Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 2 lapkričio d. 02:41
Savaitės parodų kalendorius
Lapkritis 2 - 8
„Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“

Paroda skirta nuo 1995 m. veikiančiai Vilniaus dailės akademijos rezidencijai Cité Internationale des Arts (liet. Tarptautinis menų miestelis) Paryžiuje. Per 25 metus šioje Paryžiaus studijoje pabuvojo beveik 200 įvairių sričių lietuvių menininkų ir meno teoretikų, iš jų parodoje dalyvauja 31. Ekspozicijoje rodomi kūriniai buvo sukurti viešint Paryžiuje – pastarieji priklauso rezidavimo laikotarpiui ir yra svarbūs kūrybinėse autorių biografijose. Kita dalis kūrinių šiai parodai buvo sukurti vėliau, iš kitos perspektyvos apmąstant patirtį studijoje.
Parodoje pristatomi gerai Lietuvoje žinomi vyresnės ir jaunesnės kartos menininkai ir teoretikai: Arvydas Šaltenis, Konstantinas Bogdanas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Eglė Ridikaitė ir kt. Dokumentinių filmų kūrėjai Arturas Jevdokimovas ir Julija Matulytė parengė tiesioginę transliaciją nuo Paryžiaus stogų ir sukūrė dokumentinį projektą.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki 2021 m. vasario 21 d. 

Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“

Vytautas Valius (1930–2004) – žymus lietuvių dailininkas, Lietuvos Respublikos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos didžiojo  kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius – buvo universali, kone renesansinė asmenybė: grafikas, knygų iliustruotojas, tapytojas, scenografas, freskų kūrėjas, kompozitorius ir mąstytojas-filosofas. Domėjimasis filosofiniais būties klausimais V. Valių kūryboje kreipė į žmogaus gyvenimo apmąstymus, skatino priešintis visuotiniam chaosui. Menininką žavėjo liaudies dailės, ypač skulptūros, plastinės kalbos paprastumas, taurumas ir vidinė rimtis. Tokia pat santūri, apibendrinta ir įtaigi jo grafinė kūryba, pasižyminti novatoriška forma, daugiasluoksnio vaizdo monumentalumu. Ištobulinta individuali technika leido išgauti įvairialypę lakšto paviršiaus faktūrą, perteikti subtilius susiliejančių spalvų niuansus. Tapybos kūrinių cikluose V. Valiaus prigimties santūrumas įgauna spontaniškumo, skausmingumo. Ekspresyvia modernistine plastine kalba menininkas gvildeno iki šiol aktualias dvasingumo nykimo, visuotinio sumaterialėjimo, kultūros ir meno paminklų išsaugojimo, ekologijos temas, įtaigiai įprasmino kūrybinių ir griaunamųjų žmogaus galių konfliktą.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki gruodžio 4 d.

„Pagoniškos Lietuvos tapytojas Kazimieras Alchimavičius“

Kazimierą Alchimavičių labiausiai išgarsino didelio formato paveikslai, vaizduojantys Lietuvos senovę, ir ypač pagonybės laikų istoriją ir mitologiją („Milda“, „Gedimino laidotuvės“, „Lizdeika su dukterimi Pajauta ant Perkūno šventyklos griuvėsių“, „Margirio mirtis“ ir kt.). Dėl šios priežasties jis dažnai yra vadinamas pagoniškos Lietuvos tapytoju, „tapybos Adomu Mickevičiumi“. Dailininkas tapė monumentalias neoromantines kompozicijas Lietuvos istorijos ir mitologijos temomis, Vilniaus apylinkių, Tatrų ir Pieninų kalnų peizažus, buitines kompozicijas, portretus, sukūrė paveikslų 1863 m. sukilimo ir tremties temomis, paveikslų ir sieninės tapybos kompozicijų bažnyčioms. Dažnai įkvėpimo jis sėmėsi iš poetų romantikų kūrybos, sukūrė 12-os paveikslų ciklą Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ motyvais.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki gruodžio 13 d.

Michael Rakowitz: „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“

Irakiečių kilmės amerikiečių menininkas Michaelis Rakowitzas (g. 1973 Niujorke)  užsimojo nudirbti titanišką darbą – išsaugoti nuo perkeltų kitur arba jau nebeegzistuojančių artefaktų neatsiejamus prisiminimus ir pasakojimus. 2007 m. Rakowitzas ėmėsi atkurti apie 8000 istorinių objektų, pagrobtų iš Irako nacionalinio muziejaus po 2003 m. amerikiečių invazijos. Tik šiai misijai pasirinko ne kalkakmenį ar bronzą – jis naudoja buities prekių pakuotes: skardines, spalvotas dėžutes ar kitus daiktus, įvežamus (neretai rizikuojant) iš Artimųjų Rytų. Į saldainių dėžutes, maisto skardines – tuos kasdieniškus daiktus jis sudeda Irako diasporą jungiančius pasakojimus.
Vienas dabartinių pavyzdžių – asirų mitinės dievybės Lamasu statula, 2019 m. pastatyta Londono Trafalgaro aikštėje (stovėjo iki 2020 m. liepos 30 d.). Tai „ketvirtosios kolonos“ meno viešose erdvėse projektas.
LDM Radvilų rūmų muziejuje veiks iki 2021 vasario 15 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

Septyni įstabiausi akmens amžiaus radiniai ir XXI amžiuje atkurti jų modeliai. Ši paroda lankytojams dovanoja unikalią galimybė prisiliesti prie to, ką sukūrė akmens amžiaus žmogus. Viso to nebūtų įmanoma, be archeologės Rimutė Rimantienė kruopštaus ir ilgų tyrinėjimų pareikalavusio darbo. Šiandien archeologė švęsdama 100-ąjį gimtadienį šypsosi, nes jos svajonė „rasti dievą, laivą, briedį ir žmogų“ išsipildė.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, kas nebūtų tikslu.
R. Rimantienės atradimai, jos išnagrinėtas ir detaliai nupieštas akmens amžiaus vaizdas – tai ir yra Lietuvos akmens amžiaus archeologija
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3) veiks lapkričio mėn.

„Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“

Atsižvelgiant į eksponatų pobūdį, kilmę, gausą, jų išskirtinumą ir skleidžiamą žinią, tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ suskaidyta į tris temines dalis.
Parodos pradžioje, pirmojoje dalyje – „Ugnis. Žemė. Vanduo“, pasakojama apie XIII–XIV a. laidojimo papročius, kuriuos geriausiai atspindi lietuvių degintiniai kapai.
Antrojoje dalyje – „Raiteliai. Kariai. Plėšikai“ pristatoma XIII–XIV a. lietuvių karių ginkluotė. Šalia eksponuojamų archeologinių radinių – šiam laikotarpiui būdingų ginklų ir šarvų, žirgo aprangos ir apsaugos detalių – lankytojams rodoma ir rekonstruota lietuvio kario, taip pat jo žirgo amunicija.
Parodos trečioji dalis – „Rinktiniai vyrai“ yra visos ekspozicijos ir jos naratyvo kulminacija: tai – unikalus militarijų lobynas, pristatantis XIII–XIV a. lietuvių kunigaikščių ir kitų karo vadų ginkluotę, puoštą sidabru ir išskirtiniais ornamentais.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose  veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys“

Parodoje fotografinių vaizdų seka sudaryta apmąstant augalų ir žmogaus likimo paraleles. Juozo Lukio (1927-2001) fotografinio palikimo remediacija. Parodos instaliacijai panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą. Alvydo Lukio (gim. 1958, tik tėvams grįžus į Tėvynę) fotografijos iš serijos „Ars Botanica“.
„Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.“ (Alvydas Lukys)
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks  iki lapkričio 28 d.

