Andy Sweet: „Ten, kur nesibaigia vasara“
Majami Bičas kartu su visa Floridos pakrante ėmė sparčiai keistis XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kartu su socialine kaita vyko ir reikšmingi lūžiai amerikietiškoje fotografijoje, ištrūkstant iš iki tol dominavusių humanistinio dokumentalizmo temų ir estetikos. Šiuos pokyčius liudija iš Majami Bičo kilusio fotografo Andy Sweeto (1953–1982) kūryba, atskleidžianti už įdegusių kūnų „pasaulio saulės ir džiaugsmo sostinėje“ slypinčias temas. Unikalų A. Sweeto santykį su aplinka atskleidžia ir raiškai pasitelkta spalvotoji fotografija. Williamo Egglestono ar Stepheno Shore՚o kūrybos populiarėjimo laikotarpiu amerikiečių fotografijos meno lauke įtvirtinta ir spalvotoji dokumentalizmo fotografija. Spalvos naudojimas sutapatina fotografijas su realiu pasauliu, žiūrovui pateikiant tos akimirkos atplaišą, ir dar labiau suartina su kasdieniu vaizdu. A. Sweetas spalvą naudoja siekdamas pabrėžti kadre atsidūrusių objektų – boulingo aikštelės paplūdimyje, kabanos interjero ar suaugusiesiems skirtų filmų afišų – perteikiamus įprastus kultūrinius ženklus. Šie kasdienybės fragmentai kelia nerimo ir vienatvės jausmą, dažnai pasiklystantį tarp saulės nutviekstos pakrantės ir linksmų ar net komiškų situacijų.
Parodoje eksponuojamos 1977–1982 m. A. Sweeto sukurtos fotografijos, kurioms autorius nesuteikė pavadinimų. Analoginė fotografija, giclée atspaudai.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Pakui Hardware“: „Tolimas rūpestis“
„Pakui Hardware“ darbuose nagrinėjamas kapitalo judėjimas per kūnus, technologijas bei medžiagas ir tai, kaip jis formuoja mūsų tikrovę. Per pastaruosius kelerius metus dueto darbuose neretai analizuojami su šiuolaikine medicina susiję klausimai, įsivaizduojant potencialias ateitis, kuriose peržengiamos fizinės ribos skaidant, dauginant ir atkuriant žmogiškuosius ir nežmogiškuosius kūnus. Parodoje „Tolimas rūpestis“ tyrinėjamas dar vienas, šiandien vis aktualesnis šiuolaikinės medicinos ir sveikatos skaitmeninimo sluoksnis – robotizuota chirurgija ir nuotolinė medicina. Istorinė Radvilų rūmų salė paverčiama aplinka, primenančia klinikinės chirurgijos ar ligoninės patalpą, kurioje žmogiškąjį buvimą – išskyrus paties lankytojo kūną – pakeičia technologijos. Tarp fizinės ir virtualiosios, tarp kūniškos ir skaitmeninės sričių pakibusioje erdvėje išsidėstę skaidrūs karščiu suformuoti „kūnai“ abstrahuoti į skulptūrines biomorfines formas. Skulptūrose, įkvėptose menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais sukurtų paveikslų, technologijos, draperijos, organinės ir sintetinės medžiagos susilieja į abstrakčias būsenas.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 1 d.
„Lenkai tebetapo: paveikslai iš MOCAK rinkinio“
„Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tarptautinės partnerystės atveria vis daugiau unikalių galimybių besidomintiems menu. Pernai MOCAK pristatėme Jurgitos Ludavičienės ir Evaldo Stankevičiaus kuruotą šiuolaikinio Lietuvos meno parodą. Šiais metais MOCAK Vilniui siunčia įspūdingą atsakomąją dovaną – pažintį su šiuolaikine lenkų tapyba. Tai ištisos kartos pasaulėžiūros momentinė nuotrauka, kurią režisavo pati MOCAK vadovė, kuratorė, meno teoretikė Maria Anna Potocka“, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
„Iš dailės šakų tapyba išsiskiria kaip itin galingas ginklas. Lenkijoje ji ypač vertinama, nes, nepaisant vėlyvų, tik XIX a. vidurį siekiančių pradmenų, vėliau ji vis dėlto įgavo veržlumo, joje atsirado daug asmenybių ir užsimezgė partneriškas dialogas su Europos meno istorija“, – teigia parodos kuratorė Maria Anna Potocka.
Parodoje – aštuoniolikos lenkų dailininkų kūriniai.
Lenkų tapybos parodoje didžioji dauguma rodomų kūrinių yra sukurti XXI a. Paroda suskirstyta į keturias temines dalis: daikto ir žodžio tyrinėjimas, žmogus, simbolinės scenos, tikrovės tankumas.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Samuelis Bakas. Paryžius ir Roma, 1956–1965“ ; Eglė Ridikaitė: „Atidengimai“
Parodoje pristatomas Lietuvos meno mėgėjams mažiau žinomas S. Bako kūrybos tarpsnis – jaunystės metai Paryžiuje ir Romoje, juos dailininkas apibūdina kaip tobulo potėpio ir savojo stiliaus paieškų laiką.
Vestone šalia Bostono kuriantis dailininkas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui padovanojo didelį kraitį savo darbų, trečdalis jų sukurti Paryžiuje ir Romoje. Simboliška, kad didžiulė siunta – 159 kūriniai – Lietuvą pasiekė pirmą 2024-ųjų dieną, tarsi S. Bako naujametinė dovana. Jos atgabenimui lėšų skyrė Vyriausybės kanceliarija.
Mokydamasis ir kurdamas didžiosiose Europos sostinėse menininkas nepamiršo ir Vilniaus: gimtajame mieste išgyventos trauminės patirtys (jam per stebuklą pavyko išvengti sunaikinimo) tapo viena esminių temų to laiko kūryboje.
Vilniaus temą papildo ir Lietuvos nacionalinės premijos laureatės Eglės Ridikaitės du didelio formato kūriniai – Vilniaus Didžiosios sinagogos ir mikvos (pirties) grindų atodangos.
Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10, Vilnius) veiks liepos mėn.
Mindaugo Mikalajūno tapybos darbų paroda
„Vien šventieji“
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) veiks iki 2025 m. gegužės
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. birželio 1 d.
„Išvykstu! Mstislavo Dobužinskio kelionių vadovas“ pirmoji dalis (Italija)
Italijoje jis pirmą kartą lankėsi 1901 m. Vėliau keliavo čia dar ne sykį, fiksavo miestus piešiniuose, akvarelėse. Jo darbai buvo eksponuoti parodose, Venecijos bienalėse. M. Dobužinskio parašyti prisiminimai apie Italiją buvo išleisti knygos formatu. Kelerius metus net gyveno Italijos miestuose ir kūrė scenografiją Milano ir Neapolio teatrams. O Lietuvos teatre saulėtąją Veneciją ir joje vykstančio spalvingo karnavalo dalyvius įamžino Riccardo Drigo baleto „Arlekinada“ (1935) scenografijoje.
„Nežinau nieko nuostabesnio, kaip pirmą kartą, naktį, atvykus į nepažįstamą miestą, eiti tuščiomis gatvėmis, vienam pasinerti į miegančio miesto gelmes, eiti nemąstant, kažką netikėtai atrasti, džiaugsmingai pažinti seniai pamiltas nematytas vietas ir justi tą pasimetimo siaubą, kai pasirodo, jog pasiklydai gatvių labirinte“, – rašė M. Dobužinskis.
Savaip transformuoti kelionių įspūdžiai ir vaizdiniai dažnai nuguldavo knygų iliustracijose ir scenografijos darbuose. Teatras M. Dobužinskiui suteikė beveik neribotas galimybes ne tik aplankyti skirtingas šalis, bet, tarsi keliaujant laiku, jose pabuvoti skirtingais laikmečiais. Tokiu būdu teatras susiejo dvi dailininko aistras – keliones ir meilę praeičiai.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Nuo pasaulio sukūrimo iki apokalipsės“
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma kolekcijos dalis primena ne tik sudėtingą rinkinio istoriją, bet reprezentuoja ir nepaprastai aukštos meninės vertės kūrinius. Grafika, XV a. viduryje išradus spausdinimo presą, tapo meno šaka, kuri viena pirmųjų atspindėjo naujausias žinias apie pasaulį. Greta to, platūs pirmųjų grafikos darbų kolekcininkų pomėgiai ir interesai lėmė labai įvairią kūrinių tematiką – anuomet jie pasakojo ištisą senųjų meistrų regėtą ir suvoktą pasaulio istoriją. Biblija bei Antikos mitologija grindžiami vaizdai atspindėjo temas, kuriomis buvo žavimasi XV–XVIII amžiais. Anuomet, pasitelkus alegorinę kalbą, buvo bandoma paaiškinti pasaulio reiškinius – laiko tėkmę, laikinumą, gamtos dėsnius, žmogaus ir gamtos neatsiejamumą. Šios temos atsiskleidžia ir Valdovų rūmų muziejuje surengtoje tarptautinėje graviūrų parodoje „Nuo pasaulio sukūrimo iki apokalipsės“, kurioje eksponuojama daugiau nei 200 graviūrų. Penkiose teminėse dalyse – „Biblinis pasaulis“, „Mitologijos ir Antikos pasaulis“, „Pasaulis kaip alegorija“, „Tyrinėtas ir prijaukintas pasaulis“, „Pasaulio pabaiga“, pasitelkus neretai susipinančius biblinius ir mitologinius motyvus, pasakojama žmonijos ir ją supančio dangiškojo, žemiškojo, gyvūnijos ir augalijos pasaulių istorija, pristatomos dramatiškos pasaulio pabaigos vizijos.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 15 d.
Leo Ray: „Kasdien“
Leo Ray k a s d i e n laiko rankoje teptuką, plunksną, adatą oforto raižiniui, gruntuoja drobę ar maišo dažus ieškodamas tobulo atspalvio dar vienam Žmogiškosios komedijos veiksmui įvaizdinti – kūryba yra neatsiejama jo kasdienės būties dalis. Kiekvienas jo darbas gali tapti ankstesnio sumanymo dalimi ar pratęsti vaizduotėje užgimusią sceną. Popieriuje – ar ofortuose, ar kaligrafiškuose piešiniuose, ar spalvomis mirgančiuose lakštuose – dėliojasi vis naujas gyvosios gamtos įkvėptas siužetas, išsiskiria dvikojai ar keturkojai herojai: asiliukas, paukštis, šuo, katinas, na, ir pats žmogus.
Kontempliuodami Leo Ray kūrinius, į pasaulį žvelgiame pro jo „akinius“ – jis savo kūrybos Žmogiškosios komedijos režisierius, k a s d i e n teptuku ar plunksna gaudantis gyvosios gamtos atspindžius.
Leo Ray gimė Vilniuje 1950 m., 1973 m. baigė Vilniaus universitetą, o 1990 m. – Vilniaus dailės akademiją. 1991 m. įsikūrė Izraelyje, Tel Avive. BASIS meno mokykloje dėstė piešimą, spalvininkystę, tapybą, kaligrafiją, šiuo metu moko tapybos ir kaligrafijos CAN meno kolegijoje (New Artists` Collegium), aktyviai dalyvauja grupinėse parodose ir rengia personalines parodas Izraelyje ir užsienyje.
Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10, Vilnius) veiks iki rugsėjo 17 d.
„Lietuvos balsas Šaltojo karo metais: lietuvių koplyčios Vašingtono Nacionalinėje šventovėje ir Šv. Petro bazilikoje Vatikane“
Vašingtono Nacionalinėje šventovėje ir Šv. Petro bazilikoje Vatikane jau daugiau kaip penkiasdešimt metų veikia lietuvių koplyčios. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčia Nacionalinėje Nekaltojo Prasidėjimo šventovėje Vašingtone buvo pašventinta 1966 m. rugsėjo 5 d., Gailestingumo Motinos koplyčia Šv. Petro bazilikoje Vatikane – 1970 m. liepos 7 dieną. Šiandien retai susimąstome, kad šių koplyčių atsiradimas dviejuose Vakarų pasaulio centruose pačiame Šaltojo karo įkarštyje prilygsta stebuklui. Tuo metu Lietuva pasaulio geopolitiniame žemėlapyje neegzistavo, mūsų šalyje katalikybė buvo persekiojama ir gniuždoma, tikintieji kentė suvaržymus ir represijas.
Ši paroda pristato abiejų koplyčių istoriją, atskleidžia jų reikšmę lietuvių diasporai ir okupuotai Lietuvai. Ypatingas dėmesys skiriamas meniniams kontekstams, kurie leido lietuvių dailininkams karo pabėgėliams įsilieti į juos priėmusių šalių meninį gyvenimą ir pasireikšti tarptautiniu mastu.
Pasakojimą apie lietuvių koplyčias Vašingtone ir Vatikane pratęsia ir išplečia dvi papildomos parodos dalys. Viena jų skirta tarpukario Lietuvos bažnytinės dailės ir architektūros modernėjimui. Čia eksponuojami nacionalinės dailės klasikų Adomo Galdiko, Petro Rimšos, Stasio Ušinsko ir kitų menininkų religinės dailės kūriniai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 5 d.
„6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“
Per dešimtmečius kolektyviniai sodai virto reiškiniu, stipriai įaugusiu į mūsų visuomenės sąmonę. Nederlingose nunykusių kaimų, buvusių poligonų ar kolektyvinių ūkių žemėse kadaise steigti sodai šiandien flirtuoja su priemiesčio gyvenimo stiliumi arba atgimsta kitomis formomis, kaip, pavyzdžiui, bendruomenių iniciatyvos. Santykį su šia keista, tarytum tarpine vieta reflektavo autoriai iš įvairių laukų: dailininkai, šiuolaikiniai menininkai, architektai, fotografai, televizijos laidų kūrėjai bei rašytojai.
Kūriniais ir archyvine medžiaga parodoje pristatomos kolektyvinių sodų vizijos ir prieštaros: infrastruktūros kelti iššūkiai, sodo namelių įvairovė, sodininkų avantiūrizmas bei nuolatinės priežiūros reikalaujantys daržai, kurie tuo pat metu galėjo ir supančioti, ir išlaisvinti.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo mėn.
