Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. lapkričio 19 d. 14:48
Nerimastingos kūrybos puslapiai: apie dailininką Romą Viesulą

Menininkas Romas Viesulas | Romo Viesulo šeimos rinkinių nuotr.

Dailėtyrininkė Regina Urbonienė pristato keletą mažiau žinomų faktų apie Lietuvos dailininką Romą Viesulą (1918–1986), kuris Latvijos universitete Rygoje studijavo teisę, 1941-aisiais atvyko į Vilnių, 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, 1947–1949 m. mokėsi Freiburgo dailės ir amatų mokykloje. Vėliau tęsė studijas Paryžiuje, netrukus išvyko į Ameriką, bendradarbiavo su JAV lietuvių spauda, rašė straipsnius apie dailę, skaitė paskaitas ir iliustravo knygas. Nuo 1985 metų iki mirties buvo Templio universiteto Romos filialo rektorius. Šis straipsnis buvo skirtas Romo Viesulo darbų parodai, kuri veikė 2018 m. spalio 4  – gruodžio 2 dienomis Vytauto Kasiulio dailės muziejuje.

Vitališka ekspresija, nerimastingi ir skaudūs išgyvenimai sklinda iš abstrahuotų Romo Viesulo grafikos lakštų, kuriuos atpažįstamas komplikuotas nūdienos pasaulis. Šiemet minimos šimtosios šio bene didžiausią pasaulinį pripažinimą pelniusio lietuvių išeivijos dailininko gimimo metinės. Lietuvos dailės muziejaus padalinyje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, rengiama retrospektyvinio pobūdžio menininko kūrybos paroda. Ji apima visą dailininko nueitą kelią – nuo ankstyvųjų praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio litografijų, kurioms būdingos monumentalios, skulptūriškai monolitiškos formos ir apibendrintas piešinys, iki konceptualių vėlyvųjų modernistinės raiškos lakštų, pasižyminčių vaizdo asociatyvumu ir grafikai neįprastais formatais.

Romas Viesulas, „Kompozicija su sėdinčiu vyru [Judas]“, 1949 m. Popierius, medžio raižinys, 29,9 x 21 cm. | Romo Viesulo šeimos rinkinių nuotr.

Plati iškilaus menininko kūrybos retrospektyva tapo įmanoma dailininko šeimos dėka. Suprasdama išskirtinę jo kūrybos vertę Lietuvai, didelį dokumentinį archyvą bei pluoštą reikšmingų Viesulo kūrinių šeimos vardu Lietuvos dailės muziejui padovanojo menininko našlė Jūra Viesulienė, ir čia dabar saugomas didžiausias Lietuvoje dailininko kūrybos rinkinys (arti 150 eksponatų). Viesulų šeimos suteikta galimybė iš arčiau susipažinti su Vašingtone saugomu Romo Viesulo atsiminimų dienoraščiu (kuris, nors išblaškytas, nepilnas ir iš dalies prarastas) leido naujomis detalėmis papildyti dailininko gyvenimo faktus bei asmenybės bruožus.

Viesulas sulaukė plataus pripažinimo ir tarptautiniu mastu labiausiai išgarsėjo kaip litografijos meistras. Jis daug prisidėjo prie šios technikos populiarinimo Jungtinėse Amerikos Valstijose ne tik būdamas su pirmaisiais, kūrusiais iki šiol JAV garsią Tamarindo litografinių dirbtuvių bazę, bet ir mokydamas grafikos paslapčių Templio (Temple) universiteto Tyler meno mokykloje Filadelfijoje bei jos filiale Romoje (1985-aisiais buvo paskirtas pastarosios meninės institucijos direktoriumi ir vadovavo jai iki pat mirties). Plačių interesų menininkas Viesulas bendradarbiavo spaudoje, daug rašė lietuvių dailės klausimais, skaitė paskaitas. Pats parašė poetines įžangas savo grafikos ciklams „Toro desconocido“ („Nežinomiems buliams“, 1960) ir „Hew“ („Smūgis“, 1963), parengė monografiją apie Kanadoje gyvenusį savo Freiburgo mokyklos laikų mokytoją Telesforą Valių, rašė apie M. K. Čiurlionį, Adomą Galdiką, pasisakė įvairiais meno klausimais. Dailininkas surengė per 50 asmeninių kūrybos parodų, dalyvavo daugybėje bendrų parodų JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Japonijoje, Australijoje, Meksikoje, Kanadoje ir kt. Ypatingu pripažinimu ir dailininko kūrybos įvertinimu galima laikyti faktą, kad 1970 metais Italijoje, 35-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje Viesului buvo suteikta garbė atstovauti JAV menininkams asmenine paroda, atidaryta reprezentaciniame JAV meno paviljone. Viesulo kūrinių turi daugiau kaip 40 užsienio šalių muziejų, galerijų ir bibliotekų: Moderniojo meno ir Metropolitan muziejai Niujorke, Vašingtono nacionalinė meno galerija, San Francisko dailiųjų menų muziejus Moderniojo meno muziejus Kamakuroje (Japonija), Vatikano muziejus, Nacionalinė biblioteka Paryžiuje, Krokuvos nacionalinis muziejus ir daugelis kitų.

