Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. kovo 9 d. 10:57
Savaitės parodų kalendorius
Kovas 9 - 15
Edmundas Saladžius: „Tą pačią naktį“

1989–1992 m. sukurti linoraižiniai iš ciklo „Tą pačią naktį“ – vieni ryškiausių Saladžiaus socialinės grafikos pavyzdžių. Anot menininko, ciklas buvo sukurtas kaip pagarbos ženklas žmonėms, budėjusiems ir žuvusiems prie Vilniaus televizijos bokšto Sausio 13-ąją. Taip pat ir kariams, kritusiems dar netvirtos valstybės pasienyje. Permainų laikotarpį lydinčią grėsmės nuojautą ir džiaugsmą dėl atgimstančios valstybės menininkas pirmiausia norėjo perteikti spalvomis – grynomis ir aitriomis, kaip ir pati ilgai nutylėta istorinė tiesa. Žvilgsnį prikaustančios, provokuojančios figūros atskleidžia Saladžiaus kaip talentingo piešėjo meistriškumą. Atrodo, kad juoda spalva slepia ne baltą popierių, o iš to permainingo laikotarpio išnyrančias fantazijų chimeras.
MO muziejuje veiks iki gegužės 25 d.

„Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“


Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama daugiau kaip 80 originalių artefaktų iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinio. Galima susipažinti su šios žemės istorija ir kultūra – nuo akmens ir bronzos amžių iki nesenų įvykių revoliuciniame Maidane. Ikirašytinę Ukrainos istoriją pristato Tripolės kultūros antropomorfinės plastikos pavyzdžiai, bronzos epochos unikalus kalendorius, pirmųjų istoriškai užfiksuotų tautų, gyvenančių Ukrainos teritorijoje – kimerų, skitų, sarmatų, gotų, hunų, antų – paveldas. Ypatingo dėmesio verti visame pasaulyje žinomi senojo meno šedevrai iš skitų vadų pilkapių. Kijevo Rusios epochai atstovauja plataus spektro archeologiniai radiniai – nuo buitinių daiktų iki juvelyrinių papuošalų ir krikščionių kulto reikmenų, kuriuos pagamino Kijevo Rusios ir Bizantijos meistrai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki liepos 12 d.

„Nesusitaikę“

Paroda „Nesusitaikę“ skirta Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti.  Pirmoji parodos dalis pristato pasipriešinimo sovietinei okupacijai apraiškas. Tai pogrindyje leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kunigų įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti, už žmogaus teises kovojusi Helsinkio grupė ir drąsiai už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos laisvės lyga. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Laisvėjimas“, pristatoma 1987 m. prasidėjusi Lietuvos Atgimimo istorija, kai per šalį nuvilnijo akcijos už politinių kalinių išlaisvinimą ir krašto ekologiją, sudundėjo „Roko maršas“ ir sugriaudėjo Persitvarkymo Sąjūdžio organizuoti masiniai mitingai, lydėję į valstybingumo atkūrimą – Kovo 11-ąją. Trečioje parodos dalyje „Laisvė“ pasakojama apie pirmus skausmingus ir sunkius, tačiau kartu ir džiugius valstybės pagrindų kūrimo žingsnius, kol buvo pasiekta visiška nepriklausomybė, kai 1993 metų rugpjūtį iš Lietuvos išvyko paskutinis sovietų armijos dalinys.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki rugsėjo 13 d.

„Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“


2020 m. kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaroma paroda „Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“.  Parodoje pristatomi 2019–2020 m. Valdovų rūmų požemiuose atliekant archeologinius tyrimus aptikti radiniai: XIII a. pabaigos – XIV a. keramika, juvelyriniai dirbiniai, unikalių importinės keramikos ir stiklinių taurių šukės, rytietiškos abstrakcijos šachmatų figūros ir zooarcheologinė medžiaga. Prabangūs XIII a. pabaigos – XIV a. dirbiniai, maistui naudotų gyvūnų įvairovė, rodo Vilniuje gyvenus aukšto socialinio sluoksnio asmenis ir išskirtinę pilies, kaip vienos iš svarbiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijų, reikšmę.
Valdovų rūmuose veiks iki gegužės 17 d.

Monika Radžiūnaitė: „Hyperlink“

Monikos Radžiūnaitės tapybos paroda yra apie tinklų atvėrimą, apie jungtis su istorija ir jos aidų išsikreipimą, apie daugiasluoksnį kultūros mišinį, mus pasiekiantį dabartimi. Tapybos kūriniuose esantys „hipersaitai“ žiūrovą veda į vaizdų kūno vidų, į platų informacinį organizmą. Menininkė skrosdama istorijas ir tekstus, kaip vaikas kriauklele semia vandenyną, taip ir neatverdama pasaulio slėpinių, o naršydama Vikipedijos puslapių nuorodas ar žinių troškimą tenkindama internete, ji tik stipriau suveržia Gordijaus mazgą ir darydama sąmoningas perkėlimo klaidas, vaizdus apšviečia nauja – kuriančia prasme.
Galerijoje „Arka“ veiks iki  balandžio 11 d.

Mira Podmanická: „Siena / The Wall“


Slovakų menininkės Miros Podmanickos (g. 1981) kūrybinių interesų lauką apibrėžia erdvės suvokimo, analizės ir kūrimo formos. Menininkė istoriniuose pastatuose įsikūrusiose galerijose ir projektų erdvėse kuria įvietintas instaliacijas, taip įtarpindama kūrybą tarp skulptūros ir architektūros. Autorė domisi pastatų sienose paliktais anksčiau gyvenusių žmonių veiklos ir/ar meninės raiškos pėdsakais, kurie tampa neatsiejama erdvių kontekstualumo dalimi. Meninėje praktikoje Mira Podmanická kritiškai žvelgia į kultūros sektoriaus ekonomiką, dažnai stokojančią išteklių rekonstruoti arba atnaujinti erdves istoriniuose pastatuose. Kūriniais išryškinama tai, kad sienos sluoksniai ilgam lieka su trūkumais, atsirandančiais dėl nevaldomo aplinkos poveikio – drėgmės, pelėsio ir t.t.
Galerijoje „Arka“ veiks iki kovo 28 d.

