jo formų ir tradicinio turinio, akcentuoja estetinį įspūdį ir lemiamos akimirkos perteikiamo pasakojimo aiškumą.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gegužės 25 d.

Emilija Zakarauskaitė: „Laiko lėtinimo strategijos“

Parodoje pristatomos aplankytos ir (iš)būtos erdvės bei vietos per atsitiktinumus. Autorė kadrams išgauti naudoja metodikas ir procesus, kurie reikalauja susikaupimo bei laiko. Šiuo būdu perteikiama laiko tėkmė, jis priverčiamas truputį sustoti. Tarp naudojamų technikų ir metodikų – analoginė fotografija, daiktų rinkimas bei vaikščiojimas. Rinkdama daiktus menininkė siekia neužmiršti – prisiminti įvykį, žmogų, erdvę, patirtą tuo metu toje vietoje. Naudodama vaikščiojimą, kaip metodą pažinti, tyrinėti miestą, E. Zakarauskaitė pristato aplankytų vietų fotografijas ir kviečia kartu patirti laiko lėtinimą.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki gegužės 25 d.

mone Kielė: „Laumė svaigsta“

Laumė svaigsta – tai tapytojos mone Kielės studija apie lietuvių tautosakai būdingų būtybių aktualumą šiandien. Šioje parodoje dėmesys sutelkiamas į laumės archetipo nagrinėjimą bei jos sąryšius su šiuolaikine moterimi.
Tautosaka ne tik paremta moralinėmis normomis, kurios yra diegiamos iš kartos į kartą, bet jose sukonstruoti simboliai tampa realybės suvokimo filtru. Šiuo atveju laumės mitas tapo moters, kuri netelpa į visuomenės nustatytus elgesio ir grožio rėmus, archetipu. Šiandien šis įvaizdis ypatingai gajus, nes nuolat kintantis moters įvaizdis diktuoja nesuskaičiuojamus saviraiškos ir gyvenimo būdo kelius, kurie kartais taip kaip ir laumės gali gasdinti savo netramdoma vidine laisve ir nesuvaržyta egzistencija.
Menininkė pastarają mintį dekonstruoja naudojant išsireiškimą – svaigti. Svaigimas, tai šiandieniniame kontekste apibūdinama žmogaus savybė – žvelgti į pasaulį lengvabūdiškai, chaotiškai ir šiek tiek surrealistiškai, tad svaigti – svajoti, kurti iliuzijas, savaip suprasti realybę. mone Kielė klausia kiek svaigstanti arba kiek atitolusi nuo stereotipiško įvaizdžio moteris yra geidžiama, o kiek netoleruojama visuomenėje? Parodoje ši siaura linija – tarp priėmimo ir smerkimo, atsiskleidžia per pastaruoju metu menininkės sukurtus tapybos darbus, kuriuose ekspresyviais potėpiais formuojami skirtingi moters siluetų siužetai, įkvėpti pačios autorės, jos draugių ir kitų moterų.
Užupio meno inkubatoriuje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki gegužės 24 d. 

Kipras Černiauskas: „Unalive“

Paroda „Unalive“ plačiąja prasme yra apie šiuolaikinę informaciją – jos pobūdį, turinį ir greitį. Konkrečiau – tai informacijos apie mirtį analizė, daugiau dėmesio skiriant ne pačiam mirties faktui, bet jos suvokimui ir vertinimui.
Ekspozicija tematiškai skeliama į kelias dalis. Pirmojoje dalyje autorius domisi, kaip mirtis pateikiama informacinėje erdvėje. „Karo Ukrainoje pradžioje interneto platformas užplūdo neįtikėtinai atviri smurto ir mirties vaizdai, šokiravę visuomenę. Vėliau socialiniai tinklai tokius vaizdus pradėjo cenzūruoti ir blokuoti. Kadangi karo šokas palietė ir mane, pasidaviau impulsui reflektuoti tai, ką matau ir, nusipirkęs pigių flomasterių (vaikiška priemonė, esanti arčiau realybės nei aliejinis dažas), ėmiau paišyti karo scenas. Tiesiogiai karo netekčių nepatyriau, todėl piešiau per socialinių ir naujienų portalų filtrus. Šis procesas sukėlė minčių apie tai, kaip mes matome ir išgyvename masines žmonių žūtis svečiose šalyse. Patį žiauriausią karą stebime kartu su reklamomis, nuolaidų ir atostogų pasiūlymais. Tuo pačiu metu tai – ir tikra, ir netikra. Informacinėje erdvėje mirtis tampa hierarchiška ir selektyvi“.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.

Eglė Einikytė-Narkevičienė: „Ribos“

Instaliatyvioje parodoje eksponuojamos naujausios skulptūrinės kompozicijos, kuriose – abstrahuotos, tačiau dar vis žvilgsniu užčiuopiamos žmogaus figūros, dinamiškai tįstančios erdvėje. Kurdama didelio mastelio ir sudėtingumo objektus, autorė plečia keramikos kaip žanro tiek materialųjį, tiek konceptualųjį elastingumą.
Kūrėja jautriai reaguoja į krizę išgyvenantį ir įvairių išbandymų drebinamą pasaulį, skenuoja globalias žmonijos problemas, svarsto pandemijos, karų sukeliamų padarinių įtaką individui. Kiekvieno mūsų patiriamas nerimo, nestabilumo, bejėgiškumo, beprasmybės jausmas skatina atsigręžti į žmogaus prigimtį, įsiklausyti į vidines būsenas, fiksuoti akimirkų patirtis. Būdama keramike, kūrėja svajojo nuvykti į porceliano šalį – Kiniją, kuri dėl konfliktų sąlygotų ribojimų, jau užsivėrė. Tad parodoje pristatomi ir (ne)įgyvendinti sumanymai tarptautiniam simpoziumui, kurie tarsi neišsipildęs lūkestis užrakinamas dabartyje.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki birželio 1 d.

Agnė Šemberaitė: „Baimės užkalbėjimas“

Skulptūrinėje keramikos meno instaliacijoje pasitinka zoomorfinius kūnus įgavę hibridiniai personažai, apvarvėjusiais ar žvilgančiais paviršiais it vaizdiniais kerais nukreipdami į mitologinį, pasakišką, liminalų pasaulį. Kurdama siurrealius, sapniškus ir vizualiai trapius figūratyvus, menininkė budina žiūrovo vaizduotę, sukeldama perviršinį patyrimą, aktyvuodama jusles netikėtumui. Vabzdžius primenantys „kentaurai“ užsiaugina svetimas galūnes, paukščių kaukoles, spokso į mus šaltu žvilgsniu, neriasi ne tik iš savo kiautų, bet ir iš augalų, žmogaus organų, tampančių jų užimomis terpėmis, ir pranyksta gyvybe knibždančioje prieblandoje.
Įtampą čia kuria ne tik bauginančius gyvius referuojančios struktūros, pritemdytoje erdvėje būdraujančios įėjusio žiūrovo, bet ir ekspoziciją apgaubiantis garsinis fonas (muzikos autorė Migloko), kuris neįkyriai sustiprina čirpesiais, šnabždėjimais ir burtais įkrautą aplinkos pajautą. Vabzdžiai, rodos, tyko, šnara, sėlina, kol galiausiai užklumpa žvilgsnį mimikriškai užkalbėtais meno pavidalais.
Užkalbėjimas čia veikia kaip tam tikra šamaniška apeiga, tarsi metodas susitikti su savo baimėmis, kurios, nuolat dirginamos grėsmingos tikrovės, į dienos šviesą iškelia kiekvieno mūsų pasąmonėje tūnančius praeities fantomus. Pamėkliški būtybių šešėliai išryškinami kaip efemeriškas ir nykstantis nūdienos rebusas, skirtas prisijaukinti beatodairiškai krinkantį pasaulį.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki birželio 1 d.

„Apmaudas ir gijimas“

Bėgant metams meninės temos ir įvairūs jų meniniai bei medialiniai, požiūriai buvo ne kartą peržiūrimi, performuluojami ar atnaujinami turinio ir formos atžvilgiu. Šių pozicijų pristatymas atitinkamais intervalais, taip pat yra Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos užduotis. Daugybė šios sąjungos narių, savo kūryboje įvairiais būdais siekia figūratyvinės vaizdinės koncepcijos išraiškos.
Galerijoje „Meno parkas“ pristatomoje parodoje „Apmaudas ir gijimas“, skirtingų kartų vokiečių autoriai, eksponuoja savo specifinius realizavimo būdus „figūratyvo“ tema. Tapyba, grafika ir skulptūra, o taip pat kitas medijas peržengiančios formos susijungia viename pristatyme.
Čia eksponuojami menininkų vizualūs pastebėjimai atskleidžia individualias tikrovės reprezentacijas, vaizduoja tai, kas matoma, bet taip pat atsiveria laisvoms formoms, kurios atskleidžia savo intelektualinę ar vizualinę kilmę. Šiuo atveju „figūra“ yra tapybinis gestas, idėjos apie jį formavimas. Lankytojui siūlomi įvairūs požiūriai į turinį, galintys praplėsti realybės vaizdą.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gegužės 31 d.

Lena Lapschina: „Hadrian“

Austrų menininkė Lena Lapschina pristato savo naujausią projektą „Hadrian“, keturių dalių vaizdo ir garso instaliacijoje menininkė pasakoja apie pagrindinio herojaus Hadrijano geresnio gyvenimo paieškas ir gilinasi į vidinius žmogaus mąstymo vingius.
Filmo herojus Hadrjanas vieną dieną išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo. Jis nori ištrūkti iš rutinos, vedamas ilgesio ir troškimo siekti kažko daugiau. Kelionė prasideda Austrijoje ir baigiasi atvykimu į Kroatiją, tačiau pasakojimas vystosi ne apie kelionę, o apie Hadrijano mintis kelyje. Jam netrūksta žemiškų turtų – jis bando pabėgti nuo ankstesnės savo gyvenimo versijos. Žiūrovai, tapę jo kelionės liudininkais, svarsto apie pokyčius, vykstančius jo viduje – neaiškius, bet intriguojančius, galbūt bylojančius apie paslapties apgaubtą praeitį. Į filmo pavadinimą įtraukusi žodį „Adrija“, simbolizuojantį kelionės galutinį tašką Kroatijoje, Lapschina kuria meilės laišką mylimai šaliai.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gegužės 31 d.

ipglass (Irina Peleckienė): „SET POINT 1120°C“

Pavadinimas „SET POINT1120°C“ nurodo darbinę stiklo temperatūrą kaip atspirties tašką, įtraukiantį autorę (ipglass) į kūrybinį procesą.
Į vientisą ekspoziciją jungiami pastarojo laikotarpio (2020-2024) ciklai – „SFUMATO. TRANSITION“ ir „TRANSITION. Ad in finitum“, kuriuose kvestionuojama egzistencijos prasmė, laikinumas, tiesiama paralelė tarp stiklo trapumo ir žmogaus gyvenimo.
Karšto stiklo aplinkoje sukurti kūriniai („Glasets Hus Limmared“ / Švedija) kviečia susimąstyti apie nematomą kūrybos proceso sudėtingumą, pajusti stiklo kaip išraiškos priemonės unikalumą, suteikiantį galimybę akimirkos, momento įprasminimui.
Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308) veiks iki birželio 9 d.

Girmantas Rudokas: „Epizodai“

„Parodai sukurtą paveikslų ciklą pavadinau „Epizodai“. Mano darbai tiek filosofine tiek ir fizine prasme sudėlioti iš mano ir gimtojo miesto gyvenimo tėkmės elementų. Savo koliažuose rėmiausi senojo Panevėžio nuotraukomis ir, savaip jas interpretuodamas, formavau savo meninius sprendimus. Siekiau perteikti praeities, dabarties ir, gal būt, ateities subjektyvias vizijas. Koliažams atlikti panaudojau sugadintus, laiko nurašytų knygų lapus, nebepavykusių grafikos darbų atspaudus bei makulatūrai skirtą popierių. Mano koliažai prisotinti architektūrinių vaizdo elementų, kurie sąveikauja su kažkada gyvenusių ir dabar gyvenančių žmonių bei alegorinių gyvūnų figūromis.
Norėčiau, kad stebėdami ir analizuodami mano darbus, žmonės dažniau pažvelgtų į istoriją menančius pastatus, juos saugotų ir brangintų, kad prisimintų  miesto vaizdą ir jo savastį formavusius ir dabartį formuojančius žmones.“ (Parodos autorius Girmantas Rudokas)
Galerijoje XX (Laisvės a. 7, Panevėžys) veiks iki gegužės 29 d.