Tokia daugiabriaunė ir reikšminga dailininko veikla liudytų, kad jos siekta kryptingai, su polėkiu, bet tik susipažinus su Viesulo prisiminimais atsiskleidė, kiek jaunystėje turėta abejonių prieš galutinai apsisprendžiant, kurį kelią rinktis.

Scenografijos eskizai, Detmoldas, 1946 m. Popierius, akvarelė. | Romo Viesulo šeimos rinkinių nuotr.

Juokaudamas savo polinkį grafikai Viesulas prisimena iš ankstyvos vaikystės: tai pirmieji vaikiški papaišymai krosnies anglimis ant popieriaus ir sienų. Matyt, labiau pavykę jo bandymai buvę apie šeštus septintus metus, kai pats iš knygos perpiešė caro Aleksandro II portretą, kuriuo labai didžiavosi močiutė, o vėliau, parodžius jį mokykloje, net mokytojas davė savo fotografiją ir paprašė nupiešti jo portretą. Mokinys piešė jį ilgai, tačiau veidą taip ir paliko baltą. Šitaip baigėsi septynmečio portretisto karjera. Iš Rygoje lankytos lietuviškos gimnazijos laikų išlikę Viesulo dailės užduočių piešiniai liudija apie visai neblogą proporcijų pojūtį, šviesos ir šešėliavimo išmanymą, tačiau rimtu užsiėmimu Viesulas dailės niekada nelaikė. Jo karjeros svajonėse visada iškildavo teisė, diplomatija, ir įkvepiančiu pavyzdžiu buvo antros eilės dėdė – dr. Jurgis Šaulys, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Faktas, kad apie Viesulo dailės gabumus būta visai neblogos nuomonės, pačiam jaunuoliui buvo staigmena. Jam bebaigiant gimnaziją ir apie ateities planus kalbant su gimnazijos inspektoriumi Mockumi, pastarasis labai nustebo, kad Viesulas renkasi diplomatiją, o ne meno studijas. Menu, kaip profesija, tuometinis gimnazistas iš tiesų niekada nesidomėjo. Jam tai atrodė „keistų žmonių grupė su ant vienos ausies pasmauktomis beretėmis ar dideliu kaspinu surištu kaklaryšiu, pretenzingai ir beprasmiškai demonstruojanti priklausomybę savo profesijai“. Todėl, neklausydamas gimnazijos inspektoriaus patarimų, Viesulas stropiai ruošėsi stojamiesiems į Rygos universitetą.

Sėkmingai baigęs Rygos lietuvių gimnaziją, 1939 metais Viesulas gavo Lietuvos valdžios stipendiją studijuoti Latvijos universitete Rygoje. Studijoms rinkosi teisę, norėjo būti diplomatu. Nerami savaitė, belaukiant stojamųjų rezultatų, buvo vainikuota dideliu džiaugsmu, kai kaimyno atneštame laikraštyje „Jaunākās ziņas“ tarp studentų, priimtų į Latvijos universitetą, Viesulas rado išspausdintą ir savo pavardę.

Universitete jam labiausiai patiko valstybinė teisė, nors ją dėstęs profesorius Akmentinis (Akmentiņš) skaitė kursą prastai, neformuluodamas išvadų. Civilinės teisės dėstytojas Siniavskis, atvykęs Rygon iš tuometinės Sovietų Sąjungos, dėstė labai kondensuotai ir patraukliai, mokėjo sudominti studentus. Sovietams atėjus, universitete pradėta organizuoti saviveiklos būrelius (rašytojų, sporto ir kt.). Viesulas užsirašė į tapybos ir vaidybos būrelius. Kadangi pirmiausia nuėjo į vaidybos būrelio užsiėmimą, ten ir pasiliko. Kaip pamena, ten gavo „tinginio kolchozniko vaidmenį“. Didelį pasisekimą turėjusį studentų spektaklį jam teko įgarsinti ir latvių radijuje.