Linas Gelumbauskas: „Tokia diena“

Parodos „Tokia diena“ kūrinius vienija laikinumo tema, nuojauta. Trapios linijinės būtybės, vėjas, vanduo, migla – viskas kuria melancholiško, egzistencinio susimąstymo atmosferą. Paveiksluose atsikartoja kelionės leitmotyvas. Tai – žmogaus gyvenimo kelionė. Girdėta, bet visiškai nebanalu. Linas Gelumbauskas pasakoja per pastarąjį dešimtmetį prisižiūrėjęs tiek keistų reiškinių, patyręs baisių patirčių, kad jo paveikslai tampa susitaikymu su faktais ir mintimis – susitaikymu nepamirštant praeities. Šie kūriniai, kaip pastebėjo pats autorius, yra apie žmogišką supratimą, kad kiekviena diena yra svarbi.
Pylimo galerijoje veiks iki kovo 28 d.

10-oji tarptautinė mažosios grafikos trienalė

Parodoje eksponuojami 81 autoriaus darbai, iš 19 pasaulio šalių, ypač daug dalyvių iš Švedijos, Lenkijos, Japonijos, Belgijos; renginyje aktyviai dalyvauja ir Lietuvos menininkai. Parodoje akivaizdi technikų, žanrų ir stilių įvairovė: nuo figūrinių iki abstrakčių, nuo ekspresyvių iki minimalistinių, nuo iliustratyvių iki konceptualių darbų, nuo fantastinių iki meno klasikos įvaizdžių, nuo dramatiškų iki komiškų motyvų. Šią įvairovę tarytum apibendrina dominuojančio žmogaus įvaizdžio variacijos. Gausus grafikos technikų spektras iliustruoja tiek tradicinių, tiek ir naujųjų kūrybos formų aktualumą, eksperimento ir techninio konceptualumo svarbą.
Vilniaus grafikos meno centre veiks iki balandžio 4  d.

Danutė Kvietkevičiūtė: tekstilės darbų paroda


Parodoje eksponuojami 8–9 deš. sukurti tekstilės darbai. Ausdama gobelenus autorė perteikia savitus išgyvenimus, autentiškas savosios būties interpretacijas. Ankstyvojo laikotarpio gobelenai persmelkti folkloro temų, būdinga tautodailę primenanti stilistika (Lopšinė, 1972). Brandusis laikotarpis kupinas filosofinių žmogaus egzistencijos apmąstymų: žmogus ir jį supanti gamta (Žolė, 1975), žmogus ir kosmosas (Kosminis noktiurnas, 1976), gyvenimo ir mirties akistata (Gyventi III, 1980–1982). D. Kvietkevičiūtės gobelenai sukurti ir išausti rankiniu būdu iš natūralių pluoštų – lino, vilnos, medvilnės. Kai kuriuose darbuose įausta sintetikos.
V. K. Jonyno namuose-galerijoje veiks iki balandžio 15 d.

Stanislovas Glinskis: „Kelias“

S. Glinskio kūrybinis kelias prasidėjo septintajame dešimtmetyje. Pradžia žymi daugiau kūrybinio žanro, formos ir stiliaus paieškas. Šiuo laikotarpiu susiformuoja individualus S. Glinskio kūrybos braižas: tamsūs koloritai, minimalistinė raiška, vaizduojamojo objekto deformacija. Parodoje pristatoma dalis šio laikotarpio autoriaus darbų. S. Glinskio kūryba, iš vienos pusės, reprezentuoja tam tikrą sovietmečiu susiformavusią tapybinės stilistikos alternatyvą, iš kitos pusės – tai individualus autoriaus tapybos braižas, kuriam jis ištikimas jau beveik penkis kūrybos dešimtmečius. Autorius susitelkia ties detalės išryškinimu ir kodavimu. Tapytojo darbuose didelis dėmesys skiriamas estetikai ir formai, ženklui ir simbolikai, tam tikrų detalių simbolinei kalbai.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki balandžio 26 d.

Linas Leonas Katinas: „Raudona krisdama virsta balta“

Paroda „Raudona krisdama virsta balta“  kviečia pažvelgti į L. Katino mundus imaginalis  – įsivaizduojamą pasaulį, kuriame kasdienybės, istorijos, individualios pasaulėjautos atšvaitai susipina su mitais, archetipais ir simboliais. Kaip paukščio lizdas L. Katino tapybos pasaulis konstruojamas iš jo aplinkos medžiagų,  kliaujantis vidinės nuojautos diktuojama struktūra. Jo kūryba naudojasi abstrakcijos, tašizmo ir kai kuriais konceptualaus meno kalbos principais, tačiau tuo pačiu yra neatsiejama nuo architektūros, teatro ir kino srityse įgyto erdvinio-struktūrinio mąstymo.
Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki gegužės 17 d.

Marija Kapajeva: „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“

Londone gyvenanti estų menininkė Maria Kapajeva pristato 2014–2017 m. savo gimtajame mieste, Narvoje, sukurtą instaliaciją. Kūrinyje menininkė nagrinėja 150 metų veikusio ir 2010 m. uždaryto tekstilės fabriko „Kreenholm“ socialinį palikimą. Šio fabriko istorija yra giliai įaugusi į vietinių miestelio žmonių gyvenimus, o jo uždarymas – eros pabaiga – paliko traumą Narvoje gyvenančioms šeimoms. Paroda grįsta menininkės atliktais interviu su buvusiais fabriko darbuotojais, šeimų albumais, dienoraščiais ir kitais prisiminimais. Kartu su šia paroda M. Kapajeva atskleidžia ir platesnę regiono istoriją: stiprus pokytis pereinant nuo vėlyvojo socializmo į griežtą kapitalizmą pašalino ištisas industrijas ir jų gaminamus produktus.
Vilniaus fotografijos galerijoje veiks iki kovo 14 d.

