„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 17 d.
„Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“
Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su išlikusiais senosios baltiškosios kultūros ženklais ir krikščioniškosios kultūros simboliais per liaudies meno artefaktus.
Senojo pasaulėvaizdžio atspindžiai mus daugiausia pasiekė per etninės kultūros raišką. Didelė dalis ženklų kalba perduodamos giluminės informacijos laiko tėkmėje buvo pamiršta – simbolika persimainė, pakito, pavirto puošybiniu ornamentu. Jo prasmę dabartiniais laikais suprasti, šifruoti, skaityti padeda visas etnokultūrinis kontekstas – papročiai, tautosaka, mitologija, palyginimai su kitų tautų menu ir pasaulėvaizdžiu. Keičiantis kultūrinėms epochoms, įsitvirtinant krikščionybei, kito ir įvairių simbolių prasmė. Augalai, gyvūnai ir paukščiai krikščioniškojoje ikonografijoje ir vaizduojamojoje tradicinėje liaudies dailėje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Primityvia vaizdine raiška pasižyminčių liaudies tapytojų, skulptorių perteikti šventųjų atvaizdai, siužetai paprastiems beraščiams tikintiesiems suprantamiau atskleidė Dievo sukurtą pasaulį.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 18 d.
Andrius Zakarauskas: „Šlovingo potėpio pėdsakai“
Parodoje eksponuojami naujausi menininko darbai – paveikslai ir piešiniai. Šiuose darbuose Zakarauskas tęsia formos ir pasakojimo santykio tapyboje paieškas. Nagrinėdamas religines temas ir biblines scenas, kurias jis nuosekliai tyrinėjo per pastaruosius kelerius metus, menininkas siūlo originalias vizualiai ir semantiškai dekonstruotas versijas. Jis stebi siužeto vingius ir, paliesdamas drobę, tarsi vėl ir vėl atlieka abejojančio apaštalo Šventojo Tomo gestą, taip tikrindamas vaizduojamo įvykio tikrovę, bandydamas atkurti savo asmeninį santykį su juo nuolat besikeičiančiame kasdieniame gyvenime. Savo darbuose jis tyrinėja įtampą tarp abstrakcijos ir vaizdinio, tarp faktų ir vaizduotės, tarp sekuliarumo ir sakralumo, o šioje įtampoje egzistuojantys klasikiniai vaizdiniai numato, kad jie tampa prasmingi kiekvienai artėjančiai dienai.
„The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.
Povilas Gavorka: „Pasąmonės versmė“
Parodoje bus eksponuojami 2019-2021 metais sukurti siurrealistiniai linijiniai grafikos darbai. Darbų siužetai yra neapriboti konkrečios tematikos ar problemos rėmų. Vizijos, iš pasąmonės plaukiantys atsitiktinai siužetai nupiešti ant popieriaus esamuoju momentu be išankstinio planavimo, eskizavimo ar pavyzdžių.
„Pasamonės versmėje” eksponuojami darbai atlikti jautria minimalistine linija be balastinių spalvinimo, tonavimo ar šešėliavimo etapų. Tokiu būdu autorius neatsilieka nuo galvoje užgimstančių vis naujų vaizdinių kaitos pagreičio. Greitas linijinis piešimas leidžia spėti pasąmonės vaizdinius perkelti ant popieriaus proceso metu išliekant esamajame momente. Savo linijinių darbų autorius netaiso, neperpiešia ir nenaudoja trintuko tikėdamas dabarties grožiu.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks vasario mėn.
Andris Vītoliņš: „Mums reikia šanso atgimti!“
Parodoje „Mums reikia šanso atgimti“ daugiausia dėmesio skiriama į kritines situacijas patekusio žmogaus gebėjimui pamatyti ateities viziją. Menininko kūryba sujungia pasitikėjimą idėja, mintimi ir „atgimimu“ fizinėje erdvėje. Būtent daiktais ir objektais virtusioms idėjoms suteikiama galimybė atgimti ir atsinaujinti paveiksluose.
„Savo darbuose stengiuosi užfiksuoti gyvą pasaulio tėkmę. Viena vertus, paveiksluose gyvena žmogaus sukurtos, palyginti stabilios struktūros, kita vertus, jaučiamas ir neracionalus pasaulis, kuris apima toli už žemiškos, akivaizdžios aplinkos ribų. Pastebėjau, kad mūsų susidūrimai su daugeliu dalykų ir reiškinių yra tarsi blyksniai – iš pradžių mintis ar procesas yra aktyvus, bet akimirksniu jis nublanksta ir išnyksta. Tuo metu mūsų fizinė padėtis yra labai svarbi – ar esame procesų centre, ar periferijoje“, – apie parodos „Mums reikia šanso atgimti“ meninį teiginį kalba parodos autorius Andris Vītoliņš.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) ir galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki vasario 26 d.
Žilvinas Landzbergas: „Maldos dūmas“
Vasario 4 d. Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) pradės veikti lietuvių menininko Žilvino Landzbergo personalinė paroda „Maldos dūmas“. Šioje parodoje žiūrovai galės pamatyti specialiai 33-ajai San Paulo bienalei kurtą instaliaciją „Paslėpta Saulė“ (2018 m.) kuri taps visos parodos ašimi, o greta jos bus pristatyti ir naujai menininko sukurti skulptūriniai objektai bei instaliacijos.
Žilvinas Landzbergas (g. 1979 m.) – menininkas, skulptorius. 2004 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2001 m. semestrą mokėsi Plymouth‘o universitete, vaizduojamojo meno fakultete. 2005-2007 m. praleido podiplominėje „Atelier“ rezidencijoje, Amsterdame. Nuo 2003 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2017 m. atstovavo Lietuvą 57-ojoje Venecijos Bienalėje. 2018 m. jo kūriniai buvo pristatyti tarptautinėje šiuolaikinio meno Rygos bienalėje, bei San Paulo bienalėje.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki kovo 6 d.
Vilija Kinderavičiūtė: „Tuolaik ir nūnai“
V. Kinderavičiūtė gimė 1963 m. Kaune.
1987 m. baigė Valstybinio dailės instituto Kauno taikomosios dailės skyrių, kur įgijo dekoratyvinės taikomosios dailės dailininkės specialybę.
Dirba keramikos srityje, naudoja lipdymo rankose techniką.
Nuo 1989 m. dalyvauja simpoziumuose, parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Nuo 1997 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, taip pat LDS tarybos narė.
1997 m. apdovanota už kūrinių originalumą dailės parodoje „Atgimimas“ (Kaunas).
2000 – 2016 m. gyveno Londone.
Kūryboje autorę domina žmogaus ir tikrovės santykis, nuolatinė gamtos reiškinių kaita, jų atsitiktinumas bei tobulumas.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas, BLC verslo centras, I a. vitrina) veiks iki kovo 6 d.
Eglė Velaniškytė: „Puota maro metu“
Skeletai, kaukolės jums kelia šiurpą? Be reikalo. Pasak dailininkės, tai tik kitas žmogaus būvis. Kaip vanduo: gali būti skystas, garai arba ledas.
Bijome mirties? Juk tai gražus slėpinys.