Studijuodamas universitete Viesulas dirbo daug ir visus dalykus mokėsi gerais pažymiais. Nors ir gavus stipendiją, jam dar teko mokėti studijų už mokslą universitete priemoką. Mokestis nebuvo labai didelis, tačiau iš nepasiturinčios šeimos kilusiam jaunuoliui jis buvo nemenkas. Kad išgyventų, ieškojo pagalbinių darbų, kartais tekdavo ir per naktis Rygos uoste padirbėti laivų kroviku. Tai buvo sunkus, fiziškai alinantis darbas. 1941 metų pavasarį, apie gegužę, Viesulas pastebėjo laikraštyje skelbimą, kad Latvijos nacionalinei operai reikalingi scenos pagalbininkai. Jam pasisekė, nes išsyk buvo priimtas. Teatrinė aplinka patiko, viskas buvo įdomu. Teatras ruošėsi naujam pirmosios latvių operos pastatymui, rengėsi latvių operos dekadai Maskvoje. Tai buvo Alfredo Kalninio (Alfrēds Kalniņš) opera „Baņuta“, kurios siužetas romantiškai interpretavo pagoniškąją lietuvių istoriją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visi pastatymo ir gastrolių planai iširo.

Scenografijos eskizai, Detmoldas, 1946 m. Popierius, akvarelė. | Romo Viesulo šeimos rinkinių nuotr.

Netikėti istorijos kataklizmai sujaukė tolesnį Viesulo gyvenimą ir ateities viltis. 1940-ųjų vasarą su pirmomis sovietų bazėmis Pabaltijyje griuvo Latvijos teisinė sistema, žlugo ir Viesulo svajonės apie diplomato karjerą, susvyravo tikėjimo ir moralinių vertybių pagrindai. Jis nustojo melstis, susidomėjo filosofija, tačiau, neradęs joje atsakymo žmogiškos egzistencijos pateisinimui, reziumavo: „Taip ir likau – racionaliai skeptiškas, visiškas pesimistas filosofiniai ir ambicingas, aktyvus praktiškame gyvenime kūrybinis žmogus“.

1941 metų vasarą vokiečiams uždarius Teisės fakultetą, Viesulas išgyveno ilgą netikrumo rudenį. Galiausiai, po keturių mokslo semestrų Rygos universitete, apsisprendė bandyti sėkmę Vilniuje ir ten tęsti teisės studijas. 1941 metų spalio 10 dieną jis buvo priimtas į Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto trečią semestrą. Per visą studijų Vilniaus universitete laiką Viesulas išklausė dar šešis paskaitų semestrus. Okupuotas Vilnius nebuvo svetingas. Universiteto auditorijos buvo nekūrenamos, šaltos, paskaitos vyko visiems vilkint paltus. Maistas parduodamas tik pateikus korteles. Kad išgyventų, Viesulas pabandė ieškoti darbo savivaldybėje. Ten labai pravertė šeimoje įgytos lenkų kalbos žinios, ir jis gavo sekretoriaus vietą maisto bei pramoninių prekių tiekimo skyriuje. Gyvendamas Kalinausko gatvėje, Viesulas dažnai praeidavo pro miesto teatrą, matė keletą jo pastatymų. Apie 1942-ųjų rudenį jį suintrigavo perskaitytas skelbimas dėl konkurso į naujai atidaromą Vilniaus miesto teatro vaidybos studiją. Viesulas mėgo teatrą ir, kaip pats jautė, matyt, iš tėvo turėjo polinkį vaidybai. Dar vaikystėje kasmetiniuose klasės pasirodymuose Viesulas pats kurdavo etiudus, kupletus, rašydavo „pastatymų škicus“ ir su malonumu juos atlikdavo. Prisiminęs dar ir studentiškų vaidinimų Rygoje patirtį, nutarė išbandyti sėkmę. Atlaikęs nemenką atranką (iš maždaug šešiasdešimties pretendentų), jis pateko tarp dvidešimties atrinktųjų. Studijai vadovavo režisierius ir aktorius Romualdas Juknevičius, skatinęs improvizaciją, pantomimos ir vaidybinių etiudų kūrimą. Tokioje meninėje terpėje Viesulas jautėsi itin gerai, nuolat juto ir nuoširdų žmogišką ryšį su studijos vadovu.