Dovilė Dagienė: „8:20“

Parodoje pristatomi pastaruosius metus Vilniaus dailės akademijos doktorantūros studijų metu atlikto meninio tyrimo „Čia tada, ten dabar“ darbai. Tyrimo kūrybiniai ieškojimai, prasidėję nuo siekio atrasti ir išreikšti savitą laiko, laikiškumo raiškos būdą fotografijoje, įvairiais eksperimentais tyrinėjant vaizdines atminties, laiko ir vietos sąsajas atvedė prie tokių analoginiu būdu sukurtų darbų serijų, kaip Sulaikyta šviesa: dvi Saulės ir Aštuonios minutės. Šiais fotografijų ciklais, kurie remiasi faktu, jog Saulės šviesa Žemės paviršių pasiekia per maždaug 8 minutes, bandoma perteikti laikinumą ir neapgręžiamą fizinio laiko tėkmę ribotomis statiškos plokštumos priemonėmis.
Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43) veiks iki kovo 21 d.

Darija Melnikova: „Pasimatymas“

Latvijos menininkės Darijos Melnikovos personalinė paroda „Pasimatymas“ – tai kavinės scenografija, kurioje įvairių laikotarpių autorės piešiniai, koliažai, skulptūros ir objektai veikia kaip kavinės inventorius bei dekoracijos. Melnikovos kūryboje nuorodos į skirtingų istorinių meno stilių motyvus, technikas, medžiagas ir jų pastišus, kuriuos galima rasti baldų ir namų apyvokos reikmenų parduotuvėse bei korporacinių ir privačių erdvių interjeruose, kalba apie šiandienos „post-visko“ eklektiką, meno ir laisvalaikio persipynimą bei gebėjimą kurti meną veikiant kažką kito. Šioje parodoje kavinė tampa situacija, kurioje anksčiau sukurti ir tik kartą eksponuoti autorės darbai įgauna naują vaidmenį bei iš naujo pristatomi parodos lankytojams. Parodoje taip pat ironiškai komentuojamas populiarus „meno kavinės“ įvaizdis ir tokių kavinių atmosferą kuriantys klišiniai elementai.
Galerijoje „Vartai“ veiks iki kovo 13 d.

Geistė Kinčinaitytė: „Atvira erdvė, klostuota“

Tai naujausią Geistės Kinčinaitytės kūrybą pristatanti personalinė paroda, kurios pagrindinė dalis yra menininkės debiutinis filmas, video esė „Telkinys“ (The Pool, 2020). Šis darbas sukurtas bendradarbiaujant su rašytoja Elaine Tam bei eksperimentinės muzikos kompozitoriais Simonu Allenu, Janu Hendrickse ir Sandro Mussida. Naujasis kūrinys yra tarsi ilgalaikio svetingumo, priklausymo ir susvetimėjimo temų tyrinėjimų kulminacija: autorė vaizdų kalba išreiškia gamtinių reiškinių – vandens telkinių, dykviečių, olų – prikaustančią įkrovą. Parodoje  kūrėja apmąsto įvairių formų būtybių ir kūnų susiklostymą per geopoetinius eksperimentus. Kaip ir ankstesniame Kinčinaitytės projekte „Tu priklausai man“ (You Belong to Me, 2016), tai, kas prasideda kaip dokumentacija, netrukus virsta jausminga meilės korespondencija tarp žmogiškų ir nežmogiškų jėgų.
Galerijoje „Vartai“ veiks iki kovo 13 d.

„Štai taip reikia daryti“

Žymiausia pasaulio teatro lėlė Pančas atgimsta Užupyje! Tai unikali proga išvysti tikrą žvaigždę, kuri tarp mūsų – tylutėliai teatro užkulisiuose ir spalvingai ant scenos – gyvena jau daugiau nei 350 m. Čia taip pat išvysite ir tikrus Pančo brolius, kurie dabar vertinami kaip pasaulinio lygio meno kūriniai. Pančo vyresnysis brolis – italas Pulčinelis. Jo prancūziškas atitikmuo – Polišinelis. Čekas – Kasparikas. Lėlė Petruška – tikras didvyris Rusijoje. Parodos metu turėsite galimybę sužinoti, kodėl jis gyvenimą baigė nesava mirtimi, už ką lėlei Polišineliui Prancūzų revoliucijos metu (1794 m.) buvo nukirsta galva, ir atrasti kitų tris šimtmečius publiką linksminusių herojų gyvenimo istorijas.
Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks nuo kovo 3 d.

„Matilda: lėlinio animacinio filmo anatomija“

Parodoje pristatomas režisieriaus Igno Meilūno naujausio trumpametražio lėlinio animacinio filmo „Matilda“ kūrybinis ir gamybinis procesas, maketai, filmo personažai, nesuskaičiuojamas kiekis veido išraiškoms skirtų detalių, eskizai, kadruotės, video iš gamybos proceso ir kt. Parodoje suteikiama itin reta galimybė įvairaus amžiaus lankytojams susipažinti su specifine animacijos kūrybine virtuve, apimančia muzikos, dailės, literatūros ir kitas meno rūšis. Filmo kūrybinė komanda – įvairių sričių profesionalai ir pripažinti kūrėjai.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1) veiks iki kovo 24 d.