Tai ne poza, ne išdidumas, o kalbėjimas apie tai, kas amžina ir labai svarbu: mūsų nuodėmės, dorybės ir tai – nuo ko nepabėgsi…
Tapytojos Eglės Velaniškytės parodoje „PUOTA MARO METU“ eksponuojami patys naujausi menininkės darbai, tema ir pavadinimas yra padiktuoti gyvenamojo laiko aktualijų bei kūrėjos asmeninių patirčių.
Menininkė tapo žmogaus sielą, kuri negali būti visai šviesi. Atskleidžiamas ne kūno formų grožis, ne gundantis jaunystės grakštumas, o ieškoma būties tiesos. Pasak autorės, ji myli žmones, kokie jie bebūtų – kreivi ar šleivi. Subtilias emocines būsenas išreiškia prigesintos spalvos, šviesos kontrastai, ekspresyvus temperamentingas potėpis, stipri kompozicija.
„Puota maro metu“ – skamba lyg įspėjimas, skatina įsižiūrėti ir apmąstyti.
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki kovo 5 d.
„Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“
M. Brenneris buvo žinomas ir labai vertinamas kitų menininkų ir litvakų, bet visgi – nebuvo garsus. Viskas dėl uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją, – pasakoja šios parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė. Ji pabrėžia, kad paroda surengta Šveicarijoje gyvenančio skulptoriaus sūnaus Joshepo Brennerio, nusprendusio tėvo skulptūras padovanoti „Dingusio štetlo“ muziejui, dėka. „Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose – man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – prisipažįsta J. Brenneris.
Edward S. Curtis: „Šešėlių gaudytojas“
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“
Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo darbų į dienos šviesą iškelia unikalius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno. Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Šios parodos surengimas nebūtų įmanomas be ilgamečių dviejų Lietuvos istorijos instituto archelogų dr. Irmos Kaplūnaitės ir dr. Ryčio Jonaičio tyrimų Bokšto gatvėje. Šie mokslininkai detaliuosius tyrimus čia vykdė nuo 2006 iki 2014 metų. Pastarajame sklype buvo aptiktas išskirtinis paminklas – vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu – XV a. pradžia. Šis laikotarpis yra dar daug archeologams ir istorikams klausimų keliantis Lietuvos istorijos tarpsnis, kai vyko fundamentalūs virsmai ir pagonybę keitė krikščionybė.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Rimantas Dichavičius: „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“
Fotografas R. Dichavičius atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki kovo 6 d.
Lukas Atas, Anton Lukoszevieze, Kristijonas Nenartavičius, Gytis Skudžinskas: „Garso ir tylos autografai“
Parodoje pristatomi kūriniai akcentuoja garso bei muzikos vizualizavimo galimybes. Tačiau čia neaptiksme koncertų, atlikėjų fotografijų, muzikinių albumų viršelių, o pagrindinius garso vizualizavimo dėmenis sukuria pats garsas. Parodos autoriai minimizuoja tradicinius muzikos įvaizdinimo būdus ir, pasitelkdami fotografijos priemones, fiksuoja garso, kaip materialios ir fizinės raiškos, vizualius pėdsakus.
Kūrinių atsiradimą sąlygoja klausymo ir muzikos patyrimo būsenos (A. Lukoszevieze), garso vibracijų fizinis poveikis (K. Nenartavičius, L. Atas), metodologiniai muzikinės kompozicijos sukūrimo principai (G. Skudžinskas). Tad šiuo atveju pati garso medžiaga perkeliama į vizualinę išraišką ir nužymi savo veikimo teritorijas.
Parodoje rodomi darbai iš dalies gali priminti grafines partitūras, tačiau šiuo atveju pats principas yra atvirkščias. Grafinė partitūra yra instrukcija ir sąlyga muzikiniam kūriniui rastis, o šioje parodoje demonstruojami darbai yra nulemti garsinės aplinkos patyrimo.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki vasario 26 d.
Ieva Bertašiūtė Grosbaha: „Žemės kvapas“
Paroda „Žemės kvapas“ yra meno projekto „Ką žino menininkės rankos: materialusis intelektas ir tyliosios žinios kūrybinėje praktikoje“ dalis. Tyrime nagrinėjamos skirtingos kūrybinės praktikos rūšys – darbas su vietine medžiaga, moliu, bendrystė su gamykla, bendruomene, „apsėdimas“ medžiaga, skirtingi suvokimo būdai. Čia pasakojamos penkios asmeninės istorijos, kurios atskleidžiamos ir parodoje. Šie pasakojimai alsuoja medžiagos laukiniškumu, pirmapradiškumu, atskleidžia ir perduoda potyrius, išgyventus dirbant skirtinguose projektuose – kuriant objektus, bendradarbiaujant tiek su medžiaga, įrankiais ar gamykla, tiek ir su bendruomene ar asmenimis. Istorijomis pristatomi kūriniai atstovauja šiuolaikinio meno laukui, tačiau jų darbo procesas, medžiagiškumas ir galutinis rezultatas spinduliuoja amato lauko atstovaujamas vertybes.
Meno projekte klausiama – kaip rasti santykį su medžiaga ne iš valdovo pozicijos, o bendradarbiaujant su ja? Ar įmanoma kurti su medžiaga, o ne iš medžiagos?
VDA parodų salėse „Titanikas“, I a. (Maironio g. 3, Vilnius), veiks iki vasario 5 d.
Agata Orlovska: „Klausytis²“
„Savo pirmojoje parodoje tapytoja Agata Orlovska pateikia savitą požiūrį į tapybos mediją, šią įvairiais būdais analizuojant bei svarstant apie esamas, ar tik menamas šios išraiškos ribas, o pabandžius susieti su meno istorijos kontekstu, matyti ir netiesioginės, tylios amerikietiškojo minimalizmo ir konceptualizmo užuominos. Objektiškai, daiktiškai menininkės yra traktuojami ir kūriniai ant drobės, turintys nevienareikšmišką santykį su paveiksliškumu. Tai it tąsi gija, besitempianti ir tolstanti, tačiau (dažniausiai) nenutrūkstanti nuo savojo atspirties taško – tapybos. Ritmas ar pasikartojamumo elementai kūryboje formuoja sąsajas su garsu ir muzika, ir išties – parodą galima traktuoti it kompoziciją penklinėje, tad tuo pačiu tai ir bandymas vizualumą sugretinti su garso menu, išgirsti ima pintis su pamatyti. Visa tai leidžia manyti, jog Agatos Orlovskos kūryba – tam tikri žingsniai link tapybos ontologijos kontempliavimo ir viso to išeičių išklotinė.“ (Tautvydas Petrauskas)
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) ir veiks iki vasario 4 d.
Benediktas Marija Žukas: „Savistaba“
„Dažniausiai tapau ant neužtemptos drobės, bet prieš pradėdamas mėgstu daug paišyti, eskizuoti. Tai nebūtinai bus panaudota konkrečiai tą dieną, bet tai padeda išlaisvinti ranką, atpalaiduoti mintis, pratinti žvilgsnį būsimai didesnei tapybos kompozicijai.“ (Benediktas Marija Žukas)
Neatsitiktinai autorius pakviestas pristatyti darbus būtent Lukiškių kalėjimo erdvėse. Nauja kalėjimo versija ir menų klasteris per mažiau nei pusmetį išlaisvino suvaržymo zoną. Šiandien – pripažintas kūrybinių eksperimentų, naujos kultūrinės koprodukcijos epicentras atveria baltojo kubo principu veikiančias erdves iškalbingam vizualiajam menui. Atviras, muzikalus, iki-objektinis ir išskirtinai energingas jaunojo kūrėjo potėpis, atspindi naująją kalėjimo dvasią.
