„Vilniaus pokeris“
„Vilnius yra visur. Kiekviename tikrame mieste gali aptikti Vilniaus namus, gatves, žmones“, – romane „Vilniaus pokeris“ rašo Ričardas Gavelis. Ši paroda, kaip ir vienas svarbiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinių, nėra pasakojimas vien apie Vilnių: jo centre – universali kovos už proto, kūrybos, žmogaus ir visuomenės laisvę tema.
„Vilniaus pokeryje“ savo miestą ir jo transformacijas permąstyti gali bet kurio pasaulio kampelio gyventojas. Mes kviečiame sužaisti Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės pokerius ir klausiame – kas juose bendro, kas – savito?
Nuo 2024 m. kovo 20 d. šiauliečiai ir miesto svečiai galės nemokamai pamatyti MO muziejaus parodos „Vilniaus pokeris“ fragmentus. Kultinio Ričardo Gavelio romano įkvėpta paroda – universalus pasakojimas, kuris leidžia apmąstyti bet kurį pasaulio miestą ir atmosferiškame susitikime su moderniu menu gvildenti valios, kūrybos bei visuomenės laisvės temas. Šiaulietišką pokerio kortą išmes Živilė Žvėrūna, sukūrusi parodai skirtą naują kūrinį!
Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3, Panevėžys) veiks iki birželio 16 d.
„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks birželio mėn.
Žygimantas Augustinas: „Garantija“
Menininkas kviečia lankytojus apmąstyti savo santykį su tikrove ir į ją pažvelgti iš naujo. Parodoje Ž. Augustinas žiūrovams užduoda klausimą „Kas aš esu?“. Juk kas gali būti tikriau už save, savo kūną, išraiškas, savo atspindį? Regis, atsakymas į šiuos klausimus galėtų tapti savotiška garantija, bet žvelgiant į Ž. Augustino kūrinius patogus žinojimo, kas aš esu, jausmas ima nykti.
Savo odą, raumenis, išraiškas menininkas perkelia iš pradžių kasdieniams, vėliau – istoriniams personažams. Tikrojo „aš“ tarsi nelieka, jis įsikūnija į kitus, „aš“ atvaizdai dauginasi ir nebelieka vienintelio tikrojo vaizdo. Pasak parodos kuratorės, yra vaizduotė, žaidimas, juokas, ironija ir klausimas, kad galbūt tikrumo nereikia.
Senovės graikai buvo radę dalinį tokių klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti, sprendimą. Įeinančiuosius į Delfų šventyklą, kurioje orakulas suteikdavo atsakymus mitiniams herojams ir paprastiems mirtingiesiems, pasitikdavo trys užrašai: „pažink save“, „nieko per daug“ ir trečiasis, dėl kurio reikšmės ginčijamasi jau kelis tūkstančius metų, aiškiai siejantis užtikrintumą su nelaime.
Priešingai nei senovės graikų, dabarties pasaulyje netikrumas yra įgijęs neigiamą reikšmę, jį stengiamasi šalinti iš visų gyvenimo sričių. „Garantija“ – pažodinis trečiojo Delfų šventyklos užrašo vertimas, parodos pavadinime atsirandantis kiek ironiškai.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
Evaldas Babenskas: „FILUM GRANUM“
Šioje parodoje eksponuojami juvelyro Evaldo Babensko identiškai atkurti XIII–XIV a. archeologiniai radiniai – žiedai. Tikslios rekonstrukcijos mums leidžia pamatyti, kaip iš tiesų atrodė papuošalai, kuriuos nešiojo ankstyvųjų viduramžių Lietuvos gyventojai. Tam, kad būtų pagaminta tiksli žiedo kopija, juvelyras turi atlikti įvairius cheminius radinio tyrimus, identifikuoti prieš beveik tūkstantį metų gyvenusio meistro naudotas technologijas, atsekti gamybos proceso eigą, tiksliai parinkti metalo lydinius ir iš fragmentiškai išlikusių detalių atkurti žiedo puošybą, spalvas. XIII–XIV a. visoje Rytų Europoje nešioti žiedai buvo gana panašūs, tačiau Lietuvoje rasta keletas itin specifinės konstrukcijos žiedų, kurie išsiskiria savo stiliumi, gamybos būdu, technologijų sudėtingumu. Šiuos žiedus vienija konstrukcinė ypatybė – žiedų korpusai tuščiaviduriai, suformuoti iš filigraninės (lot. filum – gija, granum – grūdelis) plonos vielos pertvaros. Jiems gaminti naudota itin plona sidabrinė vielutė ir skardelė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki rugsėjo 1 d.
Algimantas Kezys: „Miestovaizdžiai“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestovaizdžiai. 1944 m. Lietuvą užėmus sovietams, Kezys itin sudėtingomis aplinkybėmis pasitraukė į Vakarus ir 1950 m. kartu su šeima įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur skyrė savo gyvenimą tarnystei jėzuitų ordine – kaip padėką už tai, kad pavyko išgyventi pokario Europos negandas. Aktyvią pastoracinę ir visuomeninę veiklą jis derino su užgimusia aistra fotografuoti – dar 1965 m. surengė parodą prestižiniame Čikagos meno institute, publikavo nuotraukas įvairiuose JAV žurnaluose, leido savo kūrybos albumus.
Kezio kūriniai, kaip ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapyba, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Pats autorius akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Kiekvienas kadras – nuostabos, staigaus susižavėjimo supančia aplinka rezultatas, tad antrąkart fotografuoti tos pačios vietos autorius niekuomet negrįždavo. Gausus Kezio kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos ir modernistinės fotografijos pasakojimo dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Iš avilio“
Lauko paroda „Iš avilio“ – tai istorinių ir etnografinių pasakojimų buveinė, skatinanti ne tik pažinti bičių ir bitininkystės kelio į Lietuvą vingius, bet ir nelikti abejingam nūdienos aktualijoms. Į simbolinius avilių korius sunešta informacija pati įvairiausia – nuo istorinių artefaktų, rašytinių liudijimų iki šiandien gyvų etninės kultūros tradicijų atspindžių. Vaizdus lydintys paaiškinimai skatina domėtis, kelti klausimus, lyginti praeitį su dabartimi, savo įžvalgomis ir įgytomis žiniomis dalintis su kitais, atkreipti dėmesį į ekologines problemas. Artimesnei pažinčiai su lietuvių mylimu vabzdžiu – bite – skirti edukacinio avilio koriai palengvins pažintinę kelionę labiau nuo gamtos nutolusiems lankytojams. Lauko paroda yra saugi bičių įgėlimams alergiškiems žmonėms.
Jono Basanavičiaus gimtinės sode (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) veiks birželio mėn.
„Moteris su kamera XIX a. pab. – XX a. pr.“
Paulina Mongirdaitė, žvelgdama į ją supantį pasaulį pro fotoaparato „akutę“, fiksavo unikalius Palangos ir jos apylinkių vaizdus, objektus, žmones: tyliąją nesezoninę Palangos kasdienybę, paplūdimio gyvenimą, Palangos išskirtinumą ženklinančius objektus. Jos nufotografuotų Palangos, Kretingos, Gargždų miestelių ir apylinkių vaizdų atvirukai, pasklidę po Lietuvą, Lenkiją, Prancūziją, skleidė žinią apie pajūrio grožį.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje moterys menininkės, juolab fotografės, buvo retas reiškinys Europoje. Gal dėl šios priežasties, o gal dėl to, jog Paulina Mongirdaitė dirbo provincijoje, jos asmenybė bei darbai nesulaukė didelio tyrinėtojų susidomėjimo. Nėra žinoma tiksli fotografės gimimo data ir vieta, neaiški ir palaidojimo Palangoje vieta. Jos pavardės nėra Varšuvos fotografų mokyklų, kuriose ji, kaip manoma, sėmėsi patirties, sąrašuose. Mažai žinoma, koks buvo jos asmeninis gyvenimas, su kuo bendravo, kokie ryšiai siejo su grafu Stanislovu Kazimieru Kosakovskiu iš Vaitkuškių dvaro ar palangiške grafaite Marija Tiškevičiūte. Ilgai nebuvo žinoma, kaip ji atrodė. Nežinią išsklaidė lemtingas atsitiktinumas, kai Kretingos muziejaus istorikei Jolantai Klietkutei į rankas pakliuvo Palangos fotografija su signatūra „Paulin Mongird“. Tai sužadino profesinį istorikės smalsumą ir pastūmėjo į detektyvą primenančias paieškas, kurios vieną po kito atskleidė vis daugiau fotografės gyvenimo faktų ir galiausiai atvedė prie jos portreto identifikavimo.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki liepos 7 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks birželio mėn.
„Tapatybė ir forma: Kazio Varnelio kūryba“
Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks birželio mėn.
„Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 18 d.
„Dezorientacijos tyrinėjimas: vizuali kelionė“
Tai kvietimas į vizualinę kelionę, kuri veda per Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Prospekto galeriją ir Vilniaus fotografijos galeriją. Parodoje pagrindinis dėmesys skiriamas dezorientacijos, archyvavimo ir kraštovaizdžio tyrinėjimui. Menininkai analizuoja ir interpretuoja šias temas, remdamiesi savo asmeniniais patyrimais nuolatiniame informacijos kaupimo sraute.
Šioje kelionėje vienintelė taisyklė – pasiduoti beribėms vaizduotės galimybėms. Leiskitės į patirtį, kurioje susilieja asmeninės istorijos ir neribotos kūrybiškumo galimybės.
Vilniaus fotografijos (Stiklių g. 4) ir Prospekto galerijose (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki birželio 22 d.
(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas (1824–1913)
Talentingas, daugiabriaunis ir nepelnytai pamirštas Boleslovas Ruseckas (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) – 200-ųjų gimimo metinių proga Vilniaus paveikslų galerija pristato per aštuonias ekspozicijos sales nusidriekusią gyvenimo ir kūrybos retrospektyvą. Lankytojas supažindinamas su dailininko asmenybe, kūrybinio kelio pradžia, studijomis Peterburge, Italijos laikotarpiu, meninių sprendimų paieška ir rezultatais, visuomenine, gyvenimo ir kūrybos erdve, sukaupta turtinga tapybos darbų kolekcija ir atminimo ženklais.
Įkvėpimą, grožį, kurį, dailininko žodžiais tariant, „norėtųsi praryti akimis“, Ruseckas matė visur – mylimosios veide, Italijos valstiečių figūrose, Vilniaus kiemeliuose ir seno miško lapijoje. Jis gyveno daile. Net ir užvėręs studijos duris, gilinosi į meno istoriją, ypač žavėjosi senaisiais italų meistrais, nazarėnų kūryba, o amžininkų buvo laikomas geriausiu Vilniaus meno mokyklos ekspertu, vadinamas profesoriumi. Rinko žinias ne tik apie mėgstamus autorius, bet ir pačius kūrinius, jų fotografijas.
Vis dėlto, žvelgiant į dailininko kūrybinį palikimą, laiškus, kasdienybės ženklus, ryškėja įtampa, kurios išvengti, matyt, buvo neįmanoma. Nuo mažų dienų ugdytas mylinčio tėvo, vieno žymiausių XIX a. Lietuvos tapytojų Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), Boleslovas sunkiai vadavosi iš autoriteto šešėlio. Kita vertus, vos atitrūkęs nuo griežtų taisyklių, į kurias neretai pats save spraudė, kūrybinį polėkį išlaisvindavo ir didį malonumą patirdavo kurdamas peizažus ar nedidelio formato portretus, lengvus, gyvybingus eskizus.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
Kristijonas Gurčinas: „Saulašarė / Sundew“
„Saulašarė ant savo stiebelio turi daug plaukelius primenančių lapų, kurių galuose lašeliai, pilni nektaro. Primenantys ryto rasą, lašeliai blizga saulėje ir vilioja vabzdžius nutūpti atsigerti. Tačiau lašeliai taip pat veikia kaip stiprūs klijai, nutūpęs vabzdys tiesiog įklimpsta, vėliau saulašarės stiebas vabzdį apgaubia ir suvirškina.