Dainora Vingytė: „Žemiškųjų linksmybių sodas“

Iš simuliacijos į realybę įšokusi grįžta pakvaišusi medžio raižinių paroda. Absurdo pasauliu ir jo gėrybėmis alsuojanti, ši paroda kviečia pamiršti kas yra tikra, o kas ne ir paklausti: what on Earth is going on? Virtualioje parodoje, vykusioje 2020 metų balandžio 22 dieną, kūriniai įstrigo pikselių paklodėse, o dabar juos galima bus išvysti ir gyvai. Įvairūs personažai, dialogai tarp jų, įvykiai ir detalės iš šiuolaikinio pasaulio absurdo vaizduojami vaitojančios vaivorykštės spalvomis, sieks emocinio pasibjaurėjimo ir nusijuokimo. Piešiniai ir medžio raižiniai sukurti semiantis įkvėpimo iš siurrealių Hieronymus Boscho tapybos vizijų, mezgant dialogą su praeitimi ir retoriškai klausiant – kaip spalvingą šiuolaikinį pasaulį vaizduotų žymusis Nyderlandų menininkas?
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.

Viltė Žumbakytė: „Tekstūros: vienas paviršius po kito“

„Stebėdama laike natūraliai besikeičiančių paviršių grožį, įsikvepiu kurti monochrominius daugiasluoksnius medžio anglies piešinius, kurie išreiškia prieštaravimą tarp judėjimo ir momento. Mano kūrybinis procesas atsiremia ne vien į gryną vaizdą. Panašiai kaip sinestetai, muzikos, garso ir atmosferos perkėlimą į formą, ritmą ar pasikartojimus, patiriu spontaniškai. Suprantu šį procesą kaip laiko ir savęs sulėtinimą, intuityviai atsigręžiant į gamtą, nuimant ar perkuriant vaizdinį ar garsinį jos paviršių.“ (Viltė Žumbakytė)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki lapkričio 7 d.

Sandra Strēle: „Parodos, kurios niekada neįvyko“

Sandra Strēle – jauna latvių menininkė, kūryboje besidominti istorijų pasakojimu, skirtingų fikcinių ir iliuzinių pasaulių kūrimu. Kiekvienas tapytojos pasakojimas — kito tęsinys, tarsi serija, kurios veikėjai patiria vis naujas transformacijas. Juos veikia laikas, ateities nuojautos ir scenarijai, o kartu — atsidavimas praeities prisiminimams.
„Parodos, kurios niekada neįvyko” — pastaraisiais metais tapytojos vystomas kūrybos darbų ir parodų ciklas, kuriame autorė apmąsto neįgyvendintas idėjas. Autorė atkreipia dėmesį, jog per gyvenimą menininkams kyla galybė kūrybinių minčių, tačiau tik maža dalis jų pristatoma personalinėse parodose — dėl tokių priežasčių kaip laiko stygius, politinė situacija, pandemijos, ekonominiai nuosmukiai, asmeninės priežastys, ekspozicinių erdvių, sėkmės ar lėšų trūkumas. Šioje serijoje menininkė tapo idėjas ir koncepcijas, kurias norėtų įgyvendinti realybėje, žaisdama su žinomomis ir nežinomomis galerijų bei muziejų erdvėmis, tapydama savo įsivaizduojamų personalinių parodų vaizdinius.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 17 d.

„Būvis“

Pristatomoje parodoje savo naujausius skulptūrinius objektus eksponuos dešimt Lietuvoje puikiai žinomų skulptorių: Gediminas Akstinas, Danas Aleksa, Jonas Aničas, Nerijus Erminas, Tauras Kensminas, Petras Mazūras, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak, Mykolas Sauka ir Marija Šnipaitė. Pristatomi autoriai atstovauja skirtingas kartas, keli jų – neseniai baigę Vilniaus dailės akademiją, kiti – Lietuvos meno scenoje jau įsitvirtinę, gerai žinomi menininkai, o juos visus vienija konceptuali, naujų išraiškos formų skulptūros mene ieškanti kūryba. Kultūros paveldo teritorijoje eksponuojama šiuolaikinės skulptūros paroda ne tik leis susipažinti su skulptūrinio objekto įvairove, bet ir kurs netikėtą ryšį su istoriją puoselėjančia vieta bei suteiks galimybę pažvelgti į pilį ir jos teritoriją kitu kampu.
VDA Panemunės pilies parke veiks iki lapkričio 24 d.

Maarit Murka: „Realios situacijos taikinys“

Parodoje „Realios situacijos taikinys“ Maarit Murka pristatys tapybos darbų instaliaciją, kurioje kūriniai taps tarsi taikiniais. Pasirinkdama sudėtingą techniką, tapyba ant  daugiasluoksnių organinio stiklo formų, tapybos  kūriniuose, kuriuos galima vadinti objektais, ji sukuria optinę iliuziją, kuri trikdys ir neiškarto atskleis kūrinio turinį žiūrovui.
Maarit Murka paroda bus aktuali ir savo tematika, kurioje ne vienas įžvelgs ir šių dienų aktualijas, kuriose tikimasi, jog žmonės, kaip grupės sambūvio dalis, išliks vieningi.  Tačiau kaip parodos koncepciją apibūdina parodos kuratorė Sonata Baliuckaitė, menininkė čia daugiau kalba apie būsenas, paskutiniu metu aktyviai analizuojant ir psichikos ligonių ar protinę negalią turinčių asmenų santykį tarp meno ir kasdienio gyvenimo procesų. Paroda buvo kuriama menininkams apskritai susirūpinus meno pasaulio dalyvių sveikata.
Galerijoje „Meno niša“ veiks iki lapkričio 28 d.

