„METALOfonas: muziejus“
Vilniuje prasideda vienintelis Lietuvoje tarptautinis metalo menui ir juvelyrikai skirtas renginys „METALOfonas“. Bienalės lankytojus džiugins ir tarptautinį pripažinimą pelnę autoriai, kuriuos galima laikyti tikromis šiuolaikinės juvelyrikos žvaigždėmis: Volkeris Atropsas, Felieke van der Leest, Kadri Mälk, Birutė Stulgaitė ir daugybė kitų. Itin gausus ir įvairus dalyvių būrys suteiks Lietuvos žiūrovams progą išvysti išskirtinai plačią šiuolaikinės juvelyrikos panoramą. Per penkerius metus bienalei prigijęs simboliškas instrumento, sugebančio metalą paversti garsu, pavadinimas tarsi byloja: metalo garsas gali tapti garsiu pasakojimu apie naujas idėjas ir naujus vaizdus ir kaskart atskleisti vis naują temą. Šių metų bienalės tema „Muziejus“ taip pat pasirinkta neatsitiktinai.
LNM Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki gruodžio 15 d.
Jolanta Kyzikaitė: „Kamufliažas“
Parodoje tapybą bei piešinius pristatysianti menininkė nagrinės kaip fiziškas, kaukės ar saviizoliacijos pagalba, užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. „Kamufliažas“ – devintoji autorinė J.Kyzikaitės paroda, kurios projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Kaip teigia menotyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė, menininkės tapybinė maniera – apibendrinanti ir plakatiška. Dekoratyvų efektą sukuria naudojama ryški kontūrinė linija, apibrėžianti objektus ir subjektus. Nevengiama kičinių spalvų ir tekstūrų, taip „nukenksminant“ nejaukius ar grėsmingus kūrinių siužetus, juos priartinant prie žiniasklaidoje klajojančių ir žiūrovų lengvai vartojamų vaizdų.
Galerijoje „Meno niša“ ( J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 23 d.
Sławomir Ćwiek: „Piešiniai ir grafika“. Paweł Kwiatkowski: „Grafika“
Šios parodos – ne vienerius metus trunkančio Vilniaus grafikos meno centro ir Lodzės dailės akademijos kultūrinio bendradarbiavimo tęsinys. Ekspozicijose pristatomi Sławomiro Ćwieko (g. 1954) ir Paweło Kwiatkowskio (g. 1981) darbai, lankytojams suteikiantys progą artimiau susipažinti su šiandienine lenkų grafikos mokykla, išvysti skirtingų kartų darbus. Ćwieko kūriniuose dominuoja į vizualiai tirštą mazgą supintų geometrinių formų kompozicijos. Piešiniuose ir šilkografijose baltos plokštumos, daugiasluoksniai besikartojantys elementai, intensyvių spalvų kontrastai kuria dinamišką audinį, kūrybinio nerimo kupiną pasaulį. Žiūrovas įtraukiamas į kelionę po konceptualių geometrinių transformacijų labirintą, paverčiant ją filosofiniu nuotykiu.
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 17 d.
Saulius Leonavičius: „Palapinė yra vėliava”
Nuo Paveikslų galerijos fasado nuleista palapinė taps vėliava, kviečiančia prisiminti ir iš naujo permąstyti legendinį „Inkaro“ fabriko darbuotojų streiką. Prieš dvidešimt metų, 2000 m. pavasarį, nedidelė grupelė ryžtingų inkariečių, reikalaudami neišmokėtų atlyginimų, pasirinko kraštutinę protesto formą – dvidešimties dienų bado streiką. Badautojų palapinė, stovėjusi prie fabriko vartų, pro kuriuos tūkstančiai darbininkų dešimtmečius eidavo pasitikti savo dienos, yra ne vien laikina pastogė. Palapinė yra vėliava visuomenės kelyje – ieškojimuose, atradimuose kuo galime tapti. Vėliava, primenanti, kiek daug mes jau nuėjom, tvirtindami bendrus ryšius. Palapinė yra vėliava, kurioje prisiglaudžia skriaudžiamų, pabėgėlių dvasia. Palapinė yra vėliava, kai įveikiame tingulį, ir pasitikėjimas ateitimi žengia greičiau, nei spėjam jį vytis. Pasitikėjimas poreikiu, išvedusiu iš namų, pakėlusiu nuo kėdės, lovos, nuo stalo, nuo staklių, nuo ekrano. Palapinė yra vėliava, kad prisimintume tuos, kurie buvo kantrūs laukdami pokyčių, kad mintimis pabūtume su tais, kurie stojo į eilės galą, atsiimdami savo uždarbį.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijos paviljone „Galerija be sienų“ (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 5 d.
Iris Smeds: „Vidutinybė”
Iris Smeds filmas-instaliacija Vidutinybė (ang. The Average) tyrinėja, kaip vis didėjantis visuomenės matavimas mus formuoja. Laikais, kai mūsų vidinė ugnelė turėtų degti kuo stipriau, kai save nuolat lyginame su kitais, ar iš tiesų vis dar esame tos pačios vidutinės vertės dalis? Vidutinybė naudoja vidutinės vertės idėją kaip būdą kalbėti apie žmogiškąją egzistenciją. Kas nutinka, kai kiekvienas nori išsiskirti iš minios? Kokia yra bendra mūsų unikalių verčių suma? Žiūrovui pasiūlomas asociatyvių gijų pasakojimas apie vidutiniškumą, pateikiamas per skirtingus vizualinius skyrius – Salvadoro Dali tirpstančių laikrodžių, į dvi dalis perskilusio šimtakojo ar daugiau nebenorinčio degti Ikaro formomis. I. Smeds sukuria naują mitologiją, simbolių kalbą ir taip įkūnija pasaką apie vidutinybę.
VDU menų galerijoje 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) veiks iki spalio 10 d.
Loren Britton: „Interdependency“
Loren Britton parodą sudaro grupė spalvingų langų paveikslų, žaidžiančių su galerijos erdvės riba ir matomų tiek iš vidaus, tiek iš galerijos išorės bei internetu prieinamas video, nagrinėjantis ribas tarp (ne)žmogiškų būtybių. Šioje parodoje Britton tyrinėja zooidus kaip pavidalus, siekdamas kelti klausimus apie saviapibrėžimą, saviorganizaciją ir kolektyvines tarpusavio priklausomybes. Zooidai – tai bioluminescencinis jūrinis organizmas, bet taip pat ir tam tikras spiečiaus (angl. „swarm“) stalinių robotų tipas. Tiek robotai zooidai, tiek organizmai zooidai panašūs tuo, kad jie sudaryti iš daugybės mažų individų, kurie bendruomeninis organizuoja visumos gyvavimą ir išlikimą. Per žaidimą zooidų, tiek kaip gyvūnų, tiek kaip robotų, figūromis, Britton siūlo pažvelgti į tarpusavio priklausomybę, pasikliovimą ir rūpestį vieni kitais kaip mūsų kolektyvinę būklę. Mes visi esame vieni nuo kitų priklausomi ir glaudžiai susiję per mūsų egzistenciją, bandydami užčiuopti būdus komunikuoti, galimybes gyventi ir išgyventi kartu.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki spalio 30 d.
Verena Issel: „Wurzelpost (Ekosistema M)“
Personalinėje parodoje Verena Issel pristato naują mišrios technikos koliažų ir piešinių seriją. Joje metalas susitinka su šilku, medis – su kartonu ir putplasčiu, kiniškos popierinės vėduoklės pavirsta keistais fitneso prietaisais, iš dailininkų aplankų formuojami baseinai… Kūrinių grupėse galime atrasti tokių pasikartojančių motyvų kaip sveikatinimosi ir kūno rengybos treniruokliai, taip pat interjero objektai. Perspektyvos čia kreivos, keistos ir klaidinančios, prietaisai neišlaiko pusiausvyros, o baseinai – pilki ir niūrūs. Verena Issel išplečia koliažus į galerijos erdvę. Koliažų elementai prišoka prie sienų, galerijos kampuose susiranda išsiplėtusią savo antrają dalį, piešiniai tęsiasi per grindis, lubas… Kambarys tampa tapybos kūrinio, o kūrinys – kambario dalimi.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 30 d.
Rimvydas Kviklys: „Rabinų portretai“
Tauragnų krašto muziejus pristato naują Rimvydo Kviklio tapybos darbų parodą „Rabinų portretai“. Anot autoriaus, tai pirmoji tokio pobūdžio paroda, nors tapytojas judaizmo tema yra nutapęs daugiau nei šimtą portretų.
Parodoje pamatysite ir Tauragnų, Užpalių, kitų šalių apylinkėse gyvenusių rabinų portretus. Šie ekspresionistiniai paveikslai parodoje tarsi atgyja, įžengęs į ekspozicijų salę, pakliūni į kitą laikmetį, iš naujo skaitai žydų gyvenimo istorijas.
2020-ieji metai paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, tad kviečiame paminėti šiuos metus ir aplankyti tikrai nepaprastą parodą!
Tauragnų krašto muziejuje (A. Musteikio g. 29, Tauragnai, Utenos r.) veiks iki spalio 20 d.