Aiškaus santykio su pastarojo šimtmečio laidotuvių papročiais ir tradicijomis neturiu todėl, nes tuomet paprasčiausiai dar nebuvau gyvas. To nesu patyręs. Žinau tik tiek, kiek esu girdėjęs iš artimųjų pasakojimų, skaitytų knygų ar sugebu įžiūrėti, tyrinėdamas laidotuvių ceremonijas dokumentuojančiose giminės fotografijose.
Atrodo, kad mirties faktas, kartu su laidotuvių papročiais su laiku buvo išstumti iš gyvenimo, numarinti ir nuslėpti. Iš to, ką matau praeitį menančiose šeimos nuotraukose, lietuviška laidotuvių tradicija atrodo graži ir prasminga. Tačiau, kaip viskas buvo iš tiesų – nežinau. Jaučiuosi kaip vienas vabzdžių, įklimpusių į saulašarės nektaro klijus.
Tapybos ciklu „Saulašarė“ siekiu atminti ne tik savo, bet ir visų kitų gimines, rasti terpę kalbėti apie pastarojo šimtmečio laidotuvių papročius, jų išnykimą bei svarbą. Paveikslų serijos pavadinimas tampa iliustratyvia jungtimi tarp nagrinėjamo turinio ir jo įprasminimo per tapybinę estetiką. Šią mediją naudoju kaip plotmę gražiai išreikšti fotografijų archyvo talpinamas sunkias temas, kuri, kaip ir saulašarė – mažas grakštus augalas – savyje slepiantis tamsią ir sudėtingą prigimtį.“ (Kristijonas Gurčinas)
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Benas Matijošaitis: „Lorem Ipsum“
„Lorem Ipsum – tai fiktyvus, nelogiškas tekstas, sudarytas iš atsitiktinio žodžių kratinio. Jis skirtas žiūrėti į šriftą ir puslapio išdėstymą, neatkreipiant dėmesio į prasmingą turinį. Tai tekstas, kuriuo siekiama, kad jis nebūtų perskaitytas, o jei perskaitytas – nesuprastas.
Šiandieniame pasaulyje gausu informacijos pertekliaus, dėl kurio darosi sunku atskirti, kas tiesa, kas melas, kas aktualu, o kas visiškai nereikšminga. Labai lengva visiškai pasiklysti ir nesugebėti suvirškinti informacijos srauto, su kuriuo susiduriame. Gyvendami šioje nuolatinėje vaizdų, turinio ir poteksčių sumaištyje, sugebame suprasti tik visumos fragmentus, todėl pradedu savęs klausti, negi visa tai tėra Lorem Ipsum? Jei gausybė informacijos, su kuria susiduriame, iš tiesų neturi bendros žinutės, o yra tik atsitiktinis vaizdų ir turinio kratinys, tai kam apsiriboti konkrečiomis istorijomis ir jų vientisumu? Kodėl nepasiduoti šiai perkrovai?
Savo paveikslų serijoje ieškau ne konkretaus pasakojimo, aiškios temos ar stilistikos, o būdo, kaip perteikti mane supantį informacijos triukšmą. „Perkraudamas“ save atsitiktinėmis, makulatūroje rastomis iliustracijomis, bandau suformuoti naują susipynusių vaizdų raizgalynę, kuri kviestų žiūrovą apmąstyti savo santykį su vaizdo atpažįstamumu, ieškoti jam artimų fragmentų esančių šioje paveikslų sumaištyje ir bandyti įsitraukti į šį mano suformuotą vaizdų triukšmą.“ (Benas Matijošaitis)
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki birželio 14 d.
Agnieszka Piasecka ir Wiola Ujazdowska: „Erozija ir prasidėjimas“
„Erozija ir prasidėjimas“ nagrinėja gilią praradimo ir transformacijos sąveiką nepastoviame ir neapibrėžtame pasaulyje. Įškalbinguose Agnieszkos Piaseckos ir Wiolos Ujazdowskos meno darbuose nagrinėjamos gedulo, atminties ir atsigavimo temos, akcentuojant žmogaus atsparumo jėgą krizės metu. Kūriniai pasakoja apie asmenines menininkių patirtis, tačiau atspindi ir platesnę perspektyvą: beveik nėra tokių gyvenimo aspektų, kurių nepaliestų tikri ar įsivaizduojami pavojai, gresiantys Vakarų pasauliui. Ši socialinį nerimą ir praradimo jausmą kelianti būsena formuojasi dėl greitų pokyčių bei nenuspėjamos ateities. Tad kol mes bandome naviguoti emociniais sielvarto ir jį lydinčių ritualų vingiais, autorių kūriniai siūlo savitą kelią, padedantį suprasti ir priimti pokyčius. Pateikiama kelionė nuo erozijos iki prasidėjimo atspindi ne tik tai , kas liko iš praeities, bet ir po to sekantį viltingą atgimimą, išryškinantį žmogaus dvasiai būdingą neblėstančią stiprybę ir gebėjimą atsinaujinti. Todėl Agnieszkos Piaseckos ir Violos Ujazdovskos darbai gali pasirodyti niūrūs ir tamsūs, bet iš tiesų jie slepia vilties, atsigavimo ir augimo įrankius.
Užupio meno inkubatoriuje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki birželio 21 d.
„Paskutinė pasaka“
Parodoje „Paskutinė pasaka“ (angl. „Last Tale“) visas dėmesys skiriamas pasakos fenomenui ir šio žanro apraiškoms dabartiniame mene. Kaip teigia parodos kuratoriai, „LOOK!“ galerijos kuratorius Raivis Alksnis ir nepriklausoma kuratorė Elina Sprogė (Elīna Sproģe), menininkai Aleksandras Brežė (Aleksandrs Breže), Janis Dzirniekas (Jānis Dzirnieks), Karlina Mežecka (Karlīna Mežecka), Ieva Putnina (Ieva Putniņa), Zylė Ziemelė (Zīle Ziemel) ir Lyga Sprundė (Līga Sprunde) buvo pakviesti sukurti pasakojimą, kuris lankytoją sugrąžintų į vaikystės laikus. Parodos ekspozicija pabrėš, kaip naudinga nepamiršti dažnai banalios įžvalgos, kad norint pasiekti spindinčią pilį reikia pereiti tamsų ir baisų mišką ir kad gėris visada laimi.
Pasak parodos kuratorių, parodoje bus siekiama išsiaiškinti, kaip gebėjimas įsivaizduoti fantastiškus įvykius ir bendrauti personažais bei simboliais gali būti pasitelkiamas kaip priemonė paaiškinti šiandienos reiškinius ir didinti empatiją.
Baltijos regiono pasakos pasižymi tam tikru bendru identitetu – tiek pasakojimo, tiek iliustravimo manieros požiūriu. Pasaulinės sumaišties fone šis žanras gali būti vienas iš paskutinių prieglobsčių, kuriame dar galima rasti labai reikalingų paguodos aspektų. Esame linkę pamiršti, kad pasakos gali būti prieglobstis ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Jos primena mums, kaip svarbu įsivaizduoti esant „kito kailyje“, užjausti ir tikėti, kad už gerumą visada bus atlyginta.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
Morta Difartaitė: „Irisas“
Morta Difartaitė: „Mano pastarųjų poros metų kūryba turi aiškiai jaučiamą (dabartiniame kontekste – tai ypač jautri tema) sovietmečio kvapą. Pastarąjį čia galima suprasti kaip metaforą, o tie su geromis uoslėmis gal pajus jį sklindant iš kilimų, kuriuos tapydama kartais naudoju vietoje drobės. Sovietmetis – vienas iš, atrodo, sąlyginai seniai praėjusių laikotarpių, tačiau jo padariniai vis dar velkasi iš paskos artefaktų, landšafto, architektūros, interjero, žmonių sąmonės ir jų istorijų forma. Ši tema jau pakankamai išsamiai liesta ir nagrinėta vyresnių kartų menininkų, tačiau man įdomu, koks mano kartos, gimusios laisvoje šalyje, santykis su šia praėjusia epocha. <…>
Tapydama raiškos būdą ir spalvinę gamą renkuosi intuityviai – tai diktuoja pats motyvas. Žiūrint į nuotrauką, ji nusišviečia (arba nenusišviečia) jai reikiamomis spalvomis. Taigi tenka pripažinti – aš pasiduodu pačiai tapybai, ji man pavaldi tiek, kiek leidžiu sau sąmoningai su ja komunikuoti. Pokalbis drobės paviršiuje vyksta intuicijos bei pasąmonės ar nevalingo prisiminimo gelmėse ir plastinio vaizdo komponavimo apmąstyme.
Parodą pavadinau „Irisas“ – gerai visiems žinomo, su sovietiniais laikais stiprią asociaciją turinčio saldainio vardu. Dabar tai tik ženklas – to laiko, kaip ir saldainių, nebėra, liko tik popierėliai. Ir skonis kai kurių atmintyse.
Beje, gėlė irisas yra naujos pradžios simbolis.“
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 8 d.
Tomas Viktoras Kiauka:„Rytprūsių dangus“
„Pasaulis mums – išorybės vieta, kurioje jaučiamės svetimi ir nesaugūs. Iš to kyla poreikis tą svetimą erdvę paversti savo namais. Rytų Prūsija – mano istorinė gimtinė, kurios nebėra, likęs tik tas pats dangus ir vienas kitas atminties artefaktas. Tapydamas Rytprūsių gamtinius ir kultūrinius motyvus simboliškai juos „atgaunu“ ir paverčiu metafiziniais namais, įsivietinu po tuo pačiu dangumi. Tačiau iš esmės geografija ir istorija čia nesvarbu. Svarbu santykis, žvilgsnis, tapsmas. Svarbu užmegzti ryšį su aplinka, pajausti ir suteikti jai matomą išraišką. Bandyti atsispirti laiko entropijai.“ (Tomas Viktoras Kiauka)
Tomas Viktoras Kiauka gimė 1968 metais Šilutėje, užaugo Vilniuje. Baigė J. Vienožinskio dailės mokyklą, vėliau tapybos ir piešimo mokėsi privačiai. Vokietijoje studijavo teologiją ir filosofiją, Heidelbergo universitete apgynė daktaro disertaciją.
Vilniaus Dailės akademijoje dėsto filosofiją ir meno teoriją, rašo straipsnius ir esė teologijos, filosofijos ir meno temomis. Lietuvių PEN centro narys.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
Stanislovas Žvirgždas: „Fotografijos“
Žvelgdami į autoriaus fotografijas matome kitokią Lietuvą nei pro automobilio langą. Tik akylai įsižiūrėję suprantame, kad atvaizde nėra civilizacijos ženklų. Autorius su ilgesiu žvelgia į pirminius gamtovaizdžius, braunasi į metaforišką tankmę, atradęs savo tempą ir temą. Stebint kintantį žmogaus santykį su gamta ir savo prigimtimi, šie peizažai sugrąžina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur, atrodo, nėra nieko dramatiško. Viskas lyg apčiuopiama, konkretu, o kartais net pernelyg tikra.