Rūtė Merk: „Pažadai“
Kaip naujosios technologijos keičia kūnus, jų reprezentaciją ir pačią kūniškumo sampratą? Kokios yra senosios tapybos medijos galios atspindėti mūsų laikų troškimus ir technologijų pažadus? Pasitelkdama klasikinius žanrus – portretą ir natiurmortą, aliejinės tapybos priemonėmis Rūtė Merk fiksuoja šiuolaikybės archetipus, materialaus ir virtualaus, natūralaus ir dirbtinio, konkretaus ir abstraktaus ribų slinktis šiuolaikiniame pasaulyje.
Nors Merk portretai flirtuoja su tapybos istorija, vis dėlto jie neabejotinai liudija ne mantijos, o sportinių kelnių ir business casual kostiumo klosčių laikus. Tai šiandieninę popkultūrą, madą ir specifinius tūkstantinukų (angl. milenials) kartos įpročius reprezentuojantys tipažai, radęsi iš menininkės atminties nuotrupų, įspūdžių ir tikslingos skaitmeninės kultūros archeologijos. Iš pirmo žvilgsnio vientisi, šie portretai sudėlioti iš gausybės skirtingų kūnų fragmentų, nugulusių menininkės kaupiamame skaitmeninių vaizdų archyve. Ariyos veidas pasiskolintas iš populiaraus serialo „Sostų karai“ veikėjos tokiu pat vardu, o likęs kūnas – anoniminis; Jomantė sulipdyta iš skirtingų vaizdo šaltinių, bandant įsivaizduoti tipinę sėkmingos meno galerijos darbuotoją, galiausiai pavadinant paveikslą geriausios mokyklos laikų draugės vardu; o Yssa – laisvai interpretuotas Berlyne gyvenančios baltarusių didžėjės portretas. Šioms abstrakčiuose fonuose pakibusioms figūroms būdingas besvoriškumas – pati menininkė tai įvardija siekiu „įkūnyti išsikūnijimą“, jos sufleruoja apie nuolat medijuojamos tikrovės akivaizdoje perbraižomas subjekto ribas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.
„Iš šerdies“
Šimtmetį mininčios Lietuvos dainų šventės liaudies dailės paroda „Iš šerdies“ pristato geriausių Lietuvos šiuolaikinių tautodailininkų – žinomų meistrų ir rečiau matomų kūrėjų – darbus. Ekspozicijoje išvysime tapybos, skulptūros, grafikos, keramikos darbus, kalvystės, medžio drožybos ir pynimo dirbinius, karpinius, tekstilę, verbas, sodus, kaukes, margučius, kitus liaudies dailės tradicijos įkvėptus kūrinius ir šiuolaikines jų modifikacijas, leidžiančias stebėti, kaip keičiasi šios liaudies meno sritys.
Parodos idėja remiasi pasaulio medžio ir jo „stuburo“ – šerdies – pirmavaizdžiu. Šerdimi perduodamos ne tik maistinės medžiagos, gyvybės šaltinio vanduo, bet ir genetinė informacija, atmintis, išmintis, mitinė sąmonė, simboliai ir ženklai. Šias žinias geriausiai perneša meninė kūryba, besiremianti kodais, formomis, ženklų sistemomis, autentiška pirmykšte patirtimi, kurią atpažįsta gentis, bendruomenė ir priima kaip savą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 29 d.
„Prezidento darbostogos“
Paroda skirta šiuolaikiniam fenomenui – darbostogoms – ir pasakos apie ryškiausią jų pradininką Lietuvoje – prezidentą Antaną Smetoną. Parodą lydės pasakojimą išplečianti lydimųjų renginių programa.
Būdamas labai darbštus ir pažeidžiamos sveikatos, Antanas Smetona buvo priverstas derinti darbą ir poilsį. Jo atostogas galima vadinti darbostogomis, kurios vis populiarėja šiandien. Mums tokį darbo ir poilsio derinimo būdą padiktavo karantinas ir technologijos, padedančios komunikuoti iš bet kurios pasaulio vietos. Tuo tarpu prezidento A. Smetonos atostogos tapdavo reikšmingu valstybiniu įvykiu ir ryškiu akcentu Palangos kaip atostogų sostinės gyvenime.
Paskui prezidentą į Palangą atostogauti patraukdavo ministrai ir kiti valstybės tarnautojai, mokslo ir kultūros elitas. A. Smetonos atostogos buvo kitokios, nes valstybės reikalai sekdavo iš paskos. Darbotvarkėje buvo oficialių susitikimų su Žemaitijos, Klaipėdos krašto miestų ir miestelių gyventojais bei tarnautojais. Prireikus į Palangą vykdavo Ministras pirmininkas, ministrai, būdavo šaukiami Ministrų Tarybos posėdžiai. Netoli paplūdimio esančioje viloje „Baltoji“, kurią atostogoms nuomodavo Prezidento kanceliarija, lankydavosi diplomatai, menininkai, verslininkai, su kuriais būdavo aptariami svarbūs valstybei klausimai.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks liepos mėn.
„Šimtmetis dainos ratu“
Lauko paroda „Šimtmetis dainos ratu“ pristato šimtmetį gyvuojančios Dainų šventės istoriją, jos raidą ir istorinių lūžių įtakotą virsmą: nuo Dainų dienos tarpukario Lietuvoje iki Dainų ir šokių šventės šiandien.
Nacionalinė dainų ir šokių švenčių tradicija – šimtą metų besitęsiantis visos Lietuvos kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, apjungiantis skirtingas kartas, ugdantis etnines vertybes, leidžiantis pajusti tautinį identitetą, skatinantis vienybės jausmą. Dainų ir šokių šventės suburia įvairių sričių meno kolektyvus iš Lietuvos ir įvairių pasaulio kraštų. Pirmoji Dainų diena buvo surengta 1924 m. Kaune. Nepaisant užgriuvusio Antrojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos, reikšmingų istorinių pasikeitimų visuomenės gyvenime, Dainų šventės rengimo tradicija buvo išlaikyta.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks liepos mėn.
„Tautiška ir moderniška: tautinio modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“
Paminėjus Lietuvos Respublikos šimtmetį, visuomenėje jaučiamas neblėstantis susidomėjimas tarpukario laikotarpiu. Daugėja įvairių projektų ir mokslo darbų, tyrinėjančių, kaip formavosi moderni lietuvybė. Tarpukariu statyti pastatai, architektūros istorikės Marijos Drėmaitės taikliai įvardyti optimizmo architektūra, atspindi tuomet vyravusias nuotaikas.
Žvelgiant per optimizmo prizmę, šiuos visuotinius procesus galima matyti ir Kudirkos Naumiestyje, ypač XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Atsikūrusi valstybė, ištrūkusi iš nutautinimo gniaužtų, siekia fiziškai ir ideologiškai įsitvirtinti Europos šalių tarpe. Kudirkos Naumiestis išsiskiria tuo, kad yra įsikūręs buvusios Vokietijos imperijos pasienyje, taigi šioje vietoje kelis šimtus metų buvo ryškūs kultūriniai mainai, atsispindėję ne tik socialinėje ar ekonominėje srityje, bet ir architektūroje. Lūžio tašku tampa tarpukario Lietuvos architektūros mokykla. Pasitelkiant modernias architektūros formas, lietuvių inteligentų iniciatyva Kudirkos Naumiestyje siekiama konstruoti tautinį pasakojimą, vyksta tautiško stiliaus paieškos, kartu per modernybės prizmę yra žvelgiama į čia gyvenusio Vinco Kudirkos asmenybę. Visa tai vainikuojantis momentas – paminklo didžiajam varpininkui statyba.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks liepos mėn.
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. birželio 1 d.
Gretė Ona Tvarkūnaitė: „Regione nubibus“
XX amžiuje Lietuva turėjo daug veidų: buvo nepriklausomos valstybės laikotarpis, nacių ir sovietų okupacijos periodai, kai kurios šiuolaikinės Lietuvos dalys taip pat priklausė Lenkijai. Paskelbus nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, naujos pradžios ir laisvės euforiją Lietuvoje netrukus pakeitė ekonominio ir ideologinio perėjimo sunkumai. Jausmas, kad esi periferijoje, nežinomybė, žvalgymasis į Vakarus bei nesugebėjimas reflektuoti to, kas dedasi aplinkui. Tokios sąvokos, kaip valstybė, demokratija, tapatybė, kultūra ir t. t. buvo iš naujo apibrėžiamos, o žmonių galvos, skrandžiai ir drabužių spintos užpildomos mažai žinomais ar nežinomais dalykais. Pasitelkiant fotografiją, vaizdo įrašus, garso įrašus, archyvinę medžiagą ir rašytinį pasakojimą bei žmonių patirtis, sapnus ir juos supančius simbolius, projektas „Regione nubibus“ veda per ryškiausius komunizmo politinio virsmo į neoliberalų kapitalizmą paliktus įspaudus, užmegzdamas dialogą apie žmogaus būtį epochų sandūroje, pasikeitimo kompleksiškumą. Šalčininkų rajono vadinamoji Stalino pypkė ir satelitinis Visagino miestas įkūnija visuomeninius pokyčius ir yrančias bendruomenes, migracijos ir valstybių sienų problemas, technologinės pažangos pažadą ir trapumą, dalelių skilimus ir sąjungas, asmeninės ir socialinės atminties transgresiją. Kitaip tariant, transformaciją kaip tokią ir su tuo susijusius vidinius procesus. Globaliai tai skerspjūvis ir metafora visai post-sovietinių valstybių bloko transformacijai, nepatogiai demokratizacijai, kuri yra apkrauta neapdorota praeitimi. Lokalia prasme tai vaizdinis tiltas tarp marginalizuotų bendruomenių ir likusios Lietuvos patirties bei refleksija, leidžianti suvokti, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys ir kaip toli vis dėlto nuėjome.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki liepos 27 d.
Aleksandras Macijauskas: „Gyventi“
Aleksandras Macijauskas priklauso Lietuvos fotografijos mokyklą suformavusių ir įtvirtinusių autorių kartai. Fotografas gimė 1938 m. Kaune, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį ir nuveikė Lietuvos fotografijos raidai svarbiausius darbus. Fotografas prisimena: „Kaunas – mano pradžia ir, tikiuosi, pabaiga. Jame įvyko ir tęsiama viskas, kas vadinama gyvenimu. Karas praėjo kaip nesuvoktas sapnas. Vėliau alkana, apdriskusi pokario miestiečio vaikystė, laikina našlaičio dalia. Purvinose Žaliakalnio gatvėse kumščiais iškovotos vaikiškos egzistencijos teisės.“ Kita vertus, vasaromis Macijauskas ganydavo senelio gyvulius netoli Kauno buvusioje sodyboje – taip įgijo kaimiško gyvenimo patirties, kuri vėliau padėjo sukurti žymiausius darbus.
Geriausiuose autoriaus darbuose fotografijų formos ypatumai tikrovę paverčia neįprastu reginiu, leidžia fotografui sukurti meninį vaizdą, kurio prasmė atsiveria anapus vizualaus tikrovės dokumento ir akivaizdaus turinio. Macijauskas ne tik perteikia užfiksuotos akimirkos įtampą, bet ir visą mūsų gyvenimą parodo kaip groteskišką, gyvenimo ratui besisukant nuolat pasikartojančią dramą. Toks pasaulėvaizdis grįstas paties autoriaus įsitikinimu: „Meno kūrinyje, kaip ir žmoguje, turi išsitekti viskas – nuo keiksmažodžio iki subtiliausios gaidos.“ Šiuo požiūriu Macijausko kūryba reikšmingai papildo Lietuvos fotografijos mokyklą, humanistiniam pasaulėvaizdžiui suteikdama šiurkštumo, įtampos, konflikto, atviros ironijos.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki liepos 20 d.
Dmitrij Buławka-Fankidejski: „Savaiminis judėjimas“
Parodą sudaro keramikos objektai, erdvinės vizualinės formos, įkvėptos dabarties ir praeities vaizdų, kurie vienija šias formas ir paverčia nejudančia medžiaga. Autorių domina materijos savaiminio judėjimo sąvoka, kaip judėjimo galimybė būdinga kažkam konkretaus. Gyva būtybė juda savo noru, o negyva materija tokios savybės neturi. Mes gyvi judesyje, o materija judėjimo metu yra kintanti, nuolat transformuojasi. Autorius ieško bendrų gyvosios ir negyvosios materijos savybių ir analizuodamas savaiminio judėjimo sąvokos apibrėžimus, interpretuoja juos savo kūriniuose.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki liepos 22 d.
Alicja Buławka-Fankidejska: „Numanoma /Implicited“
Ši paroda – tai autorės tyrimų, susijusių su skulptūrinės formos keramikos raiška, kaip potencialo perteikti pojūčius, rezultatas. Savo kūriniuose menininkė ieško būdų, kaip vizualinį atstumą pakeisti fiziniu kontaktu su daiktu. Didžiausias dėmesys kreipiamas į lytėjimą, suteikiant galimybę atrasti daikto „antrąjį sluoksnį“, tikrąją, paslėptą prasmę, nes stebėjimas be prisilietimo parodo tik į išorinį apvalkalo paviršių.
Eksponuojama erdvinių objektų grupė – tai „keraminės iliustracijos“, nulipdytos iš akmens masės molio ir kordierito, degtos alternatyviomis keramikos degimo technikomis. Nepermatomas, termiškai jautrus keramikos paviršius yra atskaitos taškas norint įtraukti žiūrovą. Šis intymus kontaktas, tiesioginis dialogas ir žmogaus rankų šilumos perdavimas atskleidžia tai, kas dažniausiai slepiama.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki liepos 22 d.
Ieva Kotryna Ski ir Ignė Narbutaitė: „Daikteliavimas“
Šią vasarą Preilos lankytojai kviečiami sukurti mįslingą pasakojimą, grįstą vietinėmis istorijomis ir į miglą gramzdinančiu svajingumu bei pakitusia laiko nuovoka, kuri ištinka su metų laikais besikeičiančiuose pajūrio kaimeliuose. Menininkių Ievos Kotrynos Ski ir Ignės Narbutaitės „Daikteliavimas“ – tai video instaliacija, kurią galima pamatyti per Preilos bendruomenės namų langus, ir tekstiniai meno kūriniai, kuriuos galima rasti kaime iškabintuose plakatuose. Projektas buvo sukurtas Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje vykusios menininkų rezidencijos metu 2022 m., ir šią vasarą yra pristatomas NMK ir Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“. 2025 m. projektas bus tęsiamas kaip instaliacija ir paroda Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje Juodkrantėje.