Boris Taskov: „In Out and Around“
Kovo 17 dieną Jordanijos Vyriausybė aktyvavo karo padėties įstatymą. Amano gyventojai buvo užrakinti namuose su viso pasaulio laiku savo rankose. Daugelis nežinojo, ką su juo daryti. Tyla gatvėse buvo bauginanti. Vidiniai kiemeliai, namų stogai ir užslėpti kampeliai virto žmones jungiančiomis vietomis. Iš mečečių skambančios maldos, vienas kitas praeivis tolumoje bei „Rolex” karūna virš miesto priminė žmonėms, kad laikas sukasi ratu ir, kad vieną dieną gyvenimas grįš į senas vėžes. Beliko tik laukti… – parodą anonsuoja autorius, fotografijas sukūres priverstinio karantinavimo salygomis Amane.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 / Stiklių g. 4) veiks iki spalio 10 d.
Vygantas Paukštė: „Tapyba“
Naujausiuose Vyganto Paukštės tapybos darbuose prasidėjo rimtas „senųjų“, arba įprastų jo tapybos herojų, motyvų ir temų sambrūzdis. Viena vertus, pats menininkas skatina šiuos kūrybinius neramumus, retrospektyviai besižvalgydamas po savo tapybos lauką, netikėtai įtraukdamas kažką iš savo ankstyviausios kūrybos – tarkime, hiperrealistinius ar tikroviškus elementus. Kartu atrodo, kad ir pati tapyba, kaip komunikacijos forma, pastarųjų kelerių metų V. Paukštės drobėse ima byloti apie kur kas niūresnį, nebe romantiškai – ironišką, o greičiau – groteskišką ir neramų pasaulį.
VDA galerijoje Akademija (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Henrik B. Andersen: „Space and emergence – a kind of space“
Henrikas B. Andersenas savo parodoje pristatys naujausias, specialiai galerijai „VARTAI“, sukurtus meno kūrinius. Andersenas pateiks naujų skulptūrų ir piešinių seriją, sujungiančią natūralių ir dirbtinių sričių elementus, medžiagas ir techniką. Meno kūriniai nurodo erdvės ir kūno santykį, kurį 60-ųjų dešimtmečio amerikiečiai minimalistai ir konceptualūs menininkai naudojo savo praktikoje. Andersenas mano, kad jo darbai yra mišrūs procesai, kai technologijos susilieja su organinėmis tęstinio tapsmo metu.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
Dag Erik Elgin: „In Absentia: La Collection Moderne (Ciurlionis)“
Dagas Erikas Elginas savo parodoje pristatys tapybos ciklą, kuriame jis pateikia didesnius nei oroginalai paveikslus, tačiau su tiksliai nukopijuotais šriftais ir originalia paviršiaus spalva. Paroda yra duoklė Čiurlionio pripažinimui.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
Tomas Daukša: „It Was Around Eleven O’clock At Night“
Parodoje menininkas pristatys naujausius skulptūrinius objektus iš sniego žmonių (bigfutų) serijos. Tai kelerius metus T. Daukšos vykdomo tyrimo dalis, apimanti sniego žmonių figūrėles ir jų atsiradimo istoriją. Menininkas siūlo dvi figūrėlių atsiradimo versijas. Pagal pirmąją, statulėlės buvo rastos asmens, tikinčio, kad jas padarė ir paliko sniego žmogus. Jis pradėjo mainyti figūrėles į maistą ir taip sukaupė nemažą įvairių dydžių ir spalvų bigfutų kolekciją, kurios dalis ir eksponuojama parodoje. Antroji skulptūrėlių kilmės versija teigia, kad menininkas pats kuria objektus, bet sako gavęs juos iš asmens, tvirtinančio jog jie buvo padovanoti sniego žmogaus. Taigi menininkas prisistato kartu ir kaip šių artefaktų autorius, ir kaip tarpininkas tarp žiūrovo ir skulptūrėles sukūrusios paslaptingos būtybės.
„The Rooster Gallery“ (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 9 d.
Dalia Juodakytė: „Hedonisto užrašai. XI XII“
Tai paroda-pasakojimas, kurį sudaro Dovydo Tylos kūrybinių fragmentų visuma iš laikotarpio tarp įvykio ir jo užrašymo dienoraštyje. Lapkričio 12-ąją buvo parašytas tekstas apie prieš ketverius metus įvykusią skaudžią netektį. Kaip ir visos netektys, ši atnešė daug nemalonių išgyvenimų, tačiau taip pat įkvėpė sukurti kai ką gražaus. Parodoje bus pristatyta Dovydo filmuota medžiaga, jo piešiniai-prisiminimai, jam priklausantys daiktai ir paties Dovydo atvaizdai. Turėsime galimybę pažvelgti į šios paslaptingos asmenybės išorę ir vidų bei pasimėgauti jo siūlomomis gyvenimo matymo strategijomis.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki spalio 17 d.
„Dalelių skilimas“
Paroda „Dalelių skilimas“ siekia kalbėti apie Astravo ir Černobylio atomines elektrines supančius kultūrinius kontekstus ir jų sąsajas su globalia branduolinės energetikos ciklo infrastruktūra – nuo gamtinių žaliavų gavybos iki atliekų tvarkymo.
Branduolinė technologija buvo neatskiriama Šaltojo karo estetikos dalis. Atominės bombos poveikio mastelis ir baimė formavo hipnotizuojantį, grėsmingą ir kartu didingą jos įvaizdį, aukštinantį modernaus mokslo ir technologijų galybę. Tuo tarpu šio tūkstantmečio pradžioje imta daugiau dėmesio skirti branduolinei taršai – branduolinių bandymų, urano kasybos ir kolonijinės eksploatacijos paveiktos kasdienybės liudijimams bei radioaktyvių atliekų keliamiems pavojams. Visa tai stipriai pakeitė ir menininkų požiūrį į senąją ir naujai kuriamą branduolinę estetiką.
Šiuolaikinio meno centre ir Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje veiks iki spalio 25 d.
„JCDecaux premija“
Tai jau penktoji „JCDecaux premija“ paroda iš Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ 2016 m. įsteigto kasmetinių parodų ciklo. Juo siekiama skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. „JCDecaux“ įsteigta vienkartinė premija tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą. „JCDecaux premijos“ parodų dalyviai kasmet išrenkami atviro kvietimo būdu. Iš visų gautų pasiūlymų parodos kuratoriai atrenka 5 projektus, iš kurių formuojama konceptuali grupinė ekspozicija.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.
Vladas Daškevičius: „50 raportų“
Kūriniai su užkoduotomis Vlado Daškevičiaus gyvenimo istorijomis bus pristatyti retrospektyvinėje tekstilės parodoje „50 raportų“. Joje eksponuojami kūriniai yra išausti nykstančiomis audimo technologijomis – horizontaliuoju audimo būdu, ir šių technologijų interpretacijomis. Parodos metu menininkas kvies lankytojus kartu austi nytinėmis staklėmis ir nusiausti sau kūrinį – raportą savo gyvenimo audinyje.
VDA Vilniaus fakulteto Naujųjų rūmų Šachmatinėje salėje (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 22 d.
„Kūnas. Aprengti, išardyti“
Parodoje pristatomi Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros studentų (ir alumnų) kūriniai. Čia analizuojamas santykis su kūnu, kuris atskleidžiamas per specialybinį dualizmą – galimybė taikyti (atliepti racionalius funkcinius poreikius) arba priešingai – funkciją paneigti. Funkcijos ir anti funkcijos dilema, per santyki su žmogaus kūnu, skleidžiasi visoje parodoje. Viena vertus pristatomi labai racionalūs audinių dizaino sprendimai, kurie taikomi aprangoje ar interjere, kita vertus jaunieji kūrėjai elgiasi priešingai – įprastinę kūno „aprengimo“ funkciją – bando paneigti, primindami, kad rūbas yra ir istorijų liudininkas, o žmogaus kūnas gali būti vaikščiojanti reklama, protesto įrankis, gyvoji skulptūra…
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
17-osios tarptautinės teatro plakatų bienalės paroda iš Žešuvo (Lenkija)
Plakatų kūrėjai – profesionalai, grafinio dizaino entuziastai, kurie žaidžia savo kūrybiškumu, stebina įdomiomis kompozicijomis, šriftais ir spalvomis. Joje dalyvauja tiek jauni, pradedantys menininkai, tiek vyresni, pripažinti kūrėjai. Pasak ilgamečio tarptautinės bienalės kuratoriaus Krzysztof Motykos, daugiau nei trisdešimt metų Wandos Siemaszkowos teatras yra šios bienalės organizatorius. Per šiuos trisdešimt metų pasikeitė pasaulis, pasikeitė sąmonė, pasikeitė mados ir meno tendencijos bei spausdinimo technologijos. Tai turėjo įtakos ir reklamos sričiai. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo įkurta lenkų plakato mokykla, kuri su Japonijos ir Šveicarijos plakato mokyklomis formavo, keitė, puoselėjo šią meno sritį. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje atsirado naujos technologijos, atsirado galimybė spausdinti kelias plakato kopijas, plakato kūrėjas neprivalėjo derinti, tartis ar patvirtinti plakato maketą su teatro režisieriumi.