Skaitmeninės technikos laikais ir pati fotografija vis dažniau kelia klausimą, kas yra realu, o kas – fantazijos ar manipuliacijos. Tikrovės ribos trinamos fotografijoje naudojant šiuolaikines technologijas. Tad antroje parodos dalyje eksponuojamuose darbuose apžvelgiama S. Žvirgždo klasikinių fotografijos priemonių interpretacija. Pristatomoje nedidelėje fotomontažų serijoje „Civilizacijos metamorfozės“ atsispindi XX a. laiko nuotaika, grėsmės nuojauta bei dramatiškumas. Pats autorius yra minėjęs, kad kuriant šiuos darbus įtakos turėjo ne tik laikmečio aplinkybės, bet ir matyta Ekvadoro dailininko Oswaldo Guayasamíno darbų paroda Vilniuje.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
„Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“
Ši retrospektyvinė paroda sumanyta Kęstučio Kasparavičiaus jubiliejaus proga – tai tarsi
sveikinimas kūrybiškam ir darbščiam dailininkų bendruomenės nariui. Ekspoziciją tiktų
vadinti paties autoriaus sugalvotu žodžiu – Kasparatorija: čia savita dailininko kūrybos
teritorija ir laboratorija, kurioje gimsta iliustracijos ir personažai, gyvenantys knygose ir
skaitytojų galvose. Dailininkas savo kūryboje ištikimas vienai sričiai – knygai: jis sukūrė
iliustracijas daugeliui vaikų literatūros klasikos kūrinių (Bürgerio, Milašiaus, Anderseno,
Hoffmanno, Collodi ir kt.), iliustravo poezijos knygas, o piešdamas iliustracijas Edwardo
Learo knygai atrado nonsenso estetiką ir vėliau ji tapo išskirtiniu Kasparavičiaus kūrybos
bruožu. Iliustravęs įvairių autorių knygas, galiausiai ryžosi rašyti pats ir dabar jis yra jau 20
knygų vaikams rašytojas ir iliustruotojas. Jo iliustracijos glaudžiai susijusios su tekstu –
autorius, tarsi knygų režisierius ir scenografas, pripildo jas šmaikščių veikėjų ir situacijų. Jo
pasakų adresatas – ir vaikas, ir suaugėlis, o knygų poveikis – išskirtinai terapinis, ilgam
įsimenantis: jos užaugino ne vieną Lietuvos vaikų ir jo kūrybos gerbėjų kartą.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 20 d.
„Krasnucha“
Savanorių prospekto kreivė rėžia pietvakarinę Vilniaus dalį ir galiausiai kerta miesto ribą. Tačiau dar iki įsukdamas į žiedinės sankryžos centrifugą kelias veda trumpa, bet savitą reputaciją įgijusia atkarpa – „Krasnucha“. Kiek miestiečių ar atvykėlių yra girdėję šį pavadinimą, bet niekada nematė reikalo stabtelėti, apsidairyti ir įsižiūrėti, ką dengia pastatų ir įsitikinimų fasadai?
„Krasnucha“ neegzistuoja oficialiuose dokumentuose, adresuose ar rinkimų biuleteniuose. Paklaustas kiekvienas piešia skirtingą rajono perimetrą – kaip ir atmosferą, tad parodoje pasirinkome apsistoti tarp V. Pietario, Žemaitės, Naugarduko, Tūkstantmečio ir Geležinio Vilko gatvių. Vis dėlto ne gatvės, o kolektyvinės ir individualios gyventojų patirtys, specifinės bendruomenės bei gyvoji atmintis kuria ir palaiko šį rajoną. Tačiau ir jos nėra vienareikšmės.
„Aš nebuvau vilnietis, aš buvau Krasnucha“, – konstatuoja rajone užaugęs, o vėliau iš jo išsikraustęs Evaldas. „Krasnucha“ egzistuoja tol, kol yra ją menančių ir ja gyvenančių žmonių.
Parodoje kviečiame išsukti iš pagrindinio – Savanorių – prospekto ir vietinių žodžiais, istorine medžiaga bei meno kūriniais pakeliauti po skirtingus laikotarpius ir pavidalą keičiančius rajono kiemus. O vėliau patirti juos tiesiogiai – parodą papildo specialiai sudarytas savarankiško pasivaikščiojimo maršrutas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 28 d.
Žilvinas Kempinas: „Vėjalaikis“
Jau dešimt metų Vilniaus katedros varpinė atverta lankytojams. Švenčiant jubiliejinę sukaktį gegužės 15 d. atidaroma specialiai šiai vietai sukurta menininko Žilvino Kempino instaliacija „Vėjalaikis“. Šis kūrinys – tai pirmasis šiuolaikinio meno ir senojo bokšto dialogas.
„2023 m. rudenį buvau pakviestas sukurti kūrinį Katedros varpinėje. Nors pastatas labai komplikuotas dėl medinių perdangų, laiptų ir atvirų langų, negalėjau atsispirti pagundai padaryti įvietintą (angl. site specific) instaliaciją tokioje ypatingoje erdvėje. Man buvo svarbu, kad kūrinys nekliudytų pajusti pačios varpinės charakterio – kad nekonkuruotų su ja, jos neužgožtų, nekliudytų ją apžiūrėti. Tikslas buvo sukurti papildomąją darną, kai kūrinys išryškina architektūrą, o architektūra išryškina kūrinį“, – pasakoja Kempinas.
„Vėjalaikis“ sujungia aukščio, vertikalumo, šviesos, laiko, medžiagiškumo, laikinumo idėjas; prisijaukinęs miesto vėją įdarbina jį vėduoti magnetines juostas ir sukurti tokį šnarėjimą, kokio šio bokšto sienos nėra girdėjusios. Žvilgios juodos juostos išryškina senovinę architektūrą – juk varpinės pirmo aukšto mūrai iškilo dar XIII amžiuje. Kinetinė skulptūra, 700 (+1) vertikalių magnetinių juostų, panašiai kaip medžio kamieno rievės, įvaizdina Vilniaus miesto metus, jungiasi į vientisą fizinį kūną: ir monumentalų, ir efemerišką.
Vilniaus katedros varpinėje (Katedros varpinė, a. 2) veiks iki spalio 1 d.
Chelsea Coon (JAV): „Heavy Metal“
Kūnas visada reaguoja į veiksnius, kurių jis negali kontroliuoti. Los Andžele gyvenanti amerikiečių menininkė Chelsea Coon galerijoje „Meno parkas“ pristato naujausius savo darbus, kuriuose nagrinėjamas kintantis kūno ir erdvės santykis, pasitelkiant ištvermės, troškimo ir pertekliaus gestus. Kurdama performansus, videodarbus, fotografiją ir skulptūrą Coon klausia, kaip ištvermė kiekviename kūrinyje patiriama skirtingai tiek fiziniame, tiek emociniame lygmenyje, o jos darbai kuriami per kartojimą ir kontempliaciją. Coon kelia klausimą, kaip medžiagų ar struktūrų defektai gali būti suprasti kaip naudingos kūno metaforos.
Paroda „Heavy Metal“ kalba apie rėmų svorį kūnui ir tiesiogiai, ir metaforiškai. Kūnas visada susijęs su veiksniais, kurių jis negali kontroliuoti, o „Heavy Metal“ tyrinėja įspraudimo į rėmus poveikį ir kaip tai gali paveikti tapatybę.
Parodoje pristatomame videokūrinyje „Grind“ („Trintis“, 2024 m.) Chelsea Coon kruopščiai rankomis bando išardyti plieninį lovos rėmą – intymumo ir galios simbolį. Fotografijų serijose „Forms“ („Formos“, 2024 m.) ir „Reinforcements“ („Sutvirtinimai“, 2024 m.) menininkė fiksuoja performansą paremtą technologijomis ir informacijos dekonstrukcija siekiant atkreipti dėmesį į tai kaip rėmai priverčia kūnus judėti ir veikti tam tikrais struktūrriniais būdais.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 14 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokių ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Iš dainos tradicijos išaugusi dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas) ir Ąžuolyne virš Dainų slėnio veiks iki birželio 3 d.
„Išlikusi architektūra: Lvivo modernizmas tarpukariu“
Šioje parodoje pristatomi keli ryškiausi Lvivo modernizmo pavyzdžiai – nuo visuomeninės iki gyvenamosios paskirties architektūros. Šie pastatai ne tik rodo savo laikmečio architektūros pasiekimus, bet ir pasakoja architektų ir buvusių ar dabartinių gyventojų istorijas. Be nuotraukų, tekstų ir archyvinių brėžinių, parodoje taip pat pateikiama vaizdinė medžiaga, sukurta pagal Lvivo modernizmo pastatų 3D skenuotus vaizdus. Skenavimo metu sukurtas ir garso įrašas, kuriame – pastatų ir jų aplinkos fonas.
Lvovas, įsikūręs prie Lenkijos rytinio pasienio (dabar Ukrainos miestas Lvivas), buvo urbanistinio avangardo eksperimentų centras, kuriame derėjo tarptautinis stilius ir vietiniai architektūriniai metodai, atspindėję to meto dvasią. XX a. 3 ir 4 deš. daugiatautė miesto bendruomenė siekė išreikšti save ir vienytis pasitelkdama modernistinę architektūrą. Mieste buvo įgyvendinama daug architektūrinių projektų – biurų pastatų, mokyklų, ligoninių, darbininkų klubų, sakralinių pastatų ir gyvenamųjų namų. XX a. 3 deš. Lvive vyravo Art Deco stilius, dažnai su neoklasicizmo ar istorizmo elementais, tačiau XX a. 4 deš. dauguma pastatų buvo statomi funkcionalizmo, modernistiniu – tarptautiniu, ekspresionizmo ir kt. stiliais.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“
Ši paroda tai pasakojimas apie pilietinio nepaklusnumo simbolį sovietmečio Lietuvoje – Justiną Mikutį. Dėl savo gilių įžvalgų jis tebevadinamas filosofu, mąstytoju, net pranašu. Daugelį kūrėjų baimės ir netikrumo atmosferoje Mikutis traukė savo minčių laisve. Jo erudicija kontrastavo su oficialiosios ideologijos primityvumu. Dešimtmetį kalintas Sibiro lageryje ir net prašęs likusį bausmės laiką pakeisti sušaudymu, grįžo suluošintas. Jis buvo stipriai paveiktas trauminės patirties, tačiau jo laikysena – tai sistemos nebijojusio, neturėjusio ką prarasti, drąsa.
Parodos pavadinimui pasirinkti Justino dažnai cituoto poeto Vytauto Mačernio žodžiai iš 1937 m. eilėraščio Miražai. Poeto žodžiai Keleivis eina – tinka apibūdinti nuolatinę Justino būseną: jis visada kelionėje – einantis iš vienų bičiulių namų į kitus, apsistojantis dailininkų dirbtuvėse, lankantis artimuosius, lydintis menininkus Žemaitijoje ar vaikštantis Vilniaus gatvėmis.
Parodos pasakojimą sudaro keturios dalys. Krikščioniškoji Žemaitija jungia vietoves, kurios sovietmečiu traukdavo menininkus ir autsaiderius. Jų kelionių patyrimus įvaizdina liaudies meno objektai ir profesionalūs darbai iš Beržoro, Gintališkės, Notėnų – Žemaitijos vietovių, išlaikiusių etnografinį savitumą ir todėl labai svarbių menininkams. Nuošalumo ieškojusius jaunus kūrėjus XX a. 8–9 dešimtmečiais sutelkdavo netoli Rumšiškių, Dovainonyse, esanti Barboros ir Vlado Didžiokų sodyba. Šios vietos atmosfera – daiktai, susitikimai, nuotaikos – įprasminta fotografijose, tapybos darbuose. Įkalinime – sukrečiantis Mikučio kančios kelias ir viena svarbesnių memorabilijų – Mikučio baudžiamoji byla iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Laisvės trajektorijų dalyje pristatomi kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Tai portretai ir dedikacijos, sukurti menininkų, kurie priešinosi oficialiosioms sovietinio meno taisyklėms. Mikučio vertybinė įtaka jų kūryboje labai svarbi. Taip pat parodoje pristatomi kūriniai, tapyti Justinui pozuojant Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademijoje). Mikutis vertino bendrystę su studentais, vadino juos „beveik vieninteliais pragiedruliais savo rūškaname ir nelinksmame gyvenime“.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 25 d.