Algimantas Aleksandravičius: „Per Lietuvą – per Dievo sodą“

Daugelis fotografijos meno gerbėjų žino A. Aleksandravičių kaip puikų portretistą. Tačiau per keletą pastarųjų metų jo kūryboje gausiai suklestėjo peizažo žanras. Kelionės po Lietuvą, fotografuojant regionus, ieškant Žemaitijos ar Aukštaitijos žemės genotipo, papildė fotografo archyvą gausiais gamtovaizdžiais. Palaipsniui susidėliojo visa apimanti lietuviško kraštovaizdžio panorama. Algimantas vengia žmogaus pėdsakų žemėje, jam artimesnis kosminis lygmuo, geologinis kalvų ir miškų laikas, kuriame nėra vietos žmogiškos būtybės triukšmui. Vengiama urbanistinės geometrijos ar sujauktos priemiesčių topografijos. Tačiau istoriniai motyvai nesunaikinami, jie sugrįžta piliakalnių linijomis, rudeninio kelio provėžomis. Tai elegiški gamtos ir kultūros susitaikymo motyvai. Horizonte sumirgančios mažos žmonių figūrėlės paklūsta gamtos cikliškumui, jos bruzda amžinoje debesijos girliandų paunksmėje.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki lapkričio 28 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

90-ųjų stilius šiandien visame pasaulyje vėl populiarus, bet mums tas dešimtmetis svarbus ne tik kaip mada. Tai pirmieji mūsų atkurtos Respublikos metai. Žvelgdami į juos iš dabarties vieni jaučia nostalgiją, kiti gal net nenori ano laiko prisiminti. Bet tame dešimtmetyje galime rasti ir paaiškinimų, kodėl šiandien dar neišsipildė anuometinės viltys, ir drauge suvokti, kaip toli nuėjome. Iškovota laisvė užplūdo mus su rinkos taisyklėmis, pilkumą ėmė keisti spalvinga pasiūla. Kiekvienas ėmė kovoti už savo vietą po Saule. Matrica buvo perkrauta, iš unifikuotos masės ėmė rastis naujos rūšys. Norėdamos išlikti, jos turėjo užkariauti erdves, diegti savas taisykles, burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę.
Panevėžio miesto dailės galerijoje veiks iki lapkričio 21 d.

Jolita Vaitkutė ir Andrius Mamontovas: „Skambina“

J. Vaitkutė ir A. Mamontovas instaliacijoje „Skambina“ senus telefonus pavertė muzikos instrumentais ir juos įkurdino japoniškame sode. Daugelį įprastai erzinantys telefonų skambučiai čia skleis harmoningą ir raminantį skambesį. Kūrinio autoriai sako, kad instaliacija buvo sugalvota beieškant santykio tarp ramybės ir streso – kaip tas pats daiktas gali kelti du kontrastingus jausmus.
Atlikėjas A. Mamontovas pasirūpino, kad instaliacijoje telefonai skambėtų maloniai – jis sukūrė melodijas, kurios sklis iš telefonų. Juos menininkams padovanojo jų sekėjai bei gerbėjai. Šalia instaliacijos taip pat bus pristatyta ir daiktų, keliančių stresą, ekspozicija – jai panaudota per 20 objektų.
J. Vaitkutės teigimu, net ir šiuo sudėtingu bei chaoso kupinu metu derėtų nenuleisti rankų ir ieškoti ramybės savyje.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki lapkričio 15 d.

Vytautas Pletkus: „Placebai“

Netikėta banalumo, beskonybės ir, retsykiais, originalumo derme pribloškiančiose kičinėse kasdienės ir šventiškos aplinkos detalėse fotomenininkas įžvelgia ne vien tuščiavidurį kultūros bei meno simuliakrą, bet ir kičo kaip vaisto galimybę. Iš pirmo žvilgsnio beverčiai, primityvūs niekučiai neretai jų savininkus veikia kaip placebai, palengvinantys tiek materialinio, tiek dvasinio skurdo simptomus. Vienplanis grožis suteikia priebėgą nuo kasdienybės slogučio, yra lengvai suvokiamas-suvartojamas – neverčia mąstyti, interpretuoti, kvestionuoti. Kaip simuliakras imituodamas grožį, meno kūrinio estetiką, kaip placebas kičas įgauna turinį ir tūrį – sutapęs su „paciento“ vidiniu požiūriu, jis ne „gydo“ pačią tikrovę, bet ją pridengia ir pakeičia suvokimą taip, kad įtikėjusiajam „vaisto“ efektyvumu pastarojoje tampa lengviau ir maloniau gyventi.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 / Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 21 d. 

Aurelija Šimkutė ir Gediminas Endriekus: „Sankirta“

„Sankirta“ – tai kuriančios žemaičių poros kelerių pastarųjų metų išgyvenimai: dramos ir abejonės, juos lydintys ryžtas ir kantrybė. Tvari bronza abiejų autorių kūriniuose saugo jautriausius išgyvenimus, o išgrynintos mintys virsta keistais pavidalais: apčiuoptas būties trapumas neretai gąsdina bei kelia dvejones. Kūryba abiems autoriams leidžia pažvelgti vienas į kitą gilesniu žvilgsniu, lengviau išsakyti nutylėtas mintis. Kūryba poroje taip pat kelia rimtus iššūkius: stojama akistaton vienas prieš kitą nebe fiziniais kūnais, o kūrybiniais išgyvenimais, dažnai persipinančiais, susiplakančiais į vieną debesį ir vėl atitrūkstančiais. Taip kūriniais galima sekti asmenines istorijų gijas, įžvelgti autorių skirtumus, vietomis – ir supanašėjimą, kuris yra neatsiejamas kuriančioje poroje.
Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 19 d.

Milda Derkintytė-Sadauskienė: „Ne/pritapusi“

Parodos idėja – savo darbais prisiliesti ir atspindėti tiek priklausymo, tiek nepriklausymo grupei ar bendruomenei vidinę problematiką.
Neišvengiama dviejų kraštutinumų dilema – priklausymas žmonių grupei ar bendruomenei paima dalį asmens identiteto vardan grupės vienovės. To pasekoje individas išgyvena vidinę frustraciją; vienok, nepriklausymas jokiai grupei ar bendruomenei, kelia „atskirties“ ir vienišumo išgyvenimus tam pačiam individui. Tai – nuolatinės egzistencinės paieškos „aukso viduriuko“, svyravimas nuo pritapimo ligi nepritapimo, nerandant stabilaus vieno vardiklio.
Lietuvos dailininkų sąjungoje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 6 d.

Jonas Arčikauskas: „Kėslai ir ketinimai“

Vienas ryškiausių Lietuvos postmoderniosios dailės kūrėjų – scenografas ir keramikas Jonas Arčikauskas daugiau nei 40 metų dirba įvairiuose teatruose, kuria scenovaizdžius, kostiumus, grimą, vaizdo instaliacijas, plakatus teatro spektakliams bei kinui, režisuoja, rašo libretus. Savo kūrybos kelyje dailininkas įgyvendino scenografiją daugiau nei šimtui spektaklių Lietuvoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje ir Japonijoje. Būdamas vienas pirmųjų scenografų Lietuvoje, besinaudojančių eklektikos teikiamomis galimybėmis, jis nevengia provokuoti, savo kūriniuose naudoja deformacijas, įvairių stilių derinius, lengvai transformuojamas formas, kas suteikia jo kūriniams interaktyvumo. Parodoje eksponuojami Jono Arčikausko scenografijos eskizai, kostiumų fragmentai ir keramikos darbai sukurti specialiai šiai parodai. Parodą papildo du nuolat besisukantys dokumentiniai filmai apie dailininką – viename iš jų pristatomi menininko kūrybinio kelio fragmentai, kitame specialiai parodai parengtas interviu su Jonu Arčikausku, kurį kalbina teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vyks iki lapkričio 14 d.

