Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 26 rugpjūčio d. 10:11
Leidyklos „Lapas“ įkūrėja Ūla Ambrasaitė: „Leidybą vadinčiau turinio ir reputacijos verslu“

Leidyklos LAPAS įkūrėja Ūla Ambrasaitė (akirėje) | Gintarės Grigėnaitės, leidyklos LAPAS archyvo nuotr., „Vilniaus galerijos“ koliažas

Leidykla LAPAS per šešerius gyvavimo metus išleido apie porą dešimčių knygų.  Tačiau beveik kiekvieno naujo leidinio pasirodymo su nekantrumu laukdavo, o vėliau knygynuose ieškodavo skaitytojai, kurie greitai įsitikino – šios leidyklos knygos visada atitiks aukštus leidybinius standartus, suteiks intelektinių iššūkių ir naujų žinių. Leidyklos aruode – autentiškos grožinės literatūros, įžvalgios eseistikos ir aktualios humanitarikos knygos, eksperimentiniai meno albumai ir plati knygų apie architektūrą kolekcija.

„Intelektiniai pratimai palaiko proto tonusą. Skirtingų idėjų studijavimas plečia suvokimo ribas. Antropologija leidžia įžvelgti giluminę sąrangą po matomu kasdienybės paviršiumi. Menas išlaisvina mintį ir lavina jautrumą. Deliberando discitur sapiens“, – rašoma leidyklos LAPAS internetinėje svetainėje.

Su leidyklos LAPAS įkūrėja, direktore ir naujų idėjų generatore Ūla Ambrasaite kalbasi Jolanta Kryževičienė.

Gabijos Grušaitės romano NEIŠSIPILDYMAS pristatymas Vilniaus knygų mugėje . Nuotraukoje – leidėja Ūla Ambrasaitė | Gintarės Grigėnaitės, leidyklos LAPAS archyvo nuotr.

– Ką reikšia didžiosiomis raidėmis parašytas leidyklos pavadinimas LAPAS? Gal čia yra koks šifras?

– Tai gali būti medžio lapas, lapas, ant kurio spausdinamos knygos. Arba švarus naujas lapas, kuriame prasideda naujas pasakojimas.

– 2014 metais leidykla pradėjo savo veiklą, ėmėte leisti knygas apie architektūrą. Kas lėmė tokią tematiką, kuri, iš pirmo žvilgsnio, skirta siauram skaitytojų ratui?

– Kurti leidyklą pradėjau, neturėdama konkrečios teminės vizijos. Tuo metu architektūra buvo labai nišinė tema kultūriniame lauke, tačiau man labai artima, todėl pradėjome nuo architektūros gidų. Tai puikus būdas pažinti miestą, aplinką, kurioje gyveni. Tačiau knygos apie architektūrą, jeigu ir tuomet buvo leidžiamos, gulėdavo sandėliuose, buvo storos, nepakeliamos, neskaitomos. Architektūros tema leidyboje nebuvo atskleidžiama įdomiai, patraukliai. Nesakau, kad tai buvo mūsų verslo niša ir mes būtinai ją užpildysim, bet tikėjau,  kad verta pabandyti. Bendradarbiaudami su Architektūros fondu, pradėjome nuo Vilniaus architektūros gido perleidimo. Po to architektūros knygų leidyba vis plėtėsi, vystėsi ir dabar architektūra jau tapo bendru išsilavinimo ženklu, išsilavinę žmonės architektūrą jau suvokia kaip konteksto dalį, kuria gali pasidomėti, ir kad yra knygų, kur suprantamai ji atskleidžiama. Pamažu architektūra atsirado išsilavinusių žmonių apmąstymo lauke.

– Prieš 6 metus, kai jūs pradėjote leisti knygas apie architektūrą, visuomenei, kuri jau gana aktyviai ėmė reikšti savo poziciją dėl paveldo saugojimo, dėl naujų statinių miestuose,  dar labai trūko žinių, bendro architektūrinio išsilavinimo. Gal jūsų temos pasirinkimui įtakos turėjo ir padidėjęs visuomenės susidomėjimas ir aktyvumas, sprendžiant urbanistinius klausimus? 