Agnė Jonkutė: „Atminties Žemė“

Atmintis Jonkutės kūriniuose suprantama kaip nepažintos vietos, tapatumo, savasties paieškos. Šią temą menininkė vysto atsispirdama nuo senelių pasakojimų apie priverstinį klajojimą, perkėlimą, kai artimieji prievarta buvo išvežti į Sibirą, kur gimė autorės mama. Menininkės senelis ten ir liko, todėl ją vis dar gelia nežinomybė – kaip ta žemė, artimųjų papasakota, atrodo? Tarsi pažadas vietos, kurioje nebuvai, patiriant laiką, kuriame negyvenai: to kūrėja ieško budriame peizaže, kai vaizdas regimas tarsi periferiniu matymu, lyg vis išsprūstantis iš žiūros ir liekantis kažkur praeity arba rodosi visai nebuvęs, tik įsivaizduotas. Svarstydama, jog kada nors nuvažiuos į tą teritoriją, šiandien supranta, jog dėl rusijos agresijos Ukrainoje Sibiras jau tapo vieta, į kurią neįkels kojos. Lūkestis išvysti ir patirti tą protėvių Žemę neišsipildys. Dabar liko vienintelė šios Žemės liudytoja – mama. Kūryboje Jonkutė siūlo žvilgsniu palytėti laiko trupėjimą, jo nyksmą, išblukindama regimybę iki vos užčiuopiamo vaizdinio, kuris yra nebe žiūroje, o tik tirštėjančiuose atminties sluoksniuose. Parodoje pristatomi tapybos darbai, kurie drobės paviršiais tarsi „išbudindami“ buvusią tikrovę, žymi blunkančius jos pėdsakus ir tampa vis praeinančios dabarties tęsiniu laike – paveikslo plokštuma sujuda vaizduotėje ir tįsta į belaikį regėjimą. Būdraujantys rastis žiūrovo akivaizdoje peizažai slysta iš praeities į ateitį, tarsi žvelgtum pro pasyvų laiką skrodžiančio traukinio langą, ir srūva skirtingose dabartyse.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki birželio 1 d.

X-oji tarptautinė emalio meno bienalė „Vilnius 2024“

Vilniaus emalio meno bienalė – kas dvejus metus vykstantis ir vienintelis profesionaliajam emalio menui skirtas renginys Baltijos šalyse. Bienalės kuratorės – jos steigėja juvelyrė Marytė Dominaitė, sukaupusi didžiulės patirties emalio meno srityje, ir dr. Jurgita Ludavičienė – kuratorė, menotyrininkė, daugiau nei 20 metų rašanti apie šiuolaikinę juvelyriką.
Pagrindinė jubiliejinės emalio meno bienalės tema – „Šedevras“. Į parodą pakviesti emalio technika kuriantys menininkai profesionalai, dalyvavę ankstesnėse bienalėse ir kurių darbai buvo tarptautinių vertinimo komisijų nominuoti prizais ar padėkomis. Parodoje dalyvaus 38 autoriai iš Japonijos, Estijos, Venesuelos, Prancūzijos, Latvijos, Izraelio, Lietuvos ir Sakartvelo, kurie pristatys daugiau nei 60 įvairiomis emaliavimo technikomis atliktų kūrinių.
Pasak vienos iš bienalės kuratorių, menotyrininkės dr. J. Ludavičienės, emalio menas yra išskirtinis žanras, kuriame atlikimo tradicija suskamba šiuolaikiškai, novatoriškai ar konceptualiai. Toks buvo reikalavimas atrenkant kūrinius ankstesnėms emalio meno bienalėms, o tuo labiau tai aktualu jubiliejinei parodai.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki  gegužės 18 d.

Deima Katinaitė: „Nepasakyti žodžiai“

Tapytojos „šydų technika“ sukuria dvejopą efektą – visų pirma tokiu būdu drobėse yra sukuriamas erdvės gilumo pojūtis, antra – yra siekiama sukurti ypatingą spalvingumo įspūdį. Vieni ant kitų klojami pasluoksniai yra tokie blyškūs ir tokie perregimi, kad stebėtojui yra įteigiama asociacija apie miglotą, rūke paskendusią atmosferą. Ūkanotos erdvės suvokimą provokuoja tai, kad jos pagrindui tapytoja pasirenka vieną atspalvį, ir jis paveiksluose dažniausiai yra vienintelis konkretus paveikslo spalvinis aspektas. Žvelgdama į bendrą paveikslų koloritą auditorija gali bandyti nusakyti, kad bendras paveikslo tonas yra samaninis, rubino raudonumo, kobalto ar indigo mėlynos – tačiau tapytoja savo drobėms visiškai nenaudoja tokių spalvų. Atitinkamas spalvinis įspūdis susidaro tada, kuomet tapytoja ant prieš tai išmodeliuotų pasluoksnių lieja lakų priešingos spalvos sluoksnį, taigi paviršutiniškai suvoktos spalvos tėra visiškai plonytis mėlyno dažo „vualis“ ant geltono, raudonai oranžinio, balkšvo ar rusvo pagrindo. Į tokias uždangas panardinti ankstesnių sluoksnių užtapymai provokuoja įsivaizduoti, kad paveikslo erdvėje egzistuoja apšvieta ir šešėliai, o pro neaiškios spalvos šešėlių mases prasišviečiantys konkrečios spalvos plėmai yra tarsi pro tirštą atmosferą prasiskverbti bandantys šviesos blysniai. Tokiu būdu D. Katinaitės abstrakčiojo ekspresionizmo paveikslai nėra įprastinės spalvų derinių ir subtilių atspalvių skirtumų studijos – kaip, tarkime, Mark Rothko (1903–1970) darbai,֪– bet veikiau spalvos iliuzijos ir konkrečių atspalvių neapibrėžtumo studijos – kaip kito žymaus koloristo Jules Olitski (1922–2007) darbai.
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) vyks iki gegužės 22 d.

Vilma Vasiliauskaitė: „Duobės danguje“

Vilma Vasiliauskaitė – aktyvi Lietuvos meninio gyvenimo dalyvė. Įvairiose Vilniaus bei kitų miestų galerijose ir viešosiose erdvėse dailininkė yra surengusi virš šimto autorinių parodų, taip pat ji mielai kviečiama į tapybos plenerus bei grupines dailės parodas. Šiaulių pedagoginiame universitete įgijusi tapytojos ir dailėtyros specialybes, Vasiliauskaitė intensyviai vysto savo tapybinį braižą. Ankstyvąjame kūrybos etape dailininkę domino moters tema, išreikšta per klasikinio baleto šokėjos paveikslą. Ilgainiui temų ratas plėtėsi, sudėtingesnė tapo ir meninė problematika. Trapias nostalgiškas balerinas ėmė keisti išlaisvintų jausmų alegorijos, įsiveržusios į autorės kūrybą antikinės mitologijos motyvais („Europos pagrobimas“) – greta atsirado groteskiški politinio farso  vaizdai („Nusiėmę kaukes“), bei asmenybės virsmo metaforos, inspiruotos savęs pažinimo apmąstymų. („Įsitikinimai“, „Grįžtu namo – nusiimu karūną“ ir kt.) Nors autorė daug dėmesio teikia simboliniam paveikslų turiniui ir literatūrinio pasakojimo detalėms, vis dėlto lemiamą vaidmenį jos darbuose vaidina tapybos priemonės. Turėdama įgimtą spalvos pajautą, tapytoja plačiai išnaudoja kolorito galimybes: kartais renkasi vientisą, niuansuotą paletę, kartais- ryškią, kontrastingą. Pastaruoju metu jos drobės įgavo dramatiškų atspalvių, tapybos paletė praturtėjo ir tapo sodri, potėpis – energingas, platus.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) vyks iki  gegužės 11 d.

Lietuvos spaudos fotografija’24

Konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“ jau per dvidešimt metų siekia skatinti šalies fotožurnalistus atsakingai rengti vizualinę informaciją, tuo pačiu ieškant savito požiūrio į įvykius šalyje ir pasaulyje. Ir nors konkurso taisyklės reguliariai atnaujinamos, atsižvelgiant į pasaulinių konkursų patirtį bei fototechnikos tobulėjimą, tačiau pagrindinis jų reikalavimas – nenuklysti nuo realybės – visuomet išlieka. Techninė nuotraukų atitikties konkurso nuostatoms patikros komisija, kurią kasmet sudaro didžiausių šalies redakcijų atstovai, užtikrina, jog parodai atrinktos fotografijos atitinka konkurso taisykles.
Visus vertinimo komisijos išrinktus kadrus pirmą kartą bus galima pamatyti parodoje Vilniaus Rotušėje. Atidarymo metu bus paskelbti kiekvienos kategorijos nugalėtojai, kuriems bus įteikti „Auksinio kadro“ apdovanojimai, o „Atviros“ kategorijos nugalėtojui atiteks specialus apdovanojimas. Kasmetinis parodą lydintis metraštis „Lietuvos spaudos fotografija 2024“ bus pristatytas gegužės pabaigoje parodos uždarymo metu.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

„Prezidentas Antanas Smetona: tarp autoriteto ir autoritaro“

Naujoji archyvinių fotografijų paroda atskleidžia A. Smetonos asmens ir politiko virsmą: kaip demokratiškų pažiūrų lietuvių tautinių draugijų narys ir Lietuvos Tarybos pirmininkas, nuolat siekęs vienybės ir kompromiso skelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, vėliau, po 1926 m. karinio perversmo grįžęs į prezidento postą, virto Tautos vadu tituluojamu autoritaru? Kodėl jo valdžios siekis buvo toks stiprus, kad reikėjo iš valdžios šalinti ne tik politiniu konkurentu tapusį buvusį artimą bendražygį Augustiną Voldemarą, bet ir visą Seimą? Kodėl šalyje reikėjo uždrausti visas politines partijas ir palikti tik vienintelę Lietuvių tautininkų sąjungą? Fotografijų paroda atskleidžia ne tik beveik 15 metų trukusį šalies valdymą, bet ir paties prezidento A. Smetonos asmenybės transformaciją. Simboliška, kad šią parodą pristatančiame stende vaizduojami du A. Smetonos portretai: vienoje pusėje 1920 m. darytoje nuotraukoje ant suolelio sėdi demokratiškas šalies vadovas, o kitoje – puošniame krėsle sėdintis 1928 m. įamžintas autoritarinio valdymo siekiantis Tautos vadas.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.

Ingryda Suokaitė ir Rolandas Helmeris: „Dialogai: spalvos ir struktūros“

Paroda supažindina Kauno žiūrovus su išskirtiniais gerai žinomais Vokietijoje bei pasaulyje menininkais Ingryda Suokaite ir Rolandu Helmeriu. Joje eksponuojama daugiau nei 40 I. Suokaitės tapybos ir grafikos kūrinių. R. Helmerio kolekciją (apie 50 vnt.) papildo įspūdingų dydžių ekspresionistinės „action painting“ krypties tapybos, grafikos kūriniai ir objektai, atspindintys tiek jo individualų stilių, tiek ir šiuolaikinio vokiečių konstruktyvistinio meno principus. Parodą papildo dokumentiniai videofilmai su menininkų kūrybos epizodais bei katalogai.
Kauno paveikslų galerijoje rengiama paroda yra menininkų siekis reprezentuoti savo kūrybines idėjas Kaune su naujais kūrybiniais atradimais ir dovanomis Lietuvai. Menininkai kartu studijavo Miuncheno dailės akademijoje, yra aktyvūs meno grupės „Gekok“ ir „Neue Gruppe“ (Miunchenas) nariai. Savo kūryboje jie remiasi bauhauzo meno ir abstrakčių – geometriškų – konkrečių idėjų transformavimu. Įkvėpti mokytojo konstruktyvisto Georgo Meistermanno tezės, kad „žmogaus gyvenimas yra apgaubtas spalvų“, tiek Helmeris, tiek Suokaitė išlieka aktyvūs šių idėjų puoselėtojai. Jų kūrybos stilius ir skirtingas, ir turi bendrų bruožų: R. Helmeris yra žinomas dailės pedagogas, buvęs Miuncheno dailės akademijos profesorius, apdovanotas vokiečių Sudetų kultūros premija, kuria abstrakčias estetizuotas optinio meno principais grįstas kompozicijas. I. Suokaitės tapyba ekspresyvi, kontrastingų spalvų, konstruktyvistiškai konkreti, įkvėpta „Arte Povera“ virvių technikų sprendimų.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 30 d.

Jonas Minkevičius: „Per pasaulio gatves“

Ši paroda – tai kvietimas prisiminti prof. Jono Minkevičiaus kūrybinį indėlį tiek į Lietuvos, tiek į pasaulio architektūrą. Ekspozicijoje bus galima išvysti per 60 grafikos ir akvarelės darbų, kuriuose pavaizduoti architektūros ir kraštovaizdžio objektai iš Lietuvos ir iš profesoriaus kelionių po užsienio šalis – Graikijos, Ispanijos, Italijos, Egipto, Indijos, kitų šalių. Taip pat galėsite pamatyti vieno žymiausių tarpukario architektų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio atsiliepimą apie Jono Minkevičiaus darbus. Parodoje bus atskleidžiama ir dalis profesoriaus gyvenimo istorijos, kuri išties įspūdinga.
Jonas Minkevičius (g. 1929 m.) mokėsi Kupiškio, Klaipėdos, Panevėžio gimnazijose. 1954 m. baigė Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultetą. 1960–2002 m. buvo Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto mokslo darbuotojas, architektūros teorijos ir perspektyvinių problemų sektoriaus vedėjas. 1994–2011 m. – KTU Statybos ir architektūros fakulteto profesorius. Kaip autorius ir bendraautoris parašė 33 knygas įvairiais architektūros ir dailės klausimais, sukūrė dvi noveles. Buvo vienas pagrindinių liaudies architektūros tyrėjų, nuo 1966 m. – Lietuvių liaudies buities muziejaus Rumšiškėse pradininkų. Pirmasis pasaulinėje architektūrologijoje sukūrė šiuolaikinio interjero ir monumentaliosios dekoratyvinės dailės sintezės pagrindus, taip pat atskleidė naujausias Vakarų architektūros kryptis, jų filosofinius pagrindus, kas turėjo įtakos Lietuvos architektūros eigai. Nuo 1943 m. – ateitininkas pogrindininkas, nukentėjęs už tautinių ir naujų mokslinių idėjų skleidimą bei sovietinės ideologijos ignoravimą. Dėl politinių priežasčių jam neleista ginti dviejų disertacijų.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki birželio 1 d.

