Gytis Grižas: „Didybės atspindžiai“
Nuotraukų autorius – muziejaus archeologas Gytis Grižas, paskutinius kelerius metus intensyviai ieškantis ir atrandantis piliakalnių didybę, įamžindamas juos dronu. „Parodai atrinkome rečiau lankomus, netikėtų rakursu fotografuotus piliakalnius su trumpais jų pristatymais ir legendomis. Nuotraukas papildo dronu filmuotų piliakalnių medžiaga. Rūkai ir ryto saulės apšviesti piliakalniai sukuria mistinę nuotaiką, taip puikiai tinkančią bastėjos požeminėje patrankų patalpoje“, – sako nuotraukų autorius G. Grižas. Lietuva pelnytai laikoma piliakalnių kraštu. Šis paveldas – tai neatsiejama lietuvių tapatybės ir paveldo dalis.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Vilniaus gynybinės sienos basėjoje veiks liepos mėn.
Marija Sučylaitė, Urtė Bakaitė: ,,Augti tyliai’’
Parodoje ,,Tyliai augti’’ ekponuojame tylius ir ramius kūrinius, atspindinčius žmogaus ir gamtos santykį, besiskleidžiantį per augimo procesus.
Pirmoje parodos dalyje žiūrovui siūlome pažvelgti į pelkę – unikalią gamtos terpę, nevaržomą sienų, nesumanipuliuojamą ir neatskiriamą nuo kitų gamtos ekosistemų. Sunkiai kontroliuojama, mutuojanti ir prieštaringa pelkė išlaisvina mūsų kaitai pasiduodančią vaizduotę. Pelkė yra mūsų gamtinis savitumas ir kartu būsena, kai prarandame stabilumą ir atsiduriame akistatoje su nežinomybe. Antrojoje parodos dalyje žiūrovas kviečiamas užsukti į besiformuojantį privatų sodą. Kontempliatyvios gamtinės terpės egzistavimas sąlygojamas gamtinių išteklių, šviesos bei žmogaus prisilietimo, sujungia buitį ir būtį, praktišką kasdienybę bei dvasinį ilgesį. Kiekvienais metais atsinaujinantys augalai kartu prikelia ir prisiminimus, taip primindami istorijos permąstymo galimybę, šeimos santykius, augimo ir tęstinumo dėsnius. Vegetaciniai ciklai, pasikartojantys, bet niekada nenustojantys suktis, įprasmina asmeninį augimą kaip nesiliaujamą kismą.
VDA galerijoje „Akademija“ veiks iki liepos 17 d.
Birutė Zokaitytė: „Apsireiškimai Vilniaus prieigose“
Estampuose, gana sudėtingo ikonografinio konstrukto piktografinėse, ikoniškose misterijose autorė naudoja aibę XIX, XX pr. graviūrose, litografijose, oleodrukuose arba knygose randamų iliustracijų, pasakojimų bei religinės emblematikos, kartu įterpdama ir Vilniaus miesto labai gerai atpažįstamų ikoniškų vaizdų, urbanistinio peizažo detalių. Kaip ir ankstesnėse parodose, kuriose buvo eksponuojami ciklo apie Mėlynbarzdį darbai, Birutė toliau reflektuoja slėpiningas moteriškos sąmonės, pasąmonės ir savimonės teritorijas ir juose kunkuliuojančias aistras, kartėlius, nuostatas, potroškius, kartais net užslėptą desperaciją. „Apsireiškimai Vilniaus prieigose“ tarsi užbaigia darbų ciklą, tam tikrą savo kūrybos, kartu ir gyvenimo, išgyvenimų etapą. (Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė)
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ veiks iki rugpjūčio 8 d.
Irmina ir Remigijus Dūdėnai: „Keramika ir tapyba“
„Remigijus Dūdėnas – vilnietis, architektas, kuriantis ekspresyvias abstrakcijas, išdidžiai
nešantis architektų-tapytojų „vėliavą“, o turime jų tikrai žymių, prisiekusių amžinai tarnystei
tapybos „ložei“. Skirtingai nuo jų, eksponuojamų prestižinėse parodų erdvėse, Remis, kaip jį
vadina artimoje aplinkoje, kuria tarsi sau. <…> Žvelgdama į Remigijaus tapybą sakyčiau, pirmas įspūdis – improvizacija jausmų tema, iškrova, tai tapybos džiazas, kai girdi pagrindinę muzikinę temą, bet esminis dalykas kaip ji
vystoma ir interpretuojama. <…> Irmina Dūdėnienė greta subtiliai, santūriai eksponuoja savo keramikos kūrinius. Ji pasirinko darbus, kurie simboliškai liudija apie žmogiškų santykių ir ryšio svarbą. Keramikos objektus ji
pavadino mazgais – tai, kas saisto du žmones ir nepaleidžia…“ (Menotyrininkė Jolita Mieželaitienė)
Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje veiks iki liepos 30 d.
Saulė Urbanavičiūtė : „Tvermės pieva“
Tai kolekcija sudėta iš akvarelės, tapybos ir koliažų. Menininkė pasitelkdama herojus – augalus, žvelgia į išlikimo ir išsaugojimo aspektus per miestietės, pasakų ir vabzdžių žiūros taškus.
„Augalijos idealizavimas – mane visada domino augalai, nors esu “asfalto vaikas”. Seniai seniai, kai atsirado galimybė bendrauti su užsieniečiais, paklausiau vieno: “kas labiausiai patiko Lietuvoje”? Atsakymas buvo – “pievos”.
Spalvų tekstūrų visovė – visada patiko pievų kintantis tapybiškumas, kai atėjus į tą pačią pievą, ji būna vis kitokia. Gamta performina – augalijos paklotė “juda” nepastebimai, nors pastebi – kažkas kitaip. Tiesmukai kartoti jų grožį nematau prasmės, nors motyvas tinkantis impresionistiniam metodui.“ (Saulė Urbanavičiūtė)
Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje veiks iki liepos 30 d.
Arthur Jafa solo paroda
Arthur Jafa savo kūryboje tyrinėja skaudžius rasės politikos ir tapatybės klausimus. Jo kūrybos centre – įvairūs viešojoje erdvėje ir popkultūroje rasiniu pagrindu susiformavę kultūriniai reiškiniai, įsitikinimai ir galios dinamika. Vilniuje bus parodyti du menininko filmai: „akingdoncomethas“ (2018) – vienas kitą papildančių ir pertraukiančių afroamerikiečių gospelų ir pamokslininkų kalbų montažas, ir dokumentinis esė filmas „Dreams Are Colder Than Death“ (2014). Vienas pagrindinių kalbinamų pašnekovų šiame filme yra JAV rašytojas Fred Moten, atstovaujantis feminizmo įtakoje susiformavusią kryptį rasės ir kultūros studijose. Menininko kūryba taip pat įsiliejo į naująją feminizmo bangą ir tapo svarbiu šios progresyvaus teorinio ir politinio judėjimo ramsčiu.
Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veiks iki rugpjūčio 30 d.
Kipras Dubauskas: „Dienanakčiavimas“
„Dienanakčiavimas“ – tai Kipro Dubausko personalinė paroda ant ŠMC stogo, kviečianti neįprastais maršrutais patirti pastatą ir miestą. Ji sukonstruota reaguojant į pandemijos metu pakitusį santykį su viešosiomis erdvėmis ir siekiant prieš artėjančią ŠMC pastato rekonstrukciją sujungti jo vidų ir išorę. Parodoje išsamiai pristatoma lietuvių skulptoriaus ir analoginio kino kūrėjo Kipro Dubausko kūryba. Tai vienas įdomiausių̨ jaunosios kartos menininkų, kuris pastaruosius dešimt metų aktyviai dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėje meno scenose. Jo kūriniuose ryški pogrindžio – geografinio ir urbanistinio, institucinio ir politinio – tema. Jis tyrinėja mažai kam žinomas miestų erdves ir maršrutus, tokius kaip požeminiai miesto infrastruktūrų̨ tuneliai, jungiantys skirtingas miestų dalis, arba tik specifinėms grupėms ar vietiniams žinomi, o gal apskritai pamiršti takai. Kipras organizuoja pasivaikščiojimus po šias vietas, jas filmuoja, rastas medžiagas ir vaizdus panaudoja instaliacijose, kurdamas pusiau fikcinius naratyvus ir patirtis. Požeminės ar pogrindinės teritorijos – tai paralelinės miesto erdvės, kurios menininko kūryboje tampa savita institucinės ir socialinės kritikos poetika.
Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veiks iki rugsėjo 6 d.
Jonas Kazlauskas: „Improvizacijos“
„Kūryboje ieškau taurumo, ekspresijos ir psichologizmo ryšio, norisi, kad veržlumas ir entuziazmas sklistų iš potėpių.Esu įsitikinęs, kad kuo didesniais tempais istorija veržiasi į priekį, tuo dažniau ji kartojasi iš pradžios. Susipina dabartis, ateitis, praeitis ir išnyksta atskaitos taškai. Tūkstančius metų žmonės meldė Dievą ir dieviškąsias jėgas išsaugoti pasaulio tvarką. Šiandien matome, kad patys pražudysime pasaulį. Technika žudo ir naikina žmogaus sielą. Ar tai ir yra ilgai visų laukta ir melsta pažanga, kai mūsų gyvenimą ir likimus valdo mašinos? Nerimo ir įtampos netrūko visais amžiais, tačiau pastaruoju metu ta įtampa vis auga dėl civilizacijos išsivystymo bei informacijos sklidimo greičio. Tai sukelia daug klausimų dėl žmonijos, jos dvasinio pasaulio vientisumo ir išlikimo, susiduria elegancijos ir nevilties pojūčiai. Nors civilizacija žengia į priekį, įvyko ir nuolat vyksta nauji technologijos atradimai, tačiau neįvyko nieko, kas galėtų kardinaliai pakeisti pasaulį. Šalia mūsų egzisuoja tie patys dalykai: tiesa, tikrovė, vaizduotė, meilė, neapykanta. Jie yra amžini kūrybos šaltiniai ir varikliai.“ (Jonas Kazlauskas)
Pylimo galerijoje Vilniuje veiks iki liepos 11 d.
Goda Gudaitytė-Gujienė: „Sveikas, liūdesy...“
Godos Gudaitytės-Gujienės kūryba išsiskiria nauju požiūriu į peizažą ir tęsia ekspresionistinės tapybos tradiciją. Jau ankstyvame laikotarpyje dailininkė nemažai dėmesio skyrė gamtos vaizdams, tarsi tyrinėdama jų žemišką trauką ir žemiškų spalvų spektrus. Ir šioje parodoje ji išlieka ištikima peizažui ir jo ekspresyviai raiškai. Įkvėpta plokštumos ir erdvės vaizdinio metamorfozių, dailininkė kuria motyvą, tarsi žiūrėdama į jį nuo aukštos kalvos, norėdama jį prakalbinti. Tai miesto siluetas, kelionėse atsivėręs kaimelio vaizdas, slėpininga medžių proskyna ar kelio juosta.
Vilniaus rotušėje veiks iki liepos 31 d.
Martynas Gaubas: „Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys“
Autorinėje parodoje menininkas pristato savo darbus, kuriems skyrė ypatingą dėmesį. „Šie kūriniai – labiau išieškoti, išjausti. Be to, žaidybiškas idėjas šį kartą perteikiau didesniu masteliu“, – teigia autorius. Kaip ir visai Martyno Gaubo kūrybai, taip ir šiems darbams būdingas karikatūros, šaržo ir parodijos braižas. „Buvau ir esu stebėtojas, kuriam įdomu žvelgti į pasaulį, ieškant sustingusių kadrų; tokių momentų, kurie kūno kalbos dėka leistų žiūrovui greitai ir taikliai suvokti kūrinio emociją, jame vaizduojamų asmenų tipažą bei charakterį”, – kalba autorius.
Vilniaus rotušėje veiks iki liepos 31 d.
„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva"
Tarpukario laikais užgimęs, Radiofonas buvo įsikūręs Kaune, Žaliakalnyje. 1928 m. sausio 15 d. studija buvo perkelta į miesto centrą – Laisvės al. 13, o 1933 m. – į S.Daukanto g. 12 (dabar S. Daukanto g. 28A). Sovietmečiu radijas perkeltas į Vilnių ir iki šiol veikia tame pačiame pastate – S. Konarskio g. 49. Pirmaisiais metais Radiofono programa truko vos pusantros valandos, o vėliau vis ilgėjo. Programa buvo labai įvairi: žinios, orų prognozė, paskaitos įvairiomis temomis. Ypatingai didelę reikšmę užėmė muzika. Kauno miesto muziejaus ir LRT bendradarbiavimo dėka svarbus Lietuvos istorijoje įvykis – Kauno Radiofono gimtadienis – įamžintas parodoje „ALIO, ALIO. Kalba Kaunas. Lietuva“. Simboliška, kad ši paroda veikia LRT Kauno redakcijoje, S. Daukanto g. 28A, kurioje radijas veikė nuo 1933 m. ir lemtingąją 1991 m. žiemą. Istorinėje vietoje veikiančioje parodoje galima pamatyti su Radiofono istorija susijusias fotografijas ir dokumentus. Parodoje eksponuojama virš 40 senoviškų iš buvusio Ryšių istorijos muziejaus perimtų radijo aparatų, fone skamba autentiški tarpukario laikų radijo įrašai.
LRT Kauno redakcijoje (S. Daukanto g. 28A) veikia iki gruodžio 31 d.
Gerda Liudvinavičiūtė-CELSIUS 273: „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“
Parodoje atskleidžiama, ką bendra turi Kauno tarpukario modernizmo ir Japonijos metabolizmo architektūra? Kiek įtakos istoriniame kontekste gali palikti karas, kuriant ateities miesto identitetą? Du pasauliniai karai, dvi kolekcijos, jungiančios iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus ir tolimus miestus, prabyla ta pačia laisvės troškimo ir naujų idėjų kalba. Kaunas po Pirmojo pasaulinio karo išgyveno laisvės pojūtį, jautėsi ryški patriotiškumo dvasia, kuri persikėlė į architektūrinį kontekstą tautiniais simboliais. Tuo tarpu Tokijuje po Antrojo pasaulinio karo gimė metabolizmo judėjimas, kuris skatino dialogą tarp žmogaus ir miesto, kvietė kurti erdvę nuolat kintantiems visuomenės poreikiams.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Lietuvos spaudos fotografija 2019“
Ši paroda – išskirtinis Lietuvos fotožurnalistų sukurtas metraštis, fotografijomis atskleidžiantis gyvenimo aktualijas. Fotožurnalistai stebi ir vaizdais pasakoja, kaip visuomenėje jaučiasi žmogus. Ar šie vaizdai tampa simboliu, ar iliuzija – atsakomybė už tai tenka patiems fotografams ir leidėjams. Parodoje eksponuojamos svarbiausių praėjusių metų šalies įvykių, aktualijų, asmenybių fotografijos, įvairiomis temomis atskleidžiančios socialinę, kultūrinę, politinę gyvenimo mozaiką ir susidėliojančios į bendrą šalies gyvenimo vaizdą.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki rugpjūčio 30 d.
