Žilvino Kempino gipso kaukių dirbtuvės
Niujorke gyvenantis ir kuriantis menininkas Žilvinas Kempinas 1996 metais Vilniuje įgyvendino projektą „Portretai-fosilijos“ ir vėliau pristatė jį galerijoje „Jutempus“ (dab. „Kablys“). Menininko dirbtuvėje gipso kaukes liejosi bičiuliai ir atklydėliai; šiandien dauguma jų – gerai visuomenėje žinomi tapytojai, šokėjai, režisieriai, aktoriai. Iš maždaug 70-ies tada išlietų kaukių išliko tik keturios, tačiau režisierius Gintas Smilga išsaugojo filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuotas liejimo procesas.
1996 metais Kempiną domino atmintis, kismas, dabar kyla klausimų ir apie savęs reprezentavimą bei identifikavimą skaitmeninių technologijų amžiuje.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki vasario 25 d.
„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Druskininkų amatų centre „Menų kalvė“ (M. K. Čiurlionio g. 27, Druskininkai) veiks iki kovo 31 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m.
Arūnas Baltėnas: „Gyvenimo aistra“
Nuo 2015 m. Arūnas Baltėnas sukūrė arti 400 fotografijų (su įrašytais pokalbiais) ciklų apie Lietuvoje kuriančius, taip pat po 1990-ųjų išvykusius ir kitose šalyse dirbančius Lietuvos žmones.
Ši paroda pasakoja apie įvairias žmonių veiklas, kurios nėra susijusios su tiesioginiu darbu. Tiems užsiėmimams negailima nei laiko, nei energijos, nei lėšų, nors dažniausiai iš tų pomėgių nieko neuždirbama. Žmogus, pasidirbdinęs jachtą ir per dvejus metus apiplaukęs pasaulį; Carito darbuotojos, triskart per savaitę verdančios valgį benamiams; aviatorius, per dešimtmetį savo rankomis sukūręs lėktuvą ir pakilęs į debesis; kyudo lankininkai, treniravęsi savo sodybos kluone, o varžybose nustebinę Japonijos princesę; havajietiškos hulos šokėjos… Juos visus vienija pozityvus požiūris į pasaulį ir noras juo dalytis.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gegužės 22 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“
Vilniaus Pilies kalnas ir jo papėdė Neries bei Vilnios upių santakoje, kur kūrėsi Žemutinė pilis su valdovų rezidencija, yra vienas vertingiausių istorinių ir archeologinių kompleksų Lietuvoje. Dėl ypatingos vietovės geologinės sandaros ir aukštai slūgsančio gruntinio vandens gana gerai išsilaikė itin reti, laiko tėkmei neatsparūs organinės kilmės radiniai ir ši teritorija virto tikru organinės kilmės radinių lobynu. Būtent čia, Vilniaus pilių teritorijoje, prasidėjo Vilniaus – Lietuvos valstybės centro ir jos amžinosios sostinės – istorija, kurios pradžią liudija iki šių dienų išlikę unikalūs archeologiniai artefaktai, datuojami XIII a. antra puse: Pilies kalno pašlaitėje stovėjusio svirno fragmentai, auksinis žiedas, unikalus medinis balnas, apeiginė lazda, avalynės pora ir kiti radiniai.
Pasitinkant Vilniaus miesto 700 metų sukaktį, nutarta šiuos radinius konservuoti, restauruoti ir pristatyti visuomenei, simboliškai susiejant seniausio išlikusio medinio pastato istoriją su pirmojo Vilniaus paminėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose 700-mečiu.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 25 d.
Vaclovas Straukas: „Norėjau pasiekti saulę“
Klaipėdietis fotomenininkas Vaclovas Straukas (1923–2017), į meninės fotografijos pasaulį atėjęs jau brandžiame amžiuje – penkiasdešimties, paliko gausų fotografinį palikimą. Šiandieną jis – vienas iš Lietuvos fotografijos klasikų, kurio fotografija užima garbingą vietą greta Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Jono Kalvelio ir kitų lietuvių fotomenininkų kūrybos. 2023 metais V. Straukui sukaktų 100 metų. Parodoje – V. Strauko fotografija iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo.
Lyrišką pasaulėjautą V. Straukas subrandino gana anksti, dar vaikystėje, gyvendamas ant ežero kranto, nuolatiniame sąlytyje su gamta ir paprastais kaimo žmonėmis. Meilė gimtajam kraštui ir harmonijos, grožio poreikis neapleido jo visą gyvenimą. Temų autorius niekuomet neieškojo kažkur toli. Jos visos pirmiausia ateidavo į jo gyvenimą ir tik vėliau – į fotografiją. Kiekvienas iš V. Strauko sukurtų fotografijos ciklų sietinas su vienu ar kitu jo gyvenimo etapu.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki kovo 10 d.
Elena Krukonytė: „Mano bendraamžių portretai“
Fotografė Elena Krukonytė keldama būties klausimą – kodėl esu tokia, kokia esu? – bando rasti atsakymus, žvelgdama į bendraamžius. Kiekvienas žmogus buvo įamžintas paties pasirinktoje vietoje, atskleidžiančioje, kas prisidėjo formuojant jo asmenybę. Kas sieja šiuos jaunuolius? Neišvengiamai – technologijos, su kuriomis jie užaugo ir kurios suteikia naujų saviraiškos formų – kone kiekvienas turi savo asmenybės virtualiąją versiją, išreikštą per socialinių medijų platformas ir transliuojamą globaliam pasauliui. Tai yra pirmoji lietuvių karta, kuri masiškai važiuoja studijuoti į užsienį, tačiau pabendravus su šiame projekte fotografuotais žmonėmis, kurie studijuoja užsienio universitetuose – daugelis iš jų savo namais laiko Lietuvą ir baigę studijas ruošiasi čia sugrįžti. To meto idėjos, muzika, populiarioji kultūra, tendencijos suformavo jaunų žmonių tautinį ir estetinį suvokimą. Fotografė įamžino žmones, atradusius savo veiklos sritį, kurioje jie yra perspektyvūs ir savo darbais prisideda kuriant aktualiąją realybę.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 18 d.
Antanas Kučas: „Mačiau Vilnių, šaunų miestą“
Parodoje eksponuojami lietuvių grafikos klasiko lino, medžio ir vario raižiniai, ofortai, piešiniai ir ekslibrisai – iš viso beveik pusšimtis darbų.
„Švenčiame Vilniaus 700 metų gimtadienį. Ta proga rengiame parodą, kurioje galime pamatyti retai rodomus, Vilniaus temai skirtus Antano Kučo darbus – grafikos estampų lakštus, skirtus Vilniaus 650 metų jubiliejui, 5-6-ojo dešimtmečio piešinius, ofortus, medžio, lino raižinius, ekslibrius, kuriuose atsiskleidžia Vilniaus prasmės, grožis ir kismas. Antanas Kučas, nepelnytai primirštas XX a. grafikos meno profesionalas, Vilnių tyrinėjęs beveik visą ilgą savo kūrybos laiką. […]“ (Aušra Jasiukevičiūtė)
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) vyks iki kovo 5 d.
Kęstutis Grigaliūnas: „Vaizdų archyvas, Nr. 4. 1946“
„Daugiau nei septyniasdešimt metų tos fotografijos gulėjo baudžiamosiose bylose, kur jas ir rado Kęstutis Grigaliūnas. Išskyrus kalėjime darytus identifikacinius portretus, dauguma jų nebuvo užfiksuotos pavojaus akimirką. Bet jos išliko kaip vieninteliai tų žmonių gyvenimo vaizdai, galbūt žybčioję ir jų atmintyje – sėdint kamerose, atsakinėjant į tardytojų klausimus, tveriant kankinimus, laukiant mirties ar tremties. Dabar tos areštuotos fotografijos susilydė į vientisą praeities kartos vaizdinį, tarsi pavojaus akimirką blykstelėjusį bendrą prisiminimą. Ką mums sako ši atmintis? Ką su ja daryti?“ (Agnė Narušytė)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44 / Latako g. 2, Vilnius) veiks iki vasario 24 d.
Jolanta Mikulskytė: „Už paviršiaus“
Parodoje atsiskleidžia ne vienus metus menininkės tyrinėjamos povandeninės būsenos: techninis nardymas, slėginiai pakitimai, gyvūnija, biologija, artefaktai. Povandeniniai vaizdiniai čia virtę didelio formato litografijomis, atspindinčiomis, kaip veikiant vandens stichijai kinta žmogaus savivoka, pasaulėjauta ir visa būtis. Parodos pavadinimas taip pat nurodo į globalius pakitimus, karo situaciją, bet svarbiausi dalykai čia lieka už (vandens) paviršiaus. Pasak autorės, atrodo, jog šiomis dienomis nebeliko drungnos būsenos, tik šalta arba karšta, juoda arba balta. Povandeniniai vaizdiniai, vaizdų žemėlapiavimas ir būsenų geografija buvo kolekcionuoti visą pandeminį laikotarpį kaip metodas išlikti, o dabar – pasislėpti, ir vėlgi – išlikti. Litografija yra neatskiriama šio meninio tyrimo dalis. Ji įkūnija lėtą procesą, perteikia meditacijos būseną, dėliojant tokio keisto ir neužtikrinto mūsų laikmečio nuotrupas.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki kovo 4 d.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas: „Piešiniai“
Parodoje pristatoma retrospektyvinė Povilo Ričardo Vaitiekūno (g. 1940) piešinių kolekcija, aprėpianti platų kūrinių spektrą nuo 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Kolekcija atspindi įvairų piešinių pobūdį, siužetines linijas, atlikimo technikas. Ji vaizdžiai iliustruoja, jog skirtingi periodai, žanrai ir temos dailininko piešiniuose yra glaudžiai susipynę ir išraiškingai papildo vieni kitus. Vaitiekūno kūryba yra neatsiejama nuo lietuvių etnografijos, mitologijos, pagoniškojo aplinkos prado – jų stebėjimo, interpretavimo ir fiksavimo. Dailininkui būdinga panteistinė pasaulėžiūra, jo darbuose besiverianti įvairiais metafiziniais vaizdų tropais – metaforomis, personifikacijomis, simboliais. Darbuose atsiskleidžia ir dialogas su skirtingų epochų dailės bei literatūros kūriniais, perteikiamas išlavintas filosofinis aplinkos matymas, intuityvus ir skvarbus įžvalgumas – visa tai įkūnija pamatinį Vaitiekūno siekį kurti sveikus ir sielą turinčius kūrinius.
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 18 d.
Dalia Truskaitė: „Dabar“
Kūrinys, ramiais laikais sumanytas kaip formalus, horizontaliai dalinantis erdvę, šiek tiek žiūrovų atžvilgiu provokatyvus, nes užgrobiantis jiems skirtą teritoriją, pirmą kartą buvo instaliuotas Meno parko galerijoje Diuseldorfe, pačiame įkarštyje netikėtai užklupusios pandemijos, kuomet viskas buvo uždaryta, gyvenimas sustingęs. Tuomet darbas „gyveno“ pats sau vienas, užimdamas visą nelankomos galerijos erdvę, įgaudamas visai kitų, nenumatytų, prasmių.
Dalia Truskaitė – viduriniosios kartos šiuolaikinio meno kūrėja, dažniausiai dirbanti su stiklu. Vilniaus dailės akademijoje baigė vitražo studijas, sukūrė vitražų ir architektūrinio stiklo kompozicijų visuomeninėse bei privačiose erdvėse. Pastarąjį dešimtmetį daugiausiai dirba šiuolaikinio meno srityje. Kuria konceptualius, minimalistinės raiškos, įvietinto meno kūrinius. Menininkės darbai priskirtini postminimalizmo krypčiai. 2022 m. Daliai Truskaitei skirtas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos apdovanojimas už trapios estetikos raišką, filosofinę įtaigą ir stiklo meno konceptualumą. Gyvena Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, dirba Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje.
VDA galerijoje „Artifex“ ( Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 18 d.
Jonas Meškauskas: „Jaukas“
„Jis – Jonas Motiejus Meškauskas – kuria monochrominę tapybą ant gofruoto kartono, kurį atsinešė iš gatvės. Jis pasitelkia chaotišką, atsitiktinį vaizdų archyvą, nesistengia mitologizuoti turinio kurdamas įtampas ar sutaurinti medžiagiškumo žodžiu „efemeriškas“, apdabinti visko mąsliomis neskaitytų knygų citatomis ar spalvos neutralumu kūriniams suteikti kažkur sustingusios realybės pojūtį, lemiantį jų formos bei turinio bipoliškumą. Jis palieka tai tiems, kurie nori įžvelgti distopiškus realybės modelius, kurti naratyvus, užmegzti dialogus, įžvelgti ryšius tarp susvetimėjusios realybės ir prisijaukintos ne-realybės, pagauti tarp jų slypintį netikrumą. Tad galiausiai jo kuriama statiškų vaizdinių aibė pasirodo tesanti jaukas, pasiūlantis interpretacinių sprendinių – o gal veikiau aklaviečių – tinklą.“ (Bliss)
The Rooster Gallery (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki vasario 26 d.