Preilos bendruomenės namuose (Preilos g. 27) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Neišvengiamas rezonansas: qworkaholics anonymuous III“
Visos parodos metu, nuo birželio iki spalio mėnesio, kartu su „Party Office“ kuruojama filmų peržiūrų ir paskaitų programa, NMK pakvies Lietuvoje gyvenančius organizatorius ir menininkus kritiškai iliustruoti savo poziciją rasiniame, pokolonijinio nacionalizmo, pasaulinės ekonomikos ir neoliberalizmo diskurse.
Poezijos, performansų vaizdo įrašų ir video meno pagalba „Resonance Beyond Escape: Qworcoholics Anonymous III“ paroda iliustruoja sudėtingų ir įvairių kolonijinių istorijų panašumus. Mes jas įkūnijame ir esame jų apsupti bei reikalaujame agentyvumo savo istorijos pasakojime ir kolektyvinės sąjungos prieš dominuojančią tvarką.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3) veiks iki spalio 6 d.
Laura Kunciūtė: „Menančios medžiagos“
Laura Kunciūtė (gim. 1993) – tarpdisciplininė tekstilės menininkė tyrinėjanti materijos atminties fenomeną. 2017 m. Vilniaus Dailės Akademijoje baigusi tekstilės meno ir dizaino studijas, ji įvertinta vardine A. ir A. Tamošaičių stipendija. Menininkės kūriniai eksponuoti NY Textile Month Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat pristatyti grupinėse parodose Lietuvoje, Danijoje bei Jungtinėje Karalystėje bei publikuoti tarptautiniuose leidiniuose.
Parodoje „Menančios medžiagos“ nuguls Kanados bei Danijos menų rezidencijose prisirpinti darbai, kviečiantys įklusti į savas jusles, patyrinėti ar išties „sienos turi ausis“ bei žvilgtelėti į tekstilę kaip jautrų ir gajų materijos žaismą. Parodoje eksponuojami kūriniai ataidi autorės pagrindinę kūrybinę giją – bandymus apčiuopti prisiminimus įrašytus medžiagiškuose kūnuose. Ritualais bei archaiškomis plėtotėmis apipintais procesais menininkė kuria minkštosios architektūros inkliuzus, užpildytus jėgos vietų energijos ar atvirkščiai apvalančius nuo metafizinių perkrovų. Augalų nuovirais ar rūdimis dažyti siūlai tampa laidininkais įkrauti kūrinius šviesiu energijos pliūpsniu, o anglies elementai sugeria perpildytas istorijų erdves. Eksponuojamos ne tik minkštosios skulptūros, meniniai objektai, bet atveriamas ir pats kūrybinis procesas, lėtas bei ritmingas medžiagos virsmas audiniais ir artefaktais. Parodos paraštėse pateikta dokumentacija esti lygiavertiškai svarbi parodos dalis.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki liepos 5 d.
Aistė Kirvelytė: „#Studijų metai“
Ši paroda yra savotiškas tapytojos A. Kirvelytės studijų metų portfolio. Joje demonstruojama tai, kas yra saugoma VDA muziejaus kolekcijoje. Tegul ir fragmentiškai, bet galima atsekti menininkės slinktį nuo pirmojo kurso iki baigiamųjų – magistro studijų pabaigos. Specialiai ir sąmoningai, tartum preparuojant antropologiniu ir kultūrologiniu skalpeliu, atveriama ir šiek tiek studijinės/kūrybinės virtuvės – kai kurie iš darbų buvo tapomi ant dviejų drobės pusių. Šiame judesyje esama tam tikros anų (o ir dabartinių) laikų situacijos konstatavimo. Už santūriai niūroko fasado slepiasi ekspresyvios ir ryškios struktūros. Tai tarsi rebusas ar mįslė… Dar būtina pabrėžti, kad buvusioje sovietinėje „Tiesos“ spaustuvėje, antrajame jos aukšte (ten dabar veikia Mados dizaino katedra) 1998–2000 metais A. Kirvelytė turėjo savo šiek tiek „skvotinę“ studiją, o 2014 m. jau VDA parodų salėse „Titanikas“ vyko jos paroda Davaite liubit drug druga. Tai ji jau ši paroda yra ne tik retrospektyvos epizodas, bet ir šioks toks jubiliejus.
VDA parodų salėse „Titanikas“, II a., (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 5 d.
Mantas Lesauskas: „Peripheria x Cor“
Ar ištekliai beatodairiškai paklūsta jų išgavėjams ir naudotojams? Ar daiktai tėra žmogiškosios būties fonas − sukurti ir padėti laukti, kol bus užpildyti svetima valia judėti, veikti, būti vertingais arba nereikalingais? Kitokius, netikėtus atsakymus į šiuos klausimus siūlo dizaineris ir tyrėjas Mantas Lesauskas (gim. 1984 m.), Gintaro muziejuje surengtoje personalinėje parodoje „Peripheria x Cor“ pristatantis dizaino objektus, gimusius jo atlikto gintaro meninio tyrimo pagrindu. Kūrinius, jų ekspozicijos architektūrą ir pačią parodos erdvę lyg inkliuzą gaubiančius Tiškevičių rūmus sieja gintaro paveikumo gija. Egipto faraonai, graikai, romėnai, viduramžių ir vėlesnių laikų Europos elitas, dar vėliau − imperijos bei okupaciniai režimai gintaru ne tik puošė ir puošėsi, bet ir ekspansyviai naudojo kaip politinių tikslų siekimo ir statuso įtvirtinimo priemonę. Galios centrai siurbė į save išteklius, istoriniuose šaltiniuose įrašydami kadaise tolima periferija laikytus gintaringus Baltijos jūros krantus ir mūsų protėvių gentis.
Gintaro išteklių ribotumas ir teritorinis apibrėžtumas augino jo vertę, įkvėpė ritualines praktikas, brėžė istorinius ir kultūrinius vektorius bei maitino totalitarinių ideologijų galios mašinas. Geologiškai kukliai apibrėžiamas tiesiog kaip suakmenėjusi derva, gintaras neapsiriboja vien mokslinio smalsumo trauka. Aplink jį telkėsi istoriniai naratyvai, brangakmenio šleifas, kolonijinės praktikos bei tautinės tapatybės paieškos. Dėka tokios tirštos prasminės įkrovos M. Lesauskas gintarą pelnytai vadina aktyviai veikiančia medžiaga (angl. agency of things). Parodoje jis kviečia žiūrovą galvoti per materijas: atskleisti įvairiapusiškesnes medžiagų egzistavimo prielaidas, svarstyti apie medžiagų ir daiktų parankumą bei priešinimąsi jam.
Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. 17, Palanga) veiks iki rugpjūčio 25 d.
„Šaknys ir laidai“
Nuo dirbtinio intelekto sistemų, analizuojančių augalų elgesį, iki biohibridinių instaliacijų, atskleidžiančių jų jutiminius gebėjimus, – parodoje „Šaknys ir laidai“ pristatomi eksperimentiniai meno kūriniai, kuriais žaismingai tyrinėjami galimi žmonių ir augalų santykiai. Užuot siekę išnaudoti technologijas produktyvumui, šie kūriniai mažina atotrūkį tarp žmonių ir augalų pasaulių, atskleisdami paslėptą dimensiją. Kas būtų, jei galėtume iššifruoti slaptus augalų ir grybų pokalbius? Kas nutinka, kai augalai bendrauja per atstumą, sujungti internetu? Kaip veiktų mašinos, įrenginiai, kurių vienintelis tikslas – žaisti su augalais?
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 8 d.
Benas Liandzbergis: „Žaidimas baigtas“
„Parodos pavadinimas galimai signalizuoja mano, kaip autoriaus pokytį, nurodo tam tikro etapo pabaigą ir naujo pradžią. Ši paroda yra kitokia nei prieš tai buvusios. Ji nebėra su noru įtikti, su perdėta pretenzija patikti, su varginančiu galvojimu ar darbai visi dera ir ar galiu išpildyti sugalvotą idėją, ar vis dėlto ji per daug kontraversiška.
Parodoje nebėra paslėptų pikdžiugiškų juokelių apie mus supantį pasaulį ir manęs besišypsnčio bei linksiančio galvą gavus komplimentą. Ši serija darbų ir viešas išstojimas, yra tam tikra rezignacija, nuo to, kokį save pozicionavau per šiuos keletą metų sukuriant ir pristatant šiuos kūrinius. Tai yra pasidavimas, atsisakymas būti visiems patinkančiu ir tapančiu linksmus paveikslėlius. Kažkuria prasme, keliu vidurinį pirštą. Bet keliu jį ir sau, dėl atsiradusio nuovargio nuo mąstymo, išsekimo, savikontrolės trūkumo ir nerimo kylančio dėl procesų, kurių negaliu kontroliuoti.
Per šį laiką atsirado naujų darbų, jų tematika išliko tarp socialinių-asmeninių-požiūrio problemų ribų, tad dalis senojo požiūrio lieka, tai dar nėra absoliutus savęs nužudymas ir naujas darinys. Tad parodoje viską skirstau į dvi dalis: asmenišką ir bendrą-reflekcinę. Šalia asmeninių unikalių išgyvenimų, rasite ir priežastis šiems išgyvenimams atsirasti. Tikiuosi per mane ir per mano mintis, galėsite rasti ir savo jausmus.“ (Benas Liandzbergis)
Užupio meno inkubatoriuje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki liepos 27 d.
„85 Antano Sutkaus vasaros“
A. Sutkaus nuotraukos – laikui nepavaldi dovana, atskleidžianti bei išsauganti praeities pasaulį ir fiksuojanti praėjusios epochos esmę. Kartais šiose fotografijose galima beveik užuosti oro kvapą, pajusti jo šilumą. Jautriu, stilingu žvilgsniu ir neaprėpiamu talentu įamžintame pasaulyje viskas sukasi apie svarbiausią temą – kūrėjo brangią Lietuvą: čia skleidžiasi jo žmonės, jo kraštovaizdis ir jo gyvenimas. 85-ojo A. Sutkaus gimtadienio proga rengiamoje parodoje pristatoma po vieną nuotrauką kiekvienai jo gyvenimo vasarai, ekspoziciją paįvairinta keliomis jo paties mėgstamiausiomis fotografijomis. Parodą lydi katalogas tokiu pat pavadinimu. Dauguma pristatomų kūrinių buvo atspausdinti jų sukūrimo laikotarpiu, neretu atveju pačioje jų savarankiškos kelionės pradžioje. Didžioji dalis Lietuvoje dar nebuvo eksponuoti. Už daugybę įkvepiančių vasarų!
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki liepos 27 d.
„Lietuvių kalbos žodyno“ ekspozicija
2002 m. išleistas paskutinis 20-asis „Lietuvių kalbos žodyno“ tomas, baigtas didžiausias XX a. lietuvių kalbotyros veikalas, kurio tekstą rašė ir redagavo kelios kalbininkų kartos, per 70 žodynininkų, 23 redaktoriai, keli tūkstančiai žodžių rinkėjų.
Žodyno apimtis – 22 000 puslapių, daugiau kaip 11 milijonų žodžių, apie 236 tūkstančiai leksikografinių straipsnių. Rašytas 100 metų remiantis 5 mln. lapelių kartoteka. Tai įvairiausios leksikos lobynas apimantis apie 1000 šaltinių.
Kazimiero Būgos pradėtas 1-asis Žodyno sąsiuvinis išleistas 1924 m.
1941 m. pasirodė I tomas, redagavo Juozas Balčikonis.
Nuo III tomo 1956 m. keitėsi Žodyno rašymo instrukcija, pirmieji du tomai paslėpti spec. fonde.
Nuo 1956 m. tomai pasirodydavo kas 3-4-5 metai.
Paskutinis XX tomas išleistas 2002 m., vyriausiasis redaktorius – prof. Vytautas Vitkauskas.
Dvidešimt žodyno tomų apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. Aprašyta apie pusė milijono lietuvių kalbos žodžių. Tai neįkainojamas mūsų kalbos paveldas, saugantis tautos atmintį ir kultūrą.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
Naujas muziejuje: verpstukas
Šį kartą pristatome neseniai muziejų pasiekusį radinį – akmeninį verpstuką (XIV–XV a.), surastą vykdant archeologinius tyrimus Kauno senamiestyje, T. Daugirdo g. 1. Verpstukas – verpimo įrankis, naudotas nuo neolito pabaigos iki verpimo ratelio išradimo. Didžiojoje Europos dalyje verpstukai naudoti iki XV a., o Lietuvoje – iki pat XIX a.
Kadangi Lietuvoje mediniai archeologiniai radiniai dėl dirvos savybių beveik visada suyra, dažniausiai randami tik verpstukų smagračiai. Jums pristatomas akmeninis verpstukas padarytas iš smiltainio, jie būna plokštesni, žemo cilindro pavidalo.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus (Pilies g. 17) 4-ame aukšte veiks iki rugpjūčio 28 d.
„Baltijos tiltai 2024. X // TEN“
Bienalėje dalyvauja daugiau kaip 60 autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos, Ukrainos, Danijos ir Izraelio. „Nedaug nutolome nuo pradinės idėjos – į tarptautinį akvarelės sambūrį sukviesti visų pirma aplink Baltijos jūrą esančių šalių menininkus, taip tęsiant nuo 1968 metų rengtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos akvarelės trienalių tradicijas, plėtotas Latvijos menininkų iki XX a. pabaigos ir po pertraukos atgaivintas Lietuvoje, 2006-aisiais surengus pirmąją tarptautinę parodą pavadintą „Baltijos tiltai“. Tačiau per du dešimtmečius išsiplėtė temų ratas bei parodose demonstruojamų kūrinių technikos ir medžiagos. Šiemetinėje parodoje vėl bus fotografijos ir akrilo, objektų ir koliažų, apmąstančių akvarelę ir sukurtų dedikuojant juos esminėms šios tapybos technikos savybėms – skaidrumui, peršviečiamumui, sluoksniams ir liejimui(si)“, – sako bienalės idėjos autorius dailininkas akvarelininkas Eugenijus Nalevaika.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 25 d.
„labirinte“
Paroda labirinte – tai kuratorės Marijos Repšytės įkurtos skaityklos/knygyno „12:15 Reading Room“ idėjų ir meno kūrinių – knygų per(si)kėlimas į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Daugumą knygų, rodomų parodoje, galima skaityti, vartyti ir net įsigyti Vilniuje esančioje erdvėje. Parodoje bus stengiamasi atskleisti menininkų knygų kūrimą Lietuvoje, pristatant kelionę laike atspindinčius menininkų knygų pavyzdžius tarptautiniame menininkų knygų kontekste.