Viltė Bražiūnaitė, Tomas Sinkevičius ir Vika Prokopavičiūtė: „Odd Attractor“
„Žinai, vakar iš tikrųjų nuvariau į saulėgrąžų lauką. Tavęs ten nemačiau – man pasakė, kad tu išėjai pradėt vlogint. Girdėjau, verslas rizikingas – bet kas tada nėra? Pastaruoju metu gan persitempiau – tiesiogine to žodžio prasme. Jau kurį laiką jaučiuos nekažką. Laikas lyg ištirpo mano kasdienybėj ir jau nebežinau, kuri šiandien diena. Jos visos atrodo vienodos, tik su mažutėm variacijom. Persekioja mane kaip karoliukai ant nesibaigiančios perlų virvelės – visi daugiau mažiau vienodi, bet tuo pačiu ir gan skirtingi. Žinai, ką turiu omeny, Saulėgrąža? Čia kaip „Edge of Tomorrow“ (liet. „Ties riba į rytojų“), tik kad man taip niekad ir nepradeda geriau sektis šitam žaidime.“ (Olivia Berkowicz)
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki vasario 12 d.
Jonas Aničas: „Niekas neprisimena jo vardo“
Parodoje pristatomi darbai kalba ir aktualia masinės produkcijos vartojimo tema. Kritikuojama masiškumo, pasikartojimo estetika, kūrybos anonimiškumas bei žala aplinkai. Tai pabrėžiama naudojant komerciniais tikslais masiškai gaminamų produktų formas bei spalvas, sutinkamas prekybos centrų logotipuose. Tačiau žmogus vartoja ne tik daiktus, bet ir naujienas, žinias, medijas. Pastaroji pozicija šiandien tampa vis reikšmingesnė. Ši galinga terpė sudaro sąlygas pasyviam stebėtojui – žmogui, kuris seka reikšmingas naujienas, bet pats dažnai yra bejėgis įvykių sekoje. Šis žmogus, vartojantis, bet nekuriantis, tampa bevardžiu tos pačios masinės gamybos produktu, pasmerktu pasimesti minioje.
Iš pažiūros skirtingi parodos sluoksniai kviečia aktyviai pastebėti, kokią poziciją užimsime mes – žiūrovai: ar tapsime savo esaties kūrėjais, ar pasiduosime pasyvumui, kuris yra tolygus užmarščiai.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki kovo 3 d.
Martine Feipel ir Jean Bechameil: „Rytojaus pasaulio mechanika“
Dirbdami poroje, Feipel ir Bechameil kuria instaliacijas, kuriose susimaišo iliuzija, vaizduotė, nestabilumas ir nelogiškumas tarp griežtų ir į rėmus įspraustų šių dienų pasaulio vietų. Kaip skulptoriai, taip pat mėgėjai tyrinėtojai ir inžinieriai, puikiai suprantantys pasaulio teatrališkumą ir įvairias jo grožio formas, jie kuria remdamiesi socio-istoriniu, estetiniu, politiniu ir techniniu požiūriu. Derindami piešimą, skulptūrą, inžineriją, režisūrą ir scenografiją – skirtingas sritis, kuriose turi įgūdžių, savo kūrybą pateikia ir rafinuotai, ir išraiškingai.
Žvelgdami menininkų akimis, jie neturi tvirtos nuomonės apie idealius socialinius ir kultūrinius modelius, bet nuolat kelia klausimus apie žmogaus gyvenimą, paliesdami temas, tokias kaip socialinė ir kolektyvinė padėtis, gyvenimo būdas, kasdienybėje sutinkamos architektūros formos ir mus supantys daiktai, matomas kraštovaizdis, taip pat mums suteikta laisvė ir brėžiama ateitis.
Galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27 Kaunas) veiks iki vasario 27 d.
„Paroda Nr. 1“
Parodoje autorių kūrybines intencijas siekiama pristatyti per asmenines menininkų kūrybos deklaracijas, išreikštas tekstu ar vaizdu. Deklaracijose akcentuojami menininkų ilgalaikiai kūrybos tikslai (buvę, esami ar dar tik projektuojami) ir kūrybinės vizijos. Deklaracijos – tai projekto dalyvių ir kuratorių „pareiškimas“ apie laiką, savęs suvokimą organizacijoje, pačios organizacijos statusą ir prestižą. Balti plokšti lapai, tarsi išsprūdę iš dailininko bylos, parodoje klostosi į tūrinę, archyvinės stilistikos instaliaciją. Vardinis „blankas“ iš statistinio vieneto virsta unikalia kūrėjo menine reprezentacija, kurių visuma formuojasi į analitinio spektro parodą, potencialių psichologinių, sociologinių ir meninių tyrimų lauką. Ekspozicinė statika virsta įsukančiu susitikimų ir neakivaizdžių meninių pokalbių labirintu bei interaktyvia gyvų pasimatymų erdve, nes galerijoje besilankantys ir savuosius lapus pildantys nariai tampa gyvosiomis „meninėmis deklaracijomis“, laukiamais dialogo partneriais. Ekspoziciją papildo archyviniai videokadrai, prisodrinantys bendrystės lauką prisiminimais. Visa parodos medžiaga, visi 451 lapas, vėliau nuguls į meninę knygą, kuri bus saugoma ateičiai ir pasakos apie Kauno menininkus.
„Drobės fabrike“ (Drobės g. 62, Kaunas) veiks iki vasario 20 d.
Daiva Dašenkovienė: „Refleksijos“
Daivos Dašenkovienės tapybos paroda „Refleksijos“ – tai meno kūrinių, gimstančių iš aistros, iš susitikimo su tikrove ekspozicija, kai tarsi pagal savo scenarijų gali permąstyti ir perkurti patirtis. Refleksijos visada leidžia aiškiau identifikuoti situaciją, perkelti ją į analizės lygį. Tada atsiranda nauja pozicija, kuri apibūdinama praeities ir būsimos veiklos atžvilgiu. Tai refleksinė pozicija, kuri slypi patirties fonuose, atveriamuose meno, kuriame pasaulis ir žmogus nušvinta įvairiausiais būdais. Pasak menininkės, scenos menai, o ypač jai artimas teatras, jungia dvi pagrindines raiškos formas – fizinę ir verbalinę. Anot D. Dašenkovienės, pagrindinė bet kokios teatrinės veiklos prielaida yra tikslas išsakyti tam tikrą nuomonę. Tokiu būdu teatras dailininkei tampa minties teatru, kuris apeliuodamas į žmogaus protą, yra pašauktas spręsti esminius žmonijos būties klausimus. Dabartinis tapytojos kūrybos tikslas – atskleisti teatro naratyve reflektuojamą klasikinę ir antikinę Homo Sapiens tapatybę.
Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vyks iki vasario 5 d.