„Pavasaris”

Baltijos šalių tarptautinė šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2020” yra tęstinis projektas, rengiamas jau 14-ą kartą. Paroda „Pavasaris”– vienintelė ilgametė tarptautinė keramikos paroda Lietuvoje jungianti Baltijos šalis. Parodos pavadinimas „Pavasaris” nubrėžia paralelę tarp naujo etapo pradžios gamtoje ir dailininko kūryboje, yra suprantamas giminingoms lietuvių ir latvių tautoms. Nuo 2007 metų parodoje „Pavasaris” dalyvavo žinomi autoriai iš Turkijos, Anglijos, JAV, Švedijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos ir Rusijos.
Šv. Jono gatvės galerijoje veiks iki kovo 25 d.

Petras Lincevičius: „Geriausio būdo paieškos pakeltam akmeniui padėti“

Petras Lincevičius – jaunosios kartos lietuvių menininkas, kūrybinėse praktikose daugiausia dėmesio skiriantis žmogaus laikinumo ir egzistencinės vienatvės ženklų tyrimui. Autorius įkvėpimo semiasi iš artimos aplinkos ir redukuotos tikrovės.
„Kūriniuose susipina kasdienybė, mane supanti aplinka, virtualaus informacijos srauto nuotrupos, konkrečių geografinių vietų – Šilavoto ir Rūdiškių apylinkių – patirtys. Pastarąjį aspektą būtų galima apibūdinti filotopijos sąvoka, kuri apibrėždama mąstymą, įsišaknijusį konkrečioje vietoje – gimtojoje žemėje – suteikia galimybę pozicionuotu ir įvietintu mąstymu įsitraukti į universalių ir globalių kontekstų apmąstymą,“ (P. Lincevičius).
Galerijoje „Arka“ veiks iki kovo 28 d.

„Galva su daug minčių”


Parodoje dalyvavo daugiau nei 200 kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio, profesionalių menininkų ir ne tik – nedidelė begalybė, keletą pastarųjų mėnesių bandžiusi ŠMC galimybių ribas. Tai – daugiabalsė paroda apie laiką, pabaigą, pradžią, tranzitą ir kaitą. Joje nėra vienos – viltingos ar grėsmingos – ateities vizijos ar vienos judėjimo krypties: esamąjį laiką žymi skirtingų trajektorijų sinchroniškumas ir kelių pasirinkimų galimybė. Nuspėti, ką būtent keičia mūsų veiksmai, ne visada įmanoma; nepaisant to, svarbu ir ne mažiau įdomu stebėti tai, kas veriasi prieš akis, ir veikti. Jei paroda nemeluoja, įveikti neapibrėžtumo nerimą, ko gero, labiausiai padeda švelni atida, artumas ir rūpestis, o visa apimančioje nežinomybėje „klijais“ tampa buvimas atrama, tramplinu ir nuotykiu sau bei vienas kitam.
Šiuolaikinio meno centre veiks iki balandžio 15 d.

„Revizija“

Paroda „Revizija“ – XX amžiaus 5–6 dešimtmečių tapyba iš VDA muziejaus rinkinių.  Parodos tikslas ir yra ne tik atskleisti anuometinio tapybos dėstymo ypatumus, bet ir fiksuoti keitimąsi pačioje sistemoje, jos narių pastangas revizuoti svetimų primestas ir savų išpažįstamas vertybines nuostatas. Kartu tai bandymas menininkų bendruomenei ir plačiajai visuomenei plačiau atverti („revizuoti“) duris į ne visuomet matomus Akademijos rinkinius. Paroda, užimanti didžiąją – II aukšto VDA parodų salių „Titanikas“ erdvę, tematiškai yra suskirstyta į tris dalis: „Portretai ir aktai“, „Etiudai ir peizažai“, „Darbai ir žygdarbiai“.
Vilniaus dailės akademijoje  parodų salėse „Titanikas“ nuo vasario 25 d. 

Aira Urbonavičiūtė: „Koks WI-FI slaptažodis?“

Parodos pavadinimas metaforiškai nurodo į šiuolaikinio žmogaus būseną. Dažnai aplinkoje girdimas klausimas „Koks Wi-Fi slaptažodis?“ apeliuoja į prieigą prie interneto ryšio, tačiau tuo pačiu metu reiškia realaus kontakto su kitu žmogumi minimalizavimą.
Vilniaus rotušėje veiks iki kovo 31 d.

Viktoras Paukštelis: „Ornitologo sapnas”


V. Paukštelis paukštį laiko vienu gražiausių padarų pasaulyje. „Paukščiai turi tą jėgą savyje – trapumą ir lengvumą. Ir dar tas skrydis, kuriuo jiems neprilygsime. Galime bėgti kaip kiti gyvūnai ar laipioti medžiais, o paukščiai turi tai, kas mims neskirta – jie gali skraidyti“, – sako jis. Parodoje „Ornitologo sapnas“ – daugybė visokių paukščių. Taikių, plėšrių ir įkalintų žmogaus rankose, nendrėse besislepiančių nuo medžiotojų. Ir nugaišusių.
Vilniaus rotušėje veiks iki kovo 31 d.

Gitas Markutis: „Kauno peizažas“

„Tapytojo kūryba išsiskiria jautrumu gamtai, aplinkai, istorinei architektūros detalei. Iš subjektyviai svarbių smulkmenų susideda jo meninis pasaulis, kuriame dominuoja ekspresyvi tapybos maniera, kompozicijos dinamika. Visa tai – dailininko individualios stilistikos bruožai. Autoriaus kūryba žavi originalumu, subtilia peizažų ir miestovaizdžių interpretacija. Dažnas tapybos darbas sujungia ir autoriaus filosofiją, jo gilesnius svarstymus apie pasaulį ir aplinką, žmogaus buvimą toje aplinkoje“, – apie tapytoją teigia menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki kovo 29 d.