Apie 1943-iųjų kovą, išgirdęs gandus apie būsimą aukštųjų mokyklų uždarymą ir galimą jaunimo mobilizacijos į frontą grėsmę, Viesulas pirmiausia atsisveikino su Juknevičiumi ir draugo tėvo parūpintu sunkvežimiu pasitraukė iš Vilniaus Tauragės kryptimi. Apsistojo neįvardytame Žemaitijos kaime pas draugo gimines, kur slapstėsi atkampiame ūkyje, slogias mintis slopindamas skaitymu. Kaip vėliau sužinojo, pasitraukė jis pačiu laiku: vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą, daug profesūros (Balį Sruogą, Vladą Jurgutį, Šv. Jono bažnyčios kunigą Alfonsą Lipniūną) ir kitų intelektualų ištrėmė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o studentai iš tikro buvo gaudomi mobilizacijai. Po kelių mėnesių, sužinojęs apie jau aprimusią padėtį Vilniuje, vasarą Viesulas grįžo į Vilnių. Pirmiausia aplankė Juknevičių, kuris apsidžiaugė jaunuolio sugrįžimu ir pasiūlė jam vietą Vilniaus miesto teatre. Kartu su Mečislovu Chadaravičiumi, Ona Juodyte, Stepu Jukna, Juozu Sipariu, Ona Knapkyte, Aleksandru Kernagiu, Monika Mironaite ir kt. visuose 1943–1944 metų sezono spektakliuose Viesulas jau dalyvavo kaip jaunesnysis aktorius. Tačiau karo įvykiai ir vėl stipriai pakoregavo jo gyvenimą.

Susiję:

Apie 1944-ųjų pavasarį, sovietų kariniams daliniams artėjant prie Vilniaus, teatrinis gyvenimas baigėsi, kolektyvas išsiskirstė. Apie birželio mėnesį per Daugpilį Viesulas grįžo tėviškėn. Nuo karo grėsmės ir sovietų okupacijos tarėsi bėgti kartu su motina ir artimaisiais, tačiau nežinia juos stabdė. Rudenį tik su broliu Kostu ir dar keliais bičiuliais septyniese traukiniu per Radviliškį ir Klaipėdos pakraštį pasitraukė į Vakarus. Nelengvai išgyvenę daug nutikimų, per Karaliaučių ir Braunsbergą jie pasiekė Berlyną, o iš jo – Pasau (Passau). Šis miestas savo baltais bokštais ir prašmatnia baroko architektūra paliko Viesului neišdildomą įspūdį, tik truputį nuvylė Dunojus: ne „žydras, o drumzlinai rudas skubantis vanduo“. Prisistatę tenykščiame registracijos punkte, jaunuoliai gavo darbo pažymėjimus ir buvo pasiųsti darbui ūkiuose. Retsykiais teko dirbti ir statybose, bet jiems, turėjusiems žemdirbių patirties, tai nebuvo nepakeliama našta, tad badauti neteko. Bombardavimams padažnėjus, tapo aišku: frontas artėja prie Linco, netrukus gali pasiekti ir Pasau. Viesulas skubiai traukiniu išvyko į Degendorfą, vėl dirbo ūkio darbus. Čia sutiko ir lietuvių išeivių būrelį: visi tarpusavyje
bendravo, laisvalaikiu rengė saviveiklinius koncertus, vaidinimus. Apie 1945 metus, išgirdęs, kad Augsburge susibūrė dalis pasitraukusių profesionalių lietuvių aktorių ir teatralų, Viesulas nedelsdamas susiruošė ten. Atvykęs rado tik kelis pažįstamus (Juozą Palubinską, Antaną Škėmą, Eleną Dauguvietytę). Liko labai nusivylęs, kad nesutiko Juknevičiaus. Apsigyveno pas Škėmas. Nors anksčiau jie nebuvo artimai pažįstami, Viesulą sužavėjo jį priglaudusi šeima: „<…> jis buvo labai šiltas, nepaprastai didelio inteligentiško humoro žmogus. Ir žmona, švelni, labai apsiskaičiusi. Man Škėmų namai nepaprastai patiko“. Netrukus į stovyklą atvyko Henrikas Kačinskas, aktorius profesionalas, kupinas naujų sumanymų. Apsigyveno taip pat Škėmų namuose, dalijosi kambariu su Viesulu. Vakarais Škėmų virtuvėje tęsdavosi ilgi intelektualūs pokalbiai ir diskusijos apie teatrą, Stanislavskį, Čechovą, Mejerholdą, Ibseną ir t. t. Viesului tai buvo be galo įdomu. Deja, naujo teatro kūrimas strigo, o jam, jaunam aktoriui ir nekantriam žmogui, taip norėjosi konkrečios veiklos, norėjosi vaidinti. Pagaliau buvo nutarta statyti vienaveiksmę Antano Škėmos pjesę „Vieną vakarą“ – epizodą iš pabėgėlių gyvenimo stovykloje. Viesulas gavo senio vaidmenį ir entuziastingai parengė dekoracijų eskizą. Tačiau nei senio, nei vėliau gautas girtuoklio vaidmuo jam nesisekė. Jautėsi pavargęs, išsekęs, ir netrukus paaiškėjo tikroji priežastis: susirgęs gelta. Per anksti išleistas iš ligoninės, vėl atkrito, ir liga dar ilgai nesitraukė. Grįžus iš ligoninės, kurį laiką fiziškai ir dvasiškai jam buvo sunku. Aplinka taip pat nekėlė optimizmo: solidžių, įkvepiančių pjesių statoma nebuvo, rimtos repeticijos nevyko. Stengdamasis prasiblaškyti, ligoninėje nemažai laiko praleido piešdamas palatos kaimynų šaržus ir eskizus. Vėliau, grįžęs į namus, laisvalaikiu jis vis dažniau imdavosi pieštuko. Nupiešė miegančią Škėmų dukterį Kristiną, pačią Škėmienę. Ant juodo popieriaus pastelės technika sukūrė Kačinsko portretą Hamleto vaidmenyje. Bet piešimas neužpildė viso laisvalaikio, dvasinis slogutis nepradingo. Viesulas jautėsi suvaržytas, neveiksnus, vegetuojantis, kaip ir kiti stovyklos žmonės. Jam stigo perspektyvos vizijos. Bodėjosi vien tuščiu aplinkinių plepėjimu ar kortavimu, o užsitęsusi neveiklumo būsena jį smarkiai slėgė. Aplinkinių, ir ypač Kačinsko, paskatintas, apie 1945-ųjų rudenį ryžosi ieškoti galimybių mokytis dailės. Sužinojęs, kad Augsburgo priemiestyje Hochfelde, gretimoje pabėgėlių stovykloje, įsteigti piešimo kursai, Viesulas pradėjo juos lankyti. Nors dėstymo metodika nebuvo sužavėtas (pedagogas per pirmąjį užsiėmimą nieko nekomentuodamas visiškai ištrynė mokinio piešinį ir liepė piešti iš naujo), lūžis įvyko. Viesulas vis daugiau laiko skyrė dailei. Nupiešė kelių aktorių ir žinomų stovyklos veikėjų portretų eskizų. Aplinkinių pagyrimai dar labiau skatino kurti. Pamažu prisirinko nemažas pluoštas piešinių, šaržų, ir, aplinkinių paragintas, Viesulas stovykloje surengė nedidelę (apie 20–30 karikatūrų) parodėlę. 1946 metų pavasarį iš Detmoldo (anglų kontroliuojamos zonos) Viesulą pasiekė žinia, kad ten kuriasi skrajojantis teatras „Aitvaras“, kuriam reikia jauno aktoriaus naujai statomam veikalui. Nors Viesulas jau buvo pajutęs dailės skonį, pats sau dar tebebuvo aktorius, teatralas. Be to, jam norėjosi permainų po slogios, ligomis paženklintos žiemos, o ir bičiulis Kačinskas jau buvo ten išvykęs.