Žilvinas Bražukas: „Gluten Free“
Žilvino Bražuko piešinių ir skulptūrinių objektų iš latekso paroda „Gluten Free“ – tai paroda apie savęs pažinimą, baimę ir laisvę bei kažką velniškai mielo (arba šlykštaus). Parodos ekspoziciją nuo debiuto Vilniuje autorius yra papildęs naujausiais 2021 ir 2022 metų piešiniais. Skulptūrinius objektus inspiravo atsitiktiniai gyvūnų piešiniai eskizų knygelėje. Gyvūnai, išnirę iš nežinomybės, gali atrodyti tarsi neištirti padarai, tūnantys vandenyno dugne, tačiau jie labai svarbūs ekosistemoms. Menininkui jie ir simbolizuoja tai, kas slypi nežinomybėje, žmogaus vidinėse gelmėse, ir ko dažniausia prisibijoma. Jeigu ignoruosi, jie taps pavojingi lyg Nilo krokodilas drumstame vandenyje, tačiau jei sąmoningai nagrinėsi šiuos naujai atsivėrusius nežinomus plotus – tobulėsi, jausiesi gyvas ir laisvas. Alkanasis krokodilas pasidarys nebe toks didelis, nebe toks baisus ir netgi ganėtinai mielas…
Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vyks iki vasario 5 d.
Gabija Korsakaitė: „Pasimesk miške“
Jaunos menininkės Gabijos Korsakaitės parodoje „Pasimesk miške“ žiūrovas pasijunta lyg užklydęs į gūdžią girią pilną paslaptingos gyvybės ir mirties. Kūriniuose vaizduojama kerinti vieta kelianti žingeidumą ir tuo pačiu bauginanti savo tamsa, fantastika perpintais gamtos motyvais. Autorė mišką pažįsta kaip labai mistišką vietą. Tai susiformavo patirtyse būnant miške t.y. realybėje, tiek jai skaitant legendas, mitus ar pasakas.
Gabija grafikos darbuose interpretuoja natūrą ir tai ką sukuria turtinga autorės vaizduotė. Nuo pakelėje rasto liguistai tobulo grožio drugelio, nukritusių lapų iki didingo elnio, kurio „akys perveriančiai spindi tarp medžių“. Gal tai ir ne elnias, o pasislėpusi miško nimfa ar pasakų būtybė. Pakelėje rasti miško vaizdai kūriniuose susipinami su ten pabuvojusių istorijomis.
Gamtos dvilypumas tarp ramybės ir didybės autorės kūriniuose suteikia florai ir faunai magišką aurą. Ši aura autorę įkvepia gyvūnus vaizduoti paslapčių pilnomis akimis ir jungti juos su magiškais simboliais ir kompozicijose suteikti jiems monumentalumo.
LDS galerijoje S■IN (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki vasario 1 d.
„Bird In Flight Prize“
Tarptautinį konkursą „Bird In Flight Prize“ organizuoja interneto leidinys apie fotografiją ir vizualinę kultūrą „Bird In Flight“. Šis konkursas skirtas autoriams, ieškantiems naujų istorijų pasakojimo per fotografiją formų. 2021 metais konkursas vyko jau ketvirtąjį kartą, fotografai iš viso pasaulio galėjo pateikti savo darbus bet kokia tema. Ankstesniais metais „Bird In Flight Prize“ prizo laureatais tapo fotografai iš Ukrainos, Bangladešo ir Peru.
2021 metais konkursas sulaukė beveik 400 darbų iš 53 šalių. Į finalą pateko autoriai iš Ispanijos, Vokietijos, Meksikos, Bolivijos, Italijos, Austrijos, Rusijos ir Brazilijos. Nugalėtoju tapo vokiečių fotografas Raphaelis Heigsteris. Pagrindinis konkurso prizas – 2000 eurų. Kiekvienas finalininkas taip pat gauna „Bird In Flight“ prizo figūrėlę.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 13 d.
Laimdota Malle: „ooze“
Laimdotos Malle instaliacija „ooze“ analizuoja pradingimo, išnykimo, irimo temą. Ji tyrinėjama per skaidrumo, nesvarumo pojūčio kontrastą su materija, kūniškumu, siekiant atskirti ir jautriai nukreipti žvilgsnį į žmonių ir daiktų nepastovumą bei trapumą, o ilgalaikius įspūdžius, tokius kaip prisiminimai ar svajonės, palikti kitoje pusėje.
Instaliacijai panaudotos medžiagos autorei leido sukurti trapų, netvirtą kūrinį, kuris atrodo labiau jaučiamas ir išgyvenamas, nei matomas. Šio kūrinio interpretacijai galima pritaikyti filosofo Timothy Morton (Realistinė magija, 2013) objektinio požiūrio teoriją. Jis visą priežastinį ryšį laiko poezijos ir vertimo forma, o menas yra šių santykių tyrinėjimas. Meno kūrinys kaip objektas yra ribinis dalykas, kurio neįmanoma suvokti nei laike, nei erdvėje.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 13 d.
Jolita Vaitkutė: „Alkani meilės“
Meilė visiems reikalinga kaip maistas. Ji neišsitenka apibrėžtuose rėmuose, nepaiso standartų, visuomenės normų ir nutrina ribas. Meilės prieskoniams kai kurie esame jautrūs, todėl jaukintis ir priimti kitų žmonių meilę galime pamažu. Jolitos Vaitkutės sukurta bučinių serija „Alkani meilės“ – tai ne tik daržovės, sukritusios į reikiamas vietas. Už šios organikos yra tikras dviejų žmonių bučinys ir tikra meilės istorija. Klaipėdiečių bučiniai, įkūnyti daržovių instaliacijose, skelbia, kad visi mes esame lygūs, nepriklausomai nuo spalvos, kilmės, negalios ar seksualinės orientacijos.
Jolita Vaitkutė (g. 1995 m. Joniškyje) kuria instaliacijas, performansus, iliustracijas, portretus, naudodama netradicines medžiagas: maisto produktus, žemės grumstus, įvairius objektus ar šiukšles. Menininkės darbai atspindi politines ar visuomenės gyvenimo aktualijas, pažymi istorinius įvykius. Dauguma autorės darbų yra trumpaamžiai ir po eksponavimo sunaikinami.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 13 d.
Francesca Levi: „Dainos sielai“
Videomenininkės Francesca Levi projekte „Dainos sielai“ persipina žmonių gyvenimui svarbūs ir kasdieniai ritualai, lydimi muzikos. Projektas jungia įvairių filmų kūrėjų iš viso pasaulio audiovizualinius įrašus – nuo operų arijų, dainuojamų italų vestuvėse, iki XV amžiaus medžioklės madrigalų ir moterų, audžiančių drabužius Kurdistane, dainų.
„Projektas „Dainos sielai“ susijęs su mano organizuojamu kino festivaliu „Kasdienės arijos“, skirtu filmams, išskirtinai susijusiems su pasaulio teatrų bei operos muzika ir liaudies dainomis. Jis suteikia intymių įžvalgų apie dainos galią mūsų gyvenimuose. Džiaugiamės, kad šis projektas rodomas Lietuvoje – šalyje, turinčioje tokį gilų ryšį su daina ir muzika“, – projektą pristato autorė.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki vasario 13 d.
