Justyna Górniak: „Dvi nebaigtos istorijos apie viltį ir tikėjimą“
Parodą „Dvi nebaigtos istorijos apie viltį ir tikėjimą“ sudaro konkurse „reStart“ jau dalyvavusi serija HAYTARMA ir naujai sukurtas darbas „Žmogus užlipo kalnu, o nusileido piramide“.
Serijoje „Žmogus užlipo kalnu, o nusileido piramide“ pasakojama istorija apie 2005 metais Visoke, Bosnijoje ir Hercegovinoje, archeologu pasiskelbusio vyro pranešimą, kad jis atrado žmonių iškastus požeminius tunelius ir „seniausią ir aukščiausią piramidę pasaulyje, pastatytą pažangios senovės civilizacijos“.
Savo projekte Górniak mokslininkės mėgėjos vaidmenyje seka pseudo-archeologo naratyvą. Tokiu būdu ji apjungia dokumentiką ir fikciją. Taip pat ji kelia klausimus – kodėl mes tikime tuo, kuo tikime? Ką mums duoda tikėjimas? Ir jeigu jis tikinčiajam vis dėlto padeda – ar svarbu, ar tai tiesa, ar melas?
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gruodžio 11 d.
Paukštelis Viktoras, Maslauskaitė Sigita: „Celė“
Ekspozicija padalintas į dvi atskiras dalis, skirtas abiems autoriams, bet iš tiesų, juos vienija labai bendra ašis. Jeigu reikėtų duoti vienijantį pavadinimą ekspozicijai, tai būtų: „Celė“.
Sigitos atveju, tai būtų vienuolio celė, kurioje vyksta nematomas, labai intensyvus dvasinis vienuoliškas gyvenimas: malda į acheiropitines (ne-žmogaus-rankomis-sukurtas) ikonas, atgaila, malda, klūpojimas, ekstazė, egzaltacija, tylus pokalbis.
Viktoro atveju, tai vienišiaus, netektį išgyvenusio žmogaus celė, kurioje vyksta giliausi pasinėrimai į praeitį, iš kurios iškyla brangių žmonių veidai, kurie sąveikauja nuo aštraus, realaus buvimo šalia jausmo, iki kontūrų netekimo ir išnykimo. Tai celė, kurioje atsisveikinama su praeitimi. Vardan ateities.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“
Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 22 d.
Marija Nemčenko: „LAK“
Paroda „LAK“ yra didesnio projekto dalis, kurio epicentre – baltieji gandrai (lot. Ciconia Ciconia) bei jų migracijos keliai iš Lietuvos, pro Palestiną, į Pietų Afriką, kiekvienoje šalyje matant gandrą skirtingame kontekste, tačiau turintį vieningą simboliką. Gandro simbolizuojama „laimė“ perskaitoma ir filmo pavadinime, transliteruotame iš anglų kalbos žodžio „luck“ ir suprantamame kontinentaliai.
Kurdama filmą M. Nemčenko dviračiu keliavo po Lietuvą ir kalbino ornitologus, šnekėjosi su kaimo ir miesto žmonėmis, darbininkais laukuose, senoliais vienkiemio sodybose, susitiko su uždara religine bendruomene prie Baltarusijos sienos bei kitais atsitiktinai sutiktais žmonėmis.
Filme susipina dialogai, apmąstymai, žinios, faktai bei fikcija, kuri liečia gandrų, paukščių, migracijos, tėvynės, judesio, bioįvairoves ir tarpusavio priklausomybės temas, paverčiant meninį darbą į idėjų ir kultūrinių žinių mainų erdvę jo procese. Muzikinį takelį dokumentiniam filmui sukūrė kompozitorius Andrius Arutiunian.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki gruodžio 3 d.
„Tapyti ir tapti“
„Tapyba reikalauja kantrybės ir besąlygiško „atsidavimo“, jausmo ugdymo ir lavinimo. Tai leidžia menininkui tapybos darbus paversti savo supratimo ar jausminės sistemos dalimi. Nustojęs tapyti, nebetapantis autorius turėtų jaustis tarsi netekęs pats savęs. Vis dėlto ne kiekvienas baigęs tapybos studijas tęsia savo tapytojo kelią. Parodos tikslas pristatyti Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Tapybos katedros dėstytojus ir absolventus, kurie baigę tapybos studijas sėkmingai įsilieja į kultūrinį gyvenimą. Tapybos katedroje dirbantys tapytojai aktyviai kuriantys bei meniniame gyvenime dalyvaujantys menininkai ir tapytojai, todėl jų patirtis ir žinios tiesiogiai lemia studijuojančiųjų tapybos įgūdžius ir motyvaciją. Paroda „Tapyti ir tapti“ pasakoja apie tapybos, mokytojų ir jų mokinių ryšius, reprezentuoja Kauno meno mokyklos tradicijos raidą ir jos atgarsius šiuolaikiniame mene.“ (Jovita Varkulevičienė)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki lapkričio 20 d.
Osvaldo Zvejsalnieks tapybos paroda, skirta Latvijos nepriklausomybės dienai paminėti
Šiais metais lygiai dešimtmetis, kai Šiaulių „Laiptų galerija“ Latvijos nepriklausomybės dieną kviečia į kaimynų dailininkų parodas. Per dešimtmetį dailės mylėtojai išvydo populiarių Latvijos dailininkų Rolando Gross, Ilgvarso Zalans, Intos Klasonės, Dainiaus Gudovskio ir kt. parodas.
Osvaldas Zvejsalnieks Latvijos dailės akademijos dėstytojas, profesorius, nuo 1979 m. rengiantis parodas Latvijoje ir užsienio šalyse. Parodoje Šiauliuose dailininkas pateikia paskutiniojo dešimtmečio darbus. Tai peizažai, bažnyčios, architektūra, etnografiniai motyvai. Regi, kad dailininkas pamėgęs Dauguvą ir gimtinės miestelius, ypač Rezeknę ir Agloną. Daug darbų susietų su Lietuva: nuo Vilniaus baroko perlo iki Justino Vienožinskio gimtosios sodybos Rokiškio apylinkėse.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks lapkričio mėn.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki 2022 m. liepos 16 d.
„Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje“
Paroda skirta Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 170-mečiui.