Romas Viesulas vaidina Dobilą Antano Rūko pjesėje „Bubulis ir Dundulis“ lietuvių karo pabėgėlių skrajojančiame teatre „Aitvaras“. Augsburgas, 1947 m. | Lietuvos dailės muziejaus archyvo nuotr., B-8, ap. 7, b. 54, l. 24

Detmoldo prieigose, gana prašmatniame vilų rajone Hidesene (Hidessen), Viesulas rado įsikūrusį nemažą būrį Vilniaus ir Kauno teatralų: Dalią Kubertavičiūtę, Vytautą Valiuką, Baltrušaičius, Kardelius, Dikinius, dailininką Viktorą Andriušį, režisierių Jurgį Blekaitį bei kitus. Visų buvo džiaugsmingai sutiktas. Buvo ruošiamasi vaidinti Antano Rūko sueiliuotą komišką pjesę „Bubulis ir Dundulis“. Andriušis sukūrė kostiumus ir dekoracijas, pastatymą režisavo Blekaitis. Viesului teko romantinis jaunuolio Dobilo vaidmuo, jo scenos partnere Radasta buvo jauna aktorė Danutė Josiukaitė. Spektaklio premjera įvyko 1946 metų gegužę Detmolde. Viesului buvo smagu vaidinti nuotaikingą, „smagiai parašytą“ veikalą. Su juo „Aitvaro“ trupė apkeliavo lietuvių pabėgėlių stovyklas nuo Kempteno iki Flensburgo, suvaidino daugybę spektaklių. Žiūrovams patiko kuriamas šviesus Lietuvos paveikslas, jaudino tėviškės nostalgija, aktoriai visur buvo laukiami, šiltai priimami. Anot Viesulo, nors visi vaidinimai buvo vienodi, tai teikė prasmės egzistencijai.

„Aitvaras“ taip pat gastroliavo ir su poetinio žodžio spektakliu, skirtu pirmosios lietuviškos knygos, Martyno Mažvydo „Katekizmo“, 400 metų jubiliejui. Viesulas pasireiškė ir kaip dailininkas scenografas, sukūręs dekoraciją: ant pakylos stovyklos vadovybės pagalbos kreipiantis į IRO28 dėl leidimo išvykti (pabėgėlių statusą turinčių asmenų judėjimas buvo gerokai varžomas). Deja, tokiam prašymui visi buvo abejingi. Netekęs vilties gauti oficialų leidimą, rizikuodamas, kad gali būti repatrijuotas, Viesulas savavališkai išvyko Freiburgan.

Pirmasis Dailės ir amatų mokykloje sutiktas pedagogas buvo Telesforas Valius.

Parodęs jam aplanką su pabėgėlių stovyklos žmonių portretais, keliais akvarele nulietais peizažais ir piešiniais tušu, daugiausia skirtais „Saulutei“, Viesulas išgirdo klausimą, ką studijuosiąs. Išgirdęs Viesulo atsakymą, jog „tapybą“, Valius replikavo, kad reiktų pasirinkti grafiką – ir tik grafiką, pabrėždamas žodelį „tik“. Šiuo pedagogo nuosprendžiu tarsi nusirito nuo Viesulo „apsisprendimo akmuo“, ir tą pačią akimirką jis suprato, kad rinksis grafikos, o ne tapybos studijas. Viesului buvo pasiūlyta pradėti mokslus nuo antro kurso, pamažu buvo sutvarkyti visi legalioms studijoms reikalingi dokumentai.

Romas Viesulas: Scenografijos eskizas Martyno Mažvydo „Katekizmo“ 400 metų sukakties minėjimo vakarui. 1947 m. Popierius, akvarelė, 28 x 32 cm. | Romo Viesulo šeimos rinkinių nuotr.