Laura Marija Šalkauskienė: „Išsilaisvinimo materijos“

„Kaip sakė Jurgis Mačiūnas – jeigu yra materija, tai turi būti ir antimaterija. Šioje parodoje jungiu du, mano užfiksuotus, energijos pasiskirstymus. Vienas iš jų statiškas, palikta veiklos žymė, kai žmonės savo veikimu įsiženklina į aplinką (kūrėjas, kunigas, kalinys); ir kitas – neatsitiktinis energijos impulsas, pasiskirstęs laike pauzių ir garsų pagalba. Tai muzika. Remiantis graikų filosofais ir viduramžių teoretikais – muzika, kaip natų melodijos, išdėliotos horizontaliai, o harmonija – užrašyta vertikaliai. Giliosios spaudos pagalba garsines konstrukcijas transformuoju į materialią išraišką, išlaikydama vertikalumą ir horizontalumą. O tiesioginio atspaudo nuo paviršių pagalba įamžinu ir dokumentuoju statiškos materijos žmogaus veiklą. Aš tampu monotoniško į(si)kalinimo fiksuotoju. Pasirinkusi tris skirtingus likimus – kūrėjo, kunigo, kalinio – jų nesuasmeninant galiu išvesti tam tikrą apibendrintą paralelę, kai jų pačių savotiškas į(si)kalinimas, o kalinio atveju tiesioginis, tampa jų išsilaisvinimu.“ (Laura Marija Šalkauskienė)
VDA parodų erdvėje „5 malūnai“, VDA Naujuosiuose rūmuose (Malūnų g. 5, Vilnius), veiks iki lapkričio 3 d.

„Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir lino raižiniuose“

Parodoje pristatomi XVIII–XX a. lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio ir lino raižiniai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Visų eksponuojamų raižinių išeities taškas ‒ žodis, istorija, pasakojimas. Kita parodos dalis ‒ lietuvių literatūros ir tautosakos vaizdinės interpretacijos XX a. profesionalių autorių ir vieno talentingiausių Lietuvos tautodailininkų grafikų R. Krasninkevičiaus raižiniuose. Nors šių raižinių siužetai pasakoja jau visai kito pobūdžio istorijas, nei XVIII–XIX a. religinė liaudies grafika, stilistiškai jie dažnai pastarosios paveikti.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki lapkričio 22 d.

„Geltona ir...“

Laiptų galerijoje – festivalio „Šiaulių Monmartro Respublika – 2020“ plenere dalyvavusių Lietuvos, Latvijos, Nyderlandų dailininkų darbų paroda „Geltona ir…“. Parodos autoriai: Jūratė Mykolaitytė, Živilė Jasutytė, Giedrė Riškutė, Lilija Puipienė, Ilona Daujotaitė – Janulienė, Ričardas Bartkevičius, Lina Beržanskytė – Trembo, Simonas Gutauskas, Elena Nona Zavadskienė (Vilnius), Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Gražina Arlauskaitė Vingrienė (Šiauliai), Inta Klasonė, Solvita Spirge – Sene, Aldis Klavinš (Latvija), Harry Vlamings (Nyderandai).
16-a dailininkų šią vasarą tapę  „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalio plenere, kurio tema „Geltona ir…“, paliko po du – tris savo darbus. Festivalio lankytojai juos išvydo parodoje rugpjūčio 8-ąją „Laiptų galerijos“ P. Bugailiškio sode. Pasak dailėtyrininkės dr. Danutės Zovienės, 2020 m. plenero dalyviai, tapę per patį pandemijos bumą, sužibėjo, o susiformavę kūrėjai atsiskleidė naujomis spalvomis.
„Laiptų galerijos“ mažojoje salėje veiks iki lapkričio 25 d.

Rimantas Milkintas: „1 mm turi reikšmės“

25-erių metų kūrybos jubiliejų švenčiantis Rimantas Milkintas personalinėje parodoje „1 mm turi reikšmės“ pristato naujausius skulptūrinius objektus bei instaliacijas, atspindinčias pastarųjų metų periodo nuotaikas. 1 mm – tai atspirties taškas, riba nuo kurios prasideda techninis medžiagos ar erdvės matavimas. Ši riba šiandien tapo svarbi ne tik gamyboje, bet ir kasdieniame gyvenime, judėjimo procesuose. Parodoje pristatomi kūriniai tampa įvairių ribų tyrinėjimo padariniais, kuomet skulptorius aiškinasi, su kokiais limitais dažniausiai susiduriama, galbūt juos galima peržengti ar jais manipuliuoti. Galbūt ribų apskritai nėra? Objektų formas ir medžiagas siedamas su žmogiškąja jausena, R. Milkintas parodoje pasakoja daugiasluoksnę istoriją, turinčią nuorodų tiek į asmenines patirtis, tiek į visuomeninius išgyvenimus.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki lapkričio 21 d.

Milena Liutkutė-Grigaitienė: „Karantinariumas“

Nestokodama empatijos įtemptai situacijai, Milena Liutkutė-Grigaitienė į širdies formą sukrentančių kaukių kompozicija siūlo „pamilti esamą momentą, susigyventi su esama situacija.“
Autorė į pandemiją žvelgia rimtai ir atsakingai, tačiau parodoje eksponuojamuose kūriniuose apsigyvenusi viltis ir žaismė. „Plėšomi ramunės žiedlapiai spėlioja „užkrės ar neužkrės“. Dezinfekcinės priemonės vis sausina odą. Rodos, tuoj išvysime rankos kaulą. Serijoje taip pat akcentuoju kaukę kaip nuo kvapų ir, deja, nuo artumo apsaugančią priemonę“, – apie savo kūrinių kompozicijas sako grafikė M. Liutkutė-Grigaitienė.
 Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A, Vilnius)  veiks iki lapkričio 7 d. 

„Po vieną“

Po vieną – tai ne tik pavadinimas, išreiškiantis požiūrį į susiskaldžiusią bendruomenę, tarpusavio socialinį distancijos didėjimą, tai grupinė paroda, kurioje visi tapybos katedros studentai laisvai, be apribojimų, pristato galerijai po vieną savo kūrybos darbą. Prieš porą metų užgimusi idėja įkurdinti erdvę, kurioje laisvai skleistųsi menas ir tarpusavio diskusija, įgavo naują pavidalą. „Tapybos koridorius“ – galerija be atrankos, skirta susiburti, šnekėtis apie meną, kūrybą.
Parodoje bus eksponuojami tapybos katedros studentų bakalauro (I-IV k.), magistro (I- II k.) tapybos darbai.
VDA Vilniaus fakulteto Senuosiuose rūmuose, 3 a. (Maironio g. 6, Vilnius), veiks iki lapkričio 3 d.