Neatsitiktinė parodos eksponavimo vieta – Venclauskių namai. Gimnazija pastatyta bajoro Jono Jakševičiaus (Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvo) Šiaulių miestui dovanotame sklype. Žymūs lietuvių tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai, švietimo ir kultūros mecenatai, visuomenininkai Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai visada rūpinosi gimnazija, dalyvavo ją atkuriant 1918 m., daugybė jų globotinių galėjo nemokamai mokytis gimnazijoje (privilegija už J. Jakševičiaus dovanotą sklypą gimnazijai), šeima finansiškai rėmė nepasiturinčių mokinių studijas gimnazijoje. K. Venclauskis 1919–1920 m. pats dėstė gimnazijoje, o jo sutuoktinė Stanislava aktyviai dalyvavo gimnazijos tėvų komiteto veikloje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
Raimondas Daukša, Juozapas Kalnius, Rolandas Marčius, Gintautas Trimakas: „Ultramarinas“
Ultramarinas ‒ sodrios mėlynos pigmentas, kuris iš natūralaus arba sintetinio lazurito. Pavadinimo kilmė siejama su lotynų žodžiu „ultramarinus“, reiškiančiu „už jūros“, nes 14-15 a. italų pirkliai pigmentą į Europą atveždavo iš kasyklų Afganistane. Parodoje „Ultramarinas“ spalva naudojama įvairiems kontekstams apibūdinti. Spalvos naudojimas gali būti traktuojamas kaip metodas, mechanizmas ar net gyvenimo stiliumi. Spalviniai ir motyvų ieškojimai skleidžiasi skirtingomis trajektorijomis, įtraukdami įvairią istorinę patirtį, atmintį bei tapatybę, ir taip formuodami jūrinio kraštovaizdžio topografiją. Besikeičiantys pasaulio technologiniai matmenys, t.y. globalizacija, technologijų ir medijų kaita, bei socialiniai pokyčiai eina išvien arba lieka nuošaly kūrybinio proceso. Menininkų stebėsena įtakojama arba atvirkščiai ignoruoja išorines žmogaus kuriamas aplinkybes, tačiau geografinių vietovės dominančių, matyt, nepavyksta išvengti. Ultramarinas ‒ tai ketvertas pasakojimų, paremtų šviesa ir laiku.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki gruodžio 3 d.
Jolantos Rudokienės (piešiniai) ir Dianos Rudokienės (tapyba) darbų paroda
Vanda Valiušienė: „Drauge su moliu“
Vytautas Balčytis: „Skambanti Vilniaus Rasų tyla, 1995-1996“
Parodos atidarymo popietę vyks dokumentinių filmų peržiūra: „Jono Basanavičiaus laidotuvės“ (1927 m., LVCA), „Lietuvių tautinės kapinės“ (filmo kūrėjas Arvydas Reneckis, 2011 m., V. Girininkienės asm. archyvas) bei „Vėlinių ugnys“ (scenarijaus autoriai Vytautas Damaševičius ir Vida Girininkienė, režisierius V. Damaševičius, 1989 m., V. Girininkienės asm. archyvas).
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje veiks iki lapkričio 21 d.
„Muilas ir vanduo“
Parodoje „Muilas ir vanduo“ prisiliečiama prie praeities ir atminties temų. Nepriklausomai nuo to, į kokią praeitį parodos menininkės atsigręžia, į asmeninę, istorinę ar kultūrinę, jų kūriniai ir atspindi, ir kuria paradoksalų ryšį tarp pri(si)minimo ir užmaršties. Į panašų santykį nurodo Fluxus menininko Robin Page kūrinys-instrukcija, kurioje prašoma perskaityti tekstą, jį suplėšyti ir pamiršti, bet esmė tame, kad tuomet pamiršti neįmanoma. Nostalgija pažįsta net nepatirto laiko prisiminimą.
Parodos kūriniai – pažįstami objektai, ne(be)prieinami įprastiniam patyrimui. Ikrų neįmanoma paragauti, kaip ir pažaisti smėlio dėžėje, neatpažinti monumentai nepasiekiami, o ištuštinti nebereikalingi stiklainiai tampa netikėtai tvirtu pagrindu po mūsų kojomis.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 12 d.
Eglė Velaniškytė: „Puota maro metu“
„Tapytojos Eglės Velaniškytės parodos, kurioje eksponuojami patys naujausi menininkės darbai, tema ir pavadinimas yra padiktuoti gyvenamojo laiko aktualijų bei kūrėjos asmeninių patirčių; skamba iš ties įkvepiančiai – „Puota maro metu“. Toks pasakymas atsiradęs dar prieš amžius amžinuosius. Aliuzijų galima pastebėti Šventajame Rašte, kur kalbama apie Nojų arba Sodomą ir Gomorą, taip pat paminėtinas Baltazaro puotos epizodas… Viduramžiais, maro – „Juodosios mirties“ metu žmonės puotaudavo nevilties ir begalinio fatalizmo jausmų apimti, kada šventinis karnavalas suteikdavo dar šiokio tokio lūkesčio ir nuojautos, kad viskas bus gerai (arba atvirkščiai – nieko gero…). Galop, galima paklausti – ar mūsų gyvenimas ir nėra puota maro metu, ar E. Velaniškytė nevaizduoja to, kas vyksta dabar ir visados, aplink mus ir mūsuose pačiuose? Tai ypatingai atviru (laisvai jautriu) potėpiu bei skausmingai kertančia spalva nutapytos kompozicijos, kuriose veiksmas vyksta šiandieninės logikos ir iracionalybės ritmu – Gyvenimas ir Mirtis čia apsikabina tartum kokie meilužiai, o biblijiniai siužetai aktualizuojasi kaip šiandienos motyvai.“ (Vidas Poškus)
VDA parodų salių „Titanikas“ antrame aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 25 d.
„Vienas motyvas · Skirtingi variantai“
VDA Kauno fakulteto Tapybos katedra kviečia į antro kurso studentų parodą „Vienas motyvas · Skirtingi variantai “.
„Šioje parodoje pristatomi kūriniai sukurti remiantis vienu ir tuo pačiu motyvu. Vienas motyvas – skirtingi požiūriai ir variantai. Skirtingi raiškos būdai pristatomuose tapybos darbuose byloja apie gyvastingą santykį su pasauliu, apie tapytojų nerimastingą būdą ir norą perteikti pamatytą savąją realybę žiūrovui“. – prof. Aušra Vaitkūnienė.
VDA Kauno fakulteto fojė (Muitinės g. 4) veiks iki lapkričio 15 d.
„Kontrabandos sandėliai“
Kristina Stančienė: „Grupės „IŠ REIKALO“ branduolį sudaro organizatorė Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, taip pat – Jurgita Jasinskaitė, Marta Vosyliūtė. Įvairių projektų, sumanymų proga prie grupės prisijungia nemažai kitų menininkų, reaguodami į grupei „IŠ REIKALO“ būdingas ironiškas, kartais – pankiškas, chuliganiškas idėjas. Cirkuliuodama laisvai ir lanksčiai, neprisirišusi prie jokios institucijos, įstaigos ar organizacijos, grupė natūraliai užpildo neabejotinai egzistuojantį ne tik laisvos ir nesuvaržytos meninės, bet ir visuomeninės saviraiškos, reakcijos į mus supančią tikrovę, poreikį. Naujausioje parodoje Šv. Jono gatvės galerijos požemiuose, su bendraminčių kompanija nusileidusi į paslaptingus galerijos rūsius, tęsdama ankstesnę idėją, grupė nutarė kontrabandą „sandėliuoti“, t.y., susitelkti ties daiktų, prekių bei kitų nelegaliai gabenamų objektų reikšmėmis, kurti savotiškas jų slėptuves, podėlius.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
Tadas Adomavičius: „NE-PATOGU“
Autorinėje parodoje kodiniu pavadinimu NE-PATOGU kompiuterinės grafikos darbuose plėtojamas tiek vidinis, tiek išorinis žmogaus diskomfortas / komfortas, įvairios psichologinės būsenos, išgyvenimai, minčių kelionės ir pamąstymai. „Esu ir visada buvau stebėtojas, kuris ne tik stebi kitus, aplinką, bet ir pats save. Analizuoju ir gilinuosi į įvairias savo būsenas ir nuotaikas. Visas šias analizes ir apmąstymus stengiuosi perteikti savo darbuose. Vienuose darbuose tai skausmas, suvaržymai, kituose – juokas, saviironija ar sarkazmas. Nėra nei vieno piešinio, kuris būtų nupieštas spontaniškai. Visi jie išieškoti, daugybę kartų tobulinti. Piešdamas dažnai patiriu savotišką meditaciją, pasineriu į smulkias detales. Beveik visuose mano darbuose vyrauja žmogus, jo siluetas arba jį primenanti būtybė, sutvėrimas. Leidžiu žiūrovui trumpam pasinerti į savo pasąmones gelmes“ sako autorius.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki lapkričio 29 d.
