Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. birželio 14 d. 17:36
Daiva Šabasevičienė. Niekad neapleisiu jo (apie K. Grigaliūno parodą)

D. Šabasevičienės nuotr.

Palaidosiu aš savo brolį, draug ir tavo,
Jei tu nenori. Niekad neapleisiu jo.
Sofoklis. „Antigonė“

Šiandien – Birželio 14-oji. Aštuoniasdešimt metų nuo trėmimų pradžios. Kas ir kaip mini šią dieną?

Pamėnkalnio galerijoje birželio 12 d. be jokių specialių iškilmių buvo atidaryta Kęstučio Grigaliūno paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį… ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“. Jau daugiau nei dešimtmetį, tyrinėdamas sovietų represuotų ir nužudytų žmonių istorijas, šis menininkas primena, kieno dėka mes iškovojome Nepriklausomybę. Mūsų mintys, sąmonė, pasąmonė laike blunka, tačiau netikėtai tu tampi Antigone, kuri ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto įsakymui ir siekia palaidoti brolį. Helenistiniais laikais žmogaus pareiga buvo palaidoti mirusiojo kūną. Šioje parodoje – 419 nužudytų ir nepalaidotų žmonių veidai. Kiekvienas jų – ištirpusios visumos dalis. Jų žvilgsniai, veido išraiškos, rūbų detalės išduoda kraštutiniškiausias būsenas, kurios aplanko žmogų prieš barbarišką jo sunaikinimą.

Stasys Ignatavičius kalėjime | D. Šabasevičienės nuotr.

„Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį… ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“ – labai grigaliūniškas pavadinimas. Pirmoji frazės dalis atveria susitaikymui, atleidimui, tačiau antroji sukelia priešingą – perlokucinį poveikį. Siūlomi du skirtingi, nors ir susiję, veiksmai. Traumos minėjimas negali turėti „išbaigtos“ formos. Nors parodos tema – kartotinė, tačiau šiuo atveju jos turinį sudaro „elipsė“. Mes priversti pasinerti į istorinį prakirstą kūgį ir suvokti priešingų prasmių dramaturgiją.

Ši paroda – tai bene vienintelis nemanipuliatyvus veiksmas minint tokią svarbią datą. Nepalaidotų žmonių akivaizdoje Grigaliūnas atvirai deklaruoja: „Neišplėšime praeities“. Ir tai jaudina. Šilkografiniai atspaudai, ant kurių pieštuku išrašyti kiekvieno nužudytojo bylos duomenys, suformuoja ryšį tarp išraiškos ir tikrovės, tarp formos ir mąstymo. Grigaliūno parodų ciklą, tebesitęsiantį daugiau ne dešimt metų, galima pavadinti semiotikos dalimi. Vaizdo filosofija, t. y., mąstymas vaizdu, glaudžiai susijęs su logika, nes joje taip pat nagrinėjamos loginės vaizdo struktūros. Čia žmogaus mirtis antropologiškai apmąstoma kaip vaizdinė išraiška. Grigaliūno atliktą analizę galima išskirti kaip istorinį vaizdo filosofijos metodą, skirtą nužudytai lietuvių tautai atminti. Dailininkas išplečia hedonistinį meno pažinimo lauką. Būdamas bene spalvočiausias lietuvių grafikas, jis tarytum uždaro save į celę, tampa asketu, kad svarbiausiu kūrinio segmentu paverstų turinį, o ne „žaistų“ nereikalingų detalių visuma. Ši paroda – nedaloma visuma, ją ir priimame kaip vienį. Todėl nužudytų žmonių veidai tampa regimi kaip tautos genocido aktas, o ne kaip pavienių gyvybių ekspozicija.

Susiję:

Kita vertus, tas daugiskaitinis visumos persismelkimas sugrąžina privačią atmintį, detalę, kuria šios parodos akivaizdoje dalinuosi: virš mano rašomojo stalo – dėdės, Stasio Ignatavičiaus, politinio kalinio portretas, pieštuku pieštas kalėjime; autorius nežinomas. Šis portretas mane įkvepia nenumirti gausėjančių nesąmonių akivaizdoje. Dažnai pagalvoju, kiek nedaug praėjo laiko, kai šie žmonės savo veiksmais mums padovanojo laisvę. Bet mes tapome eskapistais, sąmoningais bėgikais nuo tikrovės. Nors išorinė aplinka nuolat skanduoja „aktualu“, kiekvieną kartą susiduri su tuo, kad Lietuvoje vengiama kalbėti aktualiais klausimais. Nepriklausomybė yra susijusi su vėliavomis, skanduotėmis ir kalbomis. Dažnas menininkas taip pat murgdosi vienadienių temų vandenyne. Ir tik retam kūrėjui pavyksta savo kūrybą paversti išminties galios išraiška. Būtent tokia išraiška disponuoja Kęstučio Grigaliūno paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį… ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“. Neapykantos kalba čia paverčiama analize, aiškinančia santykį tarp vaizdo ir kadaise atlikto veiksmo.

D. Šabasevičienės nuotr.

D. Šabasevičienės nuotr.

D. Šabasevičienės nuotr.

D. Šabasevičienės nuotr.

Dailininkas sako: „Eksponatai yra mano nuosavybė, ir jų niekam nereikia. Surengti šią parodą niekas nesiūlė, ji – mano iniciatyva. Pradėjus darbą buvo įdomu suvokti, kiek galima surinkti portretų. Parodoje yra dėžė, kurioje – 718 aukų, rodoma 419. „Pamėnkalnio galerijos“ erdvėje teko medžiagą apriboti, suspausti. Prieš dešimt metų ŠMC didelėje erdvėje viską galėjau išskleisti daug plačiau. Kai matai daug portretų, jie tave pradeda veikti, tu tarytum tampi objektu, kurį kažkas stebi. Atsiranda nejaukumo jausmas. Eksponuojami žmonių atvaizdai – tai ne pavieniai asmenys, o reiškinys. Peržiūrėjus ne tik veidus, bet kiekvienam iš jų įsižiūrėjus į akis, pamatai ištisus gyvenimus, prieš akis prasisuka ištisos žmonių istorijos… Žvelgiant į tas akis, gali suprasti net daugiau, negu skaitytum apie juos knygoje. Čia tinka net posakis: „Kuo daugiau žiūri į šulinį, tuo labiau tas šulinys, ta gelmė pradeda į tave žiūrėti“. Yra visokių žmonių, bet yra ir tokių, kuriems tai svarbu. Nors spauda rašo tik apie „garsenybes“, tačiau lygiagrečiai vyksta visai kitas gyvenimas.“

Mirties dienoraščiai rašomi toliau. Sovietų represuotų ir sušaudytų asmenų portretai – tai ne priekaištas, o ypatingai brangus prisilietimas, pasisveikinimas, tikros emocijos pliūpsnis, be kurios tolimesnis gyvenimas neįsivaizduojamas. Kaip šioje, taip ir ankstesnėse parodose Kęstutis Grigaliūnas ne eksponuoja, o įtraukia žiūrovą į atminties procesą.

Daugiau D. Šabasevičienės tekstų skaitykite čia

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!