Jazmina Cininas: „Padarė žvirblis alutį“
Galbūt geriausiai Jazmina Cininas žinoma dėl techniškai sudėtingų redukcinių linoraižinių, vaizduojančių moteris vilkolakes, tačiau pastaruoju metu ji kuria menininkų knygas iš nebenaudojamų spaudos leidinių ir lagerfonus iš panaudotų butelių kamštelių ir perdirbtos medienos. Menininkė savo kūryboje daug idėjų semiasi iš protėvių paveldo, įtraukdama baltiškus motyvus, pasakojimus apie migraciją ir transformaciją, kurie tapo autobiografine jos hibridinės australų ir lietuvių tapatybės tyrinėjimo dalimi. Perdirbtų medžiagų naudojimas vėlesniuose projektuose atspindi sąmoningą sprendimą užsiimti ekologiškai tvaresnėmis meno praktikomis, kurias menininkė sieja su išradingumo palikimu, kurį paveldėjo iš savo tėvų ir senelių pabėgėlių.
Parodoje „Padarė žvirblis alutį“ (The Sparrow Made Some Beer) menininkė pristato vienuolika jau seniau sukurtų lagerfonų ir naujus darbus, specialiai šiai parodai sukurtus per du mėnesius dirbant Kauno paveikslų galerijoje. Naujuose darbuose panaudoti kavinės Kultūra surinkti butelių kamšteliai, papildyti asmeninėmis menininkės atsargomis. Parodą ir kūrybinį procesą parėmė Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Australijos lietuvių fondas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Bangutis Prapuolenis: „Nakties sparnai“
„Naktį mes sapnuojame. Nuostabus, pilnas palaimos sapnas, kai mes pakylame ir skrendame. Tampame lengvi, matome kitą pasaulį. Iš viršaus, kaip stebėtojai, palikę visas problemas toli, toli. Ir skrendame. Be sparnų. O gal ir su nematomais sparnais. Minčių sparnais. Užsiauginkime sparnus. Reikia tik labai norėti. Tai skriskime į svajonių šalį. Iš tamsios nakties į aušrą“ – taip naują, iki šiol niekur nerodytą parodą pristato jos autorius.
Dailininkas, restauratorius Bangutis Prapuolenis gimė 1961 m. Kaune. Mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume meninio medžio apdirbimo specialybės. Vėliau studijavo Valstybinėje dailės akademijoje, Interjero dizaino fakultete. 2001 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, kur įgijo edukologijos magistro kvalifikaciją. Dirba Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete Dailės ir interjero restauravimo studijų programos meninių baldų specializacijos vadovu, docentu. Taip pat yra meninių baldų restauratorius, Restauratorių asociacijos narys – steigėjas.
Bangutis Prapuolenis visuomet domėjosi tapyba, aktyviai pradėjo kurti nuo 2008 metų. Jis dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ispanijoje), surengė keliasdešimt personalinių parodų Lietuvoje, yra aktyvus kūrybinių plenerų dalyvis.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 4 d.
Dalia Bieliūnaitė: „Kauno menininkų nuotykiai“
Parodos autorė Dalia Bieliūnaitė daugiau nei aštuonerius metus dirbo gide ir edukatore Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Čia ji dalinosi įkvepiančiomis istorijomis iš menininkų gyvenimo, padėjo pažinti liaudies kūrybą ir, pasitaikius progai, iliustravo smagiausias ir įdomiausias savo darbo akimirkas. Ši komiksų ir iliustracijų paroda pristato Kauno menininkus. Taip pat tapytoją ir kompozitorių M. K. Čiurlionį, kuris šiame mieste rengė Antrąją lietuvių dailės parodą, čia yra įkurtas ir jo vardo muziejus.
Paroda skirta vaikams ir humoro istorijų mėgėjams, tačiau neabejotinai sužavės ir visko mačiusius.
Parodos autorė Dalia Bieliūnaitė – iliustracijų, komiksų kūrėja, kuri neatsiriboja nuo grafinių novelių kūrimo, nupieštiems scenarijams sukurdama istorijas. Ji kviečia dalintis įkvepiančiomis istorijomis iš menininkų gyvenimo, padeda pažinti liaudies kūrybą ir pasitaikius progai iliustruoja smagiausias ir įdomiausias savo darbo akimirkas.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki rugsėjo 3 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Homo Vikšraitis“
Pasak žinomo fotografijos kuratoriaus ir rašytojo Adam Mazur, Rimaldas Vikšraitis yra lietuvių fotografijos problema. Iš tiesų ne tik lietuvių, o plačiau – Vidurio Europos. Vikšraitis – tai nesuprastas keistuolis, amžinas autsaideris, nepaklusnus ekscentrikas. Paprasčiau jį atmesti ir marginalizuoti, nei suprasti. Lengviau šaipytis iš aukšto, nei pažvelgti iš autoriaus siūlomos perspektyvos. Patogiau apdovanoti už pasiekimus ir kalbėti banalybes apie orumą, nei atidžiai studijuoti vis naujas nuotraukas ir ciklus. Politiškai nekorektiška ir vizualiai nepatogi Vikšraičio fotografija – tai pamišimo akimirka nuosekliame ir elegantiškame fotografijos istorikų, teoretikų ir kritikų naratyve. Vikšraitis yra intriguojantis pažinimo simptomas, kurio analizė leidžia suprasti lietuvių ir Vidurio Europos fotografijos kompleksus, elgesį ir tapatybės problemas.
Vikšraitis fotografiją traktuoja kaip išraiškos priemonę, tačiau nebijo atsistoti prieš kamerą ir atskleisti savo poziciją (apsinuoginti tikrąja to žodžio prasme). Tai visuomenės gyvenimo registravimas, tik fantasmagorijos, o galbūt haliucinacijos, plotmėje… Greimu sekanti Krauss paprastai bet kokį ekscesą nagrinėdavo taikydama semiotinį kvadratą, punktyru sujungdama konkretų fenomeną su atitinkama kategorija. Tačiau Vikšraičio vieta atrodo kitokia, o šio fotografo nustūmimas „į šoną” neatspindi jo kūrybos specifikos. Taip prieiname išvadą, kad jį reikia įrašyti į patį vidurį, ties sankirta linijų, žyminčių į semantinį lauką įrašytas priešybes.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks ik liepos 7 d.
63-ioji Šiaulių regiono kūrėjų vizualiojo meno paroda
63-oji metinė Šiaulių miesto dailininkų paroda turi kultinį statusą, todėl jos ypatingai reklamuoti nereikia, bet priminti kelis dalykus būtina. Tai viena ilgiausiai Lietuvoje vykstančių grupinių parodų. Tai tęstinis renginys, kurio metu susiformavo kelios menininkų kartos. Tai metinė paroda, kurią norėta uždaryti ar ignoruoti, ir kuri vis atgimdavo nauja jėga ar idėjomis. Tai socialinis miesto gyvenimo reiškinys, kurio istorijoje, dalyvių biografijoje, kūrinių ikonografijoje atsispindi gyvybinga miesto istorija, jos skonio, vertybių, gyvenimo kaita.
Todėl šią parodą reikia vertinti ne kaip vieną iš daugelio, bet kaip miesto meno ir kultūros metraštį kuriantį įvykį, kuris laiko atsitiktinumus sujungia į vientisą pasakojimą. Kas jame svarbiausia? Šio pasakojimo autorių įvairovė, kurios nepamatysi jokiame kitame renginyje. Todėl parodos dalyviai turi unikalią galimybę vis iš naujo pajusti ir matyti, lyginti ir atrasti miesto meninio gyvenimo pulsą ir suvokti savo vietą šiame bendrame kūrybos lauke.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki birželio 29 d.
Aistė Bugailiškytė: „Damos ir interjerai“
Aistės Bugailiškytės paveiksluose pasakojimai yra itin siužetiški. Autorė meistriškai per žmogaus figūrą ar minimalią interjero detalę geba sukelti jausmus, giliai paliečiančius žiūrovo vidinį pasaulį bei žadinančius vaizduotę. Aistė Bugailiškytė žiūrovui tarytum atveria savo dienoraščio puslapius, parodo tam tikrus gyvenimo momentus.
„Kūryboje aš ieškau tokių įvaizdžių, kurie man yra priimtini tam tikrais gyvenimo etapais. Mano kūryboje svarbų vaidmenį užima subjektyviai interpretuojama praeitis ir ją supanti aplinka dabarties akivaizdoje“, – apie savo kūrybą kalba tapytoja Aistė Bugailiškytė.
Dailininkės paveiksluose mes sutinkame ir pačios autorės alter ego – tai žavios damos grakščiais siluetais, svajojančios ir mylinčios įstabiuose interjeruose, kurie gali būti tiesiog subjekto vaizduotės vaisius. Visa tai sukuria pretekstą autorei pasinerti į savirefleksijas, susikurti saugią erdvę sau, drauge kviesdama ir žiūrovą žengti į šį ryškų, itin literatūrišką ir jaukų interjerų pasaulį – paklajoti po jį atsisakius visų išorinio pasaulio dirgiklių.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki liepos 3 d.
„Individualistai“
1993 metais įsikūrusios grupės narius sujungė pagarba tapybos meno tradicijai, savojo kultūrinio identiteto suvokimas bei modernumo jungties idėja. Pavadinimą bei tradicijas dailininkai perėmė iš 1939 metais (atkreipkite dėmesį, kaip gražiai „sužaidžia“ skaičiai) veikusios „Individualistų“ sekcijos, vienijusios žymius to meto dailininkus – arsininkus ir jų pasekėjus, padėjusius modernizmo pagrindus nacionalinei Lietuvos dailei.
Skirtingo amžiaus dailininkus vienija ištikimybė spalvų menui, lietuviškos tapybos mokyklos tęstinumui, neabejingumas savo krašto kultūrai, etninėms šaknims, sąjungai paveldėtų tradicijų su šiuolaikine daile. „Individualistai“ savo kūryboje vengia šokiruojančių, stipriai deformuotų meninių formų. Jie mieliau ieško harmonijos, spalvų, faktūrų, potėpių sintezės, nepamiršdami senųjų ištakų ir estetinio žvilgsnio.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki birželio 15 d.
„Renesansinė Šiaulių katedra dailėje“
Šiaulių „Aušros“ muziejaus dailės rinkiniuose saugoma kūrinių kolekcija, vaizduojanti Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą – ryškiausią renesansinio manierizmo architektūros kūrinį Lietuvoje. Jos baltas, grakštus, 70 m. aukščio bokštas iš tolo matosi artėjant prie Šiaulių iš bet kurios pusės. Katedra didingai iškyla virš miesto ir kviečia aplankyti Šiaulius.
„Aušros“ muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki liepos 1 d.
„Tarpukario moters portretas“
Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skiriama paroda atkuria jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodo Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidžia to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.
Parodoje galėsite susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Tad kviečiame pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki spalio 20 d.
Ina Budrytė: „Mėnulio energijos jėgainė“
Trisdešimties tapybos paveikslų paroda – puiki proga pirmai pažinčiai su pripažintos vilnietės menininkės Inos Budrytės (g. 1957 Šilutėje) kūryba jos gimtajame Pamario krašte.
