Ray Bartkus: „Begalybė“
Niujorke gyvenančio ir kuriančio menininko Ray Bartkaus (g. 1961) instaliacija Begalybė – prieš dešimtmetį kilusių apmąstymų ir pradėtų eksperimentų tąsa. Kūrinio idėja autoriui kilo dirbant su įvairiais žymių niujorkiečių užsakymais: žmonių, turinčių beveik beribes galimybes, milžiniškas ambicijas ir atsakomybes, turtą, grožį ir galią. Menininkui buvo įdomu apie tai pagalvoti vizualiai ir surasti būdą nemoralizuojant pavaizduoti šių dienų ikonas, jų gyvenimo taisykles.
Netipišką kūrinio temą lydi ir netradicinė technika. Vinys smeigiamos į aliuminio tinklą, o jų galvutės lyg pikseliai kompiuterio ekrane kuria piešinius, daugybę kartų atkartojamus veidrodžių pagalba. Gimsta netikėtas kontrastas: blizgantiems fasadiniams portretams ir jų negatyvams priešingoje stiklo pusėje panaudojamos kasdienės, grubios statybinės detalės.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki vasario 10 d.
„Geležinis Vilnius“
Parodoje – trys pagrindiniai aspektai: dingusi geležis – fotografų ir tapytojų užfiksuoti nebeegzistuojantys geležiniai mažosios architektūros objektai, nematoma geležis – Vilniaus peizaže išlikę, bet retai dėmesį patraukiantys geležiniai militaristiniai, architektūriniai, skulptūriniai bei viešųjų erdvių objektai, įkvepianti geležis – tai meninė geležies ir Vilniaus jungtis, pasireiškianti šiuolaikinių menininkų kūryboje. Visi jie susipina tarpusavyje, sudarydami vientisą lauką, kuriame šiuolaikinio meno kūriniai atrodo kaip istoriniai artefaktai, o geležiniai daiktai ir objektai savo formomis nenusileidžia meno kūriniams. Šiame meniniame lauke – šiuolaikinė skulptūra iš geležies, grafikos atspaudai nuo Vilniuje rastų geležinių objektų, tapyti Vilniaus balkonai. Ir vėtrungių, stogelių, vartų fotografijos iš istorinio Vilniaus. Ir projektai miestui, kurie taip ir nebuvo įgyvendinti. Geležis čia – nebe pagalbinis, o pagrindinis elementas. Militaristinės, gynybinės, skulptūrinės, architektūrinės istorijos pinasi į vieną pasakojimą, kuriame vis dar girdėti anas tolimas geležinio vilko staugimo aidas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 16 d.
Kazys Varnelis: „Ritmo variacijos“
Kazys Varnelis – tapytojas ir kolekcininkas, optinės ir minimalistinės tapybos atstovas, savitai papildęs Vakarų pasaulio abstrakčiojo meno pasakojimą. Jo gyvenimo ir kūrybos kelias buvo sudėtingas, kaip ir kitų lietuvių menininkų, pokariu patyrusių išeivio dalią. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs JAV, 1998 metais Kazys Varnelis su žmona Gabriele persikėlė į Vilnių.
Parodoje „Ritmo variacijos“ eksponuojama svarbi Kazio Varnelio kūrybos dalis – opartinė ir minimalistinė tapyba. Jos pagrindas – tikslumas, ritmiškos geometrinės formos ir jų pasikartojimai, dvispalvis koloritas ir cilindro motyvas, išradingai kartojamas įvairiose kompozicijose.
Ši paroda prasmingai primena ir tarsi vėl sujungia tris lietuvių meno pasaulio atstovus – Kazį Varnelį, Albiną Elskų ir Beatričę Kleizaitę-Vasaris. Juos siejo bendras išeivių likimas. Kazys Varnelis ir Albinas Elskus pažinojo ir labai vertino vienas kito kūrybą. Beatričė Kleizaitė-Vasaris visą gyvenimą rėmė lietuvių menininkus, kolekcionavo išeivių dailę, turėjo įsigijusi keletą Albino Elskaus projektų.
Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje (P. Butlerienės g. 3, Marijampolė) veiks iki sausio 25 d.
Vismantė Ruzgaitė: „Atid4ta svajonė“
Operatorė ir fotografė Vismantė Ruzgaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė vaizdo operatoriaus studijas. Į filmavimo aikštelę ją dažniausiai kviečia kaip patyrusią skaitmeninio vaizdo technikę, tačiau menininkė imasi ir kūrybinių projektų. Vismantė Ruzgaitė prisidėjo prie Nacionalinės premijos laureatės Marijos Kavtaradzės filmo „Išgyventi vasarą“ atmosferos kūrimo ir vizualizavimo, sukūrė pagrindinį plakatą Lauryno Bareišos filmui „Sesės“. Be to, suvaidino Vytauto Katkaus filmuose „Miegamasis rajonas“ ir „Uogos“. Pastarasis buvo įtrauktas į Kanų kino festivalio konkursinę programą.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios gatvės) veiks iki sausio 25 d.
Austėja Azguridytė, Algis Sprindžiūnas, Erikas Siliuk: „Paukščių pienas“
Rytojaus KOSMO Industrijos atveria savo bendrijos duris publikai parodos forma „Artifex“ galerijoje.
Bendrijos įkūrėjai ‒ trys jaunosios kartos menininkai, bendraminčiai, jaučiantys nostalgišką susižavėjimą bekraštėmis kosmoso platybėmis. Pagrindinė parodos tematika tai Lietuvos ir kosmoso pop-kultūros sintezė, kuri transformuojasi į objektus ir erdvines instaliacijas.
Nostalgija ir lengva ironija kaip katalizatorius stumia menininkų komandą į priekį svajoti ir kurti apie sapnišką Nepriklausomos Lietuvos respublikos kelionę po visatą.
Dėmesio centre bendrovės ambiciškiausias projektas satelitas „Paukščių Pienas 321“, kuris kitiems satelitams ir Žemei siunčia signalą apie viltis ir svajones. Praeities ikonos kaip Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“ replika dar kartą subtiliai kinta, o Puntukas jau ryžtasi į savą kelionę. Parodą lydi čežantis popierėlis, jau ilgai užsilikęs kišenėj, tai žvilganti „kregždutė“, kuri savo sparnus skleidžia per visas parodos erdves.
Galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki sausio 16 d.
„(per)skaitymai“
Knyga skaitoma įvairiais būdais: tekstu, žvilgsniu, lietimu, įsimenamu kvapu, verčiamų puslapių šiugždesiu ar suasmeninant… skaitymų įvairovė – plati. Kiekvienas knygą patiria ir skaito savaip. Aštuonių magistrantų knyginiai tyrinėjimai komponuojami parodoje lyg romane: iš pražūties išgelbėti prisiminimai pinasi su įsimylėtų popierėlių spindesiu, vos apčiuopiami kvapai – sutirštinami, drąsa išsitepti kontrastuoja su tuštuma tarsi raginimas purvinais pirštais prisiliesti prie numanomos švaros, seniai paliktų mažmožių radinius papildo šiandienės kasdienybės įprasminimai, o priešingybių kontrastai intriguoja lyg detektyve.
Parodoje apmąstomos knygos platybės ir gelmės, narpliojami įvairūs empiriniai galvosūkiai. Tarp jų galbūt ir tas, kuris kaip švelnus jausmas ramybės neduoda ir Tau.
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki sausio 22 d.
Algis Griškevičius: „Tik sankirtų aidas“
Algio Griškevičiaus tapyba sapnuoja erdves, fotografijos ir objektai – jų gyventojus. Tai ateiviai, išeiviai ir mutantai, atklydę iš legendų ir pasakų, bet čia tapę realiu gyvenimo faktu. Monumentalios figūros įvaizdina mūsų virsmą nežinia kuo dar nepažįstamame ateities pasaulyje.
Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio Griškevičiaus tapomos vietos yra scenos misterijai, spręsiančiai žmogaus ir pasaulio likimą. Mūsų miestas – tas pats, bet ir baugiai kitas. Naktį čia gali atsitikti bet kas. Menininkas dokumentuoja ne dabartį, o dingusio miesto fantasmagoriją. Kasdienybė čia slepia reikšmes, išduodančias svajotojų netobulumus, nejauką ir baimes. Bet kelią šia interpretacijos kryptimi blokuoja ironija, kurianti pogrindinį prasmės sluoksnį.
VDA parodų salėse TITANIKAS II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki sausio 25 d.
Jurgita Jasinskaitė: „Apelsino žievelė“
Keraminių darbų (apelsinų) grupė pradėta kurti Vilniaus keramikos meno bienalei ,,Fresh“ (,,Naujas“) ir buvo apdovanota „Už žaismingą temos interpretavimą“.
Darbas kilo nuo odos – apelsino žievelės asociacijos. Tada „Apelsinai“ kita sudėtimi dalyvavo parodoje „9 dešimt keramikai“ (Titanikas II a.). „Kontrabandos sandėlių“ parodos kontekste Šv. Jono gatvės galerijoje ir Geležinkelių muziejuje įgavo papildomas – tiesiogines reikšmes. Taip pat buvo pristatyti Daugpilyje, Mark Rothko meno centre „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika.“
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki sausio 17 d.
Benjaminas Ančeris: „Inter Currents“
Laiko sąvoka šiuolaikiniame pasaulyje sudėtinga ir daugialypė. Benjamino Ančerio tapybos kūrinių ciklas tyrinėja laiko patyrimo transformaciją greitai besikeičiančiame technologiniame ir socialiniame kontekste. Skaitmeninio progreso epochoje laikas tampa ne tik matavimo vienetu, bet ir asmeninio bei kolektyvinio gyvenimo simboliu, atspindinčiu tempą, spaudimą ir nenutrūkstamą judėjimą.
Parodos kūriniuose nagrinėjama, kaip laiko suvokimas ir jausmas formuoja žmogaus būsenas – nerimą, svetimumą, neryškumą – ir pastangas prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkybių. Ryškios spalvos, riboženkliai, taikiniai ir judėjimo simbolika tampa autoriaus vizualinio pasakojimo kalba, atspindinčia skubantį pasaulį ir jame egzistuojantį žmogų.
Naujoji Benjamino Ančerio paroda kviečia apmąstyti laiko kaip kultūrinės, socialinės ir asmeninės patirties dimensiją. Šis dialogas apie laiko srautą ir jo poveikį padeda geriau suprasti šiuolaikinio gyvenimo tempą, įtampas ir žmogaus pastangas prisitaikyti prie pasaulio, kuriame pokytis yra vienintelė pastovi konstanta.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki sausio 7 d.
Ieva Babilaitė: „Perlų sriuba – perkramtyta atmintis“
Pasak dailėtyrininkės Laimos Kreivytės, Ievos Babilaitės paroda – tai kelionė
atminties labirintais. Menininkė bando prisiminti tai, ko pati nepatyrė, bet kas įsirašė į jos gyvenimą iš mamos ir senelių pasakojimų – per žodžius, nutylėjimus, nuojautą. Kūnu jaučiant kartų jungtį. Genai, kraujas, paveldėti sapnai, atsiveriančios senos žaizdos. Ieva atkuria ir kartu kuria atmintį – suteikia jai formą, medžiagą, apgyvendina erdvėje. Menininkė sklaido neišskaitomus praeities puslapius ir verčia juos į savo kalbą. Asmeninę, suprantamą tik jai, ir universalią, suprantamą visiems per simbolius ir archetipus.
Susan Sontag rašė, kad atmintis gali būti tik individuali, ji miršta kartu su
žmogumi. Tačiau ja galima pasidalinti pasakojant ar užrašant istorijas, kuriant ženklus ir simbolius. Apie tai kalba atminties tyrinėtoja Aleida Assmann. Net jei nesame betarpiški istorijos liudytojai, galime išgyventi ją kaip savo – ne tik individuliai, bet ir kolektyviai. Ieva Babilaitė tiesia tiltus į tremties, išsiskyrimų ir grįžimo istorijas vaizduotėje susiedama senelio ir močiutės prisiminimus, jų daiktus ir savo pačios sukurtas laikmenas. Jos paveikslai, objektai, knygos yra ne tik kūriniai, bet ir laiko saugyklos. Tai savitu būdu surinkta, išdėliota ir vėl sumaišyta atminties biblioteka.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki sausio 11 d.