Julija Skudutytė: „Šiukšlių dienoraščiai“
J. Skudutytės darbuose kasdienybė vaizduojama per mus supančias šiukšles. Menininkę domina santykis tarp žmonių ir daiktų – ką laikome naudinga, o ką išmetame kaip šiukšles, kiek galios suteikiame daiktams?
Visi J. Skudutytės darbai vienaip ar kitaip kalba apie daiktus ir daiktiškumą. Paveikluose dažnai naudojamas autoportreto motyvas, kuriame menininkė disasocijuoja ir sudaiktina save, ieškodma šiukšlių vertės taip pat ieško ir savosios. Kartais objektas pasako daugiau nei subjektas, kartais objektas papildo subjektą, o kartais subjektas yra objektas. „Vartotojiškumas yra būdas suteikti žmonėms kontrolės iliuziją, tuo pačiu leidžiant atsakingam elitui toliau valdyti visuomenę.“ (Adam Curtis „Century of Self“)
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki vasario 25 d.
„Vilnius: DCC“
Parodą „Vilnius: DCC“ sudaro dvi dalys. Pirmoji jų pavadinta „Vilniaus Genius Loci Dailininkų sąjungos fondo kolekcijoje“. Tai istoriškai Vilniaus miestą dailės kūriniuose atspindinti parodos dalis, kuriai darbus ir artefaktus skolina LDS įsteigtas ir ilgus metus veikiantis Dailininkų sąjungos fondas (DSF).
„Apima žinomų Lietuvos menininkų XX a. 7-9 dešimtmečių tapybos ir grafikos kūrinius, kuriuose savitai nagrinėjamas santykis su Vilniaus miesto vietovaizdžiais bei jų vietos dvasia. Ekspoziciją papildo seniausieji Dailininkų sąjungos fondo kolekcijos parodų katalogų leidiniai, reprezentuojantys XX a. parodinio gyvenimo istoriją. […]“ (Alberta Vengrytė)
Greta pristatoma atroji parodos dalis, pavadinimu „Salve, Vilnius“. Joje eksponuojami pastaraisiais metais dailininko Ričardo Zdanavičiaus inicijuoto to paties pavadinimo projekto kūriniai, įvairių autorių kurti specialiai laukiant Vilniaus 700-jojo gimtadienio ir santykį su miestu siekiant atskleisti iš dabartinės perspektyvos.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki vasario 18 d.
Reda ir Arūnas Uogintai: „Archeologai“
Uogintų pastebėjimu, klaidingos informacijos, kuri pateikiama kaip faktinė tiesa, skleidimo problematika Lietuvos meno lauke kūrėjų interpretuojama jau nuo 90-ųjų. Anot Arūno, „tuo metu menininkai ėmė keisti, laužyti ar dekonstruoti parodos, TV laidos ar panašaus kultūros renginio stereotipą, kurdami naują naratyvą – „išgalvotas“ istorijas, pagrįstas atitinkamai pateikta „dokumentika“.
Nors Uogintai žinomi kaip performansų kūrėjai, šioje parodoje autoriai pristato ir kitų raiškos formų kūrinius. Pasak autorių, „savo vietą bendroje projekto meninėje dermėje turi video filmus lydintys paveikslai – grafika, tapyba: monotipijos ar natiurmortai, su dvimatėje erdvėje pūpsančiais daiktais ir aksesuarais. Daugelis šių vaizdinių ant drobės ar grafikos lakštų nugulė pasąmoningai iš įvykusių performansų bei šių laikų karo vaizdais perpildyto TV ekrano ar Youtube‘o ir kitų internetinių platformų“.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki vasario 18 d.
Gustas Jagminas: „Poetinių bandymų stotis 1“
Kaip pasakojo G. Jagminas, nedidelėje jo dirbtuvėlėje Vilniuje, Raugyklos gatvėje, pastaruosius dvejus metus pavakariais vykdavo vienokie ar kitokie tapybiniai bandymai.
„Vyko bandymai su dažu (akrilas ar aliejus), su plastika (minimali ar ekspresyvi), su siužetais (kas išgyventa ir kas randasi „va bank“ ant teptuko galo), su sintakse (dažnai jungdavau ir tai, kas nesujungiama). Pasaulyje ūžė maras ir karas. Kai pradėdavo ūžti nepakeliamai – sustodavau. Netapydavau. Kokia prasmė? Tačiau netrukus vėl grįždavau, tik su dar daugiau spalvos“, – apie savo parodą „Poetinių bandymų stotis 1“ pasakojo G. Jagminas.
Vieną dieną bejuokaudamas su užėjusiu draugu savo dirbtuvę pavadino „Poetinių bandymų stotis 1“. Tokiu pat pavadinimu radosi ir naujų paveikslų ciklas.
Galerijoje „Meno niša“ (Jono Basanavičiaus g. 1, Vilnius) vyks iki kovo 17 d.
Gerardas Šlektavičius: „Amžina kova už laisvę“
2018 m. atspaustų darbų parodos pavadinimas neįprastai atliepia metais vėliau išsakytą buvusio partizano Algirdo Jono Rauličkio – Apuoko sentenciją, kad amžinos laisvės nebūna, yra tik amžina kova už laisvę. Atitinkamai, eksponuojamų grafikos darbų raiškoje yra pasitelkti archetipiniai, visuose laikotarpiuose atpažįstami kovos įvaizdžiai. Pati atlikimo technika – medžio raižiniai – yra nutolusi nuo su dailininku tapatinamų šilkografijos bei litografijos technikų. Medžio raižiniai yra pati seniausia lakštinės grafikos technika, atspindinti archaiškumą, pirmykštę jauseną. Medis taip pat yra ne tvirta ir amžina medžiaga kaip metalas, bet atvirkščiai – trapi ir gyva materija, todėl šis technikos pasirinkimas atliepia universalią, iš vienos pusės nepavaldžią laikui, iš kitos pusės susijusią su laikinumu ir nepatvarumu darbų temą. Atspauduose yra išryškintas natūralių medžio rievių piešinys, kuris – tapęs pozityvia erdve, sudarančia foną piešiniuose veikiančioms figūroms – atspindi tiek temos gyvastį, tiek pabrėžia laiko tėkmės idėją. Darbuose yra pabrėžta fono poliarizacija tarp maždaug lygiaverčių juodos ir baltos erdvių. Šitaip grafikas perteikia pirmykštę idėją apie pasaulio dualumą tiek supratime, kas yra gėris ir blogis, tiek kas yra laisvės emocija ir kas yra slegianti būsena.
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė: „Oksimorono spąstai“
Parodoje „Oksimorono spąstai“ pristatoma menininkės pastaruosius kelerius metus vystoma kūrybos serija. Impulsų kūrybai autorė atranda literatūroje, kultūros kontekstuose ir kasdienybėje, įdėmiai stebėdama ir fiksuodama, tarsi kolekcionuodama įvairius aplinkos fragmentus, pvz., spaudos antraštes, pokalbių nuotrupas, klaidas ir paradoksus.
Oksimoronas (gr. oksús + mōros – skvarbus, aštrus + kvailas, bukas) – iš dviejų vienas kitam prieštaraujančių prasmėmis terminų sudaryta kalbos figūra ar objekto apibūdinimas jo įprastinei sampratai prieštaraujančiais požymiais. Tai pati save paneigianti sąvoka, eklektiškas žodžių ar terminų junginys. Oksimoronas sujungia savo prasme prieštaringas sąvokas ir apibrėžimus, pagimdydamas naują semantinę kokybę.
Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 26 d.
Arvydas Kašauskas: „Spalva ir potėpis“
A. Kašauskas yra baigęs monumentaliosios tapybos studijas tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1982 metais jis apsigynė diplomą freska „Darbas ir mokslas“ Viršuliškių mokykloje-internate. Šis faktas, norime mes to ar ne, yra palikęs neišdildomą žymę ant kiekvieno Arvydo kūrinio. Nesvarbu, aliejiniais dažais ant drobės, pastelėmis ar anglimi ant kartono, popieriaus visa tai būtų padaryta. Net piešinys ar pastelė savo konstruktyvumu regisi kaip paruošiamosios studijos sieninės tapybos kompozicijoms, nekalbant jau apie paveikslus (al., dr.), primenančius kuo tikriausią al fresco.
A. Kašausko tapyba yra iš daugybės serijų ir atskirų kadrų sudėliotas reportažas apie Lietuvą, lietuviško kraštovaizdžio dokumentacija ir net tyrimas. Tapytojas keliauja po kraštą, regi jos miestelius ir bažnytkaimius, miškus ir pievas, pelkynus ir upes, atskirus viso to fragmentus bei platesnes panoramas, ir tai fiksuoja. Įamžina. Pastarasis pasakymas ypatingai tikslus, kadangi A. Kašausko nutapyti vaizdai sustingsta, nutvieksti saulės šviesos ir įvertinti tapytojo žvilgsnio – tam, kad liktų amžinybėje.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki vasario 18 d.
Saulius Dastikas: „Priešpaskutinis klausimas“
S. Dastiko kūriniai įstringa, o kartais net užstringa atmintyje. Periodiškai jie šmėsteli prisiminimų archyve. Kodėl taip nutinka? Laisvas ir atrodytų iš karto neplanuotas S. Dastiko potėpis lyg gaivališkos jėgos vizuali išraiška įsiveržia į mūsų gyvenimus ir sudrumsčia nieko blogo neįtariančios kasdienybės tėkmę. Spalvų žaismėje atsiveria ir mane sužavi dažo nutekėjimas paveikslo paviršiumi, grubūs, o kartais net ištirpstantys teptuko šerelių pėdsakai. Visa tai yra ženklas to, ką galime pavadinti menininko nuolatinėmis grumtynėmis su medžiaga ir iš tikrovės atplūstančiais vaizdais. Gaivališkuose ir drąsiuose potėpiuose išryškėja siluetai, o kai kuriuose kūriniuose ir mūsų kultūrai nesvetimų figūrų motyvai. Kompozicija formuojama ne tik teptuku paliekant pėdsaką, bet ir trinant atitinkamus paveikslo plotus. Taip S. Dastikas meistriškai ieško ne tik atpažįstamų formų, jų santykių, bet ir netikėtumų. Kitą vertus netikėtumo įspūdis yra labai svarbus jo kūryboje.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki vasario 25 d.
Malle Leis: „Pieva“
Sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidaryta legendinės estų menininkės Malle Leis (1940–2017) paroda „Pieva“. Joje – daugiau nei dvi dešimtys šilkografijos technika atliktų kūrinių, kuriuose dera popartas ir Rytų meno įtakos.
Malle Leis yra vienintelė estų menininkė, kurios kūriniai buvo parduoti „Sotheby‘s“ aukcione (ir nė nevardinsime, kiek muziejų ir privačių kolekcijų puikuojasi jos kūriniais.
Parodoje eksponuojami kūriniai sukurti prieš pusšimtį metų – pačiame menininkės kūrybos apogėjuje – ir vis dar aktualūs iki šiol, yra labai „instagramiški“.
Kūriniuose matyti, kaip susijungia trys įdomios stilistikos – mažasis olandų natiurmortas, japonų medžio raižinių grafika ir popartas.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks vasario mėn.
„Lex retro non agit | 18. BYLA“
Ketverius metus trukusi teismo byla dėl Šiuolaikinio meno centro ieškinio, siekiant iškeldinti Lietuvos dailininkų sąjungą iš patalpų Vokiečių gatvėje 2, Vilniuje, baigėsi Lietuvos dailininkų sąjungos pergale. Teisėtai patvirtinta galimybė dailininkams ir toliau naudoti LDS galerijos ir salono patalpas. Istoriškai šios erdvės dailininkų sąjungai itin reikšmingos, ir ne veltui patalpa vadinama akvariumu, nes viduje organizuojami renginiai, parodos, performansai, labdaros aukcionai yra matomi praeivių iš lauko.
Paroda inspiruota bylos eigos ir sprendimo. Meninėmis priemonėmis interpretuojami ir reflektuojami valstybės institucijų ir kultūros organizacijų ryšiai, dialogai ar monologai, bendrų siekių apibrėžtys ir sankirtos, nevyriausybinių meno organizacijų egzistavimo ir veiklų kaita santykyje su Valstybe. Taigi paroda – akcija veikia kaip atvira sistema, kūrybinių idėjų laboratorija. Toks meno žanras skatina žiūrovų politinę ir socialinę savimonę, kritiškai tiria socialinio formavimosi tapatumo sąlygas bei skatina išsivaduoti iš primetamų stereotipų.
Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki vasario 8 d.