Birutė Zokaitytė: „Aštrūs objektai“
Panaudodama seną sudėtingą skersinio medžio technologiją, autorė sukūrė naują medžio graviūrų ir erdvinių objektų ciklą. Medžio pjūviai ir ant jų išraižyti atspaudai kaip minčių ir laiko įspaudai susilieja į vieną pasakojimą apie praeities ir dabarties ryšį, gamtos ir žmogaus santykį.
Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė: „Iki šiol mums vis dar švietė Birutės Zokaitytės „atkurtų“ Mėnulio kraterių šviesa, pasąmonines įtampas keldami intrigavo „Mėlynbarzdžio“ ciklo kūriniai, miestietiškos reminiscencijos ir nuotaikos pernykštėje parodoje. O parodoje „Aštrūs objektai“ štai pasitaikė neeilinė galimybė išvysti penkerius metus kurtus naujausius grafikės darbus, kurie „išnešioti“ ir išraižyti, graviruoti ir atspausdinti sutelkiant visas patirtas emocijas, nuojautas, nuoskaudas, fantazijas bei moterišką išmintį.“
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki lapkričio 29 d.
Eglė Colucci: „Tango Architektūrai“
Parodoje „Tango Architektūrai“ menininkė surinko darbų kolekciją, kurioje vyrauja Kauno architektūra pripildyta temperamentingų tango šokėjų. Tokiu būdu turime galimybę pažvelgti į Kauną su Lotynų Amerikos prieskoniu.
Menininkės tapyba išsiskiria detalumu, neribota fantazija bei personažų gausa architektūros fone. Savo paveiksluose tapytoja stengiasi atrasti harmoniją nuolatiniame chaose, nagrinėja žmogiškosios tuštybės klausimus.
Tapytoja Eglė Colucci 2001 m. baigė architektūros studijas Kauno Technologijos Universitete. Vėliau ji dirbo meno vadove reklamos srityje. 2004 m. Eglės kruopštus tapymo stilius patraukė nepelno siekiančios organizacijos iš Tokijo dėmesį, laimėjusi nacionalinį konkursą, ji metus praleido meno rezidencijoje Japonijoje.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17, Kaunas) veiks iki gruodžio 4 d.
„MagiC Carpets Landed“
Ši paroda taps vienu pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą.
„MagiC Carpets Landed“ paroda, pristatanti atrinktus tarptautinių menininkų, kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešosiose miesto erdvėse. „Stebuklingų kilimų“ platformos rezultatus pristatančią parodą kuruos profesorė, menotyrininkė, kuratorė ir Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini. Ypatingą dėmesį kylančių menininkų skatinimui skirianti kuratorė yra puikiai susipažinusi ir su Lietuvos šiuolaikinio meno lauku – jau kurį laiką B. Carpi de Resmini bendradarbiauja su Lietuvos menininkais, ypač daug dėmesio skiria moterų menininkių darbams.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2022 m. sausio 23 d.
Rimas Čiurlionis: „Ir šešėliai pagarbina šviesą“
Galima nustebti sužinojus, kad Čikagoje gyvenančio menininko Rimo Čiurlionio geometrinės abstrakcijos yra įkvėptos gamtos. Tačiau menininkas savo darbuose nesiekia atskleisti gamtos pasaulio organiškumo, o naudoja tam tikrus raštus, persmelkiančius visas gyvybės formas: radialus, fraktalus ir simetrijas. Nepaisant viso to, Čiurlionio paveikslai nėra iliustratyvūs, tiesą sakant, šie motyvai yra visiškai transformuojami ir tampa grynai formalistine kalba. Nukreipdamas žiūrovus nuo gamtos ar net kasdienybės asociacijų, Čiurlionis kuria dialogą, vykstantį vien stačiakampyje. O kūrinio ir žiūrovo santykyje atsiranda tarsi dviejų laukų susitikimas, galintis vienas kitą arba papildyti, arba sunaikinti. „Menu galime akimirksniu sustabdyti inertišką protą arba stipriau jį pajudinti ta kryptimi, prie kurios nesame įpratę, – sako menininkas. – Siekiu suvokti abstrakciją ir išreikšti ją bet kokia meno forma per vidinę patirtį. Kūrinys – tai mano minties ir siekio atspindys, kuris kasdien perrašomas ir kartojamas vis kitokia kokybe, kartais suvokiant, kad tai yra begalybė, kuri mane sujungia su visuma, kuri mane keičia ir kurią aš keičiu.“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje ( V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki lapkričio 26 d.
„Vaclovas Ratas. Anapus pusiaujo“
Parodą sudaro trys stambios teminės dalys, skirstomos į smulkesnius segmentus. Pirmoje dalyje – „Rūsti pasaka“ lietuviškojo ir vokiškojo (emigracijos) laikotarpių V. Rato kūryba atskleidžiama per du svarbiausius, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelniusius literatūros kūrinius apipavidalinusius ciklus: „Jūratė ir Kastytis“ ir „Dvylika brolių“. Antra dalis „Mito nuojauta“ aprėpia skirtingos technikos ir stilistinės raiškos atspaudus, dailininko sukurtus gyvenant anapus pusiaujo, daugiausia Perte ir Sidnėjuje. Parodoje jie sugrupuoti akcentuojant dažniausiai aptinkamus ar įstabiausius, įsimintiniausius motyvus egzotiška Australijos gamta ir aborigenų kultūra susižavėjusio dailininko kūryboje. „Mito nuojauta“ jungia keturias potemes: „Kelionė laivu“, „Mimi dvasios ir jų palydovai“, „Paukščiai ir jų horizontai“, „Apie jautį ir kitus gyvūnus“. Trečią parodos dalį „Taškas, linija, dėmė“ sudaro du segmentai, vienas jų metaforiškai įvardytas „Augalų laikas“, o kitam suteiktas vieno paskutinių V. Rato kurtų ciklų pavadinimas „Visatos fragmentai“. Ši parodos dalis kviečia įsižiūrėti į dailininko gebėjimą dirbti su skirtingomis grafikos technikomis, ieškoti naujų temų ir motyvų, o pristatomi kūriniai patvirtina V. Rato vėlyvosios kūrybos polinkį tolti nuo pažinių tikrovės vaizdų prie abstrakcijomis virstančių jų fragmentų, siekiant perteikti ne tik sunkiai nusakomas būsenas, bet ir ore tvyrančias atmosferas, pulsuojančias begalybės formas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veks iki 2022 m. sausio 23 d.