„Tarpinės gliaumos“
Šiandieninė būsena svyruoja tarp aiškumo ir iškraipymo, o tikrovę perteikia ekranų ir kodų sluoksniai. Parodoje, suformuotoje menininkų užaugusių kartu su skaitmeninėmis technologijomis, nagrinėjama kaip technologijos veikia tikrovės ir materialumo suvokimą.
Tai natūraliai veda prie tarpininko sąvokos, kuri pasirodo kaip aktyvi ir kurianti būsena, o ne pasyvus trūkumas. Parodoje pereinamoji erdvė materializuojasi sąveikoje tarp asmeninio ir algoritminio, o tikrovės suvokimas virsta derybų procesu. Skaitmeniniai ryšiai, videožaidimų estetika ir generatyviniai procesai įtraukia neapibrėžtumo aspektus – atvirumą dviprasmybei, kuris leidžia naujai patirti ir interpretuoti pasaulį.
Parodoje esantys darbai peržengia įprastas tapybos ribas, jungiant tradicines technikas ir skaitmenines intervencijas. Pasitelkus algoritmines įvestis ir animuojančius paviršius, kūriniai pereina į tarpine būsena. Parodoje balansuoja mechaninio atsiribojimo ir žmogiško prisilietimo sąveiką.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki vasario 2 d.
Renata Murauskaitė: „Life is out here“
Renatos Murauskaitės paroda „Life is out here“ arba gyvenimas čia – tai darbų ciklas kuriuose jauna grafikė pasinėrė į prisiminimus, kurie sugrįžo iš kažkada buvusių trumpų nutikimų, netikėtų istorijų, sutiktų žmonių ar matytų objektų. Autorė raižydama naują kompoziciją ir siedama ją su praeities impresijomis jas sugretina ir du tolimi pasauliai apsijungia lakšto vienyje.
Autorė sako, „jei bandyčiau išskirti pagrindinius objektus savo grafinės plastikos paieškose, tai jie man labai gerai pažystami vaizdai – išlikęs vaikystės namas, mokyklos aplinka, senelių sodyba. Esamą gyvenimą galiu suprasti ir suvokti tik tuomet kai jį palyginu su buvusiuoju. Savo darbuose atgaivinusi prisiminimų vaizdus juos fiksuoju ir leidžiu egzistuoti toliau formuojant mano dabarties suvokimą“.
Galerijoje „S_IN“ (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki sausio 19 d.
Paulina Domašauskaitė: „Liquid Swords arba Takieji kardai“
Parodoje pristatomuose kūriniuose atsirandantys motyvai yra išpjaunami iš savo laikiškųjų ar lokalių kontekstų, tačiau autorė remiasi ne iškontekstinimu, bet japonų estetinėje tradicijoje taikoma kire-tsuzuki (liet. nupjautas tęstinumas) koncepcija. Kire-tsuzuki gali apibrėžti tam tikrą nutraukimo, pertrūkio, nupjovimo veiksmą, kurio metu sukuriama pirminės formos transformacija – ištraukdama istorines, kultūrines formas iš natūralios jiems aplinkos, menininkė sukuria naujus būdus interpretuoti jas šių dienų akimis, nebandydama jų įveiklinti kaip nuorodų ar kultūrinių artefaktų, bet perkomponuoti visa tai į naujas savybes turinčias visumas. Nutraukdama ankstesnes konotacijas ir interpretacijas, Paulina Domašauskaitė atlieka simbolinį jų sunaikinimo aktą, kuris tuo pačiu yra ir užtikrinantis naujas jų būties formas. Įvairių šaltinių, raiškos būdų sugretinimas, spalvos, faktūros ir turiniai, atspindi kintančias kultūrines ribas šiuolaikiniame mene ir išryškina neatsiejamas atsiskyrimo ir integracijos sąveikas. Tai leidžia apmąstyti daugiasluoksnius, šiandieninę kultūrą formuojančius žinių šaltinius.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki vasario 7 d.
„Romantiškieji filomatai“
Parodoje pasakojama trumpa Vilniaus universiteto filomatų draugijos istorija, supažindinama su jos iškiliais nariais bei jų likimais. Draugija buvo įkurta 1817 m. ir gyvavo iki 1823 m., kai carinė valdžia ją susekė, draugijos narius tardė, kalino ir trėmė. Tarp draugijos narių buvo ir gerai visiems žinomi Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Ignotas Domeika ir kt.
Kviečiame prisiminti drąsius, romantiškus ir laisvės trokštančius filomatus, kuriems šūkis „Tėvynė, Mokslas, Dora!“ nebuvo tik tušti žodžiai, o juos vienijanti gyvenimo vertybė. Ypač dabar mums svarbu nepamiršti, kas yra laisvė ir kokią kainą už ją sumokame.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks sausio mėn.
Aistė Kalvelytė: „Per aspera ad absurdum“
Tobulas miesto peizažas. Nuspėjamas, absoliučiai nekenksmingas kraštovaizdis, nesujudinantis nė menkiausios minties. Savimi patenkinti, visada teisūs architektūros papildiniai iš kaulų ir mėsos, besišildantys savo įsitikinimų spinduliuose. Neįveikiama valia, užsispyrimas, kantrybė mane pagaliau atvedė prie taško, iš kurio galiu apžvelgti šį smoge paskendusį horizontą. Prisėdu, ištiesiu pūslių pritrintas kojas, apsidairau. „Oho, – pagalvoju, negalėdama atsistebėti, – gyvenime neteko matyti nieko tokio nykaus!“
Parodos „Per aspera ad absurdum“ kūrinius jungia politinės, socialinės temos. Autorė, pasitelkdama keramiką, kalba apie pasaulį, kuriame tikslai ne tik nepateisina priemonių, bet ir patys savaime neatlaiko jokios kritikos. Istorinėmis ir literatūrinėmis nuorodomis apipintos skulptūrinės kompozicijos veda žiūrovą per distopinius miestus ir jų gyventojų absurdišką tikrovę.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki sausio 25 d.
„Amaro džiipen (mūsų gyvenimas). Kirtimų romų istorijos“
Nepaisant nedidelio romų skaičiaus, vertinant visuomenės nuostatas, romai išlieka viena pažeidžiamiausių grupių Lietuvoje. Jie susiduria su sistemine, ilgalaike diskriminacija ir socialine atskirtimi.
Nors yra atvejų, kai romų ir/ar taboro tema buvo pristatyta kultūriniuose kontekstuose, šis projektas išsiskiria tuo, kad jame pagrindinio pasakotojo vaidmuo perduodamas romų bendruomenės atstovams – parodos bendrakūrėjos yra romų bendruomenės jaunuolės. Joms tai galimybė pačioms atstovauti savo bendruomenę ir tokiu būdu įsitraukti į viešąjį, kultūrinį gyvenimą.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki birželio 29 d.
Paroda-žaidimas „Labirintas“
Vienas ankstyviausių labirintų Europoje, o ir turbūt žinomiausias pasaulyje yra Šartro katedroje Prancūzijoje. Jis datuojamas 1215–1221 metais. Šio iš kalkakmenio sudėlioto labirinto skersmuo yra net 12,89 m, kelio plotis – 0,34 m, o bendras ilgis – apie 261,50 m. Jame pasiklysti neįmanoma, nes į centrą veda vienintelis kelias be aklaviečių ir išsišakojimų.
Muziejaus ekspozicijų salėje matomas būtent šio – Šartro katedros – labirinto atitikmuo, tik šiek tiek mažesnio skersmens.
Priežastys ir aplinkybės, kodėl tokie labirintai atsirasdavo gotikinių katedrų grindinyje, nėra tiksliai žinomos. Be abejo, jais buvo vaikščiojama. Rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad labirintas buvo ypač svarbus Velykų šventės liturgijoje. Katedros vyskupas su dvasininkais ar piligrimais atlikdavo savotišką Velykų šokį: judėdami tam tikru ritmu vis mėtydavo kamuolį aukštyn, lyg po lygiadienio vis aukščiau kylančios saulės, o kartu ir prisikėlusio Kristaus simbolį.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
„Buvo ir yra. Vilniaus benediktinių istorija“
Šv. Kotrynos bažnyčios ir buvusio benediktinių vienuolyno istorija prasidėjo prieš 400 metų, kai į Vilnių iš Nesvyžiaus atvyko pirma maža seserų grupelė. XVIII amžiuje bendruomenė išaugo į vieną didžiausių vienuolynų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tapo reikšmingu kultūros židiniu ir pastatė puošnią, baroko perlu laikomą Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčią. Carinių represijų laikotarpiu vienuolynas sumenko, bet stebuklingai išvengė uždarymo ir liko vieninteliu veikiančiu katalikišku vienuolynu visame mieste. XX amžiaus pradžioje, būdamas ant išnykimo slenksčio, jis atgijo su nauja jėga.
Antrasis pasaulinis karas ir sovietmetis atėmė iš benediktinių gimtuosius namus, pradangino ir išsklaidė turtus, lėmė vienuolijos skilimą – dalis seserų liko Vilniuje, dalis išvyko į Lenkiją. Tačiau Vilniaus benediktinės nepalūžo: abiejose šalyse jos sugebėjo atkurti vienuolinį gyvenimą, kur, brangindamos atmintį apie savo šaknis ir puoselėdamos autentiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais susiformavusias tradicijas, gyvena iki šiol.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki balandžio 23 d.
„Litvakai: tarp čia ir ten“
Litvakų dailė – tai unikalus meno palikimas, kilęs iš žydų bendruomenių, gyvenusių arba turėjusių sąsają su Lietuva, Latvija ar Baltarusija. Būtent šių kūrėjų dailė išsiskyrė savo autentiškumu ir savitumu, todėl pasaulyje yra pripažinta kaip atskira meno srovė. Kartu su tradicine žydų dailės forma, litvakų bendruomenėje atsirado ir pasaulietinė kūryba, kuriai priskiriamas 19–20 a. Šiame laikotarpyje galima pastebėti stiprų modernistinių srovių įtaką, tačiau litvakų dailė išlaikė savo savitumą, kai kurios temos ir motyvai (pvz., kasdienio gyvenimo vaizdai, ypač miestų ir kaimų gyvenimas, tradiciniai žydų papročiai) dažnai atsispindėjo tiek paveiksluose, tiek skulptūrose. Nuo 19 a. vidurio litvakų tapyboje vis labiau įsigalėjo pasaulietiniai motyvai. Tuo metu žydų menininkai pradėjo kurti portretus, peizažus ir miestų gyvenimo atspindžius. Tapymas tapo ne tik religinių temų, bet ir kasdienybės vaizdų priemone. Daugelis tapytojų pradėjo fiksuoti žydų gyvenimo scenas, tokias kaip turgūs, bendruomenės šventės ir kiti kasdieniai vaizdai, kurie buvo svarbūs žydų tautos tapatybei.
Parodoje eksponuojami privačių kolekcijų, garsių pasaulio litvakų tapybos, pastelės, akvarelės darbai. Šie autoriai yra ne tik pripažinti visame pasaulyje, bet yra svarbios asmenybės atstovaujančios litvakų dailės tapatybę. Šių menininkų kūryba ne tik reprezentavo litvakų dvasines ir kultūrines vertybes, bet ir padėjo išsaugoti šios bendruomenės istoriją ir atminimą. Tai kolekciniai ir itin reikšmingi kūriniai, liudijantys litvakų kūrybos svarbą čia – Lietuvoje ir ten – Svetur.
Parko galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki sausio 10 d.
„Pasikalbėkime“
XX amžiaus pradžioje Lietuva europietišką madą stebėjo pro rakto skylutę – smalsiai ir su troškimu, tačiau turėdama ribotą prieigą. Šiandien mūsų šalies kūrėjai jau žvelgia pro plačiai atvertą langą, galėdami ne tik neribotai stebėti naujausias tendencijas, bet ir dalyvauti jų kūrime.
Parodoje „Pasikalbėkime“ rodoma šalies mados evoliucija nuo XX a. pr. iki šių dienų. Žvelgiama ir į ateities mados vizijas. Raktinis parodos elementas – veidrodis, kuris simbolizuoja tiek praeities mados atspindžius, tiek dabarties tendencijas ir ateities įžvalgas.