„Lietuvos spaudos fotografija 2019“

Ši paroda – išskirtinis Lietuvos fotožurnalistų sukurtas metraštis, fotografijomis atskleidžiantis gyvenimo aktualijas. Fotožurnalistai stebi ir vaizdais pasakoja, kaip visuomenėje jaučiasi žmogus. Ar šie vaizdai tampa simboliu, ar iliuzija – atsakomybė už tai tenka patiems fotografams ir leidėjams. Parodoje eksponuojamos svarbiausių praėjusių metų šalies įvykių, aktualijų, asmenybių fotografijos, įvairiomis temomis atskleidžiančios socialinę, kultūrinę, politinę gyvenimo mozaiką ir susidėliojančios į bendrą šalies gyvenimo vaizdą.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki balandžio 5 d.

Ugnė Beresnevičiūtė: „Kūno forma“

Ugnė Beresnevičiūtė – jaunosios kartos menininkė, gimusi Kaune, šiuo metu studijuojanti interjero dizainą Vilniaus dailės akademijoje. Tai pirmoji personalinė jos tapybos paroda. „Moters kūnas, ryškios spalvos, aiškios formos“, – trumpai savo potėpių ekspresiją apibūdina kūrėja. Ugnę šį paveikslų ciklą sukurti įkvėpė kasdieniniai jos moteriško gyvenimo potyriai bei pastebėjimai – kaimynės rožinė beretė, ramios atostogos Nidoje ir net mėgstamos arbatos skonis. Mergina domisi naujausiomis meno ir mados tendencijomis, kulinarija, daug keliauja. „Stebiu aplinką, įsidėmiu spalvas, derančias tarpusavyje, ir vėliau tai perkeliu į savo kūrybą“, – priduria autorė kalbėdama apie savo techniką bei įkvepiantį minčių srautą.
Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių rajonas) veiks iki kovo 31 d. 

Almyra Weigel: „Sugrįžimas“

Parodoje menininkė eksponuoja unikalius paveikslus, sukurtus eksperimentuojant su tradicine tapyba bei skaitmenine spauda. Tapyba, kuriai autorė jaučia trauką nuo studijų laikų, šiuo metu yra tarsi atokvėpis nuo tekstilės, instaliacijų ir objektų. Tačiau ir vėl autorė ieško naujų galimybių, netradicinių sprendimų. Kaip ir tekstilėje, kur jungė šios meno srities principus su netikėtomis medžiagomis, taip ir tapyboje ji keičia raiškos prasmes: išsaugodama tapybai būdingus principus – spalvą, potėpį, dvimatę iliuzinę erdvę, vaizdus perkuria, pasitelkdama naujas technologijas – skaitmeninę spaudą.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71) veiks  iki kovo 31 d.

Giedrė Riškutė ir Algis Kariniauskas: „Tapyba“

Giedrė Riškutė – tarptautinio festivalio ,,Šiaulių Monmartro Respublika“ plenerų dalyvė.  G. Riškutė –  tarptautinių ir Lietuvos kūrybinių simpoziumų, plenerų, grupinių parodų dalyvė, tarptautinių tapytojų konkursų laureatė, Dailininkų sąjungos, LATGA narė. Lietuvoje privačiose kolekcijose yra per 300 autorės darbų. G. Riškutė-Kariniauskienė dirbo Kauno muzikiniame teatre teatro dailininke, yra sukūrusi scenografiją ir kostiumus 45 pastatymams, Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėms. Algis Kariniauskas – lietuvių scenografas, tapytojas.  Nuo 1983 m. surengė per 20 personalinių tapybos parodų Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Vokietijoje. Dailininkas buvo apžvalginių dailininkų tapybos parodų Taline, Toronte, Vilniuje, Budapešte, Kopenhagoje, Šiauliuose ir kt. bei tarptautinių prestižinių scenografijos parodų Vilniuje, Maskvoje dalyvis. Darbų yra Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos dailės, Maskvos teatro muziejuose, privačiose kolekcijose.
Galerijoje „Laiptai“ veiks iki balandžio 4 d.

Timotiejus Norvila: „Inkilai tarpukario modernizmo stiliumi“

Kaunietis menininkas Timotiejus Norvila, dar žinomas pseudonimu Morfai, mezga emocinį ryšį su architektūriniu paveldu, žvelgdamas į jį kitoniškai ir kurdamas stilingus miesto inkilus, kuriuose įpina architektūros motyvus. Parodoje eksponuojama dešimt tokių medinių miniatiūrų-improvizacijų, kurias įkvėpė tarpukario modernistinė Kauno architektūra, tačiau jose galima įžvelgti ir bendrų modernizmo architektūros bruožų, būdingų miestų tarpukario moderniajai architektūrai.
Fotografijos muziejuje veiks iki balandžio 5 d.

Paulius Lileikis: „Fotoamnestija 1988–1999“


„Fotoamnestija“ – giliai fotoarchyvuose įkalintų atgimstančios Lietuvos vaizdų, įamžintų 1988–2000 m., inventorizacija. 50 darbų – tarsi 50 bylų, unikaliais fotovaizdiniais fiksuojančių atgims­tančios Lietuvos įvykių raidą ir transformacijos periodą. Vizualus ir konceptualus savo archyvų peržiūrėjimas leido skelbti fotografiškąją amnestiją primirštoms erdvėms – portretams, įvykių aki­mirkoms, vaizdams – liudijančioms tiek ypatingą tautos dvasią, tiek kontrastingą sistemų kaitos periodą.
Fotografijos muziejuje veiks iki gegužės 3 d.