Dailėtyrininkė, prof. dr. Raminta Jurėnaitė pastebi, kad „I. Budrytės paveikslų ikonografija išsiskiria originaliais siužetais ir motyvais. Reikšmingi ir kasdieniški įvykiai, gamtos ir urbanistiniai peizažai menininkės vaizduotėje pavirsta paslaptingomis scenomis. Siaubas ir lyrizmas, liūdesys ir komizmas, groteskas ir grožis, čia atsiduria šalia. Menininkė sukuria visą būrelį keistų personažų – žmonių ir gyvūnų; vyrai ir moterys aprengiami karnavaliniais kostiumais. Jie vaizduojami taip, kad išnyksta riba tarp gyvų būtybių ir skulptūrų ar marionečių bei heraldinių ženklų. Naminiai ir laukiniai gyvūnai įgauna antropomorfinių bruožų. Visi personažai atlieka magiškus ritualus, – sako R. Jurėnaitė“.
Jurėnaitė įžvelgia, jog „pastaraisiais metais I. Budrytė vis dažniau susitelkia į agresijos temą. Kariai, smogikai, pikti burtininkai kaip ir ginkluotė daugybėje scenų varijuojami motyvai. Pavojaus atmosfera alsuoja ir menininkės vaizduojami statiniai tokie kaip „mėnulio energijos jėgainė“. Riba tarp gyvos ir negyvos materijos galutinai išnyksta. Freskos studijas baigusi I. Budrytė savitai sugeba apibendrinti ir monumentalizuoti kompozicijas, formą taip pat ir mažo dydžio paveiksluose. Tuo pačiu metu ji išsaugo pasakojimo intymumą bei jausmingumą. Realybės neatitinkančios spalvos ne mažiau nei groteskiškas piešinys padeda I. Budrytei paveikslams suteikti mįslių pavidalą, – apibendrina R. Jurėnaitė.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 7 d.
„BIONICS“ (Lina Pranaitytė ir Urtė Pakers): „CODEX.PROTOTYPE“
Tarpdisciplininio meno dueto „BIONICS“ (L. Pranaitytė ir U. Pakers) kūrybos pagrindas – meno ir mokslo sintezė, žmogaus suvokimą bei organinių darinių santykį su technologijomis tyrinėjančios temos. Parodą „CODEX.PROTOTYPE“ sudaro penkios dalys – prototipai, kuriuose patiriamas skirtingas laiko periodas, atskleidžiantis gyvybės, tapatybės, technologijų ir DI suvokimo pokyčius: nuo įvykio, pakeitusio florą ir fauną, iki sampratos, kai egzistavimui nereikalingas fizinis kūnas. Naratyvas kuriamas remiantis istorine / faktine informacija, gamtos principais bei dėsniais simuliuotoje aplinkoje. Parodą galima patirti, kaip savotišką eksperimentą apie ateities organinių darinių evoliuciją, kuri prasideda šiandien.
Parodos kūriniuose jungiamos skirtingos medijos (garsas, vaizdas, instaliacija, objekto menas, šviesa, performatyvumas) ir disciplinos (gamtos mokslai, filosofija). Naudojamas interaktyvumas, sensorika, vaizdo projektavimo (angl. „mapping“) technologija. Garso kompozicijose jungiami „ambient“, „electro“, „minimal“, „glitch, techno“ stiliai, skaitmeniniu būdu transformuoto balso estetika. Dėmesys yra skiriamas garso dažnio, tembro savybėms bei jų kaitai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 7 d.
VDA Baigiamųjų darbų paroda
Pasak parodos kuratoriaus, lekt. M. Lapo, „baigiamųjų darbų paroda žymi studijoms skirto gyvenimo tarpsnio pabaigą, apvainikuotą profesionalaus menininko diplomu ir pasirodymu žiūrovams. Tai kartu ir prasidedančios savarankiškos menininko karjeros momentas – ilgai lauktas, trokštamas, bet ne kiekvienam saugus etapas“.
Lektorius pažymi, jog „plačiajai publikai atvira baigiamųjų darbų paroda – VDA sukurta proga ir galimybė kiekvienam jaunajam menininkui pristatyti žiūrovams savo kūrybinę poziciją, tapti matomam, pritraukti ekspertų dėmesį. Svarbu, kad turint didelių lūkesčių ir svajonių, pabaigą pažymėtų įvykis, paliudijantis priartėjimą prie tų svajonių išsipildymo. Todėl studentams suteikiama proga eksponuoti savo darbus prestižinėje ir pagrindinėje Klaipėdos parodų erdvėje – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 16 d.
Urtė Jasenka:„Atmintis“
Nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio, Klaipėdos skulptūrų parke eksponuojama menininkės U. Jasenkos grafikos darbų, stiklinių paminklų paroda „Atmintis“. Ši ekspozicija – skirta palaikyti Ukrainai ir pagerbti ten žuvusius bei vis dar drąsiai kovojančius karius, nukentėjusias moteris, vyrus ir vaikus. Klaipėdos skulptūrų parkas tai – buvusios senosios miesto kapinės, kurias sovietai sulyginto su žeme. Septynios stiklo plokštės su U. Jasenkos piešiniais puikiai įsikomponuoja šalia išlikusių paminklų, taip papildydami parką šiandien gyvenančių žmonių mintimis, jausmais ir lūkesčiais dėl ateities.
Grafikos darbai pasakoja apie Ukrainą, bet dėl stiklo skaidrumo ir spaudos ypatumų per piešinius persišviečia mūsų žemė, kuri kalba apie Lietuvos istoriją. Stiklas – be galo trapi medžiaga, reikalaujanti priežiūros bei dėmesio. Vos per kelias dienas, gal net valandas, kūrinys gali pakisti ir susibjauroti, o planuotos stiklo savybės, reikalingos atskleisti kūrinio idėją, jau nebeatliks reikiamo vaidmens.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 30 d.
Árpád Forgó (Vengrija) ir Mihkel Ilus (Estija): „Žiūros taškas / Up to a Point“
Kur tas taškas, kuriame pasikeičia žiūra, kur pakinta prasmė; kur viskas baigiasi arba prasideda, kur formuojasi mūsų suvokimas ir mes pradedame abejoti tuo, ką matome? Kur tas taškas, kuriuo viskas apibendrinama? KKKC Parodų rūmuose pristatomi unikalūs užsienio menininkų kūriniai, kviečiantys ieškoti „galutinių ribų“ ir motyvuojantys žiūrovą jas apmąstyti.
Žvelgdami į meno kūrinį, žiūrime į medžiagas. Ištisus šimtmečius, kaip ir šiandien, drobė, porėmis ir dažai buvo pagrindinės tapybos medžiagos. Šių klasikinių tapybos medžiagų reikšmė – atspirties taškas parodoje dalyvaujantiems menininkams, pagrindinė parodos koncepcija. Naujausi Á. Forgó drobės sprendimai (iš serijos „Diagonalinės kompozicijos“ ir sieniniai objektai iš serijos „Bipolinis“) mezga dialogą su naujausiomis M. Iluso instaliacijomis ir rekontekstualizuotais ankstesniais darbais. Abu menininkus traukia geometrija ir minimalizmas, kuriais remdamiesi jie kuria kompozicijas, struktūras ir skulptūrinius kūrinius. Parodoje pristatomi labai skirtingi vizualiniai rezultatai, atskleidžiantys skirtingą menininkų prieigą ir požiūrį į medžiagiškumą. Parodoje eksponuojami darbai – pastarųjų kelerių metų nuoseklių eksperimentų rezultatai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 7 d.
„Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“
Marcas Chagallas, Pabloʼas Picassoʼas, Maxas Ernstas – vieni garsiausių dailininkų, formavusių XX a. dailės raidą. Daugumai žiūrovų gerai žinomi jų tapybos ir grafikos darbai, kiek mažiau – kartkartėmis autorių parodas paįvairinantys keramikos dirbiniai, bet pagal dailininkų kūrinius austi gobelenai beveik nematyti.
Pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje yra pristatomi 23 Chagallo ir Picasso keramikos dirbiniai – pano, lėkštės, vazos, ąsočiai ir 12 meistrės Yvette Cauquil-Prince austų gobelenų pagal Chagallo, Picasso ir Ernsto eskizus. Kūriniai natūraliai sugulė į šešias temas: Biblijos, karo ir taikos, gimtojo štetlo, meilės, cirko, koridos. Dailininkai kalba apie pamatines etikos ir moralės vertybes, siekia darnos su gamta, nostalgiškai žvelgia į vaikystę.
Pardoje eksponuojami dailės kūriniai priklauso Idos Chagall ir Michelio Brodskyʼo bei Yvette Cauquil-Prince kolekcijoms.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Darius Hecqas-Cauquilis: „Grįžimas prie ištakų“
Darius Hecqas-Cauquilas gimė 1950 m. Šarlerua mieste prie Sambro upės Belgijos pietvakariuose. Būdamas 12 metų, jis pradėjo mokytis gobeleno meno pas motiną, garsią audimo meistrę Yvette Cauquil-Prince, audusią gobelenus pagal Marco Chagallo, Pabloʼo Picassoʼo, Maxo Ernsto ir kitų garsių dailininkų kūrinius. Jo tėvas Emileʼis Hecqas buvo tapytojas. Parodose Darius Hecqas-Cauquilas dalyvauja nuo 1976-ųjų. Menininkas surengė per 40 personalinių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Dailininko darbai įtraukti į Prancūzijos nacionalines kolekcijas, tarp jų – Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro. Lietuvoje Hecqo-Cauquilo kūryba pristatoma pirmą kartą. Parodoje „Grįžimas prie ištakų“ eksponuojama 20 autoriaus darbų, tarp jų – gobelenas, iš pjuvenų ir aliejinių dažų ant drobės sukurtos kompozicijos, aliejiniais dažais dekoruotos akmens ar jūros bangų nugludintos medžio skulptūros.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Spąstai su centriniu šildymu“
Paroda apima 1965–1993 metų laikotarpį. XX a. 7 dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovu tapus Leonidui Brežnevui, prasidėjo santykinės (!) ramybės vidaus ir užsienio politikos srityse tarpsnis, netrukus virtęs vadinamuoju „brežneviniu sąstingiu“. Paroda pasakoja apie paprastų žmonių kasdienius bandymus išgyventi, mąstyti, bendrauti, užsiimti įvairiopa gyvenimo formų kūryba, nepaisant visur išplitusių būties ir buities pelėsių.
Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kuomet Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai. O kada sovietiniuose spąstuose vykdytas eksperimentas baigėsi politikos, ekonomikos, kultūros, kasdienybės, mentaliteto ir kitose srityse? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sovietmetis virto svetima šalimi, kuri dažnam jos tyrinėtojui jau atsiveria ne kaip sava, bet esmiškai kitokia, todėl stebinanti, gluminanti, šiurpinanti, o kartais ir kelianti juoką realybė, kurios reliktams tinkamiausia vieta – muziejuje. Tačiau pastarųjų metų įvykiai verčia rimtai svarstyti klausimą: ar homo sovieticus iš tiesų virto praeitimi?
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.