Ričardas Dailidė: „Čiurlionio namų trauka“
Šiuo fotografijų ciklu autorius pateikia autentiškus įspūdžius ir prisiminimus iš pasibuvimų M. K. Čiurlionio aplinkoje. Tai lyg asmeninė refleksija ir vidinis dialogas. Kaip teigia filosofas Jurgis Dieliautas: „Šios (aut.past.) parodos darbų ciklo visuma – tai menamų ir išlikusių savuose liudijimuose vietų, vietovių, erdvių atšvaitai. Tai tylios ir iškalbingos šviesos atšvaitai daugybėje su šiuo menininku susijusių vietų apsuptyje. Laiko išbandymus išlaikę vizualiniai įspūdžiai šiose fotografijose veda į menamą M. K. Čiurlionio aplinką.“ Ričardas Dailidė – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1973 metų. Sukūrė šiuos ciklus ir parodas: „Mano miestas“, „Menininkų portretai“, „Veidai ir kaukės Užgavėnėse“, „Langas į Kubą“, „Kiek kainuoja pinigai?“, „Skrydis į nemirtingumą“, „Atgimstanti Lietuva“, „Gyvenimas džiaze“ ir kt.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 1 d.
Andrius Repšys: „4 m² laisvės“
„Šiose fotografijoje lemtingai susitiko dvi panoptikinės sistemos – kalėjimas ir dronas. Tai dvi kontrolės, biovaldžios, sekimo ir žmogaus sudaiktinimo priemonės, kurios A. Repšio darbuose įgauna veidrodinių atspindžių principą ir radikaliai vizualizuoja pavergimo technikas. Mes matome uždarus, skurdžius, geometriškai aštrius kalėjimo kiemus, kurie yra dar kartą įkalinami iš viršaus banalią kalinių kasdienybę stebinčio nebaudžiamo drono akimi. <…> Kalinys gali susidurti žvilgsniu tik su paukščio arba drono skrydžiu. Taip susikerta neribotos laisvės ir įkalinto kūno optikos pasauliai. Kita vertus, šiose fotografijose slypi ir kiti svarbūs, bet iš karto nepastebimi pranešimai. Jeigu dronams prieinama tai, kas slapčiausia, visa kita, tiksliau, mūsų privatūs gyvenimai, kiemai ir namai, poilsio aikštelės ir paplūdimiai, seksas gamtoje, ekstremalūs poelgiai ir visos kitos viešos aistros potencialiai tampa drono taikiniu, pakliūva į jo akiratį ir praranda individo esmę saugantį privatumą. <…>“ (Virginijus Kinčinaitis)
Kauno fotografijos galerijoje veiks iki liepos 19 d.
Giedrius Šiukščius: „Subjektyvūs argumentai“
Galerijos salėse eksponuojami įvairiomis technikomis, pradedant analogine fotografija, baigiant skaitmenine fotografika 1990–2020 m. autoriaus sukurti fotoplakatai, skaitmeninės fotografikos, vizualaus meno kūriniai. Pristatomas ir naujausias, 2015–2020 m. sukurtas, niekur neeksponuotas, darbų ciklas Eskizai neparašytam scenarijui bei iš 7 autoriaus sukurtų ciklų: Užuominos, Ženklai, Nuojautos, Mobilis, Prarasto laiko pėdsakai, Zoomotyvai, Nepasisekęs projektas atrinkti darbai. Didžiausia ir visaapimanti G. Šiukščiaus aistra – fotodizainas. Paradoksas, tačiau būtent šioje erdvėje, kuri, atrodytų, neišvengiamai turėtų paklusti komercijos ir funkcijos spaudimui, realizuojama autoriaus kūrybinė energija. Paprastai dizaino ar taikomosios dailės sričių atstovai sielos „atgaivą“ randa visiškai priešingoje sferoje – laisvoje nuo pragmatinių įsipareigojimų vaizduojamojoje dailėje, – tapyboje, grafikoje, smulkiojoje plastikoje išliedami viduje susikaupusį „aš“. Giedriaus analitinis poreikis realizuojamas fotografijoje.
Šiaulių dailės galerijoje veiks iki liepos 26 d.
Šarūno Saukos parodos atidarymas
Liepos 6 d. 16 val. „Laiptų galerijoje“ – Šarūno Saukos tapybos parodos iš E. Armoškos kolekcijos atidarymas, skirtas Valstybės dienai paminėti. Šiaulių miesto garbės pilietis, „Laiptų galerijos“ mecenatas Edmundas Armoška savo jubiliejinius metus pasitinka dovanodamas vieno unikaliausių dabartinio laikmečio Lietuvos dailininkų tapybos parodą „Laiptų galerijoje“. Tai pirmas parodos „gyvai“ oficialus atidarymas po ilgos pertraukos! Š. Sauka – vienas savičiausių, labiausiai išsiskiriančių, įdomiausių lietuvių tapytojų, apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu, Baltijos Asamblėjos medaliu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Šarūno Saukos tapybai „Laiptų galerija“ erdves atvėrė ne kartą.
Gražvydės Janinos Daujotienės meninės odos darbų jubiliejinė paroda
Ieva Liaugaudaitė: „Nuo zenga kaligrafizmo iki abstrakcijos: pamatai“
Šioje parodoje menininkė pristato per pastaruosius dvejus magistro studijų metus Lietuvoje ir Juodkalnijoje sukurtus įvairaus stiliaus ir technikos meno kūrinius, kuriuos vienija dvi pamatinės sąvokos: spontaniškumas ir kaligrafizmas. Būtent atkaklus ir sistemingas darbas zenga kaligrafijos srityje menininkei padėjo išsiugdyti geresnį kompozicijos jausmą, kuris atsispindi Juodkalnijoje ir Lietuvoje sukurtuose tapybos bei akvarelės darbuose. Šios parodos darbuose atsiskleidžia ir žodžio „pamatai“ daugiareikšmiškumas. Pamatas – kaip pagrindas, įsižeminimas ir kaip veiksmas, susijęs su regėjimu (matyti). Parodoje pristatomi keturi menininkės kūrinių ciklai: zenga kaligrafija, abstrakčioji tapyba, akvarelė, fotografijos iš kūrybinio proceso gamtoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki rugsėjo 20 d.
Lidija Kaleinikovaitė, Šarūnas Kvietkus, Ernestas Tatlauskas: „New Folder IV“
Šįkart – Prospekto galerijos trys salės ir trys pasakojimai apie nūdieną. Pirmoje žiūrovus pasitiks Šarūno Kvietkaus kūriniai „Gimtoji žemė“, kuriame autorius konceptualiai tematizuoja emigracijos ir identiteto paieškos problemas. Apmąstydamas vertybines schemas sukuria abstrakčius savos vietos scenovaizdžius. Lidiją Kaleinikovaitę jaudina klausimas, ar mes norime pasitikėti kitu žmogumi ir iš tiesų išgirsti vyresniosios kartos patirtis? Atrodo, visada egzistavusį kartų konflikto klausimą autorė iškelia šiandienos kontekste. O parodą baigiantis Ernestas Tatlauskas bando apibrėžti mūsų santykį su istorija ir atmintimi. Autorius, pasitelkdamas performatyvias inscenizacijas, parodo dabarties paradoksalumą.
Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki liepos 25 d.
Monika Gedrimaitė: „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“
Parodoje pristatomai ekspozicijai būdingas bendras Monikos Gedrimaitės kūrybos idėjiškumas. Autorė nuosekliai tyrinėja dialektiką tarp indo kaip daiktiško ir konceptualaus darinio. Menininkę domina utilitarus jo pamatas ir naujos panaudojimo galimybės. Kūryboje universalizuodama indo prasmę, pastarąją darbuose redukuoja, kol lieka tik pėdsakas, užuomina, nenurodanti į konkretybę. Pasitelkdama techninius keramikos kūrimo ir dekonstravimo būdus, autorė pristato įsivaizduojamos funkcijos objektus, nebūtinai siejamus su pirmine paskirtimi, jiems suteikdama naują indo sampratą.
LDS galerijoje „Arka“ veiks iki liepos 29 d.
Adelė Liepa Kaunaitė: „Meilės mašina“
Pristatomame cikle autorė nagrinėja standartus, primestas ir ideologizuotas normas kaip problemas, tarp jų akcentuodama meilės sampratos dirbtinumą. Kūryboje menininkė retoriškai kvestionuoja, kodėl „visi paprasčiausiai myli drugelius, bet efektyviai mindo tarakonus“. Šiuo būdu autorė referuoja į nusistovėjusias normas, neva estetiškai patrauklūs, mieli ar panašūs objektai natūraliai priimami kaip mylėtini, o neatitinkantys nerašyto kanono – priešingai.