Vilniaus dailės akademijos Baltajame koridoriuje (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki spalio 1 d.
Vytautas Kasiulis (1918–1995): „Metamorfozės“
Parodoje eksponuojama Martyno Tinfavičiaus kolekcija, surinkta per dvidešimt pastarųjų metų, įsigyjant Vytauto Kasiulio kūrinius iš tarptautinių aukcionų bei privačios dailininko sūnaus Vytauto Victoro Kasiulio kolekcijos. Parodoje eksponuojami originalūs, atpažįstamo braižo kūriniai, sukurti XX a.6–8 deš. laikotarpiu. V. Kasiuliui būdinga stilistinė maniera pasižymi rafinuotais spalvų sąskambiais, žėrinčiu koloritu, lengva formų stilizacija. Anot dailininko kūrybos tyrinėtojos Laimos Bialopetravičienės: „Dailininkas tobulino dar jaunystės laikais atrastą savitą formos tapymo metodą, kai vaizdas savo struktūra primena negatyvą, iškylantį iš tamsesnio fono šviesių potėpių blyksniais“. Dailininkas dirbo daugybėje sričių: tapė aliejumi, guašu, akvarele, pastele, piešė ir iliustravo, kūrė litografijas ir linoraižinius.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki spalio 10 d.
Remigijus Treigys: „(Ne)matomas Vilnius“
Tamsa – šio fotografo objektas ir įrankis. Priešingas fotografijos – rašymo šviesa – tikslui. Treigys rašo tamsa, kad nuo objektų jį atskirtų jos (kaip anksčiau – ribulių, dulkių) prisodrintas oras. Tamsa smelkiasi į akis, trukdo ką nors įžiūrėti. Bet fotografas yra sakęs, kad jam „įdomu būti tamsoje: kuo ilgiau sėdi, tuo daugiau pamatai“. Tad ir dabar jis fotografuoja Vilnių užsibūdamas taip ilgai, kad mums kasdieniškos gatvės atsiveria lyg požemiai, kur vaidenasi ir beveik niekas neužeina. Toks dvilypis Vilnius matomas tik Treigiui, kurį vilioja „ta nematomoji pusė: kas už kadro“. Jo išgauta tamsa dengia miesto kūną kaip patirties nebuvimo tarpas, per kurį sunku prasibrauti. Todėl Vilnius lieka užgintas šiam pašaliniam stebėtojui, pasislėpusiam užkulisiuose kartu su šventųjų, knygelių, lempų butaforija, nepanaudota šios dienos spektakliui.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Aurelija Maknytė: „Gamtos kabinetai“
Artėjančios klimato katastrofos nuojauta skatina suabejoti homo sapiens „prigimtine“ teise pajungti gamtą savo poreikiams. Bebrų ir kitų mažiau matomų gyvūnų įpročius stebinti menininkė Aurelija Maknytė siūlo pažvelgti iš jų perspektyvos. Tarsi gamtos muziejaus ekspozicija, bet kartu ir „kenkėjų“ invazija į centrinį miesto statinį išryškins žinojimo, galios santykių ir estetikos reliatyvumą. Vilniaus rotušė – labai tinkama vieta, nes čia menas ypač dažnai susiduria su politika. Tai ji dažnai lemia, kuriai rūšiai išlikti, kuriai išnykti. Klasicistinėse Rotušės erdvėse atsiradę gamtiniai objektai megs dialogą su griežtomis architektūros linijomis, natūra diskutuos su kultūra, ragins žiūrovą patirti ir atpažinti.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki spalio 19 d.
Saulė Damaševičienė: „Varis, skambantis sutartinių ritmu“
„Nesu profesionali kūrėja, bet kūryba – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Išdrįsau pasidalinti su jumis tuo, ką darau. Tai mano pirmoji paroda. Kodėl tokia tema? Gal todėl, kad man svarbios mano ir mano tautos šaknys. Liaudies dainų melodijos ir jų struktūros šimtmečius išliko lietuvių sąmonėje. Jos persipynusios su ornamentais, ženklais ir spalvomis, kurias matome liaudies audinių, juostų raštuose ar baldų puošyboje. Mano kalinėtos varinės segės gimė įkvėptos liaudies dainų melodijų ir tekstų. Tęsiu šią temą, jungdama atskirus elementus į grupines kompozicijas. Tai nėra senojo liaudies meno pavyzdžiai ar kopijos, o tik to meno atspindžiai ir atgarsiai, asmeninės mano refleksijos, po taškelį nutūpusios ant vario ir jį prakalbinusios.“ (Parodos autorė Saulė Damaševičienė)
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo gatvė, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
Kristina Kinderienė: „Molis. Pastelės. Pieštukai“
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“
90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
Utenos kultūros centre veiks iki rugsėjo 30 d.
Simonas Gutauskas: „Šviesa. Šešėlis. Atspindys“
Simono Gutausko parodos pavadinimas taikliai apibūdina ne tik 2019–2020 metais sukurtų tapybos darbų ciklus, bet ir teikia nuorodą į svarbiausius dailininko kūrybos principus. Šviesa. Kaip žinia, šviesa vitraže yra svarbiausia meninės raiškos priemonė – spalvoms ji suteikia gyvybės, mistinės jėgos, pakylėja jausmus. Šešėlis, kaip šviesos antonimas dailininko tapyboje taip pat nėra tik plastinės raiškos priemonė. Jis padeda atskleisti prasminę kūrinio idėją: būties ir nebūties, gėrio ir blogio, mažoro ir minoro priešpriešą. Atspindžiai. Jų yra visuose Simono Gutausko paveiksluose. Atspindžiai paslaptingai mirguliuoja ne tik vandens paviršiuose, barokiniuose debesyse, bet ir autoriaus sielos peizažuose. Šiuose atspindžiuose jis regi Kūrėjo buvimą.
LDS Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Monika Žaltė: „Geros kloties“
Likimą galima pakloti – gerai ar blogai, nežinia. Kelią į ateitį paruošia ir paslepia audinys, kuris Monikai Žaltauskaitei-Grašienei yra kūrybos medžiaga. Tekstilės faktūros, storis, minkštumas ir klostės suvilioja paviršiais, užaštrina pojūčius. Tiesa lieka kažkur ten, nematoma, neprieinama, tik įsivaizduojama. Šiai menininkei smagu suformuoti klostę kaip pauzę vaizduotei. Jos drapanos ir draperijos yra užuominos į socialinį audinio statusą, į žinomas meno, religijos, literatūros ir mitų figūras. Menas nieko neišspręs, bet palinkėdama „Geros kloties“ Monika Žaltauskaitė-Grašienė ragina įsivaizduoti, kokias išorės jėgas pasiklojame. Ir kartu pripažįsta, kad tos begalybės neįmanoma suvaldyti. Iš rankų sprūstantis likimo siūlas veda iš labirinto. Bet kur išeisime, jei nėra nei vidaus, nei išorės?
VDA parodų salės „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“
2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki lapkričio 15 d.
Arne Piepke: „Nepažįstamos šalies anekdotai“
Atvirą konkursą KAUNAS PHOTO STAR nuo 2010 m. rengia fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO siekiant išskirti ir pagerbti ateities fotografijos žvaigždes. 17-asis fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO temine prasme planavo švęsti periferiją, provinciją, šalies gelmę, „autbeką“. Tačiau COVID-19 konteksto pasekoje, pakvietė fotografus teikti darbus KAUNAS PHOTO STAR 2020 konkursui tema „Periferinės vizijos“. Buvo laukiami darbai, tyrinėjantys paribius, užribius – tiek čia pat už lango, tiek už sienos, kurią kirtę atrastume erdves, vietas, žemes, periferijas, kurios dažnai lieka matymo pakraščiuose. Su šia tema festivalis KAUNAS PHOTO 2020 metais nori atikreipti dėmesį į tai, kas tapo svarbu, nors iki šiol taip nemanėme.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki spalio 3 d.
„Uždaros teritorijos: Φ langas“
Parodos autoriai ir plenero dalyviai Laima Beržinytė-Gulbinienė, Lina Juškauskaitė, Evgenia Levin, Simonas Baronas, Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, Rimantas Steponavičius, Domantas Umbrasas kūrybine judėjimo ir ritmo seka „123“ žingsniavo per sąmoningus patyrimus, erdvės pajautas. Svarbiausias plenero tikslas: kūrybinio laiko ir erdvės modeliavimas, kurį simboliškai „apglėbia“ lango motyvas. Kuršių nerija yra žmonių puoselėjamas miško ir kopų sodas, tačiau didžioji menininkė čia yra gamta, harmonizuojanti ir padedanti atrasti pusiausvyrą. Plenero dalyviai laisvų asociacijų būdu tyrinėjo saugią ir „uždarą“ Kuršių nerijos teritoriją. Atlikę kūrybinį fotografavimo veiksmą, autoriai atkreipė dėmesį į skirtingus kultūrinius, istorinius, ekologinius, fotografinius kontekstus. Plenero idėjinė pusiausvyra išsidėstė tarp dviejų kūrybinių jėgų – gamtos ir žmogaus.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki lapkričio 15 d.