Danas Aleksa: „Peizažas 8 km/h greičiu“
Personalinėje parodoje „Peizažas 8 km/h greičiu“ Danas Aleksa pristato naujausius savo kūrinius – objekto, video ir garso instaliacijas, kuriomis analizuojamas judėjimas bei savęs suvokimas supančioje aplinkoje. Ekspozicijoje pristatomos aktualumo neprarandančios ir kultūros istorijoje nuolat permąstomos temos, kurių ryšių galima rasti ir Milano Kunderos romano „Nemirtingumas“ citatoje: „Plentas pats savaime neturi prasmės; prasmingi tik taškai, kuriuos jis jungia. O kelias yra erdvės pašlovinimas. Kiekvienas kelio gabalas reikšmingas ir ragina mus sustoti.“ Parodai sukurti Danas Aleksa pasitelkė savo asmeninius išgyvenimus, kada bėgiodamas įvairiuose miestuose, patyrė jų urbanistinį planą. Galerijos salėse fragmentiškai išreikštos kelionės ir įvairių aplinkybių sudarytas suplanuoto kelio kismas, subtiliai prisiliečia prie savęs pažinimo erdvėje ir laike temų. Identiteto problematika išryškinama pasitelkus lengvai atpažįstamus objektus, kaip „Nike“ sportiniai bateliai, kurie bėgančiajam tampa savotišku socialiniu apvalkalu, leidžiančiu jaustis saugiai nepažintuose kontekstuose. Amžina kelionės tema autoriaus kūryboje atsiskleidžia šiuolaikinių procesų kontekste – menininkas neapsiriboja tik fiziškai aplankytomis erdvėmis, bet ir įvertina technologinių galimybių suteikiamą patyrimą, kai vietą pažįstame joje dar nebuvus. Danas Aleksa įtraukia žiūrovą į parodoje kuriamą dinamišką atmosferą ir skatina pasvarstyti apie savo santykį su mus supančia ir nuolat besikeičiančia aplinka.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki birželio 13 d.
ipglass (Irina Peleckienė): „SET POINT 1120°C“
Pavadinimas „SET POINT1120°C“ nurodo darbinę stiklo temperatūrą kaip atspirties tašką, įtraukiantį autorę (ipglass) į kūrybinį procesą.
Į vientisą ekspoziciją jungiami pastarojo laikotarpio (2020-2024) ciklai – „SFUMATO. TRANSITION“ ir „TRANSITION. Ad in finitum“, kuriuose kvestionuojama egzistencijos prasmė, laikinumas, tiesiama paralelė tarp stiklo trapumo ir žmogaus gyvenimo.
Karšto stiklo aplinkoje sukurti kūriniai („Glasets Hus Limmared“ / Švedija) kviečia susimąstyti apie nematomą kūrybos proceso sudėtingumą, pajusti stiklo kaip išraiškos priemonės unikalumą, suteikiantį galimybę akimirkos, momento įprasminimui.
Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308) veiks iki birželio 9 d.
„Prezidentas Antanas Smetona: tarp autoriteto ir autoritaro“
Naujoji archyvinių fotografijų paroda atskleidžia A. Smetonos asmens ir politiko virsmą: kaip demokratiškų pažiūrų lietuvių tautinių draugijų narys ir Lietuvos Tarybos pirmininkas, nuolat siekęs vienybės ir kompromiso skelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, vėliau, po 1926 m. karinio perversmo grįžęs į prezidento postą, virto Tautos vadu tituluojamu autoritaru? Kodėl jo valdžios siekis buvo toks stiprus, kad reikėjo iš valdžios šalinti ne tik politiniu konkurentu tapusį buvusį artimą bendražygį Augustiną Voldemarą, bet ir visą Seimą? Kodėl šalyje reikėjo uždrausti visas politines partijas ir palikti tik vienintelę Lietuvių tautininkų sąjungą? Fotografijų paroda atskleidžia ne tik beveik 15 metų trukusį šalies valdymą, bet ir paties prezidento A. Smetonos asmenybės transformaciją. Simboliška, kad šią parodą pristatančiame stende vaizduojami du A. Smetonos portretai: vienoje pusėje 1920 m. darytoje nuotraukoje ant suolelio sėdi demokratiškas šalies vadovas, o kitoje – puošniame krėsle sėdintis 1928 m. įamžintas autoritarinio valdymo siekiantis Tautos vadas.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Ingryda Suokaitė ir Rolandas Helmeris: „Dialogai: spalvos ir struktūros“
Paroda supažindina Kauno žiūrovus su išskirtiniais gerai žinomais Vokietijoje bei pasaulyje menininkais Ingryda Suokaite ir Rolandu Helmeriu. Joje eksponuojama daugiau nei 40 I. Suokaitės tapybos ir grafikos kūrinių. R. Helmerio kolekciją (apie 50 vnt.) papildo įspūdingų dydžių ekspresionistinės „action painting“ krypties tapybos, grafikos kūriniai ir objektai, atspindintys tiek jo individualų stilių, tiek ir šiuolaikinio vokiečių konstruktyvistinio meno principus. Parodą papildo dokumentiniai videofilmai su menininkų kūrybos epizodais bei katalogai.
Kauno paveikslų galerijoje rengiama paroda yra menininkų siekis reprezentuoti savo kūrybines idėjas Kaune su naujais kūrybiniais atradimais ir dovanomis Lietuvai. Menininkai kartu studijavo Miuncheno dailės akademijoje, yra aktyvūs meno grupės „Gekok“ ir „Neue Gruppe“ (Miunchenas) nariai. Savo kūryboje jie remiasi bauhauzo meno ir abstrakčių – geometriškų – konkrečių idėjų transformavimu. Įkvėpti mokytojo konstruktyvisto Georgo Meistermanno tezės, kad „žmogaus gyvenimas yra apgaubtas spalvų“, tiek Helmeris, tiek Suokaitė išlieka aktyvūs šių idėjų puoselėtojai. Jų kūrybos stilius ir skirtingas, ir turi bendrų bruožų: R. Helmeris yra žinomas dailės pedagogas, buvęs Miuncheno dailės akademijos profesorius, apdovanotas vokiečių Sudetų kultūros premija, kuria abstrakčias estetizuotas optinio meno principais grįstas kompozicijas. I. Suokaitės tapyba ekspresyvi, kontrastingų spalvų, konstruktyvistiškai konkreti, įkvėpta „Arte Povera“ virvių technikų sprendimų.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 30 d.
„Jonynų giminės fenomenas“
Paroda skirta rašytojo Antano Jonyno 100-osioms gimimo metinėms ir jo sūnaus poeto ir vertėjo Antano A. Jonyno jubiliejui paminėti. Lauko parodą parengė Alytaus kraštotyros muziejininkai. Paroda eksponuojama V. K. Jonyno galerijos kiemelyje.
Dzūkijoje gyvena sena, labai plati Jonynų giminė, turinti daug iškilių, Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Jonynų genealoginis medis yra ilgaamžis, plačiai išsišakojęs ir gausiai lapotas. 1484 m. išduota karaliaus privilegija šeimos pradininkui Januškevičiui liudija, kad giminės šaknys siekia XV a.
Genealoginis medis, esantis Antano Jonyno memorialiniame muziejuje, apima tik XIX–XX a. gyvenusius ir tebegyvenančius Jonynus. Seniausias žinomas giminės atstovas buvo Mateušas Januškevičius-Jonynas, gyvenęs Daugirdų kaime XIX a. viduryje ir turėjęs šešis sūnus bei dvi dukteris. Po 1863 m. sukilimo M. Januškevičius, bijodamas caro valdžios represijų, pavardę pakeitė į Janyno. Dar vėliau Janynų pavardė pakito į Jonynų.
Jonynų giminė pasižymi kūrybinėmis ir intelektualinėmis galiomis, jos atstovai yra užkopę į meno bei mokslo viršūnes, prisidėję prie Lietuvos garsinimo pasaulyje, prie jos dvasinių pamatų išsaugojimo ir stiprinimo. Muziejininkai nekelia sau uždavinio atskleisti Jonynų giminės talentų paslapties, bet parodos lankytojus siekia supažindinti su kai kuriais šios giminės atstovais, atskleisti neeilinių talentų asmenybes.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki spalio 1 d.
Stasys Eidrigevičius: „Keliaujanti vaizduotė“
Parodoje atsiveria pasakiškas bei kitoniškas iliustracijų pasaulis – „iš kūnų supinta vaivorykštė; paukščiai, surišti sparnais; katinas, lazda ir uodega pagavęs išsigandusią gyvatę; zuikis, praradęs dešinę ausį drobės įplyšime; gėlės kuokelis, prispaudęs miniatiūrinį šunytį; žirklės, kerpančios pabalusį veidą; vaikas, apipintas juosta; kūdikiai, įsivėlę į laumės plaukus; verpstę įsikandęs kaukėtasis; varlė, tvirtai prilaikanti ištrūkti bandančią vaivorykštę… Parodos kuratorė L. Albrikienė sako, kad, „<…> nė vienas S. Eidrigevičiaus sukurtas personažas, pristatomas parodoje, negali egzistuoti kaip atskiras ar atskirtas kūnas. Jie „veikia“ čia tik susipynę su kitais kūriniais ar objektais. Visi: tiek personažai, tiek įvairūs daiktai sulipę į nedalomą vientisą organizmą. Gal menininkas reflektuoja gamtos ir žmogaus ekosistemą, tą nenutrūkstamą grandinę? Objektai ir gyviai palaiko vienas kitą. Susivijusi piešiniuose vaizduojamųjų gija atspindi nedalomą, neišskiriamą draugystę, priklausymą ar priklausomybę vienas nuo kito bei kančią, kuri atsispindi suvaržymo, suspaudimo, surišimo motyvuose“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 7 d.
Algirdas Bosas: „Pusiaukelė“
Pusiaukelė – paroda apie žiūrėjimą ir skulptūros supratimą. Skulptorius Algirdas Bosas persvarsto laiką kaip čia pat vykstančio proceso ir jau nutikusių (suarchyvuotų) veiksmų eigos elementą. Tai retrospektyvinis žvilgsnis į kūrybinį ir asmeninį kelią, pasirinkimus, dvejones, tam tikras jausenas. Parodą sudaro skulptūros ir eskizai, sukurti 1975–2024 m., bei fotografijos, dokumentuojančios monumentus viešosiose erdvėse.
A. Bosas penkias dešimtis metų apimančioje kūryboje – nuoseklus. Pasak dailėtyrininkės Elonos Lubytės, „[kūrybai] būdingas poromantinis požiūris į gamtą, universalią žmogaus prigimtį bei istorinę atmintį“. Menininkas liudija besikeičiančias politines bei socialines permainas. Reflektuodamas modernizmą ir postmodernizmą, savitai jungia praeitį ir dabartį. Kūriniuose bene svarbiausi elementai yra mastelis, forma bei objekto santykis su aplinka. Abstraktūs siluetai derinami su asociatyviomis detalėmis, įtaigiai ir paveikiai atskleidžiamas sumanymas.
Algirdas Bosas (g. 1943) 1972 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros studijas. 1972–74 m. dirbo pedagogu Panevėžio dailės mokykloje, vėliau, 1992–2006 m., Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje. Parodose dalyvauja nuo 1973 m. Nuo 1975 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2000 m. apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu, 2016 m. – Žemaičių aukso ženkleliu. 2011 m. skulptoriui skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2018 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Gyvena ir kuria Gargžduose.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Žemyn triušio urvu“
Parodoje „Žemyn triušio urvu“ pristatant Baltijos šalių menininkų kūrinius gilinamasi į pagonybės, dvasingumo ir sąmokslo teorijų reiškinius. Paroda siūlo į pagonybę ir dvasingumą pažvelgti kaip į romantizuotą istorinį prieglobstį, o čia pat – atkreipti dėmesį į jo kismą šiais laikais, dvasingumui vis dažniau įgaunant konspiracinių bei komercinių elementų.
Parodoje eksponuojami nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų sukurti kūriniai atskleidžia skirtingų kartų ryšį ir tai, kaip skirtingų laikmečių socialiniame bei politiniame kontekste menininkų įgytos patirtys reikštos ir tebereiškiamos per eskapizmo, įgalinimo bei konspiritualumo – arba konspiracinio dvasingumo – prizmes.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 3 d.