Deima Katinaitė: „Vilnius. Ruduo 2020"

Deima Katinaitė apie parodą: „Tapybos darbų ciklą sudaro aštuonios abstrakčios drobės žyminčios spalvines šio rudens patirtis Vilniaus mieste. Formų užuominos paveiksluose – vienadienės rugsėjo kelionės įspūdis, išvykimo ir sugrįžimo (Vilnius – Navininkai – Vilnius) motyvas.“
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) veiks iki lapkričio 17 d.

Gediminas Pranckūnas: „Atsiėmimas“

Nuo tada, kai 1940 metais Mikalojus Vorobjovas apie Vilnių rašė: „Tarp Vilniaus peizažo ir paties miesto nėra jokios priešybės. Miestas yra tarytum gamtos vaisius, o gamta – jo ysčius, jo indas, jo natūralūs rėmai“, vaizdas gerokai pasikeitė ne į žalumos gausinimo ir puoselėjimo pusę. Miesto plėtra vis labiau remiasi ekonominės naudos argumentais, tarsi pamiršus, koks stebuklingas buvo ir gali būti šis kalvotas, gamtos gaivalu alsuojantis miestas.
It laukinis žvėris, fotografas Gediminas Pranckūnas (g. 1958) atsitraukia į augalingas Vilniaus vietas, kur sostinę vos begalima atpažinti. Tik architektūros detalės ar panoramos fragmentai leidžia susigaudyti, kur yra nufotografuota laukymė. Gamtai šioje serijoje leidžiama „atsiimti“ Vilnių, prisiminti, kad iki užkaukiant geležiniam vilkui čia buvo miškai, ir mums priminti, jog be vardo žymės ji yra ištrynusi kur kas didesnius miestus (pvz., actekų) nei šis.
Vilniaus grafikos meno centre ( Latako g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.

Medilė Šiaulytytė: „Piešinių reportažai“

Ši Medilės Šiaulytytės paroda liudija apie autorės gyvenimą ir kūrybą dviejuose miestuose – Vilniuje ir Romoje. Ekspozicijoje rodomi piešiniai, kuriuose atsiskleidžia atidus ir kūrybingas autorės žvilgsnis į aplinką. Tai spalvingi vizualiniai dienoraščiai iš miesto gyvenimo, papildyti tekstinėmis žinutėmis ar koliažais. Medilės kūryba – patikimas kultūrinių aktualijų metraštis, kuriame užfiksuotos Romoje vykusio Lietuvos meno festivalio FLUX, meno mugės ArtVerona, operos festivalio Kuresarėje akimirkos ar tiesiog kasdienybės momentai iš Vilniaus bei Romos miesto gatvių. Anot menininkės, šis fotografavimas pieštuku yra vienas svarbiausių jos tapatybės raiškos būdų. Ekspozicija skatina apmąstyti šiuolaikinių menininkų migraciją ir jos poveikį kūrybai.
Vilniaus grafikos meno centre ( Latako g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 14 d.

„TARP DANGAUS IR JŪROS II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“

Ši paroda pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų kone šimtas kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą.
Parodoje pamatysite, kaip negausiai po karo į neriją sugrįžusius senuosius jos gyventojus kuršininkus keičia naujosios sovietų valdžios į ištuštėjusį pusiasalį plėtoti žuvies pramonę verbuoti naujakuriai. Išvysite, kaip jiems sekėsi gyventi ir dirbti kuriamuose žvejų kolūkiuose. Kaip štilyje užstrigdavusius senuosius kuršininkų burinius laivus – kurėnus keičia sovietmečio penkmečio planams įgyvendinti ir viršyti labiau tikę mažesni ir greitesni motoriniai laiveliai: traleriai, dorės ir botai.
Kauno paveikslų galerijoje (Nepriklausomybės a. 12)  veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

„Kasdienybė Lietuvos fotografijoje 1963–2013 m.“

Tai vizualinis pasakojimas apie Lietuvos kasdienį gyvenimą, kurio akiratyje per pastarąjį pusšimtį metų atsirasdavo vis kiti dalykai, aktualijos, nuotaikos. Per šį laikotarpį susiformavo trys fotografų kartos, išsiskiriančios savo temomis, braižu, visuomet kalbančios apie savo laikmečio aktualijas. Parodoje kasdienybė transformuojasi į istoriją. Kiekvienas iš šešiolikos šioje parodoje pristatomų fotomenininkų  stebi ir fiksuoja kasdienybės ženklus, kurie nuolatos pakeičiami, perkeičiami ir ištrinami. Kasdienybės virsme samprata, kurią susikuriame, tėra abstrakcija, lygiai kaip ir menamos fotografų kartos, kurių kiekviena yra nevienalytė, įvairi savo pasaulio jausenomis, įžvalgomis, potyriais. Tačiau atvaizdams gulant vienas greta kito šios istorinio laiko perskyros tampa reliatyvios. Kasdienybės samprata rodosi tokia paprasta, o pats žodis taip sklandžiai funkcionuoja mūsų kalboje, kad paprašytas apibrėžti jo reikšmę retas ilgėliau susimąstys.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

Nerius Vaitkus: „Spalvų užkulisiai“

N. Vaitkaus kūrybos akiratyje – supantis pasaulis ir vidinės autoriaus reminiscencijos. Erdvė, kurioje dailininkas semiasi įkvėpimo – miestas, gamta, kasdienių, autorių supančių daiktų aplinka. Ją papildo vidiniai išgyvenimai – nerimas, nostalgija, abejonės, siekis toje aplinkoje įžvelgti tai, ko nemato kiti. Šių dviejų sandų jungtis lemia, jog dailininko kompozicijose aplinka, o konkrečiai miesto architektūra, jos fragmentai, atskleidžia savitą požiūrio „kampą“: pastatai dažnai įgyja netaisyklingas formas, erdvė – netikėtas perspektyvas. N. Vaitkaus mieste dažniausiai nėra žmonių, jis tuščias ir persmelktas liūdesio, tarsi paženklintas irimo, kurį autorius bando sustabdyti, fiksuodamas aptrupėjusias sienas, tuščius langus, kreivas gatves, nykius kiemus. Tačiau šiame vaizduotės mieste, vis dėlto, lieka gera dozė tikrovės – architektūriniai objektai turi konkrečius „prototipus“, kuriems dailininkas siekia įkvėpti gyvybės. Tas gyvasties nervas glūdi tapymo manieroje: neramus teptuko judėjimas aklinai užpildo dvimates paveikslų erdves ir lokalių spalvų koloritui suteikia vidinio virpėjimo. Akivaizdu, kad vitražo studijos N. Vaitkui nenuėjo veltui – dekoratyvus vitražiškas tapysenos principas ypač ryškus abstrakčiose kompozicijose, kur spalvų ir linijų santykiai susiklosto į dinamiškus ornamentinius junginius.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71), foje prie Rūtos salės, veiks iki lapkričio 15 d. 