„Jonynų giminės fenomenas“

Paroda skirta rašytojo Antano Jonyno 100-osioms gimimo metinėms ir jo sūnaus poeto ir vertėjo Antano A. Jonyno jubiliejui paminėti. Lauko parodą parengė Alytaus kraštotyros muziejininkai. Paroda eksponuojama V. K. Jonyno galerijos kiemelyje.
Dzūkijoje gyvena sena, labai plati Jonynų giminė, turinti daug iškilių, Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Jonynų genealoginis medis yra ilgaamžis, plačiai išsišakojęs ir gausiai lapotas. 1484 m. išduota karaliaus privilegija šeimos pradininkui Januškevičiui liudija, kad giminės šaknys siekia XV a.
Genealoginis medis, esantis Antano Jonyno memorialiniame muziejuje, apima tik XIX–XX a. gyvenusius ir tebegyvenančius Jonynus. Seniausias žinomas giminės atstovas buvo Mateušas Januškevičius-Jonynas, gyvenęs Daugirdų kaime XIX a. viduryje ir turėjęs šešis sūnus bei dvi dukteris. Po 1863 m. sukilimo M. Januškevičius, bijodamas caro valdžios represijų, pavardę pakeitė į Janyno. Dar vėliau Janynų pavardė pakito į Jonynų.
Jonynų giminė pasižymi kūrybinėmis ir intelektualinėmis galiomis, jos atstovai yra užkopę į meno bei mokslo viršūnes, prisidėję prie Lietuvos garsinimo pasaulyje, prie jos dvasinių pamatų išsaugojimo ir stiprinimo. Muziejininkai nekelia sau uždavinio atskleisti Jonynų giminės talentų paslapties, bet parodos lankytojus siekia supažindinti su kai kuriais šios giminės atstovais, atskleisti neeilinių talentų asmenybes.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki spalio 1 d.

Margarita Ado: „Pirštų galiukais tarp plieno ir spalvos“

Klasikinio realizmo krypties kūrėjos Margaritos Ado darbai traukia žiūrovų dėmesį jautriu aplinkos fiksavimu, minimalistiniu mąstymu, kasdienybės ir svajonių interpretacijomis. Tai šiandienos pasaulio matymo ir mąstymo atspindžiai, kurie yra paveikūs, ryškūs, įtraukiantys.
Savo ir aplinkos santykį Ado kuria atrasdama tapybinius naratyvus smulkmenose, praeities prisiminimuose. Realistiškai tapydama autorė visiškai nesibaimina dėl darbuose vyraujančio gryno pozityvaus, o kartkartėmis net sentimentaliai perteikiamo aplinkos jausmingumo. Ado drąsiai visiems atsako, kad kūrybinis tobulėjimas yra nuolatinis, o judesys yra viso gyvenimo stimulas. Ir kai norisi pertraukos nuo tapybos, tuomet laikas skiriamas skulptūrinei plastikai.
„Užsimerkus paliesti ar žiūrėti neliečiant? Ką matome paviršiuje, o ką jaučiame ten giliai, viduje? Kas bus, jei sumaišysime nemaišoma? Amžinas maištas galvoje vedžioja mintis ir kuriančias rankas po sielos užkaborius, padėdamas sukurti savą realybę ar tinkamai pasinaudoti pasitaikančiomis galimybėmis. Judesys ir kūryba yra viso gyvenimo stimulas. Neapsiriboti pasiektu, bandyti ir eksperimentuoti, į supančią aplinką žiūrėti su humoru ar lengva ironija, rimtus dalykus pateikti lengvai, kartu neprarandant gylio ir esmės. Parodoje eksponuojami tapybos ir skulptūros darbai leis žiūrovui pirštų galiukais prisiliesti prie mano kuriamo pasaulio, švelniai balansuojančio tarp plieno ir spalvų“, – teigia parodos autorė.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) vyks iki  birželio 2 d.

Stasys Eidrigevičius: „Keliaujanti vaizduotė“

Parodoje atsiveria pasakiškas bei kitoniškas iliustracijų pasaulis – „iš kūnų supinta vaivorykštė; paukščiai, surišti sparnais; katinas, lazda ir uodega pagavęs išsigandusią gyvatę; zuikis, praradęs dešinę ausį drobės įplyšime; gėlės kuokelis, prispaudęs miniatiūrinį šunytį; žirklės, kerpančios pabalusį veidą; vaikas, apipintas juosta; kūdikiai, įsivėlę į laumės plaukus; verpstę įsikandęs kaukėtasis; varlė, tvirtai prilaikanti ištrūkti bandančią vaivorykštę… Parodos kuratorė L. Albrikienė sako, kad, „<…> nė vienas S. Eidrigevičiaus sukurtas personažas, pristatomas parodoje, negali egzistuoti kaip atskiras ar atskirtas kūnas. Jie „veikia“ čia tik susipynę su kitais kūriniais ar objektais. Visi: tiek personažai, tiek įvairūs daiktai sulipę į nedalomą vientisą organizmą. Gal menininkas reflektuoja gamtos ir žmogaus ekosistemą, tą nenutrūkstamą grandinę? Objektai ir gyviai palaiko vienas kitą. Susivijusi piešiniuose vaizduojamųjų gija atspindi nedalomą, neišskiriamą draugystę, priklausymą ar priklausomybę vienas nuo kito bei kančią, kuri atsispindi suvaržymo, suspaudimo, surišimo motyvuose“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 7 d.

„.XYZ Collective“: „Pranašas / Prophet“

Pirmojoje kolektyvo parodoje akcentuojama įvairialypė juokdario asmenybė, kurią bandoma atskleisti pasitelkiant pranašo ar jo vizijų vaizdinius. Daugialypės pranašystės, šiai parodai sukurtuose naujuose kūriniuose, menamą pranašo veikėją pridengia mistinio spėliotojo, visažinio pasakotojo bei paranojiškos asmenybės kaukėmis. Pranašo figūra čia tampa nuogąstavimų ir pražūties baimių atspindžiu.
„.XYZ Collective“ – trijų jaunosios kartos menininkų: Barboros Matonytės, Deniso Kolomyckio ir Liudviko Kesmino, kolektyvas, susibūręs parodų triptikui „Prophet // Jester // Villain“ („Pranašas // Juokdarys // Niekšas“). Šios parodų serijos dalimi yra ir KKKC Parodų rūmuose atsirandantis „Prophet“ („Pranašas“). Menininkai nebando kurti tikslių ateities pranašysčių, o įsikūnija į nuolat kintančio ir viename kūne neužsiliekančio pranašo vaidmenį. Ne visos jo pranašystės išsipildo, kartais virsta nepagrįstomis spėlionėmis ir veikia, kaip visų dėmesį atkreipiantis ir paniką keliantis ginklas. Tyrinėdami skirtingas pranašo reikšmes „.XYZ Collective“ žvelgia iš įvairių asmeninių, politinių ar socialinių perspektyvų ir renkasi, kuriomis pranašystėmis (ne)tikėti susiduriant su pasaulyje ir kasdienybėje vykstančiomis tragedijomis.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 2 d.

„Tarpinės gliaumos / Intermediate Glooms“

Parodos ašis – mus supančios realybės manipuliacija, išardant tapybinę, objektyvią vaizdinio patyrimo konstrukciją, skaidant jį erdvėje ir, tarsi remiantis juo pačiu, atskleidžiant šiandieninės realybės daugiasluoksniškumą. Parodoje bandoma projektuoti kūrybinį dialogą tarp skirtingų medijų bei menininkų, erdvės architektūrą panaudojant, kaip terpę statiškiems ir dinamiškiems paveikslų „krūviams“ talpinti.
Kūrybinių industrijų atstovė ir puoselėtoja, koordinuojanti įvairius meno, kultūros ir edukacinius projektus – Viktorija Mištautaitė, teigia, kad „kasdieniškas smalsumas persikėlė į slankjuostes. O technologijų globojama radosi, formavosi pusiau slapta tarpinių gliaumų rūšis. Jos paieškų dykumas ir sraunias upes skyrė sintetinė plėvė, nežinomybės poezija ir didžiulis noras išsaugoti tapybinę-tapatybinę šaknį. Vandens salė prisipildė „kinetiškumo“, o vaizdinių paviršiuje balansuojama tarp taip trūkstamos pauzės ir žvilgsnį gaudančio nuolatinio judesio (ekranų mirgulio)“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 2 d.

Algirdas Bosas: „Pusiaukelė“

Pusiaukelė – paroda apie žiūrėjimą ir skulptūros supratimą. Skulptorius Algirdas Bosas persvarsto laiką kaip čia pat vykstančio proceso ir jau nutikusių (suarchyvuotų) veiksmų eigos elementą. Tai retrospektyvinis žvilgsnis į kūrybinį ir asmeninį kelią, pasirinkimus, dvejones, tam tikras jausenas. Parodą sudaro skulptūros ir eskizai, sukurti 1975–2024 m., bei fotografijos, dokumentuojančios monumentus viešosiose erdvėse.
A. Bosas penkias dešimtis metų apimančioje kūryboje – nuoseklus. Pasak dailėtyrininkės Elonos Lubytės, „[kūrybai] būdingas poromantinis požiūris į gamtą, universalią žmogaus prigimtį bei istorinę atmintį“. Menininkas liudija besikeičiančias politines bei socialines permainas. Reflektuodamas modernizmą ir postmodernizmą, savitai jungia praeitį ir dabartį. Kūriniuose bene svarbiausi elementai yra mastelis, forma bei objekto santykis su aplinka. Abstraktūs siluetai derinami su asociatyviomis detalėmis, įtaigiai ir paveikiai atskleidžiamas sumanymas.
Algirdas Bosas (g. 1943) 1972 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros studijas. 1972–74 m. dirbo pedagogu Panevėžio dailės mokykloje, vėliau, 1992–2006 m., Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje. Parodose dalyvauja nuo 1973 m. Nuo 1975 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2000 m. apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu, 2016 m. – Žemaičių aukso ženkleliu. 2011 m. skulptoriui skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2018 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Gyvena ir kuria Gargžduose.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 1 d.

Remis Ščerbauskas: „Teritorija Kaunas /gatvės fotografija“

Kultūros centro Muzikinėje galerijoje (Aušros g. 49,  Utena) veiks iki gegužės 31 d.

„Žemyn triušio urvu“

Parodoje „Žemyn triušio urvu“ pristatant Baltijos šalių menininkų kūrinius gilinamasi į pagonybės, dvasingumo ir sąmokslo teorijų reiškinius. Paroda siūlo į pagonybę ir dvasingumą pažvelgti kaip į romantizuotą istorinį prieglobstį, o čia pat – atkreipti dėmesį į jo kismą šiais laikais, dvasingumui vis dažniau įgaunant konspiracinių bei komercinių elementų.
Parodoje eksponuojami nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų sukurti kūriniai atskleidžia skirtingų kartų ryšį ir tai, kaip skirtingų laikmečių socialiniame bei politiniame kontekste menininkų įgytos patirtys reikštos ir tebereiškiamos per eskapizmo, įgalinimo bei konspiritualumo – arba konspiracinio dvasingumo – prizmes.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 3 d.

Algimantas Jonas Kuras: „Himnas perskilusiai šypsenai“

Ši paroda – lyg poetinė retrospektyva, apžvelgianti žinomo tapytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrybą ir išryškinanti jos aktualumą šiandien klestinčiame ekologinių, kvazireliginių ideologijų kontekste. Žmogaus poveikio gamtai, taršos, gamtinių resursų išnaudojimo, žaliavų antrinio panaudojimo, gyvūno kūno preparavimo, žmogaus-daikto-mechanizmo problematika dažnai kultivuojama dabartiniame meno, gamtos ir socialinių idėjų lauke. Ekokatastrofinė nuotaika persmelkusi visą mūsų kasdienybę ir ateitį. Žvelgdami į A. Kuro tapybą, galime lengvai apsigauti, jei joje matysime tik ekologines temas, – autorius sau kėlė tikslus priešintis vyravusiam ideologiniam fonui ir optimistinės sovietmečio realybės propagandai.
Monumentalius mechanizmus, idealizuotus, suestetintus industrinius peizažus ėmė keisti kasdienių situacijų ir aplinkos vaizdavimas: mėsos malimo mašinėlės, žmonės viešajame transporte ar tualetuose, iš sraigtasparnio chemija tręšiami pasėliai… Autorių masino visa tai, kas progresą postuluojančioje sovietinėje kultūroje buvo laikoma paribiais: apleistos vietovės, sandėliukai, miške išverstos šiukšlės, kurias ne tik panaudodavo kaip tapybos motyvus, bet ir parsinešdavo į dirbtuves kaip įdomius skulptūrinius ready made’us, iš kurių konstruodavo asambliažus arba instaliuodavo savo aplinkoje.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)  veiks iki birželio 16 d.

