Portalo pexels.com nuotr.

Plojimas – ganėtinai primityvus veiksmas. Vakarų kultūroje šis reiškinys turi mažai bendro su asmenine individo nuomone. Tai veikiau ženklas, jog asmuo priklauso grupei, su kuria kartu patyrė tam tikrą išgyvenimą. Dažnai girdime žmones sakant „plojau tik iš mandagumo“ arba patys imame ploti, išgirdę plojimus, nors nė nepastebėjome, kas nutiko.

Palyginus su kalba, plojimai yra paprastesnis, garsesnis ir anonimiškesnis būdas išreikšti savo nuomonę. Iš plojimo neįmanoma susidaryti nuomonės apie žmogų, suprasti jo pažiūrų, sužinoti jo lyties ar kilmės. Spėjama, jog šis pritarimo ženklas kilo dar VI a. pr. Kr., Atėnuose, kuomet įstatymų leidėjas Kleistenes liepė miniai ploti savo vadui. Į susitikimą su juo buvo susirinkę tiek daug žmonių, jog vadas nespėjo susitikti su kiekvienu individualiai, todėl reikėjo sugalvoti kitokį sprendimą. Taip atsirado „plojimai“ – minios balsas, reiškiantis pasigerėjimą ar pritarimą.

Portalo unsplash.com nuotr.

IV a. Atėnuose buvo itin populiarūs konkursai, kuriuose dramaturgai varžėsi dėl geriausios komedijos ir tragedijos žanro pjesės. Pergalė reiškė šlovę visam likusiam dramaturgo gyvenimui. Tokiuose konkursuose plojimai tapo priemone parodyti teisėjams, kuris kūrinys labiausiai patiko žiūrovams ir padaryti įtaką teisėjų sprendimui. Buvo įprasta samdyti žmones, kurie reikiamose akimirkose pratrūkdavo raudoti, juoktis ar ploti tam, kad parodytų kada tai priimtina daryti likusiems žiūrovams. Romos Imperijoje tokie samdiniai sėdėjo ne tik teatruose, bet ir teismuose. XVIII a. Prancūzijoje aktoriai iš savo kišenės mokėdavo žmonėms, kurie ne tik plojo, verkė ar juokėsi, bet, reikiamose spektaklio vietose, balsu komentuodavo pasirodymą, girdami aktorių talentus.

Šiais laikais plojimai tapo privaloma spektaklio dalimi. Nesvarbu, ar pasirodymas žiūrovams patiko, ar ne, jo pabaigoje salėje vis tiek nuvilnija plojimai. Tai, kas atsirado, kaip senovės Graikijos politiko strateginis žingsnis, šiandien tapo socialine norma, rodančia įvertinimą.