Slaptųjų piešėjų draugijos XII paroda
Šią 12-ąją piešinių parodą gali aplankyti kiekvienas, bet skirta ji ne visiems. Tik tiems, kurie nėra iškritę iš Europos dailės konteksto ir supranta piešinio iš natūros reikšmę ir įpatumus. Apnuoginto žmogaus piešimas – atskiras skyrius meno istorijoje, susijęs su nuolatine kova dėl menininko teisės laisvai kurti ir viešinti savo kūrybą, sako parodos kuratorė Liuda Stankevičienė.
Piešti žmogaus figūrą iš natūros – sudėtingiausias menininko meistriškumo išbandymas. Piešinys gali būti anatomiškai teisingas, bet nuobodus, neišraiškingas. O kitas, gal ir ne be priekaištų, bet unikalus, charizmatiškas, įsimintinas. Modelių vaidmuo procese itin svarbus – jie neišsenkantis įkvėpimo šaltinis. Ir neginčytinai užburiantis yra pats piešimo procesas. Kuo sudėtingesnis rakursas ar netikėta poza, tuo įdomiau išspręsti galvosūkį, pateikti savo įtaigų variantą. Ir kartais kaip prizą išsinešti tą unikalų piešinį, kuris išsiskiria iš daugelio kitų.
Galerijoje XX (Laisvės a. 7, Panevėžys) veiks iki kovo 1 d.
Remigijus Jusionis: „Gyvenimas ir kūryba kaip performansas“
„Remigijaus Jusionio tapybinė plastika remiasi subtiliu koloritu, savitu spalvos ir piešinio deriniu. Autorine technika sukurtuose darbuose dailininkas naudojo akrilą, lakus, emalį, aliuminio pudrą, ready made. Dailininkas mėgo tapybą jungti su koliažu. Gretindamas piešinį, tapybinę plastiką ir antrinės kultūros objektus, jis tarsi formuoja naują realybę, kurioje atgyja seni daiktai ir jų detalės (vandens nugludinti medžio gabalėliai, laikrodžio mechanizmų dalys, monetos etc.). Tapė Remigijus Jusionis taip pat specifiniu būdu – dažus liejo keliais sluoksniais, pasitelkęs medicininę pompą (!), naudojo specialų sintetinį dažo kietintoją, kuris leido vieną spalvą atskirti nuo kitos. Tokia daugiasluoksnė tapymo maniera ant drobės ar medžio lentų artima reljefiškai grafikai.“ (Danutė Zovienė)
Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki vasario 20 d.
„Mielas, Aleksandrai!“
Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2023 m. gruodžio 22 d.
Stanislovas Lukošius: „Nemiestiškas miestas“
Nestandartinėse nuotraukose įamžinti senieji žmonių trobesiai bei kasdienybės momentai, kurie nebyliai įsipina tarp sparčiai augančios miesto architektūros. S. Lukošius meistriškai užfiksavo miesto skverbimąsi į „kaimišką“ žmogaus gyvenimą. Įamžintos akimirkos atskleidžia itin ryškų kontrastą tarp seno ir naujo. Šioje parodoje bus galima pamatyti ne tik „Brazilkos“ fragmentus, pažįstamas Kauno gatves, bet ir naminius gyvulius besiganančius statybų fone.
Stanislovas Lukošius gimė 1906 m. Šarkalnės kaime, Žemaitijoje, tautiškoje šeimoje. 1926 m. išvyko studijuoti į Kauną, kur susiformavo kaip asmenybė ir profesionalus fotografas. Tapo liudininku, įamžinusiu miesto transformaciją nevengdamas fiksuoti ir tradicinės statybos namus.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki balandžio 29 d.
Irmina Viningienė: „Sename sode“
Parodoje autorė eksponuoja naujausius tapybos darbus. Anot Irminos, tai graži jos šeimos alegorija apie širdžiai mielą ir jaukią vietą, kur auga laimingi Viningų vaikai.
Autorė gimė 1963 m. Telšiuose. 1982 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar VDA Telšių fakultetą). 2011 m. baigė dailės bakalauro studijas Klaipėdos universitete.
Eksponavo šias parodas: 2014 m. respublikinė tapybos paroda „MOTERYS – MOTERIMS“, Klaipėdos galerijoje, 2014 m. personalinė tapybos paroda „Pirmoji žaluma“, kavinėje „Pauzė“, 2016 m. personalinė tapybos paroda, Klaipėdos koncertų salėje, 2016 m. Irminos Viningienės ir Virginijaus Viningo jungtinė tapybos paroda, Klaipėdos m. savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje, 2017 m. Vidmanto Martikonio autoportretų privačios kolekcijos paroda, Naujojoje Klaipėdos galerijoje.
Parko galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki vasario 23 d.
„Kuriama aplinka. Alternatyvus gidas po Japoniją“
Mąstydami apie Japonijos architektūrą, ko gero, pirmiausia prisiminsime klasikinius, medijoje ir turistiniuose lankstinukuose reklamuojamus vaizdus – Osakos pilį, Tokijo imperatoriškuosius rūmus, Auksinio paviljono šventyklą Kijote ir pan. Tačiau atmetus visuomenės romantizuotą samurajiškąją Japoniją, atrasime ne ką mažiau svarbių ir kerinčių statinių. Ši paroda skatina panagrinėti šiuolaikinius pastatus, jų dinamiškumą, moderniąją erą, kur architektūra susijungia su natūraliais ir dirbtiniais elementais, nauji statiniai tarsi „įpinami“ tarp senųjų, tarp žmogaus daugelį metų kuriamos aplinkos. Parodoje nuotraukomis, tekstais ir vaizdo įrašais pristatoma iš viso 80 pastatų, civilinės inžinerijos projektų ir kraštovaizdžių. Laiko požiūriu paroda apima laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų, o geografiniu požiūriu – bent po vieną objektą iš kiekvienos iš 47 Japonijos prefektūrų.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki kovo 18 d.
Kornelijus Užuotas: „Kelionė“
Parodos pavadinimas „Kelionė“ labai tinka jubiliejinei datai. Dar labiau menininko jubiliejui, nes kūrėjas turi du paralelinius pasaulius. Tiksliau, du gyvenimus. Vienas jų skirtas artimiesiems ir buičiai, kitas – meninių formų kūrimui, jų puoselėjimui ir raidai. Pagal tai, kaip vystosi tapybos, skulptūros ar fotografijos formų ir siužetų istorija – rašoma kūrybinė menininko biografija. Kartais šie du gyvenimai sutampa, dažniau išsiskiria arba vienas kitą naikina.
Kornelijus Užuotas spalvingai gyvena abu gyvenimus. Vieni jį prisimena kaip mokytoją, kiti kaip lektorių, treti žino kaip veiklų Šiaulių universiteto galerijos vadovą ar kolekcionierių. Šiuo metu Kornelijus garsėja kaip kirpėjas. Akivaizdu, kad jis – iššūkiams atvira asmenybė.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki vasario 18 d.
„Minimalizmas ir dar kai kas…“
Šioje parodoje VDA Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino programos studentai pristato savo tapybos, skaitmeninių technologijų, grafikos ir fotografijos darbus. Visus kūrinius vienaip ar kitaip vienija minimalistinė tematika.
Vienoje iš salių pristatomi antro ir trečio kurso studenčių Erikos Nauckūnaitės, Aistės Almanaitės ir Gintarės Gedrimaitės tapybos darbai.
Kitoje parodų erdvėje bus galima išvysti Dariaus Odino, Paulinos Kontrimaitės ir Mortos Žukauskaitės skaitmeninio meno darbus. D. Odino darbai – abstraktūs, juose dominuoja augalų, moters, antikinių skulptūrų motyvai ir ryškios spalvos. Pasak autoriaus, jis „nenori įtakoti žiūrovo mąstymo, viskas palikta interpretacijai“.
Šalia skaitmeninio meno bus galima išvysti pirmo ir antro kurso studentų darbų, kurie taip pat atliepia parodos idėją – minimalizmą. Pirmo kurso grafinio dizaino studentų darbai – ranka ir spalvotu tušu atlikti eksperimentai, kurių metu siekiama išlaisvinti rankos judesius, linijos ir kompozicijos grožį.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 19 d.
Bob Bicknell-Knight: „Kompiuterio valdomas personažas“
Personalinėje menininko, kuratoriaus ir rašytojo Bob’o Bicknell’o-Knight’o parodoje „Kompiuterio valdomas personažas“ pristatoma darbų kolekcija, įvairiais aspektais tyrinėjanti žaidėjo nevaldomus kompiuterinių žaidimų personažus (angl. „non-player characters“) kaip žmogaus veikimo ribų metaforą vis labiau algoritmiškoje ir kontroliuojamoje būtyje.
Žaidėjo nevaldomi personažai – tai kompiuterinių žaidimų veikėjai, valdomi kompiuterio. Jų elgsena – iš anksto nustatyta dirbtinio intelekto, tokių personažų gyvenimas sukasi vien apie žaidėją. Jie yra įstrigę žaidimų pasaulyje ir pasmerkti visą amžinybę kartoti tą pačią dieną.
Parodoje B. Bicknell’as-Knight’as pristato paveikslų, skulptūrų, specialiųjų efektų vaizdo įrašų ir interaktyvių žaidimų seriją, kurioje nagrinėjami personažų plėtotei skirti žaidimų kūrimo įrankiai, mėginant įsivaizduoti, ką jie galėtų mąstyti ar jausti kiekvieną dieną.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 19 d.
Kamilė Uždavinienė, Dovilė Dagienė, Emilija Petrauskienė ir Radvilė Rimgailė-Voicik : „Augalų albumas“
Į laiką galima žiūrėti ne tik kaip į upę. Galime pasinerti į jį kaip į ežerą, sujudinti dugno nuosėdas, pajusti ir suprasti protėvių patirtis ir pomėgius. Pabandykime užuosti dvaro bibliotekos kvapą. Pamatyti popierių šūsnį ir dulkelių stulpą pro ne iki galo užtrauktas užuolaidas besiskverbiančiame saulės spindulyje. Viršutinėje knygų spintos lentynoje guli albumas. Galbūt tai klaipėdiečio Ernst Gustav Julius Waldhauer (1814–1883) augalų albumas* (lot. flori legium)? Albumo puslapiuose jis sukūrė subtilią augalų pasaulio realybę, botaniko svajonių išsipildymą – tų pačių genčių, bet retai gamtoje kartu žaliuojantys, augalai pavaizduoti greta, o jų skirtumai tiksliai akcentuoti. Ir visi vešlūs, sveiki, pasipuošę pavieniais ar į žiedynus sutelktais žiedais, vaisiais. Tai – meilės augalams, kolekcininko aistros ir dailininko talento liudytojas.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 19 d.
Andrius Zakarauskas: „Kūlvirstis liečiant ir neliečiant“
Tapytojo Andriaus Zakarausko paroda „Kūlvirstis liečiant ir neliečiant“ koncentruotai atskleidžia paskutinių kelerių metų autoriaus tapybinius ieškojimus.
Kūlvirstis – užuomina apie dinamišką būseną, tarsi išjudinančią pagrindą po kojomis ir suteikiančią laikiną svaigulio jausmą, o pavidalus aplink trumpam suliejančią į formų ir spalvų sūkurį. Tad šis gimnastikos pratimas A. Zakarauskui tampa lyg pačios tapybos metafora, tapytojui įdomus virsmo momentas: dažo virtimas potėpiu ir vėliau – vaizdu.
Potėpiai ir jų dinamiška gausa kūriniuose laviruoja tarp abstrakčių dėmių ir atpažįstamų objektų. Neretai šios pažįstamos detalės nurodo į dailės istorijos pavyzdžius, ypač į religinius siužetus ir kontekstus, itin svarbius aliejinės tapybos istorijai ir nulėmusius jos raidą.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 19 d.
„Debesys mūsų mintys“
Debesys fotografui, siekiančiam kuo išraiškingiau perteikti norimą siužetą, kartais tampa tiesiog būtinu fotografuojamo objekto kompozicijos komponentu. Kartais tai momentiniai pastebėjimai, fiksuojantys netikėtas debesų formas, jų spalvinių derinių niuansus, kurie, savo ruožtu, jau patys perteikia vienokias ar kitokias nuotaikas. O kiek dar visokių galimų interpretacijų fotografijoje debesų tema! Ir kas nuostabiausia, kad tos fiksuotos akimirkos nesikartoja – begalinė spalvų, formų variacija, leidžianti kiekvienam savaip pamatyti ir interpretuoti užfiksuotus vaizdus. Debesų reginiai, „įjungiantys“ begalinę minčių fantaziją. Ir tai vis mums įprasti debesys – trečioji vandens būsenos forma, o kartu išskirtinė tik mūsų planetos gyvybinė Žemės biosferos sukurta ypatybė…
Utenos kultūros centro Muzikinėje galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki balandžio 13 d.
Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės lino raižinių paroda
„Ką pasakoja kalavijai?“
Lietuvos nacionalinis muziejus visuomenei pristato 9 originalius kalavijus. Didžioji jų dalis eksponuojami pirmą kartą, tarp jų ir visai neseniai rasti, patraukę ne tik archeologų dėmesį, bet – dėl radimo aplinkybių – sudominę ir žiniasklaidą: vienas kalavijas rastas bulvių lauke, kitas – Asvejos ežero dugne.
Prieš beveik 4 tūkstančius metų atsiradęs kalavijas greitai tapo neatsiejamu kario, genties vado ar valdovo atributu. Bėgant amžiams susiklostė visuma įvairių ritualų, susijusių su šiuo kovos ginklu, kuris įsimbolino valdžią, galią ir prestižą. Parodoje Senajame arsenale pristatomi devyni kalavijai, iš kurių ankstyviausias datuojamas VIII–IX amžiais, o vėlyviausias – XIV amžiumi. Vieni įspūdingiausių yra bulvių lauke Raudonėnuose ir Asvejos ežere netoli Alkos kaimo rasti ginklai.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
„Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“
Souvenir – prancūziškas žodis, reiškiantis prisiminimą. Suvenyrais vadiname ir kelionėse nusipirktus niekučius, ir prie Baltijos jūros rastą akmenėlį, ir Venecijoje įsigytą vazelę, ir bilietą į kadaise klausytos, bet jau pamirštos grupės koncertą.
Parodoje pristatome suvenyrus, kurie draugams, kolegoms, kviestiems ir nekviestiems miesto svečiams primena ar turėjo priminti Vilnių. Rengdami parodą ieškojome atsakymų į klausimus: koks miestas ir kokie jo ženklai vaizduojami suvenyruose? Nuo ko tai priklauso? Kaip Vilnius pristatomas svetimšaliams ir kaip jie nori miestą prisiminti? Kaip keičiasi suvenyrų formos ir siužetai? Galiausiai – iš kur atsiranda suvenyrai ir kas juos kuria?
Paroda apima ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus vidurio iki šių dienų. Joje rimti, kurioziški, dailūs ir bjaurūs daiktai pasakoja įdomias istorijas ne tik apie Vilnių, bet ir apie mus. 700-ojo miesto vardo paminėjimo jubiliejaus proga kviečiame pasiklysti tarp vilkų, bokštų ir bažnyčių.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.
„Barbora etc.“
Parodos pavadinimą įkvėpė valdovės laiškai artimiesiems. Juose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė dažnai pasirašydavo ne priderančia iškilminga forma, bet paprastai: „Barbora etc.“. Tai paskatino parodoje lankytojams suteikti galimybę iš naujo atrasti itin populiarią istorijos figūrą, paraginti į ją pažvelgti ne per gerai žinomą meilės istorijos su Žygimantu Augustu naratyvą, bet pasitelkus žaidimo formą per lytėjimą ir uoslę pažinti įvairius pačios Barboros asmenybės, jos kasdienio gyvenimo aspektus – nuo sveikatos, mitybos iki garderobo, raštingumo ir geografijos.
Bene garsiausios Lietuvos istorijoje moters gyvenimą parodoje pristato stilizuota komoda. Dvidešimt keturi stalčiai parodys perlus ir drabužių audinius, galėjusius puošti valdovę, leis pauostyti jai ruoštas vaistines, kvapiąsias medžiagas, patyrinėti, kaip jos epochos žmonės rūpinosi burnos higiena. Skaitydami laiškus, lankytojai galės pasvarstyti, koks galėjo būti karalienės būdas, kam ji atskleisdavo savo rūpesčius ir norus, kokį skanumyną ypač mėgo. Galės pasiimti nuo XVI amžiaus žinomą jo receptą ir Kalėdų laikotarpiu galbūt net pasigaminti skanėstą namuose.
Bažnytinio paveldo muziejaus Vilniaus katedros varpinėje (Katedros a. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
Žibunto Mikšio kūrybos paroda
Paroda skirta autoriaus 100-ečiui. Gimęs Kaune, Žibuntas Mikšys 1944 su tėvais emigravo į Vokietiją, kur studijavo Niurnbergo ir Štutgardo dailės akademijose, o nuo 1962 iki mirties gyveno Paryžiuje. Talentingo grafiko palikimą sudaro linoraižiniai, ofortai, litografijos, koliažai. Žaismingame juodai baltame grafiko pasaulyje ypač išsiskiria, anot menotyrininkės E. Grigoravičienės, „rašmeninė grafika“, kur raidės, žodžiai, sakiniai virsta ženklais ir vaizdais, tekstai rašomi į geometriškai struktūruotas formas.
Šioje parodoje pateikiama dailininko darbų retrospektyva nuo pat pirmųjų raižinių, išvysime eilę dokumentų, nuotraukų. Paroda Šiauliuose pradeda Žibunto Mikšio 100-ečio minėjimą, kurį lapkričio gruodžio sandūroje uždarys paroda Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2023 m. vasario 21 d.
„Molyje įamžinta istorija“
Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.
Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki vasario 28 d.
„Ribos ir paraštės“
Socialinės kritikos reiškinys tarpukario Lietuvoje vis dar nėra pakankamai tyrinėtas ir apmąstytas. Pastarojo meto Lietuvos Respublikai (1918–1940) skirtos istorinės refleksijos yra palydimos visuotinės pažangos, modernėjimo ar optimizmo paieškų. Tačiau spartūs modernizacijos procesai bei reikšmingos politinės, ekonominės ir sociokultūrinės permainos to meto visuomenei atnešė ir savų iššūkių, ir problemų.
Neatsitiktinai parodos dėmesio centre atsiduria XX a. 3–4 dešimtmečiuose iškilusi ir brendusi jaunoji dailininkų karta bei jų kūrybinis palikimas. Daugeliui jų vis didesnę reikšmę įgavo to meto istorinio laiko ir socialinių kasdienybės aspektų apmąstymai, o kai kurie kūryboje siekė iškelti nepatogias to meto socialines problemas.
Šioje parodoje siekiama bent iš dalies pristatyti menkai žinomą dailininkų palikimą atskleidžiant socialinės kritikos kaip reiškinio įvairialypumą Lietuvos sociokultūrinės, politinės ir kasdienybės istorijos kontekste. Taip pat giliau pažvelgti į sudėtingus, vienam naratyvui sunkiai pasiduodančius meno, ideologijos ir propagandos klausimus.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 26 d.
Patricija Jurkšaitytė: „Iliuzoriumas“
Išskirtiniu Jurkšaitytės kūrybos ženklu tapo žinomų renesano, baroko meistrų tapybos šedevrų imitavimas, ištrinant pagrindinius personažus. Vėliau ji praktikavo vaizduotės pratimus, renesansine maniera tapydama tuščius kurortų viešbučių kambarius, senovinių baldų ekspozicijas antikvariatuose, laužydama portreto tapymo tradicijas, o pastaraisiais metais – nūdienos vidurinės klasės vartotojo idealią gerovę simbolizuojančios baldų prekybos gigantės IKEA parodinius interjerus.
Autorė mėgsta žaisti intelektiniu paradoksu – tai, kas neregima, yra apčiuopiama, o tai, kas regima, atrodo nepatikima ir netikra. „Išardyti“ klasikinius žanrus, tokius kaip peizažas, interjeras, portretas ar natiurmortas, ir panaudoti juos ne pagal paskirtį – vienas ryškiausių Jurkšaitytės rebuso kūrimo būdų. Šioje parodoje į įvairių laikotarpių menininkės kūrybą kviečiama pažvelgti kaip į bendrą filosofinę visumą, prasmių, simbolių, kompozicinės traktuotės kodais žaidžiančią su žiūrovo meno istorijos žiniomis ir vaizduote.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.
„Senojo sidabro spindesys privačiose vilniečių kolekcijose“
Parodoje eksponuojamos sidabro vertybės, kurias savo kolekcijose sukaupė Vilniaus kolekcininkai. Pirmojoje parodos dalyje pristatomi ankstyviausi dirbiniai, sukurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII ir XVIII amžiais. Tai XVII a. sidabriniai šaukštai, signetinis žiedas, sidabro detalėmis puoštas diržas, XVIII a. Karoliui Stanislovui Radvilai dirbusio auksakalio Jurgio Liudviko Kikenapo (Georg Ludwig Kikenap, dirbo 1779 – po 1797) pagamintas kavinukas ir kiti darbai. Greta eksponuojami įvairių konfesijų sakraliniai kūriniai – paveikslų aptaisai, kielikai, relikvijorius, komuninė, smilkalinė, filakterijus, kidušinės taurės. Antrojoje, didžiausioje, parodos dalyje eksponuojami XVIII–XIX a. Vilniuje dirbusių auksakalių dirbiniai. Kolekcininkų dėka pavyko į vieną vietą surinkti žymių Vilniaus auksakalių darbus ir tokiu būdu parodyti jų darbų retrospektyvą. Parodoje pristatomi pačioje Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigoje Vilniuje dirbusio auksakalio Tado Skendzerskio (Thadeus Skędzierski, † 1789, dirbo 1768–1789) ir jo sūnaus Ignoto Skendzerskio (Ignacy Skędzierski, 1769–1806, dirbo 1790–1806) kūriniai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.
Laima Dzigaitė: „Gamtos giesmės“
Laimos darbuose tyra, tylu ir tobula. Ir taip gražu, kad sunku prisiversti apie juos prabilti žodžiais. Keliaujant nuo vieno kūrinio prie kito, kiekvienas stebina vis labiau – kol beveik užima kvapą nuo stebuklo, dieviškumo patirties. Ekstatiška sakralumo ištiktis kviečia teigti, kad menininkė girdi dieviškąsias gamtos giesmes ir sugeba jas perteikti. Permato gelminius realybės sluoksnius ir atveria juos mūsų žvilgsniams. Sielai pasivaikščiojus po šiuos skaidrius darbus, norisi iš tiesų gyventi, mylėti ir… daug tylėti. Tylos begalybės pagauta siela panyra į palaimintą šypseną ir kontempliaciją, įgauna Mysterium fascinosum patirtį – begalinio susižavėjimo kupiną šventybės patyrimo slėpinį. Tai darbai – Mokytojai, nusilenkiantys gamtoje jau pasakytai Dievo ar Būties tiesai, žiniai ar jausmui. O mums iš jų mokantis, svarbu nepamiršti dar vieno autorės patarimo: „Nepakilti aukščiau žolės. Tuomet ji perduos savo paslaptis.“
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki vasario 28 d.
„Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“
Parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ kuratorių vizija – atsisakyti įprasto meno skirstymo į liaudišką ar profesionalų, tradicinį ar novatorišką. Veikiau siekiama tapybą ir tekstilę įvertinti kaip kūrybiško žmogaus pastangą transformuoti natūralų gamtos pasaulį, kartu atskleidžiant tautodailės įtaką dailininko Kazio Varnelio darbams.
Parodoje galėsite pamatyti sodrius dvispalvius audinius, savo nuotaika atliepiančius ryškiaspalvę Varnelio kūrybą, vėliau pateksite į „klasikinio“ juodai balto oparto menę, o trečiojoje ekspozicijos dalyje įvyks tikras spalvų sprogimas. Optinių raštų ritmiką pratęs dviejų jaunosios kartos kūrėjų darbai – kompozitoriaus Mato Samulionio muzikinis takelis, įkvėptas audimo staklių garsų, ir Paryžiuje gyvenančio amerikiečių eksperimentinio filmų kūrėjo Collino Kluchmano video instaliacija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2023 m. balandžio 30 d.
„Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“
Bažnytinio paveldo muziejaus paroda pristato Romos katakombų šventųjų relikvijas-skulptūras arba corpisanti (it. k. „šventieji kūnai“). XVIII a. vid. – XIX a. vid. jos tūkstančiais paplito daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Parodos dėmesio centre – šv. Bonifaco ir šv. Florijono relikvijos-skulptūros, laikomos vieninteliais išlikusiais corpisanti pavyzdžiais Lietuvoje. Paroda supažindina su ritualiniu šių relikvijų perkėlimu (translatio) į Valkininkų ir Buivydžių bažnyčias, skulptūrų simboline-religine plotme, istorine aplinka ir meniniais bruožais. Eksponuojami rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai, šventųjų kankinių palaikų rentgeno tyrimai, pateikiami ir kiti geografiškai artimi atvejai, bylojantys apie sunaikintas, dingusias arba už šalies ribų atsidūrusias šio tipo relikvijas, patvirtinančias mūsų kraštus pasiekusį fenomeną.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 15 d.
„Po šimts pypkių!“
1492 metų lapkričio 6 dieną, kuomet Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus, prasidėjo ilga europiečių „draugystė“ su tabaku bei įvairiomis jo vartojimo priemonėmis.
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2023 metų birželio 18 d.