Rūta Katiliūtė: „Tapyba“

Menininkė sukūrė savitą ir išskirtinį abstrakčios tapybos stilių, kuris sulaukė pripažinimo Lietuvos ir Europos kontekste. Jos stilius atpažįstamas, individualus ir išskirtinis.
Ji sukūrė savitą, abstrakčią spalvų kalbą. Menininkės abstrakcijose užfiksuota erdvė, ji puiki koloristė, kuri itin jautriai priartina prie spalvos. Per tapybą aliejumi leidžia patirti visus jos spalvinius niuansus nuo baltos, dramblio kaulo gelsvos, žydros, pilkos iki gilios violetinės ar žalius klodus slepiančios tamsiai mėlynos. Minimalistiniu stiliumi, tačiau daugybe spalvinių niuansų dėka, sluoksnis po sluoksnio menininkė fiksuoja neaprėpiamą erdvę, patiriamą per spalvą ir pačią tapybą.
Nepriklausomai ar tai būtų didžiulės drobės, miniatiūros ar mažoji tapyba ant popieriaus, jos kūriniai meditatyvūs ir gamtiški, priartinantys prie esmės: ne fiksuojant vandenį ar debesis, bet orą, šviesą, atmosferą.
ŠMKC „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki lapkričio 15 d.

Rasa Justaitė-Gecevičienė: „... ir užaugo pievoj taburetė“

Naudodama įvairias keramikos technologijas, modifikuodama gyvo ir negyvo pasaulio objektus, Rasa Justaitė-Gecevičienė kuria išskirtinius keraminius kūrinius-personažus.  „Pagrindinis mano kūrybos motyvas – augalų interpretacijos, išreiškiančios amžinai besikeičiantį gamtos ratą, nepakartojamą savo individualumu ir netikėtumu. Kiekvienas daiktas gamtoje – tai tarsi atskiras peizažas. Žmogus gali jį matyti vientisą arba abstraktų, atskiromis dalimis arba dalių dalimis. Stebėti iš paukščio skrydžio ir pasižiūrėti į jį skruzdės akimis. Aš savo „peizažus“ kuriu naudodama įvairias keramikos konstravimo technikas, jungdama molį su medžiu, metalu“, – sako autorė.
Vytauto Valiušio keramikos muziejuje (Topolių g. 7, Leliūnai) veiks iki lapkričio 28 d.

Aleksandras Vasiljevas: „XX amžiaus mados šedevrai“

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“

Garsaus dailininko, keliautojo, senosios Rytų Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo metraštininko Romano Borisovo darbų parodoje pristatomi per daugiau nei keturis dešimtmečius sukurti 78 išskirtiniai darbai – akvarelės ir eskizai, atskleidžiantys nykstantį architektūros paveldą – senąsias bažnyčias ir koplyčias, rūmų ir pilių griuvėsius, skersgatvius ir kiemus. Šie darbai ypatingi – jie lyg fotografijos, tikroviškos, bet apgaubtos paslaptimi, kupinos nostalgijos praeičiai. Jie leidžia pajusti įvairų ir turtingą kadaise klestėjusį pasaulį. Daugelyje savo darbų dailininkas sąmoningai vaizduoja negailestingai laiko ir žmogaus sugriautus istorinius pastatus, tuščius, apleistus, piktžolėmis apaugusius jų griaučius. Jis lyg istorikas, tik ne žodžiu, o vaizdu įtaigiai fiksuoja praeities pėdsakus, atskleidžia savitą tragizmo ir didybės sąsają. R. Borisovo akvarelės – meistriškai apgalvota dokumentika, atspindinti realybę, kelianti praeities ilgesį.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

Audrius Janušonis: „Signalai ir Giesmės“

Audrius Janušonis – tai vienas iš menininkų, atnaujinusių keramikos discipliną mūsiškiame, vietiniame kontekste, pavertusių ją viena iš šiuolaikinio meno rūšių, medija, paremta molio lipdymu. Kita vertus, kalbėti apie jį vien kaip apie keramiką nėra tikslu ir net korektiška. (Lygiai taip pat tarptautinę karjerą darantis autorius yra sunkiai suvokiamas vien tik nacionaliniame areale). Tai instaliacijas iš įvairiausių pavidalų, formų, situacijų ir analogijų kuriantis menininkas; žvelgiantis plačiai (ir ironiškai, ir skausmingai, ir emocingai, ir analitiškai) į tai, kas vyksta pasaulyje, o paskui tai retransliuojantis savo darbais. Viena iš esminių ypatybių, apibrėžiančių A. Janušonio daromą meną yra atvirkštinis paradoksas. Jeigu šiuo terminu paprastai apibrėžiamas teiginys, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti suprantamas ir teisingas, tačiau priveda prie prieštaravimų, tai Audriaus atveju viskas klostosi atvirkščiai – nesuderinamumai čia inspiruoja tikėtinas tiesas, nedviprasmiškai daugiareikšmes išvadas. (Vidas Poškus)
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. veiks iki lapkričio 7 d. 

Linas Kutavičius: „Tolerancija“

Autorius sutelkia dėmesį į transformacijos momentą, kuriame net mažiausias pakitimas daro įtaką visai objekto struktūrai. Pasitelkdamas šviesą menininkas konstruoja paralelinę erdvę jau sukurtoje metalinio galerijos kubo erdvėje taip akcentuodamas nuolatinio kitimo laikmatį. Pereidamas nuo egzistuojančio tūrio prie pakeistos erdvės, autorius akcentuoja perėjimo momentą, kuriame atsiranda nematomas dialogas. Lino Kutavičiaus kūriniai dažniausiai pasižymi skulptūriškumu, geometrinių ir organinių formų jungtimi bei eksperimentavimu su medžiaga. Jis bendradarbiauja tarptautiniuose kultūros projektuose, kuria aplinką daugeliui festivalių, kitų renginių.
Kauno paveikslų galerijos paviljone „Galerija be sienų“ veiks iki gruodžio 13 d.

„VisualArts Druskininkai 2020: Menininkų dienoraščiai“

Nuo 2000 m. Druskininkuose kiekvieną rudenį organizuojamas tarptautinis plenerų ciklas „Raigardas“. Į šį gražų kraštą, kuriame gyveno ir kūrybinio įkvėpimo ieškojo tokios asmenybės, kaip M. K. Čiurlionis, A. Švėgžda ir V. Bložė, atvyksta daug talentingų menininkų iš įvairių pasaulio kampelių. Šiais metais menininkų rezidencijoje VisualArts Druskininkai rugsėjo 30 d. – spalio 10 d. dalyvavo 14 menininkų iš įvairių Lietuvos miestų. Projekto kuratorius Saulius Rudzikas kvietė menininkus stebėti ypatingą Druskininkų kraštovaizdį ir kurti vizualų menininko dienoraštį eskizuojant ir tapant.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki lapkričio 22 d.

„Vytautas Pečiukonis: akvarelė“

Dailininko darbų ekspozicija žiūrovui gali pasirodyti gana netikėta, gal net kiek šokiruojanti, parodai atrinkti darbai užduoda tam tikrą mįslę. Vytautas Pečiukonis, krikščioniškos pasaulėjautos mistikas, atrado ir ištobulino savitą tapymo būdą: paveikslų personažus jis vaizdavo neapibrėžtoje, tarsi kosminėje erdvėje – kovojančius, kenčiančius, teatrališkais gestais ir judesiais. Jo sukurtos būtybės pasižymi ramiomis pozomis, giliais žvilgsniais, galvas puošiančiais simboliniais paukščiais, karūnomis, t. y. viskuo, kas byloja apie paralelinį autoriaus dvasios pasaulį ir jo didžiulius vidinius išgyvenimus. Sovietmečiu savo darbų religine bei mistine tematika Vytautas Pečiukonis personalinėse parodose eksponuoti negalėjo ir dalyvaudavo tik grupinėse parodose.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje, A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas), veiks iki gruodžio 5 d.