Patricija Gilytė: „Žemės nėra“
Įtraukiančioje ekspozicijoje pristatomi tiek ankstyvieji vaizdo darbai, tiek ir naujausios specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei videoprojekcijos. Šie darbai kuriami ant lietuviškojo kultūros paveldo pagrindo, kuris naujai permąstomas vizualinėmis priemonėmis. Vaizdo kūriniuose poezija transformuojama į skulptūrą ir išlieka lokalios poetiškos „lietuviškos“ asociacijos (smėlio kopos, niuansuota žalia spalva – „…ir veidu į samanas“) bei globalios temos – migracija ir klimato kaitos padiktuoti motyvai (migruojančio miško serija, daugiau nei po dešimtmečio virtusi spyglių peizažų serija).
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.
„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, 1869–1927
Dailininkas mėgo tapyti ir piešti kaimo bei mažų miestelių kasdienio gyvenimo vaizdus: turgaus ir mugių šurmulį su arkliais, spalvingais vietinių gyventojų tipažais, nesibaigiančiomis derybomis, ramiais pašnekesiais ir lengvu flirtu, šienapjūtės, pasivažinėjimų arklių kinkiniais, jodinėjimo ir pan. motyvais. Ypač ryškiai S. Bohušo-Sestšencevičiaus talentas atsiskleidė piešiniuose, kuriais jis publiką sužavėjo jau 1896 m. „Kunstverein“ draugijos parodoje Miunchene. 1913 m. Vilniuje pasirodė milžiniško populiarumo sulaukęs jo piešinių albumas, kuris 1928 m. buvo išleistas pakartotinai.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 15 d.
GERAS DIZAINAS, 2020/21
Nyderlandų ambasada šiemet įsteigė specialų prizą 500 EUR prizą „Koncepcijos“ kategorijos prizininkui ir juo tapo „Mikrobų aparatas“, dizainerė Domilė Čepaitytė.
Publikos balsavimo nugalėtoju šiais metais tapo ir „Publikos favorito“ prizą, įsteigtą žuranalo Centras/ Interjeras.lt laimėjo „Teleturistinė sistema“, dizianeris Paulius Buragas.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas džiaugėsi augančiu dizaino potencialu ir didėjančiu parodų kiekiu bei linkėjo dizaino bendruomenei neblėstančio kūrybiškumo.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.
„Kūnas, istorija, tyrimas“
Šių metų Dizaino savaitei skirtoje parodoje Tekstilės meno ir dizaino katedra pristato pačius naujausius – 2020/2022 metais sukurtus studentų darbus. Penki parodos autoriai analizuoja ir kuria rūbą skirtingomis metodikomis, siekdami skirtingų tikslų.
Kiekvienas parodos eksponatas pasakoja istoriją pasitelkiant išskirtinę medžiagiškumo kalbą – pagrindinį tekstilės dizaino bruožą. Parodoje taip pat eksponuojami autorinio dizaino audiniai, kurti Tekstilės meno ir dizaino katedrai bendradarbiaujant su MO muziejumi (autorės: Deimena Rastenytė, Aurėja Kriščiūnaitė, Gustė Kripaitė).
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki lapkričio 17 d.
„Apdovanotas Austrijos dizainas“
Nuo rugsėjo 30 d. veikia paroda „Apdovanotas Austrijos dizainas“, kuri lankytojams suteikia ypatingą galimybę pamatyti trimačio austriško dizaino pavyzdžius, per pastaruosius keletą metų pelniusius Josepho Binderio apdovanojimus ir Austrijos nacionalinę dizaino premiją.
Josepho Binderio apdovanojimai – tai tarptautinis grafinio dizaino ir iliustracijų kūrimo konkursas, kurį kas dvejus metus organizuoja „Austrijos dizainas“ – Austrijos interesų asociacija ir žinijos centras. 2020 m. tarptautinė ekspertų žiuri įvertino per 1 000 paraiškų iš 46 šalių. Apie 30 apdovanotų dalyvių suteikta galimybė įgyvendinti projektus Austrijoje. Būtent šie projektai pristatyti parodoje „Apdovanotas Austrijos dizainas“ Vilniuje.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
„Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“
Šis projektas yra skirtas dokumentuoti šiuolaikinį dizainą, praveriant įprastai uždaras dizainerių kūrybinės virtuvės duris. Dokumentikoje Lietuvos dizaino atstovai bei studijos dalinasi kūrybos procesu, patirtimi, mintimis apie Lietuvos dizaino sektorių, pagrindiniais iššūkiais, ir įkvėpimu jaunajai kartai. Siekiama, kad šių vaizdo įrašų visuma atskleistų šiuolaikinio lietuviško dizaino kultūrą ir taptų vertinga laikmečio kūrybinio paveldo dokumentacija bei turtingu šaltiniu šalies dizaino identiteto sampratos formavimui ir tolimesniems šio lauko moksliniams tyrinėjimams.
Dizaino dokumentiką, apie pasižymėjusius dizainerius, sudaro 11 trumpo metro epizodų, kurie yra papildomi atskiru, įvadiniu, vaizdo įrašu. Pastarajame dizaino sektoriaus atstovai kalba apie lietuviško dizaino identitetą, reikiamus pokyčius, siekiant vienyti dizaino sektorių bei kartu vystyti bendrą dizaino politiką.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki lapkričio 17 d.
„XI Baltijos medalių trienalė: medalio menui Lietuvoje ir Lenkijoje – 500“
Šiemet trienalėje pristatomi septyniasdešimties menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos darbai. Tai ne tik lengvai atpažįstami, klasikine forma ir stilistika pasižymintys medaliai, sukurti kaip būdinga iš bronzos, žalvario ar sidabro, bet ir kiek neįprasti, konceptualūs medalio objektai, pagaminti iš plastiko, stiklo, komponuojant plieninę vielą ar panaudojant kelias skirtingas medžiagas.
„XI Baltijos medalių trienalė“ yra skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d.
„KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“
Paroda, skirta Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-osioms metinėms.
Tarptautinės parodos tikslas – žvelgiant iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perspektyvos atskleisti 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos priėmimo genezę, jos turinį ir likimą, pristatant Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–1795) įgyvendintų reformų iniciatorius, įdiegtų pertvarkų mastą, parodant Lietuvos visuomenės laikyseną jungtinės valstybės centralizavimo atžvilgiu bei akcentuojant Liublino unijos idėjos tvarumą, įtvirtintą 1791 m. spalio 20 d. priimtame Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatyme (Tarpusavio įžade).