„Kasdienybė Lietuvos fotografijoje 1963–2013 m.“
Tai vizualinis pasakojimas apie Lietuvos kasdienį gyvenimą, kurio akiratyje per pastarąjį pusšimtį metų atsirasdavo vis kiti dalykai, aktualijos, nuotaikos. Per šį laikotarpį susiformavo trys fotografų kartos, išsiskiriančios savo temomis, braižu, visuomet kalbančios apie savo laikmečio aktualijas. Parodoje kasdienybė transformuojasi į istoriją. Kiekvienas iš šešiolikos šioje parodoje pristatomų fotomenininkų stebi ir fiksuoja kasdienybės ženklus, kurie nuolatos pakeičiami, perkeičiami ir ištrinami. Kasdienybės virsme samprata, kurią susikuriame, tėra abstrakcija, lygiai kaip ir menamos fotografų kartos, kurių kiekviena yra nevienalytė, įvairi savo pasaulio jausenomis, įžvalgomis, potyriais. Tačiau atvaizdams gulant vienas greta kito šios istorinio laiko perskyros tampa reliatyvios. Kasdienybės samprata rodosi tokia paprasta, o pats žodis taip sklandžiai funkcionuoja mūsų kalboje, kad paprašytas apibrėžti jo reikšmę retas ilgėliau susimąstys.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks iki 2021 m. sausio 10 d.
„Baltijos tiltai“
Šių metų bienalės tema – fabula. Nepaisant to, kad tai yra literatūros terminas, parodoje pristatomi kūriniai, kuriuose pasakojimas atsiskleidžia akvarelės priemonėmis arba kuriamas apie akvarelę. Parodos dalyviai savo darbuose atkuria istoriją – tikrą arba pramanytą, jau nutikusią ar dar tik įvyksiančią, jos veikėjus ir aplinką, priežastis ir ryšius, pabaigą arba tęsinio nuojautą. Tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai“ – tai kas dvejus metus rengiama tarptautinė atrankinė-konkursinė paroda ir ją lydintys renginiai: personalinės ir grupinės parodos, konferencija, meistriškumo pamokos, diskusijos ir t.t. Paprastai dalyvauja visų aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusių valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų Šiaurės šalių regionui priskiriamų šalių – Norvegijos, Islandijos, Alandų ir Farerų salų ir kt.) dailininkai akvarelininkai ir kiti profesionalūs menininkai, pateikiantys akvarele sukurtus darbus, arba konceptualiai sąsajas su akvarele pristatantys menininkai.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks iki spalio 18 d.
Aleksandras Vozbinas: „Mano Druskininkai“
Parodoje pristatomi tapytojo Aleksandro Vozbino aliejinės tapybos darbai sukurti 2003–2020 metais Druskininkuose. Savo kūriniuose menininkas kviečia atrasti Druskininkų miesto senąją medinę architektūrą. Lietuvos kurorto Druskininkų medinis architektūros paveldas pasižymi XIX a. pab. – XX a. pr. Europoje plitusios profesionalios kurortų architektūros bruožais bei savitomis regiono etninės statybos tradicijomis. Nemažai medinių pastatų atsirado tarpukariu ir net ankstyvuoju sovietmečiu. Dalis jų iki šiol suteikia miestui savitą charakterį ir prisideda prie miesto medinio architektūros paveldo įvairovės, kuri taip traukia menininką išskirtiniais motyvais. A. Vozbinas ypatingai pamėgęs Čiurlionio namo ir kiemo erdves, čia nutapytas ne vienas peizažas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki lapkričio 18 d.
Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro (Italija): „Cronostasi“
Penkiasdešimties fotografijų serijoje fotomenininkai Chiara Panariti ir Gianfranco Ferraro įamžino gyvenimą Milane pandemijos COVID-19 karantino metu. Balkonuose ir languose išgyventas Milano gyventojų kasdienybės akimirkas fiksavę menininkai teigia, kad projektas „Cronostasi“ daugiausia dėmesio skiria intymiai ir visuotinei atnaujinto laiko suvokimo paieškai. „Stebėdami ir žiūrėdami į žmones nuotraukose, galėjome palyginti savo ir kitų laiką, kuris tapo matavimo vienetu to, kas vyko ir tebevyksta pasaulyje“, – apie savo patirtis pasakoja autoriai.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Aukso vainikas“
Lietuvos nacionalinis kultūros centras 2005 m. įsteigė „Aukso vainiko“ apdovanojimą, kuris skiriamas liaudies meistrams už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją (tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos, pynimo iš vytelių, margučių, sodų, verbų ir kt.) dailę bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus). 2020 metais Šiaulių regiono tautodailės parodoje – konkurse „Aukso vainikas“ dalyvauja 37 autoriai: iš Šiaulių miesto daugiausia – 17 autorių: 4 tapytojai, juostų ir tautinių rūbų audėjos, pirštinių ir riešinių mezgėjos, medžio skulptoriai, odos apdirbimo menininkė, sodų varstytoja. Šiaulių rajoną atstovauja 7 menininkai: keramikas, medžio drožėjai – skulptoriai, grafikos ir karpinių kūrėjos, riešinių mezgėjos. Joniškio 5 tautodailininkai parodoje pristato: tapybos, grafikos, meniškus odos kūrinius ir megztas raštuotas pirštines.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki spalio 1 d.
„Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“
Paroda „Žydų dailininkai tarpukario Rytų ir Centrinėje Europoje“ parengta 1939 m. Rygoje ir Liepojoje vykusios jungtinės Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos žydų dailininkų parodos pagrindu. Parodoje pristatomi žymiausių Latvijos žydų dailininkų – Isoko Frydlenderio (Īzaks Frīdlenders, 1890–1968), Bernardo Danenhiršo (Benhards Dannenhiršs, 1894–1972), Samuelio Haskinso (Samuels Haskins, 1909–1974) ofortų ir graviūrų originalai bei kopijos, Michailo Jo (Mihails Io, 1895–1960), Dovydo Skolniko (Dāvids Skolniks, 1878–1941) tapybos darbai. Šių autorių vardai įrašyti į XX a. Latvijos meno istoriją, o jų darbai saugomi prestižinėje Latvijos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijoje. Parodoje eksponuojami kūriniai pasižymi nuoširdumu, pajaustu nacionaliniu savitumu, išryškina kai kurių menininkų modernizmo paieškas. Plati žanrų įvairovė – peizažai, portretai, natiurmortai, žanriniai ir istoriniai paveikslai, karikatūros.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki lapkričio 1 d.
Antanas Sutkus: „In Memoriam“
1988 m. A. Sutkus pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus. Per keletą metų (daugiausiai 1994–1997 m.) jis sukūrė unikalią portretų seriją, įamžinančią atminimą tų, kurie tapo karo beprotybės kankiniais ir liudytojais. Iš fotografijų žvelgiančios akys pamena Vilniaus ir Kauno getų nerimastingą kasdienybę, tautiečių, artimųjų žudynes, Štuthofą ir kitas mirties stovyklas. „Iškart pastebėjau, kad jų veidai skiriasi, – sako A. Sutkus. – Galbūt ne veidai, bet dvasia. Tai daug iškentusių žmonių dvasia.“ A. Sutkus spėlioja, kaipgi atrodytų Lietuva šiandien, jei jos piliečiai žydai nebūtų nužudyti. Holokaustą jis vadina aukščiausia fašizmo metastazės forma. Fotomenininko nuomone, kalbėjimo apie tai, kaip ir palaikymo bei dėmesio, tiems, kurie išliko gyvi, niekuomet nebus per daug.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki lapkričio 8 d.
„Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“
Parodoje „Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“ eksponuojami 46 kūriniai iš Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomo tapytojo ekspresionisto P. Domšaičio kūrybos rinkinio. Tai vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, XX a. 5–7 dešimtmečiais, pastelės technika sukurti Pietų Afrikos peizažai, figūrinės kompozicijos ir portretai. Didžioji pastelių dalis rodoma pirmą kartą, vos kelios buvo eksponuotos P. Domšaičio tapybos parodoje, kuri 2016 m. vyko Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. P. Domšaičio kūrybos rinkinyje, kurį Lietuvai padovanojo ir Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui saugoti perdavė JAV veikiantis Lietuvių fondas, yra 665 kūriniai. Didžiausią rinkinio dalį sudaro aliejinė tapyba (354 vnt.), tačiau jame yra ir pastelių – net 167 (likusi rinkinio dalis – akvarelės, estampai, piešiniai ir eskizai).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2021 m. sausio 10 d.
Rimos Grigaliūnienės tapybos darbų paroda
Laimos Kiškienės keramikos darbų paroda
Utenos rajono tautodailininkų darbų paroda
„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“
Seniausias kirvis Lietuvoje. Biržų rajone kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad įvyko tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus. Šiandien šis kirvis jau nebeguli 1,5 metro gylyje Parupės kaime, Biržų rajone. Šiandien jis yra pagrindinis Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančios parodos eksponatas.
Senojo arsenalo archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2021 m. sausio 31 d.