– Kiekvienas laikmetis turi savo temas, rakursus, kuriais žiūri į istoriją, į save ir savo aplinką. Tas architektūros aktualizavimas ir architektūros gidų leidimas tuo metu buvo gana naujas žanras ne vien Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tačiau niekada mano vizijose LAPAS nebuvo specializuota architektūrinė leidykla. Visų pirma, Lietuvos auditorija, šalies rinka yra per maža specializuotai leidyklai, ir man specializavimasis neatrodė vertybė pati savaime. Norėjau pasižiūrėti ir kitu rakursu – kai vertybė yra rakursų įvairovė.

– LAPO puslapyje perskaičiau, kad jums įdomios naujų leidinių idėjos, jeigu jos atitinka leidyklos tematiką ir giluminį pajautimą. Kas yra ta tematika ir giluminis pajautimas? Kas jums yra svarbu, kai renkatės, kokias leisti knygas?

– Kol nebuvo aiškios strategijos, kaip atsirinkti knygas, jos patekdavo į leidyklą natūraliu būdu, iš bendravimo su autoriais, draugais, mokslininkais. Tokio šablono, kas turi atitikti ir patekti į mūsų leidybos profilį, niekada nebuvo ir, tikiuosi, nebus. Kas man svarbu, atsirenkant ir nusprendžiant, su kokiais autoriais LAPAS dirba? Tai bendros pamatinės vertybės ir pagarba vienas kitam. Kai pasitikiu autoriumi ir žinau, kad jis turi ką pasakyti ir jo tekstas bus išmąstytas, ištyrinėtas ir užtikrintas, nevienadienis. Jei tai mokslinis tyrimas – jis bus patikimas, jei grožinė literatūra – jaučiu, kad tai tikrai autentiškas balsas. Tuo pačiu leidyklos LAPAS siekis yra, kad autoriai pasitikėtų ir tikėtų, jog ši redakcija padarys geriausia, kas įmanoma, kad jo kūrinys virstų gera knyga, kad mes žinome, ką darome, ir būsime tie, kurie palydi autorių iki knygos išleidimo, ir mums tai malonumas. Tai tarsi tarnystė, kai vienas kitu pasitiki. Šis pasitikėjimo principas yra kertinis, galbūt dėl jo atkeliauja autoriai, o mes jiems padedame išleisti ir platinti jų knygas.

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė Vilniaus knygų mugėje | Gintarės Grigėnaitės, leidyklos LAPAS archyvo nuotr.

– Labai didelis ir ambicingas siekis – padaryti geriausia. Jeigu leidykla turi savo kryptį, skaitytojai pamažu suranda savo leidyklą pagal skaitymo pomėgius. Ir net jeigu leidykla išleidžia nežinomo autoriaus knygą, skaitytojas pasitiki tokiu pasirinkimu. Jūsų leidyklos raktiniai žodžiai – intelektiniai pratimai, skirtingos vizijos, antropologija. Tai svarbūs terminai, bet ar šiandien jie sudomina didelę auditoriją? Ar galvojate apie auditorijos ratą?

– Auditorija yra labai svarbu. Prie jos prieiti galima dviem pagrindiniais keliais. Vienas kelias – kurti produktą, kurio reikia auditorijai, ištirti ir pasiūlyti, ko auditorija nori. Šitas kelias nėra lengvas, bet jis aiškesnis. Gali tikėtis atsiperkamumo, gerų pardavimų. Kitas kelias yra siūlyti tai, ką manai esant vertybiškai svarbu. Tuomet pagrindinis tikslas yra savo turiniui rasti auditoriją arba esamą auditoriją pripratinti prie naujo turinio, nes gal skaitytojai dar neatrado, kas jiems įdomu. Todėl leidyklos LAPAS pagrindinis iššūkis yra ne atrasti populiarią literatūrą ar kokius perkamiausius autorius prisitraukti, o kaip tuos autorius, kuriais tikime ir kuriuos jau leidžiame, pristatyti kuo platesnei auditorijai. Tai nėra lengva. Mes negeneruojame tokių pardavimų, kokius galėtume, jeigu leistume kitokio pobūdžio knygas. Toks buvo sprendimas nuo pat pradžių. Tai yra veikiau misija nei patvarus verslo modelis. Aš tai vadinu intelektualine prabanga.