Jonty Tacon, Laurie Griffith: „Babochka“
Šio fotografinio tyrimo objektas – atokus ir palyginti mažai pažįstamas Lietuvos miestas Visaginas, sovietų okupacijos metais specialiai įkurtas tuo metu galingiausios pasaulyje atominės elektrinės statytojams ir darbuotojams. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Ignalinos atominė elektrinė buvo ambicingas projektas, turėjęs užtikrinti solidžią ateitį Visagino gyventojams. Lietuvai siekiant įstoti į Europos Sąjungą, pagrindine sąlyga tapo nutraukti eksploatuoti Ignalinos atominę elektrinę. Joje buvo naudojamos tokios pat reaktoriaus technologijos (RBMK-1500) kaip ir Černobylyje.
Jėgainės uždarymo įtaka Visagino miestui – pagrindinė Laurie ir Jonty‘io fotografijos projekto „Babochka” ašis. Menininkai įsitraukė į kadaise labai uždaros vietinės bendruomenės, kurią sudarė visos buvusios Sovietų Sąjungos tautų žmonės, gyvenimą ir iš arti tyrinėjo kone šventai saugomą elektrinės vidų. Išryškėjo išdidumo, išlikimo, bendruomeniškumo ir kartu suskaldytos tapatybės paveikslas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Tomas Daukša: „Laimės švieselės“
Šia instaliacija autorius apmąsto, tvarumą ir perteklių, harmoniją ir triukšmą kultūroje ir kasdieniame gyvenime bei meno ir dizaino santykį. Iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas projektas, tačiau jis kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos.
Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto, suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Jos tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. Pagaliams surišti menininkas naudoja primityvią rišimo technologiją, dažnai sutinkamą amatuose. LED lemputės dar visai neseniai buvo brangi ir tik kai kuriems įperkama ir prieinama inovacija. Kaip autorius pamena, apie LED’us galėjai sužinoti iš žiniasklaidos, tačiau ilgainiui naujovė tapo įprasta, kasdienė, lengvai prieinama, ji pasidarė bene pagrindiniu šių laikų šviesos šaltiniu (išskyrus Saulę).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gegužės 1 d.
Reginos Eidžiulienės kūrybos darbų paroda
Ieva Rutė: „vaizdai virsmai“
Juodai baltų fotografijų serija iš vienos paskutiniųjų ikipandeminių kelionių po Tibeto kalnus atspindi menininkei artimą nomadišką gyvenimo būdą. Fotografijose jau ankstesnėje parodoje regėti motyvai: kalnų keliai, perėjos, upės, slėniai, kuriuose kartkartėmis šmėžuoja šventyklos ar tenykščiai gyventojai. Pati autorė prisimena, jog šįkart būta gana nelengvos kelionės, todėl kiek ironiškai skamba, jog juostiniame fotoaparate tuomet suko nebrangią kinų gamybos fotojuostą pavadinimu „Lucky“. Išryškinus juostelę, paaiškėjo, jog įvairių aplinkybių, atsitiktinumų, nevalingų įvykių dermė fotografinius vaizdus padengė dar vienu nenumatytu sluoksniu. Į kalnų peizažus netikėtai įsiveržė papildomas vizualinis triukšmas: skaitmenų ir žymenų „tinklas“, kurį į fotografavimo veiksmą atsinešė naudota „Lucky“ fotojuostelė. Šis sluoksnis savarankiškai veikia vaizdo struktūras ir nebejotinai kreipia jų interpretacijas, primeta pagavų visuotinio sekimo diskursą. Tačiau fotografė juo nemanipuliuoja, fotojuostelės techninio broko intervenciją priima kaip duotybę, ne nemėgindama to slėpti, ar mistifikuoti. Todėl nepaisant vaizdų drumstumo, fotografės pozicija teikti vaizdą tokį, kokį jį užrašė šviesa, leidžia Ievos Rutės optiką laikyti skaidria.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki vasario 5 d.
Alex Kochan: „Subversija“
Alex Kochan yra grafikos magistro studentas Vilniaus Dailės Akademijoje. Parodoje pristatomi kūriniai – estampai, kuriami pasitelkiant tradicines grafikos raiškas: medžio raižinį, giliaspaudę (akvatintą), piešinį ir t.t. Dalis rodomų kūrinių yra iš 2021 m. baigiamojo bakalauro projekto „Trans mitologija”, kuriame nagrinėjama nužmoginimo žala translyčio žmogaus tapatybei. Kiti darbai yra magistro studijų metu kuriamo meno projekto dalis. Jame tęsiama lyties tapatybės tema, bet iš kitos pusės – kodėl kartais geriau priskirti nežmonišką vaizdinį pačiam sau? Tas pats naratyvas yra plečiamas iliustracijose, kuriose vaizduojamos juodos velniškos būtybės.
Parodoje iš viduramžių paveiksliukų pasiskolintais laisvės ištroškusio vienaragio, iš tolumų atėjusių šungalvių ir demoniukų vaizdiniais ieškoma paralelių tarp jų ir „kitokios” queer tapatybės.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki vasario 4 d.
Kipras Černiauskas ir Martynas Pekarskas: „380 B.C.“
380 B.C. yra maršruto pavadinimas, kuriame paženklintos stotelės apie laiką ir laiko reliatyvumą, šventumą, pseudo-religines mintis bei jausmus, realybę ir iliuziją. Čia nei mįslė, nei uždavinys, bet atsakymą teks susirasti patiems.
Įspėjame apie kelionėje laukiančius susidūrimus, miražus, kurie mėgins patikrinti jūsų tikėjimą tuo, kas yra tikra, o kas – dirbtina. Todėl rekomenduojame kelionėje viską fotografuoti, bet neragauti.
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 5 d.
Viktorija Tamaliūnaitė: „Dujų mišinys“
„Eksponuojami darbai buvo atlikti Nidos meno kolonijoje vykusioje praktikoje, kurią organizavo prof. Živilė Jasutytė. Jos metu turėjome ,,kalbėti apie orą‘‘ ir ką jis mums reiškia. Per tas septynias dienas susijungė visos mano patirtys, kurias ir bandžiau perteikti – gyvenimas pakankamai užterštame ore ir išvykos, kur jis nepalyginamai švaresnis. Taigi, kalbant apie orą, norėjau atkreipti dėmesį į jo užterštumą ir kaip tai veikia mus ir aplinką. Oras mano suvokimu yra ne tik deguonis, bet ir kitos dalelės. Tiksliau tai yra pirma mintis, ateinanti į galvą. Nekalbu apie kiekvieną jų atskirai, nenagrinėju cheminių elementų, bet bandau perteikti vaizdus, kuriuos kartais galima matyti plika akimi. Tais momentais apima neviltis, suvokus kuo kvėpuojame, kaip tai veikia gamtą, bet tuomet suprantu, kad tai yra realybė, kurioje gyvename ir kurios problemas turime spręsti.“ (Viktorija Tamaliūnaitė)
VDA Vilniaus fakulteto bibliotekos abonemente (331 kab., Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki vasario 1 d.
Yoko Ono: „Ex It“
Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Kauno architektūros motyvai piešinyje“
„Fonde saugomi piešiniai sukurti tarp dailininko Justino Vienožinskio įkurtos ir jo pastangomis pastatytos Kauno meno mokyklos (1922–1940 m.), pirmosios Lietuvoje meno institucijos, pastato sienų. Gaila, tačiau šio laikotarpio darbų fonde išlikusių nėra.