Robertas Narkus: „Valdyba“
Roberto Narkaus parodoje pristatomi karantino metu menininko subrandinti kūrybiniai vaisiai – visas galerijos „Vartai“ erdves užimanti žmogaus dydžio fotografijų ir daiktų instaliacija. Iš studijoje surinktų objektų, laidų, virvių, statybinių medžiagų ir meno kūrinių likučių menininkas konstruoja ekspresyvius natiurmortus-avatarus. Galbūt tai – menamos organizacijos, komiteto ar valdybos nariai, pozuojantys korporatyviniam portretui. Savo kūryboje Narkus dažnai įkvėpimo semiasi iš verslo ir startuolių pasaulio. Supriešindamas jame tvyrančią optimizmo ir veržlumo dvasią bei nusivylimo kartėlį, autorius ne tik kuria tragikomiškus performansus, videodarbus ir koliažus, bet taip pat yra ne vienos kultūrinės ir verslo organizacijos įkūrėjas ar tarybos narys. Narkaus darbuose esama daug humoro; tačiau ši ironija labai dviprasmiška – menininkas prisipažįsta pats kartais esąs maištaujantis neoliberalios sistemos sraigtelis.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki spalio 9 d.
Michael Rakowitz: „Sugrįžimas“
Čikagoje gyvenantis Michael Rakowitz yra vienas garsiausių šiuolaikinių menininkų, dirbančių kultūrinio paveldo ir muziejų temomis. Šio Irako kilmės amerikiečių menininko solo paroda Šiuolaikinio meno centre yra jo kūrybos pristatymo Vilniuje pirma dalis. Bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi vėliau šį rudenį Radvilų rūmuose bus pristatyta antra autoriaus paroda.
Parodoje atliepiami Rakowitz kūryboje glūdintys sugrįžimai, pasireiškiantys per atmintį, daugiabalsius pasakojimus, liudijimus, istoriją ir ateities nuojautą. Parodą sudaro trijose ŠMC erdvėse eksponuojami keturi menininko kūriniai, su jautria atida ir humoru plėtojantys migracijos, nostalgijos bei sudėtingų tarpvalstybinių politinių santykių verpetuose atsidūrusius žmonių ir daiktų likimus. Nors menininko analizuojami regionai – Vidurinieji Rytai ir JAV – geografiškai toli nuo Lietuvos, jo kūryboje keliami klausimai aktualūs visur, kur represiniai režimai griovė kultūros artefaktus ir žmonių gyvenimus.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 8 d.
Vytautas Dubauskas: „Atlaidai“
„Simboliška, kad didelė, beveik penkis šimtus kvadratinių metrų užimanti ekspozicija, kuriai darbai sukurti per trejetą pastarųjų metų, atsidaro besibaigiančios vasaros, prasidedančio rudens metu. Ne vienoje Lietuvos bažnyčioje tai atlaidų – švenčių, siejamų su Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimais, „sezonas“. Kaip ir tikrųjų atlaidų atveju, esminė V. Dubausko „Atlaidų“ sąlyga auditorijai – turėti bendrą intenciją, pasiryžimą žiūrėti ir nusiteikimą analizuoti.
V. Dubauskas yra ekspresyvus tapytojas, kalbantis esminėmis tapybinės raiškos kategorijomis – energingais ir nervingais, drobę ar mėgstamą paviršių – popierių apšaudančiais potėpiais, drąsiais ir drastiškais spalvų šuorais, čaižiais jų deriniais. Menininkui būdingas mąstymas serijomis (pjaunančiomis regos bei suvokimo lauką kulkosvaidiškais šuorais), darbas su viena kitą papildančiomis kompozicijomis, kuriose tartum koks Ahasveras klajoja pažįstamus kontūrus įgaunantys siluetai, vizuali abeliariškai nominalistinės universalijos išraiška.“ (Dailėtyrininkas dr. V. Poškus)
VDA parodų salių „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Vaiva Frančiakaitė: „Tarp kitko”
„Be priežasties, be ketinimo – tik tarp kitko. Aš vis stebiu. Kaip prižiūri žydinčius kaulavaisius arba anūkus, kaip žaidžia šachmatais parke. Klausausi praeinančių žeriamus priekaištus gyvenimui, seimui ir orui. Žmonių išraiškos, tonas, gestai tarsi diktuoja istorijas. Visų šių atsitiktinai pamatytų (specialiai ieškotų dairantis), išgirstų momentų niekada nesivarginu tiksliai cituoti – vis tiek neįmanoma nesuklysti. Perdėlioju matytų įvykių eigą, sulieju personažus į vieną, ar vieną išdalinu į kelis – manipuliuoju, bet nesukuriu iš tuščio.“ (Vaiva Frančiakaitė)
Galerijoje „5 MALŪNAI“ (VDA Naujieji Rūmai, Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“
Laisva ir kontroliuojama kūryba. Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, iki Lietuvai tampant nepriklausoma, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas 1978–1985 m. laikotarpis Kauno paveikslų galerijoje, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos. Kai mainais už lojalumą sovietinei valdžiai dailininkams buvo skiriamos dirbtuvės, kūrybiniai užsakymai, kvietimai į plenerus, kūrybines keliones, premijos, buitinės lengvatos. Paroda kviečia analizuoti, kiek visuomenėje yra būtinas ir sveikintinas požiūrių ir gebėjimų lankstumas. Kiek yra toleruojamas gebėjimas prisitaikyti. Kaip prisitaikymas dera su etika, morale, kultūros tradicija ir kokią išliekamąją meninę vertę jis sukuria.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2021 m. sausio 10 d.
„Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu”
būdo skerspjūvis. Šį kartą verčiame mados skiltį ir kviečiame lankytojus pasigrožėti Laikinosios sostinės inteligentijos apdarais ir aksesuarais. Ekspozicijoje taip pat skiriamas dėmesys grožio priemonių industrijai: muilas, kvepalai, pudra, skaistalai ar net priklijuojamos blakstienos – moteriškų kerų atributai, be kurių neapsiėjo dažna tarpukario ponia ar panelė. Daug nedidelių, bet intriguojančių smulkmenų, atrastų Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačiuose rinkiniuose, praskleis kontrastingą tarpukario damų ir džentelmenų grožio ir mados pasaulį, kurį parodoje reikšmingai papildo ir vaizduojamosios dailės kūriniai.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Šabakštyno retro“
Retrospektyvinė Šiaulių dailininkų darbų paroda, skirta Lietuvos dailininkų sąjungos ,,Šiaulių dailininkų organizacijos 50-mečio“ paminėjimui. Šiaulių miesto dailės galerijoje eksponuojami darbai sukurti nuo septintojo dešimtmečio iki šiandienos.
Šiauliuose ilgus metus egzistavo toks „Šabarkštynas“, palikęs ryškų pėdsaką miesto dailės gyvenime. Šis žodis turi savo atsiradimo istoriją, susijęs su konkrečia vietove, dailininkų vardais ir jų veikla. Taigi iš kur jis, tas „Šabarkštynas“?
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 1 d.
Aleksandra Jacovskytė: „Piešiniai / fotografijos“; Elena Nona Zavadskienė: „Tapyba“
Žinoma scenografė, grafikė, fotomenininkė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė Aleksandra Jacovskytė, sukūrusi scenografijų, kostiumų daugybei teatro, operos, baleto spektaklių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, taip pat ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Nuo 1973 m. dalyvauja parodose. Ši paroda – jau ketvirtoji Laiptų galerijoje. Grafikė, tapytoja Elena Nona Zavadskienė, gimusi Odesoje, dirbusi Lietuvos kino studijos meninių filmų grimo dailininke, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja – pirmą kartą galerijoje, tačiau su jos tapyba – žymiausių Lietuvos kultūros žmonių – dailininkų, režisierių, teatro ir kino aktorių, dainininkų portretais jau turėjo progą susipažinti „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalio lankytojai Joniškio Raudonojoje sinagogoje.
Šiaulių miesto kultūros centro ,,Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83) veiks iki spalio 5 d.
„Kalbantis miestas“
Šiaulių miesto istorinių nuotraukų ir tekstų, kuriuos sukūrė Pirmasis literatūrinis hakatonas Lietuvoje! dalyviai. Hakatono dalyviai visą parą (rugpjūčio 22–23 d.) muziejaus erdvėse kūrė tekstus pagal muziejaus specialistų atrinktas archyvines nuotraukas. Nuotraukos apėmė Šiaulių vaizdus nuo 1863-iųjų sukilimo iki šių dienų. Savo tekstais dalyviai ieškojo Šiaulių miesto tapatybės.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki lapkričio 23 d.
„We can be heroes“ / „Būkime herojais“
Projektas „We can be heroes“ / „Būkime herojais“, skirtas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų sukakčiai, – tai visų šių KKKC veiklos metų meno lauko dalyvių: užsienio šalių ir Lietuvos menininkų, kuratorių ir organizatorių, dizainerių, žurnalistų ir kritikų, meno gerbėjų, stebėtojų ir vertintojų, prisidėjusių prie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kūrimo ir tęsiančių KKKC evoliuciją, pokalbis šiandien. „We can be heroes“ per eksponuojamus meno kūrinius simboliškai įvardija kada nors įgyvendintus KKKC projektus, turėjusius įtakos ne tik paties centro vystomoms idėjoms ar ateities vizijoms, bet ir miesto bendruomenei. Projekto devizas išreiškia asmens ir visuomenės, kultūros ir natūros, objektyvumo ir tolerancijos, meno ir politikos bei daugybę kitų binarinių opozicijų, kurias gali įvardinti bet kuris iš mūsų. Pasakojimą projekte patikėta vystyti kiekvienam dalyviui – tiek menininkui, tiek žiūrovui… Kiekvienas jų yra atskaitos taškas, bet kurio menininko kūrinys gali tapti šios ritualinės kelionės laiku pradžia.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki lapkričio 8 d.