Algimantas Jonas Kuras: „Himnas perskilusiai šypsenai“
Ši paroda – lyg poetinė retrospektyva, apžvelgianti žinomo tapytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrybą ir išryškinanti jos aktualumą šiandien klestinčiame ekologinių, kvazireliginių ideologijų kontekste. Žmogaus poveikio gamtai, taršos, gamtinių resursų išnaudojimo, žaliavų antrinio panaudojimo, gyvūno kūno preparavimo, žmogaus-daikto-mechanizmo problematika dažnai kultivuojama dabartiniame meno, gamtos ir socialinių idėjų lauke. Ekokatastrofinė nuotaika persmelkusi visą mūsų kasdienybę ir ateitį. Žvelgdami į A. Kuro tapybą, galime lengvai apsigauti, jei joje matysime tik ekologines temas, – autorius sau kėlė tikslus priešintis vyravusiam ideologiniam fonui ir optimistinės sovietmečio realybės propagandai.
Monumentalius mechanizmus, idealizuotus, suestetintus industrinius peizažus ėmė keisti kasdienių situacijų ir aplinkos vaizdavimas: mėsos malimo mašinėlės, žmonės viešajame transporte ar tualetuose, iš sraigtasparnio chemija tręšiami pasėliai… Autorių masino visa tai, kas progresą postuluojančioje sovietinėje kultūroje buvo laikoma paribiais: apleistos vietovės, sandėliukai, miške išverstos šiukšlės, kurias ne tik panaudodavo kaip tapybos motyvus, bet ir parsinešdavo į dirbtuves kaip įdomius skulptūrinius ready made’us, iš kurių konstruodavo asambliažus arba instaliuodavo savo aplinkoje.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 16 d.
Andrej Polukord: „Nežinomi grybai“
Antropoceno epochos vertybės gręžiasi į žmogaus sąžinę ir beda pirštu į žmoguje vis dar gyvą grobuonio instinktą. Ilgai klestėjęs gamtos išteklių pajungimas besaikiam vartojimui, žmogaus dominavimas gyvosios gamtos atžvilgiu ir jos kontrolė šiandien keičiami naujais pasakojimais apie žmogaus atsakomybę ir planetos ateitį. Jaunosios kartos tarpdisciplininio meno kūrėjo Andrejaus Polukordo (g. 1990) paroda „Nežinomi grybai” kviečia pasinerti į paradoksų ir pokštų kupiną distopinę pasaką, nukeliančią į mišką, kuriame auga grybai.
Įvairių šalių tautosakoje ir mitologijoje grybai pasižymi ypatingu statusu. Siejami su gamtos dvasiomis ir vaisingumu, taip pat su chtoniška mitine būtybe – velniu – ir jam priskiriamomis mirties bei pinigų sferomis. Dažnai grybai perteikiami kaip gyvos, net žmogiškos būtybės, pasirodančios ne visiems, o tik ypatingiesiems, apdovanotiems grybų laime arba sėkme.
Visgi grybų karalystėje gausu ir neįprastų, nežinomų rūšių. Būdamas ne tik sėkmingas grybautojas, bet ir grybų kolekcininkas, A. Polukordas šioje parodoje supažindina su naujomis, invazinėmis grybų rūšimis, kurias pramoniniu būdu išauginome ir miške pasėjome mes patys.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 9 d.
„Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“
Vytauto Kasiulio muziejų pasiekė Kumu muziejuje Taline eksponuota paroda, skirta trijų Baltijos šalių dailininkių – Malle Leis (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) sovietinės eros pabaigos – 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio – kūrybai. Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūrinių, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos kiekvienos darbai sukuria kitų dviejų suvokimui. Visos trys menininkės yra sukūrusios darbų, kuriuose jų herojė išžengia iš paveikslo erdvės ir atsuka žiūrovui nugarą, atverdama išėjimo arba skverbimosi į naują teritoriją vizualines metaforas. Kituose paveiksluose menininkės žaidžia su daugybiniais rėmais, išjudinančiais stabilios ir vieningos realybės pojūtį.
Leis, Tabaka ir Rožanskaitė – visos buvo išskirtinės menininkės sovietų okupuotose Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Išsilavinimas, kurį jos gavo dailės institutuose Taline, Rygoje bei Vilniuje 6-ame ir 7-ame dešimtmečiais, ideologiniais bei estetiniais principais buvo panašus, bet jos labai greitai iš tų principų išsiveržė: nebūtinai tiesiogiai priešinosi tuometinei šių mokyklų meno vagai, bet nardė po tuos vandenis taip, kad išklibintų tarsi savaime suprantamus motyvus bei gestus, o prasmes panardintų neaiškumo pursluose.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki rugsėjo 8 d.
Naujas muziejuje: kariuomenės savanorio šaukštas ir šakutė
Į muziejų atkeliavę nauji eksponatai turi nueiti ilgą kelią, kol būna paruošiami eksponuoti lankytojams. Norėdami sutrumpinti šį kelią, Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje periodiškai pristatysime naujausius ir įdomiausius gautus eksponatus.
Šį kartą pristatome neseniai muziejaus įsigytus stalo įrankius – šaukštą bei šakutę, kurie yra nepaprasti. Įrankiai priklausė Lietuvos kariuomenės savanoriui, vyr. leitenantui Soterui Marcinkui. S. Marcinkus 1902 m. rugpjūčio 1 d. gimė Kaune. Čia jis mokėsi „Saulės“ gimnazijoje, o 1920 m. sausio 16 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Naujai iškeptam savanoriui teko dalyvauti nepriklausomybės kovose prieš lenkus. Prezidentas Aleksandras Stulginskis S. Marcinkui suteikė pėstininkų leitenanto laipsnį.
Eksponatai yra svarbūs ir įdomūs ne tik dėl asmenybės, kuriai jie priklausė, bet ir dėl ant jų matomo ženklo. Ant šaukšto bei šakutės išgraviruota Kunigaikštienės Birutės ulonų pulko monograma.
Kauno pilies (Pilies g. 17) 4-ame aukšte eksponuojama iki rugpjūčio 18 d.
„Galingi, nes vieningi!“
2024 m. sukanka 20 metų nuo Lietuvos įstojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Minint šią svarbią sukaktį, greta Kauno pilies atidaryta lauko paroda „Galingi, nes vieningi!“, kuria siekiama pristatyti NATO šalis, organizacijos svarbą ir Lietuvą jos sudėtyje. Šią parodą 2023 m. parengė ir NATO viršūnių susitikimo Vilniuje proga pristatė LR krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus.
Ši paroda – tai galimybė visuomenei plačiau susipažinti su organizacija, jos misija, šalimis narėmis. Lankydami parodą kauniečiai ir miesto svečiai turės galimybę daugiau sužinoti apie NATO šalių karines pajėgas, jų stojimo į aljansą priežastis, dalyvavimą bendrose karinėse misijose, galiausiai, žvilgtelėti ir į Lietuvoje tarnaujančių karių kasdienybę.
Paroda eksponuojama greta Kauno pilies – vieno svarbiausių LDK gynybinių objektų. XIV a. pastatyta pilis buvo strategiškai svarbiu Nemuno bei Jūros upių gynybinės sistemos elementu, todėl jos aplinkoje simboliškai atsiskleidžia ir paroda apie dabarties gynybos pajėgų susivienijimą, joje plėtojamos temos.
Kauno pilies lauke (Pilies g. 17) veiks iki gruodžio 4 d.
„BIBLIJA VAKAR, DABAR IR PER AMŽIUS: džiaugsmas sielai, grožis akims“
Šioje parodoje lankytojai galės susipažinti su trumpa Biblijos atsiradimo ir vertimų istorija, senaisiais leidiniais iš Biblijos draugijos bei Trakų istorijos muziejaus archyvų, turės unikalią galimybę pavartyti ir paties pirmojo J. Bretkūno (1590 m.) Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą rankraščio faksimilę ir moderniausiąjį šiuo metu atliekamą Naujojo Testamento ekumeninį vertimą su komentarais. Taip pat galės pasigrožėti nuostabių autorinių įrišų kolekcija, jungiančia tiek knygos restauratorių istorines žinias bei praktinius įgūdžius, tiek dailininkų odininkų ir menotyrininkų kūrybinį polėkį.
Tarp įdomesnių eksponatų – 1824 m. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos redaguotas leidinys ir vestuvinis dovanų egzempliorius – prabangus odinis įrišas, kuriam sukurti panaudota atsiradusi nauja medžiaga – plastikas (Trakų istorijos muziejaus rinkiniai).
Parodą papildys ir jos sakralinį turinį pagilins bei išryškins unikalūs liaudies meno skulptūros bei grafikos darbai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki birželio 9 d.
Grėtė Labanauskaitė: „Pasimatuok jausmą“
Parodoje pristatomas Grėtės Labanauskaitės meninis projektas mažina atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų per nevizualius mados objektus. Čia rega neturi pranašumo – visi objektai gali būti (ir yra) suvokiami per kitus jutimus, pasitelkiant vaizduotę ir prisiminimus. Parodoje siekiama asmenims su regos negalia suteikti galimybę pažinti madą, o regintiesiems padėti iš naujo atrasti juslių teikiamą naudą bei jų turtingumą.
Dizainerė Grėtė Labanauskaitė drabužį savo kūryboje paverčia „socialiniu įrankiu“. Bakalauro studijų metais sukurta taktilinė drabužių kolekcija „TU“ laimėjo Jaunojo dizainerio papildomą prizą’21 ir Dizaino dienos’21 pagrindinį prizą, buvo pristatyta Lietuvos ir užsienio mados renginiuose. Magistro baigiamasis darbas „Pasimatuok jausmą“ tapo laureatu Gero dizaino’23 apdovanojimuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 9 d.
Remigijus Ščerbauskas: „Bučiniai“
Velnių kolekcijos ekspozicijose pristatomi fotografo Remigijaus Ščerbausko darbai bučinių tema išryškina intymumo, pasitikėjimo ir meilės sąvokas. Tačiau eksponuojamos šiame muziejuje fotografijos įgauna ir kitokią prasmę, kai autorius ima ir šmaikštaudamas atvirai paklausia: „Ką manote, po velniais?..“ Ir tuomet lieka pereiti prie kalbinio naratyvo arba mūsų visų išmoktų frazių, įrašytų pasąmonėje kaip archetipiniai aidai, kurie tyliai pradeda šnibždėti velniškus meilės žodžius. Lieka tik nepaslysti – juk bučiuojamasi per stiklą.
R. Ščerbauskas – fotografas, užsiimantis gatvės fotografija, kuriantis portretus. Fotografo akis nuolat ieško savito požiūrio į gyvenimo situacijų įamžinimą. Jo meninis stilius formavosi kuriant nespalvotus studijinius portretus. Po šešerių metų darbo studijoje fotografas perėjo prie gatvės fotografijos žanro, ieškodamas dabartinės miesto aplinkos. Daugelyje jo kūrinių sustabdytos miesto gyvenimo akimirkos, kurios, jei nebūtų užfiksuotos, liktų tik kaip niekur neegzistuojančios miesto tekančio ritmo prabėgusios detalės.