Parodoje eksponuojamos vienetinės menininkų knygos, saugomos Grafikos kabinete, Vilniaus universiteto bibliotekoje, arba knygos, siekiančios 5000 kopijų tiražą kaip prancūzų menininkės Sophie Calle ne vienerius metus vykdomas tyrimas apie aklumą ir aklųjų grožio supratimą. Knygos Taro kortų formate, interaktyvūs plakatai, kolaboratyviniai projektai – žurnalų, laikraščių ar atviručių pavidalu – permąstantys dabartį, problemas, realijas ar įmanomus ateities scenarijus. Koliažinės, klijuotinės knygos, riso spauda, meniniai tyrimai fotoalbume, muzika ir garsas skirtingų menininkų leidiniuose, menininko ir jo vaiko piešta kartu knyga, ar leidiniai, fiksuojantys laikrodžius, fontanus, žmonių architektūras bitėms.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 29 d.
Lietuvos ekslibriso paroda
Paroda skirta pirmosios lietuvių ekslibriso parodos 95 metų sukakčiai paminėti ir menininkams, aktyviai prisidėjusiems prie ekslibriso meno puoselėjimo, pagerbti.
Ekspozicijoje galima išvysti septyniasdešimt keturių menininkų darbus, sukurtus 2022–2024 metais. Vieni jų skirti ekslibriso puoselėtojams – Gerardui Bagdonavičiui, Vincui Kisarauskui, Pauliui Galaunei, Valerijonui Vytautui Juciui, Alfonsui Čepauskui ir kt. Kita kolekcijos dalis atspindi platesnį kultūrinį kontekstą – pažymi iškilių meno, mokslo asmenybių sukaktis, yra skirti organizacijoms ar renginiams.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 1 d.
„Kauno getas: tikrovė ir atmintis“
Ši paroda pirmą kartą Lietuvoje pristato geto ir jo gyventojų atvaizdų visumos fragmentą ir svarbiausius šių atvaizdų kūrėjus dailininkus: kaunietį Jokūbą Lipšicą, Vokietijos pilietybę įgijusį Lenkijoje gimusį Peterį Gadielį, palestinietę Estherą Lurie ir prahiškį Josefą Schlesingerį. Pasitelkus dokumentus, prisiminimus, dienoraščius, lyginant gete ir po karo laisvėje sukurtus dailės kūrinius bei fotografijas, atskleidžiamas Kauno (Vilijampolės) geto kalinių kurtas pasakojimas apie šio geto tikrovę ir jos veikėjus.
Kauno ir visos Lietuvos vis dar nesurandėjusi žaizda – Vilijampolės getas, prievarta sukurtas, ugnimi sunaikintas. Trejus metus geto kaliniai čia gyveno žudynių, pažeminimo ir alinančio darbo, skurdžios buities ir netekčių akivaizdoje. Apie sunkiai įsivaizduojamą geto tikrovę mums pasakoja dokumentai, geto kalinių atsiminimai ir vaizdai – fotografijos, dailės ir dizaino kūriniai. Dalis jų buvo sukurta gete, dalis – jau po karo tų, kurie išgyveno Kauno košmarą ir norėjo jį liudyti kitiems.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Hands on Press spaustuvės archyvas HOP-002“
„Hands on press“ (liet. Rankos ant preso) – tai jau daugelį metų Kaune veikianti spaustuvė. Joje dirba dvi spaustuvininkės Gabrielė Gudaitytė ir Inga Navickaitė, kurioms svarbiausia – švęsti analogines spaudos technikas ir rankų darbą, kurti itin kokybiškus ir dailius spaudos produktus. Įsikūrusios savo būstinėje visai čia pat, Paveikslų galerijos kaimynystėje, Donelaičio gatvėje, jos vis sulaukia smalsių svečių ar žvilgsnių pro pusrūsio langus, besidominčių viduje vykstančia veikla. Kadangi parodyti šiuo atveju daug paprasčiau nei papasakoti, Inga ir Gabrielė nusprendė praverti daug metų nevarstytus archyvinius stalčius ir Kauno paveikslų galerijoje pristatyti itin nedidelę, bet įvairią plataus darbų archyvo dalį.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 25 d.
„Čiurlionis ir dizainas“
Projekto autorės Jolanta Lunevičienė ir dizainerė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Jolanta Talaikytė sumanė M. K. Čiurlionio paveikslus panaudoti kaip išskirtinį vyrišką ir moterišką aprangos akcentą, sukurdamos seriją prabangių skarų ir vyriškų aksesuarų.
Projekto autorės labai įdėmiai renkasi M. K. Čiurlionio kūrinius, siekdamos, kad naudojant juos dizainas nepakeistų kūrinio formato, perteiktų kiek galima artimesnes originalui spalvas. Projekto autorė J. Lunevičienė pasakoja, kad skareles kūrė su didžiule pagarba menininkui, todėl gamybai pasirinko išskirtinį tekstilininkų šeimos fabriką prie Komo ežero Italijoje, suprantantį, kas yra meno kūrinys, spalva, atspalvis, prabanga ir kokybė. Jame kuriami šilko suvenyrai Metropoliteno, Britų ir kitiems įžymiems pasaulio muziejams. Šio gamintojo veiklos pradžia siekia net 1866 metus. Čiurlionio paveikslų reprodukcijoms naudojamas švelnumu ir minkštumu plačiai pagarsėjęs vietinis Komo šilkas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 8 d.
Osvaldas Jablonskis: „Improvizacijos“
Osvaldas Jablonskis – Lietuvos dailininkas, akvarelininkas. Meno pasaulyje vertinamas kaip kaunietiškos akvarelės mokyklos virtuozas. Autoriaus kūryba pasižymi savitu „jablonskišku“ spalvų pasauliu, jautriomis kompozicijomis, lyriškumu, persmelkiančiu tikrumu ir įsijautimu. Visiems dailininko kūriniams būdingas liejimo laisvumas, persipinantys daugiasluoksniai planai bei paveikus kūrinių vaizdo gylis.
Parodoje eksponuojami peizažai, kuriuose tarsi besikeičiančiame kaleidoskope įamžinta Osvaldo Jablonskio Lietuva – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Lietuvos pajūris, žymių žmonių gimtinės ir mėgtos vietos, pvz., rašytojo J. Tumo-Vaižganto „Cimbruvka“, Lietuvos piliakalniai, šimtamečiai medžiai, pastatų fragmentai ir kūrybinių fantazijų improvizacijos. Tiksliausias apibūdinimas, trumpai charakterizuojantis parodos visumą, – dvasios kraštovaizdžiai, kurie atspindi kūrėjo širdį. Didesnė dalis parodoje eksponuojamų kūrinių yra naujausi O. Jablonskio darbai.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugsėjo 15 d.
Liliana Zeic ir Johhan Rosenberg: „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“
Lilianos Zeic pasakojime nagrinėjamas bendras queer ir augalų pasaulis pasireiškia plačia marginalumo ir nenormalumo spektro reprezentacija – tai keistuoliai, mažumos, atstumtieji, piktžolės, gamtos įdomybės bei ligos. Šiame parodos pasakojime klesti naujos tarprūšinės gyvybės formos ir nesutramdomas grožis.
Parodoje bus galima išvysti ne tik ypatingą medinių plokščių seriją, sukurtą naudojant intarsijos techniką, kurioje augalų motyvai susipina su žmonių kūnų vaizdiniais. Bus galima pamatyti ir tam tikrą menininkės kūrybos genezę, kaip jau ankstesniuose kūrėjos darbuose pradeda ryškėti queer, daugialypių organiškų bendruomenių ir paslaptingų ritualų žymės.
Kauno menininkų namuose (II-ame aukšte) (V. Putvinskio g. 56-1, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 8 d.
Rimantas Bagdonas: „Maudynės“
„Maudynės prasideda nuo vidaus vandenų. Pagrindas likti švariam. Nepatogu susitikti su savimi purvinu. Vidinės maudynės prasideda nuo nuostatų, pažiūrų, veiksmų ir minčių švaros. Panirus į asmeninius vandenis užsidaro išorinis pasaulis, lieki vienas su savimi. Jei vis dar jautiesi purvinu, neverta kilti į išorinio pasaulio paviršių. Ten reikalinga švara.
Plaukti tenka taikant savo plaukiko gebėjimus. Galima plaukti ratu, prieš srovę, netgi pasroviui. Pasroviui galima nuplaukti greičiau, bet norint parodyti savo vidinę galią, tenka plaukti prieš srovę. Šalia matai daug plaukikų, kurie plaukia pro šalį, o tu vis vien akis į akį susiduri su savimi nuogu.
Ne visi nori plaukioti, nes ten vyksta vandens vagystės, vienas kito skandinimai, pagalba skęstančiam nuskęsti. Bet yra ir norinčių temti su savimi nemokančių plaukti, pastoviai gelbsti per giliai panirusius, ar plaukiančius ne ta kryptimi.
Be plaukimo mėgstama maudytis. Čia nėra krypties, nėra galimybių nuskęsti. Maudynės yra malonumų gaudymas, pavydo ir godumo vandenų naudojimas. Tai paprastas turškimasis naudojant vis naujus ir naujus vandenis.“ (Rimantas Bagdonas)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki liepos 27 d.
Benas Alejūnas: „Procesai“
Benas Alejūnas – šiaulietis tapytojas, kuriantis ir gyvenantis šiame mieste. Nuo 2016 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Šiaulių universitete baigė bakalauro ir magistro tapybos studijas. Nuolat dalyvauja parodose, rengia plenerus, edukacijas vaikams ir suaugusiems. Savo įkurtoje tapybos studijoje dalinasi savo žiniomis su mokiniais.
„Visus laiko trupinius nuo įvairių veiklų skiriu tapybai. Pastarųjų penkerių metų trupiniai sukrito į parodą „Procesai“. Kasdienybėje nepastebi, kaip bėga metai. O kai pastebi, supranti, kad aktyviu, savarankišku tapybos keliu jau keliaujama dešimt metų. Gal ir nedidelis laiko tarpas, bet išmargintas spiralių, kurios visada grąžina į pradžią arba persisloksniuoja. Tai tapybiniai procesai. Tai pasikartojančios paveikslų temos, arba nejučia persiklojančios viena per kitą, atitinkamais etapais. Tik su koncepciniais, tuo laikmečiu aktualiais niuansais, naujais veikėjais, personažais. Paveikslų tematikose visada išlieka vienišumas, beprotystė, mirtis, egsistencinės problemos, istorinių patirčių klaidos ir t.t. Tik iš tos dienos perspektyvos.“ (Benas Alejūnas)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki liepos 27 d.
Vilius Biskis: „Laivai“
Visas skulptoriaus, medžio drožėjo Viliaus Biskio, g. 1954 m., gyvenimas ir kūryba susieti su Šiauliais. Jis čia gimė ir šio miesto neapleido. Vilius kuria nuo pat jaunystės. Jau ankstyvoji jo kūryba solidi, stipriai sukalta, skulptūriška, stebinanti figūrų traktavimo meno, kai kiekvienas kūrinys užkuoduotomis prasmėmis perteikia esminę mintį ir išsiskiria gebėjimu sukomponuoti monumentalias formas. Regi, jog kūrėjas nepasikliauja spontaniška pagava, o ilgai kiekvieną detalę studijuoja. Savo kūriniuose skulptorius analizuoja istorinio ir esamo laiko prasmę, drąsiai integruodamas įvairiausias, šalia medžio, akmens, bronzos, žalvario dažnai net netikėtas medžiagas. Kūriniuose slypi nuorodos į kertinius istorinius įvykius – krikščionybės simbolius ir raidą (angelai, nukryžiuotieji, pietos), trėmimus, šiandienos tapatybę. Ką skulptoriui reiškia religijos tema, reiktų kalbėti atskirai. Tikėti Dievu nėra paprasta ir lengva, dar sunkiau tai pavaizduoti ar iškalti akmenyje, išdrožti medyje. Viliaus Biskio Kristaus kančios skulptūrų keliai išplaukia iš lietuvių religijos ir drauge mitologijos.Viliaus Biskio skulptūrų rasime nuo mūsų Kryžių kalno iki JAV. Daug jo darbų iškeliavę į kaimyninę Latviją, Vengriją, Vokietiją, Italiją… Skulptorius kasmet dalyvauja įvairiose parodose, kūrybinėse stovyklose Lietuvoje ir užsienyje. Viliui Biskiui suteiktas kūrėjo statusas, jis yra Lietuvos tautodailininkų ir Žemaičių dailininkų sąjungų narys.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki liepos 27 d.
Kazys Bimba, Vilius Biskis ir Alvidas Paškauskas: „Trys skulptoriai“
Ši skulptorių trijulė garsėja savitais kūriniais. Autorių rankose „prabyla“ įvairiausios medžiagos – mediena, akmuo, metalas, stiklas ar bet kokios kitos netikėtos materijos. Neretai naudojami ir jų deriniai, kuriais siekiama atskleisti medžiagų lankstumą, tačiau drauge ir tvirtumą.
Visų autorių kūryba – solidi, stipriai sukalta, skulptūriška, stebinanti figūrų traktavimo meno, kai kiekvienas kūrinys užkoduotomis prasmėmis perteikia esminę mintį ir išsiskiria gebėjimu sukomponuoti monumentalias formas. Kūrėjai nepasikliauja spontaniška pagava, ilgai studijuoja kiekvieną detalę. Visus tris skulptorius vienija ir tai, kad beveik niekada iš jų kūrinių nedingsta šventiškumo, paslaptingumo ir ekscentriškumo tema.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki liepos 27 d.
Bonaventūra Šalčius: „BONUS VENTUS“
Bonaventūras Šaltis meno pasaulyje žinomas kaip portretų, švelnių peizažų, natiurmortų, abstrakcijų autorius. Dailininkas daug dėmesio skiria piešimui, todėl jo tapysena kruopšti, žavinti gamtos grožio poetizavimu, žmogaus gyvenimo ir akimirkos įspūdžio jungtimi, mus supančių daiktų estetika.
Autorius juokauja, kad yra visko tapytojas, viskuo domisi ir yra viską išbandęs, kaip dabartinės mūsų vasaros – stichinės, su liūtimis ir sausromis. Tapytojas pripažįsta, jog pastaruoju metu jį labiau traukia realistinė abstrakcija, tačiau savajam „aš“ dailininkas leidžia tekėti kaip upei – tegul ji teka ten, kur jai patinka.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki liepos 27 d.