„Aš esu vilnietis“
Ar įsivaizduojate Vilnių be Kaziuko mugės? Tačiau, ar žinojote, jog Šv. Kazimieras nebuvo nuolatinis Vilniaus gyventojas? Didžiuojamės Vilniaus baroko veidu, bet ar žinote, jog jį sukūrė atvykėliai? Gedimino laiškais užprogramuotą daugiakultūriškumą laikome Vilniaus tapatybės esme? Bet ar žinojote, kad šiuos kunigaikščio padiktuotus laiškus savo ranka parašė atvykėliai vienuoliai pranciškonai?
Artėjant Vilniaus jubiliejui Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia pasinerti į 700 metų laikotarpį aprėpiantį 50-ties istorijų pasakojimą, kuris suksis aplink Vilnių ir vilniečius. Paroda, kaip ir pats Vilnius, bus gausi ir be galo įvairi, tačiau visos istorijos liudys tą patį – visi mes esame vilniečiai ir kuriame miestą, nesvarbu ar esame jame gimę, ar prigiję.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2023 m. rugpjūčio 27 d.
Darius Žiūra: „Portretai“
Šioje parodoje pristatomi keturi reikšmingi D. Žiūros kūriniai, įkūnijantys ir tuo pat metu kvestionuojantys portreto, laiko, vietos ir visuomenės sampratas bei dažną, nors ne visada savanorišką ryšį su istorija ir geopolitika.
„Gustoniai“ (tęsiama nuo 2001 m.) – tai serija, kas trejus metus papildoma nauja dalimi. Kiekvieną dalį sudaro daugybė nebylių 60 sekundžių trukmės videoportretų, vaizduojančių šiam kūriniui pavadinimą suteikusio kaimo gyventojus.
„Portretuose“ (tęsiama nuo 2005 m.) užfiksuota pirmoji Lietuvos gyventojų karta, gimusi po nepriklausomybės atgavimo.
„Monumentas utopijai“ (2015) pasakoja apie tris jaunuolius, susitikusius 1988–1990 m. karinės tarnybos Sovietų Sąjungos Tolimuosiuose Rytuose metu ir svajojusius tapti dailininkais.
„Videostudija“ (tęsiama nuo 2017 m.) – interaktyvi trijų dalių medijų instaliacija, kritiškai apmąstanti giminingą Andy’io Warholo projektą.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.
Dalia Matulaitė: „Tėvynės tema“
„Lietuvoje jau nemažai moterų skulptorių, bet D. Matulaitės kartoje tai buvo retenybė. Juo svarbiau, kad skulptorė nesusikoncentravo į kamerines parodines skulptūras. Ir dar iš nepatvarių medžiagų ̶ molio ir gipso. Ji susitelkė į monumentinę skulptūrą, kalė akmenį ir medį, liejo bronzą. D. Matulaitė yra sėkmingai save realizavusių skulptorių gretose išskirtinis reiškinys – tiek skulptūrų viešosiose erdvėse, įvairiuose Lietuvos regionuose ir užsienyje tikrai nedaug kas turi. Menininkė sugebėjo kūrinius realizuoti medžiagoje ir atvesti juos iki pergalingos pabaigos, nors daugelio skulptūrų kelias užtrukdavo dešimtmečiais.
Autentiška pasaulėjauta ir meninė kalba susiformavo dėl įdomiai persiklojusių segmentų, nes skulptorė save laiko krikštyta pagone; žemaite, kuri vaikystę, jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje. Todėl Tėvynės tema D. Matulaitei susideda iš daugybės genčių, jų likimų, nors menininkės kūrybos perspektyvoje jos jungia skirtingus laiko, ne tik erdvės pjūvius. Naujausioje parodoje pristatomos skulptūros, piešiniai, kurti pirmaisiais ir pastaraisiais kūrybinio kelio metais (1972–2021).“ (Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.
„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. lapkričio 13 d.
„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“
Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.
Česlovas Lukenskas: „Laikas medyje 2022“
Česlovas Lukenskas (g. 1959) ‒ vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume ‒ klasikų. Lukensko, kaip ir kai kurių jo bendražygių meninink(i)ų, indėlis į mūsų XX a. 10 dešimtmečio naująjį vaizduojamąjį meną ‒ tapybinio ir skulptūrinio formalizmo stumtelėjimas performatyvumo ir konceptualumo link.
Naujausią parodą „Laikas medyje 2022“ formaliai susieja medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesne prasme. Cituojant patį menininką: „Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai.“ Tai ne tiek objekto formalus-estetinis auginimas („skulptūros“ kūrimas), kiek (beveik) atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą / objektą naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių / ženklų (ap)deginimas (Deginiai, 2017). Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojamo miško kirtavietėse medienos „maita“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.
Gintautas Trimakas: „#atsakymas#spalva#slinktis“
Parodoje „#atsakymas#spalva#slinktis“ pristatomi abstraktieji menininko G. Trimako (g. 1958) darbai nuo 1993 m. kurto „Dienoraščio“ iki lumen printų ir cianotipijų, t. y. G. Trimakas naujausių spalvos paieškų pasitelkiant popierių, šviesą ir jai jautrias chemines medžiagas. Jau aštuonerius metus menininką domina baltoje šviesoje slypinčios spalvos, kurias jis išryškina camera obscura fotografuodamas saulės judėjimą dangaus skliautu, cheminiu junginiu braukydamas popierių, siųsdamas sukauptos šviesos raštų „atsakymus“ ir atlikdamas kitus veiksmus. Šalia užfiksuotų abstrakcijų parodoje bus galima stebėti ir tebevykstančius procesus, kai šviesos, veikiamos spalvos, kinta visą parodos laiką. G. Trimakas jau nuo pat pirmųjų savo parodų 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo konceptualiu požiūriu į fotografiją.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.
„Susitikimas, kurio nebuvo“
Parodoje susitinka dviejų Europos meno muziejų – MO ir Van Abbės, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose – kolekcijų kūriniai. Tai pirmasis tokio masto susitikimas tarp Lietuvos, Vakarų Europos ir JAV menininkų bei jų kūrinių: daugelį Šaltojo karo dešimtmečių juos skyrė geležinė uždanga. Praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų nuo karo pabaigos ši paroda siūlo atsigręžti į itin reikšmingą laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui.
Parodos pasakojimas seka istorinio laiko tėkme – čia eksponuojami kūriniai, kurie buvo sukurti 1955–2000 metais. Ji neatsitiktinai pradedama nuo žvilgsnio į pokario epochoje dominavusius meno judėjimus ir stilius. SSRS okupuotose valstybėse įsigalėjo socialistinis realizmas, o Vakarų pasaulyje svarbus vaidmuo atiteko JAV atsiradusiam abstrakčiajam ekspresionizmui ir konceptualizmui. Toliau parodoje skleidžiasi daugiasluoksnis pasakojimas apie tai, kaip išbalansuotoje, politinės prievartos ir įtampų kupinoje epochoje savito balso ieškojo Lietuvos, Nyderlandų ir kitų Vakarų Europos šalių menininkai. O parodą tarsi užbaigia 10-ojo dešimtmečio kūriniai, apmąstantys Šaltojo karo pabaigą ir didelių permainų laiką.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 12 d.
Sigitas Virpilaitis: „Apie apyrankę“
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Atidarymo dieną lankytojams taip pat atveriamos dvi naujos personalinės parodos: Sigito Virpilaičio „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei švedų juvelyrės Catarinos Hällzon „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“.
S. Virpilaitis parodoje „Apie apyrankę“ ironiškai ir šmaikščiai iš netikėčiausių medžiagų kuria daugiau nei 40 apyrankių istorijas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 28 d.
„1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“
Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu?
Šiandien, XXI amžiuje, įvairūs gintaro dirbiniai ir kiti istoriniai artefaktai atkeliauja į Lietuvos nacionalinį muziejų iš Italijos, Austrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos… Būtent per šiuos išskirtinius eksponatus bus pasakojama apie aisčių ir romėnų visuomenes, jų tarpusavio ryšius, kurie nešė naudą abiem pusėms. Lankytojas susipažins ir su tuometinio keliavimo ypatumais, žemėlapiais, kuriuose jau pažymėta Baltijos jūra ir Nemunas, keliais, vedančiais į dabartinę Lietuvos teritoriją, skirtingų kultūrų gyvenimo būdu, pasaulėvoka, kad ir požiūriu į moteris. Kartu galės sau užduoti klausimus: kuo skyrėsi vadinamasis civilizuotas pasaulis nuo barbariškojo? O gal tų skirtumų ne taip jau ir daug? Kas apskritai apibrėžia civilizaciją?
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.
„Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė 1561–1795 m.“
Šio projekto tikslas – supažindinti Lietuvos muziejų lankytojus su kaimynės Latvijos dar menkai žinomu XVI–XVIII a. istorijos laikotarpiu ir atvirkščiai – Latvijos muziejų lankytojus – su Lietuvos istorija. Paroda padeda suvokti, kokį pėdsaką mūsų, Lietuvos ir Latvijos, valstybių istorijoje, kultūroje paliko kaimyninės valstybės. Pagrindinė projekto idėja – pasitelkus eksponatus, archyvinę medžiagą, parodyti, kas sieja Lietuvą ir Latviją. Parodoje tai atskleidžiama įvairiomis temomis: politika ir kunigaikščiai, ekonomika, prekyba, sienos, vandens ir sausumos keliai, Kuršo dvarininkų šeimos (baronai Grothusai, Landsbergiai, Tyzenhauzai, Pliateriai ir kt.), kurios XVII–XVIII a. įsitvirtino Lietuvoje, ir jų valdytuose dvaruose (Daunoravoje, Vismantuose, Žeimelyje) įsikūrusi latvių diaspora, dvarininkų globotos ir Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai pavaldžios bažnyčios Lietuvoje, taip pat ir Žemaičių vyskupijos vyskupui pavaldžios katalikų bažnyčios Kurše. Eksponuojami XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kunigaikščių, dvarininkų portretai, spaudai, medaliai, monetos, žemėlapiai, knygos, baldai, piešinių, herbų ir dokumentų kopijos.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2023 m. kovo 6 d.
„Opartiniai atspindžiai“
Šioje parodoje pristatomas optinio meno poveikis Lietuvos dailei XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais. Tuo metu abstrakti raiška menininkams padėjo pabėgti nuo sovietinės tikrovės, atsiriboti nuo valdžios pageidaujamų siužetų. Opartas dailininkų darbuose dažniausiai reiškėsi kaip eksperimentinės formos, o ne kaip nuosekli kūrybinė strategija. Visgi dėl šio susidomėjimo kai kurie kūrėjai buvo nustumti į oficialiojo dailės gyvenimo paraštes. Siekdami kūrybinės laisvės, jie nusprendė dirbti scenografijos, paveldosaugos, grafinio dizaino srityse – jos sovietmečio dailės hierarchijoje buvo kiek nuvertintos ir todėl ne taip griežtai valdžios reguliuojamos. Taigi ši paroda ne tik pristato platų vizualinės raiškos lauką, bet ir supažindina su iki šiol mažai žinomais kūrėjais.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.
„Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinys“
Ši paroda – pirmasis Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų Žemaitijos dvarų kolekcijų pristatymas Lietuvos sostinėje. Kūriniai parodoje eksponuojami pagal dvarus ir savininkus, kuriems kadaise priklausė. Tai eksponatai iš Oginskių, Pliaterių, Šuazelių-Gufjė, Gorskių bei kitų Žemaitijos didikų ir bajorų dvarų. Ekspoziciją papildo įdomesnių kūrinių komentarai, jų restauravimo ir tyrimų medžiaga, į laikus, kai šios vertybės puošė senųjų dvarų interjerus, nukeliančios fotografijos ir atsiminimų citatos.
Apie 4 000 dailės kūrinių iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų papildė Žemaičių muziejaus „Alka“ kolekciją. Tai Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų paveikslai, skulptūros, meniški baldai, vazos, žvakidės ir kiti taikomosios dailės kūriniai, kadaise puošę Rietavo, Švėkšnos, Šateikių, Vilkėnų, Plinkšių, Platelių, Leonardpolio, Biržuvėnų, Medingėnų, Pavandenės, Zdoniškio, Mikoliškių, Pajūrio ir kitus Žemaitijos dvarus, senųjų dvarų kolekcijų fragmentai, atspindintys tiek bendras dvarų interjerų puošybos ir dailės kolekcionavimo tendencijas, tiek Žemaitijos dvarų specifiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 5 d.
„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“
Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 27 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Gediminas G. Akstinas: „Nuogaliai“
„Nuogalius“ sudarantys darbai kuriami iš medžiagų, naudojamų statybos pramonėje, pavyzdžiui, gipso kartono plokščių, iš kurių galima greitai sukonstruoti sienas, perdangas ir lubas. Serijoje taip pat taikoma standartinė tinkavimo technika ir naudojami tinkuotų sienų fragmentai, surinkti šiuo metu statomuose namuose, dažniausiai – gentrifikuotose Vilniaus vietovėse. Tinkavimo veiksmas ne tik leidžia sukurti neutralizuojančius paviršius, sufleruojančius apie tam tikrus ekonominius ar politinius objektus, bet ir prilygsta mąstymo būdui. „Nuogaliai“ apima meistrystės ir šiuolaikinės skulptūros reiškinius, akcentuojant ekonominį statybų sektoriaus svorį ir miesto plėtrą. Šalia naujų „Nuogalių“ serijos darbų, parodoje Radvilų rūmų dailės muziejuje bus pristatomi ir nauji, iki šiol nerodyti G. G. Akstino kūriniai – skulptūros, objektai, vaizdo projekcijos.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 12 d.