Andrej Polukord: „Nežinomi grybai“

Antropoceno epochos vertybės gręžiasi į žmogaus sąžinę ir beda pirštu į žmoguje vis dar gyvą grobuonio instinktą. Ilgai klestėjęs gamtos išteklių pajungimas besaikiam vartojimui, žmogaus dominavimas gyvosios gamtos atžvilgiu ir jos kontrolė šiandien keičiami naujais pasakojimais apie žmogaus atsakomybę ir planetos ateitį. Jaunosios kartos tarpdisciplininio meno kūrėjo Andrejaus Polukordo (g. 1990) paroda „Nežinomi grybai” kviečia pasinerti į paradoksų ir pokštų kupiną distopinę pasaką, nukeliančią į mišką, kuriame auga grybai.
Įvairių šalių tautosakoje ir mitologijoje grybai pasižymi ypatingu statusu. Siejami su gamtos dvasiomis ir vaisingumu, taip pat su chtoniška mitine būtybe – velniu – ir jam priskiriamomis mirties bei pinigų sferomis. Dažnai grybai perteikiami kaip gyvos, net žmogiškos būtybės, pasirodančios ne visiems, o tik ypatingiesiems, apdovanotiems grybų laime arba sėkme.
Visgi grybų karalystėje gausu ir neįprastų, nežinomų rūšių. Būdamas ne tik sėkmingas grybautojas, bet ir grybų kolekcininkas, A. Polukordas šioje parodoje supažindina su naujomis, invazinėmis grybų rūšimis, kurias pramoniniu būdu išauginome ir miške pasėjome mes patys.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)  veiks iki birželio 9 d.

„Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“

Vytauto Kasiulio muziejų pasiekė Kumu muziejuje Taline eksponuota paroda, skirta trijų Baltijos šalių dailininkių – Malle Leis (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) sovietinės eros pabaigos – 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio – kūrybai. Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūrinių, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos kiekvienos darbai sukuria kitų dviejų suvokimui. Visos trys menininkės yra sukūrusios darbų, kuriuose jų herojė išžengia iš paveikslo erdvės ir atsuka žiūrovui nugarą, atverdama išėjimo arba skverbimosi į naują teritoriją vizualines metaforas. Kituose paveiksluose menininkės žaidžia su daugybiniais rėmais, išjudinančiais stabilios ir vieningos realybės pojūtį.
Leis, Tabaka ir Rožanskaitė – visos buvo išskirtinės menininkės sovietų okupuotose Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Išsilavinimas, kurį jos gavo dailės institutuose Taline, Rygoje bei Vilniuje 6-ame ir 7-ame dešimtmečiais, ideologiniais bei estetiniais principais buvo panašus, bet jos labai greitai iš tų principų išsiveržė: nebūtinai tiesiogiai priešinosi tuometinei šių mokyklų meno vagai, bet nardė po tuos vandenis taip, kad išklibintų tarsi savaime suprantamus motyvus bei gestus, o prasmes panardintų neaiškumo pursluose.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki rugsėjo 8 d.

„Kontr-argumentas VI: Autsaideriai“

Kai kultūrinės hegemonijos keičia savo normines galios formas ir nebegalima identifikuoti tų pačių dominavimo matricų, kurios ilgą laiką buvo būdingos institucijoms, kyla klausimas, ar vis dar įmanoma subversyvi intervencija į organizmą, kurio stiprybe tapo atvirumas ir įtrauki įvairovė? Kur slypi alternatyvių idėjų skleidimo, pasipriešinimo, opozicijos potencialas? Ar įmanoma veikti išvengiant dalyvavimo sistemoje, ir ką reiškia šiandien būti autsaideriu?
Autsaideriai bando pasaulį atpažinti tokį, koks jis yra, būti realistais, būti dalimi, atrasti ir žemėlapiuoti neištirpstančių ledynų lytis, pirštu rodyti į heterogeniškas erdves homogenizuojančias vertybes, intelektines madas, savireferencinius socialinius ryšius ir vidinius antagonizmus. Bet jei norime ką nors pakeisti, mums nereikia atmesti to, kas jau yra sukurta, mums reikia rasti sąlygas infiltracijai, galimybes veikti sistemos viduje, būti diversine grupe, „penktąja kolona“, kuri eksploatuoja institucijų pažeidžiamumą – jų atvirumo pažadą, leidžiantį pramušti baltų plokštumų išores ir užskvotinti už jų esančias erdves, subversiškai pasinaudoti gravitacijos centrais ir jų infrastruktūra, atminties kūrimo ir ateities kontrolės galiomis, suvirpinti sustabarėjusią kaitą ir pasinaudoti, siekiant apgriauti konsensuso regimybę.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gegužės 19 d.

Dainius Liškevičius: „Obsesijos“

Kas atsitinka bandant muziejuje išeksponuoti patį muziejų? Bandant atverti fizines, kultūrines ir teisines struktūras, skirtas išryškinti vis besikeičiantiems istorijos pasakojimams? Panašu, kad Dainiaus Liškevičiaus personalinėje parodoje tai įsuka daugybę Obsesijų – viena kitą perpinančių kelionių į daiktų ir išteklių pasaulį. Leisdamiesi į jas, rizikuojame sutikti kažką dar keistesnio nei menas – gal net savo pačių prisirpusius lūkesčius tuščio rėmo ertmėje.
Būtent istoriniai paveikslų rėmai, laikomi Radvilų rūmų dailės muziejaus rinkiniuose, kartu su kitais eksponatais bei veiklos reliktais, tampa viena iš svarbiausių D. Liškevičiaus parodos dalių. Eksponuojami šalia menininko fotografijų kolekcijos ir specialiai sukurto filmo, jie kviečia mąstyti apie istorijos paraštes ir paradoksus, apie kultūros tvarumą realių iššūkių ir grėsmių kupiname pasaulyje. Apie balzamuotas mumijas, kurios pirmos išmetamos per bortą istorijos audroje – ir tuos kelis neracionalius gyvybės pėdsakus, kurie mus nuo jų skiria.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki birželio 2 d.

„Suprasti Lietuvą“

Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

„Subtili mėlyna: ką matė stiklo akutės?“

Vieno eksponato parodoje „Subtili mėlyna: ką matė stiklo akutės?“ pristatomas Palangos kapinyno moters kape rastas unikalus masyvus smeigtas kryžine galvute su prikabintų sudėtinių kabučių juosta. Smeigtas ir kabučiai yra žalvariniai, padengti plonomis ornamentuotomis sidabro plokštelėmis, galvutė papuošta kūgeliais, o kabučio plokštelės inkrustuotos mėlyno stiklo akutėmis. Puošybinės detalės iš mėlynos spalvos stiklo – karoliai, papuošalų akutės – tuo metu buvo ir prabanga, ir geidžiama madinga detalė.
Mirusioji pomirtinei kelionei buvo išruošta prabangiai. Jos galvos dangalas galėjo būti susegtas žalvarine lankine žieduotąja sege su galvute, papuošta sidabro plokštele ir mėlyno stiklo akute. Ant mirusiosios krūtinės rastu dideliu smeigtu kryžine galvute su plokštelių kabučiais greičiausiai buvo susegta austinė skraistė ar skara. Smeigtas žalvarinis, padengtas plonomis sidabro plokštelėmis, galvutės kryžmos užbaigtos apskritomis plokštelėmis su kūgeliais. Prie smeigto prikabintas kabutis iš pusmėnulio ir skirtingo dydžio stačiakampio formų plokštelių, tarpusavyje sujungtų grandelėmis. Kabučiai, kaip ir smeigto galva, padengti sidabru ir iškalstyti ornamentu. Viršutinė ir apatinė kabučio plokštelės inkrustuotos mėlyno stiklo akutėmis. Prie apatinės plokštelės prikabintos penkios grandinėlės su klevo sėklos formos kabučiais galuose.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki gegužės 5 d.

Arūnas Baltėnas: „Žemaičių šeimos istorija"

Fotomenininko  Arūno Baltėno kūryboje jau daugiau nei tris dešimtmečius fiksuojamas praeinantis laikas. Tai – šviesi ir pozityvi fotografija, kartais pasižyminti nostalgija bei sentimentaliu grožiu. Viena pagrindinių temų – laikas ir dėl jo išryškėjantys pakitimai, slinktis, sustojusio miesto akimirkos. A. Baltėno nuotraukos pasižymi motyvų įvairiapusiškumu – tai ne tik architektūra, bet ir žmonių fotografijos, portretai, nuolat besikeičianti aplinka ir su ja susijusi istorija.
Autoriaus dėmesys autentiškai lietuviškai sodžiaus esačiai išryškėjo dar kuriant seriją „Namų tyloje”. O naujajame darbų cikle „Žemaičių šeimos istorija” A. Baltėnas pateikia fotografijas, kurtas pastaruosius 15 metų, kuriose su didele atida ir jautrumu pasakoja apie vienos šeimos gyvenimą.
„Nuo 2009-tųjų metų iki šiol fotografuoju Kimčių šeimyną, gyvenančią atokiame vienkiemyje Mažeikių rajone. Tik pradėjus fotografuoti, šeimoje buvo: vyras, žmona, dvi dukros, sūnus ir vyro mama. Šiuo metu sodyboje gyvena vyras su žmona, mama mirė prieš kelis metus, vyriausia duktė ištekėjo ir turi tris vaikus, gyvena netoliese, jauniausia dukra ištekėjo šį pavasarį.
Per visus šiuos metus fotografavau šios šeimos kasdienius darbus visais metų laikais, šventes (vestuves, krikštynas, Velykas), laidotuves. Šeimos gyvenimas labai skiriasi nuo mums įprasto šių dienų ritmo: jie gyvena 19-o amžiaus troboje, turi daug naminių gyvulių, paukščių, dirba apie 50 hektarų žemės. Ypač artimi jų tarpusavio santykiai, nežiūrint sunkių darbų ir užklumpančių ligų bei kitų negandų, visi namiškiai puikiai sutaria ir pasitiki vienas kitu. ”  – pasakoja Arūnas Baltėnas.
„Prospekto”  galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.

Rimaldas Vikšraitis: „Vietinis“

Jau 15 metų Rimaldas Vikšraitis yra vienas geriausiai pasaulyje žinomų Lietuvos fotografų. Po 2009 metais Arlio fotografijos festivalyje pelnyto prizo, kuriam Rimaldą nominavo britų fotografijos legenda Martinas Parras, autoriaus parodos rengiamos visame pasaulyje, knygos ir katalogai leidžiami novatoriškų leidyklų, beveik nė viena Lietuvos fotografijos reprezentacija neapsieina be R. Vikšraičio darbų.
Parodoje „Vietinis“ žiūrovai bus pakviesti susipažinti su mažiau rodytais ir eksploatuotais ankstyvaisiais Rimaldo Vikšraičio kūriniais. Skirtingai nei populiariausiuose cikluose „Pavargusio kaimo grimasos“ ar „Vienkiemio godos“, 1975–1985 kurtose fotografijose dar ne tiek daug destruktyvių ar groteskiškų elementų, bet jau labai ryškus autoriaus siekis parodyti gyvenimo ir būties paradoksus bei komiškumą. Fotografavimas būnant savo fotografuojamųjų artimu pažįstamu, personažų netraktuojamu prašaliečiu, sukuria tik R. Vikšraičiui būdingą fotografijų atmosferą. Skirtingai nei daugelis menininkų, R. Vikšraitis vuajeristiškai nestebi ir neegzotizuoja lietuviškos periferijos, jis tiesiog ten yra, jis yra tos aplinkos vietinis. Kaip pastebėjo ir jau minėtas M. Parras, Rimaldo fotografijos nepasakoja apie kažką nepažinaus ar retai sutinkamo, jos fotografuotos taip, it fotografas pats dalyvautų tame vakarėlyje. Dėl tokio artumo savo fotografijų herojams tos komiškos ir paradoksalios situacijos niekada netampa pašaipomis ar egzaltuotais pasakojimais. Todėl ir vienos Kauno fotografijos galerijos išleistos R. Vikšračio knygos pavadinimas „Tikras pasaulis“, atrodo, galėtų apibendrintai nusakyti visą autoriaus kūrybos esmę.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki gegužės 25 d.

Remigijus Treigys: „Tribūna“

Remigijus Treigys savo parodose paprastai pristato pavienius fotografijų ciklus, dažniausiai – naujausią kūrybą. Retrospektyvaus pobūdžio parodą, apimančią ryškiausius kūrybos etapus, jis buvo surengęs tik Klaipėdoje, beveik prieš dešimtmetį. Platesnio šio autoriaus kūrybos pristatymo Vilniuje lig šiol nėra buvę. Paroda „Tribūna“ – pirmoji, suteikianti galimybę pamatyti R. Treigio kūrybą nuo jos pradžios – 1988 m. iki 2023 metų. Nors ekspoziciją sudaro apie pusšimtis autorinių atspaudų, retrospektyva ją pavadinti būtų netikslu. Pastarąjai reikėtų gerokai didesnių salių, kad būtų galima išsamiai pristatyti visą autoriaus kūrybos raidą. Todėl ši paroda buvo formuojama išryškinant ir akcentuojant svarbiausius, bet tikrai ne visus R. Treigio kūrybos momentus. Tai – autoriui būdingos, atpažįstamos raiškos fotografija ir eksperimentiniai kūriniai, kurie taip pat nenutraukia ryšio su šia medija. Net ir atsisakęs fotoaparato, R. Treigys naudoja tuos pačius principus – šviesos ir chemijos pagalba formuoja savo minčių išklotines. Ir nors pastarieji darbai netenka realaus pagrindo ir įgyja savotišką autonomiją tikrovės atžvilgiu, tai – ta pati R. Treigio tikrovė, jo laukai ir laikai, tie patys „treigiški“ horizontai.
Parodos idėja remiasi vienu pirmųjų R. Treigio darbų – „Tribūna“ (1989). Šis kūrinys buvo pasirinktas kaip dabartinė autoriaus pozicija, kaip momentas, nuo kurio prasidėjo visa jo kūrybinė veikla ir taškas į kurį jis sugrįžta, kad visa tai, ką sukūrė per trisdešimt metų galėtų apžvelgti. Pasirinkdamas gana kompaktišką temų ir raiškų rinkinį jau keli dešimtmečiai šis autorius kuria daugiasluoksnes ir daugiaprasmes fotografijas. R. Treigio fotografija išryškina svarbius Lietuvos meninės fotografijos momentus. Jis – vienas ryškiausių nuobodulio estetikai priskiriamų autorių, turintis unikalų, atpažįstamą ir vis dar koreguojamą braižą.
VDA parodų salės „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 5 d.