Judita Liaudanskaitė: „Pajautos projekcijos“

Paroda gimtajame Kaune talpina realybės fragmentus iš Lietuvos, Vokietijos ir Italijos miestų. Jų pajautos autorę kreipia į alegorizuojamos kasdienybės tematikos lauką, ją domina daikto semantika, taiklus netikėto fotografinio žvilgsnio „šūvis“. J. Liaudanskaitė dažnai  naudoja klasikinius fotomeno „ėjimus“ – paryškintą šviesos ir šešėlių žaismą, detalių stebėjimą, jų išryškinimą, atspindžio ar pasikartojimo ritmiką, kontrasto ar analogijos principus. Vis tik akivaizdu, kad fotografei svarbu ne vien formos ir kolorito tyrimas, struktūrų ir kompozicijų analizė, tiksli rakurso ar pasirinkto žvilgsnio taško geometrija. Aplinkinio pasaulio detales, daiktus ar šešėlius Judita – lyg poetė žodžius – dėlioja taip, kad sukurtų vizualinių tropų figūras: personifikacijas ir alegorijas, sinekdochas (dalis pateikiama vietoje visumos) ar hiperboles. Į jas projektuodama savo požiūrį, fotografė stebimus vaizdus dažniausiai komentuoja rimtai, jos interpretacijos neretai pasižymi minorine tonacija, prarasties nuojauta ar kritikos gaidele.
Galerijoje „Aukso pjūvis“  (V. Putvinskio g. 53, Kaunas) veiks iki lapkričio 13 d. 

Donatas Stankevičius: „At the Bus Stop“

„Nesu gatvės fotografas. Niekada juo nebuvau“, – sako autorius, pristatantis bene dešimtmetį kurtą fotografijų ciklą, kuriame dabar, anot jo, yra svarbiausi ne konkretūs vaizdai, o pačios gatvės fotografijos situacija ir klausimas, ar išliks ji „pasitikėjimo žanru“? Dešimtmečiais gyvavusi ir mūsų kasdienybę dokumentavusi fotografija apmirė, ją pakeitė ir toliau mūsų gyvenimą demonstruojantys, labiau pastatyminiai, kiek šabloniški ir vizualiai vienodi vaizdai, kuriuose herojai rodo save iš gražiausių pusių. Paroda „At the Bus Stop“ – išskirtinai kaunietiška ir pozityvi. Viešojo transporto stotelėse verdantis gyvenimas kupinas komiškų situacijų, margas nuo ten šmėžuojančių reklamų ir ryškiaspalvių drabužių.
Kauno fotografijos galerijoje veikia iki lapkričio 8 d.

„Ledkalnis / Iceberg“

Parodos idėją inspiravo užkulisinės menininkų diskusijos, kuriose gana aktyviai svarstomi savęs ir savo kūrybos suvokimo, vertinimo, ištransliavimo į kitas (meno ir ne meno) teritorijas ir panašūs klausimai. Ledkalnis čia pasirenkamas kaip simbolis, išeitinis diskusijų objektas, savo prigimtimi artimas menininko situacijai. Nuo šelfinio ledyno atskilęs ir laisvai vandenyje plūduriuojantis ledo masyvas čia simbolizuoja ne / priklausomą menininką, kuris, likdamas tuose pačiuose vandenyse, viena vertus, jau nėra ledyno dalis, lyg ir laisvas savo pasirinkimuose, tačiau, kita vertus, ribojamas tų pačių krantų, susaistytas tų pačių įsipareigojimų, taisyklių ir įstatymų. Jis, kaip ir kiti, priklausomas nuo logiškų ir nelogiškų valdžios sprendimų, įsipareigojimų sau, šeimai ir visuomenei. Ir vis dėlto pasitaiko, kad dėl vienokių ar kitokių sprendimų jis nuo šio ledyno atskyla. Gal ir ne fiziškai, bet emociškai. Kaip tada keičiasi jis, jo santykis su aplinka ir kiek tai veikia jo kūrybą?
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki lapkričio 8 d.

Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė: „Atvirlaiškiai“

Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės grafikos parodoje „Atvirlaiškiai“ eksponuojami pastarųjų septynerių metų kūriniai – nespalvoti ir spalvoti linoraižiniai, monotipijos, mišriomis technikomis  atlikti estampai ir piešiniai.
Svarbiausios L. Gedvilaitės-Sakalauskienės kūrybos sritys – estampai, ekslibrisai, piešiniai, o svarbiausia tema – žmogaus ir gamtos ryšys.
Be patoso, su vidine ekspresija, išnaudodama įvairių grafikos technikų galimybes, išraiškingą dinamišką štrichą, juodų ir baltų plotų kontrastus, subtiliai pasitelkdama spalvą ir rankraščio fragmentus, dailininkė kuria savitą vaizdų pasaulį. Ji kviečia skaityti efemeriškus, atvirus ir skaudžius atvirlaiškius, kuriuose į žmogiškąją būtį, lydimą vienatvės, dvasinio nerimo ir egzistencinio liūdesio, žvelgiama išmintingu ir skaidriu žvilgsniu.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2021 m. sausio 7 d.

„Petras Repšys: darbai“

„Petras Repšys: darbai“ pirmoji Petro Repšio kūrybos apžvalga, nepaisant, kad dailininkas jau senokai pripažintas modernizmo klasiku ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Pasakojimo ašis – dailininkas ir istorija. Turima omenyje ne tik Lietuvos valstybės ir jos piliečių istorija, bet ir paties dailininko bei jo artimųjų gyvenimo pasakojimas. Istorija persmelkusi visą Repšio kūrybą, o mikro ir makro naratyvai joje neatsiejami.
Repšys niekada nevaizdavo ir nevaizduoja nieko, kas priešinga jo įsitikinimams, pagrįstiems gilia pagarba ir meile savo šaliai, jos žmonėms, kultūrai, kalbai, praeičiai ir ateičiai. Lietuva jam – krikščioniškųjų Vakarų kūdikis, kartu – nepaprastai įdomi spalvingos pasaulio visumos dalis.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2021 m. kovo 28 d.

Danguolė Brogienė: „Optinis žaismas“

Parodoje eksponuojama daugiau kaip 30 darbų, kviečiančių pasinerti į optinę iliuziją. Vilniaus dailės akademijos profesorė D. Brogienė nuo 1982 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: surengė 16 personalinių, dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir grupinių tekstilės parodų. Jos darbai eksponuoti Vokietijoje, Mongolijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Meksikoje, Japonijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, JAV, Slovakijoje. Tekstilės darbų gobeleno ir mažosios plastikos – miniatiūros autorine ir „macramé“ technika yra įsigijęs Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, tekstilės kūriniai puošia viešuosius ir privačius interjerus, daugiau nei 300 miniatiūrų-papuošalų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Mauricijuje, Japonijoje, Islandijoje, Danijoje, Rusijoje.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki lapkričio 8 d.