„Nikolajus Novikovas: dekonstrukcija“
Novikovo kūryba verčia suabejoti pamatiniais žmogaus gyvenimo dalykais: grožiu, gėriu, prigimties taurumu. Jo kūriniai ypač suglumins tuos, kurie tiki, jog meno misija – nešti grožį ir gėrį. Nors šio autoriaus kompozicijos nestulbina išraiškos priemonių gausa, spalvomis, sudėtingais siužetais, dydžiu, visgi tai nesutrukdo sukelti šiokią tokią minčių audrą žiūrovo galvoje, priversti įsižiūrėti ir pamatyti. Grožis kelia susižavėjimą, o tai, kas negražu – smalsumą, dažnai pasąmonėje sutapatinant su blogiu. Tad pasmalsaukime. Menininkas apnuogina savo sielą netgi tada, kai nubrėžia vieną liniją arba kai lape padeda tik tašką. Žiūrovui atsiranda klausimų: kas išgelbės pasaulį? Grožis ar bjaurasties pripažinimas? Lengviau neigti ar pripažinti? Akivaizdus ir paties autoriaus neapsisprendimas: šventieji su aureolėmis ar begėdiškai išdrikę nuogi kūnai? Monochromija autoriaus darbuose nuteikia, jog kompromisų nebus. Šis pasirinkimas leidžia kalbėti iš esmės. Dailininkas apsinuogina prieš žiūrovą, kaip ir nuogi personažai jo piešiniuose. Nieko užslėpto. Novikovas atvirai, tiesmukai, ciniškai dekonstruoja ir defragmentuoja ŽMOGŲ, taip jį nuvainikuodamas. Autorius žmogų, kaip vabalą, drąsiai „prismeigia“ prie popieriaus lapo ir tyrinėja jį su biologo atidumu. Regis, jis siekia visiškai ir iki galo išnarstyti, išgliaudyti ir žmogaus kūną, ir sielą. Menininko kūryboje ryškus antagonizmas: juoda–balta, vyras–moteris, šventumas–nuodėmė, gėris–blogis. Visas dėmesys tik personažui, beveik kiekviena kompozicija kelia amžiną klausimą: pasaulis gražus ar bjaurus? Žmogus – geras ar blogas? Galbūt todėl menininkas vaizduoja tokius tolimus nuo tobulybės žmones, nes jiems simpatizuoja. O gal atvirkščiai – nori aikštėn iškelti ir išlieti pasibjaurėjimą žmogiška paderme?
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 11 d.
Fotografijos ir kino būrelio baigiamųjų darbų paroda
Fotografijos būrelis Fotografijos muziejuje vykdo savo misiją jau nuo 2016 m.. Visus mokslo metus besitęsiančiuose užsiėmimuose dalyviai (12–18 m. amžiaus jaunuoliai) išmoksta valdyti šiuolaikinę profesionalią fotografijos techniką, dirbti su studijine įranga, praktiškai išbandyti įvairius fotografinius procesus (juostelių ryškinimą, nuotraukų spausdinimą fotolaboratorijoje, cianotipijos, „pinhole“ ir kitas technikas), susipažįsta su fotografijos ir jos technologijos raidos istorija. Užsiėmimai, vadovaujami fotografo Edvardo Tamošiūno, vykdomi ir Fotografijos muziejaus fonduose bei ekspozicijoje, kur dalyviai gali išvysti ir susipažinti su autentiškomis fotografijos technikos ir meno vertybėmis.
Kaip ir kasmet, užsiėmimuose sukurti darbai eksponuojami parodoje Fotografijos muziejuje. 2023–2024 m. Fotografijos ir kino būrelio dalyvių – Danieliaus Aukščionio, Patricijos Elizabetos Belyaevos, Gerdos Gintalaitės, Adomo Juškevičiaus, Tito Leišio, Gerdos Patkauskaitės, Ruslanos Petraitytės, Emilijos Štaraitės ir Orintos Zaicevaitės fotografiniai bei kino eksperimentai, individualumo ir saviraiškos paieškos žymi kelionės į profesionalumą pradžią.
Fotografijos muziejaus studijoje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 25 d.
Remigijus Treigys: „Tribūna“
Viena pirmųjų R. Treigio fotografijų „Tribūna“ (1989) pasirinkta kaip simbolinis parodos centras –kaip vieta reikšmingam pranešimui, dabartinė autoriaus pozicija, momentas, nuo kurio prasidėjo jo kūrybinė veikla, ir taškas, į kurį sugrįžtama, kad ją apžvelgtų. Naudodamas gana kompaktišką raiškų ir temų rinkinį jau keli dešimtmečiai R. Treigys kuria daugiasluoksnes ir daugiaprasmes fotografijas. Jis – vienas ryškiausių nuobodulio estetikai priskiriamų autorių, turintis unikalų, atpažįstamą ir vis dar koreguojamą braižą. Buvo įprasta, kad R. Treigio fotografija išlaikydavo ryšį su tikrove, nors šis ryšys neatpažįstamai pasikeisdavo, kai vėliau fotolaboratorijoje menininkas siekdavo sukurti savą realybę. Pastaraisiais metais R. Treigys fotografiją plėtoja iki (ne)fotografijos – kūrinių, turinčių tiek tapybos, tiek ir fotografijos bruožų, tačiau net ir pradiniame etape neturinčių jokio sąlyčio su tikrove. Tokie kūriniai maitinami vien autoriaus vaizdiniais, momentinėmis ar užsilaikiusiomis emocijomis, prisiminimais, etc.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugpjūčio 25 d.
Žygimantas Augustinas: „Garantija“
Menininkas kviečia lankytojus apmąstyti savo santykį su tikrove ir į ją pažvelgti iš naujo. Parodoje Ž. Augustinas žiūrovams užduoda klausimą „Kas aš esu?“. Juk kas gali būti tikriau už save, savo kūną, išraiškas, savo atspindį? Regis, atsakymas į šiuos klausimus galėtų tapti savotiška garantija, bet žvelgiant į Ž. Augustino kūrinius patogus žinojimo, kas aš esu, jausmas ima nykti.
Savo odą, raumenis, išraiškas menininkas perkelia iš pradžių kasdieniams, vėliau – istoriniams personažams. Tikrojo „aš“ tarsi nelieka, jis įsikūnija į kitus, „aš“ atvaizdai dauginasi ir nebelieka vienintelio tikrojo vaizdo. Pasak parodos kuratorės, yra vaizduotė, žaidimas, juokas, ironija ir klausimas, kad galbūt tikrumo nereikia.
Senovės graikai buvo radę dalinį tokių klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti, sprendimą. Įeinančiuosius į Delfų šventyklą, kurioje orakulas suteikdavo atsakymus mitiniams herojams ir paprastiems mirtingiesiems, pasitikdavo trys užrašai: „pažink save“, „nieko per daug“ ir trečiasis, dėl kurio reikšmės ginčijamasi jau kelis tūkstančius metų, aiškiai siejantis užtikrintumą su nelaime.
Priešingai nei senovės graikų, dabarties pasaulyje netikrumas yra įgijęs neigiamą reikšmę, jį stengiamasi šalinti iš visų gyvenimo sričių. „Garantija“ – pažodinis trečiojo Delfų šventyklos užrašo vertimas, parodos pavadinime atsirandantis kiek ironiškai.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
Kostas Bagdonas: „300 000“
Eva Lauma: „Atsisveikinimas–gyvybė“
1999 metais Eva (Evelina) baigė Vilniaus Dailės akademiją, tapybos specialybę, tačiau surado savo stilių grafikoje. 2013 – 2022 metais surengė septyniolika personalinių parodų, dalyvavo grupinėse, atrankinėse parodose, pleneruose.
Evaldas Babenskas: „FILUM GRANUM“
Šioje parodoje eksponuojami juvelyro Evaldo Babensko identiškai atkurti XIII–XIV a. archeologiniai radiniai – žiedai. Tikslios rekonstrukcijos mums leidžia pamatyti, kaip iš tiesų atrodė papuošalai, kuriuos nešiojo ankstyvųjų viduramžių Lietuvos gyventojai. Tam, kad būtų pagaminta tiksli žiedo kopija, juvelyras turi atlikti įvairius cheminius radinio tyrimus, identifikuoti prieš beveik tūkstantį metų gyvenusio meistro naudotas technologijas, atsekti gamybos proceso eigą, tiksliai parinkti metalo lydinius ir iš fragmentiškai išlikusių detalių atkurti žiedo puošybą, spalvas. XIII–XIV a. visoje Rytų Europoje nešioti žiedai buvo gana panašūs, tačiau Lietuvoje rasta keletas itin specifinės konstrukcijos žiedų, kurie išsiskiria savo stiliumi, gamybos būdu, technologijų sudėtingumu. Šiuos žiedus vienija konstrukcinė ypatybė – žiedų korpusai tuščiaviduriai, suformuoti iš filigraninės (lot. filum – gija, granum – grūdelis) plonos vielos pertvaros. Jiems gaminti naudota itin plona sidabrinė vielutė ir skardelė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki rugsėjo 1 d.
Algimantas Kezys: „Miestovaizdžiai“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestovaizdžiai. 1944 m. Lietuvą užėmus sovietams, Kezys itin sudėtingomis aplinkybėmis pasitraukė į Vakarus ir 1950 m. kartu su šeima įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur skyrė savo gyvenimą tarnystei jėzuitų ordine – kaip padėką už tai, kad pavyko išgyventi pokario Europos negandas. Aktyvią pastoracinę ir visuomeninę veiklą jis derino su užgimusia aistra fotografuoti – dar 1965 m. surengė parodą prestižiniame Čikagos meno institute, publikavo nuotraukas įvairiuose JAV žurnaluose, leido savo kūrybos albumus.
Kezio kūriniai, kaip ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapyba, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Pats autorius akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Kiekvienas kadras – nuostabos, staigaus susižavėjimo supančia aplinka rezultatas, tad antrąkart fotografuoti tos pačios vietos autorius niekuomet negrįždavo. Gausus Kezio kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos ir modernistinės fotografijos pasakojimo dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Moteris su kamera XIX a. pab. – XX a. pr.“
Paulina Mongirdaitė, žvelgdama į ją supantį pasaulį pro fotoaparato „akutę“, fiksavo unikalius Palangos ir jos apylinkių vaizdus, objektus, žmones: tyliąją nesezoninę Palangos kasdienybę, paplūdimio gyvenimą, Palangos išskirtinumą ženklinančius objektus. Jos nufotografuotų Palangos, Kretingos, Gargždų miestelių ir apylinkių vaizdų atvirukai, pasklidę po Lietuvą, Lenkiją, Prancūziją, skleidė žinią apie pajūrio grožį.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje moterys menininkės, juolab fotografės, buvo retas reiškinys Europoje. Gal dėl šios priežasties, o gal dėl to, jog Paulina Mongirdaitė dirbo provincijoje, jos asmenybė bei darbai nesulaukė didelio tyrinėtojų susidomėjimo. Nėra žinoma tiksli fotografės gimimo data ir vieta, neaiški ir palaidojimo Palangoje vieta. Jos pavardės nėra Varšuvos fotografų mokyklų, kuriose ji, kaip manoma, sėmėsi patirties, sąrašuose. Mažai žinoma, koks buvo jos asmeninis gyvenimas, su kuo bendravo, kokie ryšiai siejo su grafu Stanislovu Kazimieru Kosakovskiu iš Vaitkuškių dvaro ar palangiške grafaite Marija Tiškevičiūte. Ilgai nebuvo žinoma, kaip ji atrodė. Nežinią išsklaidė lemtingas atsitiktinumas, kai Kretingos muziejaus istorikei Jolantai Klietkutei į rankas pakliuvo Palangos fotografija su signatūra „Paulin Mongird“. Tai sužadino profesinį istorikės smalsumą ir pastūmėjo į detektyvą primenančias paieškas, kurios vieną po kito atskleidė vis daugiau fotografės gyvenimo faktų ir galiausiai atvedė prie jos portreto identifikavimo.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks iki liepos 7 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks liepos mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks liepos mėn.
„Tapatybė ir forma: Kazio Varnelio kūryba“
Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks liepos mėn.
„Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 18 d.
(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas (1824–1913)
Talentingas, daugiabriaunis ir nepelnytai pamirštas Boleslovas Ruseckas (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) – 200-ųjų gimimo metinių proga Vilniaus paveikslų galerija pristato per aštuonias ekspozicijos sales nusidriekusią gyvenimo ir kūrybos retrospektyvą. Lankytojas supažindinamas su dailininko asmenybe, kūrybinio kelio pradžia, studijomis Peterburge, Italijos laikotarpiu, meninių sprendimų paieška ir rezultatais, visuomenine, gyvenimo ir kūrybos erdve, sukaupta turtinga tapybos darbų kolekcija ir atminimo ženklais.
Įkvėpimą, grožį, kurį, dailininko žodžiais tariant, „norėtųsi praryti akimis“, Ruseckas matė visur – mylimosios veide, Italijos valstiečių figūrose, Vilniaus kiemeliuose ir seno miško lapijoje. Jis gyveno daile. Net ir užvėręs studijos duris, gilinosi į meno istoriją, ypač žavėjosi senaisiais italų meistrais, nazarėnų kūryba, o amžininkų buvo laikomas geriausiu Vilniaus meno mokyklos ekspertu, vadinamas profesoriumi. Rinko žinias ne tik apie mėgstamus autorius, bet ir pačius kūrinius, jų fotografijas.