LDS galerijoje „Arka“ veiks iki liepos 29 d.
Ugnė Beresnevičiūtė: „Kūno forma“
Meninė veikla lydi U. Beresnevičiūtę nuo pat vaikystės. Tapybą pamėgo dar besimokydama penktoje klasėje Kauno dailės gimnazijoje ir nors šiuo metu studijuoja interjero dizainą, ryšio su tapyba nepraranda – jau ketverius metus intensyviai kuria spalvingus paveikslus. Mama, močiutės, draugės, žinomos bei nepažįstamos moterys visais gyvenimo tarpsniais menininkei buvo svarbiausios kūrybos bei gyvenimo mūzos. „Moteris ir grožis yra lygybė“, – teigia Ugnė ir drąsiai tepa ryškiai rožinius dažus. Paveikslų ciklas „KŪNO FORMA“ – moteriškų siluetų bei minčių derinys, kūriniuose gausu modernios moters gyvenimo būdo ženklų, išreikštų simboliais. Ryškiems, dekoratyviems U. Beresnevičiūtės darbams būdinga poparto stilistika, plakatiškumas, jaunatviškas polėkis. Paveikslus mergina tapo akriliniais bei aliejiniais dažais, detales pabrėžia įvairiaspalviais markeriais.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ veiks iki rugpjūčio 31 d.
Jonas Aničas, Tauras Kensminas, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak: „Lūžis“
Paroda „Lūžis“ aprėpia skirtingų išraiškų objektus, atliepiančius vieną iš svarbiausių šiuolaikinės skulptūros tendencijų – skulptūrinio objekto įvairovę. Pristatomi kūriniai atspindi takų perėjimą nuo figūratyvių, modernistinės skulptūros estetiką menančių formų iki šiuolaikinių, globalias problemas įprasminančių motyvų. Kūrinius vienija plieno, kaip skulptūrinio objekto medžiagos, pasirinkimas, demonstruojamos įvairios skulptūros kūrimo technikos: plieno liejimas, lenkimas, plieninių sijų pjaustymas ar netgi jo panaudojimas garso instaliacijai. Parodą pristatanti galerija (AV17) devintus metus aktyviai populiarina šiuolaikinį meną ir yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, išskirtinai propaguojančių šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną.
Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose veiks iki rugsėjo 27 d.
Virgilijus Usinavičius: „Mano Vilnius“
Žinomas dokumentinės ir taikomosios fotografijos meistras kartu su kolegomis yra surengęs ne vieną parodą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės kovoms. V. Usinavičiui priklauso ir legendinio kadro autorystė – jame įamžinta, kaip kruviną 1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų tankas skinasi kelią per Laisvės gynėjus. Tačiau parodoje „Mano Vilnius“ Virgilijus visiškai kitoks, naujausiuose fotografo atspauduose nerasime tos dramos, įtampos, lemiamo, istoriją perrašančio momento. Šįkart autorius su žiūrovais dalijasi savo meditatyviomis, neskubiomis miesto panoramomis. Melancholiškus miestovaizdžius keičia grupiniai žmonių portretai, bet ir jie atlikti su derama pagarba ir atstumu. Parodoje eksponuojami darbai atspausdinti tradiciniu būdu, nenaudojant kompiuterio. Dalis nuotraukų, kurių kraštinė beveik metro ilgio, buvo spausdinta karantino metu nedidelėje virtuvėlėje.
Vilniaus fotografijos galerijoje veiks iki liepos 11 d.
Julija Goyd ir Agnė Juodvalkytė: „Terpė“
Berlyne gyvenančių ir kuriančių menininkių parodoje pristatomos fotografijos, šiuolaikinė tapyba ir objektai, kurių centre atsiduria kūnas ir vanduo. Menininkės savaip tyrinėja atminties likučius ir laiko tėkmę realiuose bei antropomorfiškuose kūnuose, juos panardinant vandenyje ar juo apliejant. Paroda tampa specifine zona – terpe, kurioje vyksta saviti dėsningumai: lūžta šviesa, susiduriama su vidiniais atspindžiais bei panyrama į transcendentinį laiką. Čia erdvė veikia kaip pereinamoji būsena, slenkstis tarp begalinio laiko ir kūniško trapumo bei entropijos.
AV17 galerijoje (Vilniuje, Totorių g. 5) veiks iki liepos 17 d.
„Atidaryta / Open“
Paroda suformuota iš meno kolekcininko Edmundo Kolakausko sukaupto tapybos darbų lobyno. Parodoje eksponuojamų kūrinių autoriai: Angelas Gabrielaitis (1933-2004), Eduardas Malinauskas (g. 1937), Algirdas Taurinskas (1941–2017), Petras Lukošius (g. 1956), Vladimir Blogatyriov (g. 1945), Algimantas Ramanauskas (1955–2017), Virginijus Viningas (g. 1960), Vidas Pinkevičius (1949–2012), Juozas Vosylius (g. 1950), Angelina Banytė (g. 1949), Liudvikas Natalevičius (g. 1954), Danas Andriulionis (g. 1951), Ernestas Žvaigždinas (g. 1956), Arūnas Mėčius (1965–2013), Arvydas Karvelis (g. 1965) ir kt.
„Klaipėdos galerijoje“ (Bažnyčių g. 6, II-as aukštas) veiks iki liepos 11 d.
Gražina Konstancija Remeikaitė: „Šaržai. Kostiumai“
Dailininkė sukūrė kostiumų eskizus daugiau nei dvidešimčiai kino filmų ir trisdešimt šešiems teatro pastatymams. Parodoje eksponuojami sukurtų kostiumų eskizai ir šaržai. Šarže svarbu perteikti hiperbolizuotą portreto savitumą, o kostiumais – veikėjų charakteristiką. Paroda apjungia abu žanrus, nes eksponuojami piešiniai, tai greitai užfiksuotas sumanymas popieriaus lape.
Paroda suteikia galimybę žiūrovui pamatyti spektaklio užkulisius, pirmajame idėjos realizavimo etape taip pat supažindina su klasikiniu kostiumų dizaino kūrimo procesiškumu: eskizai su pastebėjimais, charakteristika, audinių pavyzdžiais.
Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje veiks iki liepos 10 d.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Eremas“
Ši Sigitos paroda galerijoje Kunstkamera yra būtent apie vienuolinio gyvenimo įvairovę. Panašu, kad Sigitą domina ne tiek vienuolinį gyvenimą organizuojantys ordinai ar išorinės hierarchinės struktūros, kiek pats vienuolinio gyvenimo turinys, kasdienė veiksmų grandinė: malda, atgaila, rekolecijos, smilkymas, meditacijos, piligrimystė, budėjimas, ekstazė… Daugybė veiksmų, kuriuos diena iš dienos atlieka vienuoliai, išsižadėję visko, kas pasauliečiui atrodo nepamainoma. Šiame Sigitos vienuolių cikle: mes matome įvairiausius vienuolius jų intymiausiose – maldos – akimirkose. Todėl jie niekur nežvelgia į žiūrovą: jie yra savyje, jų žvilgsnis per save nukreiptas į dievybę, jie yra ryšyje su ja, jie yra santykyje. Jie dabar užimti, todėl negali žvelgti į juos stebintį žiūrovą, bet Sigita suteikia žiūrovui galimybę it pro rakto skylutę stebėti šias intymias vienuolinio gyvenimo scenas. Beveik vuajeristinė paroda, bet drauge – labai atsargi, delikati, pagarbi.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Vilnius) veiks iki liepos 24 d.