Donata Minderytė: „Vaizdinis vertimas / Jump Cut“

Parodoje pristatomi Donatos Minderytės tapybos darbai atsispiria nuo tapytojos meno doktorantūros tyrimo, kuris tiek praktiškai, tiek teoriškai galynėjasi su „neišverčiamais“ vaizdais bei tiria, kas nutinka juos verčiant į šiuolaikinę tapybą. Kino terminas Jump Cut sufleruoja tam tikrą atotrūkį tarp teorijos ir praktikos, nurodo į tapybos darbuose šmėžuojančius kino skolinius, kurie vienur randasi kaip tiesioginės citatos, kitur kaip jau beveik neapčiuopiami kompoziciniai ar spalviniai signalai. Jump Cut – tai nuoroda į tapybos darbuose atsirandantį „neišverčiamumo plyšį“, tarsi šuolis laike, praleidžiant naratyvinį pasakojimą, atsitraukiant nuo intelektualinio turinio ir atsigręžiant į pačios tapybos siūlomus parametrus, raiškos ribotumą ir kartu atvirumą interpretacijai. Pamatinis tapybos aspektas – tyla. Tapyti – tai ištraukti iš konteksto, išversti patirtis į apčiuopiamą formą, bet vertimo procese susiduriant su motyvus apraizgiusiomis konotacijomis ir istoriniu bagažu toje tyloje ima skleistis mikrogarsai, o jų skleidžiamo šnabždesio diapazoną sąlygoja ne tik menininkas-vertėjas, bet ir suvokėjas. Tuo tarpu kalbėti vien apie tapybą vis tik neišeina.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)  veiks iki gegužės 17 d.

Geistė Marija Kinčinaitytė ir Lidija Kononenko: „Posaulės“

Parodos pavadinimas „Posaulės“ skleidžiasi įvairiomis kryptimis, kurios persipina menininkių instaliacijose bei video kūriniuose. Taip pat tai terminas, kuriuo siekiama apibūdinti optinį fenomeną – atmosferos sąlygų nulemtą saulės atspindį po horizontu. Tokią netikrą saulę – atspindį debesyse – kartais galima pamatyti iš lėktuvo. Netikros saulės reiškinys, pasak filosofo Michelio Serreso, gali būti siejamas ir su „ugnies“, „signalo“ ekonomikomis. Knygoje „The Parasite“(1982) jis tai apibūdina kaip troškimą sukurti saulės imitaciją Žemėje – ryškiausią kapitalizmo atspindį. Serresas aiškina netikrų saulių fenomeną kaip galimus rezervuarus – naftos, dujų, anglies resursus, užtvenktas upes, duomenų bazes ir į orbitą iškeltus, nenutrūkstamą informacijos bei kapitalo tėkmę užtikrinančius palydovus. Lietuvių kalba „Subsuns“ („Posaulės“) skamba ir kaip „daugybė pasaulių“ – taip parodos pavadinimas įgyja ir kitą paskirtį – tampa kvietimu įsivaizduoti alternatyvius sambūvio su pasauliu būdus.
Lidija Kononenko (gimusi Lietuvoje) – Londone gyvenanti vizualiųjų menų kūrėja. Savo kūryboje apjungdama skulptūrą, videomeną, tekstus ir garsą ji tyrinėja su žmogiškuoju būviu susijusių mokslinių tyrimų metodologijas. Kononenko darbuose asmeniškumas persipina su analitiniu požiūriu, nagrinėjami įvairūs kūno ir įkūnijimo supratimo būdai – nuo fizinių būsenų, pvz., fizinio krūvio ar užmigimo, vizualinės išraiškos – iki tokių emocijų kaip įsimylėjimas. Per mokslo prizmę žvelgdama į save kaip į vietą, kurią reikia kartografuoti ir prižiūrėti, ji apsvarsto biomedicinos plėtrą į privačias sferas.
Geistė Marija Kinčinaitytė (gimusi Lietuvoje)– menininkė ir tyrėja, fotografijos bei videomeno praktikoje tyrinėjanti susvetimėjimą ir nežinomybę. Apskritai jos praktiką apibrėžia susidūrimai su keistumu (angl. eerie), kuris suprantamas tiek kaip komforto zonos – savęs, žmogiškumo, gyvenamosios vietos ar aplinkos – netekimas, tiek kaip budrumas jaučiant dar neidentifikuotą esatį.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.

„Ieškok Vienintelio“

„Viename garsiausių savo paveikslų Caravaggio tapo intymią sceną – tamsos apgaubtas vienišas Narcizas žvelgia į vienintelį savo atspindį vandenyje. Kaip stiklas tolygus vandens paviršius grąžina Narcizui jo tamsų atvaizdą, ir šis, pakerėtas savo paties žvilgsnio, užsisuka begalinio ilgesio kilpoje. Tas, kurio jis siekia, yra jis pats, bet savęs pasiekti jis negali.
Buvo manančių, jog Narcizą galima laikyti tapybos išradėju. Tarsi kiekvienas tapytojas pirmiausia irgi yra tas, kuris bando įsižiūrėti į raibuliuojančius paviršius ir pamatyti save, savo laiką, vietą ir aplinką. Tačiau sykiu jis ir atsidavęs tarnauja iliuzijai. Kiekvienas jo paveikslas siekia suvilioti ir tapti kerinčiu vandens paviršiumi, užburiančiu tą, kuris į jį žiūri.
Bet šių laikų Narcizas, kietai įmigęs nuo savo atspindžių pertekliaus, sapnuoja košmarą. Jis sapnuoja, kaip skaidrus vanduo, visuomet kerėjęs savo atspindžio jėga, nė kiek nedrumsčiamas pamažu ima gesti, virsdamas tiršta dumblina mase. Ir štai jis žiūri jau nebe į lygų vandenį paviršių, o į abejingą klampynę. Jis regi, kaip jo atvaizdas išsisklaido pabiruose blyksniuose, susigerdamas į nieko neberodantį paviršių. Dabar savęs jis jau nebesiilgi – jis ilgisi paties ilgėjimosi.“ (Brigita Gelžinytė)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.

„Helsinki Litho“ (Suomija) narių grafikos paroda „Akmuo šneka“

Ekspozicijoje pristatomi penkių litografijos technika aktyviai kuriančių menininkų – Romos Auškalnytės, Kallės Bergo, Matti Hintikkos, Kuutti Lavoneno ir Kaisu Sirviö – darbai. Paroda drauge reprezentuoja Helsinkyje veikiančią litografijos studiją „Helsinki Litho“. Ši studija įkurta 2001 m. suomių menininkų Kuutti Lavoneno ir Matti Hintikkos iniciatyva, susirūpinus dėl vienos iš klasikinių grafikos technikų – litografijos – ateities. Ilgainiui prie iniciatorių prisijungė daugiau menininkų – Kalle Bergas, Kaisu Sirviö, Roma Auškalnytė ir kt. Jaunoji lietuvių grafikė kartu su menininku Kalle Bergu yra nuolatiniai „Helsinki Litho“ spaustuvininkai, jie bendradarbiauja su Suomijos ir kitų šalių menininkais, spausdinant jų estampus.
Parodos „Akmuo šneka“ kūrinius vienija litografija – čia eksponuojami tiek tradicinių formų ir technikos galimybių, tiek eksperimentiniai, litografijos procesą aktualizuojantys šios grafikos technikos pavyzdžiai. Darbai perteikia individualų autorių stilių, anot menininkų, bandymus prakalbinti litografinį akmenį, sukurti savitas istorijas, tekstūras bei formas.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.

Naujas muziejuje: kariuomenės savanorio šaukštas ir šakutė

Į muziejų atkeliavę nauji eksponatai turi nueiti ilgą kelią, kol būna paruošiami eksponuoti lankytojams. Norėdami sutrumpinti šį kelią, Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje periodiškai pristatysime naujausius ir įdomiausius gautus eksponatus.
Šį kartą pristatome neseniai muziejaus įsigytus stalo įrankius – šaukštą bei šakutę, kurie yra nepaprasti. Įrankiai priklausė Lietuvos kariuomenės savanoriui, vyr. leitenantui Soterui Marcinkui. S. Marcinkus 1902 m. rugpjūčio 1 d. gimė Kaune. Čia jis mokėsi „Saulės“ gimnazijoje, o 1920 m. sausio 16 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Naujai iškeptam savanoriui teko dalyvauti nepriklausomybės kovose prieš lenkus. Prezidentas Aleksandras Stulginskis S. Marcinkui suteikė pėstininkų leitenanto laipsnį.
Eksponatai yra svarbūs ir įdomūs ne tik dėl asmenybės, kuriai jie priklausė, bet ir dėl ant jų matomo ženklo. Ant šaukšto bei šakutės išgraviruota Kunigaikštienės Birutės ulonų pulko monograma.
Kauno pilies (Pilies g. 17) 4-ame aukšte eksponuojama iki birželio 5 d.

„Galingi, nes vieningi!“

2024 m. sukanka 20 metų nuo Lietuvos įstojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Minint šią svarbią sukaktį, greta Kauno pilies atidaryta lauko paroda „Galingi, nes vieningi!“, kuria siekiama pristatyti NATO šalis, organizacijos svarbą ir Lietuvą jos sudėtyje. Šią parodą 2023 m. parengė ir NATO viršūnių susitikimo Vilniuje proga pristatė LR krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus.
Ši paroda – tai galimybė visuomenei plačiau susipažinti su organizacija, jos misija, šalimis narėmis. Lankydami parodą kauniečiai ir miesto svečiai turės galimybę daugiau sužinoti apie NATO šalių karines pajėgas, jų stojimo į aljansą priežastis, dalyvavimą bendrose karinėse misijose, galiausiai, žvilgtelėti ir į Lietuvoje tarnaujančių karių kasdienybę.
Paroda eksponuojama greta Kauno pilies – vieno svarbiausių LDK gynybinių objektų. XIV a. pastatyta pilis buvo strategiškai svarbiu Nemuno bei Jūros upių gynybinės sistemos elementu, todėl jos aplinkoje simboliškai atsiskleidžia ir paroda apie dabarties gynybos pajėgų susivienijimą, joje plėtojamos temos.
Kauno pilies lauke (Pilies g. 17) veiks iki lapkričio 2 d.

„BIBLIJA VAKAR, DABAR IR PER AMŽIUS: džiaugsmas sielai, grožis akims“

Šioje parodoje lankytojai galės susipažinti su trumpa Biblijos atsiradimo ir vertimų istorija, senaisiais leidiniais iš Biblijos draugijos bei Trakų istorijos muziejaus archyvų, turės unikalią galimybę pavartyti ir paties pirmojo J. Bretkūno (1590 m.) Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą rankraščio faksimilę ir moderniausiąjį šiuo metu atliekamą Naujojo Testamento ekumeninį vertimą su komentarais. Taip pat galės pasigrožėti nuostabių autorinių įrišų kolekcija, jungiančia tiek knygos restauratorių istorines žinias bei praktinius įgūdžius, tiek dailininkų odininkų ir menotyrininkų kūrybinį polėkį.
Tarp įdomesnių eksponatų – 1824 m. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos redaguotas leidinys ir vestuvinis dovanų egzempliorius – prabangus odinis įrišas, kuriam sukurti panaudota atsiradusi nauja medžiaga – plastikas (Trakų istorijos muziejaus rinkiniai).
Parodą papildys ir jos sakralinį turinį pagilins bei išryškins unikalūs liaudies meno skulptūros bei grafikos darbai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki birželio 9 d.

Grėtė Labanauskaitė: „Pasimatuok jausmą“

Parodoje pristatomas Grėtės Labanauskaitės meninis projektas mažina atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų per nevizualius mados objektus. Čia rega neturi pranašumo – visi objektai gali būti (ir yra) suvokiami per kitus jutimus, pasitelkiant vaizduotę ir prisiminimus. Parodoje siekiama asmenims su regos negalia suteikti galimybę pažinti madą, o regintiesiems padėti iš naujo atrasti juslių teikiamą naudą bei jų turtingumą.
Dizainerė Grėtė Labanauskaitė drabužį savo kūryboje paverčia „socialiniu įrankiu“. Bakalauro studijų metais sukurta taktilinė drabužių kolekcija „TU“ laimėjo Jaunojo dizainerio papildomą prizą’21 ir Dizaino dienos’21 pagrindinį prizą, buvo pristatyta Lietuvos ir užsienio mados renginiuose. Magistro baigiamasis darbas „Pasimatuok jausmą“ tapo laureatu Gero dizaino’23 apdovanojimuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 9 d.