Vis dėlto, žvelgiant į dailininko kūrybinį palikimą, laiškus, kasdienybės ženklus, ryškėja įtampa, kurios išvengti, matyt, buvo neįmanoma. Nuo mažų dienų ugdytas mylinčio tėvo, vieno žymiausių XIX a. Lietuvos tapytojų Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), Boleslovas sunkiai vadavosi iš autoriteto šešėlio. Kita vertus, vos atitrūkęs nuo griežtų taisyklių, į kurias neretai pats save spraudė, kūrybinį polėkį išlaisvindavo ir didį malonumą patirdavo kurdamas peizažus ar nedidelio formato portretus, lengvus, gyvybingus eskizus.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
„Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“
Ši retrospektyvinė paroda sumanyta Kęstučio Kasparavičiaus jubiliejaus proga – tai tarsi sveikinimas kūrybiškam ir darbščiam dailininkų bendruomenės nariui. Ekspoziciją tiktų vadinti paties autoriaus sugalvotu žodžiu – Kasparatorija: čia savita dailininko kūrybos teritorija ir laboratorija, kurioje gimsta iliustracijos ir personažai, gyvenantys knygose ir skaitytojų galvose. Dailininkas savo kūryboje ištikimas vienai sričiai – knygai: jis sukūrė iliustracijas daugeliui vaikų literatūros klasikos kūrinių (Bürgerio, Milašiaus, Anderseno, Hoffmanno, Collodi ir kt.), iliustravo poezijos knygas, o piešdamas iliustracijas Edwardo Learo knygai atrado nonsenso estetiką ir vėliau ji tapo išskirtiniu Kasparavičiaus kūrybos bruožu. Iliustravęs įvairių autorių knygas, galiausiai ryžosi rašyti pats ir dabar jis yra jau 20 knygų vaikams rašytojas ir iliustruotojas. Jo iliustracijos glaudžiai susijusios su tekstu – autorius, tarsi knygų režisierius ir scenografas, pripildo jas šmaikščių veikėjų ir situacijų. Jo pasakų adresatas – ir vaikas, ir suaugėlis, o knygų poveikis – išskirtinai terapinis, ilgam įsimenantis: jos užaugino ne vieną Lietuvos vaikų ir jo kūrybos gerbėjų kartą.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki liepos 20 d.
„Krasnucha“
Savanorių prospekto kreivė rėžia pietvakarinę Vilniaus dalį ir galiausiai kerta miesto ribą. Tačiau dar iki įsukdamas į žiedinės sankryžos centrifugą kelias veda trumpa, bet savitą reputaciją įgijusia atkarpa – „Krasnucha“. Kiek miestiečių ar atvykėlių yra girdėję šį pavadinimą, bet niekada nematė reikalo stabtelėti, apsidairyti ir įsižiūrėti, ką dengia pastatų ir įsitikinimų fasadai?
„Krasnucha“ neegzistuoja oficialiuose dokumentuose, adresuose ar rinkimų biuleteniuose. Paklaustas kiekvienas piešia skirtingą rajono perimetrą – kaip ir atmosferą, tad parodoje pasirinkome apsistoti tarp V. Pietario, Žemaitės, Naugarduko, Tūkstantmečio ir Geležinio Vilko gatvių. Vis dėlto ne gatvės, o kolektyvinės ir individualios gyventojų patirtys, specifinės bendruomenės bei gyvoji atmintis kuria ir palaiko šį rajoną. Tačiau ir jos nėra vienareikšmės.
„Aš nebuvau vilnietis, aš buvau Krasnucha“, – konstatuoja rajone užaugęs, o vėliau iš jo išsikraustęs Evaldas. „Krasnucha“ egzistuoja tol, kol yra ją menančių ir ja gyvenančių žmonių.
Parodoje kviečiame išsukti iš pagrindinio – Savanorių – prospekto ir vietinių žodžiais, istorine medžiaga bei meno kūriniais pakeliauti po skirtingus laikotarpius ir pavidalą keičiančius rajono kiemus. O vėliau patirti juos tiesiogiai – parodą papildo specialiai sudarytas savarankiško pasivaikščiojimo maršrutas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 28 d.
Žilvinas Kempinas: „Vėjalaikis“
Jau dešimt metų Vilniaus katedros varpinė atverta lankytojams. Švenčiant jubiliejinę sukaktį gegužės 15 d. atidaroma specialiai šiai vietai sukurta menininko Žilvino Kempino instaliacija „Vėjalaikis“. Šis kūrinys – tai pirmasis šiuolaikinio meno ir senojo bokšto dialogas.
„2023 m. rudenį buvau pakviestas sukurti kūrinį Katedros varpinėje. Nors pastatas labai komplikuotas dėl medinių perdangų, laiptų ir atvirų langų, negalėjau atsispirti pagundai padaryti įvietintą (angl. site specific) instaliaciją tokioje ypatingoje erdvėje. Man buvo svarbu, kad kūrinys nekliudytų pajusti pačios varpinės charakterio – kad nekonkuruotų su ja, jos neužgožtų, nekliudytų ją apžiūrėti. Tikslas buvo sukurti papildomąją darną, kai kūrinys išryškina architektūrą, o architektūra išryškina kūrinį“, – pasakoja Kempinas.
„Vėjalaikis“ sujungia aukščio, vertikalumo, šviesos, laiko, medžiagiškumo, laikinumo idėjas; prisijaukinęs miesto vėją įdarbina jį vėduoti magnetines juostas ir sukurti tokį šnarėjimą, kokio šio bokšto sienos nėra girdėjusios. Žvilgios juodos juostos išryškina senovinę architektūrą – juk varpinės pirmo aukšto mūrai iškilo dar XIII amžiuje. Kinetinė skulptūra, 700 (+1) vertikalių magnetinių juostų, panašiai kaip medžio kamieno rievės, įvaizdina Vilniaus miesto metus, jungiasi į vientisą fizinį kūną: ir monumentalų, ir efemerišką.
Vilniaus katedros varpinėje (Katedros varpinė, a. 2) veiks iki spalio 1 d.
Chelsea Coon (JAV): „Heavy Metal“
Kūnas visada reaguoja į veiksnius, kurių jis negali kontroliuoti. Los Andžele gyvenanti amerikiečių menininkė Chelsea Coon galerijoje „Meno parkas“ pristato naujausius savo darbus, kuriuose nagrinėjamas kintantis kūno ir erdvės santykis, pasitelkiant ištvermės, troškimo ir pertekliaus gestus. Kurdama performansus, videodarbus, fotografiją ir skulptūrą Coon klausia, kaip ištvermė kiekviename kūrinyje patiriama skirtingai tiek fiziniame, tiek emociniame lygmenyje, o jos darbai kuriami per kartojimą ir kontempliaciją. Coon kelia klausimą, kaip medžiagų ar struktūrų defektai gali būti suprasti kaip naudingos kūno metaforos.
Paroda „Heavy Metal“ kalba apie rėmų svorį kūnui ir tiesiogiai, ir metaforiškai. Kūnas visada susijęs su veiksniais, kurių jis negali kontroliuoti, o „Heavy Metal“ tyrinėja įspraudimo į rėmus poveikį ir kaip tai gali paveikti tapatybę.
Parodoje pristatomame videokūrinyje „Grind“ („Trintis“, 2024 m.) Chelsea Coon kruopščiai rankomis bando išardyti plieninį lovos rėmą – intymumo ir galios simbolį. Fotografijų serijose „Forms“ („Formos“, 2024 m.) ir „Reinforcements“ („Sutvirtinimai“, 2024 m.) menininkė fiksuoja performansą paremtą technologijomis ir informacijos dekonstrukcija siekiant atkreipti dėmesį į tai kaip rėmai priverčia kūnus judėti ir veikti tam tikrais struktūrriniais būdais.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki liepos 14 d.
Myroslava Liakhovych: „Išlikusi architektūra: Lvivo modernizmas tarpukariu“
Šioje parodoje pristatomi keli ryškiausi Lvivo modernizmo pavyzdžiai – nuo visuomeninės iki gyvenamosios paskirties architektūros. Šie pastatai ne tik rodo savo laikmečio architektūros pasiekimus, bet ir pasakoja architektų ir buvusių ar dabartinių gyventojų istorijas. Be nuotraukų, tekstų ir archyvinių brėžinių, parodoje taip pat pateikiama vaizdinė medžiaga, sukurta pagal Lvivo modernizmo pastatų 3D skenuotus vaizdus. Skenavimo metu sukurtas ir garso įrašas, kuriame – pastatų ir jų aplinkos fonas.
Lvovas, įsikūręs prie Lenkijos rytinio pasienio (dabar Ukrainos miestas Lvivas), buvo urbanistinio avangardo eksperimentų centras, kuriame derėjo tarptautinis stilius ir vietiniai architektūriniai metodai, atspindėję to meto dvasią. XX a. 3 ir 4 deš. daugiatautė miesto bendruomenė siekė išreikšti save ir vienytis pasitelkdama modernistinę architektūrą. Mieste buvo įgyvendinama daug architektūrinių projektų – biurų pastatų, mokyklų, ligoninių, darbininkų klubų, sakralinių pastatų ir gyvenamųjų namų. XX a. 3 deš. Lvive vyravo Art Deco stilius, dažnai su neoklasicizmo ar istorizmo elementais, tačiau XX a. 4 deš. dauguma pastatų buvo statomi funkcionalizmo, modernistiniu – tarptautiniu, ekspresionizmo ir kt. stiliais.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“
Ši paroda tai pasakojimas apie pilietinio nepaklusnumo simbolį sovietmečio Lietuvoje – Justiną Mikutį. Dėl savo gilių įžvalgų jis tebevadinamas filosofu, mąstytoju, net pranašu. Daugelį kūrėjų baimės ir netikrumo atmosferoje Mikutis traukė savo minčių laisve. Jo erudicija kontrastavo su oficialiosios ideologijos primityvumu. Dešimtmetį kalintas Sibiro lageryje ir net prašęs likusį bausmės laiką pakeisti sušaudymu, grįžo suluošintas. Jis buvo stipriai paveiktas trauminės patirties, tačiau jo laikysena – tai sistemos nebijojusio, neturėjusio ką prarasti, drąsa.
Parodos pavadinimui pasirinkti Justino dažnai cituoto poeto Vytauto Mačernio žodžiai iš 1937 m. eilėraščio Miražai. Poeto žodžiai Keleivis eina – tinka apibūdinti nuolatinę Justino būseną: jis visada kelionėje – einantis iš vienų bičiulių namų į kitus, apsistojantis dailininkų dirbtuvėse, lankantis artimuosius, lydintis menininkus Žemaitijoje ar vaikštantis Vilniaus gatvėmis.
Parodos pasakojimą sudaro keturios dalys. Krikščioniškoji Žemaitija jungia vietoves, kurios sovietmečiu traukdavo menininkus ir autsaiderius. Jų kelionių patyrimus įvaizdina liaudies meno objektai ir profesionalūs darbai iš Beržoro, Gintališkės, Notėnų – Žemaitijos vietovių, išlaikiusių etnografinį savitumą ir todėl labai svarbių menininkams. Nuošalumo ieškojusius jaunus kūrėjus XX a. 8–9 dešimtmečiais sutelkdavo netoli Rumšiškių, Dovainonyse, esanti Barboros ir Vlado Didžiokų sodyba. Šios vietos atmosfera – daiktai, susitikimai, nuotaikos – įprasminta fotografijose, tapybos darbuose. Įkalinime – sukrečiantis Mikučio kančios kelias ir viena svarbesnių memorabilijų – Mikučio baudžiamoji byla iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Laisvės trajektorijų dalyje pristatomi kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Tai portretai ir dedikacijos, sukurti menininkų, kurie priešinosi oficialiosioms sovietinio meno taisyklėms. Mikučio vertybinė įtaka jų kūryboje labai svarbi. Taip pat parodoje pristatomi kūriniai, tapyti Justinui pozuojant Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademijoje). Mikutis vertino bendrystę su studentais, vadino juos „beveik vieninteliais pragiedruliais savo rūškaname ir nelinksmame gyvenime“.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 25 d.
Jazmina Cininas: „Padarė žvirblis alutį“
Galbūt geriausiai Jazmina Cininas žinoma dėl techniškai sudėtingų redukcinių linoraižinių, vaizduojančių moteris vilkolakes, tačiau pastaruoju metu ji kuria menininkų knygas iš nebenaudojamų spaudos leidinių ir lagerfonus iš panaudotų butelių kamštelių ir perdirbtos medienos. Menininkė savo kūryboje daug idėjų semiasi iš protėvių paveldo, įtraukdama baltiškus motyvus, pasakojimus apie migraciją ir transformaciją, kurie tapo autobiografine jos hibridinės australų ir lietuvių tapatybės tyrinėjimo dalimi. Perdirbtų medžiagų naudojimas vėlesniuose projektuose atspindi sąmoningą sprendimą užsiimti ekologiškai tvaresnėmis meno praktikomis, kurias menininkė sieja su išradingumo palikimu, kurį paveldėjo iš savo tėvų ir senelių pabėgėlių.
Parodoje „Padarė žvirblis alutį“ (The Sparrow Made Some Beer) menininkė pristato vienuolika jau seniau sukurtų lagerfonų ir naujus darbus, specialiai šiai parodai sukurtus per du mėnesius dirbant Kauno paveikslų galerijoje. Naujuose darbuose panaudoti kavinės Kultūra surinkti butelių kamšteliai, papildyti asmeninėmis menininkės atsargomis. Parodą ir kūrybinį procesą parėmė Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Australijos lietuvių fondas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Bangutis Prapuolenis: „Nakties sparnai“
„Naktį mes sapnuojame. Nuostabus, pilnas palaimos sapnas, kai mes pakylame ir skrendame. Tampame lengvi, matome kitą pasaulį. Iš viršaus, kaip stebėtojai, palikę visas problemas toli, toli. Ir skrendame. Be sparnų. O gal ir su nematomais sparnais. Minčių sparnais. Užsiauginkime sparnus. Reikia tik labai norėti. Tai skriskime į svajonių šalį. Iš tamsios nakties į aušrą“ – taip naują, iki šiol niekur nerodytą parodą pristato jos autorius.
Dailininkas, restauratorius Bangutis Prapuolenis gimė 1961 m. Kaune. Mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume meninio medžio apdirbimo specialybės. Vėliau studijavo Valstybinėje dailės akademijoje, Interjero dizaino fakultete. 2001 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, kur įgijo edukologijos magistro kvalifikaciją. Dirba Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete Dailės ir interjero restauravimo studijų programos meninių baldų specializacijos vadovu, docentu. Taip pat yra meninių baldų restauratorius, Restauratorių asociacijos narys – steigėjas.
Bangutis Prapuolenis visuomet domėjosi tapyba, aktyviai pradėjo kurti nuo 2008 metų. Jis dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ispanijoje), surengė keliasdešimt personalinių parodų Lietuvoje, yra aktyvus kūrybinių plenerų dalyvis.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki rugpjūčio 4 d.