R. Ščerbauskas 1996 m. WICE Leeuwarden (Nyderlandai) įgijo menų bakalaurą. Aktyviai fotografuoti gyvenimą Kauno ir užsienio šalių miestų gatvėse pradėjo nuo 2007 metų. Jo fotografijų galima surasti įvairiose internetinėse galerijose, svetainėse („Urban Street Photography“, „Streets In Color“), spaudoje (žurnaluose „Schwarzweiss 115“, „Vision libres URBAN POETRY“, „Inspired Eye Magazine“, fotografijų knygoje „WE STREETS Street photography from around the Globe“), nuolat vykstančiose parodose.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Raimundas Urbonas: „Gyvenimas po stalu“
„Raimundo Urbono (1963–1999) fotografinis pasaulis – taupus objektų rinkinys, tylus tonas ir žvilgsnį ribojantis langelis, įrėminantis autoriaus minčių piešinį. Autoriui ši medija – stebėjimo įrankis, kažkuria prasme – padidinamasis stiklas, net ir pačius banaliausius daiktus išdidinantis iki tiesos įrodymo. Pasaulį aplink save jis matė ir suvokė būtent taip. Todėl taip rodė jį ir kitiems. Mažuose formatuose saikingai naudodamas raiškos priemones, jis gebėjo sutalpinti stebėtinai daug: mąslų kolegos žvilgsnį, mylimos moters prisilietimą, jaukią namų netvarką ir vietoje nenustygstančią vaikystę. Čia tilpo ir hipavimo kelionės po buvusią Sovietų Sąjungą: naujai pažinti kraštai, seni bičiuliai ir ten pat pastebėtos neįpareigojančios buities detalės. Fragmentuodamas savus ir svetimus gyvenimus, kartais kadrus suporuodamas ir tokiu būdu dar labiau išplėtodamas mintį, R. Urbonas konstravo vientisą istoriją, visada pasakojančią tą patį – apie būties trapumą. Nesvarbu, su kuo ir kur bebūtum.
Šis menininkas nebėgo nei nuo laiko, nei nuo vietų, nei nuo žmonių. Veikiausiai priešingai, jis noriai sugrįždavo prie tų pačių veidų, pokalbių, į tas pačias vietoves. Taip lyg dar kartą pasitikrindamas jau užfiksuotų vizualinių pranešimų tvarumą. Kita vertus, jo nesibaigiantis erdvės ir materijos dialogas niekada neperaugdavo į triukšmingą ginčą. Autoriaus fotografijoje – vien tylus šnabždėjimas, dalijimasis, ramus išsipasakojimas ne tik apie dabartį, bet ir apie tai, kas galėtų vykti ateityje. Sąmoningai išblukintas vaizdas dėvi laiką, prigesina žinojimą ir maskuoja prisiminimus. Jokios režisūros, vien atviras žvilgsnis pa(si)liekant spėlioti – buvo tai, ar dar tik bus?..“ (Danguolė Ruškienė)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki birželio 23 d.
Goyos raižiniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus
Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų meno muziejus pristato garsiuosius Francisco Goyos ofortų ciklus „Kapričai“ ir „Karo baisumai“. Šiandien šie pernelyg atviri darbai suvokiami kaip ypač aktualūs. Menininkas parodė, kad blogis turi būti sustabdytas, net jei jis atrodo nekaltas, ir kaip baisiausią blogį vaizdavo karą.
Pagrindinė ciklo „Kapričai“ tema – blogis, kuris, nuolat keisdamas išvaizdą, valdo žmoniją. Žiaurumas skatina dar didesnį žiaurumą, ištvirkimas sunaikina visus, kurie prie jo priartėja, o teisėjai tampa ne ką geresni už teisiamuosius. Pirmuosiuose lakštuose Goya pavaizdavo kaukę – XVIII a. meno atributą, turėjusį sukurti lengvo žaismo, smagios paslapties pojūtį. Tačiau „Kapričuose“ maskaradas – ne šventė, o visiškas melas, triumfuojanti yda, vos pridengtas blogis.
Antroje ciklo dalyje veikia šlykštūs velniško pasaulio atstovai. Kai kurie iš jų įkūnija tikras žmogaus ydas, o kiti neturi gyvenimiškų prototipų, perteikiančių visuotinio blogio idėją. Ciklo pabaiga dviprasmiška. Auštant demonai virsta žmonėmis, bet baimės dėl kitos nakties niekur nedingsta. Sunku įsivaizduoti, kad jų pasaulis bus malonus ir teisingas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki birželio 23 d.
„Nuo Dürerio iki Rembrandto“
Parodoje pristatomi Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus Vakarų Europos graviūrų rinkinio kūriniai. Muziejus pavadintas vardu garsių sutuoktinių, mecenatų, puikiai supratusių, kad pasaulio meno kūriniai turi būti prieinami visuomenei. Privati Chanenkų kolekcija tapo dabartinio muziejaus rinkinio, vieno įžymiausių pasaulio meno rinkinių Ukrainoje, branduoliu.
XX a. muziejaus rinkinio sudėtis keitėsi iš esmės. 3–4 deš. muziejus dažnai atiduodavo ir priimdavo iš kitur pavienius kūrinius ir dideles kolekcijas. Darbuotojai, kurių tuo metų buvo nedaug, nespėdavo dokumentuoti šio proceso. Tokios aplinkybės iki šiol sunkina rinkinio istorijos, ypač spausdintos grafikos kolekcijos, nagrinėjimą. Muziejaus kūrėjai informaciją apie grafikos kolekciją paminėjo tik kartą – 1919 m. pirmajame bibliotekiniame muziejaus inventoriuje ją pavadino „aplankasi su graviūromis iš Chanenkų rinkinio“.
1931 m. muziejus gavo per tūkstantį graviūrų iš Vasylio Ščavynskio (1868–1924), žinomo chemiko, meno žinovo, tyrinėtojo ir rinkėjo, kolekcijos. Dėl politinių aplinkybių priverstas palikti tėvynę, Ukrainos patriotas Ščavynskis įsakė vertingą tapybos ir grafikos rinkinį, fototeką ir biblioteką perduoti Kyjivo nacionaliniam muziejui arba Bohdano Chanenkos muziejui. Ščavynskis buvo nužudytas 1924 m. tuomečiame Leningrade. Jo našlė kartu su muziejininkais ir kitais ukrainiečių inteligentais kaip įmanydama stengėsi testamentą įvykdyti, nors to meto komunistai ir nepripažino privačios nuosavybės. Taip į muziejų pateko Luco van Leydeno graviūros, didelė olandiškų ofortų dalis ir neprilygstama Albrechto Dürerio „Madona su beždžione“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki birželio 23 d.
„Įkūnytos emocijos“
Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“
Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ naujai pristatys tiek žinomų, tiek vis dar mažiau įvertintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos modernaus bei šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, apmąstančius seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas Baltijos šalių vizualiame mene nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių dienų.
Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo. Kodėl sovietmečiu seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien Baltijos regione vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Parodoje „Šito pas mus nėra“ leisimės ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 d.
„Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“
Tokia išsami paroda, skirta vieno žymiausių Lietuvos XX a. pradžios menininkui Antanui Samuoliui, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rengiama po 25 metų pertraukos. Savo apimtimi ir kūrinių skaičiumi ji, ko gero, neprilygsta iki tol buvusioms apžvalginėms Samuolio parodoms. Joje eksponuojami 45 Samuolio kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų bei privačių kolekcijų. Parodos artefaktus skolino net devynios atminties institucijos, privatūs muziejai „Mo“, „Tartle“, galerija „The Room“, privatūs kolekcininkai, per tris dešimtis menininkų ar jų šeimų. Nacionalinė dailės galerija Vilniuje netgi sutiko paskolinti savo nuolatinės ekspozicijos pažibą – „Baltąją obelį“.
Samuolis aktyviai kūrė apie septynerius metus, jis mirė jaunas, darbų yra išlikę nedaug. Tačiau jo kūryba padarė neįtikėtinai didelę įtaką kelioms menininkų kartoms ir vis tebėra menininkų inspiracijos šaltinis. „Todėl, – sako generalinė direktorė Daina Kamarauskienė, – itin džiaugiamės galėdami pristatyti ryškiausius Samuolio kūrinius vienoje parodoje ir parodyti šiuolaikinių menininkų kūrybą, kurią įkvėpė ikoninis Samuolio paveikslas „Geltona moteris“. Šiai egzotiško grožio moteriai, kuri tapo visiems gerai pažįstamo portreto modeliu, skirta parodos dalis, kurioje bus atsakyta į klausimus: kas ji, kaip susiklostė jos gyvenimas, kokia neįtikėtinai įdomia veikla ji užsiėmė. Į klausimus padės atsakyti ne tik fotodokumentika, bet ir jos asmeniniai daiktai bei kūriniai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 8 d.
Monika Radžiūnaitė: „Ir aš tik žmogus“
Parodos „Ir aš tik žmogus“ koncepcija remiasi Radžiūnaitės plėtojama kūrybine klaidos strategija. „Klaidingas“ skaitymas atsiskleidžia menininkės perkuriamoje ikonografijoje, su „Google“ vertėju į lotynų kalbą verčiamuose paveikslų pavadinimuose, glitch*-gotikinėje parodos architektūroje. Žiūrovas provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? O kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros?
Galerija tampa bažnyčios nava, kurioje gimsta nauja ir mums dar nepažini religija. Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis. Pagrindinėje parodos ašyje atsiranda muziejinis eksponatas – monstrancijos dėklas. Fizine ir muziejine prasme tuščias objektas tampa Radžiūnaitės kūrybinės strategijos metafora – primiršti ikonografiniai motyvai paveiksluose užpildomi naujomis reikšmėmis ir kuria savą semantinę sistemą.
Monika Radžiūnaitė (g. 1992) atstovauja jaunajai Vilniuje kuriančių tapytojų kartai. Menininkės braižui būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki birželio 26 d.
„Kaupti. Saugoti. Atskleisti. Muziejaus detektyvas“
Parodos pavadinimas „Kaupti. Saugoti. Atskleisti“ ne atsitiktinai primena policijos šūkį. Šįkart pristatome Vilniaus muziejaus rinkinį, kuriame eksponatai dažnai yra tarsi įkalčiai, padedantys rekonstruoti vilniečių ir paties miesto istoriją. Portsigaras pasakoja apie lenkų tautybės vilniečių per(si)kėlimą į Lenkiją pokariu, o acto butelis – apie vieną seniausių iki šiol veikiančių miesto įmonių „Vilniaus degtinė“.
Tuo tarpu muziejaus tyrėjams dažnai tenka detektyvų vaidmuo. Jie ieško užuominų detalėse, kvočia liudininkus, nustato ryšius tarp daiktų, įvykių, žmonių ir atkuria pamirštas istorijas. Parodoje rasite 36 „bylas“, išnarpliotas ir dar ne.
Šia paroda atveriame užkulisius ir pasakojame, kaip veikia muziejus. Kaip jame atsiranda eksponatai? Kuo užsiima muziejaus darbuotojai? Kas slepiasi už durų, pažymėtų ženklu „Stop“? Kaip tikrovėje atrodo įstatyme numatyta svarbiausia muziejų veikla – „kaupti, saugoti, konservuoti, restauruoti, tirti ir populiarinti“?
Muziejaus rinkinyje – su Vilniumi susiję objektai ir istorijos: daiktai, vaizdai, dokumentai ir pasakojimai. Pradėję tuščiomis rankomis per trejus metus surinkome daugiau nei du tūkstančius mažų ir didelių Vilniaus gyvenimo „įkalčių“. Didžiąją dalį eksponatų gavome dovanų.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 30 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio mėn.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
„Dvylika. Iliustracijos ir komiksai“
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu ir pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 10 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Politiniai sprendimai lėmė A. Smetonos karjerą ir valstybės ateities kelią. Abu kartus, 1919-aisiais iš Lietuvos Tarybos, o 1926-aisiais iš perversmo organizatorių, gavęs siūlymą tapti Valstybės Prezidentu, A. Smetona svarstė ir šeimos situaciją, ir savo asmenines politines ambicijas, ir susidariusią padėtį valstybėje. Jei šie politiniai pasirinkimai priklausė daugiau nuo asmens valios, tai kiti sprendimai priimti kolegialiai. Pavyzdžiui, visi trys ultimatumai (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) svarstyti kartu su bendražygiais, Vyriausybės nariais ir kariuomenės vadovybe. Ar galėjo Prezidento valia lemti kitokius sprendimus – klausimas atviras ir kviečiantis diskutuoti.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki birželio 14 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