Virginijus Viningas: „Trys dešimtmečiai“

Jubiliejinėje tapytojo Virginijaus Viningo parodoje retrospektyviai apžvelgiamas kūrybinis kelias. Dailėtyrininkės Austėjos Mikuckytės-Mateikienės teigimu, „V. Viningas yra vienas ryškiausių šiuolaikinių ekspresionistų, gebantis tapybai suteikti daugialypio judėjimo. Pirmiausiai juda, rodos, patys potėpiai. Jie sklando ore, raibuliuoja, hipnotizuoja. Tik atsitraukus nuo paveikslo, visas dūzgiantis, spingsintis potėpių chaosas pagimdo aiškius siužetus, charakteringas fizionomijas, stiprius psichologinius portretus. V. Viningo drobių gyventojų siluetai, rodos, yra išlipdyti iš spalvotų dažo žvynų, plunksnų ar grumstų. Judėjimo įspūdį dar labiau sustiprina pasirinkti sudėtingi, netikėti rakursai“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre veiks iki  kovo 29 d.

Agnė Masilionytė, Austėja Masliukaitė, Saulė Miežytė ir Aistė Marija Stankevičiūtė: ,,Ar ji ateina?”

Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į nesibaigiančio internetinio naršymo laikais užaugusios kartos kūrėjų keliamus klausimus, siekiama atskleisti jų kūrybines refleksijas, susijusias su šiandienos virtualaus ir realaus pasaulių hibridizacijos procesais, kūno, lyties, populiariosios kultūros, medijų ir jų percepcijos klausimais. Menininkių kūryboje persipina troškimai ir vaizduotė, simuliacijos ir stimuliacijos – ,,(ne)tikros” situacijos: dirbtinė saulė – Saulės Miežytės šviesų instaliacijoje; kompiuterio sugeneruota malonumo / skausmo vokalizacija – Aistės Marijos Stankevičiūtės garsiniame kūrinyje; kibernetinis slampinėjimas ,,doxyspottingo” gatvėmis – Agnės Masilionytės instaliacijoje; nevalgomas saldainis ir netikri norai – Austėjos Masliukaitės objekte. „Ar ji ateina?” – tai judėjimas erdvėje, galinčioje būti vienu metu ir eksterjeru, ir interjeru, slystančiu tikrovės ir vaizduotės koridoriumi.  ,,Ar ji ateina?” –  impulsas parodai / vaikštinėjimui, kilęs iš vienos dalyvaujančių  iš menininkių kūrinio.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre veiks iki kovo 22 d.

Agnieszka Wołodźko ir Marek Wołodźko (Lenkija): „Tuo požiūriu...”

Parodos autoriai kalba apie individualizmo vertę Vakarų kultūroje ir, kita vertus, apie žmogaus egalitarizmo tenykštėse Amazonijos visuomenėse sąvoką. Borų indėnų kultūroje ji išreiškiama, be kita ko, ritualizuotais artimų žmonių pokalbiais, kuriuose visi išklauso vienas kitą ir iškelia aikštėn savo požiūrį, į kurį atsižvelgiama imantis bendrų veiksmų.
Paroda sukonstruota remiantis metaforos ir dokumento sugretinimu, naudojant instaliacijas, vaizdo įrašus, fotografijas ir borų kultūros artefaktus.
Si:said galerijoje veiks iki kovo 28 d.

Aušra Vaitkūnienė: „Folkloras. 4 metų laikai“


Paroda „Folkloras. 4 metų laikai” pristato tapybos kūrinius, susijusius su tam tikra tema, asmeniu bei vieta. Skirtingose galerijos erdvėse eksponuojamos kolekcijos turi savarankišką vaizdo plėtojimo nuotaiką, kurią papildo trumpi tekstai. Parodos pavadinime figūruojantis žodis „folkloras’’ atskleidžia kiek ironišką konotaciją ir ši ironija įgalina žvilgtelėti į save iš šalies, pasijuokti iš tam tikrų personų sureikšminimo, nors jos yra svarbios kiekvienam kaip pamokos nenutrūkstančiame kasdienybės bėgsme.
Galerijoje „Meno parkas“ veiks iki kovo 21 d.

Gerda Liudvinavičiūtė: „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“

Parodoje atskleidžiama, ką bendra turi Kauno tarpukario modernizmo ir Japonijos metabolizmo architektūra, kiek įtakos istoriniame kontekste gali palikti karas, kuriant ateities miesto identitetą. Du pasauliniai karai, dvi kolekcijos, jungiančios iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus ir tolimus miestus, prabyla ta pačia laisvės troškimo ir naujų idėjų kalba. Dvi istoriškai ir kultūriškai skirtingos visuomenės. Du laikotarpiai ir karas, keičiantis mus visus. Verčiantis pamiršti ir kurti naują, geresnį pasaulį. Tai dvi betono juvelyrikos kolekcijos, įkvėptos XX a. architektūros srovių. Jose susijungia emocinė visuomenės atmintis ir siekis įprasminti žmogiškumą architektūrinėse detalėse, kuriančiose naująjį betoninį miestą.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki kovo 29 d.

„Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“


Kolekcijos pagrindą suformavo grafas Konstantinas Tyzenhauzas, Pastovyse (dab. Baltarusijos teritorija) įkūręs paveikslų galeriją ir ornitologijos kabinetą. K. Tyzenhauzas savo meno kolekciją surinko keliaudamas ar buvodamas užsienyje įvairiais laikotarpiais. Didelę parodoje eksponuojamą kolekcijos dalį sudaro užsienio dailininkų (italų, flamandų, prancūzų, vokiečių) tapybos darbai. Minėtini dailininkai yra Francesco Fontebasso, Marcello Bacciarelli, Salvatoras Rosa, Guido Cagnacci, Andrea del Sarto, Antoine Mirou, Abrahamas van Diepenbeeckas, Leonardas Brameris, Louis‘as de Caullery ir kt. Su Lietuva susijusių autorių kontekste pirmiausia išskirtini paties grafo K. Tyzenhauzo piešiniai ir akvarelės, jo mokytojo Aleksandro Orlovskio piešiniai ir litografijos. Vertingas Simono Čechavičiaus religinių piešinių rinkinys.
Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veiks iki gegužės 31 d.