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veis iki 2022 m. sausio 16 d.
Arūnas Kulikauskas: „Dvylika metų laikų"
„Fotografijos menas atskleidžia „laikiškumo“ problemą. Laikrodis eina, bet ką jis rodo? Nė vienos praėjusios sekundės nebėra. Vakardienos nebėra, bet mes apie ją kalbame. Kas yra „vakar“? Kur tai? Laiko esmės ieškojo dar šv. Augustinas, o šiandien jos ieško mokslininkai. Žiūrėdami į nuotrauką, sakome: „Tik pažiūrėk, kaip aš tada stovėjau prieš jautį.“ Nuotrauka, padaryta praeityje, bet rodoma šiandien, yra belaikė: nors praeities nebėra, vaizdas, užfiksuotas praeityje, gyvena ir daro poveikį šiandien. Matome formas, spalvas, bet kalbame apie praeitį. Ką sako žodžiai „tada stovėjau“? Kaip mums abiem sutikti su mintimi, kad vaizdas nuotraukoje yra tikrai „tavo vaizdas“? Tai jau ginčas. Iš kelionių grįžę turistai rodydami draugams nuotraukas sako: „Aš ten buvau.“ Ką reiškia „aš ten buvau“? Kaip suderinti tuos dalykus, kuriuos jie matė svetur, ir vaizdus, kuriuos jie dabar rodo draugams? Atmintis nepadės, nes draugai ten nebuvo ir nuotrauka staiga virsta tam tikra vieta ir laiku, nors iš tikro jos niekur niekada nėra. Aišku, kad nuotrauką, kaip blizgantį popierių su plokščiomis figūromis, draugai mato dabar, bet mato „neigdami dabartį“. Jie klausia: „Kur ir kada tu ten buvai?“ Kyla kitas, filosofinis klausimas: „Ar tikrai ten buvai? Ar tavo nuotraukos – ne belaikiai ir beviečiai tam tikros vietos ir laiko vaizdai? Ar mes iš viso galime būti ir gyventi vaizde?“ Gal teisūs tie, kurie sako: „Aš noriu tiesiog būti, todėl neturiu fotoaparato ir nefotografuoju.“ Šiaip ar taip, mes nuolatos „gyvename“ medijose. “ (Algis Mickūnas)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki lapkričio 20 d.
„Bėgančios eilutės“
Parodoje „Bėgančios eilutės“ skirtingi kūriniai yra apjungiami per žodį, tekstą, citatą – (at)rastą, nugirstą, ištartą ar užrašytą. Nepriklausomai nuo jų skleidimosi ar įkūnijimo įvairovės – tekstinių ar vaizdinių raiškos formų, fizinių ar virtualių, tai yra kiekvieno kūrinio atskaitos taškas, o kartu – ir santykio su kintančia tikrove atspindys.
Parodos kūriniai – tarsi monologai: jie užsimezgė karantino metu ir buvo vystomi paraleliai, nepriklausomai vienas nuo kito. Tačiau kūriniams netikėtai „susitikus“ parodinėje erdvėje, išryškėjo autoriams bendras domėjimasis antrine tikrove ir apribojimų akivaizdoje naujai kylančiais tapatumo bei santykio su aplinka klausimais.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki lapkričio 13 d.
Tauras Kensminas: „Kritinė riba“
Parodos pavadinimas „Kritinė riba“ indikuoja atsidūrimą laike, kai pasiekiamas lūžio taškas – pokyčių versmė, kuomet kelio atgal jau nebelieka. Kismą galima matyti tiek asmens, tiek planetos, net gi visatos perspektyvoje. Tik žvelgiant skirtingu masteliu ir pokyčio svarba tampa subjektyviai skirtinga. Telieka tik paklausti, dėl kokių priežasčių atsidūrėme čia – kritinėje riboje. Parodoje skulptorius Tauras Kensminas šį klausimą palieka atvirą ir veikiau apčiuopia su juo susijusius asmeninės ir visuomeninės sąmonės fragmentus, paversdamas juos įvairiomis abstrahuotomis skulptūrinėmis formomis ir instaliacijomis. Daugiau ar mažiau atpažįstami objektai sukuria distanciją, kurioje atsiranda erdvės vaizduotei ir asociatyvumui, tačiau viena lieka aišku – hipnotizuojanti stabilumo iliuzija čia jau nebeveikia.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki lapkričio 13 d.
Vita Opolskytė: „bite me“
Parodoje „bite me“ pristatoma Vitos Opolskytės dvejų paskutiniųjų metų kūryba. Ekspozicijos pasakojimas sukonstruotas lyg personalinis turas po menininkės namus, ne tik susipažįstant su jais kaip su erdve, fizine lokacija, bet ir patiriant namus kaip būseną. Tapomi interjerai prisodrinti detalių, tampančių iškalbingomis užuominomis apie čia besiklostančias asmenines istorijas, drobėse kaip koliažuose susijungiančias su kultūros istorijos citatomis, šiuolaikinio pasaulio ženklais, faktais ir mitais, fantazijomis ir sapnais. Šiame klampiame kasdienės buities chaose skleidžiasi mažos ir didelės dramos, kurių epicentre visuomet atsiduria pačios autorės figūra. Būdama pati sau pagrindiniu tyrimo objektu, menininkė nuolat laviruoja tarp privatumo ir viešumo, o vizualizuodama individualias patirtis kartu siekia atskleisti jų universalumą, tad jos autoportretai virsta platesnių kultūrinių, socialinių, psichologinių procesų atspindžiais. Kūriniuose, be autorės (ir jos katės Izabelės, žinoma), visuomet juntamas dar vieno asmens buvimas bei žvilgsnis. Menininkė pasiūlo tą ne visuomet patogią stebėtojo / dalyvio poziciją užimti žiūrovui, kurį provokuodama ima už rankos ir vedasi paskui save, įsakmiai šnabždėdama paliepimus dviprasmiškais paveikslų pavadinimais – tarsi instrukciją šiam intymiam susitikimui.
The Rooster Gallery (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki lapkričio 14.
Antanas Kazakauskas: „Viskas užprogramuota“
Viskas užprogramuota. Būtent tokią frazę, kaip vieną svarbiausių Antano Kazakausko gyvenimo filosofijos ramsčių, prisiminimuose apie jį paminėjo Žygimantas Augustinas – paskutinius trisdešimt Antano gyvenimo metų jiedu artimai bendravo. Antanas buvo fatalistas, sakydavo, jog niekas nuo žmogaus nepriklauso, viskas užprogramuota.“ Ši Kazakausko citata tapo parodos koncepcijos pamatu. Užprogramuotų įvykių, stiliaus kodų, citatų, įvairių šifrų ir sąsajų buvo ieškoma tyrinėjant neseniai atrastus Kazakausko grafikos darbus, taip pat plakatus, knygų dizaino ir žurnalinės grafikos pavyzdžius.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė” (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 13 d.