Freiburgo mokyklos statusas prilygo prancūzų aukštosioms mokykloms, mokslas čia truko ketverius metus. Stiprų
įspūdį pirmomis mokslo dienomis Viesului paliko piešimo studijoje iškabinti skulptūros studentų Dragunevičiaus ir Raulinaičio piešiniai, bendras aukštas piešimo ir tapybos klasės studentų pasirengimo lygis. Piešimą dėstė Vytautas Kasiulis, mokęs pirmiausia įžvelgti formoje konstrukciją ir ją išryškinti. Viesului labiau norėjosi gilintis į portretuojamojo nuotaiką, charakterį, ieškoti panašumo, o ne tobulinti „sausas“ formos konstrukcijas. Po Kasiulio pamokų Viesulas apleido portreto žanrą, o vėliau, jau pats dėstydamas, vengdavo pernelyg sugestyvių nurodymų, tausodamas studentų kūrybinę individualybę. Visiškai kitaip, anot Viesulo, dėstė Valius, kuris „eidavo kaip bitė nuo vieno studento prie kito, neaplenkdamas nė vieno. Kalbėdavo klasėje garsiau, negu reikia, nieko nepeikdavo ir taip palaikydavo klasėje darbingą nuotaiką“. Iš dailininko šeimos išsaugotų Viesulo studijų metų kūrinių ryškėja nemažos grafikos užduočių apimtys. Be piešimo ir privalomo eskizavimo, didelis dėmesys teiktas studentų supažindinimui su svarbiausiomis grafikos technikomis (litografija, medžio ir linoleumo raižiniu), pažinčiai su įvairiais dailės žanrais: natiurmortu, portretu, temine figūrine kompozicija. Ankstyviesiems Viesulo darbams dar stinga akademinių įgūdžių, tačiau juntamas vaizdo apibendrinimo ir piešinio išraiškingumo siekis. Nedidelio formato litografijos patraukia dėmesį savita statiškų figūrų deformacija, šviesos kontrastais, plačiais juodais piešinio kontūrais, primenančiais vitražo jungtis ir keliančiais sąsajas su Georges’o Roualt grafika. Medžio raižinio technika sukurtose kompozicijose Viesulo siekta piešinio detalių išraiškingumo, faktūrų įvairovės. Ankstyvuosiuose kūrinėliuose, ir ypač diplominiame darbe, dar pastebima jo dėstytojo Valiaus įtaka – artimi komponavimo principai ir ekspresionistinė stilistika. Priešdiplominėje peržiūroje mokyklos dėstytojų komisijai bei prancūzų valdžios atstovams labai palankiai įvertinus Viesulo kūrinius, buvo leista kurti diplominį darbą. Sukūręs keletą kompozicijos eskizų bibline tema apie Judo išdavystę, Viesulas pasirinko motyvą, kur pirmame plane „vaizduojamas Judošius, skaičiuojantis savo sidabrinius“ ir kelias į Kalvarijas. 1949 metų birželio 25 dieną Viesului išduotas Freiburgo dailės ir amatų mokyklos diplomas patvirtino mokyklos baigimą. Prancūzijos vyriausybei skyrus keturių mėnesių stipendiją, jis ėmė rengtis kelionei į Paryžių.

Romas Viesulas, „Autoportretas“. 1947. Pieštukas, 30 x 20 cm. | Romo Viesulo šeimos rinkinių nuotr.

Paryžiuje Viesulas tobulinosi Aukštojoje valstybinėje dailės mokykloje (École nationale supérieure des beaux-arts), profesoriaus René Jaudono studijoje. Apie mokslo pobūdį joje žinių neturime, tačiau Paryžius ir jo meninė aplinka neabejotinai buvo svarbūs Viesulo, kaip dailininko, brandai. Ne viename interviu yra minėjęs, jog didelę įtaką jam padarė ekspresyvaus meksikiečių meno reprodukcijos, aptiktos Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje. Nemažai laiko jis skyrė muziejų ir galerijų lankymui, eskizavimui ir piešimui iš natūros. Dailininko šeimos rinkiniuose saugomi Viesulo užfiksuoti Paryžiaus ir Senos pakrančių vaizdai byloja apie gana laisvą piešėjo ranką, gyvą ekspresyvų piešinį, gebėjimą pasirinkti įdomų ir netikėtą rakursą. Sugrįžęs į Freiburgą, 1951 metų vasario 11 dieną Institute français (Werderstraße 11) Viesulas surengė asmeninę kūrybos parodą.

Pokario įvykiai ir DP stovyklų išformavimas paskatino permainas. 1951 metų pradžioje Viesulas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmiausia įsikūrė Čikagoje, dirbo Adolfo Valeškos bažnytinio meno studijoje, lankė vakarinius Čikagos dailės instituto mokyklos užsiėmimus, dalyvavo grupinėje jos auklėtinių parodoje. 1952 metų liepą jis surengė pirmąją asmeninę parodą užatlantėje – Čikagos Newman Brown Gallery, o tų pačių metų gale persikėlė į Niujorką.

Pamažu įsibėgėjo ir išsiskleidė turtinga įvykių bei kūrybinių laimėjimų meninė Romo Viesulo karjera.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Regina Urbonienė (2018 m., nr. 4).

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!