Liucija Karalienė: ,,Nuodai“

Parodos autorė teigia, kad fotografuoti ji pradėjo todėl, kad nereikėtų kalbėti. „Kalbėjimas nėra mano stiprioji pusė. Fotografija man padeda atskleisti kas slypi mano viduje. Padeda pasakyti kaip aš jaučiuosi, kas mane slegia, kas džiugina, kuo aš gyvenu. Vaizdas man yra priimtiniausias būdas kalbėtis“. „Nespalvotose autorės fotografijose žiūrovui atsiveria sudėtingos, tačiau visiems gerai atpažįstamos ir aiškiai suprantamos vidinės būsenos. (…) Jauna fotografė, anaiptol, neieško nei išorinio grožio, nei originalių sprendimų, o pasiduodama ekspresionizmo tradicijai užvaldžiusias emocijas paverčia atitinkamomis šviesotamsos iškrovomis“.
,,Laiptų galerijoje“ veiks iki kovo 18 d.

„Nuo Sacro iki Profano. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“

Parodoje kultūrinei visuomenei, jaunuomenei ir užsienio svečiams pristatomas unikalus europinės dailės paveldas – garsių XIV–XVIII a. Italijos dailininkų ir skulptorių kūrinių rinkinys ir keletas kitų Europos šalių menininkų darbų. Iš viso muziejaus Tarptautinių ir nacionalinių parodų centre (500 kv. m.) rengiamoje parodoje eksponuojami 89 gotikos, renesanso ir baroko dailės kūriniai.
Valdovų rūmuose veiks iki  gegužės 24 d. 

Jurga Povilaitienė: „Baltų dievai“

Parodoje eksponuojami paveikslai, tapyti ant drobės su akrilu bei originalių piešinių atspaudai. Parodos koncepcija – Baltų mitologijos interpretacija, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Kiekviename piešinyje ir paveiksle parinkta kokia nors tema, atspindinti tam tikrą dievą ar mitą. Kuriant kompozicijas, remtasi archeologiniais radiniais bei rašytiniais šaltiniais apie Baltų kosmologiją bei mitologiją.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyks iki kovo 12 d.

Giedrius Paulauskas: „Laisvės kariai"

Atlikus išsamų istorinį dizaino tyrimą nustatyta, kad tarpukario laikotarpiu egzistavo ne viena „partizanų uniforma“. Tačiau uniformų ar bent jų dalių yra išlikę nedaug, todėl dizaineris Giedrius Paulauskas ėmėsi jas atkurti. Parodos tikslas – lankytojus supažindinti su tyrimo rezultatais.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki kovo 14 d.

Laura Sabaliauskaitė: „Beerdvės“

Debiutinėje parodoje „Beerdvės“ L. Sabaliauskaitė pristatys video meną ir instaliacijas, kuriose stebėtojas turės galimybę tapti jų dalimi.  Savo kūryba ji bando paliesti socialines ir psichologines temas. Menininkė filmuoja ir fotografuoja realius objektus, kurie atgyja, atsiduria kitoje situacijoje ar formoje, galiausiai žiūrovas, žvelgdamas į juos, mato visai kitą estetiką.
Galerijoje „Meno niša“ veiks iki kovo 14 d.

Inga Linevičiūtė: „Obsesijos“

Tai paroda apie šiuolaikinį gyvenimo būdą: įsipareigojimus, įpročius ir (ne)malonumus. Ranka pieštose animacijose atsispindi situacijos, kurios liudija apie socialinių tinklų priklausomybę, identiteto praradimą, susitapatinimą ir galią. Pasitelkdama humorą ir simbolizmą, menininkė interpretuoja ir kuria istorijas apie šiuolaikinio žmogaus kalėjimą – obsesijas.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki kovo 29 d.

Romualdas Kaminskas ir Genė Šimėnienė: „Išteku. 1900“

Parodoje pristatomi dviejų tautodailininkų iš Rokiškio darbai. Romualdas Kaminskas – medžio meistras, pastaruosius savo kūrybos metus skyręs skrynių ir kitų funkcionalių, buityje anksčiau ir dabar naudojamų daiktų (šaukštų, rankšluostinių) gamybai. Genė Šimėnienė – audėja, kurios kūriniuose atsiskleidžia iš kartos į kartą perduotos prosenelių kūrybos tradicijos, perteikiamos subtiliais tautiniais raštais. Ji audžia rankšluosčius, staltieses, servetėles ir juostas, naudodama natūralų liną ir medvilnę.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki kovo 28 d.

Jūratė Stauskaitė: „Judesiai. Grafika. Piešiniai. Foto“

Ekspozicijos pagrindą sudaro pastarojo dešimtmečio piešiniai ir pirmąkart rodomi foto etiudai. Į parodos pavadinimą „Judesiai“ autorė kviečia pažvelgti kaip į judėjimo idėją apskritai – kitimą, virsmą, vyksmą, aktyvią sielos būtį ir nesibaigiančio tęstinumo perspektyvą.
Šiaulių dailės galerijoje veikia iki kovo 14 d.

Marine de Baecque, Cora Texier, Stanislas Augris: „Gamta–kosmosas–miestas(-s)I“

Ekspozicijoje „Gamta“ Marine de Baecque rodo atrinktas 15 litografijų, kurias sukūrė  2012–2019 metais ir kuriose išreiškė savo santykį su gamta. „Kosmosas“ kūrėja – Cora Texier. Tai 16 litografijų, sukurtų 2016–2019 m., kuriose ji atskleidžia santykį su ląstele ir gyvu pasauliu.  „Miestas(-s)I“ autorius – Stanislas Augris. Tai 14 fotografijų ir viena heliograviūra, sukurtų 2018–2019 m. Stanislaso Augris fotografijos gimsta iš noro pakeisti kasdienes vietas abstrakčiais paveikslais.
Šiaulių dailės galerijoje veiks iki kovo 14 d.