Dalia Bieliūnaitė: „Kauno menininkų nuotykiai“
Parodos autorė Dalia Bieliūnaitė daugiau nei aštuonerius metus dirbo gide ir edukatore Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Čia ji dalinosi įkvepiančiomis istorijomis iš menininkų gyvenimo, padėjo pažinti liaudies kūrybą ir, pasitaikius progai, iliustravo smagiausias ir įdomiausias savo darbo akimirkas. Ši komiksų ir iliustracijų paroda pristato Kauno menininkus. Taip pat tapytoją ir kompozitorių M. K. Čiurlionį, kuris šiame mieste rengė Antrąją lietuvių dailės parodą, čia yra įkurtas ir jo vardo muziejus.
Paroda skirta vaikams ir humoro istorijų mėgėjams, tačiau neabejotinai sužavės ir visko mačiusius.
Parodos autorė Dalia Bieliūnaitė – iliustracijų, komiksų kūrėja, kuri neatsiriboja nuo grafinių novelių kūrimo, nupieštiems scenarijams sukurdama istorijas. Ji kviečia dalintis įkvepiančiomis istorijomis iš menininkų gyvenimo, padeda pažinti liaudies kūrybą ir pasitaikius progai iliustruoja smagiausias ir įdomiausias savo darbo akimirkas.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki rugsėjo 3 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Homo Vikšraitis“
Pasak žinomo fotografijos kuratoriaus ir rašytojo Adam Mazur, Rimaldas Vikšraitis yra lietuvių fotografijos problema. Iš tiesų ne tik lietuvių, o plačiau – Vidurio Europos. Vikšraitis – tai nesuprastas keistuolis, amžinas autsaideris, nepaklusnus ekscentrikas. Paprasčiau jį atmesti ir marginalizuoti, nei suprasti. Lengviau šaipytis iš aukšto, nei pažvelgti iš autoriaus siūlomos perspektyvos. Patogiau apdovanoti už pasiekimus ir kalbėti banalybes apie orumą, nei atidžiai studijuoti vis naujas nuotraukas ir ciklus. Politiškai nekorektiška ir vizualiai nepatogi Vikšraičio fotografija – tai pamišimo akimirka nuosekliame ir elegantiškame fotografijos istorikų, teoretikų ir kritikų naratyve. Vikšraitis yra intriguojantis pažinimo simptomas, kurio analizė leidžia suprasti lietuvių ir Vidurio Europos fotografijos kompleksus, elgesį ir tapatybės problemas.
Vikšraitis fotografiją traktuoja kaip išraiškos priemonę, tačiau nebijo atsistoti prieš kamerą ir atskleisti savo poziciją (apsinuoginti tikrąja to žodžio prasme). Tai visuomenės gyvenimo registravimas, tik fantasmagorijos, o galbūt haliucinacijos, plotmėje… Greimu sekanti Krauss paprastai bet kokį ekscesą nagrinėdavo taikydama semiotinį kvadratą, punktyru sujungdama konkretų fenomeną su atitinkama kategorija. Tačiau Vikšraičio vieta atrodo kitokia, o šio fotografo nustūmimas „į šoną” neatspindi jo kūrybos specifikos. Taip prieiname išvadą, kad jį reikia įrašyti į patį vidurį, ties sankirta linijų, žyminčių į semantinį lauką įrašytas priešybes.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks ik liepos 7 d.
„Tarpukario moters portretas“
Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skiriama paroda atkuria jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodo Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidžia to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.
Parodoje galėsite susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Tad kviečiame pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki spalio 20 d.
Ina Budrytė: „Mėnulio energijos jėgainė“
Trisdešimties tapybos paveikslų paroda – puiki proga pirmai pažinčiai su pripažintos vilnietės menininkės Inos Budrytės (g. 1957 Šilutėje) kūryba jos gimtajame Pamario krašte.
Dailėtyrininkė, prof. dr. Raminta Jurėnaitė pastebi, kad „I. Budrytės paveikslų ikonografija išsiskiria originaliais siužetais ir motyvais. Reikšmingi ir kasdieniški įvykiai, gamtos ir urbanistiniai peizažai menininkės vaizduotėje pavirsta paslaptingomis scenomis. Siaubas ir lyrizmas, liūdesys ir komizmas, groteskas ir grožis, čia atsiduria šalia. Menininkė sukuria visą būrelį keistų personažų – žmonių ir gyvūnų; vyrai ir moterys aprengiami karnavaliniais kostiumais. Jie vaizduojami taip, kad išnyksta riba tarp gyvų būtybių ir skulptūrų ar marionečių bei heraldinių ženklų. Naminiai ir laukiniai gyvūnai įgauna antropomorfinių bruožų. Visi personažai atlieka magiškus ritualus, – sako R. Jurėnaitė“.
Jurėnaitė įžvelgia, jog „pastaraisiais metais I. Budrytė vis dažniau susitelkia į agresijos temą. Kariai, smogikai, pikti burtininkai kaip ir ginkluotė daugybėje scenų varijuojami motyvai. Pavojaus atmosfera alsuoja ir menininkės vaizduojami statiniai tokie kaip „mėnulio energijos jėgainė“. Riba tarp gyvos ir negyvos materijos galutinai išnyksta. Freskos studijas baigusi I. Budrytė savitai sugeba apibendrinti ir monumentalizuoti kompozicijas, formą taip pat ir mažo dydžio paveiksluose. Tuo pačiu metu ji išsaugo pasakojimo intymumą bei jausmingumą. Realybės neatitinkančios spalvos ne mažiau nei groteskiškas piešinys padeda I. Budrytei paveikslams suteikti mįslių pavidalą, – apibendrina R. Jurėnaitė.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 7 d.
„BIONICS“ (Lina Pranaitytė ir Urtė Pakers): „CODEX.PROTOTYPE“
Tarpdisciplininio meno dueto „BIONICS“ (L. Pranaitytė ir U. Pakers) kūrybos pagrindas – meno ir mokslo sintezė, žmogaus suvokimą bei organinių darinių santykį su technologijomis tyrinėjančios temos. Parodą „CODEX.PROTOTYPE“ sudaro penkios dalys – prototipai, kuriuose patiriamas skirtingas laiko periodas, atskleidžiantis gyvybės, tapatybės, technologijų ir DI suvokimo pokyčius: nuo įvykio, pakeitusio florą ir fauną, iki sampratos, kai egzistavimui nereikalingas fizinis kūnas. Naratyvas kuriamas remiantis istorine / faktine informacija, gamtos principais bei dėsniais simuliuotoje aplinkoje. Parodą galima patirti, kaip savotišką eksperimentą apie ateities organinių darinių evoliuciją, kuri prasideda šiandien.
Parodos kūriniuose jungiamos skirtingos medijos (garsas, vaizdas, instaliacija, objekto menas, šviesa, performatyvumas) ir disciplinos (gamtos mokslai, filosofija). Naudojamas interaktyvumas, sensorika, vaizdo projektavimo (angl. „mapping“) technologija. Garso kompozicijose jungiami „ambient“, „electro“, „minimal“, „glitch, techno“ stiliai, skaitmeniniu būdu transformuoto balso estetika. Dėmesys yra skiriamas garso dažnio, tembro savybėms bei jų kaitai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 7 d.
Árpád Forgó (Vengrija) ir Mihkel Ilus (Estija): „Žiūros taškas / Up to a Point“
Kur tas taškas, kuriame pasikeičia žiūra, kur pakinta prasmė; kur viskas baigiasi arba prasideda, kur formuojasi mūsų suvokimas ir mes pradedame abejoti tuo, ką matome? Kur tas taškas, kuriuo viskas apibendrinama? KKKC Parodų rūmuose pristatomi unikalūs užsienio menininkų kūriniai, kviečiantys ieškoti „galutinių ribų“ ir motyvuojantys žiūrovą jas apmąstyti.
Žvelgdami į meno kūrinį, žiūrime į medžiagas. Ištisus šimtmečius, kaip ir šiandien, drobė, porėmis ir dažai buvo pagrindinės tapybos medžiagos. Šių klasikinių tapybos medžiagų reikšmė – atspirties taškas parodoje dalyvaujantiems menininkams, pagrindinė parodos koncepcija. Naujausi Á. Forgó drobės sprendimai (iš serijos „Diagonalinės kompozicijos“ ir sieniniai objektai iš serijos „Bipolinis“) mezga dialogą su naujausiomis M. Iluso instaliacijomis ir rekontekstualizuotais ankstesniais darbais. Abu menininkus traukia geometrija ir minimalizmas, kuriais remdamiesi jie kuria kompozicijas, struktūras ir skulptūrinius kūrinius. Parodoje pristatomi labai skirtingi vizualiniai rezultatai, atskleidžiantys skirtingą menininkų prieigą ir požiūrį į medžiagiškumą. Parodoje eksponuojami darbai – pastarųjų kelerių metų nuoseklių eksperimentų rezultatai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 7 d.
„Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“
Marcas Chagallas, Pabloʼas Picassoʼas, Maxas Ernstas – vieni garsiausių dailininkų, formavusių XX a. dailės raidą. Daugumai žiūrovų gerai žinomi jų tapybos ir grafikos darbai, kiek mažiau – kartkartėmis autorių parodas paįvairinantys keramikos dirbiniai, bet pagal dailininkų kūrinius austi gobelenai beveik nematyti.
Pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje yra pristatomi 23 Chagallo ir Picasso keramikos dirbiniai – pano, lėkštės, vazos, ąsočiai ir 12 meistrės Yvette Cauquil-Prince austų gobelenų pagal Chagallo, Picasso ir Ernsto eskizus. Kūriniai natūraliai sugulė į šešias temas: Biblijos, karo ir taikos, gimtojo štetlo, meilės, cirko, koridos. Dailininkai kalba apie pamatines etikos ir moralės vertybes, siekia darnos su gamta, nostalgiškai žvelgia į vaikystę.
Pardoje eksponuojami dailės kūriniai priklauso Idos Chagall ir Michelio Brodskyʼo bei Yvette Cauquil-Prince kolekcijoms.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Darius Hecqas-Cauquilis: „Grįžimas prie ištakų“
Darius Hecqas-Cauquilas gimė 1950 m. Šarlerua mieste prie Sambro upės Belgijos pietvakariuose. Būdamas 12 metų, jis pradėjo mokytis gobeleno meno pas motiną, garsią audimo meistrę Yvette Cauquil-Prince, audusią gobelenus pagal Marco Chagallo, Pabloʼo Picassoʼo, Maxo Ernsto ir kitų garsių dailininkų kūrinius. Jo tėvas Emileʼis Hecqas buvo tapytojas. Parodose Darius Hecqas-Cauquilas dalyvauja nuo 1976-ųjų. Menininkas surengė per 40 personalinių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Dailininko darbai įtraukti į Prancūzijos nacionalines kolekcijas, tarp jų – Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro. Lietuvoje Hecqo-Cauquilo kūryba pristatoma pirmą kartą. Parodoje „Grįžimas prie ištakų“ eksponuojama 20 autoriaus darbų, tarp jų – gobelenas, iš pjuvenų ir aliejinių dažų ant drobės sukurtos kompozicijos, aliejiniais dažais dekoruotos akmens ar jūros bangų nugludintos medžio skulptūros.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Spąstai su centriniu šildymu“
Paroda apima 1965–1993 metų laikotarpį. XX a. 7 dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovu tapus Leonidui Brežnevui, prasidėjo santykinės (!) ramybės vidaus ir užsienio politikos srityse tarpsnis, netrukus virtęs vadinamuoju „brežneviniu sąstingiu“. Paroda pasakoja apie paprastų žmonių kasdienius bandymus išgyventi, mąstyti, bendrauti, užsiimti įvairiopa gyvenimo formų kūryba, nepaisant visur išplitusių būties ir buities pelėsių.
Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kuomet Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai. O kada sovietiniuose spąstuose vykdytas eksperimentas baigėsi politikos, ekonomikos, kultūros, kasdienybės, mentaliteto ir kitose srityse? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sovietmetis virto svetima šalimi, kuri dažnam jos tyrinėtojui jau atsiveria ne kaip sava, bet esmiškai kitokia, todėl stebinanti, gluminanti, šiurpinanti, o kartais ir kelianti juoką realybė, kurios reliktams tinkamiausia vieta – muziejuje. Tačiau pastarųjų metų įvykiai verčia rimtai svarstyti klausimą: ar homo sovieticus iš tiesų virto praeitimi?
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.
„Prezidentas Antanas Smetona: tarp autoriteto ir autoritaro“
Naujoji archyvinių fotografijų paroda atskleidžia A. Smetonos asmens ir politiko virsmą: kaip demokratiškų pažiūrų lietuvių tautinių draugijų narys ir Lietuvos Tarybos pirmininkas, nuolat siekęs vienybės ir kompromiso skelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, vėliau, po 1926 m. karinio perversmo grįžęs į prezidento postą, virto Tautos vadu tituluojamu autoritaru? Kodėl jo valdžios siekis buvo toks stiprus, kad reikėjo iš valdžios šalinti ne tik politiniu konkurentu tapusį buvusį artimą bendražygį Augustiną Voldemarą, bet ir visą Seimą? Kodėl šalyje reikėjo uždrausti visas politines partijas ir palikti tik vienintelę Lietuvių tautininkų sąjungą? Fotografijų paroda atskleidžia ne tik beveik 15 metų trukusį šalies valdymą, bet ir paties prezidento A. Smetonos asmenybės transformaciją. Simboliška, kad šią parodą pristatančiame stende vaizduojami du A. Smetonos portretai: vienoje pusėje 1920 m. darytoje nuotraukoje ant suolelio sėdi demokratiškas šalies vadovas, o kitoje – puošniame krėsle sėdintis 1928 m. įamžintas autoritarinio valdymo siekiantis Tautos vadas.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Jonynų giminės fenomenas“
Paroda skirta rašytojo Antano Jonyno 100-osioms gimimo metinėms ir jo sūnaus poeto ir vertėjo Antano A. Jonyno jubiliejui paminėti. Lauko parodą parengė Alytaus kraštotyros muziejininkai. Paroda eksponuojama V. K. Jonyno galerijos kiemelyje.
Dzūkijoje gyvena sena, labai plati Jonynų giminė, turinti daug iškilių, Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Jonynų genealoginis medis yra ilgaamžis, plačiai išsišakojęs ir gausiai lapotas. 1484 m. išduota karaliaus privilegija šeimos pradininkui Januškevičiui liudija, kad giminės šaknys siekia XV a.
