Vera Viduka (1916–1994). Vasara. 1985 m. Vilna, linas, rya, autorinė technika. Rygos dekoratyvinio meno ir dizaino muziejaus kolekcija. Vieša nuotrauka
Tekstilė – viena iš taikomosios dailės rūšių, menas arba amatas, kaip žaliavą naudojantis natūralų arba sintetinį pluoštą, iš kurių gaminami dekoratyviniai ar praktiškai pritaikomi dirbiniai. Šį kartą norime apžvelgti Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejuje (Ryga, Latvija) pristatomą parodą „Rank-darbiai“, kuri supažindina su ryškiausiais septintojo–devintojo dešimtmečio Latvijos tekstilės meno meistrais.
Paroda „Rank-darbiai“ kviečia savo žiūrovus pažvelgti į Latvijos tekstilės meno paveldą iš XXI amžiaus perspektyvos. Meno kūriniai iš Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejaus saugyklos buvo atrinkti taip, kad reprezentuotų skirtingas menininkų kartas ir suteiktų įžvalgą apie Latvijos tekstilės meno raidą. Šis pasirinkimas lėmė įvairų, spalvingą ir ryškų individualių kūrybinių meninių laimėjimų paradą.
Parodos pagrindinis motyvas – rya technika, dar vadinama šiaurietiška technika (Latvijoje vadinama Ziemeļnieku tehnika), kurios ištakos siekia amatininkų ir namų audėjų darbus. Ši technika iš pradžių buvo naudojama gaminant kilimėlius ir sienų dekoracijas, ilgainiui tapo esmine meninės raiškos priemone kuriant šiuolaikinius tekstilės kūrinius. Ji ne tik suteikia įvairovės tekstilės paviršių faktūroms, bet ir išryškina kompozicijos kontūrus, sukuria trimatį tūrį, šviesos ir atspalvių žaismą, jautriai išreiškia autoriaus idėją.
Rūdolfas Heimrātas (1926–1992). Jāņkalnų drugeliai. 1974 m. Vilna, linas, mišri technika. Rygos dekoratyvinio meno ir dizaino muziejaus kolekcija. Vieša nuotrauka
„Parodos pavadinime yra kelios reikšmės. Pirmiausia, kurdami ekspoziciją, peržvelgėme gausią tekstilės meno kolekciją, nes siekėme parodyti žiūrovams daugybę metų parodose nematytų originalių darbų. Antra, norėjome šią parodą parodyti iš istorinės perspektyvos ir pažvelgti į šiuolaikinio tekstilės meno ištakas“, – sako Rūta Rinka, MDAD Tekstilės ir odos meno kolekcijos kuratorė.
Meninis audimas vystėsi kartu su Latvijos profesionaliuoju taikomuoju menu ir XX amžiaus pradžios aksioma apie vieningą erdvės ir aplinkos dizainą, kai tekstilė buvo integruota į vieningą interjero kompoziciją.
XX amžiaus pradžioje Latvijoje audimo įgūdžių buvo galima įgyti įvairiuose amatų ir audimo kursuose. 1909 m. meninio audimo kursus atidarė viešnia iš Švedijos, įvairių audimo technikų specialistė Hildur von Etolen. Kitais metais ji dalyvavo Latvijos menininkų darbų parodoje su keliomis rya technika išaustomis tekstilėmis. Pati Etolen trumpai gyveno ir dirbo Latvijoje, tačiau jos mokiniai toliau populiarino meistriško audimo įgūdžius. Galbūt tada kursų dalyviai pirmą kartą sužinojo apie šį Šiaurės šalyse populiarų audimo būdą. Vėliau rya technikos buvo mokoma profesionaliosiose amatų ir taikomosios dailės mokyklose.
Zenta Logina (1908–1983), Elīza Atāre (1915–1993). Himnas gyvenimui. 1974. Vilna, linas, autorinė technika. Rygos dekoratyvinio meno ir dizaino muziejaus kolekcija. Vieša nuotrauka
Jau 1920-aisiais Mildos Klēbahos dirbtuvėse buvo siūlomi modernūs kilimėliai ir kiti šiaurietiška technika pagaminti interjero dizaino elementai. Panašias dirbtuves atidarė Elga Kivicka. XX amžiaus trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiuose kilimėlių ir sienų dekoracijų projektus rya technika taip pat kūrė Jūlijs Madernieks ir Arvīds Dzērvītis.
Tekstilės menas išpopuliarėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai jaunieji menininkai, neseniai baigę Latvijos dailės akademijos Tekstilės katedrą, eksperimentavo su tekstilės medžiaga, technikomis ir erdvumu, pradėjo gaminti tekstilės objektus su reljefu ir tūriu. Naujos meninės raiškos galimybės, kuriant šiuolaikinius dekoratyvinius kūrinius, atsirado pasitelkus senovines rankdarbių ir audimo technikas. Greta ornamentinių kompozicijų vis dažniau buvo kuriami dekoratyvūs ir tuo pat metu abstraktūs darbai.
Siekdami realizuoti savo idėjas, tekstilininkai dažnai naudojo kelių technikų derinį, įskaitant šiaurietišką techniką. Ilgi tekstilės šereliai dažnai dengdavo beveik visą kompozicijos lauką arba tapdavo nedideliu, bet reikšmingu akcentu lygiame gobeleno paviršiuje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje tekstilės meno ėmėsi ir architektas bei tapytojas Georgs Barkāns, kurio tekstilėje gobeleno technika išaustus paviršius dažnai papildo šiaurietiškos technikos šereliai.
Kolekcijoje surinkti darbai išryškina ir kitus šiandien mažiau žinomus ir nebenaudojamus audimo įgūdžius – eksponuojami darbai, pagaminti iš labiausiai senovėje paplitusio paprasto pynimo, kur panaudota minkšta, puri, nesuverpta vilna, sukuriant įspūdingus, šiuolaikiškus tekstilės kūrinius. Kelios sienų dekoracijos pagamintos naudojant jau primirštą trumpų šerių techniką.
Parodoje – ryškiausi tekstilės meno kūriniai iš Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejaus kolekcijos, kuriuos sukūrė Rūdolfs Heimrāts (1926–1992), Vera Viduka (1916–1994), Milda Klēbaha (1906–1975), Erna Ošele (1915–2005), Ella Ūdre-Dviele (1904–1990), Zenta Logina (1908–1983), Elīza Atāre (1915–1993), Georgs Barkāns (1925–2010), Arvīds Priedīte (1946) ir kiti menininkai.
Iš kairės į dešinę: Ella Ūdre-Dviele (1904–1990). Didysis medis. 1984. Vilna, linas, rya. Arvīds Priedīte (1946). Durys. 1977. Vilna, linas, mišri technika. Rygos dekoratyvinio meno ir dizaino muziejaus kolekcija
Pranešimą paruošė Natalie Suyunshalieva.
Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejų rasite adresu Skārņu iela 10, Rīga, darbo laikas ir kita informacija pateikta čia.
Ryga – pilnas kultūros miestas, kiekvieną mėnesį parodos keičia viena kitą, vis nustelbdamos temų ir stilių gausybe. Todėl kiekvieną mėnesį mes pateikiame kasmėnesinę Rygos parodų apžvalgą, kurią rasite čia.