„Gedimino laiškai: tada ir dabar“
Minint Vilniaus 700 metų jubiliejų Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi Gedimino pilies bokšte pristatys originalų Gedimino laiško nuorašą.
Būtent šis dokumentas yra didžiulės šventės „kaltininkas“: nė vienas originalus Gedimino laiškas nėra išlikęs, todėl Rygoje netrukus po gavimo padarytas nuorašas yra autentiškiausias Vilniaus miesto gimimą liudijantis dokumentas. Jo egzistavimas istorikams atskleidė pačių Gedimino laiškų faktą, jų siuntimo ir pirmo Vilniaus paminėjimo datą, šiandien miestui leidžiančią minėti 700 metų jubiliejų.
Kartu su eksponuojamu laišku veiks paroda, kuri interaktyviai pristatys šių laiškų reikšmę ir svarbą. Kiekvienas lankytojas turės galimybę parašyti ir savo, šiandieninio vilniečio, laišką ateities Vilniui bei vilniečiams ir įmesti jį į laiko kapsulę. Parodos pabaigoje ši laiko kapsulė bus atiduota saugoti muziejui ir iškelta tik po daugelio metų kitos svarbios sukakties proga.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.
„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“
2014 m. visiškai atsitiktinai Biržų rajone, Parupės kaime, buvo rastas seniausias kirvis Lietuvoje. Kadaise ten telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus.
Tikslios priežasties, kodėl kirvis buvo pamestas būtent šioje vietoje ir išbuvo čia tokį ilgą laiką, ko gero, nesužinosime. Tačiau, ką tikrai žinome – šiam kirviui yra net 13 000 metų, o netikėtai atrastas, jis bematant tapo seniausiu šiuo metu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitvirtino labai retai Europoje randamų Lyngby tipo dirbinių sąraše.
Gargždų krašto muziejuje (Sodo g. 5, Gargždai) veiks iki vasario 14 d.
Klaudijus Driskius: „Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“
„Ši fotografijos paroda apie lietuvius, gyvenančius už Lietuvos valstybės sienos – Baltarusijoje. Dabar Lietuvos siena sutampa su išorine Europos Sąjungos siena, ji skiria ne tik valstybes, bet ir priešingas politines sąrangas – demokratiją ir autoritarizmą.
Fotomenininkas Klaudijus Driskius sukūrė charakteringų žmonių portretus, įamžino šeimos šventes, tradicinius amatus, mokyklos gyvenimą, kasdienius darbus. Atspindėtas gausus kalendorinių švenčių ratas: Velykų šventės, Sekminių papročiai, gegužinės ir birželinės pamaldos, Švč. Trejybės atlaidai, kryžiaus kelias palei Nerį Duboke. Nuotraukose regimas pasaulis nėra nei „iš istorijos ūkų“ kylanti LDK, nei romantiškas, XIX amžiaus atminimus išsaugojęs kaimas. Žmonių maldingumas čia tebėra subtili jungtis su šimtamete praeitimi; pergyvenęs prievartinę ateizaciją, kolchozinimą, naujos epochos gūsį, jis tebėra gyvas, nors tirpstantis – kaip ir visos gyvenimo formos. Fotografijose regime ne tik etnografinę egzotiką, žmonių maldingumą bet ir keistos amžinybės pojūtį ir belaikiškumą. Laiko slinktis dar labiau atsiskleidžia žmonių portretuose. Tai nėra tas belaikiškumas, padvelkiantis iš religinio ir kalendorinio gyvenimo ciklo. Veikiau tai laiko prarastis, žiūrinčiam kelianti visa ko trapumo jausmą.“ (Vytautas Ališauskas)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki vasario 18 d.
Laura Põld: „Interpretuoti ir bendradarbiauti“
Laura Põld yra tarpdisciplininė menininkė iš Estijos, derinanti įvairias meninės raiškos priemones, tokias kaip skulptūra, tekstilė, keramika, video ir fotografija. Menininkė dirba su įvairiomis vaizdinio reljefo priemonėmis ir filosofiniais ar poetiniais tekstais, kurie veikia jos mąstymą apie dalyką ir objektų bei erdvinių instaliacijų kūrimą. Põldo darbai – tarsi savotiški istorijų ar erdvių peizažai, kuriuose mintys gali vizualiai nuklysti į mišką, kalvas, kasyklas ar net į menininko studiją. Keliaudama ir bendradarbiaudama su kitais kūrėjais, Põld tyrinėja daugybę žmonių ir visuomenės papročių, kuriuos įtraukia į savo darbą. Menininkė kruopščiai renkasi medžiagas, atsižvelgdama į jų struktūrą ir istorinį kontekstą. Naudojant tradicines technologijas, tokias kaip keramika ar kilimėlių gamyba, Põld ištrina ribas tarp modernumo ir archajiško gyvenimo. Jos naujausiuose darbuose akcentuojamos intymumo, vietos pasaulyje paieškos, ekologinės potekstės, žmogaus ir gamtos santykis bei jų etika.
Galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 2 d.
„Emocinis lūžis“
Vilniaus rotušės požemiuose atidaroma virtualios realybės instaliacija „Emocinis lūžis“, kuri lankytojams leis netiesiogiai apsilankyti rusų karo nusikaltėlių sunaikintose Bučos ir Irpinės gyvenvietėse Ukrainoje.
Kartu su instaliacija pristatoma integrali jos dalis – Ukrainos pajėgose tarnaujančio pripažinto menininko Sergijaus Michalčuko fotografijų paroda.
„Gedimino legiono“ sukurta instaliacija kvies lankytojus su virtualios realybės akiniais nusikelti į sunaikintą Bučą ir per skaitmeninę kelionę suvokti laisvės kovų kainą ir prasmę.
Atidarant instaliaciją Vilniaus rotušėje kartu eksponuojama fotografo S. Michalčuko meninių karo Ukrainoje nuotraukų paroda „Volya“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 24 d.
Kristina Mažeikaitė: „Gates to the Garden“
„Ei, pasauli, aš čia! – sakiau tapydama pirmuosius savo peizažus du penkioliktaisiais. Tapiau augimo jėgą ir savo-kūrėjos proveržį, tikėjimą, kad visa įmanoma sukurti, tapiau savo varžymąsi su Kūrėju.
Einant laikui, mano peizažai tapo labiau redukuoti, iki žemės ir dangaus santykio. Pati tai įvardinčiau kaip išėjimą į erdvę, norą užčiuopti einančio laiko pėdsakus ir pagrindinius egzistencijos dėsnius. Gaudžiau tą „žvilgsnį į tolį“, nesitikint kažko atrasti, nesitikint, kad kažkas bus kitaip. Peizažuose keitėsi žemės ir dangaus valdomi plotai – dominuojant tai žemei, tai dangui. Žemė švietė, degė, dangus švytėjo ir slėgė savo sunkiu.
Šiandien tęsiu peizažo studiją. Neretai atrasdama spalvinių sąsajų su senųjų meistrų tapyba, ypač renesanso. Tęsiu studiją tarsi norėdama atverti žemės plutą ir po ja esančius sluoksnius. Ir taip pat suteikdama naujas prasmes kasdieniam žemės vaizdui.“ (Kristina Mažeikaitė)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 25 d.
Jonas Juodzevičius: „Nepriklausomi potėpiai“
Jono Juodzevičiaus (1947–2020) paroda skirta priminti, aktualizuoti ar supažindinti su tapytojo, VDA docento kūryba. Kad ir aktyviai kurdamas, Jonas Juodzevičius paskutiniuosius du dešimtmečius retai eksponavo savo darbus. Viešumoje investavęs save į pedagoginę veiklą – ir labai mėgtas studentų –, savo paties meninę veiklą paprastai buvo apibojęs privatumo erdvėmis: paveikslus dažniausiai rodė Šančių dirbtuvių kaimynams dailininkams ar užsukantiems kolegoms menininkams. Susikaupęs keleto šimtų drobių fondas prašyte prašosi atveriamas plačiajam meno mylėtojų laukui.
Violeta Krištopaitytė-Jocienė rašo: „Kūrybinio kelio pradžioje kūrė peizažus, portretus, figūrines kompozicijas, tačiau jau XX a. 9-ajame dešimtmetyje palinko į abstrakcijas ir vėliau tapė beveik išimtinai šiame žanre. Abstrakčiąją tapytojo kūrybos dalį valdė ekspresyvus polėkis – drąsūs, stambūs potėpiai, ryškios ir grynos spalvos, fragmentuotos kompozicijos, dekoratyvoka plastika. Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažai eksperimentavo fotografijos meno lauke.“
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks iki vasario 12 d.
Neringa Naujokaitė, Patricija Gilytė, Židrija Janušaitė, Žilvinas Landzbergas: „Videoprograma“
Šiame projekte pristatomi autoriai, su kuriais galerija aktyviai bendradarbiauja jau ne vienerius metus, jie – gerai žinomi tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Dvi menininkės – Neringa Naujokaitė ir Patricija Gilytė jau daugelį metų gyvena ir kuria Vokietijoje, o Židrija Janušaitė ir Žilvinas Landzbergas – Lietuvoje, tačiau aktyviai dalyvauja ir tarptautinėje meno rinkoje.
Neringa Naujokaitė, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, vėliau studijas tęsė Diuseldorfo menų akademijoje ir Kiolno medijų meno akademijoje. Apart videodarbų, Naujokaitė aktyviai kuria ir fotografijos srityje, kuri dažniausiai būna glaudžiai susieta su jos video kūrinių turiniu.
Patricija Gilytė, baigė studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir Miuncheno dailės akademijoje. Šalia kuriamų videofilmų, menininkės kūryboje nemažą dalį sudaro objektai, kurie dažnai yra neatsiejami nuo jos videofilmo koncepcijos, o ekspozicija virsta šiuolaikinio meno instaliacija.
Židrija Janušaitė, studijas baigusi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, aktyviai dirba tapybos ir performanso srityse. Jos videodarbai dažnai tampa neatskiriama tapybinės instaliacijos ar performanso dalis.
Žilvinas Landzbergas, studijas baigęs Vilniaus dailės akademijoje, puikiai žinomas kaip konceptualių šiuolaikinio meno projektų, didelės apimties instaliacijų ir objektų kūrėjas.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks iki vasario 12 d.
„Visos jos tokios…“
Kauno miesto muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Visos jos tokios…“, pasakojanti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio moteris muzikes, svečiuojasi Prezidento Antano Smetonos dvare, Užulėnyje.
Paroda pasakoja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrusias Valstybės teatro solistes, Kauno muzikos mokyklos, o nuo 1933 m. konservatorijos, pedagoges, atlikėjas. Adelė Galaunienė, Veronika Podėnaitė, Jadvyga Vencevčiūtė buvo vienos pirmųjų atvykusių į Kauną, neseniai Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinę, ir čia pradėjusios savo karjerą Valstybės teatre. Vėliau į operos trupę įsijungė Julija Dvarionaitė, Vladislava Grigaitienė, Marijona Rakauskaitė, Vincė Jonuškaitė, Morta Vaičkienė, Elžbieta Kardelienė, Marija Lipčienė, Juozė Augaitytė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kt. Visos jos sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų Valstybės operoje, koncertavo, gastroliavo geriausiuose pasaulio teatruose. Būdamos patyrusios solistės, daugelis jų tobulino savo balsą pas žymius to meto Europos vokalo pedagogus.
Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinyje, Prezidento Antano Smetonos dvare (Dvaro g. 3., Užulėnio kaime, Taujėnų seniūnijoje) veiks iki 2023 m. gruodžio 1 d.
„Per amžius nešu savo istoriją...“
Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šio projektas tikslas – papasakoti pasauliui apie ypatingai seną ir turtingą Ukrainos istoriją, pristatyti neįkainojamus istorinius eksponatus, tradicinius ukrainietiškus drabužius ir namų apyvokos reikmenis.
Šį muziejų sukūrė ukrainiečiai, kilę iš skirtingų Ukrainos vietų. Taigi, čia galite rasti unikalų siuvinėjimą (vyshyvanka) iš Haličo, Bukovinos ir Slobožanščino; ceremonialinius rankšluosčius (rushnyk) iš vaizdingo Černigovo regiono; keramiką iš Podilijos regiono; raižytus šaukštus iš Polisijos ir kt.