Keramiko Vaclovo Miknevičiaus jubiliejinė retrospektyvinė paroda
Jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje eksponuojami įvairių rūšių kūriniai, kuriuos įgyvendino menininkas. Ekspozicijoje pristatomi pagrindiniai kūrybos etapai, atskleidžiama, kaip keitėsi dailininko meniniai interesai, plastinės kūrinių ypatybės. Demonstruojami art deco stiliaus bruožų turintys tarpukario laikotarpiu sukurti ankstyvieji keramiko dirbiniai (vazos, skulptūrėlės). Pateikiami XX a. antros pusės svarbiausieji kūriniai: pokario dekoratyvinės vazos, 6 dešimtmetyje „Dailės“ kombinate įgyvendinti modeliai-etalonai, modernėjimo žingsnius atspindintys 7 dešimtmečio servizai ir gėrimams skirti grafinai, 8–9 dešimtmečio skulptūrinės keramikos kompozicijos. Keramikos darbus papildo akvarelės, kurias menininkas nuosekliai kūrė visą gyvenimą. Taip pat parodoje eksponuojama šeimos archyve saugoma dokumentinė medžiaga (piešiniai, dienoraščiai, projektai).
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (Velnių muziejus) Kaune veiks iki rugsėjo 20 d.
Remigijaus Čižausko fotografijų paroda
Pasaulinio lygio tatuiruočių meistras Remigijus Čižauskas po 17 metų gyvenimo užsienyje grįžo gyventi į Lietuvą, parsiveždamas gausybę užfiksuotų akimirkų – žmonių, miestų, gamtos vaizdų juodai baltose fotografijose. „Jei ne tatuiruotės, būčiau fotografas“, – teigia menininkas. Savo studijoje jis pats rengia Lietuvos menininkų parodas, prisideda prie Lietuvoje organizuojamų tatuiruočių konvencijų.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinyje veiks iki liepos 31 d.
Laimutė Kurienė: „Pietų Afrika pro objektyvą“
Laimutė Kurienė – aistringa keliautoja, šiuo metu gyvenanti Hagoje. Didžiausia jos gyvenimo aistra – keliauti – leidžia geriau pažinti žmones, kitų kraštų kultūrą. L. Kurienė yra apkeliavusi daugybę šalių: Ameriką, Korėją, Kiniją, Japoniją, Kanadą, daugumą Europos valstybių.
Parodoje „Pietų Afrika pro objektyvą“ Laimutė Kurienė atrinko nuotraukas iš nepakartojamos 3500 km kelionės autobusu po šią šalį.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinyje veiks iki liepos 31 d.
„Žavesys iš praeities“
Parodoje eksponuojamos suknelės sukurtos iš netradicinių medžiagų, kurias naudojame buityje ar kurias dovanoja mums gamta. Suknelėms naudota plėvelė, krepinis popierius, monetos, kompaktiniai diskai, purškiami dažai, sagos, kartoniniai kiaušinių dėklai, tualetinio popieriaus ritinėliai, tapetai, šiukšlių maišai ir kt.
Ši paroda – tai dar viena puiki proga pakalbėti apie mūsų aplinkos tvarką, gamtos tausojimą, šiukšlių rūšiavimą. Kūrybiškas požiūris į antrinių žaliavų pritaikymą skatina turiningai leisti laisvalaikį tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
„Klaipėdos architektūra 2019 | Ribos“
Pagrindinė tradicinės parodos dalis – architektų metinės produkcijos apžvalga. Jos temos – projektai, realizacijos, architektūros konkursai, akademiniai darbai. Eksponuojami Klaipėdai parengti ir įgyvendinti projektai, taip pat mūsų miesto architektų darbai kituose miestuose, tapę tarptautinių ir respublikinių architektūrinių konkursų laureatais. Parodos ekspozicijos temą „Ribos“ suformavo šių metų aktualiausias įvykis – pasaulinė pandemija, kurios metu įvesta privaloma visuotinė fizinė distancija. Mus supanti erdvė gali suburti arba atriboti, rodyti kryptį ar paklaidinti. Vienas pagrindinių architekto darbo tikslų – kokybiškas srautų ir erdvių formavimas, kuriant skirtingus žmonių judėjimo ir erdvių naudojimo scenarijus. Šiais metais klasikinė atvira parodos schema keičiama. Lankytojai kviečiami individualiai apžiūrėti 2019-ųjų metų Klaipėdos architektūrą.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 19 d.
Irma Leščinskaitė: „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“
Ekspozicijoje susitinka su šiurkščiais, kasdienybėje atliekančiais tik tiesiogines funkcijas, todėl išprasmintais daiktais – statybiniais pastoliais, metaline lova, silikonine guma, sutrešusiu kelmu ir t. t. Tokioje apsuptyje esantys tapybos darbai alsuoja estetinės prasmės pertekliumi. Pasak autorės, „toks dviejų netikrovių susitikimas ir kontrastas kuria nesaties proskyną“. Kurdama priešybių kupiną ekspoziciją, I. Leščinskaitė sakosi turinti tikslą atkreipti dėmesį į šių dienų žmogaus ir visuomenės gyvenime vyraujančias aktualijas: gamtinės gyvenamosios aplinkos, kultūros tradicijų ir harmoningų asmeninių bei socialinių žmonių santykių tvarios plėtros išsaugojimą. Kartu autorė deklaruoja pagarbą klasikinei tapybai, naujai įprasmindama paveiksluose vaizduojamų istorinių ir kultūrinių objektų / asmenų ir realijų reikšmes ir tokiu būdu priartindama jas prie šiuolaikinio žiūrovo.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 19 d.
„Klaipėdos bohema. Iš archyvų“
Parodoje eksponuojamos asmeninių archyvų ir interneto puslapio epaveldas.lt nuotraukos, daiktai ir jų istorijos, plakatai, kultūrinių įvykių vaizdo įrašai, Klaipėdos muzikos grupių garso įrašai ir kt., pasakojantys apie XX a. pabaigos Klaipėdos miesto atmosferą ir čia vykusius neformalius judėjimus. Paroda nesiekia būti visažinė, bet tam tikro apibendrinančio metaforinio lygmens intuityviai ieškota. Tema pristatoma per to laikmečio menininkų susibūrimų vietas: „Fanierkę“, „Partenkę“, „Mansardą“, „Gliuknamį“, „Darželį“, „Senąją Prieplauką“, galerijas „Pėda“, Baroti ir „Bohema“, barus „Pupelė“, „Teatrabaris“, „Centras“, „Paštelis“, „Fotogalerija“, karščiausią tašką – barą „Bohema“ su charizmatiškąja savininke Stefute ir kt. Tuomet nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, bet visi viską žinojo, nes vaikščiodavo iš vieno taško į kitą, bendraudavo, gerdavo kavą ar ką nors stipriau, filosofuodavo, žaisdavo šachmatais, šokdavo, mylėdavosi ir turėjo vilties, kad greitai taps turtingais laisvos šalies žmonėmis.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki liepos 19 d.
„Kardinolo Vincento Sladkevičiaus kelias“
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“
90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
„Švyturys Bhouse“ Klaipėdoje veiks iki rugpjūčio 31 d.
Ona Pusvaškytė ir Vytautas Valiušis: „Tradicijų sąskambiai“
Parodoje pristatomi liaudies grafikės Onos Pusvaškytės ir puodžių karaliumi vadinamo Vytauto Valiušio darbai, kuriose atsispindi ir tautodailės tradicijos, ir inovatyvių formų paieška. Ekspozicijoje vienoje erdvėje pristatomi dviejų tautodailininkų kūriniai skiriasi savo forma ir atlikimo technika, tačiau skamba turiniu. „Paroda susieja vaizduojamą ir taikomąją tautodailę. Joje suskamba liaudies meno kūrybinė tradicija ir naujos jos formos, praturtintos liaudies meistrų kūrybiškumu, išradingumu, pajausta liaudies kūrybos dvasia ir noru jas tęsti ir išlaikyti“, – sako E. Lazauskaitė, viena iš parodos kuratorių.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki rugsėjo 20 d.