Prasidėjusi dirstelėjimu pro rakto skylutę paroda išsiplečia iki laisvo žvilgsnio pro plačiai atvertą langą į ateitį, kviesdama lankytojus diskusijai, kaip toliau vystysis Lietuvos mada. Vienas esminių parodos tikslų – atspindėti visuomenės socialinį-kultūrinį ir ekonominį gyvenimą, kurį išduoda mados pokyčiai laikui bėgant. Šiame kontekste svarbus vaidmuo tenka drabužiuose atsispindinčioms moterų išlaisvėjimo ir politinio pasipriešinimo okupacijos laikotarpiu idėjoms. XXI amžių reprezentuojančioje parodos dalyje akcentuojamos belytės mados tendencijos, kurios simbolizuoja šiandienos visuomenės siekį kurti lygybės principais grįstą ateitį. Šios tendencijos atspindi ne tik mados pasaulio evoliuciją, bet ir platesnius pokyčius visuomenėje, kur individualumo ir saviraiškos laisvė tampa vis svarbesniais vertybiniais orientyrais.
Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki kovo 30 d.
Kazimieras Švainauskas: „Čiurlionio pėdos, Švainausko akys“
Paroda, skirta 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms, kviečia lankytojus leistis į kelionę, kurioje atsiskleidžia dviejų menininkų – M. K. Čiurlionio ir K. Švainausko – pasauliai, susijungiantys lietuviška tapatybe ir kultūriniais ryšiais.
K. Švainausko kūriniuose susipina realistinis stilius ir subtili pagarba istorijai. Jo grafika, sukurta naudojant medžio ir linoleumo raižinio technikas, pasižymi aiškia kompozicija, kruopščiu linijų piešiniu ir juodų bei baltų plotų dermės estetika. Dailininkas buvo aktyvus lietuviškos kultūros puoselėtojas Lenkijoje: ilgametis lietuvių laikraščio „Aušra“ meninis redaktorius, prisidėjęs prie M. K. Čiurlionio atminimo įamžinimo. Jo pastangomis buvo sukurtos paminklinės lentos M. K. Čiurlioniui Varšuvoje ir Pustelnike, o šias istorines vietas jis vėliau įamžino ir savo raižiniuose.
Parodoje „Čiurlionio pėdos, Švainausko akys“ eksponuojami K. Švainausko kūriniai, kurti keliaujant M. K. Čiurlionio pėdomis Lietuvoje ir Lenkijoje. Eksponuojami kūriniai iš M. K. Čiurlionio namų-muziejaus rinkinio, kuriuos muziejui padovanojo pats dailininkas. Ši paroda ne tik pasakoja apie M. K. Čiurlionio pasaulį, bet ir atskleidžia K. Švainausko indėlį puoselėjant lietuvišką kultūrą Lenkijoje. Tai meninis dialogas, jungiantis Lietuvos ir Lenkijos kultūras, paveldą ir istoriją, kviečiantis įprasminti bendrą abiejų menininkų kelionę.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki kovo 12 d.
Parodų ciklas „Čiurlionis ir dizainas“: Monika Žaltauskaitė Grašienė-Žaltė ir Kipras Mašanauskas: „Atminties ritmas“
Projekto tikslas buvo transformuoti M. K. Čiurlionio vinjetes, eskizus ir panaudoti juos audinių dizaine bei garsuose. Šio menininko gebėjimas kurti tarpdiscipliniškai buvo įkvepiantis ir pasirodė labai aktualus šiandieniniame meno kontekste.
Instaliacijoje susijungia čiurlioniškasis vaizdas ir garsas, kuriuos autoriai meistriškai transformuoja, perkurdami jo formas, ritmus, pasikartojimus, erdviškumą. Ritmas – šių kūrinių pagrindas – čia veikia ir konceptualiai, ir technologiškai išaudžiant audinį bei skaitmenizuojant garsus ir vaizdus, taip siekiant sukurti erdvinį garsą. Asmeniškas ir unikalus abiejų autorių požiūris yra labai svarbus kuriant bendrąjį mūsų savosios tapatybės suvokimą ir pasaulinės žmogiškosios vienybės ritmą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki kovo 30 d.
„Kolekcininkai. Edvardo Mickevičiaus dekoratyvinių lėkščių kolekcija“
Pirmoje šios serijos parodoje „Kolekcininkai: Edvardas Mickevičius: dekoratyvinių lėkščių kolekcija“ pristatoma daugiau nei 230 išskirtinių lėkščių iš asmeninio kolekcininko rinkinio, kurį jis kaupia nuo 1985 m. – jau beveik 39 metus. Iš daugiau nei 1000 per šį laikotarpį sukauptų lėkščių parodai atrinktos pačios įdomiausios – rankų darbo, įvairių formų, dydžių ir dekoravimo technikų lėkštės iš skirtingų pasaulio šalių.
Parodoje pristatoma dekoratyvinių lėkščių kolekcija, kurios eksponatai daugiausia surinkti Europoje, tačiau ekspoziciją papildo ir pavyzdžiai iš Azijos šalių bei Amerikos. Kolekcijos lėkštės, – tiek asmeniškai įsigytos kolekcininko, tiek gautos kaip dovanos iš draugų ir kolegų, – atspindi įvairialypę kultūrinę ir meninę raišką. Eksponuojamos lėkštės pasižymi savo paskirčių ir dizaino įvairove: antikvarinės ir šiuolaikinės, dekoratyvinės, sieninės, kabinetinės, stalo, servizų, proginės, autorinės bei vienetinės. Atlikimo technikos varijuoja – nuo porceliano ir fajanso iki akmens masės, terakotos, metalo, stiklo bei medžio. Kiekvienas eksponatas kolekcininkui yra ne tik materialus objektas, bet ir reikšmingas gyvenimo istorijos bei idėjų liudijimas, atspindintis jau praeityje likusio laikotarpio dvasią ir išliekantis per kolekcininko aistrą bei jo paliktą kultūrinį pėdsaką.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki kovo 30 d.
Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė: „Matoma nematoma“
Paroda „Matoma nematoma“ kviečia žiūrovus į unikalią tarpdisciplininę kelionę, kurioje susijungia mokslo ir meno pasauliai. Šioje parodoje autorė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė tyrinėja technologijų ir meno persipynimus, demaskuoja nematomus gyvenimo aspektus per įvairias perspektyvas ir kūrybinius procesus.
Paroda taip pat nagrinėja mūsų ryšius su anksčiau gyvenusiais protėviais, kaip giją, siejančią laikus, kultūras ir žinias. Būtent čia atsiskleidžia matomo ir nematomo dualumas – kai menininkės sukurti kūriniai tapo savotišku tiltu, jungiančiu praeitį su dabartimi ir atskleidžiančiu kūrinių idėjas bei jų atsiradimo procesus – dažnai aklajame taške, kur kūrybai prireikia drąsos ir eksperimentų.
Naudojamų technikų įvairovė – šilkografija, žakardinis audimas, kompiuterinis siuvinėjimas, autorinės technikos – atskleidžia platų kūrybiškumo spektrą, kuriame technologija ir tradicija susijungia ir formuoja unikalius meninius pasakojimus.
„Matoma nematoma“ – tai kvietimas leistis į gilesnį pažinimą ir dialogą apie tai, kas iš tiesų yra matoma ir kas slypi paraštėse, ten, kur mokslo ir meno sinergija per estetinę prizmę gali atskleisti pasaulio grožį ir sudėtingumą.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki vasario 11 d.
„AUDRIUS PUIPA. FIKCIJA IR DOKUMENTIKA“
Audrius Puipa kūrė didžiules – ne formato prasme, o personažų skaičiumi – ir sudėtingo veiksmo mizanscenas. Savo darbais, sąmoningai ar pasąmoningai jis stengėsi uždokumentuoti tuo metu negrįžtamai kintančią socialinę ir fizinę aplinką.
Savo šmaikštumu kai kurios dailininko buitinės scenos artimos XVII a. pirmosios pusės žanrinei tapybai – bambocciata (it. kvailiojimas). Tokio pobūdžio kūriniai vaizduoja komiškas valstiečių, kareivių, žemiausių socialinių sluoksnių atstovų pasilinksminimų, išgėrimų, peštynių scenas. Audriaus Puipos akvarelės ir grafikos darbai, kaip ir šio žanro paveikslai – nedidelio formato, pasižymi realistine atlikimo maniera, interjero ir natiurmorto žanrų sampyna.
Menininko stilių galima pavadinti puipizmu arba magišku realizmu, kur realūs ir sufantazuoti dalykai pinasi į vieną sceną. Kiekvienas paveikslas turi ypatingą laiko pajautą, kuri ženklina ne tik pagrindinę sceną, bet turi ir užkulisius, paralelinius gyvenimus, sąsajas su praeitimi. Paveiksluose visada kirba paslaptingas gyvenimas, kurio liudininku žiūrovas gali tapti. Tai, kas vyksta, nėra tik žavinga, įamžinimo verta akimirka. Įvykiai dažnai rutuliojasi ne viename, o keliuose erdvės lygiuose.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki vasario 1 d.
Petras Rakštikas: „PAVEIKSLIUKAI“
Parodoje pristatomos knygelės tekstai ir piešiniai sukurti 2022 m. pradžioje. Vėliau ji buvo šiek tiek koreguota ir paruošta spaudai 2024 m. pabaigoje.
Paroda apjungs pastelės technika kurtus meno kūrinius bei keramikos darbus. Pastelės parodai buvo sukurtos 2024 m. vasaros pradžioje, o keramikiniai darbai gimė keliais etapais tų pačių metų antroje pusėje.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki vasario 9 d.
„ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Dvarų kultūros paveldas“
Paroda supažindins lankytojus su „Aušros“ muziejuje sukaupta išskirtine dvarų kultūros paveldo kolekcija bei jos patekimo į muziejų aplinkybėmis. Parodoje bus apžvelgiamos kryptingos muziejaus pastangos tarpukariu aktualizuoti dvarų kultūrinio palikimo reikšmę, pristatomas 1940–1943 metais nacionalizuotuose dvaruose organizuotas kultūros vertybių registracijos ir apsaugos procesas bei „Aušros“ muziejaus vaidmuo jame.
Parodoje bus eksponuojamos dvarų kultūros vertybės iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių – nuo Beržėnų dvaro raktų iki vertingų XVIII–XIX a. porceliano dirbtinių, paveikslų, skulptūrų, baldų. Kai kurios iš šių vertybių visuomenei bus pristatomos pirmą kartą. Parodoje sukurta stilizuota dvaro interjero rekonstrukcija atspindės XIX a.–XX a. I p. Šiaurės Lietuvos regiono dvarų vaizdą, to meto bajorų kasdienybę, jų meninį skonį ir išsilavinimą, domėjimąsi Vakarų Europos kultūros naujovėmis ir reikšmingai papildys Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje veikiančią ekspoziciją „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki balandžio 13 d.
Saulius Paukštys: „Vaizdai ir Regėjimai“
Parodoje eksponuojami S. Paukščio kūriniai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus – Fotografijos muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, MO muziejaus rinkinių, Ramučio Petniūno kolekcijos ir autoriaus archyvo. Fotomenininkas avangardistas, visuomenininkas ir įvairių meno akcijų organizatorius Saulius Paukštys (g. 1964 m. Vilniuje) Lietuvos fotografijos padangėje pasirodė paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį. Pradėjęs fotografuoti klasiokų gyvenimą, studentavimo laikais Kaune 1982–1987 m. rimtai pasinėrė į fotografijos kūrybą, eksperimentus ir savito kūrybinio kelio paieškas. Čia lemiamos reikšmės turėjo pažintys su Arūnu Kulikausku, Gintautu Stulgaičiu, Visvaldu Dragūnu ir įsitraukimas į neformalios „Plėšriųjų“ grupės veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki kovo 2 d.
„Tarpukario moters portretas“
Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skirta paroda atkurė jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodė Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidė to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakojo apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių buvo kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje buvo pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat buvo aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki sausio 26 d.
Teodoras Grotusas ir fotografijos išradimas
2024 m. minime fotografijos išradimo 200 metų sukaktį. Nors oficialus fotografijos gimtadienis – 1839 m., tačiau pirmasis neišnykstantis fotografinis atvaizdas buvo sukurtas dar 1824 m. Žmonija iki tol jau beveik pustrečią tūkstantį metų žinojo fotografinio vaizdo atsiradimo reiškinį ir buvo sumaniusi prietaisą tam vaizdui „sugauti“ – kamerą obscurą (camera obscura), tačiau tik XIX amžiaus chemijos ir fizikos mokslo pasiekimai leido suprasti, kaip šį vaizdą – fotografinę projekciją – užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją.