Šiuos eksponatus surinko didelis būrys žmonių: ukrainiečių diaspora Kaune, savanoriai, mokytojai, karinininkai ir kiti rūpestingi ukrainiečiai iš įvairių Ukrainos vietų. Įdomu, kad eksponatas „Patrioto lopšys“ keliavo daugiau nei 2000 kilometrų, o keramika atgabenta kertant trijų valstybių sienas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus Gotikinėje menėje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki 2023 m. gruodžio 10 d.
Rasa Rožinskienė: „Ką kalba angelai…“
„Prieš mus – kūriniai, apie kuriuos beveik nebūtina rašyti menotyrininkui. Mat puikiai apie juos rašo ir aiškina pati autorė Rasa Rožinskienė. O kai kurias jos darbų paslaptis geriau apibūdintų mados dizaineris, archainių raštų žinovas-etnologas ar stebuklinių istorijų rašytojas. Nes tai pasaulis, atsiradęs išvydus švytinčias gijas, iš kurių nuaustas pasaulis, lyg perpratus senovines žinias, kurios nuo „amžių amžinųjų“ buvo saugomos žiniuonių moterų. Pasitelkus įgimtą kūrybinį talentą ir jausmą, kaip dėlioti tūkstančius smulkių elementų į vieną visumą, alsuojančią visais pasaulio turtais. Kuriant vaizdus, kuriuose be didelių pastangų galima skaityti įdomiausius ir slaptingiausius pasakojimus.
Rasos Rožinskienės paveiksluose matome ne pačius Angelus – nes kas iš tiesų yra šios galingos dvasinės Būtybės, užtikrintai nežino beveik niekas. Rasos darbuose tematome apdarus, kuriais jie pasirodė autorės dėmesingoms akims, o mūsų žvilgsniams buvo materializuoti daugiavalandinio kūrėjos darbo dėka. Ir galime paskaityti dedikaciją, kokiam žmogui jie skirti. Kaip senaisiais laikais – kai moterys aprengdavo savo artimiausios aplinkos žmones, o dievdirbiai kurdavo savo bendruomenei. Personalizuotas, į asmenį fokusuotas kūrimo judesys atrodo priešingas profesionaliajai kūrybai – šioji dažniau kreipiama nesuinteresuotos, objektyvesnės estetikos link…“ (Violeta Jocienė)
Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių raj.) veiks iki kovo 1 d.
Pranas Griušys: „Protėvių portretai“
„Protėvių portretų“ sumanymas, atsiradęs 2017 m., taip ir liko parodinių įvykių šešėlyje, nors ir buvo eksponuotas ir pristatytas išskirtiniame LAPĖNO name visus 2018 metus. Tąkart darviniškas požiūris į galimus „homo sapiens“ protėvius buvo aktualus ir intriguojantis senųjų, bet dabar tebegyvenančių primatų portretine raiška, žvilgsnių išraiškingumu ir skvarbiu poveikiu bei plačiomis, turtingomis tapybinėmis kalbos ir raiškos galimybėmis.
Šiandien dešimties „protėvių“ portretų kolekcija netikėtai įgyja naują ir nelauktą prasmę. Tolimi ir artimi „protėviai‘‘ regimi kaip klasikiniai, gilūs, beveik žmogiškos raiškos ir patirčių kupini šalia šmirinėjantys kaimynai, tokie išmanūs, daug ką patyrę ir mieli.
Lietuvos meno lauke Prano Griušio kūryba išsiskiria savitu braižu – virtuoziškai įvaldyta realistine tapymo maniera, atsakingu požiūriu ir detalių tikslumu pasirinktuose motyvuose, neretai derinamu su švelniu humoru ar netikėtomis kompozicijomis.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje (Laisvės al. 106, Kaunas) veiks iki kovo 13 d.
Stanislovas Žvirgždas: „Lietuvos peizažai“
Fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas gimė 1941 m. Balbieriškyje, Prienų r. Po studijų Vilniaus valstybinime universitete, Liaudies meno institute Maskvoje, S. Žvirgždas apsigyveno Vilniuje (nuo 1981 m.). Už darbus jam 1992 m. suteiktas nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas, 2004 m. jis tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Menininko kūriniai saugomi Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose. S. Žvirgždo darbų saugoma ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose. Dalį jo kūrinių lankytojai gali pamatyti parodoje Venclauskių namuose-muziejuje, atskleidžiančioje menininko labiausiai pamėgtą žanrą – peizažą. Šis žanras tapo svarbiausia S. Žvirgždo kūrybos sritimi, kurią jis puoselėja daugiau nei keturis dešimtmečius. Nuoseklus darbas, fotografijos technologijos išmanymas leido kūrėjui pasiekti itin aukšto meistriškumo ir įgalino jį perteikti žiūrovui gamtos nuotaikas, sudaryti galimybę pajusti akimirkos subtilumą. S. Žvirgždo kūryboje jaučiama istorinės fotografijos įtaka. Pasak menotyrininkų, S. Žvirgždo peizažuose atsikartoja tarptautinis piktorializmo stilius (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje). Jo darbuose perteikiama idealizuota gamta be civilizacijos ženklų, o peizažai su išskirtais planais, išryškintomis detalėmis primena grafikos piešinius.
Venclauskių namuose muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki vasario 26 d.
„Po 40 metų“
Tai Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros 1980-jųjų metų laidos absolventų – bendrakursių darbų paroda „Po 40 metų“. Brandi kursiokų karta vėl kartu. Autoriai gerai žinomi Lietuvos skulptoriai: Viktoras Žentelis, Jolanta Raupelytė – Balkevičienė, Kęstutis Musteikis, Juozas Šlivinskas, Gintautas Jonkus, Vilimas KetvirtIrenos Eitminavičienės šiaudinių sodų parodais.
Ši paroda – žvilgsnis į jų kūrybą. Galerijos erdvėje, stebint skulptūrų estetiškumą ir formų užbaigtumą, matome pabrėžtas tam tikras ypatybes ar tai būtų biustas, galva, torsas, statulėlė, medalionas ar moneta.
Keliaudami po Lietuvą tautiečiai randa be galo daug įvairių parodos autorių darbų, todėl ši ekspozicija ne tik naujausi darbai, bet ir plakatų forma kabantys priminimai lankytojams apie skulptorių kūrybos kelią per 40 metų iki šiandien.
Meno galerijos salė pilna figūrėlių ant postamento. Autorių mažosios skulptūrėlės ar jos būtų pagamintos iš bronzos, žalvario, porceliano, medžio, alebastro yra populiarios šiuo metu. Taip norisi jas visas paimti į rankas ir pačiupinėti. Man tai kelia džiaugsmą, aš matau darbus visai šalia savęs, nes nusibodo per paskutinius keletą metų meno kūrinius apžiūrinėti per kompiuterio ar telefono ekraną.
Utenos kultūros centro Stiklo galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki vasario 28 d.
Albinas Šileika: „Prie verpstės“
Kęstutis Indriūnas: „Kryžiaus kelio stotys“
„Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“
Parodos idėjos autorius Vytautas V. Landsbergis prisimena, kad noras surengti tokią parodą gimė 2022 m. rudenį, kai kino festivalio „Scanorama“ metu rodant prieš kelis metus kurtą filmą „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“, žurnalistai fotografo paklausė, ar dabar filmas būtų kitoks, A. Sutkus nedvejodamas atsakė: „Be abejo. Atsirastų Ukrainos tema.“
Režisierius šią mintį išgirdo. Vystant būsimos parodos idėją A. Sutkus išsakė pageidavimą Ukrainos karo pabėgėlius fotografuoti kartu su jaunesniais kolegomis – A. Morozovu ir T. Kazakevičiumi. Galutinai parodos struktūra susiformavo, kai V.V. Landsbergis sukūrė fotografijų parodą lydintį filmą.
Filmuojant išgirsti pasakojimai tapo nuotraukas lydinčiais tekstais. „Žiūrint į jų veidus fotografijose darosi aišku, kad šios tautos nugalėti, pavergti neįmanoma. Beveik visų pasipasakojimai baigiasi frazėm – „noriu grįžti ten“ arba „grįšiu, kai tik bus įmanoma“. O jų mamos dirba, išlaiko, palaiko ne tik šiuos iš karo baisumų išvežtus vaikus, bet ir Ukrainoje likusius artimuosius“, sako V. V. Landsbergis.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki kovo 15 d.
„Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“
Šiemet švenčiama Vilniaus – amžinosios Lietuvos sostinės – 700 metų sukaktis. Jubiliejaus proga vilniečiams ir sostinės svečiams kariaujanti Ukraina dovanoja parodą, kurioje pristatomi 33 tapybos šedevrai, atkeliavę iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos dviejų pagrindinių padalinių, įsikūrusių Potockių ir Lozinskio rūmuose. Šie paveikslai yra kertiniai nuolatinių ekspozicijų eksponatai, europinės dailės šedevrai. Ramiais taikos metais, kai kultūros paveldui niekas negresia, o menas teikia pažinimo džiaugsmą ir kelia estetinio pasigėrėjimo jausmą, tokia kolekcija nebūtų išvežta iš Lvivo, nes muziejų salės liktų pustuštės. Maskolijos agresijos sąlygomis tokios parodos surengimas Lietuvoje yra ir bandymas apsaugoti bendrą europinį paveldą nuo potencialių raketų antpuolių grėsmių, ir išskirtinė Lvivo dovana Vilniui, mininčiam jubiliejų.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.
Pavel Pavel: „Daikto įrodymas“
„Daiktui neįdomu kiek man yra metų.
Daiktas nėra religingas.
Daiktas nėra išsilavinęs miestietis.
Daiktas nežino kas yra tradicija.
Daiktas nereikalauja iš manęs meilės.
Daiktas netiki mokslu.
Daiktas nepalieka šiukšlių mano miške.
Daiktas neturi dauginimosi funkcijos.
Daiktas nepriklauso vidurinei klasei.
Daiktas nevažinėja po parodas su specialiu autobusu.
Daiktas nenori namuose laikyti šuns.
Daiktas neturi politinių pažiūrų.
Daiktas nenori nužudyti kitų daiktų.“
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki vasario 25 d.
Mykolas Kimtys: „1/700“
Tai parodoje pristatomo paveikslo pavadinimas ir teksto fragmentas iš apaštalo Pauliaus himno meilei, paprastai skaitomo per santuokos sakramentą katalikų bažnyčioje. Meilė XXI-ajame amžiuje dažnai redukuojama iki aistros, kuriai pasibaigus, keičiama kita meile. Neatsitiktinai vakaruose bestseleriu tapo F. Beigbederio romanas „Meilė trunka trejus metus“, taip taikliai nubrėžęs vakarietiškas sociumo tendencijas. Tačiau jos tokios buvo ne visuomet. Apskritai, romantiška, aistringa meilė Europoje išpopuliarėjo viduramžiais, būtent tuomet pradedama kurti romantinės istorijos, kurios ir atspindėjo visuomenės realijas bei tas pačias realijas formavo. Romantizmo idėjos gyvos praktiškai nepakitusios iki šių dienų ir veik visiškai išstūmė visas kitas meiles formas. Štai Aristotelis išskiria 6 meiles formas: agape (pasiaukojanti meilė), ludus (meilė kaip žaidimas), eros (jausmingoji meilė), manija (apsėstoji meilė), pragma (praktiškoji meilė) ir storge (meilė kaip draugystė). Tiek lietuvių kalboje, tiek kitose vakarietiškose kalbose meilei nusakyti šiandien vartojamas tik vienas žodis. Šioje vieno paveikslo parodoje kviečiu žiūrovą savęs paklausti, ar meilių redukavimas į vieną žodį – meilė – ir vieną reikšmę – aistringąją meilę – nenuskurdina mūsų?
Galerijoje „Kreatoriumas /meno krosnys/“ (Maironio 6, Vilnius) veiks iki vasario 22 d.
Vasarė Kuprevičiūtė: „Hierofanijos“
,,Apie pasmerktą blaškymąsį tarp dviejų žmogaus būties polių: sakralumo ir profaniškosios kasdienybės, šventenybės ir banalybės, amžinybės ir laikinybės, dvasios ir medžiagos – pagrindinė mano kūrybos tema.
Šventenybė man pasireiškia įvairiomis formomis, įvairiuose objektuose. Ji užburia, teikia paslaptingų ženklų ir simbolių, stebuklingų inkarnacijų, sakrališkumų bei pasikartojimų, kur tikroji pasaulio paslaptis slypi ne tiek pasaulio medžiagoje, bet jos klostėse.
Hierofanijomis tampa akmenys: dubenėtojas, mitologinis, stabakūlis arba amžinybės akmuo ant žydų kapų, akmuo gimtajame mieste Akmenėje. Kartais gyvūnas ,,Dievo karvutės”, ,,Autodiegetinis susidūrimas su mirtimi”, asmuo, dvasinis įvykis (,,Auka”), ritualas (,,Ryt šelmenų balius”). Šventybė tarsi įsidabartina, įsidaiktina juose. Ji dar labiau sušvinta susidūrus su kasdiene tikrove: didelio miesto postgyvenimas, užakiuotas ploštėmis. Viena iš šiuolaikinės civilizacijos matricų (,,Vėlinės”). ,,Animus animalis”, ,,Šiuolaikinė domestikacija”, ,,Raudonoji planeta” – profaniškojoje barikados pusėje. O kartais riba ištirpsta ir būna tarp ,,Saugykla“.