Parodoje „Kauno architektūros motyvai piešinyje“ eksponuojami darbai apima praėjusio šimtmečio pabaigos ir XXI amžiaus pirmųjų dešimtmečių laikotarpį. Skirtingomis technikomis kurtuose studentų darbuose, kuriuose vaizduojama Kauno architektūra, atsiskleidžia piešimo, kaip vaizduojamojo meno šakos, pokyčiai, kuriuos lemia keletas faktorių: dėstytojų kartų kaita, studijų programų tikslų ir uždavinių pokyčiai bei specifika, piešimui skirto laiko trukmės mažėjimas, edukacinės bei estetinio ir meninio ugdymo paradigmų virsmas, skaitmeninių technologijų įsigalėjimas, kuris kvestionuoja tradiciškai suvokiamo piešinio sampratą.
Tačiau aktuali tebėra piešimo, kaip mokymosi dalyko, svarba žmogui, plėtojant aplinkinio pasaulio formų ir spalvų suvokimą, siekiant akies ir rankos judesių tikslumo, pastabumo, formos suvokimo ir erdvinio mąstymo, vaizduotės ir estetinio skonio formavimosi.“ (Sigutė Bronickienė)
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki vasario 19 d.
Laima Numavičė: „Linkėjimai iš Kauno“
„Dėl XX a. pradžios istorinių įvykių Kaunui teko prisiimti atsakomybę už visą šalį. Ir miestas kantriai, su meile statė ateitį mums visiems. Pirmosios Respublikos metu sukurtas savitas, santūrios elegancijos modernizmo stilius vainikuoja miesto tautiškumo paieškas ir inspiruoja ateities darbams. Tarpukario Kaunas subūręs bei išugdęs iškiliausias Nepriklausomybės laikų asmenybes, padėjęs pamatus modernios Lietuvos savimonei ir dabar yra vienas didžiausių žmogiškųjų išteklių „donorų“ įvairioms valstybės gyvenimo sritims.
Daug Lietuvai davęs miestas pamažu braukia užmaršties voratinklius nuo savo lobių, yra iš naujo atrandamas kauniečių bei miesto svečių. Vis dažniau antram gyvenimui atgimsta ne tik Kauno modernizmo pastatai, baldai, bet ir tautinės vertybės.
Tarpukario Kauno veidas, išaustas iš to meto tautos svajonių, sapnų ir vilčių, „nugulė“ mano sukurtose vektorinės grafikos atvirutėse. Čia Kaunas toks, kokį aš jį matau – istorinis pasididžiavimas, persipynęs su dabartiniais potyriais ir jausmais.“ Laima Numavičė)
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki vasario 19 d.
Petras Rakštikas: „Latifundai“
„Latifundai – niekaip nepavadinami, nes žmonės jų nemato. Tiesa, vienas kitas retsykiais girdi. Dažniausiai psichiatrai, bet jie neprisipažįsta. Todėl latifundai ir neturi liaudyje paplitusio vardo. Pavidalas: energijos srautas. Pagal jo pobūdį galima spėti, kad yra du latifundų egzemplioriai, bet gali būti ir vienas. Gali būti ir nė vieno. Tasai srautas yra elipsės formos, energijos praradimo koeficientas – nulis.“ (Iš Donaldo Kajoko romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“.)
„Vasarą stebėjau, kaip sraigė pusdienį lipo į stulpą. Užlipusi nieko nerado, iki vakaro kopė žemyn. Pasitaiko. Taip ir dirbančiam – nežinai, kuo kelias baigsis. Intuicija kalba tyliai. Jos klausydamas renku idėjas darbams. Mano darbai – intriguojantis kelias į paslapčių karalystę, liudijimas, pėdsakas, kryžiaus kelio būties ženklas. Daugelis mano išgalvotų figūrų personažų – belyčiai monstrai, apgyvendinti plokštumoje be dangaus, be žemės, be namų, be daiktų. Net kelnių jiems neužmoviau.
Mane domina netikėti, iš atsitiktinumų sulipdyti dariniai, keistumas, alogizmai, linijų rebusai. Nevengiu kvailiojimo. Taip randu kažką sau dar nematyta. Sniegas baltu uždengia žemę. Eini – lieka pėdsakai tamsūs.“ (Petras Rakštikas)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245)veiks iki vasario 5 d.
Rokas Čėsna: „This Way Up / Nevartyti!“
Jaunosios kartos menininkas Rokas Čėsna parodoje „This Way Up / Nevartyti!“ siekia perteikti savo pasaulio matymą realybėje. Kadangi didžiąją laiko dalį jaunasis dizaineris praleidžia priešais ekraną, šiuo projektu jis bando atsitraukti nuo skaitmeninio tobulumo. Darbuose vaizduojami stilizuoti kasdienio gyvenimo fragmentai bei idėjos – nuo tipografijos ir ženklodaros iki tūrinių objektų. Autoriaus kūrybai didelę įtaką daro minimalizmas ir skandinaviškas dizainas, tačiau kaip priešingybė jį taip pat labai traukia japonų wabi sabi filosofija, teigianti, kad grožis slypi netobulume.
Jaunasis menininkas jau spėjo savo darbus eksponuoti nacionalinėje Martyno Mažvydo, Ievos Simonaitytės bibliotekose. 2021 m. pelnė Europos meno direktorių klubo (ADC*E High Potentials) ir Lietuvos dizaino asociacijos (LDA dizaino startas) pripažinimą.
Parodos „This Way Up / Nevartyti!“ darbai sukurti studijų metu Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (Bažnyčių g. 4, Klaipėda) II aukšto galerijoje veiks iki vasario 11 d.
Ieva Liaugaudaitė: „Smilgos aplankė peizažą“
Kaligrafijos istorikė Inga Laužonytė pasakoja, kad parodos autorė Ieva Liaugaudaitė, šioje ekspozicijoje išskleisdama savo individualų kaligrafijos stilių, išryškina ne tik jo muzikalumą, poetiškumą, bet ir šokio judesius, persipinančius lanksčiomis ir gracingomis linijomis: „Čia plastiški rankos judesiai jungiasi į vieningą visumą ir sąlygoja tolesnį improvizacijos elementų kupiną kūrybinį vyksmą, dvelkiantį švelnumu, minkštumu, charakteringumu. Menininkė ypatingą reikšmę teikia protrūkio, tarpsnio, pauzės, tylos kategorijoms, kurios savitai susipina besiformuojančioje japoniškoje zenga kaligrafijos tradicijoje.“
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11) veiks iki vasario 12 d.
Eglė Kuckaitė: „Saturnės pienas: spiečiai akyje, o būgneliai ausyje“
„Šiuos darbus kūriau po kelionės Filipinuose. Mane paveikė gamtos ir žmogaus buvimo ženklai. Vandens, augalo, ugnies, gyvūno, vabzdžio, žmogaus kūno įvaizdžius jungiu su meno istorijos, literatūros, religijos kontekstais. Vizualiai dėlioju į realius, tačiau jutiminius pavidalus, artimus simboliams. Pagrindinių ciklo spalvų – dangiškos, rožių, žolės – niuansuata paletė laiko vaizdą įsivaizduojamo simbolio erdvėje.
Kūriniuose balansavau tarp sentimentalumo ir ironijos. Ironijai leidau būti pasakos siužetu. Jausmo mentalumas elgėsi panašiai, leisdamas būti dangiškiems ir rūžaviems vaizdams. Kadaise VDA dėstytojas, dailininkas Raimondas Miknevičius rodė esto Eduardo Wiiralto darbus klausdamas: „manote, tai sentimentalu?“ Tai – laisvė tam, kas minties paprastai iškarpoma.