Nedaugelis šiandien žino, kad prie šio išradimo reikšmingai prisidėjo ir vieno iš iškiliausių Lietuvos mokslininko, išradėjo Teodoro Grotuso (1785–1822 m.) fotochemijos srities moksliniai atradimai.
Tai paskatino ne tik išsamiau patyrinėti ir pristatyti visuomenei šio išradėjo indėlį į pasaulinį fotografijos technologijos atradimą, bet ir atkreipti dėmesį į kitus Lietuvos fotografijos eksperimentatorius, inovatorius ir jų veiklą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 31 d.
[S]MĖLY. Jungtinė menininkų paroda
Parodos ⦋S⦌MĖLY pavadinime užkoduotas metaforinis Klaipėdos krašto mėlis, telpantis viename kvadratiniame paplūdimio smėlio metre. Keturių dalyvaujančių autorių temos aprėpia plačius vizualius horizontus, simbolinius jūrinius naratyvus ir atliekamus tyrimus bei eksperimentus laboratorijose ar dirbtuvėse. Meno ir mokslo simbiozė tyrinėja tarpusavio santykį su aplinka ir savimi, taip pat – klimato kaitos, tvarumo, laiko, erdvės, garso ir spalvos pažinimą įvairiu formatu ir medžiagiškumu. Meninės kalbos pasirinkimas – gamtos formos ir objektai: gintaras, smėlis, smilga, jūrinis dumblis. Gamtiniai kontūrai apjungia ir kviečia atkreipti dėmesį į besikeičiantį pasaulį, kai meno kūrinys tampa edukatyvia ir interaktyvia forma mokslinio pobūdžio turinio perteikimui.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki sausio 19 d.
Liudvikas Natalevičius: „Tylėjimai“
Kūrėjo 70 metų jubiliejui paminėti skirtoje parodoje – niekur iki tol neeksponuoti kūriniai. „Aš niekada nekabinu jau kur nors rodytų darbų. Tik naujus ir niekada anksčiau nerodytus“,- yra sakęs menininkas.
Tyla – tai būsena, tylėjimas – veiksmas. Naujausiuose tapytojo Liudviko Natalevičiaus darbuose – prijaukintas tylėjimas. Ne veltui šie darbai neturi pavadinimo, jie ir yra tylėjimas. Tylėjimas kaip laikas. Tylėjimas kaip vieta. Ir tylėjimas kaip jausmas.
Per abstrakciją, per šviesostamsos, pradžiospabaigos (rašyti, pasak autoriaus, reikia vienu žodžiu, nes tai – kaip tos pačios lazdos du galai) tunelius drobės kaip koordinatės, fiksuojančios būseną, kur gali ateiti ir kuriam laikui pasilikti tyloje.
„Į žiūrinčiojo akių tinklainę patenka juodai raudonas srautas. Vos alsuojantis, jis virpa, banguoja. Šio srauto sūkūryje susispiečia šviesos kamuolys, kuris sprogsta su jėga, primenančia čiaudulį. Būtybė atsispaudžia atmintyje lyg fosilijos atspaudas. Toji būtybė rymo palenkusi galvą. Apima jausmas, kad tas, kas žiūri, sujungtas su rymančia būtybe tylos tiltu. Ir abu žino, kad susitiko laiku, kuris buvo skirtas susitikimui.“ (Audronė Urbonaitė)
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki sausio 19 d.
„Polyrabbit.Duplicate“: „Skaitmeninė katastrofa“
Kūrėjų duetas „Polyrabbit.Duplicate“ agresyviai ir drąsiai aproprijuoja animacinių filmų bendravaizdžius, įvaizdina kultūrinius memus, socialines realijas, neva savąsias patirtis paverčia komiksų pasakojimais. Kita vertus, šių tapybos darbų komiksais, animaciniais filmais, iliustracijomis ar reklamomis nepavadinsi.Tapybinėje dueto praktikoje svarbus ekspresyvios, brutalios tapybos ir ironijos santykis, įvardinamas creepy (nejaukumą sukeliančiais, angl.) figūratyvizmu. Katastrofa parodoje suvokiama kaip neprognzuojamas tapybos materijos poveikis animaciniam vaizdiniui, postuluotas filosofo Gilles Deleuze „Jutimų logikoje“, Francis Bacon‘o kūrybos analizėje.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki sausio 19 d.
Priartintas peizažas. XVI–XIX a. Vakarų Europos meistrų grafika iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių
Parodą sudarantys keturi teminiai blokai „Simbolių peizažas“, „Atidus žvilgsnis: langas į gamtą“, „Peizažo ilgesys“, „Urbanistinis kraštovaizdis: nuo topografijos prie vizijos“ atskleidžia vis kitas peizažo reprezentacijas senųjų meistrų graviūrose. Parodoje tyrinėjami įvairūs landšafto ir gamtos vaizdų tipai, atsispiriant nuo nedidelio žavingo vaizdo kompozicijos fone iki milžiniškos panoramos, nuo trumpalaikės konkretaus augalo gyvenimo akimirkos fiksavimo iki didingos amžinybės vizijos. Besikaitaliojanti mikro- ir makrožiūra suteikia pasirinktai temai vis naujų probleminių aspektų. Eksponuojami pavieniai estampai ir iliustracijos, atspaudai iš albumų ir aplankų, teminių ciklų, botanikos atlasų ir piešimo mokymo vadovų. Parodoje pristatomas platus Vakarų Europos menininkų kūrinių spektras: garsiųjų Nyderlandų, vokiečių, italų ir prancūzų raižytojų tiražinės graviūros buvo mėgstamos ir paklausios, jomis didžiavosi bibliotekų kolekcijos, grafikos kabinetų rinkiniai.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki balandžio 13 d.
2024-aisiais jubiliejus ir svarbias gyvenimo bei kūrybos sukaktis minėjusių Utenos rajono tautodailininkų šventinė paroda
Šiaudiniai sodai, audiniai, nėriniai ir megzti žaisliukai, riešinės, paveikslai ir drožiniai, odos ir keramikos dirbiniai bei kiti kūrybiniai darbai pasitiks visus, lankysiančius parodą.
Jaukią šventinę nuotaiką kurs ne tik ypatingos ir puošnios Muziejaus, šiemet taip pat minėjusio 95-erių metų veiklos sukaktį, erdvės, bet ir vaško žvakių šviesos, medaus ir žolelių arbatų aromatai.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki sausio 10 d.
„AKMENINIAI METAI“
Ar galite patikėti, kad žmonės kirvį „sugalvojo“ prieš kelis šimtus tūkstančių metų? Kertamasis įrankis buvo bene pirmasis dirbinys, kurį pasigamino protėviai. Tai įvyko akmens amžiaus epochoje, kurią dabar archeologai vadina paleolitu. Tačiau tik prieš kelias dešimtis tūkstančių metų (mezolite) buvo sugalvota įtverti kirvį ir imta gaminti rankenas iš rago ar medžio. Taip kirviu dirbti buvo gerokai lengviau. ~5000 m. pr. Kr. (neolite) – išvystoma paviršiaus gludinimo technika. Akmens amžiaus pabaigoje (~2000 m. pr. Kr.) kirvių jau būta pačių įvairiausių formų ir dydžių. Galiausiai išrasta ir gręžimo technika, kuri leido padaryti skylę kotui įtverti. Tam naudodavo tuščiavidurį kaulą, smėlį ir vandenį. Yra randami kirvukai su nebaigtomis gręžti skylėmis, taip pat aptinkamos ir pačios išgrąžos.
Akmeniniai kirvukai ir kiti to meto akmeniniai dirbiniai galėjo turėti ne vieną paskirtį – buvo naudojami žemei dirbti, medžiui kirsti, medžioklėje, karyboje, buityje, nešiojami kaip reprezentacinis ar statuso ženklas. Itin įdomūs yra apeiginiai kirviai, naudoti įvairiems, greičiausiai su derliumi susijusiems ritualams.
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks sausio mėn.
Pranas Domšaitis: „Jos / Jo figūra“
Parodoje susipina du klasikinės tapybos žanrai – portretas ir peizažas, siekiant išryškinti skirtingiems geografiniams kraštovaizdžiams būdingus spalvinius niuansus ir portretuojamų, daugiausia moterų, atvaizdų etnografiškumą. Šiuolaikiniu postkolonijiniu požiūriu tai kritinio apmąstymo reikalaujantis žvilgsnis į Kitą kultūrą ir žmogų, tačiau klimato kaitos iššūkių akivaizdoje natūralios gamtos peizažai neabejotinai kelia susižavėjimą. Tapatybės klausimai iškyla ir bandant charakterizuoti paties Domšaičio – užsieniečio be tėvynės (vok. Heimatlose Ausländer) – portretą.
Dailininko kūrybinis palikimas, pristatomas šioje parodoje, liudija, kad iki pat šių dienų tarp kalbų ir kultūrų, identitetų ir geografijų migruojantis (meno) pasaulis nuolat konfrontuoja su „jie” ir „mes” skirtumais grįsta savimone, susiduria su vizualinės kalbos kodais, turinčiais gilias (ideologines) tradicijas Vakarų kultūroje.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki vasario 9 d.
„Jurgio Mikševičiaus pasauliai“
Tai pirmas tokios didelės apimties Australijoje kūrusio lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas Lietuvoje. Šimtųjų dailininko gimimo metinių proga Australijoje plačiai nuskambėjo jo kūrybinis fenomenas, surengta nemažai asmeninių parodų Luroje, Manlyje, Baterste.
Dailininko kūrybinis palikimas – peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicjos, piešiniai. Paveiksluose išreikšta intensyvi emocinė būsena, giminiška vokiečių ekspresionistų Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Karlo Schmidto-Rottluffo, Erico Heckelio kūrybai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Pauliaus Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Daugialypėje menininko kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 28 d.
„Juslės ir jausmai“
Džiaugiamės, liūdime, pykstame, mylime, juokiamės, verkiame, bijome ar nerimaujame – įvairiausius jausmus išgyvename kasdien. Žmoguje verdančios emocijos ir jas sustiprinantys penki pojūčiai (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas) nuo seno traukė mąstytojų bei atidžiai pasaulį stebėjusių kūrėjų dėmesį.
Pavaizduoti turtingą, sudėtingą ir painią žmogiškųjų jausmų paletę nebuvo lengva. Pasitelkiant perspektyvos, šešėlių ir spalvos valdymo įgūdžius pavykdavo sukurti įtaigius daiktiškus pavidalus, tačiau norint atskleisti veikėjų jausenas, psichologinį būvį, reikėjo gerokai daugiau pastangų ir jautrumo. Padėtį apsunkindavo ir tai, kad ilgą laiką laisva jausmų raiška meno kūriniuose nebuvo pageidaujama. Štai didelį pelną dailininkams nešdavusiuose reprezentaciniuose kilmingųjų portretuose emocingos išraiškos laikytos nederančiomis, žeidžiančiomis orumą ir trikdančiomis atvaizdo paminkliškumą. Kita vertus, jausmai galėjo nevaržomai lietis mitologinėse, religinėse scenose ar nusistovėjusių moralinių bei visuomenės normų mažiau paisiusių žemesniųjų sluoksnių atstovų portretuose. Ilgainiui, modernėjant gyvenimo būdui, labiau domintis žmogaus psichologija, vystantis psichoanalizės mokslui, atvirų emocijų dailininkų darbuose daugėjo, o kūrėjai imti liaupsinti už gebėjimą įtikinamai perteikti nuotaiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 4 d.
„Tai kokia gi čia klinika?“
Parodoje pasakojama apie dabartinės galerijos patalpose XIX a. pabaigoje veikusias Vilniaus universiteto Terapijos, Chirurgijos ir Akušerijos klinikas. Lankytojai susipažins su pacientų ligų istorijomis, išvys to meto medicinos diagnostikos instrumentus, klinikose dirbusių medicinos daktarų mokslo darbus, garsiausių XIX a. Vilniaus gydytojų portretus, anatominius piešinius ir kaltūną – anuomet laikytą nepagydoma liga.
LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma paroda „Tai kokia gi čia klinika?“ kvies lankytojus paminėti Vilniaus universiteto Terapijos klinikos 220-ąsias metines ir Vilniaus universiteto klestėjimo simboliu tapusį charizmatiškąjį mokslininką prof. Andrių Sniadeckį, XIX a. pirmoje pusėje telkusį šviesiausius protus. Jam atminti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija jau daugiau nei dešimtmetį organizuoja Andriaus Sniadeckio skaitymus.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 16 d.
„NSRD: informacija apie transformuotą situaciją“
Ši paroda skirta įvairiems su latvių muzikos ir meno grupe NSRD (latv. „Nebijušu sajūtu restaurēšanas darbnīca“ – „Neišjaustų jausmų restauravimo dirbtuvės“) susijusiems bendradarbiavimo projektams pristatyti. NSRD 1982 m. įkūrė poetas, dailininkas Juris Boiko ir architektūros teoretikas Hardijs Lediņš. Vėliau prie jų prisijungė muzikantai Inguna Rubene (Černova) ir Mārtiņš Rutkis, o įvairius meninius projektus padėjo įgyvendinti architektai Imants Žodžiks ir Aigars Sparāns, be to, daugelyje grupės projektų dalyvavo dar platesnis dalyvių ratas. Tiesa, NSRD galima priskirti ne visus bendrus jai artimų žmonių kūrinius. Šioje parodoje tyrinėjame įvairius nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio iki 1989 m. vykusių kūrybinių mainų momentus, kuriuos sieja bendros įtakos, idėjos ir dėmesys naujoms kultūros formoms.Nepaisant sovietmečio suvaržymų, šiais ilgalaikiais bendrais projektais tyrinėtas kraštutinis avangardas, njuveivo (angl. New Wave) ir postmodernizmo estetika. Parodoje pristatomas platus darbų spektras nuo literatūros, poezijos ir muzikos įrašų, 8-ojo dešimtmečio viduryje tapusių NSRD veiklos pagrindu, iki 9-ojo dešimtmečio njuveivo muzikos, akcijų, architektūrinių pasiūlymų, postmodernaus dizaino, diskotekų, videoperformansų ir „apytikslio meno“.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki vasario 23 d.
„Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“
Parodoje pristatomi devyni žymiausio Lietuvos optinio meno meistro Kazio Varnelio (1917–2010) tapybos darbai ir beveik šešios dešimtys Panevėžio kraštotyros ir Nacionalinio muziejų kolekcijose saugomų audinių – lovatiesių, kapų, marškų, „divonų“ ir kt. Vėlyvojo modernizmo atstovo geometrinių abstrakcijų kompozicijos gretinamos su šimtamete autentiška optinių raštų tekstilės tradicija.
Dailininkas Kazys Varnelis gimė Alsėdžiuose dievdirbio ir tapytojo Kazimiero Varnelio bei audėjos Teofilės Domarkaitės-Varnelienės šeimoje. Vaikystėje ir vėliau patirtas liaudies meno poveikis giliai įsirėžė į būsimo menininko sąmonę, tapo stipriu pagrindu tolimesnei moderniai jo kūrybai. Gyvendamas Čikagoje, jis ėmė tapyti geometrinius motyvus, kurie netiesiogiai siejosi su liaudies meno ornamentų raštais: kryželiais, apskritimais, kvadratais. Savo kūryboje juos naudojo kaip simetriškai pasikartojančius formos elementus, sukuriančius tarsi muzikinį drobių ritmą.
Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3) veiks iki sausio 26 d.
Rimaldas Vikšraitis: „Atgal į vaikystę“
Vaikystės tema fotografui Rimaldui Vikšraičiui nesvetima, tačiau ji niekados nebuvo sąmoningu kūrybos taikiniu. Ši paroda yra bandymas vaikystės pasakojimą lyg mozaiką sulipdyti iš pavienių fotografijų. Nepaisant tam tikro fragmentiškumo, autorius jame lengvai atpažįstamas: vieniems kaip didžiausio Europos fotografijos festivalio Rencontres d’Arles (Arlio susitikimai) laureatas (2009, Metų atradimas), kitiems − kaip paprastas to krašto gyventojas, turėjęs pomėgį fotografuoti.
Vikšraičio fotografijose laikas teka lėtai. Ne išimtis ir vaikų kasdienybė. Atrodo, lyg fotografuota gerokai seniau, nei būta iš tikrųjų. Skurdaus ir paprasto provincijos gyvenimo atspindžiai nukelia mintimis į protėvių laikus, kai meilė vaikams ir jiems skiriamas laikas buvo matuojami kitaip. Kai vaikystė buvo kitokia.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki birželio 1 d.
„Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“
Šioje parodoje eksponuojami kūriniai priklauso dviejų tapybos mokyklų – Florencijos ir Venecijos – meistrams. Žavėjimasis Antika, spalvų plastika, idealizuoto grožio žmonių vaizdavimas – tai bene garsiausio Florencijos dailininko, novatoriaus Sandro Botičelio (Sandro Botticelli, tikr. Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi, 1445–1510) kūrybos bruožai. Jie puikiai matomi darbe „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“.
Venecijos mokyklos meistrai garsėjo spalviniais kontrastais, dinamiškumu ir realistiniu žmonių vaizdavimu. Būtent Venecijos mokyklos paveikslai XV–XVI a. buvo populiariausi ir valdovų bei didikų dvaruose geidžiamiausi meno kūriniai, dėl kurių varžėsi monarchai nuo Portugalijos iki pat Lenkijos, Lietuvos ar Švedijos. Parodoje galima išvysti ryškiausių Venecijos mokyklos tapytojų Vidurio Rytų Europoje saugomus darbus: Ticiano (Tiziano, tikr. Tiziano Vecellio, 1488/1490–1576) ir jo dirbtuvės „Meilės alegoriją“, dirbtuvės paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“, Pariso Bordonės (Paris Paschalinus Bordone, 1500–1571) kūrinį „Diana ir Kalista“ ir Palmos Jaunesniojo (Palma il Giovane, tikr. Jacopo Negretti, 1548–1628) drobę „Juozapas ir Potifaro žmona“.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki vasario 23 d.
Algimantas Kunčius: „Įsiklausymai“
Parodoje „Įsiklausymai“ pristatomos A. Kunčiaus fotografijos, kuriuose autorius neskubriu žvilgsniu stebi gamtos motyvus – „Dievo kūriniją“. Neskubėdamas laukia debesų konfigūracijos ar pavasario šviesos palytėtų sausuolių kompozicijos, kuri fotografijos lakšte pavirstų į tobulai susidėliojusią šešėlių ir šviesos žaismę. „Reportažinis stilius man neegzistuoja“, – viename interviu yra sakęs Algimantas Kunčius. O tai nurodo į autoriaus siekį fotografuojant sustoti ir sulėtinti laiką. Nesiverčiant per galvą gaudyti reikšmingiausią momentą, bet būti kartu su savo artima ir stebima aplinka, kantriai laukti ir fotokameros užraktą nuspausti tik tada, kai aplinka sudėlioja optimaliausią savo atvaizdą. Kai kasdienybės ir gamtos fragmentai bei detalės išsidėsto tokia tvarka, kuri fotografiniame atspaude atgis savo kerinčiu tobulumu. A. Kunčiaus atspaudų kokybiškumas dera ir su muzikalumu, šviesotamsos ritmais ir tonų pulsacija. „Fotoaparatas man tapo instrumentu „sugroti“ Vilnių ir savąjį laiką“, – sako menininkas. Ir tokie ciklai, ir pavienės fotografijos, kurios rodomos šioje parodoje, gali gimti tik tada, kai esi santarvėje su savo laiku, kai susipina pauzės ir pastebėjimai, kai įsiklausymas eina kartu su nustebimu.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki sausio 11 d.
Linas Jusionis: „Resort“
Parodą pavadindamas „Resort“ (pirminė reikšmė angl. k. – „Kurortas“) autorius ne tik apibendrina paveiksluose konstruojamų peizažų lokaciją ar dekadentišką nuotaiką; susimąstydamas apie šį žodį kaip veiksmažodį, reiškiantį atsitraukimą ar paskutinės galimybės griebimąsi, jis taip pat galvoja apie jame slypinčią nusivylimo ar pralaimėjimo konotaciją. Žvelgiant į egzistencialistų ir romantikų pamėgtą alpių peizažą kyla minčių apie La Belle Époque pabaigą ir Stefano Zweigo „Vakarykščio pasaulio“ nuotaikas, bylojančias apie paraleles tarp to laiko ir šių dienų konfliktų persmelkto pasaulio. Šios mintys taip pat kursto nežinią dėl esamos tvarkos tvarumo. Malonumas, nuovargis ir nerimas persipina, o šis prieštaringumas atliepia autoriaus mėgstamą kūrinio patirties neapibrėžtumą. Šiame kontekste juntamas ir lengvas humoras bei susižavėjimas pastebėta ar paties sudėliota situacija.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus G. 39, Vilnius) veiks iki vasario 24 d.
Maciej Gąbka: „Vartotojo patirtis“
Personalinėje parodoje „Vartotojo patirtis“ Maciej Gąbka pristato naujausius savo darbus – reljefus ir skulptūras – iliustruojančius žmogaus ir daiktų santykį, atsirandantį per jų fizinę pažintį. Pavadinimas yra susijęs su terminu „vartotojo patirtis“ (angl. „User Experience“, UX), apibūdinančiu bendrus jausmus ir įspūdžius, kuriuos žmogus patiria sąveikaujant su kasdieniniais produktais, paslaugomis ar sistemomis. Ji apima ne tik funkcionalumą ir patogumą naudotis, bet ir emocinius, estetinius ir kontekstinius aspektus. Kiekvieną kūrinį lydi komentaras, pagrįstas moksliniais tyrimais, kuris aptaria ir įprasmina konkrečius standartus ir aiškina normatyvinio elgesio reprezentacijas. Parodoje perteikiamas mūsų įprastas gyvenimas, kuriame bet koks elgesys, vertinamas kaip peržengiantis normos ribas, yra pastebimas ir sukelia tam tikras pasekmes. Ekspozicijos objektais atskleidžiama, kaip mes laikomės nusistovėjusių taisyklių ir suprantame pasaulį per normatyvinius filtrus, leidžiant žiūrovams įžvelgti sąsajas tarp parodos kūrinių ir savo asmeninės kasdienės patirties. Menininko vaidmuo čia tampa panašus į dizainerio darbą, kuris įprastų daiktų formas konstruoja remdamasis statistika ir vizualinės kultūros stebėjimais. Tuo tarpu „Vartotojo patirties“ tikslas tampa – užtikrinti, kad sąveika tarp žmogaus ir produkto, šiuo atveju žiūrovo, būtų intuityvi ir veiksminga, taip didinant naudotojų įsitraukimą.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki sausio 11 d.
„Naujas muziejuje: peiliukai vaisiams“
Pristatomas peiliukų vaisiams komplektas, priklausęs mokytojos Malvinos Šokelytės-Valeikienės (1898–1981) ir farmacininko Mato Valeikos (1878–1937) šeimai.
Šis XX a. pradžioje Vokietijoje pagamintas bronzinių peiliukų vaisiams rinkinys nėra išskirtinis ar ypatingas – tokius ar panašius įrankius buvo galima rasti dažnos inteligentų šeimos namuose. Vis dėlto, jų savininkų gyvenimo istorijos išties išskirtinės.
M. Valeika buvo ne tik farmacininkas, bet ir knygnešys bei aktyvus visuomenininkas, labiausiai nusipelnęs kaip lietuvybės puoselėtojas ir lietuvių farmacininkų vienytojas. Nuo 1908 m. gyvendamas Giedraičiuose, jis suorganizavo pirmą lietuvišką chorą, įsteigė žemės ūkio draugiją, vartotojų bendrovę „Vilnija“ bei surengė žemės ūkio ir rankdarbių parodą. Nepriklausomybės karo metu M. Valeika suorganizavo partizanų būrį, nupirko jiems ginklų, tačiau buvo suimtas ir įkalintas. Už nuopelnus Lietuvai M. Valeika buvo apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir Nepriklausomybės medaliu. 1935 m. su šeima apsigyveno Kaune, kur dirbo Petrašiūnuose įsigytoje vaistinėje.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus (Pilies g. 17) veiks iki vasario 11 d.