– Edukacinis momentas yra labai svarbus. Jūs išleidote Le Corbusier knygą apie architektūrą, kurią mes kartais keikiame, žiūrėdami į savo daugiabučių rajonus. Būsimų jūsų knygų sąraše yra sovietmečio architektūros tyrinėjimams, kas yra labai mažai analizuotas laikotarpis, skirtų leidinių. Ar dar daug baltų dėmių, spragų matote šioje srityje? 

– Geras klausimas apie spragas. Jeigu žiūrėtume į spragas ir bandytume jas pildyti, tai būtų viena strategija. Aš labai pasitikiu autoriais, su kuriais dirbame, žinau, kad viskas, ko, pavyzdžiui, Marija Drėmaitė imasi ir kas plaukia iš mūsų bendrų pokalbių, suras savo skaitytoją ir jam bus įdomu. Turbūt neturiu iliuzijos, kad galima užpildyti visas spragas, nes jos atsiranda kartu su laikmečiu ir požiūrio pasikeitimu. Bet tikrai yra ką leisti ir tyrinėti. Noriu, kad LAPAS turėtų dar geresnes galimybes ir suteiktų kūrėjams tyrimų ir kūrybos laisvę. Universitetuose, doktorantūroje yra tyrinėjamos labai įdomios temos. Bet dažniausiai jos nusėda kartu su disertacija, kurią kažkam nusibodo rašyti. Arba kažkas suprato, kad 10 metų, praleistų archyve, niekaip nesimonetizuos ir reikia daryti kažką kita. Arba baigiasi suvokimu, kad apie dešimtmetį vykusį tyrimą sužinos tik 10 tavo kolegų. Ką mes šiandien galime padaryti, tai padėti mokslininkams rasti auditoriją, pastatyti tą sceną, nuo kurios jie gali pristatyti savo įdomius tyrimus, padėti jiems atrasti pasakojimo, knygos formą ir kitus komunikacijos būdus. Pernai rudenį LAPAS pradėjo organizuoti viešas paskaitas, kuriose mokslininkai plačiajai auditorijai pristato savo atradimus. Turiu svajonę, kad ateity LAPAS, kaip leidykla, galėtų skirti kūrybines rezidencijas savo autoriams. Jeigu mokslininkui ar rašytojui reikia 3 mėnesiams išvažiuot į namelį Alpėse, kad mes galėtume sakyti: važiuok, mes suteikiame tokią galimybę, nes tikim, kad iš to gims vertingas tekstas, įdomus tyrimas, naujas romanas. Dar labai toli iki tos svajonės išsipildymo, bet toks yra leidyklos LAPO siekis.

Gabijos Grušaitės romano NEIŠSIPILDYMAS pristatymas Vilniaus knygų mugėje | Gintarės Grigėnaitės, leidyklos LAPAS archyvo nuotr.

Gabijos Grušaitės romano NEIŠSIPILDYMAS vizualią istoriją pasakoja jaunosios skaitytojos Marija Mireckaitė ir idėjos bendraautorė Viktorija Malašauskaitė | Leidyklos LAPAS archyvo nuotr.

– Tai dideli ir ambicingi tikslai. Sakėte, kad savo autoriais pasitikite, suteikiate jiems visišką laisvę. Ar tų autorių sąrašą paskelbėte leidyklos tinklapyje? Ar tokiu būdu neužsidarote tarp savų autorių? Ar jūs pasiruošę atsiverti naujiems autoriams, kurie norėtų pas jus ateiti?

– Leidyklos LAPAS tinklalapyje pristatome autorius, su kuriais jau dirbame, tačiau esame atviri naujoms partnerystėms, ir ši galerija tikrai pildysis. Autoriai leidykloje visada buvo svarbiausia, su nauju tinklalapiu atsirado galimybė pristatyti ne vien jų knygas, bet ir juos pačius.

– Pakalbėkime apie literatūros žanrus, kurie į leidyklą atėjo kiek vėliau. 2017 metais išleidote Gabijos Grušaitės romaną „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“. Kodėl žengėte į eseistikos, grožinės literatūros lauką, kuriame tikrai nemažai stiprių konkurentų?