„Saturnės pieno“ darbai – tai piešiniai aliejumi ant drobės, sujungti su monotipija nuo akmens. Piešiu gamtos ir žmogaus kūniškus susilietimus. Sukuriu nebūtas erdves, iškontekstinimus, kad tęstųsi nežinojimas ir prasmių spėlionės. Vesdama linijas atseku biologinį kartojimąsi. Linijos ištraukia mintis iš daikto formos. Gal forma yra kažkada ilgai formavęsis judėjimas? Lyg gamtos tekstas.“ (Eglė Kuckaitė)
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 5 d.
„Vokiečių gatvė“
Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepo 3 d.
Ieva Skauronė: „Nežinau kodėl“
Prof. Ieva Skauronė 2003 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios dailės katedroje ir vėliau joje dėstė. Nuo 2013 m. vadovavo Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrai, 2019 m. tapo VDA rektore.
Menotyrininkė Kristina Stančienė dailininkę apibūdina kaip stiprią meno lauko asmenybę, su būdingu įgimtu jautrumu, energija ir skvarbiu analitiniu mąstymu. Parodoje Šiauliuose dailininkė gyvena skaudžiais Holokausto prisiminimais: „Nežinau kodėl taip greitai bėga laikas, griuvėsiuose švilpauja vėjas, kodėl vienatvė saugo, o žmonės puola į neviltį, kodėl jiems liepė iš eilės greta vienas kito sugulti duobėse Pivonijos miške…“
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki vasario 1 d.
„Aistra tapyti“
Prof. Ievos Skauronės vadovaujama Vilniaus žydų bendruomenės dailės studija „Art Vilna“ įsikūrė 2015 metais, suburdama bendruomenės narius, kurie domėjosi turiningu laisvalaikiu bei įkvėpė vieni kitus išbandyti dažnam naują veiklą: tapybą, piešimą, lipdymą. Kai kurie studijos nariai pirmą kartą tapyti pradėjo perkopę 50 ir vyresni.
Studijos gyvavimo pradžia buvo panaši į suaugusių žmonių vasaros stovyklą prie Lietuvos ežero, į kurią keletui dienų susirinko tapybos priemonių nešini linksmai nusiteikę meno megėjai, jų draugai ir dėstytojai. Dailės užsiėmimai, filmų apie dailininkus peržiūros, pokalbiai prie žvakių šviesos – visa tai sukūrė užburiančią, įtraukiančią kūrybinę atmosferą. Po pirmų plenerų buvo nutarta organizuoti dailės užsiėmimus kartą per savaitę ir taip gimė meno studija „Art Vilna“, kurios narių kūrybos darbus matysime parodoje „Laiptų galerijoje“.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki vasario 1 d.
„Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“
Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
Agnė Kuzmickaitė: „Drugelio efektas“
Tai paroda apie kasdienybę, tampančią mada, apie daiktus ir simbolius, menininkės savirealizaciją ir motinišką atsidavimą. „Drugelio efektas“ ‒ vizualus, taktilinis pasakojimas apie materijos galią ir jos sukeliamą daiktišką ekstazę.
Agnė Kuzmickaitė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos mados kūrėjų, į šią sritį atėjusi XXI a. pradžioje. Ji drąsi ir drauge subtili, atpažįstama ir kaskart nustebinanti, teatrališka ir kasdieniška. Kūrėjos darbuose menas į madą įsilieja įvairiais būdais: per ready-made’o strategijas, konceptualumą, meno istoriją ir literatūrą. 15 kūrybos metų apimanti ekspozicija „Drugelio efektas“ kalba apie meno ir mados savitarpio ryšius, svarbiausius menininkės kūrybos aspektus, parodo jos genezę ir trapų mados pasaulio dvilypumą – nuo retai kam matomų užkulisių iki trikdančiai užburiančio reginio.
Meninė autorės individualybė remiasi kasdienybe. Kasdieniai daiktai, patekę į A. Kuzmickaitės akiratį, iš įprastinių elementų virsta meno kūriniais. Pasikeičia proporcijos ir kontekstas, daiktai įgyja kitas dimensijas ir medžiagas, jie apgaubia kūnus, betarpiškai priartėdami prie jų ir paversdami žmogų siurrealistine ar popartine skulptūra.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki vasario 14 d.
„Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“
Parodos lankytojai susipažins su pirmųjų profesionalaus dizaino kartų baldininkių, kurios itin daug dėmesio skyrė gyvenamajai aplinkai formuoti, kūryba. Baldų kūrėjos moterys, gana gausiai startavusios 6–7 deš., davė ryškų postūmį lietuviškų baldų modernizmo tradicijai, kurią vėliau sujungė su naujomis, laiko padiktuotomis dizaino tendencijomis. Dizainerės dirbo sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis, kuomet buvo stabdoma kūrybinė iniciatyva, trūko profesinės informacijos, gamybos medžiagų. Nepaisant to, jų darbai padarė reikšmingą įtaką Lietuvos baldų dizaino raidai ir įsirašė į Europinės modernizmo tradicijos kontekstą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibiro archyvą“
Juozo Lukio (1927–2001) fotografinio palikimo remediacija. Panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą.
„Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.
Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai man buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla, jo dėka susipažinau ir su šio amato technine puse – ryškalų gamyba (tėvas naudojo terminą: „sutaisyti vaistus“), nuotraukų spausdinimu, atspaudo kokybės išgavimu.“ (Alvydas Lukys)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki vasario 27 d.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Paroda „Tai, ko nebebus“ – tai fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų.
Parodos lankytojams pristatoma pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, o užfiksuotą įsimintinų kadrų atmosferą sustiprina kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. Paroda lankytoją nustebina ne tik vizualiniu pateikimu, bet ir specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtu kvapu, dvelkiančiu reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki vasario 13 d.
Evaldas Pauza: „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“
Šiandien skulptūra priartėjo prie kitų dailės sričių, objekto meno, todėl dažnai sunku ją atskirti. Evaldo Pauzos kuriama skulptūra – figūrinė, primenanti visiškai tradicinę skulptūrą, tačiau naujai permąstyta ir pateikta pasitelkiant šiandienines mąstymo ir matymo kategorijas. Tradicinis lieka tik atlikimo būdas ir technologija: lipdyba, formos, liejimas iš bronzos ar aliuminio.
Skulptūra, įsiterpianti į tam tikrą erdvę, dažnai veikia kaip svetimkūnis, tačiau E. Pauza stengiasi tą „svetimkūnį“ prijaukinti, erdvei suteikdamas naujų, kartais neįprastų ar net kvestionuojamų prasmių ir reikšmių pačiam siužetui bei naratyvui. Skulptūra „Punk go home“. Tai – tam tikri šiandienos „kareivėliai“, kviečiantys reflektuoti mūsų kartos praeitį, sovietinių laikų maištą, gyvenimo būdą bei peržiūrėti šiandienos akivaizdoje dabarties aktualijas – tam tikras socialinis bei moralinis kasdienybes klausimas, žiūrint iš šios dienos perspektyvų. Kita kūrinių serija sudaryta iš atskirų, nesusijusių kūrinių, kuriuos vienija tik forma – dviejų dimensijų objektai-plokštės. Tam tikra „socialinė plastika“ su ironija ir sarkazmu, atspindinti kasdienybės (ne)realybę: „Peizažas su gyvatėmis“, „Pienių vynas“, „Eina“, „maxitaxi“. Trečioji dalis – istorinė-patriotinė. Tai – iškilių istorinių asmenybių įamžinimas šiuolaikiškomis patraukliomis formomis bei netikėtais sprendimais, kurie kelia diskusijas ir ragina kvestionuoti patriotizmo sąvokas bei asmenybių bruožus. Eksponuojamos tokios figūros, kaip J. Basanavičius A. Žmuidzinavičius ir Anglijos karalienė, kurie vaizduojami kaip išdidinta alavinių kareivėlių versija.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 16 d.