„Maža, daili šventinė kortelė“
Atvirukas – maža, daili kortelė, bėgant laikui tapusi kultūrinio konteksto ir žmogiškųjų santykių liudininke. Sveikinimai buvo siunčiami įvairiomis progomis: vardadienio, Šv. Velykų, Šv. Kalėdų. Pirmasis pasaulyje komercinis kalėdinis atvirukas buvo išleistas 1843 m. Anglijoje. Jame pavaizduota šeima, kelianti tostą už atviruko gavėją, ir užrašas: „Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų“. Ši naujovė greitai išplito po visą Europą ir tapo neatsiejama šventinio laikotarpio dalimi.
Parodoje „Maža, daili šventinė kortelė“ eksponuojami įvairių asmenų XX a. 3–4 deš. siųsti atvirukai ir vizitinės kortelės, operos solistui Kiprui Petrauskui skirti atvirlaiškiai ir telegrama, kompozitoriui Juozui Gruodžiui ir jo žmonai Stasei siųsti sveikinimai, kompozitoriui Jonui Dambrauskui siųsti atvirukai. Šie eksponatai – tai tik maža dalelė KMM fonduose saugomų atvirlaiškių, atspindinčių vyravusią sveikinimų įvairovę ir kintančias tradicijas.
Miko ir Kipro Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki kovo 1 d.
„Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“
Keturi muziejuje saugomi Filomenos Ušinskaitės vitražai iš legendinės vaikų kavinės „Pasaka“, veikusios Kaune 1960–1996 m., tapo parodos portalu į prieštaravimų ir kontrastų pilną vaikystės pasaulį vėlyvuoju sovietmečiu. Meno ir dizaino objektai, eksponuojami kartu su dokumentine medžiaga, kasdieniais daiktais ir gyvais žmonių pasakojimais, kviečia perkratyti asmeninių prisiminimų archyvą ir sugretinti jį su sudėtinga kolektyvine istorine atmintimi.
Trys galerijos aukštai – konceptualūs parodos sluoksniai, sudarantys vientisą patirtinę kelionę nuo didmiesčio mikrorajono daugiabučių kiemo iki mažo provincijos miestelio. Pirmajame aukšte pristatoma legendinės vaikų kavinės „Pasaka“ istorija ir restauruoti vitražai, kurių siužetai kaip simbolinės nuorodos tiek į linksmas (atostogų prie jūros, mėgstamiausių saldumynų), tiek niūresnes (gyvenimas vaikų namuose, tremties prisiminimai) patirtis.
Antrasis aukštas skirtas „Disciplinos maršui“. Čia tyrinėjama sovietinė sistema, kontroliavusi vaikystę švietimo, medicinos, sporto srityse. Vaikas šiuose gniaužtuose tėra ateities projektas, būsimas tobulas pilietis.
Trečiame aukšte pasitinka laisvų nuo propagandos menininkų, dizainerių ir rašytojų kūriniai vaikams, taip pat vaikystės refleksijos meno kūriniuose.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki liepos 27 d.
Eimutis Markūnas: „Transfuzijos“
„Eimutis Markūnas (g. 1959) – įvairiaplanis ir įvairiapusis menininkas, kuriantis vitražus, tapybos, grafikos, video kūrinius, piešinius, fotografijas, instaliacijas, objektus, akcijas. Apie prigimtinį menininko asmenybės vitališkumą ir nesustabdomą kūrybos vyksmą byloja per šimtą viešosiose ir privačiose erdvėse įgyvendintų vitražų bei meninio stiklo objektų, instaliacijų bei akcijų, per pusšimtis personalinių ekspozicijų, aktyvus dalyvavimas įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje. <…>
Būtent tapyboje ryškiausiai atsiskleidžia emocionalusis E. Markūno asmenybės pradas. Kaip svarbiausią raiškos priemonę dailininkas pasitelkia spalvą, šviesą ir gestą. Dinamiška potėpių raiška ant didelio formato drobių, popieriaus, medžio ar gofruoto metalo plokščių, kaip ir spalvos suvokimas, E. Markūno kūryboje kito: nuo aktyvaus kolorito iki monochromijos vaizdiniuose, sukurtuose grafito technika (tapyba grafitu). O energinis šviesos poveikis ir neribota fantazija galingai atsikleidžia meistriškai autorine technika sukurtuose piešiniuose.
Pasak poeto Juliaus Kelero, juose tarsi iš pirmapradžio kosminio gaivalo gimsta žmogiškoji prigimtis. Iš nebūties ar pasąmonės gelmių išnyra bauginantys, bet sykiu hipnotizuojantys vaizdai. Iš chaoso gimsta naujas pasaulis. Eimučio Markūno pasaulis.“ (Danutė Zovienė)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki sausio 18 d.
Povilas Vilutis: „Baimės išpaišymas“
Šioje parodoje pristatomi ankstyvojo laikotarpio ir naujausi Mikalojaus Povilo Vilučio darbai. Greta gerai žinomų 8 dešimtmečio piešinių ir šilkografijų eksponuojama dar niekur nerodyta grafika, piešiniai ir objektai. Ši paroda – tai retrospektyvus paties autoriaus žvilgsnis į savo kūrybą.
Ekspoziciją sudaro trys dalys. Tai XX a. II pusės Lietuvos meno istorijos neatsiejama savastimi tapę ankstyvieji darbai – itin retai rodomi 8 dešimtmečio tušo piešiniai ir šilkografijos, tiksliau, jų replikos. Šiuos kūrinius Vilutis pristato pabrėžtinai efektingai – darbai yra išdidinti skaitmeninės spaudos būdu, ant senojo piešinio užtepti sodrūs akrilo potėpiai išryškina kūrinių ekspresiją.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki sausio 18 d.
Kristina Norvilaitė: „Žaidimai po mėlynu dangum“
Šioje parodoje menininkė keliauja į praėjusius vaikystės, jaunystės etapus, vėl iš naujo atrasdama savo esmę. Raižiniuose kūno judesiai iškalbingi, neatsitiktiniai – jie atspindi jausmus. Vyrauja dinamiška kompozicija, kuri tarsi atliepia visą gyvenimo siautulį, tuo pačiu ir kažką labai svarbaus ir esminio, kas nesikeičia niekada.
„Vaikystės tema mano kūryboje yra pamatinė. Ilgą laiką šios temos vengiau, nes nenorėjau leisti į tą prieštaringai išgyventą pasaulį. Dėka šios kelionės į savo vaiko vidų, tapau kitu žmogumi. Nustojau bijoti savęs, daug ką supratau apie save ir nurimau“, – pasakoja menininkė Kristina Norvilaitė.
Dailininkės darbai sukurti linoraižinio bei mišria technikomis ir atspausdinti ant drobės. Paveiksluose dominuoja ryškios spalvos, išraiškingas linijinis raižinys, energinga kompozicija. Šiuose grafikos darbuose spalvų intensyvumas organiškai dera su minimalistine estetika.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki sausio 12 d.
„ŠAM – 101: pirmųjų kolekcijų pėdsakais. Etninės kultūros paveldas“
Parodos dalyje „Etninės kultūros paveldas“ Šiaulių istorijos muziejuje supažindinama su pagrindinėmis Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcijų formavimo kryptimis: etnografinėmis ekspedicijomis, privačių asmenų muziejui perduotomis pavienėmis vertybėmis ir kolekcijomis, sukauptomis teminėmis kolekcijomis, rengiant muziejaus parodas. Pristatomas „Aušros“ muziejaus pasididžiavimas – Etnografinis archyvas – 2006 m. įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, pasakojama apie asmenybes, kūrusias ir puoselėjusias „Aušros“ muziejų. Parodoje eksponuojama Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių medžiaga. O tarpukariu sukauptų muziejinių vertybių didžiąją dalį galima pamatyti Šiaulių istorijos muziejaus atvirų saugyklų ekspozicijoje.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki balandžio 13 d.
„Ilgiuosi, nežinau ko“
Ar įmanoma ilgėtis nežinant ko? O ilgėtis namų būnant juose? Kaip tik tokį jausmą dar 2005-aisiais filosofas Glennas Albrechtas įvardijo solastalgijos terminu – jis reiškia emocinį ir egzistencinį nerimą, kylantį dėl klimato pokyčių. Lyg būdamas namie susivoktum, kad šios vietos pojūtis kinta arba jau yra negrįžtamai pasikeitęs. Nostalgiška ir gal kiek naivia perspektyva šioje parodoje bandoma minčių ir pirštų galiukais užčiuopti daugialypį, paradoksų kupiną mūsų santykį su gamta, kai į viena audinį susipina grožėjimasis gamta ir jos baimė, išnaudojimas ir meilė, faktai ir tikėjimai.
Kas yra tai, ką vadiname gamta, kur ji prasideda ir baigiasi? Jei išeiname į kiemą, ar ten jau gamta? O parkas ar miškas? O jeigu vaikščiotume Mėnulio paviršiumi – ten irgi gamta? Gamtos koncepcija yra kartu ir fikcija, ir neišvengiama realybė. Mūsų santykis su ja visuomet komplikuotas: jei jis betarpiškas ir juslinis, tai labai ribotas – juk viską jaučiame tik vienu kūnu konkrečioje pasaulio vietoje; o jei santykis mokslinis ir technologinis, tuomet globalesnis, bet medijuotas ir vis tiek neaprėpiantis visumos.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
David Goldblatt: „(Ne)matomos struktūros“
Būdamas be galo jautrus ir atidus apartheido laikotarpio socialinėms problemoms ir po jo žlugimo vykusiems virsmams visuomenėje, Goldblattas visa savo kūryba atskleidžia, ugdo ir liudija kritišką bei sąmoningą žvilgsnį į būtį. Parodoje pristatoma daugiau nei šimtas fotografijų, leidžiančių visapusiškai pažvelgti į Goldblatto kūrybą, įskaitant fotografijas iš svarbiausių jo serijų, tokių kaip Kasyklose, Afrikanai fotografijose, Buksburge, Sovetas ir Struktūros.
Struktūros – tai monumentalus Davido Goldblatto fotografijų ciklas, pradėtas 1983 m. ir tęstas daugiau nei tris dešimtmečius. Jame matyti dar kolonijinį laikotarpį menanti vizuali Pietų Afrikos viešųjų erdvių ir peizažų istorija. Bažnyčių, paminklų, viešųjų pastatų, miesto ir agrarinio kraštovaizdžio fotografijose autorius atskleidžia, kaip visos struktūros atspindi jų kūrėjų ir naudotojų požiūrį bei įsitikinimus. Anot Goldblatto, tai, kokią aplinką kuriame, ypač architektūriniais ir panašiais elementais, „iškalbingai atskleidžia mūsų poreikius, polinkius, įgeidžius ir vertybes“.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki vasario 9 d.
„Dovanoju jums saulėtą meną. Marijos Prymačenko kūrinių kolekcija, evakuota iš Zaporižios srities dailės muziejaus“
Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje. Parodoje eksponuojama šešiasdešimt rinktinių Marijos Prymačenko guašu tapytų kompozicijų iš į Lietuvą atkeliavusios 100 kūrinių kolekcijos. Dalį 1960–1994 m. sukurtų kūrinių nutarta restauruoti ir konservuoti Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 2 d.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė: „Ujei“
Ši paroda atveria naują, iki šiol nematytą E. Čėjauskaitės-Gintalės kūrybos plotmę. Naujausiuose menininkės darbuose nėra literatūriškumo ir poezijos; juose matoma atradimo nuostaba ir troškimas žaisti. Mėgavimasis procesu, kai paprastos formos – sidabrinė vertikalė, vielutė – gula ant plokštumos, virsdamos juvelyriniu piešiniu. Vielutė susipina su kita ir sukuria tūrinę formą, primenančią krepšį ar žvejo bučių, tačiau autorė nesiūlo žiūrovui savo interpretacijų. Metalinės formos jungiasi, sudarydamos sidabro audinį – skarelę, regztę, netgi rūbą. Sidabras pereina į padangą, į plaušus, į ašutus, pinasi akyse, virsdamas formomis. Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia čia – juvelyrikoje užfiksuotas procesas ir gyvybė, žaidimas medžiagomis ir begalinė nuostaba, atsivėrus nesibaigiančioms formų kaitos perspektyvoms. Viso to negalima apibūdinti kitaip, tik žemaitišku žodeliu „ujei“. Ujei – tai ir nuostaba, ir netikėtumas, ir pasidžiaugimas, ir nusivylimas, ir liūdesys. Viename žodyje telpa daugybė istorijų, kurių nebereikia pasakoti.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki vasario 28 d.