Indrė Biekšaitė: „Ei“
Šiuolaikinio tekstilės meno lauke autorės kūrybinis identitetas išsiskiria didelio formato gobelenų tradicijos tąsa, o dekoratyviuose jų vaizduose reflektuojamos nūdienos aktualijos. Iki šiol dalyvavusi grupiniuose projektuose, parodoje autorė pristato nuo 2018 m. plėtojamą tapiserijų ir gobeleno kolekciją. Apžvelgdama menininkės kūrybą dailėtyrininkė dr. Lijana Natalevičienė teigia, kad dar nuo studijų laikų Biekšaitę jaudino „asmenybės vieta šiuolaikiniame pasaulyje, dvasiniai ir socialiai klausimai, galimybė klasikinėje tapiserijoje atkurti žmonių atvaizdus“. Šis autorės interesų laukas ir raiškai pasirinkta audimo technika sutelkti pristatomuose kūriniuose. Pastaruosiuose Biekšaitė artikuliuoja socialiniuose tinkluose platinamų asmenukių paviršutiniškumą, kuriomis bandoma atkreipti į save dėmesį, lyg garsiai siunčiant žinutę – ei, aš čia – nepažįstamiesiems anapus ekrano.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
XII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Vizitinė kortelė“
Šioje parodoje į vizitinę kortelę dalyviai žvelgia įvairiais pjūviais – istoriniu, ideologiniu, socialiniu, meniniu, nagrinėja ne tik asmeninių patirčių, bet ir atminties tematiką. Standartinio dydžio vizitinė kortelė, kurioje glaustai perteikiama informacija, dažniausiai tarnauja apsikeitimui kontaktais. Tačiau kortelės istorija kupina keistų ritualų, jos funkcija nuo atsiradimo XVII a. Europoje nuolat kito. Etiketo sukaustytame XIX a. aukštuomenės gyvenime ji funkcionavo kaip kvietimas šokiui, vizito ar dalykinio susitikimo inicijavimas, priedas prie dovanos ar gėlių puokštės. Išlikę kortelės pavadinimai anglų kalba – business card ar visiting card – slepia istorijos etapus, kai kortelė atliko verslininką pristatantį ar vizito prašančiojo vaidmenį. Pradžioje kortelės buvo rankų darbo, nuo XVIII a. pradėtos spausdinti masiniu būdu. XX a. pradžioje nustatytas dydžio standartas – vienos cigaretės ilgio ir septynių cigarečių pločio formatas, nes kortelės laikytos tabako pakuotėse.
DSG galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki lapkričio 26 d.
„Archyvas“
2021 metais sukankant profesionalios keramikos 90-mečiui, Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikos sekcijos narių paroda „Archyvas“ pristato gausią, 76 autorių ekspoziciją. Parodoje dalyvauja skirtingų kartų, 1957-2018 metų Vilniaus dailės akademijos absolventų laidas reprezentuojantys menininkai. Tačiau šia jubiliejine paroda siekiama atspindėti ne konkrečią mokyklą, o profesionalių keramikų bendruomenę, kurią jungia LDS Vilniaus keramikos sekcija.
Chaotiškas parodos ekspozicijos formavimas susijęs ir su šiandienine situacija Lietuvoje. Nors šiuolaikiniai lietuvių keramikos autoriai susilaukia vis didesnio tarptautinio dėmesio įvairiose Europos ir Azijos bienalėse, garsėja technologiniais ir stilistiniais eksperimentais, pelno prizines vietas, tačiau Lietuvoje kūriniai neturi istorinio muziejaus, kuriame būtų kaupiama Nepriklausomos Lietuvos keramikos darbų kolekcija ateities kartoms, muziejaus, kuriame Lietuvos gyventojai ar šalies svečiai galėtų susipažinti su lietuviška istorine ir šiuolaikine keramika.
DSG Švento Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki lapkričio 12 d.
Rūta Katiliūtė ir Vladimiras Tarasovas: „Kažkas atsitiko…“
Abstrakti dviejų kūrėjų, kurie savo raiškos formomis yra minimalistai, tačiau rezultato ir proceso prasme – maksimalistai, vaizdo ir garso paroda. Abu kūrėjai yra tos pačios kartos, abu tais pačiais metais apdovanoti Nacionaline kultūros ir meno premija. Muzikantas ir tapytoja. Abu – vaizdų kūrėjai, gyvenantys tuo pačiu laiku, tačiau niekada nekūrę kartu. Abu susitinka galerijoje „Meno niša“.
Daug metų stebėdama ir analizuodama abiejų kūrėjų R. Katiliūtės ir V. Tarasovo kūrybą, menotyrininkė Sonata Baliuckaitė, anksčiau kuravusi ir asmenines abiejų menininkų parodas, pastebėjo šių kūrėjų bendrystę ir pakvietė juos sukurti bendrą projektą.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki lapkričio 13 d.
Vaičys Gintautas: „Rudens sonata“
Parodoje eksponuojami naujausi G. Vaičio tapybos darbai. Tai vienas iš nedaugelio lietuvių tapytojų, kuriančių abstraktaus meno srityje.
Menininkas aktyviai dalyvauja įvairiuose kūrybiniuose pleneruose, respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Kuria tapybos bei fotografijos srityse. Kuruoja ir organizuoja parodas bei plenerus Lietuvoje ir užsienyje. Vienas žymiausių kuruojamų tarptautinių plenerų – A. Samuoliui atminti – „Tylos ekspresija“. Menininko Gintauto Vaičio kūrinių yra įsigiję Lietuvos Nacionalinis dailės ir Mo muziejai bei įvairūs meno kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki lapkričio 11 d.
Giedrius Kazimierėnas: „Pragaro giesmės“
„Laiptų galerija“ kviečia į Vilniaus dailės akademijos profesoriaus tapytojo Giedriaus Kazimierėno parodos „Pragaro giesmės“ atidarymą. „Pragaro giesmių“ ciklą pagal Dantės „Dieviškąją komediją“ tapytojas kūrė septynerius metus (2014 – 2021). Rugsėjo mėnesį pirmą kartą šis ciklas buvo rodomas VDA galerijoje „Titanikas“ ir iškart po Vilniaus atkeliauja į Šiaulių „Laiptų galeriją“. Kiekvienas paveikslas užkoduotomis prasmėmis perteikia atskirą „Dieviškos komedijos“ giesmę. Taip gimė „Ištvirkėliai“, „Savižudžiai“, „Veidmainiai“, „Išdavikai“, „Pavyduoliai“, „Išpuikėliai“ ir kitos drobės. Menotyros dr. Rasa Gečaitė pažymi, jog „dailininkas anatomiškai preparuoja nuodėmės sąvoką, apmąsto žmogaus ir visuomenės moralinės naštos svorį, kai susitinka šlovė ir nuopuolis, pavydas ir aklumas, geiduliai ir godumas, atsargus prisitaikymas ir pranašo kančia“.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki lapkričio 17 d.