„Čiurlionis ir dizainas“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, siekdamas skatinti šiuolaikinius dizaino, meninių industrijų kūrėjus naudoti neišsemiamą Čiurlionio kūrybą, pritaikant jos idėjas mūsų kasdieniniame gyvenime, pradeda mini parodų ciklą „Čiurlionis ir dizainas“.
Politikas, meno ir kultūros istorikas, žymiausias M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas Vytautas Landsbergis šio menininko kūryboje atranda vis naujų įkvėpimų. Gausiai Čiurlionio kūriniuose randamus tradicinius lietuviško tautiško dizaino elementus profesorius kviečia aktualizuoti ir naudoti mūsų kasdienėje aplinkoje.
Profesoriaus Vytauto Landsbergio ir UAB „Audėjas“ bendrų pastangų dėka buvo sukurtas audinio pavyzdys, remiantis M. K. Čiurlionio kūrybos motyvais.
Parodoje pristatomas ir baldų meistro Arvydo Tijūšo sukurtas krėslas pagal Čiurlionio eskizą. Profesoriaus dukrai Birutei Landsbergytei bevartant daugybę menininko piešinių, kilo mintis M. K. Čiurlionio nupieštą kėdę su lietuviškais motyvais pagaminti ir padovanoti tėčiui.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 2 d.

Gerardas Raitas Šatūno parodaas: „Einant M. K. Čiurlionio keliu „Viskas ir niekas“

M. K. Čiurlionio tapyba yra labai svarbus XX a. pradžios Lietuvos meno modernumo liudijimas. Dailininkui G. R. Šatūnui tai taip pat turi didelę reikšmę, todėl savo parodą jis skiria ateinančioms M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms paminėti. „O ypatingas žemiškas [kun.] pradas, visų daiktų pagrindas ir gimstančioji jėga, suderinantis savyje tai, kas ateina iš dangaus. Neaprėpiamas ir apimantis visus daiktus, jo galia begalinė. Jame glūdi didi šviesa, ir jis veda visus daiktus į jų paskirties išsipildymą.“
G. R. Šatūnas baigė mokyklą Druskininkuose. Vėliau studijavo Estijoje, Talino dailės akademijoje, vitražo ir dekoratyvinės taikomosios dailės discipliną ir įgijo taikomojo meno tapytojo kvalifikaciją. Jo sukurti vitražai papuošė kelis valstybinius pastatus ir keletą bažnyčių Lietuvoje (vitražas Mykolo Romerio universitete Vilniuje, vitražai Druskininkų, Kybartų ir Gelvonų bažnyčiose). G. R. Šatūnas kuria ne tik vitražo srityje, savo kūryboje menininkas naudoja mišrią techniką, jo tapymo objektais dažnai tampa architektūra, natiurmortai bei peizažai. G. R. Šatūnas nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys, nuo 2003 m. Roterdamo Centrum Bilden Kunst (CBK) narys. Menininkas yra surengęs tapybos, grafikos bei vitražo parodas Lietuvos, Estijos, Belgijos, Švedijos, Danijos ir Nyderlandų galerijose.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki gegužės 16 d.

Remigijus Ščerbauskas: „Bučiniai“

Velnių kolekcijos ekspozicijose pristatomi fotografo Remigijaus Ščerbausko darbai bučinių tema išryškina intymumo, pasitikėjimo ir meilės sąvokas. Tačiau eksponuojamos šiame muziejuje fotografijos įgauna ir kitokią prasmę, kai autorius ima ir šmaikštaudamas atvirai paklausia: „Ką manote, po velniais?..“ Ir tuomet lieka pereiti prie kalbinio naratyvo arba mūsų visų išmoktų frazių, įrašytų pasąmonėje kaip archetipiniai aidai, kurie tyliai pradeda šnibždėti velniškus meilės žodžius. Lieka tik nepaslysti – juk bučiuojamasi per stiklą.
R. Ščerbauskas – fotografas, užsiimantis gatvės fotografija, kuriantis portretus. Fotografo akis nuolat ieško savito požiūrio į gyvenimo situacijų įamžinimą. Jo meninis stilius formavosi kuriant nespalvotus studijinius portretus. Po šešerių metų darbo studijoje fotografas perėjo prie gatvės fotografijos žanro, ieškodamas dabartinės miesto aplinkos. Daugelyje jo kūrinių sustabdytos miesto gyvenimo akimirkos, kurios, jei nebūtų užfiksuotos, liktų tik kaip niekur neegzistuojančios miesto tekančio ritmo prabėgusios detalės.
R. Ščerbauskas 1996 m. WICE Leeuwarden (Nyderlandai) įgijo menų bakalaurą. Aktyviai fotografuoti gyvenimą Kauno ir užsienio šalių miestų gatvėse pradėjo nuo 2007 metų. Jo fotografijų galima surasti įvairiose internetinėse galerijose, svetainėse („Urban Street Photography“, „Streets In Color“), spaudoje (žurnaluose „Schwarzweiss 115“, „Vision libres URBAN POETRY“, „Inspired Eye Magazine“, fotografijų knygoje „WE STREETS Street photography from around the Globe“), nuolat vykstančiose parodose.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki  rugpjūčio 31 d.

Aleksandras Macijauskas: „Gyventi“

A. Macijauskas gimė 1938 m. Kaune, jo kūryba giliai įsišaknijusi miesto istorijoje ir kultūroje. Jo ankstyvoji patirtis tiek konfliktiškoje miesto, tiek šiurkščioje kaimo aplinkoje padarė didelę įtaką jo įvairiapusiškai kūrybai. Aleksandras Macijauskas ilgus metus (iki 2009m.) vadovavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui ir įkūrė Kauno fotografijos mokyklą, formuodamas būsimas fotografų kartas. Jis vertinamas dėl savo didžiulės įtakos Lietuvos fotografijos raidai.
Unikalus Macijausko stilius, pasižymintis dinamiškomis kompozicijomis ir modernia estetika, pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Jo darbai buvo eksponuojami kartu su pasaulinėmis fotografijos legendomis Briuselyje, Venecijoje, San Francisko modernaus meno muziejuje ir kituose svarbiausiuose pasaulio muziejuose bei festivaliuose. Savo pripažinimą pelniusiose serijose „Kaimo turgūs“, „Veterinarijos klinikos“ Macijauskas perteikia Lietuvos kultūros esmę, modernumą derindamas su tradicijomis ir suteikdamas savo objektams dramatiškumo, macijauskiško teatrališkumo.
Pasak dr. Tomo Pabedinsko, A. Macijauskas Lietuvos humanistiniam pasaulėvaizdžiui suteikė šiurkštumo, įtampos, konflikto, atviros ironijos, apmąstytos prasmės. Iš Macijausko fotografijų dvilypumo gimsta dramatiškumas. Geriausiuose autoriaus darbuose fotografijų formos ypatumai tikrovę paverčia neįprastu reginiu, leidžia fotografui sukurti meninį vaizdą, kurio prasmė atsiveria anapus vizualaus tikrovės dokumento ir akivaizdaus turinio. Macijauskas ne tik perteikia užfiksuotos akimirkos įtampą, bet ir visą mūsų gyvenimą parodo kaip groteskišką, gyvenimo ratui besisukant nuolat pasikartojančią dramą.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks ik gegužės 5 d.

„Résumé“

Kodėl Résumé? Todėl, kad šioje parodoje apibendrinama dabartinė Šiaulių miesto fotomeno situacija. Vienoje vietoje bus galima pamatyti visą  aktyvios Šiaulių miesto meninės fotografijos potencialą. Tai šiuo konkrečiu laikotarpiu mieste kuriančių menininkų ir fotografų kūrybos paroda, kurioje fotografinis vaizdas yra svarbiausia meninės raiškos priemonė. Taip šia paroda apžvelgiama miesto fotomeno situacija ir kryptingai skatinama tolimesnė fotomeno raiška mieste. Trečias ne mažesnis šio renginio tikslas – kad paroda taptų tęstiniu metiniu miesto kultūros įvykiu ir burtų fotografų bendruomenę bendriems sumanymams. Toks tęstinis renginys drąsins auditoriją ir kūrėjus matyti fotografijoje meninės saviraiškos galimybę, individualaus pasaulio kūrimo priemonę, originalaus matymo raišką.
Didelis tokios parodos privalumas – netikėti atradimai. Rengiant šią parodą paaiškėjo, kad Šiauliuose šiuo metu yra gausu labai įvairaus fotomeno kūrėjų. Tai minimalizmas ir natūralizmas, dizaineriška estetika ir kasdienybės brutalumas, senoji analoginė technika ir skaitmeniniai kaleidoskopai. Visa tai kalba apie ypatingai dinamišką miesto fotografijos situaciją. Labai gerai žinomos miesto fotomenininkų pavardės grupuojasi su negirdėtais vardais, kuriuos žino tik instagram‘o karta. Todėl ši paroda įdomi netikėtomis muziejinės, meno galerijų, virtualių platformų vaizdų estetikos samplaikomis. Tokie skambūs deriniai skatina ieškoti potencialių fotografinio vaizdo galimybių ir toliau, išnaudoti vaizduojamojo meno ir fotografijos sąveikas, objektyvu pasitikti kintančios tikrovės iššūkius, vaizdu byloti slapčiausius individo pojūčius.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki birželio 2 d.

Virginijus Šimoliūnas: „Mistika“

Virginijus Šimoliūnas (g. 1951 m. liepos 25 d. Kelmėje) – Lietuvos dailininkas, tapytojas, pedagogas. 1974 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1974 m. Vilniaus gamyklos „Elfa“ dizaineris, projektavo magnetofonus „Tonika 10“, „Inkaras“. Vėliau Šiaulių televizorių gamyklos dizaineris. Nuo 1980 m. Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) Menų fakulteto Dizaino katedros dėstytojas, docentas. „Gražinos dizaino studija“, „SSP grupės“ dizaineris. Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nuo 1979 m. dalyvauja miesto, respublikinėse bei tarptautinėse parodose. Surengė apie keturiolika personalinių parodų. Dailininko darbų yra prestižiniuose interjeruose Lietuvoje ir užsienyje. Paskutiniu metu dirba grafinio dizaino srityje. Svarbesni darbai: sukūrė firmų „Venta“, „Arkada“, „Liumenas“ firminį stilių, parduotuvių „Elva“, „Moteriški drabužiai“ vizualinę reklamą, nutapė paveikslus „Jūra“ (1983 m.), „Poza atostogoms“ (1992 m.), „Kryžius“ (1992 m.) ir kt. Virginijus Šimoliūnas yra pastovus metinės Šiaulių dailininkų parodos dalyvis, todėl šiauliečiai gerai žino jo grafišką, subtilių niuansų siurealistinę tapybą.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 4 d.

Raimundas Urbonas: „Gyvenimas po stalu“

„Raimundo Urbono (1963–1999) fotografinis pasaulis – taupus objektų rinkinys, tylus tonas ir žvilgsnį ribojantis langelis, įrėminantis autoriaus minčių piešinį. Autoriui ši medija – stebėjimo įrankis, kažkuria prasme – padidinamasis stiklas, net ir pačius banaliausius daiktus išdidinantis iki tiesos įrodymo. Pasaulį aplink save jis matė ir suvokė būtent taip. Todėl taip rodė jį ir kitiems. Mažuose formatuose saikingai naudodamas raiškos priemones, jis gebėjo sutalpinti stebėtinai daug: mąslų kolegos žvilgsnį, mylimos moters prisilietimą, jaukią namų netvarką ir vietoje nenustygstančią vaikystę. Čia tilpo ir hipavimo kelionės po buvusią Sovietų Sąjungą: naujai pažinti kraštai, seni bičiuliai ir ten pat pastebėtos neįpareigojančios buities detalės. Fragmentuodamas savus ir svetimus gyvenimus, kartais kadrus suporuodamas ir tokiu būdu dar labiau išplėtodamas mintį, R. Urbonas konstravo vientisą istoriją, visada pasakojančią tą patį – apie būties trapumą. Nesvarbu, su kuo ir kur bebūtum.
Šis menininkas nebėgo nei nuo laiko, nei nuo vietų, nei nuo žmonių. Veikiausiai priešingai, jis noriai sugrįždavo prie tų pačių veidų, pokalbių, į tas pačias vietoves. Taip lyg dar kartą pasitikrindamas jau užfiksuotų vizualinių pranešimų tvarumą. Kita vertus, jo nesibaigiantis erdvės ir materijos dialogas niekada neperaugdavo į triukšmingą ginčą. Autoriaus fotografijoje – vien tylus šnabždėjimas, dalijimasis, ramus išsipasakojimas ne tik apie dabartį, bet ir apie tai, kas galėtų vykti ateityje. Sąmoningai išblukintas vaizdas dėvi laiką, prigesina žinojimą ir maskuoja prisiminimus. Jokios režisūros, vien atviras žvilgsnis pa(si)liekant spėlioti – buvo tai, ar dar tik bus?..“ (Danguolė Ruškienė)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai)  veiks iki birželio 23 d.