Auksė Miliukaitė: „Orakulas“
Naujausių menininkės darbų ekspozicijoje metamas iššūkis įprastam vizualiniam tapybos vartojimui, kviečiant pasitelkti ir kitus pojūčius – uoslę, klausą, skonį, lytėjimą – po vieną, įvairiomis kombinacijomis ar visus kartu. Referuodama į misticizmo praktikas, tapytoja provokuoja meno kūrinius išjausti, išgyventi, patirti naujai, išlaisvinti savo intuiciją ir vidinį žinojimą. Tuomet klausimus pakeičia atsakymai. Arba atvirkščiai.
„The Rooster Gallery“ (Radvilų rūmuose, Vilniaus g. 24) veiks iki liepos 19 d.
Kęstutis Grigaliūnas: „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį… ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“
Parodoje pratęsiamas menininko ne vienerius metus kuriamas ciklas „Mirties dienoraščiai“, kuriame kalbama apie Lietuvos Respublikos piliečius, nukentėjusius nuo pirmosios sovietinės okupacijos: lietuvius, lenkus, rusus, totorius, žydus, ukrainiečius ir baltarusius – nekaltai nukankintus, sušaudytus, išvežtus į lagerius, apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą. Parodoje eksponuojama 419 sovietų represuotų ir sušaudytų asmenų portretų, atliktų šilkografijos technika. Po kiekvienu portretu žiūrovas ras trumpas autoriaus ranka parašytas vaizduojamų asmenų biografijas. Šie portretai – autoriaus ilgamečio ir kruopštaus darbo Lietuvos ypatingajame archyve rezultatas.
Pamėnkalnio galerijoje vyks iki liepos 21 d.
Vytautas Dubauskas: „Dozė“
Vytautas Dubauskas naujausioje savo kūrybos parodoje eksponuoja dar niekur nerodytus paskutinių ketverių metų darbus – tapybą ant drobės ir popieriaus. „Labai myliu Kauną. Niekada nerengiau Kaune savo darbų parodos. Todėl nutariau, kad šią parodą skirsiu savo draugams, kursiokams, dėstytojams, A. Samuoliui, Kampui, Alfai, buvusiam Stepo Žuko technikumui. Kartu noriu susitikti su Kauno jaunosios tapytojų kartos atstovais…“ – prisipažįsta autorius. Ši paroda provokuoja diskutuoti apie tapybos aktualumą ir šiuolaikiškumą, apskritai apie skirtingų kartų tapytojų kūrybos patirtį ir prioritetus.
Kauno paveikslų galerijoje (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje) veiks iki liepos 26 d.
„Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“
Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas. Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veiks iki lapkričio 14 d.
„Gražiausios Čekijos knygos“
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia paroda, kviečianti pažinti elegantiškai konceptualų čekiškų knygų grožį. Parodoje eksponuojamos mokslinės ir dalykinės, literatūros vaikams, bibliofilinės ir autorinės knygos, taip pat parodų katalogai, meno ir fotografijų albumai, studentų darbai, vadovėliai. Leidiniai šiemet buvo pristatyti tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Kasmetinį knygos meno konkursą rengia Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinį knygos vaizdą, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę ir iliustracijas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki spalio 11 d.
„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus. Tai vainikavo beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidarytoje parodoje sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai. Paroda veikia XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14, kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių. Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veiks iki 2021 m. sausio 3 d.
Margarita Macijauskienė: „Džiazuojantys sodai“
Tautodailininkė M. Macijauskienė šiaudinių puošmenų kūrėjų gretose sukasi keletą dešimtmečių, jos kurti šiaudiniai sodai bei kalėdinės eglutės žaisliukai yra sertifikuoti ir pripažinti tautinio paveldo produktais. „Sodų vėrimo procese svarbiausia – intuicija ir tikslumas. Koks bus dirbinys, aiškėja ilgas valandas „auginant“ šiaudinę kompoziciją. Simetrijai išlaikyti itin svarbu šiaudelių paruošimas – jie turi būti visi kaip vienas – vienodo ilgio, storio ir spalvos. Jei vasaros pabaigoje pražiopsosi momentą, kai javai įgauna gražiausią auksinę spalvą, teks laukti kitų metų žaliavai rinkti“, – kūrybos subtilybėmis dalijasi M. Macijauskienė.
LDM Jono Šliūpo memorialinėje sodyboje Palangoje veiks iki liepos 27 d.
Meda Norbutaitė: „Kitimas“
Naujausioje tapybos parodoje „Kitimas“ autorė domisi žmogaus išorinio bei vidinio kismo procesais, reflektuojamais per įvairius kūno vaizdinius, tampriai susijusius su laiko sąvoka. Paveikslų serijoje pristatomi skirtingi žmogaus vystymosi ciklai, gilinamasi į psichologines būsenas, apmąstomi esamybės, susitaikymo, vidinės laisvės klausimai. Kūriniuose vaizduojamas besikeičiantis žmogaus kūnas, jo santykis su pasauliu ir savimi. Naudojant kontrastus, simbolius ir tekstūras, kalbama apie kintančius žmogaus išgyvenimus. Per kūdikio kūną atskleidžiamas sociumo, asmens ryšio su pasauliu formavimasis; per paaugliško kūno infantilias būsenas – geidulių užuominos; senstančio kūno klostėse – patirčių ir įpročių sluoksniai. Lėlė, batas, mokyklos suolas, popierinis laivelis, kiaulės galva, raudona, mėlyna, pilka spalva – tai simboliai, kurie padeda perteikti žmogaus būvius tam tikrame jo amžiuje, nurodo į bendrąsias prasmes.
Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki liepos 15 d.
„Hei, poparte!“: Lietuvos grafikų kūryba XX a. 7–8 dešimtmečiais
Paroda suskirstyta į lietuviškam popartui būdingas temas, apimančias jaunimo kultūrą, psichodelinę kryptį, socialistinį ir tautinį popartą. Ekspoziciją atliepia ją lydintis katalogas, kuriame išsamiai aptariamas lietuviškas popartas, publikuojami laikotarpio kontekstą papildantys tekstai apie hipių subkultūros ir roko muzikos gyvavimą sovietinėje Lietuvoje. Parodoje ir jos kataloge pristatomi kūriniai sutelkti iš asmeninių menininkų archyvų, valstybinių bei privačių institucijų rinkinių. Ši ekspozicija ir leidinys svariai papildo Lietuvos dailės tyrimų lauką, o tuo pačiu supažindina visuomenę su svarbiais XX a. II pusės grafikos meno raidos aspektais.
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks iki liepos 25 d.
„Tekstilė ir mes“
Šioje parodoje eksponuojami tekstilės menininkių, dirbančių VDA Kauno fakultete, kūriniai ir buvusių jų diplomančių baigiamieji darbai. Parodos struktūra paremta dėstytojos ir studentės kūrybinių darbų sugretinimo idėja. Ir dėstytojos menininkės, ir studentės audžia klasikines tapiserijas, naudoja kompiuterinį žakardą ir liaudiškas audimo technikas. Studijų proceso dalis yra ir siuvinėjimas ar dažymas. Drąsiai naudojamos įvairios medžiagos – siūlai ir seni audiniai, silikonas ir stiklas, metalai ir plastikai, kava, duona ir prieskoniai, plaukai ir auksas. Nagrinėjami meno paskirties, tekstilės amato galimybių ir ribų, požiūrio į žmogų, lytį, kultūrą klausimai. Lietuvos tekstilė neretai išsineria iš savo metmenimis ir ataudais sutverto kūno ir tampa tiesiog šiuolaikiniu menu. Bet įdomiausia tai, kad tekstilės tapatybė nedingsta – turtingi paviršiai, struktūros ir faktūros tampa išraiškinga menine kalba. Kalba, kuri lyg magnetas traukia žiūrovą.
Kauno paveikslų galerijoje vyks iki rugpjūčio 16 d.