– Tikrai taip, iš šalies gali atrodyti, kad nuo architektūros netikėtai peršokom prie grožinės literatūros ir konkuruosime su stipriomis leidyklomis. Tačiau tai nutiko daug natūraliau. Tam tikra prasme su šio romano leidybos idėja ir gimė leidykla LAPAS. Kažkada atokioj Tailando saloj per audrą Gabijai Grušaitei pažadėjau, kad jos antram romanui įkursiu leidyklą, kurioje kartu kūrybiškai redaguosim tekstą iki tol, kol abiems patiks rezultatas. Tai užtruko šešerius metus. Tačiau labai vertinu Gabijos romanus ir jų pojūčio autentiškumą. Ji turi ką pasakyti, ir norisi, kad toks autorius nebūtų įspraustas į terminus, o leistų savo pasakojimui užaugti ir subręsti. Beje, šiuo metu laukiame jos knygos vaikams apie šunis ir kelionę iš Malaizijos į Lietuvą.

– Ar tai sutapimas, ar jūsų leidžiamoje grožinėje literatūroje yra privalomas architektūros leitmotyvas? Pavyzdžiui savo knygoje „Labai blogai arba liuks. 8 pamokos apie Lietuvą“ miesto antropologas Felix Ackermann kalba ne tik apie žmones, bet ir pastatus. Amerikiečių rašytojos Ayn Rand romano „Šaltinis“ pagrindinis veikėjas yra jaunas architektas.

– Architektūros leitmotyvas nesusijęs, tai labiau antropologinė prieiga. Gabijos romanai yra jos antropologinio mūsų visuomenės stebėjimo rezultatas. Felix Ackermann esė apie vokiečio gyvenimą Lietuvoje  taip pat antropologinis esė. Architektūra šiose knygose veikiau yra stebėjimo laukas. Netrukus pasirodys labai įdomi menininkės ir antropologės Godos Palekaitės knyga „Schizmatikai“. Tai 10 fiktyvių pamirštų istorinių asmenybių biografijų. Tarp šių personažų yra britė Mary Anning, kuri netyčia pirmoji atrado dinozaurų kaulus, švedų mistikas Emanuelis Swedenborgas, kuris empiriškai tyrinėjo dangaus architektūrą ir buvo laikomas pakvaišėliu, ir daug kitų. Tai knyga, kuri sunkiai telpa į kurio nors žanro rėmus, tačiau gerokai pakibins vaizduotę ir mintis.

Knygos NERINGA. ARCHITEKTŪROS GIDAS pristatymas Vilniaus knygų mugėje | Gintarės Grigėnaitės, leidyklos LAPAS archyvo nuotr.

Architektūros gidų serijos leidinys NERINGA. ARCHITEKTŪROS GIDAS | Aurelijos Slapšytės, leidyklos LAPAS archyvo nuotr.

– Ar iš viso jūsų leidyklos darbo konteksto neiškrenta Kastyčio Sarnicko knyga „Turnė“, kaip rašote, „romanas lengvam skaitymui ir garsiam juokui“. Kastetas yra grupės „G&G Sindikatas“ narys, parašo pirmąją knygą, o LAPAS rizikuoja ją išleisti. Kodėl?

– Kastyčio rankraštis mane pasiekė atsitiktinai, su draugo prašymu: „Pažiūrėk, gal kartais kas nors įdomaus.“ Pradėjau skaityti, nieko nesitikėdama, tačiau jau pirmi sakiniai užkabino. Jie nešė labai stiprią emociją ir buvo akivaizdu, tai labai autentiškas tekstas, kūrinys, kuris nėra suvaržytas literatūros konvencijų, normų, jutau, kad autorius rašo iš savo patirties, kuri sumišus su autentišku labai didelio kiekio klasikos knygų perskaitymu. Man tai svarbu. Daugelį mūsų autorių sieja antropologinės prieigos motyvas, taip pat sieja ir teksto ar tyrimo autentiškumas. Jauti, kad autorius rašo tai, ką gali sukurti tik jis, nieko nekopijuodamas. Man šiek tiek gaila, kad tos knygos nesupozicionavome į intelektualesnės auditorijos pusę, bet manau, kad „Turnė“ laikas dar ateis. Tuo labiau, kad Kastytis, girdėjau, jau rašo antrą romaną.