Genealoginis medis, esantis Antano Jonyno memorialiniame muziejuje, apima tik XIX–XX a. gyvenusius ir tebegyvenančius Jonynus. Seniausias žinomas giminės atstovas buvo Mateušas Januškevičius-Jonynas, gyvenęs Daugirdų kaime XIX a. viduryje ir turėjęs šešis sūnus bei dvi dukteris. Po 1863 m. sukilimo M. Januškevičius, bijodamas caro valdžios represijų, pavardę pakeitė į Janyno. Dar vėliau Janynų pavardė pakito į Jonynų.
Jonynų giminė pasižymi kūrybinėmis ir intelektualinėmis galiomis, jos atstovai yra užkopę į meno bei mokslo viršūnes, prisidėję prie Lietuvos garsinimo pasaulyje, prie jos dvasinių pamatų išsaugojimo ir stiprinimo. Muziejininkai nekelia sau uždavinio atskleisti Jonynų giminės talentų paslapties, bet parodos lankytojus siekia supažindinti su kai kuriais šios giminės atstovais, atskleisti neeilinių talentų asmenybes.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki spalio 1 d.
Stasys Eidrigevičius: „Keliaujanti vaizduotė“
Parodoje atsiveria pasakiškas bei kitoniškas iliustracijų pasaulis – „iš kūnų supinta vaivorykštė; paukščiai, surišti sparnais; katinas, lazda ir uodega pagavęs išsigandusią gyvatę; zuikis, praradęs dešinę ausį drobės įplyšime; gėlės kuokelis, prispaudęs miniatiūrinį šunytį; žirklės, kerpančios pabalusį veidą; vaikas, apipintas juosta; kūdikiai, įsivėlę į laumės plaukus; verpstę įsikandęs kaukėtasis; varlė, tvirtai prilaikanti ištrūkti bandančią vaivorykštę… Parodos kuratorė L. Albrikienė sako, kad, „<…> nė vienas S. Eidrigevičiaus sukurtas personažas, pristatomas parodoje, negali egzistuoti kaip atskiras ar atskirtas kūnas. Jie „veikia“ čia tik susipynę su kitais kūriniais ar objektais. Visi: tiek personažai, tiek įvairūs daiktai sulipę į nedalomą vientisą organizmą. Gal menininkas reflektuoja gamtos ir žmogaus ekosistemą, tą nenutrūkstamą grandinę? Objektai ir gyviai palaiko vienas kitą. Susivijusi piešiniuose vaizduojamųjų gija atspindi nedalomą, neišskiriamą draugystę, priklausymą ar priklausomybę vienas nuo kito bei kančią, kuri atsispindi suvaržymo, suspaudimo, surišimo motyvuose“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 7 d.
Algirdas Bosas: „Pusiaukelė“
Pusiaukelė – paroda apie žiūrėjimą ir skulptūros supratimą. Skulptorius Algirdas Bosas persvarsto laiką kaip čia pat vykstančio proceso ir jau nutikusių (suarchyvuotų) veiksmų eigos elementą. Tai retrospektyvinis žvilgsnis į kūrybinį ir asmeninį kelią, pasirinkimus, dvejones, tam tikras jausenas. Parodą sudaro skulptūros ir eskizai, sukurti 1975–2024 m., bei fotografijos, dokumentuojančios monumentus viešosiose erdvėse.
A. Bosas penkias dešimtis metų apimančioje kūryboje – nuoseklus. Pasak dailėtyrininkės Elonos Lubytės, „[kūrybai] būdingas poromantinis požiūris į gamtą, universalią žmogaus prigimtį bei istorinę atmintį“. Menininkas liudija besikeičiančias politines bei socialines permainas. Reflektuodamas modernizmą ir postmodernizmą, savitai jungia praeitį ir dabartį. Kūriniuose bene svarbiausi elementai yra mastelis, forma bei objekto santykis su aplinka. Abstraktūs siluetai derinami su asociatyviomis detalėmis, įtaigiai ir paveikiai atskleidžiamas sumanymas.
Algirdas Bosas (g. 1943) 1972 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros studijas. 1972–74 m. dirbo pedagogu Panevėžio dailės mokykloje, vėliau, 1992–2006 m., Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje. Parodose dalyvauja nuo 1973 m. Nuo 1975 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2000 m. apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu, 2016 m. – Žemaičių aukso ženkleliu. 2011 m. skulptoriui skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2018 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Gyvena ir kuria Gargžduose.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 1 d.
„Žemyn triušio urvu“
Parodoje „Žemyn triušio urvu“ pristatant Baltijos šalių menininkų kūrinius gilinamasi į pagonybės, dvasingumo ir sąmokslo teorijų reiškinius. Paroda siūlo į pagonybę ir dvasingumą pažvelgti kaip į romantizuotą istorinį prieglobstį, o čia pat – atkreipti dėmesį į jo kismą šiais laikais, dvasingumui vis dažniau įgaunant konspiracinių bei komercinių elementų.
Parodoje eksponuojami nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų sukurti kūriniai atskleidžia skirtingų kartų ryšį ir tai, kaip skirtingų laikmečių socialiniame bei politiniame kontekste menininkų įgytos patirtys reikštos ir tebereiškiamos per eskapizmo, įgalinimo bei konspiritualumo – arba konspiracinio dvasingumo – prizmes.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 3 d.
„Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“
Vytauto Kasiulio muziejų pasiekė Kumu muziejuje Taline eksponuota paroda, skirta trijų Baltijos šalių dailininkių – Malle Leis (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) sovietinės eros pabaigos – 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio – kūrybai. Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūrinių, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos kiekvienos darbai sukuria kitų dviejų suvokimui. Visos trys menininkės yra sukūrusios darbų, kuriuose jų herojė išžengia iš paveikslo erdvės ir atsuka žiūrovui nugarą, atverdama išėjimo arba skverbimosi į naują teritoriją vizualines metaforas. Kituose paveiksluose menininkės žaidžia su daugybiniais rėmais, išjudinančiais stabilios ir vieningos realybės pojūtį.
Leis, Tabaka ir Rožanskaitė – visos buvo išskirtinės menininkės sovietų okupuotose Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Išsilavinimas, kurį jos gavo dailės institutuose Taline, Rygoje bei Vilniuje 6-ame ir 7-ame dešimtmečiais, ideologiniais bei estetiniais principais buvo panašus, bet jos labai greitai iš tų principų išsiveržė: nebūtinai tiesiogiai priešinosi tuometinei šių mokyklų meno vagai, bet nardė po tuos vandenis taip, kad išklibintų tarsi savaime suprantamus motyvus bei gestus, o prasmes panardintų neaiškumo pursluose.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki rugsėjo 8 d.
Naujas muziejuje: kariuomenės savanorio šaukštas ir šakutė
Į muziejų atkeliavę nauji eksponatai turi nueiti ilgą kelią, kol būna paruošiami eksponuoti lankytojams. Norėdami sutrumpinti šį kelią, Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje periodiškai pristatysime naujausius ir įdomiausius gautus eksponatus.
Šį kartą pristatome neseniai muziejaus įsigytus stalo įrankius – šaukštą bei šakutę, kurie yra nepaprasti. Įrankiai priklausė Lietuvos kariuomenės savanoriui, vyr. leitenantui Soterui Marcinkui. S. Marcinkus 1902 m. rugpjūčio 1 d. gimė Kaune. Čia jis mokėsi „Saulės“ gimnazijoje, o 1920 m. sausio 16 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Naujai iškeptam savanoriui teko dalyvauti nepriklausomybės kovose prieš lenkus. Prezidentas Aleksandras Stulginskis S. Marcinkui suteikė pėstininkų leitenanto laipsnį.
Eksponatai yra svarbūs ir įdomūs ne tik dėl asmenybės, kuriai jie priklausė, bet ir dėl ant jų matomo ženklo. Ant šaukšto bei šakutės išgraviruota Kunigaikštienės Birutės ulonų pulko monograma.
Kauno pilies (Pilies g. 17) 4-ame aukšte eksponuojama iki rugpjūčio 18 d.
„Galingi, nes vieningi!“
2024 m. sukanka 20 metų nuo Lietuvos įstojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Minint šią svarbią sukaktį, greta Kauno pilies atidaryta lauko paroda „Galingi, nes vieningi!“, kuria siekiama pristatyti NATO šalis, organizacijos svarbą ir Lietuvą jos sudėtyje. Šią parodą 2023 m. parengė ir NATO viršūnių susitikimo Vilniuje proga pristatė LR krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus.
Ši paroda – tai galimybė visuomenei plačiau susipažinti su organizacija, jos misija, šalimis narėmis. Lankydami parodą kauniečiai ir miesto svečiai turės galimybę daugiau sužinoti apie NATO šalių karines pajėgas, jų stojimo į aljansą priežastis, dalyvavimą bendrose karinėse misijose, galiausiai, žvilgtelėti ir į Lietuvoje tarnaujančių karių kasdienybę.
Paroda eksponuojama greta Kauno pilies – vieno svarbiausių LDK gynybinių objektų. XIV a. pastatyta pilis buvo strategiškai svarbiu Nemuno bei Jūros upių gynybinės sistemos elementu, todėl jos aplinkoje simboliškai atsiskleidžia ir paroda apie dabarties gynybos pajėgų susivienijimą, joje plėtojamos temos.
Kauno pilies lauke (Pilies g. 17) veiks iki rugsėjo 29 d.
Remigijus Ščerbauskas: „Bučiniai“
Velnių kolekcijos ekspozicijose pristatomi fotografo Remigijaus Ščerbausko darbai bučinių tema išryškina intymumo, pasitikėjimo ir meilės sąvokas. Tačiau eksponuojamos šiame muziejuje fotografijos įgauna ir kitokią prasmę, kai autorius ima ir šmaikštaudamas atvirai paklausia: „Ką manote, po velniais?..“ Ir tuomet lieka pereiti prie kalbinio naratyvo arba mūsų visų išmoktų frazių, įrašytų pasąmonėje kaip archetipiniai aidai, kurie tyliai pradeda šnibždėti velniškus meilės žodžius. Lieka tik nepaslysti – juk bučiuojamasi per stiklą.
R. Ščerbauskas – fotografas, užsiimantis gatvės fotografija, kuriantis portretus. Fotografo akis nuolat ieško savito požiūrio į gyvenimo situacijų įamžinimą. Jo meninis stilius formavosi kuriant nespalvotus studijinius portretus. Po šešerių metų darbo studijoje fotografas perėjo prie gatvės fotografijos žanro, ieškodamas dabartinės miesto aplinkos. Daugelyje jo kūrinių sustabdytos miesto gyvenimo akimirkos, kurios, jei nebūtų užfiksuotos, liktų tik kaip niekur neegzistuojančios miesto tekančio ritmo prabėgusios detalės.
R. Ščerbauskas 1996 m. WICE Leeuwarden (Nyderlandai) įgijo menų bakalaurą. Aktyviai fotografuoti gyvenimą Kauno ir užsienio šalių miestų gatvėse pradėjo nuo 2007 metų. Jo fotografijų galima surasti įvairiose internetinėse galerijose, svetainėse („Urban Street Photography“, „Streets In Color“), spaudoje (žurnaluose „Schwarzweiss 115“, „Vision libres URBAN POETRY“, „Inspired Eye Magazine“, fotografijų knygoje „WE STREETS Street photography from around the Globe“), nuolat vykstančiose parodose.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Įkūnytos emocijos“
Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“
Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ naujai pristatys tiek žinomų, tiek vis dar mažiau įvertintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos modernaus bei šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, apmąstančius seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas Baltijos šalių vizualiame mene nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių dienų.
Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo. Kodėl sovietmečiu seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien Baltijos regione vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Parodoje „Šito pas mus nėra“ leisimės ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 d.
„Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“
Tokia išsami paroda, skirta vieno žymiausių Lietuvos XX a. pradžios menininkui Antanui Samuoliui, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rengiama po 25 metų pertraukos. Savo apimtimi ir kūrinių skaičiumi ji, ko gero, neprilygsta iki tol buvusioms apžvalginėms Samuolio parodoms. Joje eksponuojami 45 Samuolio kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų bei privačių kolekcijų. Parodos artefaktus skolino net devynios atminties institucijos, privatūs muziejai „Mo“, „Tartle“, galerija „The Room“, privatūs kolekcininkai, per tris dešimtis menininkų ar jų šeimų. Nacionalinė dailės galerija Vilniuje netgi sutiko paskolinti savo nuolatinės ekspozicijos pažibą – „Baltąją obelį“.
Samuolis aktyviai kūrė apie septynerius metus, jis mirė jaunas, darbų yra išlikę nedaug. Tačiau jo kūryba padarė neįtikėtinai didelę įtaką kelioms menininkų kartoms ir vis tebėra menininkų inspiracijos šaltinis. „Todėl, – sako generalinė direktorė Daina Kamarauskienė, – itin džiaugiamės galėdami pristatyti ryškiausius Samuolio kūrinius vienoje parodoje ir parodyti šiuolaikinių menininkų kūrybą, kurią įkvėpė ikoninis Samuolio paveikslas „Geltona moteris“. Šiai egzotiško grožio moteriai, kuri tapo visiems gerai pažįstamo portreto modeliu, skirta parodos dalis, kurioje bus atsakyta į klausimus: kas ji, kaip susiklostė jos gyvenimas, kokia neįtikėtinai įdomia veikla ji užsiėmė. Į klausimus padės atsakyti ne tik fotodokumentika, bet ir jos asmeniniai daiktai bei kūriniai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 8 d.
Monika Radžiūnaitė: „Ir aš tik žmogus“
Parodos „Ir aš tik žmogus“ koncepcija remiasi Radžiūnaitės plėtojama kūrybine klaidos strategija. „Klaidingas“ skaitymas atsiskleidžia menininkės perkuriamoje ikonografijoje, su „Google“ vertėju į lotynų kalbą verčiamuose paveikslų pavadinimuose, glitch*-gotikinėje parodos architektūroje. Žiūrovas provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? O kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros?
Galerija tampa bažnyčios nava, kurioje gimsta nauja ir mums dar nepažini religija. Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis. Pagrindinėje parodos ašyje atsiranda muziejinis eksponatas – monstrancijos dėklas. Fizine ir muziejine prasme tuščias objektas tampa Radžiūnaitės kūrybinės strategijos metafora – primiršti ikonografiniai motyvai paveiksluose užpildomi naujomis reikšmėmis ir kuria savą semantinę sistemą.
Monika Radžiūnaitė (g. 1992) atstovauja jaunajai Vilniuje kuriančių tapytojų kartai. Menininkės braižui būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 19 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio mėn.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
„Dvylika. Iliustracijos ir komiksai“
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 4 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