VDA galerijoje „Tapybos koridorius“ (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki vasario 28 d.
Linas Jusionis: „Horizonto kilpa“
Parodoje pristatomi naujausi Lino Jusionio tapybos kūriniai. Dauguma besidominčių šiuolaikine Lietuvos tapyba atpažins menininko kūrybai būdingas ambientiškas scenas, sustingusias laike tarsi „stop“ kadras, ir dažnai jo paveiksluose pasikartojančius elementus ar situacijas, atliepiančius jo kūrybinėje praktikoje vyraujančią kinematografinę logiką. Pastebimas ir neretai pasitelkiamas apribotas žiūrėjimo laukas, naudojamas kaip sąmoninga strategija pabrėžti mintyse sukeliamą žinojimo ir suvokimo stygių, polemizuojantį su išgrynintu bei estetizuotu vaizdu. Šis dvilypumas aktualizuoja stebėjimą, suteikia jam įdomumo ir problematiškumo. Toks vaizdo konstravimas, o taip pat filosofinė metodika, tapyboje įgalinami kaip tam tikros kultūrinės gairės ar įrankiai savirefleksijai.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki balandžio 14 d.
Etienne Marc & Dorian Renard: „SHOWROOM“
Parodoje pristatomi du prancūzų dizaineriai – Etienne Marc ir Dorian Renard bei jų naujausi, specialiai šiai parodai sukurti objektai.
Dorian Renard – prancūzų dizaineris, šiuo metu įsikūręs Marselyje. Eindhoveno dizaino akademijoje įgijęs dizaino magistro laipsnį, Dorianas įkūrė savo studiją, kurioje tęsia medžiagiškumo ir formų paieškas vystydamas savo kolekciją „The Beauty of Distortion“.
Etienne Marc – eksperimentinio dizaino kūrėjas, gyvenantis ir kuriantis Marselyje. Eindhoveno dizaino akademijoje įgijęs dizaino magistro laipsnį, jis tęsia paieškas tarp funcionalumo ir skulptūriškumo. Jo sukurti objektai – tai augalinės transformacijos, laikinose būsenose sustingusios skulptūros, šiuolaikiniai mitologinių metamorfozių atgarsiai.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki kovo 29 d.
Kazimieras Brazdžiūnas ir Kristijonas Žungaila: „Pervargimas“
Galima nujausti jį. Tokį sintetišką ir tokį natūralų. Tik nesinori jo įvardyti, nes taps akivaizdu, kad egzistuoja problema, o su problemom derėtų susitvarkyti. Jei pradedame tvarkytis, tai galim ir perdegti. Reikia laikytis ant tos trapios, kone permatomos ribos. Nuo gyvenimo dramatizmo, stabilaus nestabilumo ir sodrumo tampame visiškai priklausomi. Dvilypiai jausmai – kažkuo tas pats, kažkuo absoliučiai skirtinga. Stengiantis susiaurinti savo akiratį, surasti bendrą vardiklį tarsi turėtų tapti lengviau. Tik prievarta tampa tuo motyvu. Prievarta prieš patį kūrėją (cituojant K. Žungailą), prievarta išplėšiant seną motyvą ir perkeliant jį į sterilią erdvę. Jei turėtum galimybę tapti tuo motyvu, arba išeitum iš proto, arba pajustum palaimą. Lyg ir akivaizdžiai viena yra gražu, o kita – grubu. Tik visa tai veda į isteriją. Galbūt ir norisi būti išplėštam iš savo aplinkos ir nupurkštam ant išvalytos drobės, gal norisi, jog fragmentas manęs atsidurtų tarp apsčių, nerimą, įtampą, agresiją signalizuojančių, kartais riebių, o kartais akyse lyg nykstančių kompozicijų. Gal tiesiog į galvą įsikirtęs posakis „nuasmenintas potėpis“ tampa keista siekiamybe, norisi ir būti tuo – nuasmenintu. Nes ir šis sterilumas, ir ši perkrova atrodo kaip ženklai pervargimo – nuo grožio, nuo bjaurasties, nuo realybės, praeities, kanonų, vaikystės ikonų ir ypač nuo mūsų.
Galerijoje „Meno Parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 19 d.
„Figūra 2023“
Parodos epicentre – žmogaus kūnas ir piešimo procesas, kuriame skleidžiasi tradicinio akademinio meistriškumo puoselėjimas šiuolaikinėse meno praktikose.
Gyvo modelio figūros vaizdavimas yra vienas kertinių tapsmo profesionaliu dailininku etapų, todėl jis dažnai asocijuojamas su akademiškumu ir šiuolaikiniame mene neretai nustumiamas į paraštes. Akademinį piešimą propaguojantys autoriai siekia dekonstruoti akademiškumo subordinaciją, pasitelkdami figūros vaizdavimą ne tik kaip pagalbinę priemonę, bet ir kaip meninį pagrindą savo darbuose. Parodoje pristatomi šiandien aktyviai kuriančių dailininkų piešimo žanro kūriniai bei jų interpretacijos, taip pat dėstytojų bei VDA muziejaus fonduose saugomų ir istorinį statusą įgavusių, buvusių VDA studentų piešinių kolekcija.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 23 d.
Vaidotas Janulis: „Juodai tyli grafika“
Parodoje pristatoma pastarųjų dvejų metų Šiauliuose gyvenančio ir kuriančio menininko asambliažų ir šilkografijos darbų kolekcija. Darbuose autorius tyrinėja objekto tapsmą ženklu, kuris nurodo ne save, bet kažką, ką suvokiame jutimais ar ką tarpusavyje sutariame laikyti ženklu. Menininkas pastebi, kad ženklas priklauso nuo konteksto ir gali įgauti skirtingų simbolinių prasmių.
Prieš metus galerijoje „Baroti“ (Klaipėda) rodęs dalį šios kolekcijos, kurios pagrindinis vaizdinis motyvas yra voko elementas, menininkas svarstė, jog „stebėdamas parodą žiūrovas komunikuoja žvilgsniu. Kas bendro tarp žvilgsnio ir laiško? Jie abu atlieka komunikacijos funkciją – laiškus ir žvilgsnius slepia vokai (?!). Užvertus voką, užmerkus akį įsivyrauja gili tamsa, bet vaizdiniai pasilieka. Pasirodo, kad tamsi juoda taip pat spalvota“.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 23 d.
Karolina Latvytė-Bibiano: „Nusidirti“
Naujausia Karolinos Latvytės – Bibiano paroda tai lyg dienoraštis iš gyvenimo, kurį galėjo parašyti bet kurio iš mūsų –žmonių – ranka. Pasakojimas apie pasirinkimą matyti ir nenusukti akių nuo minties apie mirtį, įaugančios kūnan kartu su pirmuoju gimties riksmu. Tai, kaip mirtis suvokiama gyvųjų, tėra kultūriškai specifiška praktika, nūdienoje dažniausiai lydima baimės, nerimo ir nejaukos. Visa tai atsispindi menininkės veikloje, kurioje per siaubą keliančią estetiką ir savistabą leidžiamasi į terapinę jausmų bei atminties kelionę. Konkretūs įvaizdžiai ir trumpi tikrų ar išgalvotų įvykių pasakojimai iš asmeninio gyvenimo paveikia žiūrintįjį ne tik proto, bet ir natūraliu kūnišku atsaku taip paprastai steigiant bendragyvybišką mūsų visų susietumą.
Julijos Kristevos suformuluota abjekto teorija teigia, kad susidūrimas su mirtimi, arba viskuo, kas vienaip ar kitaip savy talpina gyvybės atmintį, sudrebina aklumu besiginančius mūsų vidinius pasaulius ir juos plečia. Tad suvokę savo ir pasaulio mirtingumą kitaip suvokiame ir gyvenimo vertę. Parodos patirtis apie nuojautas, atjautą ir tikrumą – nelengva, bet gydanti nu(si)dirtos odos plotelius.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 15 d.
Daina Pupkevičiūtė: „migluotie“
Dainos Pupkevičiūtės „migluotie“ yra veikiau dialogas, nei paroda. Garso ir vaizdo medžiaga bei objektai, kurie dalyvauja šiame dialoge, yra nuotrupos, aidai, parafrazės ir refleksijos iš jos šiuo metu vykdomo tiriamojo darbo, kuriame ji gilinasi į žmonių santykį su kitais gyvūnais, augalais ir abiotiniais veiksniais klimato krizės kontekste. Šis dialogas pratęsia nuo 2018 m. Dainos vystomas tyrimines bendrabūvio, rūpesčio ir katastrofų trajektorijas ir praplečia jas naujomis kryptimis. Šįsyk augantys, gyvi parodos dalyviai galerijos erdves dalijasi su lėtai judančiu rūku, iš Alpių horizonto surinktais ir studijoje sukurtais garsais bei žmogaus balsu.
Daina Pupkevičiūtė dirba tarpdiscipliniškai, balansuodama tarp meno praktikų, kuratorystės, edukacijos ir tiriamojo darbo antropologijos srityje. Ji kuria garsą, video, performansą ir tekstą, kūrybines prieigas pritraukia prie etnografinių metodų ir atvirkščiai – etnografinę medžiagą įtraukia į kūrybinį procesą. Procesai – ir kūrybiniuose, ir tiriamuosiuose darbuose – ją domina labiau, nei baigtiniai objektai.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 19 d.
Vidmantas Zarėka: „eksPOZICIJA“
Idėjos ir meistriškos technikos dermė – tai kūrybos principas, charakterizuojantis Vidmanto Zarėkos kūrybinius ieškojimus. Autoriui būdinga eksperimentinė, dinamiška kūryba, naujų meno kalbų paieška koreliuojanti su kūrėjo stiliaus atpažįstamumu.
Šioje parodoje, įprasminančioje autoriaus jubiliejų, atsigręžiama į akvarelės kūrybą: eksponuojami ankstyvosios kūrybos darbai, taip pat chrestomatiniais pavyzdžiais tapę „medinis arkliukas“ („Pasikartojimai“), ar iš sąsiuvinio lapo išlankstytas „lėktuvėlis“ (iš ciklo „Senoji mokyklinė lenta“), įvertinti tarptautinėse bienalėse kūriniai, kurie pulsuoja šių dienų aktualijomis. Nors demonstruojamų akvarelių laikotarpis ir tematinis laukas platus, jas charakterizuoja nuolatinių eksperimentų dėka suformuota, ir preciziškai įvaldoma technologija bei kontekstualumas.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki kovo 18 d.
„Šiaulių albumas“
Paroda „Šiaulių albumas“ – tai bandymas permąstyti miesto tapatybę, apibendrinti praeities kartų bei šiandienos tyrėjų įžvalgas ir miesto temai dedikuotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų kolekcijas, kurių ekspoziciją parodoje papildė kitų institucijų saugomi ar autorių paskolinti kūriniai.
Šioje parodoje, užimančioje net septynių „Aušros“ muziejaus padalinių parodų erdves, tarsi miesto simbolių, savasties relikvijų albume atsispindi miesto istorijos momentai, kuriantys jo tapatybės paveikslą. Bėgantis laikas keičia ir miesto veidą, atsiranda naujų štrichų, o senieji išnyksta, tačiau miesto esmė, jo dvasia, išlieka. Būtent ji formuoja miestiečių savimonę, tradicijas, kartais prasiveržia netikėtais pavidalais ir ženklais. Parodoje bandoma įžiūrėti šią laikui nepavaldžią miesto šerdį, surasti jos būties įrodymus, atskleisti, kaip ji lemia miesto ir jo gyventojų likimą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gegužės 21 d.
Kęstutis Udras: „Leliūnai. Bažnyčia. Metai“
Parodoje eksponuojamose nuotraukose – viena gražiausių Utenos krašte neogotikinė Leliūnų bažnyčia, įamžinta skirtingais metų laikais, jos bokštai, siekiantys dangų ar paslaptingai iškylantys iš sutemų. Autoriaus fiksuojami sakralaus pastato vaizdai kartu įamžina ir Leliūnų miestelio pokyčius, kasdienio gyvenimo šalia bažnyčios akimirkas.
V. Valiušio keramikos muziejuje (Topolių g. 7, Leliūnai) veiks iki kovo 10 d.
Šis įvietintas, vienintelį kartą atliekamas performansas pasklis po kitos moters kūrėjos – Elenos Nijolės Bučiūtės – suprojektuotą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastatą. Veikiantis aktyviame santykyje su juo, kūrinys žiūrovus panardins į savitą prasmių ir pojūčių gelmę.