„Iš tos operos“
Lankytojai kviečiami netradiciniu būdu pažinti operos pasaulį – atrasti jo užkulisius, geriau pažinti solistus ir iš arti apžiūrėti įspūdingas scenografų Dicko Birdo ir Marijaus Jacovskio dekoracijas, atsiduriant jų viduje. Gerai pažįstamų operų fragmentai atgyja naujais pavidalais, juos papildo multimedijų menininko Rimo Sakalausko projekcijos ir senovine šlapio kolodijaus technika dirbančio fotografo Mindaugo Meškausko ferotipai.
MO muziejuje veiks iki 2021 m. sausio 10 d.
Michel Campeau: „Būti analoginėje fotolaboratorijoje su skaitmenine kamera ir skeneriu“
Monrealyje gyvenančio ir kuriančio menininko Michel Campeau paroda Vilniuje pristato du šiuo metu tęsiamus darbų ciklus – „fotolaboratorija“ ir „menininkų gestikuliacija fotolaboratorijoje“. Abu kūrinių ciklai vystomi pasitelkiant skirtingas kolekcionavimo praktikas: viename iš jų menininkas dirba kaip archyvistas ir tyrėjas, kitame – kaip beišnykstančių kūrybos erdvių klasifikatorius. „Prospekto“ galerijoje atidaromoje parodoje pirmąkart šios dvi darbų serijos sujungiamos į vieną pasakojimą ir erdvinę instaliaciją. Kaip teigia M. Campeau, tai pasakojimas apie vieną gentį, apie technologinius ir civilizacijos procesus, o kartu ir apie atmintį bei pagarbą.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki spalio 3 d.
Dainius Liškevičius: „Susisaistymas su vieta“
Parodoje „Susisaistymas su vieta“ pristatomas naujausias Dainiaus Liškevičiaus projektas – trijų metų laikotarpyje besitęsiantis vyksmas konkrečioje geografinėje vietoje. Ši vieta, sodybvietė (vienkiemis) apsupta dar vis egzistuojančių miškų plotų, sukuriančių atskirtumo jausmą, postapokaliptinę salos iliuziją, simuliuoja fizinį pabėgimą ar iliuzinį sulėtėjimą. Parodoje pristatomi objektai, fotografijos ir piešiniai reprezentuoja keletą atskirų besirutuliojančių gyvenimiškų istorijų, kurios susiveda į vientisą parodos naratyvą. Veiksmas vystosi remiantis konkrečiomis asmeninėmis istorijomis, stengiantis suderinti sunkią nors ir relaksuojančią buitį bei kūrybines veiksmo apraiškas, taip ieškant sąlyčio su šia vieta, kaip neišvengiama kosmine lemtimi.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 10 d.
„Šmėklų miškas“
Parodoje „Šmėklų miškas“ (angl. The Spectral Forest) pristatomi ir nauji, ir anksčiau sukurti darbai, kviečiantys pasivaikščioti po užburtą mišką – idėją, paremtą šventųjų girių reikšme Baltijos regione, taip pat naikinimo ir kultivavimo, perkėlimo bei iškeldinimo Kuršių nerijoje istorija. Parodos pavadinimas užsimena ne tik apie šmėklas, vaiduoklius ir dvasias (angl. spectre – šmėkla, pamėklė), tradiciškai gyvenančius miške, bet ir apie spektrą (angl. spectrum) – būseną, neapribotą atskirų verčių rinkiniu. Tokiu būdu paroda akcentuoja tęstinumą, takumą ir laidumą kaip priešpriešą siauroms dvinarėms kategorijoms ir priešinančiai kalbai, vis labiau dominuojančiai politiniame klimate.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje veiks iki lapkričio 8 d.
Mark Mäetamm: „Seksas, Mirtis ir Jezusmarija“
Galerija „Meno parkas“ pristato Marko Mäetamm parodą, apimančia visą galerijos erdvę, o nagrinėjama tematika – plačią kaip horizontas – nuo sekso iki mirties – priešingų polių, ir viso to keisto, galbūt, betikslio ir desperatiško gyvasties krebždėjimo tarp jų. Vaizduoja visą pasaulį, nežinia, plokščią ar apvalų, bet čia tavęs niekas nepuola gelbėti, paliktas lagaminas – būtinai susprogsta, o priešinga lytis yra tiek pat patraukli, kiek ir gąsdinanti (beveik kaip atviras kosmosas). Visa tai visai (ne)juokinga. Ši gausa suplūsta į vieną subjektyvią sąmonę; jos dėmesys atsitraukęs – be emocijų ir galimybės įsikišti, tiesiog leidžia pasauliui suktis – komiškam, tragiškam, provokuojančiam. Minimalistiškuose kūriniuose teksto punktyru autorius įvardija savo būvį, vysto dialogų ir istorijų fragmentus, bet niekada neatskleidžia aplinkybių, žiūrovas jas laisvas susikurti pats. Siužetai, kur autorius prabyla skausmingai atvirai, pasirodo esą universalūs ir dažnam dilgteli viduje atpažinimu.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki spalio 2 d.
„Kaunas Photo Star“
17-asis fotomeno festivalis „KAUNAS PHOTO“ 2020 metais temine prasme planavo švęsti periferiją, provinciją, šalies gelmę, „autbeką“. Tačiau COVID-19 kontekste „KAUNAS PHOTO STAR 2020“ konkursui pakvietė fotografus teikti darbus tema „Periferinės vizijos“ ir laukė jų, tyrinėjančių paribius, užribius – tiek čia pat už lango, tiek už sienos, kurią kirtę atrastume erdves, vietas, žemes, periferijas, kurios dažnai lieka matymo pakraščiuose. Tradiciniu tapęs, jau dešimtasis „KAUNAS PHOTO STAR“ konkursas sulaukė fotografų susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Konkursui pateikta 170 fotografijų serijų, kurių fotografai – iš 38 pasaulio šalių. Gauta darbų iš tolimų šalių – Japonijos, Taivano, Australijos, Brazilijos, Čilės. Tačiau organizatorius labiausiai nudžiugino tai, kad Lietuvos fotografai, pateikę konkursui 19 serijų, buvo vieni iš aktyviausių konkurso dalyvių. Tai pirmas kartas per dešimtmetę „KAUNAS PHOTO STAR“ istoriją, kuomet lietuvių fotografai sudarė didžiausią dalyvių grupę.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki spalio 3 d.
Jonas Arčikauskas: „Kėslai ir ketinimai“
Daugiau nei keturiasdešimt metų menininkas dirba įvairiuose teatruose, kuria scenovaizdžius, kostiumus, grimą, video instaliacijas, plakatus teatro spektakliams bei kinui, režisuoja, rašo libretus. Būdamas vienas pirmųjų scenografų Lietuvoje, besinaudojančių eklektikos teikiamomis galimybėmis, jis nevengia provokuoti, savo kūriniuose naudoja deformacijas, įvairių stilių derinius, lengvai transformuojamas formas, kas suteikia jo kūriniams interaktyvumo. Konceptualiems Jono Arčikausko scenovaizdžiams būdingos netikėtos, gyvenimiško analogo neturinčios formos, lakoniška minčių raiška, mėginimas kalbėti apie gyvenimą jo neimituojant. Dailininkas kuria netikėtų formų kostiumus – jų sudėtingų formų konstrukcijos, transformuojamos spektaklio metu, padeda scenoje sukurti „gyvus“ scenovaizdžius. Menininkui ne kartą buvo patikėtas reikšmingų valstybinių renginių meninės koncepcijos kūrimas bei įgyvendinimas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje, V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai), veiks iki spalio 10 d.
„Pro V. B. prizmę: Lino Jusionio tapyba“
Jusionio kūrybą įkvepia kino filmai, tačiau jo darbuose aktyvus veiksmas visuomet lieka „už kadro“. Menininkui svarbu sukurti įtampos ir laukimo atmosferą. Jo paveikslai dažnai priartėja prie abstrakcijos – peizažai ar architektūros fragmentai perteikiami grynomis geometrinėmis formomis. Žiūrėdami videomedžiagą atkreipkite dėmesį į dailininko kruopštumą: centimetrų tikslumu jis apskaičiuoja proporcijas, kantriai ieško geriausio spalvų derinio. Tad kiekvienas elementas paveiksle yra reikšmingas ir padeda įminti dailininko sumanytą rebusą.
MO muziejuje veiks iki lapkričio 30 d.