Goyos raižiniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus

Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų meno muziejus pristato garsiuosius Francisco Goyos ofortų ciklus „Kapričai“ ir „Karo baisumai“. Šiandien šie pernelyg atviri darbai suvokiami kaip ypač aktualūs. Menininkas parodė, kad blogis turi būti sustabdytas, net jei jis atrodo nekaltas, ir kaip baisiausią blogį vaizdavo karą.
Pagrindinė ciklo „Kapričai“ tema – blogis, kuris, nuolat keisdamas išvaizdą, valdo žmoniją. Žiaurumas skatina dar didesnį žiaurumą, ištvirkimas sunaikina visus, kurie prie jo priartėja, o teisėjai tampa ne ką geresni už teisiamuosius. Pirmuosiuose lakštuose Goya pavaizdavo kaukę – XVIII a. meno atributą, turėjusį sukurti lengvo žaismo, smagios paslapties pojūtį. Tačiau „Kapričuose“ maskaradas – ne šventė, o visiškas melas, triumfuojanti yda, vos pridengtas blogis.
Antroje ciklo dalyje veikia šlykštūs velniško pasaulio atstovai. Kai kurie iš jų įkūnija tikras žmogaus ydas, o kiti neturi gyvenimiškų prototipų, perteikiančių visuotinio blogio idėją. Ciklo pabaiga dviprasmiška. Auštant demonai virsta žmonėmis, bet baimės dėl kitos nakties niekur nedingsta. Sunku įsivaizduoti, kad jų pasaulis bus malonus ir teisingas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki birželio 23 d.

„Nuo Dürerio iki Rembrandto“

Parodoje pristatomi Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus Vakarų Europos graviūrų rinkinio kūriniai. Muziejus pavadintas vardu garsių sutuoktinių, mecenatų, puikiai supratusių, kad pasaulio meno kūriniai turi būti prieinami visuomenei. Privati Chanenkų kolekcija tapo dabartinio muziejaus rinkinio, vieno įžymiausių pasaulio meno rinkinių Ukrainoje, branduoliu.
XX a. muziejaus rinkinio sudėtis keitėsi iš esmės. 3–4 deš. muziejus dažnai atiduodavo ir priimdavo iš kitur pavienius kūrinius ir dideles kolekcijas. Darbuotojai, kurių tuo metų buvo nedaug, nespėdavo dokumentuoti šio proceso. Tokios aplinkybės iki šiol sunkina rinkinio istorijos, ypač spausdintos grafikos kolekcijos, nagrinėjimą. Muziejaus kūrėjai informaciją apie grafikos kolekciją paminėjo tik kartą – 1919 m. pirmajame bibliotekiniame muziejaus inventoriuje ją pavadino „aplankasi su graviūromis iš Chanenkų rinkinio“.
1931 m. muziejus gavo per tūkstantį graviūrų iš Vasylio Ščavynskio (1868–1924), žinomo chemiko, meno žinovo, tyrinėtojo ir rinkėjo, kolekcijos. Dėl politinių aplinkybių priverstas palikti tėvynę, Ukrainos patriotas Ščavynskis įsakė vertingą tapybos ir grafikos rinkinį, fototeką ir biblioteką perduoti Kyjivo nacionaliniam muziejui arba Bohdano Chanenkos muziejui. Ščavynskis buvo nužudytas 1924 m. tuomečiame Leningrade. Jo našlė kartu su muziejininkais ir kitais ukrainiečių inteligentais kaip įmanydama stengėsi testamentą įvykdyti, nors to meto komunistai ir nepripažino privačios nuosavybės. Taip į muziejų pateko Luco van Leydeno graviūros, didelė olandiškų ofortų dalis ir neprilygstama Albrechto Dürerio „Madona su beždžione“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki birželio 23 d.

„kovotoJOS XIX–XX“
Ši paroda apie tai, kad pokariu moterys kartu su vyrais partizanais ėjo sunkiu, garbingu, vedančiu į Laisvę keliu, kovojo už gyvybę, už šeimą, už gyvą gyvenimą.
Buvo moterų partizanių, kurios kovojo ginklu, gyveno šaltuose, drėgnuose, mažuose bunkeriuose, dalyvavo ginkluotuose susidūrimuose, žuvo kartu su vyrais.
Dažniau moterys pasižymėjo ne tiek kovinėse akcijose, kiek kituose svarbiuose darbuose, būtent medicinos ir spaudos leidybos srityse. Moterims partizanėms taip pat tekdavo ūkiniai darbai, bet kurių partizanai nebūtų apsiėję.
Daugiausia buvo ryšininkių. Kai kurios apkeliavo visą Lietuvą traukiniais ar dviračiais, kurių rėmo ertmėje buvo slepiami vadų įsakymai ir laiškai. Moterų ryšininkių dėka buvo palaikomi ryšiai tarp atskirų partizanų junginių (pernešamos žinios žodžiu ir raštu, įspėjama apie gresiančius pavojus), platinami pogrindžio leidiniai, suteikiama įvairiapusė materialinė parama kovojantiesiems ir t. t.
Suimtoms ryšininkėms ar partizanėms tekdavo patirti ir visus sovietų saugumo tardymo metodus. Netgi yra atvejų, kai ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvės buvo nuteistos aukščiausiąja bausme – sušaudymu.
Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje Laisvės kovų muziejuje (Stoties g. 39, Utena) veiks iki gegužės 8 d.
„Įkūnytos emocijos“

Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“

Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ naujai pristatys tiek žinomų, tiek vis dar mažiau įvertintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos modernaus bei šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, apmąstančius seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas Baltijos šalių vizualiame mene nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių dienų.
Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo. Kodėl sovietmečiu seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien Baltijos regione vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Parodoje „Šito pas mus nėra“ leisimės ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 d.

„Vilniaus pokeris“

„Vilnius yra visur. Kiekviename tikrame mieste gali aptikti Vilniaus namus, gatves, žmones“, – romane „Vilniaus pokeris“ rašo Ričardas Gavelis. Ši paroda, kaip ir vienas svarbiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinių, nėra pasakojimas vien apie Vilnių: jo centre – universali kovos už proto, kūrybos, žmogaus ir visuomenės laisvę tema.
„Vilniaus pokeryje“ savo miestą ir jo transformacijas permąstyti gali bet kurio pasaulio kampelio gyventojas. Mes kviečiame sužaisti Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės pokerius ir klausiame – kas juose bendro, kas – savito?
Nuo 2024 m. kovo 20 d. šiauliečiai ir miesto svečiai galės nemokamai pamatyti MO muziejaus parodos „Vilniaus pokeris“ fragmentus. Kultinio Ričardo Gavelio romano įkvėpta paroda – universalus pasakojimas, kuris leidžia apmąstyti bet kurį pasaulio miestą ir atmosferiškame susitikime su moderniu menu gvildenti valios, kūrybos bei visuomenės laisvės temas. Šiaulietišką pokerio kortą išmes Živilė Žvėrūna, sukūrusi parodai skirtą naują kūrinį!
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki 2024 m. gegužės 4 d.

„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“

Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys.  Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip  karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje.  Antroji parodos dalis  – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus.  Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2024 m. gegužės 5 d.

Čekijos ir Lietuvos gražiausių knygų paroda

Kasmetinį gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Čekijos Respublikos Kultūros ministerija ir Čekų literatūros muziejus. 58-ąjį kartą vykusiame konkurse varžėsi net 367 čekų leidėjų, grafinio dizaino ir leidybos mokyklų studentų, grafikos dizainerių bei meno institucijų knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje 2022 metais. Knygos vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Konkursas suskirstytas į septynias kategorijas: mokslinė literatūra, grožinė literatūra, vaikų ir paauglių literatūra, vadovėliai, knygos apie meną, bibliofilinės ir autorinės knygos, studentų darbai. Skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o pirmąją vietą laimėjusiajai skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Gražiausių Čekijos knygų parodoje Kazio Varnelio namuose-muziejuje bus eksponuojamos 23 knygos laureatės.
Šiais metais varžėsi per 120 leidinių, išleistų 2023 metais, juos pateikė daugiau kaip 60 leidėjų. Premijomis ir diplomais pagerbta 21 knyga: skirta Pagrindinė metų premija, 6 įvertinimai piniginėmis premijomis ir 12 įvertinimų diplomais šešiose teminėse kategorijose; Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija taip pat skiria po apdovanojimą. Konkurso apdovanojimų šventė ir kasmetinis leidžiamas katalogas „Gražiausios metų knygos / The Most Beautiful Lithuanian Books“ – tradicija tapusi tarptautinės Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gegužės 26 d.

„Tapatybė ir forma: Kazio Varnelio kūryba“

Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks gegužės mėn.

„Baltijos valstybių laisvės simboliai 1918–1940 m. Lietuva, Latvija, Estija“

Parodoje eksponuojami Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo simboliai – valstybiniai apdovanojimai: ordinai, medaliai, ordinų Grandinės. Šia paroda siekiama ne tik pristatyti istoriškai ir estetiškai vertingus apdovanojimus – joje apimamas platesnis istorinis kontekstas ir pasitelkiant valstybinę simboliką audžiamos gijos su dabartimi.
Eksponuojant kiekvienai iš Baltijos šalių reikšmingus simbolius, pristatomos ir jais apdovanotos iškilios istorinės asmenybės – Baltijos valstybių kūrėjai bei laisvės gynėjai, jų biografijos. Taip atskleidžiama Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo istorijos raida, diplomatijos tarpukariu ypatumai, tarptautinės padėties Europoje kaita. Lankytojai vienoje vietoje išvys originalias Latvijos ir Estijos Prezidentų Grandines, Vytauto Didžiojo ordiną su Aukso grandine, kitų to meto žymių Europos šalių politikų pagerbimo bei įvertinimo ženklus.
Parodoje eksponuojamą vertingą bei didžiausią regione faleristikos kolekciją nuo 1965 m. sukaupė kolekcininkas Vilius Kavaliauskas, Valdovų rūmų muziejaus tarybos garbės narys, talkinęs turtinant Valdovų rūmų muziejaus rinkinius, suteikęs vertingų konsultacijų. V. Kavaliauskas aktualizavo apdovanojimų kaip simbolių reikšmę, sukaupė vertingos ikonografinės medžiagos – fotografijų, dokumentų.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 26 d.

Džovanis Belinis: „Dievo Motina su Kūdikiu“

Dž. Belinis laikomas Venecijos dailės mokyklos pradininku, vienu garsiausių ir populiariausių italų Renesanso tapytojų, kuris aktyviai dirbo net šešis dešimtmečius ir savo kūryboje pritaikė daugelį ano meto inovacijų (vienas pirmųjų ėmė eksperimentuoti su aliejiniais dažais). Prieš suformuodamas savitą stilių ir individualią koloristiką dailininkas mokėsi iš Vidurinių amžių ir Bizantijos meistrų kūrinių, patirties sėmėsi iš tėvo Jakopo Belinio (Jacopo Bellini, apie 1400 – apie 1470), svainio Andrėjos Mantenjos (Andrea Mantegna, 1431–1506), taip pat tapytojo Antonelo Mesiniečio (Antonello da Messina, apie 1430 – apie 1479), skulptoriaus Donatelo (Donatello, apie 1386–1466), Šiaurės Europos dailininkų kūrybos.
Anot ilgamečio Vatikano muziejų vadovo, garsaus italų dailės istoriko Antonijaus Paolučio (Antonio Paolucci), „Belinis jaučia regimąjį pasaulį taip, lyg skaistų pavasario rytą jį glostytų Dievo akis“. Dž. Belinio kūriniai pasižymi savita šviesa, estetika, poetine nuotaika ir emociniu paveikumu. Jie skleidžia ramybę ir harmoniją, liudija dailininko sugebėjimą įžvelgti jį supančio pasaulio grožį. Kaip oficialus ir privilegijuotas Venecijos Respublikos dailininkas, jis turėjo dideles dirbtuves ir daug mokinių. Dž. Belinio kūryba darė didelę įtaką vėlesniems Venecijos dailininkams, ypač jo mokiniams Džordžonei (Giorgione, apie 1477/1478–1510) ir Ticianui (Tiziano, 1488/1490–1576).
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 19 d.

Rimas Čiurlionis: „Žaidimas“

Rimas Čiurlionis – dailininkas, tapytojas, šiuo metu vienas garsiausių ir žinomiausių lietuvių menininkų Amerikoje. Šioje parodoje jis pristato 2017–2023 m. sukurtas abstrakčias kompozicijas ant popieriaus, drobės, medžio plokštės bei skulptūras.
Dirbdamas prie abstrakčių kompozicijų menininkas atranda kažkokį principą, tarsi sprendimo lygtį, kaip muzikoje garsų santykis. Čia toks santykis kuriamas pasitelkiant formas, spalvas ir linijas. Parodos autorius sako vengiantis savo darbams suteikti pavadinimus, nes tai jam atrodo dirbtina ir netikra. Pasak jo, turbūt teisingiausia abstraktų darbą vadinti „kompozicija“, nes tuomet palieki žiūrovui laisvę jį interpretuoti ir pajusti jo poveikį.
„Kūryba tampa man aiškesnė, kai nekalbu apie asmeninius kompleksus, kai formų ir spalvų aiškumas atranda savo vietą popieriaus lape ar drobėje, skulptūroje – kai kiekviena forma ar spalva yra individuali ir sudaro bendrumą, vientisumą ar tampa kaip ženklas pilnatvės, kuris man duotam laike primena, kad kūryba, kaip ir žmogus, turi du pradus: laikinumo liūdesį ir amžinumo spindesį. Tai išgyvenimas, kuris primena metafizinį mūsų buvimą“, – sako parodos autorius.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki gegužės 12 d.

„Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“

Tokia išsami paroda, skirta vieno žymiausių Lietuvos XX a. pradžios menininkui Antanui Samuoliui, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rengiama po 25 metų pertraukos. Savo apimtimi ir kūrinių skaičiumi ji, ko gero, neprilygsta iki tol buvusioms apžvalginėms Samuolio parodoms. Joje eksponuojami 45 Samuolio kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų bei privačių kolekcijų. Parodos artefaktus skolino net devynios atminties institucijos, privatūs muziejai „Mo“, „Tartle“, galerija „The Room“, privatūs kolekcininkai, per tris dešimtis menininkų ar jų šeimų. Nacionalinė dailės galerija Vilniuje netgi sutiko paskolinti savo nuolatinės ekspozicijos pažibą – „Baltąją obelį“.
Samuolis aktyviai kūrė apie septynerius metus, jis mirė jaunas, darbų yra išlikę nedaug. Tačiau jo kūryba padarė neįtikėtinai didelę įtaką kelioms menininkų kartoms ir vis tebėra menininkų inspiracijos šaltinis. „Todėl, – sako generalinė direktorė Daina Kamarauskienė, – itin džiaugiamės galėdami pristatyti ryškiausius Samuolio kūrinius vienoje parodoje ir parodyti šiuolaikinių menininkų kūrybą, kurią įkvėpė ikoninis Samuolio paveikslas „Geltona moteris“. Šiai egzotiško grožio moteriai, kuri tapo visiems gerai pažįstamo portreto modeliu, skirta parodos dalis, kurioje bus atsakyta į klausimus: kas ji, kaip susiklostė jos gyvenimas, kokia neįtikėtinai įdomia veikla ji užsiėmė. Į klausimus padės atsakyti ne tik fotodokumentika, bet ir jos asmeniniai daiktai bei kūriniai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 8 d.

Monika Radžiūnaitė: „Ir aš tik žmogus“

Parodos „Ir aš tik žmogus“ koncepcija remiasi Radžiūnaitės plėtojama kūrybine klaidos strategija. „Klaidingas“ skaitymas atsiskleidžia menininkės perkuriamoje ikonografijoje, su „Google“ vertėju į lotynų kalbą verčiamuose paveikslų pavadinimuose, glitch*-gotikinėje parodos architektūroje. Žiūrovas provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? O kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros?
Galerija tampa bažnyčios nava, kurioje gimsta nauja ir mums dar nepažini religija. Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis. Pagrindinėje parodos ašyje atsiranda muziejinis eksponatas – monstrancijos dėklas. Fizine ir muziejine prasme tuščias objektas tampa Radžiūnaitės kūrybinės strategijos metafora – primiršti ikonografiniai motyvai paveiksluose užpildomi naujomis reikšmėmis ir kuria savą semantinę sistemą.
Monika Radžiūnaitė (g. 1992) atstovauja jaunajai Vilniuje kuriančių tapytojų kartai. Menininkės braižui būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.

„Jų akys žvelgia į sąžinę“

Parodoje eksponuojami Ukrainos sakralinio meno pavyzdžiai – keturios dešimtys ikonų, išvengusių sunaikinimo ir radusių laikiną saugų prieglobstį Lietuvoje.
Į Lietuvą atkeliavę kūriniai tėra labai maža milžiniško ukrainiečių kultūros paveldo lobyno dalis. Kai kurios ikonos pirmiausia prašytųsi restauratorių rankos, o ne ekspozicijos, tačiau jų eksponavimo prasmė yra didžiulė: šiuo sunkiu Ukrainos valstybei metu jos tampa kūrybinių galių ambasadoriais bei atlieka savitą misiją – tampa dvasinio atokvėpio erdve pirmiausia ukrainiečiams, laikinai gyvenantiems Lietuvoje.
Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininkė ir ikonų tapybos studijos „Ut unum sint“ prie Vilniaus dominikonų vienuolyno vadovė, menotyros mokslų daktarė Jurgita Kristina Pačkauskienė, susipažinusi su parodoje eksponuojamais darbais, sakė, kad meno kūriniuose itin jaučiama stačiatikių ir katalikiškosios tradicijos paribio dvasia. Tiek vaizdavimo būdu, tiek ir siužeto turiniu namų bei cerkvių ikonos tarsi pasakoja universaliąją krikščionybės istoriją.
Karo metu gimusią idėją nors dalį Ukrainos meno vertybių perkelti į Lietuvą įgyvendino kolekcijos savininkė – Ukrainos namų ikonų ir senienų muziejaus „Ukrainos dvasia“ įkūrėja Olga Bogomolec ir muziejaus direktorius Jurijus Rudnickis kartu su Anykščių krašto Garbės ambasadoriumi Ukrainoje Virginijumi Strolia. Ši paroda – tai dar 2019 metais pradėtos Anykščių ir Radomyšlio muziejų keitimosi parodomis tradicijos tąsa. Tačiau dabar tai vyksta nepaprastomis sąlygomis, kai Ukraina kovoja už savo nepriklausomybę, todėl paroda „Jų akys žvelgia į sąžinę“ yra Ukrainos ir Lietuvos solidarumo santykių išraiška.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gegužės 26 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Ukrainos laisvės simboliai“

Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„M. K. Čiurlionio takais“

Artėjant 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms ir aktualizuojant Nacionalinio M. K. Čiurlionio kelio objektus, pristatoma Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyriaus vyresniųjų klasių mokinių paroda „M. K. Čiurlionio takais“.
Kiekvienais metais jungtinė jaunųjų dailininkų 9–11 klasių mokinių grupė dalyvauja vienos dienos išvykoje – plenere. Taip siekiama pažvelgti į M. K. Čiurlionio kūrybos palikimą šių dienų menininko akimis. Išvykos metu mokiniai piešia, tapo, eskizuoja, renkasi kompozicijų motyvus apžiūrėdami memorialines ekspozicijas M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose, fiksuodami vietos architektūros pavyzdžius ir Dzūkijos kraštovaizdį.
Šią išvyką-plenerą vaizdžiai apibendrina kilnojamoji mokinių darbų paroda „M. K. Čiurlionio takais“, kuri M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje yra eksponuojama pirmą kartą. Mokiniai pristato įvairiose ekspozicinėse erdvėse užfiksuotus vaizdus prisimenant M. K. Čiurlionio kūrybinę biografiją. Eksponuojama keliolikos mokinių kūrinių kolekcija, kurioje matyti temų ir technikų įvairovė. Dominuoja peizažai, M. K. Čiurlionio namų-muziejaus aplinka, kiti svarbūs objektai – takai, kuriais prieš daugiau nei šimtą  metų vaikščiojo iškiliausias visų laikų Lietuvos kūrėjas M. K. Čiurlionis.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki gegužės 17 d.

M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu

Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.

„Litvakų dailininkai Paryžiuje“

XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretas papildė daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos štetlų – miestelių, kuriuose didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Liberaliame meno vertybių ir naujų tendencijų kupiname Paryžiuje jauni menininkai drąsiai žengė meno keliu, čia išgarsėjo ir suformavo unikalų modernaus meno reiškinį – École de Paris – Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį, kartais dar vadinamą prancūzų-žydų ekspresionizmu.
Dailininkai stebėjo ir įamžino juos supantį gyvenimą čia ir dabar: apylinkių peizažus ir miestų skverus, linksmybes kavinėse, turgaus šurmulį, karuselių ir cirko spindesį, kasdienes buitines detales, gėles ir kt. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio.
Parodoje pristatomi menininkų Marko Antokolskio, Arbit Blato, Makso Bando, brolių Mišelio ir Viktoro Brenerių, Iljos Gincburgo, Mišelio Kikoino, Pinchaus Kremenio, Žako Lipšico, Manė-Kaco, Jokūbo Mesenbliumo, Lazario Segalo, Boriso Šaco Viljamo Zoracho kūriniai.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje lankytojai išvys, ko gero, patį žinomiausią Viktoro Brenerio (1871–1924) kūrinį – JAV vieno cento nominalo monetą, skirtą A. Linkolno gimimo 100-osioms metinėms. Tai seniausiai naudojamas dizainas JAV monetų kalyklos istorijoje.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74,  Šiauliai) veiks iki 2024 m. birželio 3 d. 

„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“

Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki birželio 26 d.

„Kaupti. Saugoti. Atskleisti. Muziejaus detektyvas“

Parodos pavadinimas „Kaupti. Saugoti. Atskleisti“ ne atsitiktinai primena policijos šūkį. Šįkart pristatome Vilniaus muziejaus rinkinį, kuriame eksponatai dažnai yra tarsi įkalčiai, padedantys rekonstruoti vilniečių ir paties miesto istoriją. Portsigaras pasakoja apie lenkų tautybės vilniečių per(si)kėlimą į Lenkiją pokariu, o acto butelis – apie vieną seniausių iki šiol veikiančių miesto įmonių „Vilniaus degtinė“.
Tuo tarpu muziejaus tyrėjams dažnai tenka detektyvų vaidmuo. Jie ieško užuominų detalėse, kvočia liudininkus, nustato ryšius tarp daiktų, įvykių, žmonių ir atkuria pamirštas istorijas. Parodoje rasite 36 „bylas“, išnarpliotas ir dar ne.
Šia paroda atveriame užkulisius ir pasakojame, kaip veikia muziejus. Kaip jame atsiranda eksponatai? Kuo užsiima muziejaus darbuotojai? Kas slepiasi už durų, pažymėtų ženklu „Stop“? Kaip tikrovėje atrodo įstatyme numatyta svarbiausia muziejų veikla – „kaupti, saugoti, konservuoti, restauruoti, tirti ir populiarinti“?
Muziejaus rinkinyje – su Vilniumi susiję objektai ir istorijos: daiktai, vaizdai, dokumentai ir pasakojimai. Pradėję tuščiomis rankomis per trejus metus surinkome daugiau nei du tūkstančius mažų ir didelių Vilniaus gyvenimo „įkalčių“. Didžiąją dalį eksponatų gavome dovanų.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.

3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį

Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki 2025 m. gruodžio 31 d.

„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“

Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio mėn.

Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui

Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.

„Modris Tenisonas: judesys ir ženklas“

Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pantomimos pradininkas, avangardistas, 7-ojo dešimtmečio legenda. 21-erių metų likimo atblokštas į Lietuvą padarė didžiulę įtaką mūsų šalies teatralams, šokėjams bei baltiškos kultūros tyrinėtojams. Šios parodos idėjos autorius, architektas ir dizaineris yra Modrio Tenisono sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu ir tapęs jo veiklos tęsėju. Ekspozicijoje atsiskleidžia pantomimos judesio ir baltiškų ženklų ryšys: judesio paprastumas ir minties gilumas pereina į supaprastintą baltišką ženklo formą. Tai atsispindi M. Tenisono piešiniuose, baltiškų ženklų sistemos „Zime“ (Ženklas) brėžiniuose, sistemos prototipuose bei Simonos Orinskos šokio studijos „Buto“ vaizdo įrašuose ir nuotraukose. Parodą papildo ir paties M. Tenisono vedami edukaciniai užsiėmimai: vaizdo įrašuose jis pasakoja ir rodo, kaip galima susikurti individualias baltiškas juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) vyks iki gegužės 19 d.

„Dvylika. Iliustracijos ir komiksai“

Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.

„Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“

Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.

Lietuvos dailės ekspozicija

Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.

„Vardan jos, laisvos“

Jau ketvirtą dešimtmetį gyvename nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje. Ilgam atskirti nuo Vakarų pasaulio tapome neatsiejama jo dalimi: esame Europos Sąjungoje, esame NATO. Kokį kelią įveikė Lietuva nuo nepriklausomybės paskelbimo 1918-ųjų vasario 16-ąją iki tol, kol paskutinis buvusios Sovietų Sąjungos kareivis paliko mūsų kraštą? Ką teko išgyventi, patirti ir paaukoti praeities kartoms vardan jos, laisvos Lietuvos?
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Ši paroda pasakoja ne vien Lietuvos istoriją, bet atspindi ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų (ir tebeokupuojamų) šalių istorines patirtis bei siekius – būti laisvomis, gebančiomis apsiginti, bet nebijančiomis prireikus stoti su jomis į kovą vardan jos – tėvynės.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“

Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu ir pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 10 d.

„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“

Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Politiniai sprendimai lėmė A. Smetonos karjerą ir valstybės ateities kelią. Abu kartus, 1919-aisiais iš Lietuvos Tarybos, o 1926-aisiais iš perversmo organizatorių, gavęs siūlymą tapti Valstybės Prezidentu, A. Smetona svarstė ir šeimos situaciją, ir savo asmenines politines ambicijas, ir susidariusią padėtį valstybėje. Jei šie politiniai pasirinkimai priklausė daugiau nuo asmens valios, tai kiti sprendimai priimti kolegialiai. Pavyzdžiui, visi trys ultimatumai (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) svarstyti kartu su bendražygiais, Vyriausybės nariais ir kariuomenės vadovybe. Ar galėjo Prezidento valia lemti kitokius sprendimus – klausimas atviras ir kviečiantis diskutuoti.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki birželio 14 d.

„Rūmų istorijos“

Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!