– Tiksli žinutė auditorijai yra labai svarbus dalykas, kai kalbame apie knygos pardavimų sėkmę. Net didžiosios leidyklos tvirtina, kad Lietuvos rinka per daug maža, čia didelio verslo nesukursi ir didelio pelno nepasieksi. Kaip išgyventi mažai leidyklai mažoje šalyje? Tai dvigubas iššūkis. Ar jūs atradote savo veiklos strategiją? 

– Investicijų prasme leidyba yra rizikingas verslas su labai mažu atsiperkamumu. Į leidybą investuoti dėl finansinės grąžos gali tik keistas verslininkas. Leidybą vadinčiau turinio, reputacijos verslu. Taip, didelės leidyklos turi kitus apsisukimus, o mums, mažoms tikrai labai sunku būtent finansiškai. Daug su LAPO redakcijos kolegėmis mąstėme, ką daryti: ar plėsti savo leidinių skaičių per metus, ar eiti į populiariąją literatūrą. Nusprendėme fokusuotis į akademinę ir autentišką grožinę literatūrą, nesivaikyti pernelyg publikos skonio, o judėti savo kryptimi. Mūsų modelis, mūsų atsakymas į klausimą yra didelė intelektinė prabanga. Tuomet kitas klausimas: kas už tą prabangą moka? Iš dalies savo laiku mokame mes. Žinoma, mes siekiame leisti knygas, kurių leidybos išlaidos yra padengtos iš kokių nors fondų ar privačių rėmėjų dotacijų. Tai leidžia mums išgyventi, nes ką gauname iš pardavimų, padengia tik mūsų veiklos išlaidas – sandėliavimo, logistikos, komunikacijos. Laviruojame ant ribos. Tikiuosi, kad ateityje turėsime daugiau privačių rėmėjų, kurie patiki ir mato ne vien pinigų darymo prasmę, o nori prasmingai investuoti į intelektinį turinį.

– Kokiomis knygomis labiausiai didžiuojatės, kai žvelgiate į praėjusius šešerius metus? Kokios knygos jums pačiai buvo ypač svarbios, o gal net per kliūtis ar sunkumus pavyko jas išleisti?

– Labai supratingas klausimas. Iš principo – visos. Dėl to tiek ir užtrunkame. Labai ilgai strigusių knygų turime ne vieną, tačiau kiekvienu atveju tai pasitarnavo knygos kokybei. Pamenu, kad leidžiant Rasos Antanavičiūtės knygą „Menas ir politika“ pasikeitė 3 dizaineriai, knygos išlaidos išaugo dvigubai. Užtruko 6 mėnesiais ilgiau, negu buvo planuota. Bet visi kartu labai džiaugiamės rezultatu.

Situacijų būna visokių. Kartais autorius ateina, nes turi knygos idėją, žino, kad po 3 mėnesių turės tekstą ir nori, kad po 6 mėnesių būtų knyga. Sakau, labiausiai tikėtina, kad taip tikrai nebus, nes siekiame ne fabrikinio principo, o individualios prieigos kiekvienai knygai. Norime suteikti laiko ir atidos prabangą. Jeigu jaučiame, kad tekstas dar nėra suredaguotas arba autorius dar jo nebaigė, arba dizainui kažko trūksta, norėtume tą laiko prabangą sau leisti, kad pasiektume variantą, kuris vertas spausdinimo.

Le Corbusier knygos ARCHITEKTŪROS LINK pristatymas LAPO paskaitų cikle „Aktualu šiandien“ | Tomo Tereko, leidyklos LAPAS archyvo nuotr.

– Šiandien dar keblu kalbėti apie ateitį, tačiau karantino laikas mums suteikė puikią pauzę ir leido apmąstyti ir įvertinti daugelį dalykų. Ką galvojate apie ateitį: ar planuojate plėsti temų ratą, atrasti naujas sritis? 

– Per karantiną pirmąkart pajaučiau, kad LAPAS jau subrandino labai stiprų kolektyvą. Supratome, kad esame net penkios, galime pasitikėti viena kita. Tie keli mėnesiai buvo labai šaltas dušas, didelė audra, per kurią įsitikinome, kad kartu galime labai daug ką padaryti. Išsigryninome strategines kryptis ir tai, kad leidyklą LAPAS kuriame daugiau nei kaip leidyklą, o kaip turinio redakciją. Tikiuosi, kad per ateinantį pusmetį pavyks pasiekti ir iš šalies matomų pokyčių.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!