Ina Budrytė: „Sapnai kiekvienai dienai“
Parodai buvo atrinkta net 90 tapybos ant popieriaus darbų ir visą pluoštą nedidelių piešinių eskizų, sukurtų 1990–2020 m. periodu. Tapymas ir piešimas ant popieriaus Budrytei svarbūs kaip subtilus ir tuo pat metu ekspresyvus veiksmas. Išsaugodama privatumo intymumą, menininkė gali puoselėti keistuoliškumą ir drąsiai leistis tyrinėti paslaptingą gyvenimą niekieno žemėje, tarp realybės ir vaizduotės. Šiame „lygiagrečiame gyvenime“ prie kai kurių siužetų ir motyvų Budrytė ne kartą sugrįžta. Todėl ekspozicijai pasirinktas ne chronologinis, bet teminis principas. Autorė kūrinius sugrupavo į aštuonis atvirus ciklus, kurie gali būti pratęsiami ir papildomi. Budrytė čia nevysto nuoseklaus linijinio pasakojimo, kaip ir nekuria to paties motyvo variacijų. Visi šie ciklai – tarsi novelės be pradžios ir pabaigos, dienoraščiai vaizdais-rebusais.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51, Vilnius) vyks iki spalio 4 d.
Adelė Bražėnaitė ir Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė: „Mūsų Lietuva”
Parodai, skirtai Tautodailės metams paminėti, atrinkta per 50 tautodailininkių darbų, tarp kurių nemažai kūrinių, atliktų seniausia ir populiariausia Lietuvoje medžio raižymo technika, taip pat lino raižinių. Tai paroda apie tradiciją, – vienos šeimos kartų kūrybinės veiklos tęstinumą, tvarios šeimos tradiciją, liaudies grafikos puoselėjimą. Parodoje pristatomi kūriniai kalba autorių interpretuojamais religiniais ikonografiniais siužetais, liaudies grafikai charakteringomis socialinėmis temomis, pasakų iliustracijomis. Simboliška ir prasminga, kad paroda „Mūsų Lietuva” atidaroma Pauliaus Galaunės namuose, žmogaus, liaudies meną laikiusio „neišsemiamu turtu lietuvių tautos istorijai pagilinti, tautos kūrybinei sielai pažinti”, profesoriaus, ilgus metus rinkusio ir tyrinėjusio lietuvių liaudies meną.
A. ir P. Galaunių namuose Kaune vyks iki spalio 10 d.
Aneta Tamulienė: „Būviai“
„Tapyba mano gyvenime atsirado iš meilės gražiai ir jaukiai aplinkai. Visada žavėjausi interjerais, kuriuose sienos ne tuščios, o užpildytos vienu ar keliais paveikslais. Matau juose didelę jėgą ir energiją. Mano tapyba – tai abstrakcijos, dažnai gana ryškios, nes mėgstu spalvas, pozityvumą ir tikiu, kad gyvenimas turi džiuginti. Tapyba man yra hobis, kuris įtraukia vis stipriau. Tai mano poilsis ir ramybės laikas. Tai džiuginančios kūrybos akimirkos, kai leidžiu sau tiesiog „būti”. (Aneta Tamulienė)
Gelgaudiškio dvare (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 29 d.
„Gintarinis žaltys“
„Gintarinis žaltys“ – tai nacionalinis laukinės gamtos fotografijų konkursas, rengiamas nuo 2010 m. Konkurso tikslas – sutelkti Lietuvos gamtos fotografus ir jų klubus, puoselėti gamtos fotografų etikos normas ir skatinti visuomenę pažinti Lietuvos laukinę gamtą nedarant jai žalos. Daugelyje Vakarų Europos šalių tokie konkursai turi ne vieną dešimtmetį puoselėjamas tradicijas. Atrinktų geriausių fotografijų parodos nuolat keliauja po Lietuvą, bylodamos žiūrovui apie nuostabią, turtingą, įdomią, spalvingą ir daugelio vis dar nepažintą mūsų krašto gamtą.
Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki rugsėjo 30 d.
Jolita Levčenkienė: „Jausmingas judesio švelnumas”
Antanas Sutkus: „Sveikinimai iš XX amžiaus“
„Sveikinimai iš XX amžiaus“ – taip savo albumus mėgsta pasirašinėti Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus (g. 1939). Tokiu pat pavadinimu pavadinta ir autoriaus kūrinių paroda, kuri šį kartą išsiskiria iki šiol dar nematytų ir naujų fotografijų gausa. Su fotografijos archyvu daugiau nei dvidešimt metų dirbantis A. Sutkus sako, kad ten iki šiol aptinka pamirštų momentų, daug paveikių vaizdų iš praeities. Šie darbai – tai ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones.
Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) veiks iki lapkričio 22 d.
„Kryžių Lietuva“
Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Jie kryžius statė pagerbdami mirusiuosius, ieškodami dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai. Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Kryžiais siekiama permaldauti Dangų, užgriuvus netektims, nelaimėms, ligoms. Tikima, kad kryžius – tai galinga apsauga nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, emidemijų. Jau statant kryžių prasideda ritualai. Pirmiausia jis pašventinamas. Nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepagarbintų tokio kryžiaus, nes tai didelė nuodėmė. Čia eksponuojama ir itin reta koplytėlė, padaryta medžio rąsto, vadinamo baubliu. Šio ąžuolinio tuščiavidurio rąsto vidus buvo išbalintas, ertmės – dailiai užkamšytos moliu: čia stovėjo šventojo skulptūrėlė. Lietuviška krikščioniškoji tradicija baublyje įkurdinti šventąjį siekia pagoniškas šaknis, kai tuščiaviduris seno ąžuolo kamienas buvo garbinamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kiemelyje veiks iki gruodžio 31 d.
„Archaika“
Šios parodos tikslas – atverti duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau 12 000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų. Parodos tema „Archaika“ aiškiai nusako atrankos kriterijus: čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, kurie virsta seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir lino raižiniuose“
Parodoje pristatomi XVIII–XX a. lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio ir lino raižiniai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Visų eksponuojamų raižinių išeities taškas ‒ žodis, istorija, pasakojimas. Kita parodos dalis ‒ lietuvių literatūros ir tautosakos vaizdinės interpretacijos XX a. profesionalių autorių ir vieno talentingiausių Lietuvos tautodailininkų grafikų R. Krasninkevičiaus raižiniuose. Nors šių raižinių siužetai pasakoja jau visai kito pobūdžio istorijas, nei XVIII–XIX a. religinė liaudies grafika, stilistiškai jie dažnai pastarosios paveikti.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki spalio 18 d.
Ferdinandas Ruščicas: „Auksinis kambarys“
Gyvendamas Vilniuje, Ferdinandas Ruščicas sukūrė pastelę intriguojančiu pavadinimu „Auksinis kambarys“, kurioje pavaizdavo savo nuomojamo buto Užupio g. 24 interjerą. Pastelėje neryškiai, tarsi per miglą, brėžiami daiktų pavidalai, o pro langus sklinda viską nustelbianti šviesa. Šiais metais minint dailininko 150 metų jubiliejų kilo sumanymas kaip trumpalaikę intervenciją nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje „atkurti“ simbolinį Ruščico auksinį kambarį. Tai dailininko vilnietiškoms patirtims skirta erdvė, kurioje garsius tapytojo peizažus keičia su Vilniumi susiję kūriniai ir dokumentai – nuo Tadui Vrublevskiui dedikuotos atvirutės, labdaros renginių plakatų ar knygos dizaino pavyzdžių iki paauksuotų Vilniaus universiteto insignijų ir trapių karališkų palaikų atvaizdų. Įsivaizduojamame auksiniame kambaryje susipina Ruščico moderni europietiška patirtis ir bajoriška savimonė, meilė miestui ir konfliktiškas patriotizmas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki gruodžio 23 d.
Petras Kalpokas: „Gamtos vizijos: etiudai ir akvarelės“
Petras Kalpokas (1980-1945) – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, pedagogas, freskų kūrėjas, scenografas. Etiudai Kalpokui buvo svarbi kūrybinio proceso dalis. Tai ne eskizai, o savarankiški kūriniai – meninė minties reiškimo forma. Dailininkas pats labai vertino etiudus ir eksponuodavo juos parodose greta paveikslų. 1928 metų Kalpoko kūrybos parodoje etiudai sudarė net trečdalį tapybos ekspozicijos. Pasirašinėdavo tik geriausius, jo požiūriu labiausiai pavykusius. Kartais etiudai meniškai įspūdingesni už paveikslus, praradusius betarpišką emocionalumą ir vaizdo įtaigą. Etiudų svarbą Kalpokas suvokė dar studijų metais, kai pradėjo tapyti paveikslus pagal atsivežtus iš Lietuvos eskizus.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki spalio 11 d.
„Pajūrio akmens amžius“
Paroda suteiks lankytojams unikalią galimybę susipažinti su tūkstantmečius menančiu pajūryje gyvenusių medžiotojų ir žvejų palikimu. Į pajūrį, kur ir buvo rasti, grįžta vieni įstabiausių Lietuvos archeologinių radinių. Tarp jų – ir 5 tūkstančius metų skaičiuojanti apeiginė lazda su briedės galva. Kuršių nerijos istorijos muziejuje įsikūrusioje kilnojamojoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje lankytojams pristatoma žemės sluoksniuose išsaugota pajūrio akmens amžiaus gyventojų kasdienybė: ūkinės veiklos įrankiai, su tikėjimais ir estetiniais protėvių poreikiais susiję amuletai iš žvėrių dantų, patys seniausi Lietuvoje dailės siužetai ant puodų sienelių, mažosios antropomorfinės ir zoomorfinės dailės plastika, sukurta iš kaulo, rago ir gintaro. Tarp beveik 200 eksponatų pristatomi ir specifiniai, tik šiam kraštui būdingi akmens amžiaus archeologiniai radiniai.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23 a, Palanga) veiks iki spalio 18 d.