Adolis Jonas Krištopaitis, Kęstutis Cibulis ir Jurgita Martinionytė: „3 kartos, 3 kelionės“
Eksponuojama Adolio Krištopaičio (1925–2000) tapyba, Elenos sūnaus Kęstučio Cibulio (g. 1962) odos dirbiniai ir Jono anūkės Jurgitos Martinionytės (g. 1989 m.) naujausias meninis-socialinis projektas. Parodoje matysime penkerius profesionalaus, Lietuvoje žinomo dailininko Adolio kūrybos dešimtmečius: nuo realistinių kūrinių 1950-aisiais metais iki modernistinių, ženklo formą įgavusių darbų 2000-aisiais. Parodoje kiekvieną dešimtmetį pristatys kelio motyvas, o greta jo – paveikslas, reprezentuojantis menininko mėgtą žanrą: peizažą, portretą, mariną ar abstrakciją. Estetiška, intelektuali, metaforiška tapyba be nerimo ir su daug prasmės. Treji dešimtmečiai Kęstučio – diplomuoto zoo-inžinieriaus, o dabar tautodailininko – darbo su oda. Ir geras kūrybinis dešimtmetis Jurgitos kelionės – profesionalios aprangos dizainerės, kuri jau spėjo išbandyti ir kitas dizaino sritis.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ vyks iki liepos 31 d.
Danguolė Brogienė: „Optinis žaismas“
Parodoje eksponuojama daugiau kaip 30 darbų, kviečiančių pasinerti į optinę iliuziją. Vilniaus dailės akademijos profesorė D. Brogienė nuo 1982 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: surengė 16 personalinių, dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir grupinių tekstilės parodų. Jos darbai eksponuoti Vokietijoje, Mongolijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Meksikoje, Japonijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, JAV, Slovakijoje. Tekstilės darbų gobeleno ir mažosios plastikos – miniatiūros autorine ir „macramé“ technika yra įsigijęs Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, tekstilės kūriniai puošia viešuosius ir privačius interjerus, daugiau nei 300 miniatiūrų-papuošalų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Mauricijuje, Japonijoje, Islandijoje, Danijoje, Rusijoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki spalio 25 d.
Samuelis Bakas: „Raktas į vaikystės miestą“
Ekspozicijoje – 75 Samuelio Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai. Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiame į S. Bako atsiminimų miestą –nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiame ir į natiurmortų kompozicijas, kurios – tai dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, – iš atsiminimų nuotrupų po dalelę „lipdomas“ praeities pasaulis. S. Bako kūriniuose stiklo buteliai, puodeliai ar vazos niekada nesusidėlioja į vientisą dėlionę, visada trūksta kokio nors elemento, ąselės, ar stikle žioji įskilimas.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki rugsėjo 13 d.
Edmundas Saladžius: „Tą pačią naktį“
1989–1992 m. sukurti linoraižiniai iš ciklo „Tą pačią naktį“ – vieni ryškiausių Saladžiaus socialinės grafikos pavyzdžių. Anot menininko, ciklas buvo sukurtas kaip pagarbos ženklas žmonėms, budėjusiems ir žuvusiems prie Vilniaus televizijos bokšto Sausio 13-ąją. Taip pat ir kariams, kritusiems dar netvirtos valstybės pasienyje. Permainų laikotarpį lydinčią grėsmės nuojautą ir džiaugsmą dėl atgimstančios valstybės menininkas pirmiausia norėjo perteikti spalvomis – grynomis ir aitriomis, kaip ir pati ilgai nutylėta istorinė tiesa. Žvilgsnį prikaustančios, provokuojančios figūros atskleidžia Saladžiaus kaip talentingo piešėjo meistriškumą. Atrodo, kad juoda spalva slepia ne baltą popierių, o iš to permainingo laikotarpio išnyrančias fantazijų chimeras.
MO muziejuje veiks iki liepos 13 d.
„Mekas mirksi geriau“
Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir dabar pristatomi lankytojams parodoje „Mekas mirksi geriau“. Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones. Mirksėjimą pats Mekas įvardina kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Būtent mirksėdamas siurrealizmo žvaigždė Salvadoras Dalí imasi provokuoti Meką bendrų hepeningų metu. Modernisto Dalí ir postmodernizmui atstovaujančio Meko susimirksėjimas simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.
„MO muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 16 d.
„Vladas Žilius (1939–2012): atminties spalvos“
Vladas Žilius – ryški netolimos epochos figūra. Nauji V. Žiliaus kūriniai netelpa į griežtus stilistinius rėmus, balansuoja ties abstraktaus ekspresionizmo riba. Išorinė dailininko kūrinių maniera išlaisvėjo, bet kompozicijos ir formos požiūriu – liko suvaldyta. Abstraktaus, optinio ir pop meno idėjos, plėtotos ankstyvoje V. Žiliaus grafinėje kūryboje ir ypač knygų iliustracijose, pastūmėjo jį link tapybos. Parodoje ryškinama simbolinė jungtis, nusakanti kardinalų perėjimą nuo grafinės raiškos link ekspresyvios ir spontaniškos tapybos, ištransliuojančios galingą kūrybinį menininko potencialą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki rugpjūčio 30 d.
Linas Leonas Katinas: „Raudona krisdama virsta balta“
Paroda „Raudona krisdama virsta balta“ kviečia pažvelgti į L. Katino mundus imaginalis – įsivaizduojamą pasaulį, kuriame kasdienybės, istorijos, individualios pasaulėjautos atšvaitai susipina su mitais, archetipais ir simboliais. Kaip paukščio lizdas L. Katino tapybos pasaulis konstruojamas iš jo aplinkos medžiagų, kliaujantis vidinės nuojautos diktuojama struktūra. Jo kūryba naudojasi abstrakcijos, tašizmo ir kai kuriais konceptualaus meno kalbos principais, tačiau tuo pačiu yra neatsiejama nuo architektūros, teatro ir kino srityse įgyto erdvinio-struktūrinio mąstymo.
Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki liepos 26 d.
Nauja Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai.
Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“
Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama daugiau kaip 80 originalių artefaktų iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinio. Galima susipažinti su šios žemės istorija ir kultūra – nuo akmens ir bronzos amžių iki nesenų įvykių revoliuciniame Maidane. Ikirašytinę Ukrainos istoriją pristato Tripolės kultūros antropomorfinės plastikos pavyzdžiai, bronzos epochos unikalus kalendorius, pirmųjų istoriškai užfiksuotų tautų, gyvenančių Ukrainos teritorijoje – kimerų, skitų, sarmatų, gotų, hunų, antų – paveldas. Ypatingo dėmesio verti visame pasaulyje žinomi senojo meno šedevrai iš skitų vadų pilkapių. Kijevo Rusios epochai atstovauja plataus spektro archeologiniai radiniai – nuo buitinių daiktų iki juvelyrinių papuošalų ir krikščionių kulto reikmenų, kuriuos pagamino Kijevo Rusios ir Bizantijos meistrai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki liepos 12 d.
„Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“
Paroda skirta trims mados šimtmečiams, per kuriuos valdančioji klasė – aristokratija – formavo mados sampratą ir darė įtaką mados raidai. Pirma parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Parodoje pristatoma ir Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Dar viena parodos dalis skirta Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų aprangai. Dalis ekspozicijos skirta Rusijos imperijai, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki 2021 m. sausio 21 d.
Juozas Galkus: „Ne tik gatvei…“
Juozas Galkus – vienas ryškiausių plakato žanro atstovų, XX a. antrojoje pusėje meninėmis inovacijomis spartinęs modernėjimo procesus, padėjęs formuoti lietuviško plakato mokyklą, atstovavęs Lietuvos menui svarbiose tarptautinėse parodose. Daugelis jo plakatų ir šiandien neprarado aktualumo. J. Galkus sukūrė per 500 plakatų, iš kurių maždaug penktadalis rodomas parodoje. Pristatyta kolekcija siekiama atspindėti dailininko kūrybinės raiškos įvairovę bei žanro gyvybingumą, padėjusį sudėtingomis sąlygomis pasiekti aukštą meninį lygį. Greta spausdintų plakatų pristatomi originalūs guašu atlikti plakatų projektai, geriau perteikiantys autentiškus autoriaus braižo ypatumus: spalvos kokybę, piešinio niuansus.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki liepos 31 d.