„Mokinys – Mokytojas ir gimnazistai“
Pristatoma paroda, skirta Šiaulių J. Janonio gimnazijos 170-ajam gimtadieniui. Parodą pradeda gimnazijos mokinio, o vėliau mokytojo, žymiausio visų laikų Šiaulių dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kūriniai. Ilgai tektų vardinti kiek žymių dailininkų paruošė šis mokytojas – nepavaldus laikui Šiaulių legenda. Tai V. Rimkus, P. Repšys, V. Čekanauskas, E. Juchnevičius ir begalė kitų. Tęsia parodą šių dienų gimnazistų kūryba. Penkiolika gimnazistų pateikia grafikos darbus, kuriuose telpa mokslas, gyvenimas, menas, chaosas. Pasirinkta grafika, nes tai kiek primirštama meno forma. O ir nėra lengva, kur vaizdo kūrimo priemone tampa kontūrinė linija, juodų ir baltų, o kartais ir kitų spalvų deriniai, štrichai. Įdomu bus stebėti kaip tai atsispindi gimnazistų pateiktuose grafikos lakštuose.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki lapkričio 15 d.
„Oda ir mada“
Paroda sieja odininkystę ir odinių gaminių madą. Kiekviena jų turi ilgą ir turiningą istoriją. Odinė apranga ir apavas nuo tiesioginės funkcijos – apsaugoti ir sušildyti – nuėjo labai ilgą kelią ir tapo ne tik svarbia kostiumo dalimi, bet ir kai kurių subkultūrų (kaubojai, rokeriai, baikeriai, pankai) simboliu ir neatsiejama įvaizdžio dalimi, o praktiškumas ir patvarumas lėmė platų odos pritaikymą buityje.
„Oda ir mada“ – penktoji Alexandre Vassiliev fondo paroda Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje. Ši paroda nuo buvusių skiriasi tuo, kad yra sukomplektuota bendrai sukūrus parodos koncepciją. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Alexandre Vassiliev fondo kolekcijos artefaktai, ekspoziciją papildo eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų rinkinių: archeologiniai ir istoriniai eksponatai iš Lietuvos nacionalinio, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės ir Ukmergės kraštotyros muziejų.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veis iki 2022 m. sausio 16 d.
Aleksandras Ostašenkovas: „Kelias į atmintį“ ir „Kitas krantas“
Laiko tėkmės simbolių, daugiaprasmių metaforų kupinos parodų fotografijos kalba apie tylų žmogaus pasaulį, jo egzistenciją, būvį ir vidines jausenas. Eksponuojamos parodos – tai prisiminimų, būsenų ir išminties laikas.
„Kelias į atmintį“. Tekantis vanduo, migla virš tuščio lauko, į apleistas patalpas sklindanti šviesa – tai efemeriški vaizdai be įvykio, be pasakojimo, bet kaip tik dėl to atviri žiūrovo subjektyvių patirčių projekcijoms, nekliudomoms atvaizdo dokumentinio turinio.
„Kitas krantas“. Tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje, mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veis iki 2021 m. gruodžio 12 d.
„Neprilygstamas japonų meistriškumas“
Japonijos fondas Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje pristato parodą „Neprilygstamas japonų meistriškumas“, kurioje supažindinama su XIX–XX a. pradžios, XXI a. meno kūriniais. Parodoje dėmesys sutelktas į eksponuojamų kūrinių filigraninį meistriškumą, ypatingas technologijas, išradingumą ir kūrybiškumą. Kiekvienas kūrinys atspindi pažangias technologijas, originalias idėjas ir žiūrovus nustebina aukšto lygio meistryste. Parodoje eksponuojami tiek įmantrūs Meidži laikotarpio (1868–1912, kada šalis atsivėrė vakarams) taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai, turėję įtakos rytietiškoms madoms Europoje, tiek daugybė šiuolaikinių nepaprasto meistriškumo kūrinių, nuo žaislinių figūrėlių iki netikrų patiekalų pavyzdžių. Meidži laikotarpį iliustruoja Satsuma keramikos, dekoravimo laku makie, metalo dirbiniai ir tekstilė. Šiuolaikinį meną pristato autoriai-menininkai: Satoshi Araki, Naoki Honjo, Takahiro Iwasaki, Takeshi Kitamura, Akira Yamaguchi, Naoki Nishiwaki ir kt. Parodos kuratorius – prof. Judži Jamašita (Tokijas).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gruodžio 23 d.
Rimvydo Kviklio rabinų portretų paroda
„+37,5“
„+37,5. Tai yra Lietuvos karščio rekordas, užfiksuotas 1994 m. liepos 30d. Zarasuose. Ir turbūt niekieno nebūtų nustebinę, jeigu naujas rekordas būtų buvęs užfiksuotas šiemet. Kiti sako, kad tai gal būt buvo šalčiausia vasara mūsų visų likusiam gyvenimui… Tuo pačiu +37,5 tai yra ir jau sergančio žmogaus temperatūra, bet dar tokia, kai gali dar ir nekreipti dėmesio, užmerkti akis. Kaip mes reaguojame į klimatinius ekstremumus, karštą vasarą, audras, klimato kaitą? O gal tiesiog mėgaujamės vasara, atostogomis, tarpkarantinine pertrauka, šiluma, pievomis… Tapyba reflektuoja tai, kas yra aplinkui, rodo pasaulį, koks jis yra dabar. Koks jis matomas dabartinėmis akimis, kaip jis suprantamas, interpretuojamas ir abstrahuojamas dabar ir kokio jo galbūt nebeliks vėliau. Kaip su maudynėmis ežere? O kaukėmis ir temperatūros matavimu? O su ugnimi spjaudančiais drakonais? Susilydančiomis pievomis? Daržais? (Laidiniu) internetu?
Parodoje atrinkti darbai parodo skirtingas šiuolaikybės perspektyvas, kurios net ir tyčia nesigilinat į tokias rimtas globalines problemas kaip klimato kaita, pandemija, neišvengiamai įtakoja tiek žvilgsnį, tiek protą, tiek ranką ir atsispindi kūryboje.“ (Parodos kuratorė Birutė Lemke)
VDA galerijoje „Tapybos koridorius“ (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
„Dangus II”
Ši paroda skirta paminėti žymios archeologės, gavusios pasaulio pripažinimą už indoeuropiečių protėvynės hipotezę, M. Gimbutienės gimimo šimtąsias metines. Parodoje kūrėjai nagrinės porceliano istoriją, baltiškumo sąsajas su virvelinės keramikos kultūra ir bronzos amžiaus kultūra, kurios padarė įtaką kitoms pasaulio civilizacijoms.
Po parodos atidarymo, 18.00 val., Renginių salėje (L. Zamenhofo g. 4) kviečiame susitikti jaukioje aplinkoje ir skambant lietuviškų kanklių bei Johano Sebastiano Bacho muzikos garsams pratęsti garbingą mokslininkės sukakties minėjimą „Stipri moteris laisvame pasaulyje: Marijai Gimbutienei – 100“.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki lapkričio 20 d.