Antanas Mončys: „Veidai ir dvasios“
Parodos pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.
Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos. Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui. Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkine’o studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Mathilde’os Desvages straipsnyje „Antanas Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
„...1943 - 2020 ...“
Pylimo galerija pirmą kartą visuomenei išsamiai pristato savo solidžią Lietuvos XX a. II pusės tapybos kolekciją. Ją sudaro arti dviejų šimtų drobių, sukurtų nuo 1943 iki 2020 m. Rinkinio branduolys susiformavo 2010 m., kuomet galerijos atidarymo proga buvo surengta jos pirmoji paroda. Tuo metu lankytojai išvydo Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno ir kitų XX a. 7-o dešimtmečio modernizmo klasikų darbus. Bėgant laikui, galerijos kūrinių fondas pasipildė naujais autoriais ir jų sukurtais paveikslais. Išskirtinės reikšmės kolekcijai suteikė tokie vardai kaip Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
„Lietuviški naujametiniai ir kalėdiniai atvirukai, leisti sovietiniu laikotarpiu“
Šioje parodoje pristatoma menotyrininko ir filokartininko Pauliaus Andriuškevičiaus 442 naujametinių ir kalėdinių atvirukų kolekcija. Tikslas – ne tik parodyti visuomenei eksponuojamus atvirukus, bet ir supažindinti, kaip tuo laikotarpiu atvirukų kūrimą veikė sovietinė ideologija, kokios buvo pasitelktos meninės priemonės.
Parodoje eksponuojami naujametiniai atvirukai, kurie buvo atrinkti pagal šiuos kriterijus: 1953–1990 m. (nuo Stalino mirties iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo); atvirukai, išleisti LSSR leidyklose; atvirukų autoriai (dailininkai, fotomenininkai) – lietuviai; tekstai ant atvirukų (jei jie yra) – lietuvių kalba.
Kolekciją taip pat papildo 12 Maskvoje išleistų naujametinių atvirukų su lietuviškais tekstais, 7 – ideologiniai ir įvairių sovietinių organizacijų bei 23 kalėdiniai atvirukai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki vasario 7 d.
„Moder… kas? Kauno modernizmas! Ir architekto profesija“
Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais ir architekto profesija.
Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Pirmame kambaryje galima susipažinti su modernizmo architektūra ir tarpukariu, Vyr. architekto kambaryje visi norintys kviečiani sukurti savus projektus, o Maketų kambaryje – statyti miestus, namus ir kurti jų maketus.
Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai ragina vaikus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki vasario 7 d.
„Pro V. B. prizmę: Laisvydės Šalčiūtės kūryba“
Šioje parodoje eksponuojamuose Šalčiūtės kūriniuose susipina įvairios vizualinės klišės, perkuriami filmų kadrai, senos fotografijos. Menininkė naudoja jau esamus vaizdus ir, kaip pati teigia, atlieka ekologišką veiksmą – sąmoningai pažaboja nesuvaldomą jų gausinimą pasaulyje.
Kūriniuose menininkė nagrinėja moters vaizdavimo dailėje tradicijas: jos paveiksluose vaizduojamos ir šventosios, ir nusidėjėlės. Menininkės darbuose yra ir kitų feministiniam žvilgsniui būdingų elementų: čia moterys nesidrovi moteriškumo, gyvena savo autentišką gyvenimą.
Unikali autorinė technika. Atkreipkite dėmesį į videosiužete užfiksuotą sudėtingą menininkės naudojamą autorinę techniką. Pirmiausiai Šalčiūtė išskaptuoja ir ant drobės šaukštu atspaudžia medžio raižinį, paskui gautą atspaudą ištapo. Šitaip sukuriamas grafikos ir tapybos bruožų turintis kūrinys.
Laima Mačiulaitytė: „Iš žemės ir dangaus“
Parodoje eksponuojamuose kūriniuose „Sparnai“, „Angelas“, „Dievo avinėlis“ pasitelkiami minimalistiniai, su dvasine apsauga siejami simboliai. Ypač kūrėjai artimas Angelo simbolis, nuo seno įvairių žanrų meninėje kūryboje perteikiantis teigiamą dvasinio turinio galios ženklą. Šio simbolio svarbą menininkė pabrėžia pasirinkusi nuosaikią plastikos kalbą, sutelkdama dėmesį į itin apibendrintą skulptūrinę formą, išryškindama rankų prisilietimo medžiagoje pėdsakus. Saikingai panaudotos glazūros tarsi pabrėžia žemiškojo ir dangiškojo pasaulio nedalomumą bei suaktyvina kūrinių estetinę raišką.
Raiškių siluetų keramika liudija kūrėjos meninės kalbos individualumą, polinkį minimalistinei formai, saikingai simbolių kalbai. Kūrinius vienija metaforiškas mąstymas, siluetinės linijos įtaigumas, kuklios, bet iškalbingos faktūros bei slopių spalvų glazūros. Šioje parodoje menininkė kviečia lankytojus pažvelgti į keramiką atidesniu žvilgsniu ir atsekti joje glūdintį paslaptingumą.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki vasario 1 d.
„Gyvi namai“
Gandai ir gyvi liudijimai mena po Kauno menininkų namų (KMN) vilos stogu vykusį audringą gyvenimą, kurio fragmentai liko išsibarstę to meto žiniasklaidoje, menininkų ir KMN buvusių bendradarbių atmintyje. Parodoje skleisis pasakojimai tiesiogiai susiję su KMN erdvėmis ir jų praeities funkcijomis.
„Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom“, – pasakoja Robertas Černiauskas, KMN veikusio baro šeimininkas.
Parodoje išgirsite Virginijos Kochanskytės, Arūno Kulikausko, Aldonos Keturakienės, Justino Kalinausko, Roberto Černiausko, Petro Venclovo pasakojimus.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki kovo 1 d.
„Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“
Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 22 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.
„XI Baltijos medalių trienalė: medalio menui Lietuvoje ir Lenkijoje – 500“
Šiemet trienalėje pristatomi septyniasdešimties menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos darbai. Tai ne tik lengvai atpažįstami, klasikine forma ir stilistika pasižymintys medaliai, sukurti kaip būdinga iš bronzos, žalvario ar sidabro, bet ir kiek neįprasti, konceptualūs medalio objektai, pagaminti iš plastiko, stiklo, komponuojant plieninę vielą ar panaudojant kelias skirtingas medžiagas.
„XI Baltijos medalių trienalė“ yra skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.
„Deivės ir kariai“
Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki kovo 13 d.
„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)“
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.
Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“
Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 13 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo mėn.