Aleksandras Vasiljevas: „XX amžiaus mados šedevrai“
Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje veiks iki rugpjūčio 30 d.
„Nesusitaikę“
Paroda „Nesusitaikę“ skirta Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti. Pirmoji parodos dalis pristato pasipriešinimo sovietinei okupacijai apraiškas. Tai pogrindyje leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kunigų įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti, už žmogaus teises kovojusi Helsinkio grupė ir drąsiai už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos laisvės lyga. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Laisvėjimas“, pristatoma 1987 m. prasidėjusi Lietuvos Atgimimo istorija, kai per šalį nuvilnijo akcijos už politinių kalinių išlaisvinimą ir krašto ekologiją, sudundėjo „Roko maršas“ ir sugriaudėjo Persitvarkymo Sąjūdžio organizuoti masiniai mitingai, lydėję į valstybingumo atkūrimą – Kovo 11-ąją. Trečioje parodos dalyje „Laisvė“ pasakojama apie pirmus skausmingus ir sunkius, tačiau kartu ir džiugius valstybės pagrindų kūrimo žingsnius, kol buvo pasiekta visiška nepriklausomybė, kai 1993 metų rugpjūtį iš Lietuvos išvyko paskutinis sovietų armijos dalinys.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki rugsėjo 13 d.
„Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“
2020 m. kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaroma paroda „Archeologijos atodangos: nauji tyrimai Valdovų rūmuose“. Parodoje pristatomi 2019–2020 m. Valdovų rūmų požemiuose atliekant archeologinius tyrimus aptikti radiniai: XIII a. pabaigos – XIV a. keramika, juvelyriniai dirbiniai, unikalių importinės keramikos ir stiklinių taurių šukės, rytietiškos abstrakcijos šachmatų figūros ir zooarcheologinė medžiaga. Prabangūs XIII a. pabaigos – XIV a. dirbiniai, maistui naudotų gyvūnų įvairovė, rodo Vilniuje gyvenus aukšto socialinio sluoksnio asmenis ir išskirtinę pilies, kaip vienos iš svarbiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijų, reikšmę.
Valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 27 d.
„Nuo Sacro iki Profano. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“
Parodoje kultūrinei visuomenei, jaunuomenei ir užsienio svečiams pristatomas unikalus europinės dailės paveldas – garsių XIV–XVIII a. Italijos dailininkų ir skulptorių kūrinių rinkinys ir keletas kitų Europos šalių menininkų darbų. Iš viso muziejaus Tarptautinių ir nacionalinių parodų centre (500 kv. m.) rengiamoje parodoje eksponuojami 89 gotikos, renesanso ir baroko dailės kūriniai. Ši paroda – tai jau ketvirtasis Nacionalinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus tarptautinio bendradarbiavimo projektas, rengiamas Vilniuje kartu su kultūros ir bažnytinėmis institucijomis ir Italijos kolekcininkais.
Valdovų rūmuose veiks iki rugsėjo 27 d.
„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“
Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Menas ir meno edukacija Japonijoje“
Ekspozicijoje įvairių sričių japonų menininkai pristato šiuolaikinio meno kūrinius, sukurtus pynimo, šibori, grafikos, skulptūros, tapybos bei keramikos technikomis. Įvairūs gamtiniai pluoštai (sizalis, moliūgas, šilkas, medvilnė…), rankų darbo popierius, makulatūra, plastikas, vielos ir net molis atskleidžia nepralenkiamą japonų gebėjimą kurti unikalius kūrinius ir išryškinti medžiagos grožį. Tikslingai pasirinktomis medžiagomis bei išraiškos formomis kuriami subtilaus grožio kūriniai šiuolaikiniam žmogui svarbiomis temomis su iškalbingomis potekstėmis bei užuominomis.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje veiks iki liepos 15 d.
Dainius Ščiuka: „Moteris“
Jaunosios kartos fotomenininko Dainiaus Ščiukos rafinuotų portretų ciklas „Moteris“ – tai kontradikcija pateikiamai tobulai moters reprezentacijai populiariojoje kultūroje. Veikiau tai autentiško moteriškumo kelionė, atverianti kitokį – beribį ir stereotipais nesuvaržytą požiūrį į moters grožį. Ši paroda – tai odė MOTERIAI – tikrai, sodriai, nepriklausomai, pasakojančiai istorijas, veikliai, o svarbiausia – nebijančiai savęs. Priimančiai save visokią – kartais idealiai apsirengusią ir pasitempusią, kartais susimąsčiusią, dar kitais kartais – liūdinčią ir išgyvenančią.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki rugsėjo 6 d.
„Knygrišių knygos“
Parodoje pristatoma virš 60 kūrinių, taip pat knygų restauravimo fotografijos (prieš ir po), bei marmuruoto popieriaus stendas. Atliekant bibliofilinius meninius įrišimus centrinė ašis kūrybai yra knygos tekstas. Viršelio apipavidalinimas derinamas prie teksto prasmių ar emocijų, sustiprindamas ar papildydamas jų meninį poveikį, bei atlikdamas apsaugos funkciją. Eksperimentiniai įrišimai labiau orientuoti į knygrišystės amato specifiką, pabrėžiant įrišimų konstrukcinę įvairovę, paveldėtą iš amato istorijos, ją kūrybiškai interpretuojant. O autorinės knygos-objektai, konceptualiai permąsto knygos funkciją, galias ir prasmę kultūriniame žmogaus ar visuomenės gyvenime, idėjai reikšti pasitelkiant netradicines formas ar medžiagas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki rugpjūčio 9 d.
„Sveikas, šalies šeimininke! Steigiamajam Seimui – 100“
Nuo pirmojo posėdžio iki paskutinio, sušaukto 1922 m. spalio 6 d., Steigiamasis Seimas išdirbo beveik pustrečių metų (su pertrauka, kai dirbo Mažasis Seimas), per kuriuos buvo sušaukti 257 plenariniai posėdžiai ir priimti įstatymai, turėję stabilizuoti krašto ir žmonių gyvenimą: įtvirtini vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principai, visų krašto gyventojų, nepriklausomai nuo lyties, tautybės ar religijos, lygybė prieš įstatymą, įtvirtintos žmogaus ir piliečio laisvės bei teisės ir kt.
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje veiks iki spalio 31 d.
„Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu”
Parodoje – dar vienas tarpukario gyvenimo būdo skerspjūvis. Šį kartą verčiame mados skiltį ir kviečiame lankytojus pasigrožėti Laikinosios sostinės inteligentijos apdarais ir aksesuarais. Ekspozicijoje taip pat skiriamas dėmesys grožio priemonių industrijai: muilas, kvepalai, pudra, skaistalai ar net priklijuojamos blakstienos – moteriškų kerų atributai, be kurių neapsiėjo dažna tarpukario ponia ar panelė. Daug nedidelių, bet intriguojančių smulkmenų, atrastų Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačiuose rinkiniuose, praskleis kontrastingą tarpukario damų ir džentelmenų grožio ir mados pasaulį, kurį parodoje reikšmingai papildo ir vaizduojamosios dailės kūriniai.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje veiks iki rugpjūčio 1 d.
„Kovo 11-oji: laisvės istorijos liudijimai“
„Aušros“ muziejaus parengta paroda pasakoja lietuvių tautos pasipriešinimo bei nuolatinio tikėjimo nepriklausomybės atkūrimu ir tautiniu išsivadavimu istoriją. Išskirtinis dėmesys parodoje skiriamas Šiaulių bei šiauliečių indėliui į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, pristatant Šiaulius kaip vieną svarbiausių partizaninės kovos židinių, aktyvios disidentinės veiklos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio centrų, reikšmingų politinių, ekonominių ir socialinių transformacijų pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais liudininką.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje veiks iki rugsėjo 4 d.