Antanas Sutkus: „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“
Antanas Sutkus nomenklatūrai priklausė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kaip paslaugų tai privilegijuotai klasei teikėjas, o vėliau – kaip Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas.
Pasitelkus Sutkaus kaip žurnalisto ir menininko darbus, trys parodos dalys – Kasdienybė, Paradai ir Nomenklatūra – leidžia susipažinti su nomenklatūros gyvenimu ir gyvenimu už jos ribų. Partijos ir atskirų jos narių kvietimu Sutkus fotografuodavo oficialius ir neoficialius renginius, kurdamas iškalbingus valdžios sluoksnių atstovų portretus ir nuotaikingus vaizdus. Mūsų laimei, Sutkus buvo ir yra fotografas, pasižymintis meistriškumu ir atkaklumu. Abi šios savybės lėmė, kad jis išsaugojo ir tas nuotraukas, kurios tiesiogiai nedomino partijos ar nomenklatūros, bet buvo neįprastos arba nebūtų perėjusios pro cenzorių akis. Tai leidžia mums įdėmiau pažvelgti į laiką, kuris, laimei, priklauso praeičiai, nors jo poveikį visuomenei ir šaliai vis dar matome ir jaučiame ir šiandien.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
„Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“
Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, atsidavęs pedagogas, įkvėptas eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs egzilyje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje. 2000-aisiais Amerikos vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ („Tapymo ant stiklo menas“) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.
Albinas Elskus nuolat ieškojo naujų vitražo komponavimo principų, kūrė kamerinio formato eksperimentinius darbus, kuriuose klasikinė tapyba intriguojančiai dera su popartu, fotorealizmu ar ekspresyviąja tapyba. Jis buvo nepralenkiamas meistras sulieti, regis, nesuderinamus elementus – fotorealistinį portretą ar gamtos motyvą su abstrakčiomis ritmiškomis struktūromis. Studijavo senąją dailę, sėmėsi iš jos įkvėpimo, tačiau kūrė savam laikmečiui, postmodernistinėmis citatomis atiduodamas pagarbą klasikiniam menui.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“
Nuo XIII a. Baltijos jūroje prie Danijai priklausiusio Skonės pusiasalio prasidėjus didžiajai silkių žūklei, ėmė formuotis svarbūs prekybiniai ryšiai tarp uostamiesčių, o europiečio mitybos racionas pasipildė nauja žuvies rūšimi. Svarbu pažymėti, jog silkė migruojanti, nenuspėjama žuvis. Silkė tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo Baltijos jūroje, kol galiausiai pasitraukė iš jos. Prekybos silkėmis monopolis XV a. buvęs Hanzos sąjungos rankose vėliau persikėlė į Nyderlandus, o XIX a. pradžioje – į vakarinę Norvegijos pakrantę ir šiaurinę Jungtinės Karalystės dalį. XIX a. silkei užplūdus vakarinius Norvegijos krantus, pakrantėse ėmė vystytis su silkių žūkle, apdorojimu ir jos prekyba susiję verslai. To pagrindu kūrėsi net nauji pakrančių miestai. Norint išsaugoti silkės maistingąsias savybes buvo būtinas žuvies konservavimas. Pats populiariausias būdas – sūdymas druskoje, kuris pratęsė jos vartojimo laiką. Dėl to silkę buvo galima gabenti dideliais atstumais. Suprasti, kaip į šį kontekstą ir rinkoje atsiradusią „naują valiutą“ reagavo XIX a. Baltijos regiono uostamiesčiai artimiausias mums pavyzdys – Klaipėda (Memel). „Silkių bumo“ įkarštyje, čia XIX a. buvo pastatytas specialus sandėlis, kurį aprūpindavo iš Norvegijos burlaiviai, pakrauti silkių bačkomis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks sausio mėn.
„Pacai. Istorijos sodo lelijos“
„Valdovų rūmų muziejaus parodoje, skirtoje Pacų giminės istorijai, atraskite šios svarbios šeimos kilmės istoriją ir jos per šimtmečius suformuotas giminės tradicijas, jų palikimą ateities Lietuvai. Pasak vieno iš parodos kuratorių, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, „šiai parodai Valdovų rūmų muziejus rengėsi trejus metus. Eksponatus skolino pusšimtis institucijų ir privatūs kolekcininkai iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos, o vaizdinę medžiagą parodai ir rengiamam išsamiam jos katalogui pateikė dar daugiau nei dešimt kitų atminties institucijų iš Lietuvos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Turkijos“.
V. Dolinsko teigimu, „nuveiktas didžiulis darbas. Pacų istorijai ir paveldui skirta paroda tęsia tradiciją pristatyti ryškiausias, vertingiausią paveldą palikusias istorines Lietuvos didikų gimines. 2012 m. parodos sulaukė kunigaikščiai Sapiegos, o 2019–2020 m. sandūroje – kunigaikščiai Radvilos. Grafams Pacams surengta paroda išsiskiria tuo, kad joje pristatoma jau išmirusi didikų giminė, kuri pati negali nei pasirūpinti savo protėvių paveldu, nei toliau kaupti kolekcijų, formuoti giminės ar atskirų jos atstovų istorinio įvaizdžio ir veikti visuomenės istorinės atminties. Tad didikams Pacams skirta paroda tampa dar aktualesniu paminklu, įprasminančiu kadaise didžios, bet išnykusios didikų giminės nuopelnus, unikalų jų paveldą“.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki sausio 26 d.
Vladas Suncovas: „Industrinės pasakos“
Šiandien bandant perleisti nuobodų darbą DI (dirbtiniam intelektui) rodos sunku patikėti, kad industrinės revoliucijos pradžia Lietuvoje dar egzistuoja gyvojoje atmintyje. Rankos, vaikystėje rūpestingai kinkiusios arklius, vėliau prisijaukinusios riaumojančias metalines stakles, dabar bando susiorientuoti steriliame skaitmeninių paviršių pasaulyje. Kaunas, būdamas vienu iš Lietuvos pramonės vystymosi centrų, tapo šio magiško, transformacijų kupino spektaklio scena.
„Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“
Parodos lankytojai turės unikalią galimybę pirmieji pamatyti nuo 1948 m. dingusiais laikytus ir 2023 m. Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje atrastus Liudo Truikio tapytus tris monumentalius šios bažnyčios presbiteriją puošusius paveikslus, vaizduojančius dvylikos apaštalų procesiją. Šis Vėlyvosios antikos, Bizantijos ir Viduramžių epochų mene gyvavęs ikonografinis siužetas Lietuvoje nebuvo paplitęs, todėl L. Truikio kūrinys yra unikalus mūsų bažnytinės dailės pavyzdys. Restauratorės Teresės Blažiūnienės subtiliai restauruoti, mėliu ir prigesinta aukso spalva tauriai švytintys apaštalai pribloškia savo didybe ir grožiu.
Menininkas išgarsėjo kurdamas dramos bei operos spektaklių scenovaizdžius, kuriuose novatoriškai sprendė jį dominusios menų sintezės problemas, teigdamas, kad dekoracijų išraiškos priemonės turi atitikti muzikinę veikalo struktūrą. Jis originaliai interpretavo senųjų Egipto, Japonijos civilizacijų, krikščioniškosios Vakarų Europos, pagoniškosios Lietuvos bei lietuvių liaudies meno motyvus. Scenografas jautė pareigą tarnauti Šviesai ir laikė meną ta priemone, kuri gali apsaugoti pasaulį nuo chaoso ir užtikrinti Kosmoso harmoniją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki vasario 16 d.
Elma Šturmaitė: „Būsenos“
Parodoje pristatomi dailininkės Elmos Šturmaitės naujausi kūriniai. Vyrauja akvarelės technika ant popieriaus ir drobės atlikti darbai. Savo kūrybą dailininkė apibūdina kaip įvairialypę, neatsiejamą nuo kasdienių nuotaikų kaitos, emocijų įvairumo, mąstymo ir matymo. Vyksta kasdieniai ieškojimai ir atrandami įkvėpimai stebint įvairias gyvenimo realijas. Vyksta savaiminis atsinaujinimas, intuityvus temų atradimas technikoje, medžiagoje, spalvų deriniuose. „Mano kūryba nepastovi, kaip ir pats gyvenimas, – sako parodos autorė. – Kiekviena diena atsiveria kitame laikmetyje, apribota paros, savaitės, mėnesio ar metų. Bet jos visos būna kitokios, laiko matas nesuteikia nei spalvos, nei gilumos, nei vaizdinių. Kūriniuose atsispindi savasties būsena.“
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki sausio 2 d.
Kazė Zimblytė: „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“
Abstrakčiosios tapybos pradininkės Kazės Zimblytės paroda „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“, sudaryta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomų kūrinių, atveria žiūrovams savitą avangardinės dailės kalbą. Tapytoja kūrybines idėjas transformavo į išskirtinį plastinės raiškos modulį – skirtingomis abstrakčiomis kompozicinėmis struktūromis, tamsiomis arba šviesiomis spalvomis ant drobės, popieriaus ar kartono tapė aliejumi, akvarele, guašu, koliažų ir asambliažų technikomis klijavo drobės skiautes, popieriaus, odos, folijos lakštus ir taip perteikė emocines savo būsenas. Menininkės nuotaikų dramatizmą, juodos spalvos prasmes atskleidžia ir jos eilės:
Juoda spalva ant drobės, spalva juodai juodos drobės…
Spalva juodai juodos drobės…
Beviltiška meilė…
…Spalva juodo tymo…
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki kovo 30 d.
„Gėlės, vaisiai ir dygliai“
Augalai negali kalbėti. Jie nedejuoja ir nekraujuoja. Nesipriešina, kai juos skina ir kai jais mėgaujasi, kai juos apžiūri, sodina ar rauna. Jie turi šaknis, lapais sukasi į šviesą, nuo šalčio traukiasi. Jie lėti, švelnūs, kartais dygliuoti, nuodingi, naudingi. Kartais nepastebimi. Kartais jie pražysta už organinio pasaulio ribų, išsikeroja vaizduotėje. Įžengia į paveikslus, ekranus, apraizgo istorijas, pasėja sėklas atmintyje. Padeda žodžiams, virsta metaforomis, ataidi simboliais.
Augalai pasirodo ir šiuolaikinių kūrėjų darbuose. Per juos menininkai kalba apie dabartinį laiką, jo problemas ir jausenas. Šios parodos kūriniuose kiekviena augalo gyvavimo fazė virsta žmogiškųjų patirčių refleksijomis. Juodžemį semiančios rankos kalba apie įvykius Ukrainoje. Trapios žolės betoniniuose Tokijo patvoriuose įkvepia kurti eiles. Gėlės virsta džiaugsmo fontanais. Žiedais užpildomi kompiuterinių žaidimų personažai. Nudžiūvę lapai matuoja asmeninį laiką. Žydinčiuose parkuose, kurių žalios spalvos neužfiksuoja fotomedžiaga, atsiveria kiaurymės. „Restauruojamos“ į krantą išmestos medžių šakos kalba apie žmogaus įsibrovimą į natūralų dūlėjimo procesą.
Ši menininkų ir augalų simbiozė brėžia punktyrinę liniją, skiriančią ir jungiančią mūsų trapius pasaulius.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki kovo 2 d.
„Iš vidaus“
„Iš vidaus“ – pirma menotyrą ir psichologiją vienijanti tokio masto paroda Lietuvoje. Pasitelkę šias dvi disciplinas skatiname reflektuoti daugialypį meno kūrinio poveikį. Menotyros įrankiai padeda suprasti vizualinę kalbą, o psichologija nukreipia savianalizės link. Parodą lydintys klausimai lyg Ariadnės siūlas sujungia abi sritis – jie padeda išlaikyti žiūros ir mąstymo kryptį, ragina atsiverti ir patirti terapinį meno poveikį.
Siūlome ne chronologinį, o teminį žvilgsnį į Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną, sukurtą nuo XX a. 5 dešimtmečio iki šių dienų. Parodos struktūra suformuota remiantis psichiatro, psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) asmenybės struktūros modeliu ir filosofo, rašytojo Alaino de Bottono (g. 1969) terapine meno vizija.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 31 d.
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Paroda pasakoja apie archeologinių radinių ir paminklų įvairovę, pristato juos saugančią teisinę bazę ir institucijas. Vengiama griežto tono ar gąsdinančių pamokymų, lankytojui pačiam paliekama teisė apsispręsti, kam vis dėlto priklauso mūsų visų bendra praeitis, kurią (at)kurti galime tik bendromis jėgomis.
Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) veiks iki sausio 12 d.
Rustemas Skybinas: „QALQAN. Krymo totorių raštai“
Šiuos dekoratyvinius skydus, vadinamuosius kalkanus, sukūrė Rustemas Skybinas – keramikas, besigilinantis į Krymo totorių paveldą ir karybos daiktų puošybą. Juose atkartotos senovinės ornamentų kompozicijos, kurias jis atrado ant totoriškų ginklų bei šarvų.
Išsamių studijų, skirtų tradicinei Krymo chanato karybos daiktų puošybai, nėra. Remiantis lyginimu bandoma „perskaityti“ ornamentus, atpažinti Krymo meistrų darbą. Ši kultūra turi tam tikrus kanonus, kurie skiriasi kiekviename amate ir yra nulemti techninių ypatybių. Vis dėlto viduramžių šalmuose galima įžvelgti technologinį puošybos ryšį su XIX–XX a. monetų dekoru, Girėjų dinastijos artefaktų ornamentai gali būti lyginami su Krymo karių šarvų ornamentais ir pan.
Rustemas Skybinas savo kūriniais kuria ryšį tarp skirtingų epochų. XVII–XVIII a. karybos daiktų ornamentai atspindi tradicijų pastovumą, todėl ir simbolius menininkas interpretuoja susitelkdamas į reikšmių išlaikymą ir perteikimą, pagarbą konkrečioms kompozicijoms.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.
„Žmonės ir struktūros. Algimanto Kezio ir Kazio Varnelio kūrybos dialogas“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestai, jų gyventojai. Dailininkas Kazys Varnelis šiandien žinomas ne tik kaip abstrakčiosios dailės atstovas, bet ir Lietuvos kultūrą puoselėjęs kolekcininkas.
Varnelio optinė tapyba, kaip ir Kezio fotografijos, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Varnelis ne itin mėgo dalintis, kokie įkvėpimo šaltiniai slepiasi už jo tapybinių kompozicijų – jis sakydavo, kad paveikslai privalo kalbėti patys už save. Kezys akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Gausus šių dviejų menininkų kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos dailės pasakojimo dalis.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) vyks iki kovo 16 d.
„Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“
Ekspozicijoje pristatomi asmeniniai Lozoraičių šeimos daiktai (nuo interjero iki aprangos detalių), muziejaus rinkiniuose saugomos dovanotos Lozoraičių šeimos meno kolekcijos kūriniai. Jų pačių darytos fotografijos atskleidžia, kaip diplomatų kasdienybė persipynė su darbine veikla, kai kultūrinė diplomatija tapo tiesiog gyvenimo būdu. LRT archyvas suteikė galimybę paklausyti ir prisiminti pirmųjų prezidento rinkimų debatus. Taip pat parodos lankytojai bus kviečiami pasamprotauti apie alternatyvią istoriją, kas būtų buvę, jei 1993 m. prezidento rinkimus būtų laimėjęs Stasys Lozoraitis.
Su Lozoraičių pavarde susijęs šimtmetis valstybės istorijos. Kelios šios šeimos narių kartos dirbo Lietuvai, rūpinosi jos klestėjimu – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940–1983) Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983), Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ir Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis (1929–2007). Juos jungė viltis gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo darbais prisidėti prie Tėvynės gerovės.
Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki vasario 16 d.
„Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“
Suprasdami, kokių atsakingų sprendimų reikalauja šie rinkimų metai, muziejininkai kviečia atidžiau pažvelgti į žmones, kurie skirtingais laikotarpiais kūrė ir įtvirtino mūsų valstybę.
Kaip atspirties taškas pasirinktos abi Lietuvos Valstybę ir Lietuvos Valstybės nepriklausomybę atkūrusios kartos – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarai. Daroma prielaida, kad tai mūsų politikos elitas, padėjęs ir įtvirtinęs valstybės pamatus.
O kaip pokyčio tašką pasirinkome dvi politikų kartas, atėjusias po 20 metų, – 1938-ųjų (IV Seimas (1936–1940)) ir 2010-ųjų (X Seimas (2008–2012)) Seimų narius. Kokia politikų karta ateina į valdžią po valstybės kūrėjų, kai kurti reikia ne valstybę, o jos žmonių gerovę?
Paroda nepateikia atsakymų, bet kelia klausimus, skatina suvokti savo pasirinkimo ir sprendimo svarbą, moko lyginti ir interpretuoti duomenis. Todėl ir parodos atidarymui pasirinkta diskusijos forma, iš kurios kiekvienam klausytojui teks pačiam išsirinkti vertingas idėjas ir argumentus.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki birželio 15 d.
Ukrainiečių liaudies žaislai
Ukrainiečių liaudies žaislai atspindi turtingą Ukrainos istoriją, kultūrą ir tradicijas. Kiekvienas regionas pasižymi unikaliu žaislų stiliumi, kuriam įtakos turi vietos kraštovaizdis, klimatas ir papročiai. Tradicinės lėlės iš tekstilės, dažnai naudojamos apeigose, dabartinio karo metu tapo tapatybės ir paguodos simboliais. Šios lėlės netgi siunčiamos kariams kaip paramos ženklas.
Miškinguose regionuose paplitę mediniai žaislai – nuo baldų iki garsą skleidžiančių žaislų. Visoje Ukrainoje populiarūs moliniai žaislai, ypač gyvūnų formos švilpukai. Karpatams būdingi sūrio žaislai, gaminami iš avių ir karvių pieno, o valgomi apeiginiai sausainiai paplitę visoje šalyje. Šiaudinius žaislus, pavyzdžiui, barškučius ir lėles, kaimo amatininkai gamino sezoniniams renginiams.
Vilniuje atidaryta paroda yra unikali, nes ją netik remia Ukrainos žaislų meistrai, šlovindami savo kultūros atsparumą net karo metais. Tačiau puse metų daugiau nei 15 meistrų gaminti žaislai ir visa parodai surinkta kolekcija yra perduodama Vilniuje veikiančiam Žaislų muziejui.
Žaislų muziejuje (Šiltadaržio g. 2, Vilnius) veiks iki sausio 4 d.
„Kijevo Rusia. Pradžia“
Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ skirta šios ankstyvųjų vidurinių amžių Rytų Europos valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo ištakomis, istorijai. Tai daugiakultūris IX–XIII amžiuje gyvavęs darinys, radęsis dėl poreikio prekiauti ir formavęsis veikiant stipriai Skandinavijos vikingų, stepių klajoklių ir Bizantijos įtakai.
Į Lietuvą atkeliaujantis Ukrainos muziejų aukso fondas leis pristatyti beveik tris šimtus metų apimančią Kijevo Rusios kūrimosi ir klestėjimo istoriją, taip pat įsitvirtinusį šio regiono istorijos įsivaizdavimą keičiančias temas: išorinių jėgų (skandinavų, baltų, finų) ir vidinių jėgų (slavų) paveiktą kilmės istoriją; sąsajas su Skandinavija ir vikinginę valdymo tradiciją; sąsajas su dabartinių Baltijos šalių žemėmis; žlugimą ir tradicijų tąsos atgarsius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Parodos pasakojimas atskleis turtingą daugiakultūrės Kijevo Rusios istoriją, bet svarbiausia – atsakys į klausimą, kas įkūrė Kijevo Rusios valstybę ir tęsė jos tradiciją šiai suirus.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
15-oji Baltijos trienalė: „Ta pati diena“
Kasdien pabundame nujausdami tam tikrą scenarijų. Tas scenarijus keistai pažįstamas, nors ir ne iki galo aiškus. Sulig saulėtekiu prasideda negailestingai iš anksto nulemtos temos variacija. Džiaugsminga ar liūdna, diena visuomet kviečia priešintis – gyventi be scenarijaus. Būna dienų, kai tenka paklusti, būna dienų, kai reikia maištauti, būna paliaubų dienų. Dauguma baigiasi lygiosiomis arba pralaimėjimu. Rečiau – pergale. Kiekviena diena yra atskira įstabi kova. Ji at(si)naujina ir vis iš naujo pri(si)pildo nieko nežadėdama. Kai kurie bando šį ciklą suvaldyti. Jie stebi, mokosi, įsimena ir mėgina numatyti dėsningumus, tačiau kaskart pritaikant tokias žinias tėra įkvepiama, trumpam išsiplečiama – iškvėpimas neišvengiamas. Ir vis dėlto kartais tas kvėpavimas taip ištęsia laiką, jog pamirštame žemės ir saulės susitarimą. Kitiems tvarkingai suliniuotas grafikas taip ankštai apjuosia dieną, kad tampa pačia diena. Susitelkus vien į precizišką šviesos judėjimą, radikalus paklusnumas ima rodytis kaip būdas pabėgti. Dienos ciklas lengvai pasiduoda įvairiausioms interpretacijoms, atspindinčioms, kaip skirtingai jį suvokiame. Galima būti pasiglemžtiems jo pančių arba net patirti juos kaip kone didžiausią laisvę. Galima pasimesti aiškios struktūros rėme ir nematyti savęs, bet galima ir visai nustoti priešintis ir priimti jį kaip savo pačių kontūrą. Vėlgi, galima išmokti pajusti visą besikaupiančių dienų jėgą, atsispiriant nepaliaujamos jų kaitos sąlygotai mechaninei amnezijai. Ryžtingai, bet ir nesusireikšminant, net su užsispyrimu atmesti, kad pakanka dienos ritmo. Tai – tik keletas iš daugybės galimų šios temos variacijų, ją prisodrinančių ir žadančių naujus susitikimus su anksčiau patirta laime.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki sausio 12 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki birželio 3 d.
„Miesto atmintis: Kęstutis Ignatavičius“
Savo karjerą 7 deš. pradėjęs kaip legendinio Kauno bigbito judėjimo narys, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo K. Ignatavičius tapo Kauno rotušės siela.
Vienas iš miestą formuojančių veiksnių – tradicijos. Natūraliai jas išsaugoti yra sudėtinga, tačiau visada atsiranda miestiečių, kurie didžiulėmis asmeninėmis pastangomis geba sujungti miesto gyvavimo etapus į vieną pasakojimo giją. Vienas tokių – Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Buvusio miesto archyvo patalpoje eksponuojamos vis kitų kauniečių kuriamos parodos, pasakojančios apie tai, kaip miestas formuoja žmogų, o žmogus – miestą. Iki Kauno rotušės atnaujinimo čia kelerius metus dirbo pats K. Ignatavičius. Jam ir skirta pirmoji paroda, kurioje išvysite herojui priklausančius daiktus bei galėsite išgirsti autentiškus jo pasakojimus.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki balandžio 6 d.
„Vien šventieji“
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) veiks iki gegužės mėn.
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki birželio 1 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks sausio mėn.
„Šimtmetis dainos ratu“
Lauko paroda „Šimtmetis dainos ratu“ pristato šimtmetį gyvuojančios Dainų šventės istoriją, jos raidą ir istorinių lūžių įtakotą virsmą: nuo Dainų dienos tarpukario Lietuvoje iki Dainų ir šokių šventės šiandien.
Nacionalinė dainų ir šokių švenčių tradicija – šimtą metų besitęsiantis visos Lietuvos kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, apjungiantis skirtingas kartas, ugdantis etnines vertybes, leidžiantis pajusti tautinį identitetą, skatinantis vienybės jausmą. Dainų ir šokių šventės suburia įvairių sričių meno kolektyvus iš Lietuvos ir įvairių pasaulio kraštų. Pirmoji Dainų diena buvo surengta 1924 m. Kaune. Nepaisant užgriuvusio Antrojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos, reikšmingų istorinių pasikeitimų visuomenės gyvenime, Dainų šventės rengimo tradicija buvo išlaikyta.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks sausio mėn.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks sausio mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks sausio mėn.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki gruodžio 31 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki liepos 15 d.
„Dugnas“ yra trečioji Jurgos Barilaitės vystomo projekto „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ dalis. Šiuo projektu autorė tyrinėja skirtingus pasipriešinimo ar išsilaisvinimo iš radikalių galios ideologijų būdus. Ieškodama sąsajų tarp kūno, kalbos bei abstrakčios simbolikos, menininkė kuria alternatyvias rezistencijos strategijas, atskleidžia kovos prieštaringumą ir tuo pačiu ieško susitaikymo su likimu.