„Kauno (ne)laikinumai“
Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki lapkričio 15 d.
„Laukinės sielos: Baltijos šalių simbolizmo dailė“
Šio meninio judėjimo temos – mitologija, folkloras, fantazija, sapnų ir vizijų pasaulis, dekadansas – atsispindi tokių Lietuvos simbolizmo klasikų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Kalpokas, Ferdinandas Ruščicas, Adomas Varnas, Antanas Žmuidzinavičius, Latvijos menininkų Janio Rozentālio, Vilhelmo Purvīčio, Estijos kūrėjų Kristjano Raudo ir Konrado Vilhelmo Mägio ir kitų kūriniuose. Parodai iš viso atrinkti 133 kūriniai (tarp jų 46 iš Lietuvos): tapyba, grafika, pastelės, piešiniai, skulptūra. Parodos koncepcijos autorius R. Rapetti – žymus Europos simbolizmo tyrinėtojas, monografijos Simbolizmas (Le Symbolisme, Paris: Flammarion, 2005) autorius, domėjęsis ir Baltijos šalių menu. Pasak jo, „paroda atskleis įdomią įtakų ir pasipriešinimo joms sąveiką: susipažinę su kosmopolitine Europos kultūra ir panaudodami savo tradicinės kultūros, folkloro ir retorikos elementus, Baltijos šalių menininkai išplėtojo savitas, jų šalių intelektinius kontekstus atspindinčias kūrybines raiškas“.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki spalio 11 d.
„Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“
Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama daugiau kaip 80 originalių artefaktų iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinio. Galima susipažinti su šios žemės istorija ir kultūra – nuo akmens ir bronzos amžių iki nesenų įvykių revoliuciniame Maidane. Ikirašytinę Ukrainos istoriją pristato Tripolės kultūros antropomorfinės plastikos pavyzdžiai, bronzos epochos unikalus kalendorius, pirmųjų istoriškai užfiksuotų tautų, gyvenančių Ukrainos teritorijoje – kimerų, skitų, sarmatų, gotų, hunų, antų – paveldas. Ypatingo dėmesio verti visame pasaulyje žinomi senojo meno šedevrai iš skitų vadų pilkapių. Kijevo Rusios epochai atstovauja plataus spektro archeologiniai radiniai – nuo buitinių daiktų iki juvelyrinių papuošalų ir krikščionių kulto reikmenų, kuriuos pagamino Kijevo Rusios ir Bizantijos meistrai.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki spalio 25 d.
„Didžioji pramonė: „Inkaras“
Paroda, kaip ir „Inkaro“ guminė avalynė, kviečia žingsniuoti mažai pramintu keliu: industrijos istorijoje atrasti naujas spalvas ir prasmes – užmirštas, nubrauktas, išsižadėtas. Parodos eksponatai – unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija, rikiuojasi fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje, sukurtoje „Office De Architectura“ architektų. Šis konvejeris perteikia alternatyvų pasakojimą apie mūsų istoriją ir tapatybę. Pasakojimas sukurtas drauge su buvusiais „Inkaro“ fabriko darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2021 m. balandžio 24 d.
„Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“
Penkioliktąjį gimtadienį švenčianti Istorinė Prezidentūra kviečia į išskirtinę parodą, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Eksponatai dovanos į Istorinę Prezidentūrą atkeliavo iš įvairių asmenų, organizacijų bei vietų: Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų, Europos ir net tolimųjų JAV ir Australijos. Eksponatų muziejus sulaukė ir iš Lietuvos politinio bei visuomenės elito palikuonių: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Prezidento Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Juozevičienės, ilgamečio Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno, teisės profesoriaus Augustino Janulaičio vaikaičio Ramūno Janulaičio, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnaus prof. Vytauto Landsbergio, žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnaus Antano Skaisgirio ir vaikaitės Astos Skaisgirytės-Liauškienės, paskutiniojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro plk. Kazio Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės ir daugelio kitų.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki 2021 m. liepos 6 d.
„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva"
Tarpukario laikais užgimęs, Radiofonas buvo įsikūręs Kaune, Žaliakalnyje. 1928 m. sausio 15 d. studija buvo perkelta į miesto centrą – Laisvės al. 13, o 1933 m. – į S.Daukanto g. 12 (dabar S. Daukanto g. 28A). Sovietmečiu radijas perkeltas į Vilnių ir iki šiol veikia tame pačiame pastate – S. Konarskio g. 49. Pirmaisiais metais Radiofono programa truko vos pusantros valandos, o vėliau vis ilgėjo. Programa buvo labai įvairi: žinios, orų prognozė, paskaitos įvairiomis temomis. Ypatingai didelę reikšmę užėmė muzika. Kauno miesto muziejaus ir LRT bendradarbiavimo dėka svarbus Lietuvos istorijoje įvykis – Kauno Radiofono gimtadienis – įamžintas parodoje „ALIO, ALIO. Kalba Kaunas. Lietuva“. Simboliška, kad ši paroda veikia LRT Kauno redakcijoje, S. Daukanto g. 28A, kurioje radijas veikė nuo 1933 m. ir lemtingąją 1991 m. žiemą. Istorinėje vietoje veikiančioje parodoje galima pamatyti su Radiofono istorija susijusias fotografijas ir dokumentus. Parodoje eksponuojama virš 40 senoviškų iš buvusio Ryšių istorijos muziejaus perimtų radijo aparatų, fone skamba autentiški tarpukario laikų radijo įrašai.
LRT Kauno redakcijoje (S. Daukanto g. 28A) veikia iki gruodžio 31 d.
„Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“
Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas. Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veiks iki lapkričio 14 d.
„Gražiausios Čekijos knygos“
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia paroda, kviečianti pažinti elegantiškai konceptualų čekiškų knygų grožį. Parodoje eksponuojamos mokslinės ir dalykinės, literatūros vaikams, bibliofilinės ir autorinės knygos, taip pat parodų katalogai, meno ir fotografijų albumai, studentų darbai, vadovėliai. Leidiniai šiemet buvo pristatyti tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Kasmetinį knygos meno konkursą rengia Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinį knygos vaizdą, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę ir iliustracijas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki spalio 11 d.
„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus. Tai vainikavo beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidarytoje parodoje sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai. Paroda veikia XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14, kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių. Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veiks iki 2021 m. sausio 3 d.
„Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“
Paroda skirta trims mados šimtmečiams, per kuriuos valdančioji klasė – aristokratija – formavo mados sampratą ir darė įtaką mados raidai. Pirma parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Parodoje pristatoma ir Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Dar viena parodos dalis skirta Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų aprangai. Dalis ekspozicijos skirta Rusijos imperijai, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki gruodžio 15 d.
„Nesusitaikę“
Paroda „Nesusitaikę“ skirta Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti. Pirmoji parodos dalis pristato pasipriešinimo sovietinei okupacijai apraiškas. Tai pogrindyje leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kunigų įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti, už žmogaus teises kovojusi Helsinkio grupė ir drąsiai už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos laisvės lyga. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Laisvėjimas“, pristatoma 1987 m. prasidėjusi Lietuvos Atgimimo istorija, kai per šalį nuvilnijo akcijos už politinių kalinių išlaisvinimą ir krašto ekologiją, sudundėjo „Roko maršas“ ir sugriaudėjo Persitvarkymo Sąjūdžio organizuoti masiniai mitingai, lydėję į valstybingumo atkūrimą – Kovo 11-ąją. Trečioje parodos dalyje „Laisvė“ pasakojama apie pirmus skausmingus ir sunkius, tačiau kartu ir džiugius valstybės pagrindų kūrimo žingsnius, kol buvo pasiekta visiška nepriklausomybė, kai 1993 metų rugpjūtį iš Lietuvos išvyko paskutinis sovietų armijos dalinys.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.
„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“
Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Sveikas, šalies šeimininke! Steigiamajam Seimui – 100“
Nuo pirmojo posėdžio iki paskutinio, sušaukto 1922 m. spalio 6 d., Steigiamasis Seimas išdirbo beveik pustrečių metų (su pertrauka, kai dirbo Mažasis Seimas), per kuriuos buvo sušaukti 257 plenariniai posėdžiai ir priimti įstatymai, turėję stabilizuoti krašto ir žmonių gyvenimą: įtvirtini vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principai, visų krašto gyventojų, nepriklausomai nuo lyties, tautybės ar religijos, lygybė prieš įstatymą, įtvirtintos žmogaus ir piliečio laisvės bei teisės ir kt.
Istorinės LR Prezidentūros sodelyje veiks iki spalio 31 d.
„Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“
Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki 2021 m. birželio 30 d.