Ričardas Dailidė: „Čiurlionio namų trauka“

Šiuo fotografijų ciklu autorius pateikia autentiškus įspūdžius ir prisiminimus iš pasibuvimų M. K. Čiurlionio aplinkoje. Tai lyg asmeninė refleksija ir vidinis dialogas. Kaip teigia filosofas Jurgis Dieliautas: „Šios (aut.past.) parodos darbų ciklo visuma – tai menamų ir išlikusių savuose liudijimuose vietų, vietovių, erdvių atšvaitai. Tai tylios ir iškalbingos šviesos atšvaitai daugybėje su šiuo menininku susijusių vietų apsuptyje. Laiko išbandymus išlaikę vizualiniai įspūdžiai šiose fotografijose veda į menamą M. K. Čiurlionio aplinką.“
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki  balandžio 30 d.

Vincentas Vasiliauskas: „Vincentas Vasiliauskas (1895–1989) – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pristato visuomenei mažai žinomo, bet labai įdomaus menininko V. Vasiliausko retrospektyvą. Tai netikėtas kultūros reiškinys, nes tapyti paveikslus V. Vasiliauskas pradėjo tik perkopęs 73 metus. Iki mirties jis sukūrė apie 400 tapybos kūrinių ir piešinių, stebinančių savitu žvilgsniu į artimą aplinką, Kauną, perteikiančių ilgametį domėjimąsi daile ir gilią pagarbą kultūros pasauliui.
A. Žmuidzinavičiaus memorialiniuose namuose veiks iki kovo 29 d.

Anton Roland Laub: „Mobilios bažnyčios“

Parodoje menininkas pristato savo kūrybą, apimančią fotografijas ir archyvinę medžiagą, atskleidžiančią mažai žinomą, bet stebinančią politinę ir urbanistinę Rumunijos istoriją. Šis fotografo atliktas kaukės nuėmimo veiksmas taip pat nukreipia į platesnę šios šalies praeities permąstymo problemą – procesą, kurio imtis šalyje vis dar vengiama, tačiau būtina.
Kauno fotografijos galerijoje veikia iki kovo 22 d.

Jazmina Cininas: „Eglė ir vilkmergės“

Tai pirmoji menininkės iš Australijos personalinė paroda Lietuvoje nuo 2002 metų. Melburne gimusi lietuviškų šaknų turinti Jazmina vis dar stipriai tapatinasi su protėvių palikimu, į savo kūrybą įtraukdama baltiškus motyvus ir temas. Jau daugiau nei du dešimtmečius menininkė kuria grafikos darbų serijas, pasakojančias vilkolakių moterų istorijas, o neseniai pradėjo daryti menines knygas iš aplinkoje rastų medžiagų: iš panaudotų verslo vokų, nereikalingų enciklopedijų iliustracijų ir pakuočių, kurias transformuoja į vaizdingus pasakojimus. Didžioji medžiagos knygoms dalis buvo surinkta 2017 m. Estijos spaudos ir popieriaus muziejuje Tartu, ją papildė Melburno Lietuvos bibliotekos nebenaudojamos knygos ir nuolatinis sąskaitų srautas iš menininkės pašto dėžutės.
„M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ veikia iki kovo 29 d.

„Mekas mirksi geriau“

Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir dabar pristatomi lankytojams parodoje „Mekas mirksi geriau“.  Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones. Mirksėjimą pats Mekas įvardina kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Būtent mirksėdamas siurrealizmo žvaigždė Salvadoras Dalí imasi provokuoti Meką bendrų hepeningų metu. Modernisto Dalí ir postmodernizmui atstovaujančio Meko susimirksėjimas simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.
„MO muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 16 d.

„Šiuolaikinė Lietuvos kaligrafija“

Kazio Varnelio namuose-muziejuje pirmą kartą pristatoma šiuolaikinės Lietuvos kaligrafijos paroda, į kurią pakviesta 20 autorių. Iš viso parodoje bus eksponuojama beveik 100 per pastarąjį dešimtmetį sukurtų kaligrafinių kompozicijų, atkeliavusių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Izraelio bei Juodkalnijos.

Parodos lankytojai išvys vyresniosios kartos gerai žinomų kaligrafų Alberto Gursko ir Broniaus Leonavičiaus darbus, taip pat jaunųjų menininkų, tokių kaip Greta Suraučiūtė, Ieva Liaugaudaitė, Erikas Siliuk ir kt., kūrinius.

Parodoje eksponuojami darbai sukurti naudojant įvairiausias technikas ir medžiagas – įprastas tradicines ir modernias šiuolaikines: kaligrafinius teptukus, metalines plunksnas, bambuką, medines plokšteles, aliejines kreideles, tušą, akrilą, kaligrafiją tekstilėje, kaligrafiją ant metalo, šilkografiją, skaitmeninę spaudą ir kitas autorines technikas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia iki balandžio 12 d.

„XX amžiaus mados šedevrai“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso, parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 30 d.

„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė teigia, jog šia paroda siekiama deramai pagerbti sukilėlius, drauge įprasminant vertybinį jų pasirinkimą – kovą už laisvę: „Lankytojai susipažins su tais vyrais ir jaunuoliais, kurie šiandieną tapo sukilimo simboliais. Per šias asmenybes atsiskleis istorinis sukilimo kontekstas, sukilimo dalyvių tikslai bei lūkesčiai. Ne mažiau svarbu atskleisti ir asmenines šių sukilėlių istorijas, suteikti galimybę suprasti jų išgyvenimus ir priartėti prie jų. Parodos pasakojimas bus vystomas pasitelkiant ne tik įprastas, bet kartu ir interaktyvias priemones, įspūdį sustiprins autentiška erdvė.“ Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veikia iki gegužės 31 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!