Aldo Giannotti: „Muziejus performanse“
Miniatiūriniai piešiniai su šmaikščiomis frazėmis muziejaus palubėse, vizualizuotos instrukcinių kortų malkos ir kolektyvinės choreografijos, skambesiai muziejaus parodų erdvėse – tai Radvilų rūmų dailės muziejus, atgimęs pandeminiu stagnacijos laikotarpiu ir toliau pulsuojantis gyvybe tarsi personifikuota elastinga architektūrinių formų marionetė, valdoma pačių muziejaus lankytojų, o gal ir ne tik jų…
Paroda „Muziejus performanse“ su kiekvienu žiūrovu paneigia tradicines muziejaus kaip institucijos nuostatas „garsiai nekalbėti“, „nebėgioti“ ir pan. Vienoje gyvenantis ir kuriantis italų kilmės menininkas Aldo Giannotti pasitelkia sociopsichologinį „avių bandos elgesio“ fenomeną ir kvestionuoja kultūrose skirtingai pasireiškiančias bendruomeniškumo tendencijas. Siūlydamas į viską pažvelgti kiek kitaip, menininkas meta iššūkį: kas išdrįs paminti institucijos nustatytas taisykles, ar lankytojai seks vienas paskui kitą, kas atliks performansus pagal duotas instrukcijas? Čia kyla klausimas, kas iš tiesų vadovauja muziejui: ar menininkas, pateikdamas instrukcijas, ar lankytojas, pažeidžiantis muziejaus nuostatas ir įtvirtinantis savąsias?
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
„Deivės ir kariai“
Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 13 d.
„Palanga mūsų“
Paroda pasakoja apie įvykius, nutikusius prieš šimtą metų – kai Palangos kraštas tapo Lietuvos dalimi. Retos nuotraukos, palangiškių pasakojimai, įdomūs dokumentai supažindina su Palangos krašto lietuviais, latviais, žydais, lenkais, prieš šimtą metų pradėjusiais naują gyvenimą Lietuvoje. Palanga – buvęs piečiausias Latvijos pajūrio miestelis – bėgant laikui tapo Lietuvos vasaros sostine. Tiesa, anot parodos kuratorės istorikės Vilmos Bukaitės, šis atostogų romanas tarp poilsiautojų ir miesto mezgėsi lėtai: tik ketvirtajame dešimtmetyje kurortas pradėjo sulaukti didesnių srautų atvykstančiųjų ir sparčiai augti bei modernėti. Iki tol kraštas keitėsi pamažu, bet dramatiškai: Palangoje pasikeitė iškabos, išvyko nepritapę senbuviai, buvo suremontuotos prie karą apardytos vilos, iškilo Šventosios uostas, pradėtos grįsti ir apšviestos gatvės, atsigavo ankstesnieji ir kūrėsi nauji verslai, vėl pravėrė duris valgyklos ir kavinės.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) veiks iki gruodžio 12 d.
Elma Šturmaitė: „Naujas aqua dialogas Druskininkuose“
Parodoje eksponuojami naujausi Elmos Šturmaitės kūriniai, sukurti akvarelės technika. Dailininkė, stebėdama įvairias gyvenimo realijas, atsakymo ieško savo kūriniuose, įžvelgia nuolatinį savaiminį atsinaujinimą. „Man kūryba yra būvis, kada galiu būti savimi, ir labai branginu tą laisvę“, – teigia Elma Šturmaitė. Spontaniški, jausmingi spalvų impulsai popieriuje, įgaunantys formų ir tekstūrų visumą, pasakoja apie laisvės būtinumą ir jos grožį, laiko tėkmę ir žmogaus buvimą savimi. Menininkė savo kūrybą apibūdina kaip įvairialypę, neatsiejamą nuo nuotaikų kaitos, emocijų įvairumo, mąstymo ir matymo, kasdieninių ieškojimų ir atradimų. „Mano kūryba nepastovi, kaip ir pats gyvenimas. Kiekviena diena atsiveria kitame laikmetyje, apribota paros, savaitės, mėnesio ar metų. Bet jos visos būna kitokios, laiko matas nesuteikia nei spalvos, nei gilumos, nei vaizdinių. Kūriniuose atsispindi savasties būsena.“
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki lapkričio 24 d.
„Permainų šventė”
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki lapkričio 28 d.
„BANGA“: žmonių balsų kanalas“
Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas: neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“
Miesto istoriją galima pažinti ne tik vaikštant gatvėmis, ne tik vartant knygas apie archeologų rekonstruotą ar fotografų užfiksuotą miesto praeitį, bet ir susipažįstant su nerealizuotais miesto vystymo projektais – urbanistiniais ir architektūriniais pasiūlymais, kurie buvo sukurti ir pateikti konkursams, bet nerealizuoti.
Utopiniai, dėl ekonominių, ideologinių ar estetinių priežasčių į stalčių, o vėliau į archyvą nugulę projektai puikiai atspindi užsakovų ir kūrėjų intencijas vienaip ar kitaip vystyti urbanistinę erdvę. Visa tai iškalbingai ir pagaviai pasakoja apie laiko dvasią ir praeities aktualijas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 liepos 1 d.
„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį
Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas
Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki 2022 m. sausio 16 d.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: „DONALDO nuotykiai“
Devintajame dešimtmetyje pradėjus braškėti geležinei uždangai, iš Vakarų plūstančios naujovės įkvėpė tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Vienu iš tokių vakarietiškų stebuklų tapo „Donaldo“ kramtomoji guma, kėlusi džiaugsmą ne tik saldžiu savo turiniu, bet ir nuotaikingais popierėliais pakuotės viduje, anuomet vadintais „Donaldo nuotykiais“. Kai kurie iš jūsų neabejotinai pamena laikus, kai kramtomoji guma buvo neįkainojamas stebuklas. Tačiau kūrinys „DONALDO nuotykiai“ turi ir gilesnę, politinę potekstę. Šios instaliacijos sukūrimas ir pristatymas visuomenei sutapo su 2016 m. vykusiais JAV prezidento rinkimais. Tikriausiai pritarsite, kad tas kitas Donaldas savo populiarumu ir įtakingumu aplenkė ir patį Ančiuką Donaldą, ir jo nuotykių personažus, tarp jų – ir turtingiausią antiną pasaulyje Skrudžą Makdaką. Šiame kūrinyje ironiškai vienas Donaldas mums primena apie laisvės troškimą ir sienų griovimą, o kitas – apie naujų sienų statymą.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.
Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“
Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2022 kovo 13 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“
Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Kauno (ne)laikinumai“
Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“
2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Aukso žiedą dovanojo...“
Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Nacionalinėje dailės galerijoje – unikalus Baltijos šalyse edukacinis projektas – paauglių rengta paroda, kurioje jaunuoliai viską atliko patys: sukūrė parodos idėją, atrinko kūrinius ir bendravo su menininkais, kūrė parodos architektūrą ir dizainą, tyrė auditoriją bei vykdė parodos reklamą.