„Psichikos atspaudai“

Vilniaus dailės akademijos Atvirosios dailės, dizaino ir architektūros mokyklos organizuojamoje interaktyvioje, tarpdiciplininėje parodoje „Psichikos atspaudai“ eksponuojami VDA Tekstilės, Keramikos ir Grafikos katedrų studentų, absolventų ir dėstytojų kūriniai. Paroda skirta patyrimo reiškinio analizei. Vizualizuotas kažkieno patyrimas, jau palikęs atspaudą menininko psichikoje ir kūrinyje, parodoje įsispaus į žiūrovo psichiką ir ją keis. Efemeriški ir neretai universalūs, kaskart individualiai interpretuojami atminties pėdsakai, kuriuos atpažins, užčiuops parodos lankytojai. Tai paroda eksperimentas: kūriniams priskirtos kognityvinės užduotys ragina kurti struktūruotą, bet asmenišką patyrimo atspaudą lankytojo prisiminimuose, jį tyrinėti ir keisti. Empatinis žaidimas sužadinantis, išryškinantis ir kartu formuojantis naujus ryšius ir pokyčius smegenyse.
Lietuvos dailininikų sąjungoje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki  lapkričio 28 d.

Aušra Vaitkūnienė, Rolandas Rimkūnas ir Stasys Mostauskis: „Šviesmetis“

Tai trijų autorių, VDA Kauno fakulteto kolegų, paroda / pokalbis, tuo pat metu rodantis ir sakantis bei užtrinantis ribą tarp filosofuojančių menininkų ir „menininkaujančių“ filosofų.
Parodą įkvėpė tikėjimas, kad bet kuri meninė pastanga pirmiausia yra kalba, gimstanti iš poreikio susikalbėti, o visi kiti, taip pat ir meniniai, skirtumai – antriniai. Todėl tai ne tapyba, grafika ir tekstas, o juos vienijantis bandymas atsakyti į gyvenimiškus klausimus.
Šviesmetis apibūdina žmogui neįsivaizduojamą atstumą, kurį šviesa nukeliauja per vienerius metus. Kokį atstumą per metus nukeliauja mūsų mintis? Kaip ji sąveikauja su kitų mintimis?
Į kokius supintus ir rezonuojančius pavidalus išsilieja drobėje, popieriuje, tekste ar bet kuria kita forma? Paroda „Šviesmetis“ yra bandymas atsiverti ir kalbėtis.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d. 

„Aštri stiklo briauna“

Parodoje atskaitos tašku laikomos „neskaidrumo“ ir „atsparumo“ sąvokos – savybės, kurios, viena vertus, yra stiklui būdingos ypatybės, o kita vertus, susijusios su socialinių apribojimų keliamais iššūkiais. Stiklo atsparumas ir kietumas priešingos dar vienai jo savybei – trapumui. Nepaisant jų skirtumo – jos visos egzistuoja tuo pačiu metu ir stiklą paverčia vertinga bei naudinga medžiaga. Kaip ir kovose su rasistinėmis, mizoginiškomis ir normatyvinėmis pažiūromis – prieštaraujama prieš priespaudos sistemą, tuo pačiu metu (nesėkmingai) naudojant tuos pačius ginklus. Vis dėlto būtent iš nesėkmių kažko pasimokoma. Todėl skirtumus ir bendrumus, kurie nėra savaime suprantami, reikia ginti kaip vietas, kur yra įmanoma kita vertybių sistema. Būtent paribiuose gali atsirasti alternatyvų, o galima kolektyvine kūryba būtų įmanoma paveikti visuomenės reguliavimo mechanizmus.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki lapkričio 8 d. 

Audronė Zupkienė: „Siuvinėtas Čiurlionis“

Medikės išsilavinimą turinčiai moteriai prieš dvi dešimtis metų ėmė kirbėti mintis, kad kažko gyvenime trūksta. Šis pojūtis persekiojo maždaug penketą metų, kol galiausiai atrado siuvinėjimo džiaugsmą. „Išsiuvinėjus kelis paveikslus, vis dažniau sapne iškildavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pavardė“, – prisimena A. Zupkienė. Dar didesnį įkvėpimą autorė pajuto kartu su vyru apsilankiusi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir išvydusi paveikslą „Žinia“. Žvelgiant į jį, kūrėjos širdyje įsivyravo ramybė, o, pabandžius šį paveikslą išsiuvinėti kryželiu, keisti sapnai liovėsi. Įminusi sapnų pavidalu atneštą mįslę ir baigdama siuvinėti paveikslą „Žinia“, netrukus vaikščiodama pajūriu rado kitą užuominą – akmenį, kuris buvo labai panašus į M. K. Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Taip gimė mintis, koks buvo siuvinėjamas kitas paveikslas. Po kurio laiko atsirado dar keli paveikslai: „Pasaka (Karalių pasaka)“, „Karalaičio kelionė“ II paveikslas iš triptiko, „Bičiulystė“, „Praeitis“ ir toli gražu dar ne pabaiga…
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki lapkričio 29 d.

„METALOfonas: muziejus“

Vilniuje prasideda vienintelis Lietuvoje tarptautinis metalo menui ir juvelyrikai skirtas renginys „METALOfonas“. Bienalės lankytojus džiugins ir tarptautinį pripažinimą pelnę autoriai, kuriuos galima laikyti tikromis šiuolaikinės juvelyrikos žvaigždėmis: Volkeris Atropsas, Felieke van der Leest, Kadri Mälk, Birutė Stulgaitė ir daugybė kitų. Itin gausus ir įvairus dalyvių būrys suteiks Lietuvos žiūrovams progą išvysti išskirtinai plačią šiuolaikinės juvelyrikos panoramą. Per penkerius metus bienalei prigijęs simboliškas instrumento, sugebančio metalą paversti garsu, pavadinimas tarsi byloja: metalo garsas gali tapti garsiu pasakojimu apie naujas idėjas ir naujus vaizdus ir kaskart atskleisti vis naują temą. Šių metų bienalės tema „Muziejus“ taip pat pasirinkta neatsitiktinai.
LNM Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki gruodžio 15 d.

Henrik B. Andersen: „The Morphogenesis of Mass“

Henrikas B. Andersenas savo parodoje pristatys naujausias,  specialiai galerijai „VARTAI“, sukurtus meno kūrinius. Andersenas pateiks naujų skulptūrų ir piešinių seriją, sujungiančią natūralių ir dirbtinių sričių elementus, medžiagas ir techniką. Meno kūriniai nurodo erdvės ir kūno santykį, kurį 60-ųjų dešimtmečio amerikiečiai minimalistai ir konceptualūs menininkai naudojo savo praktikoje. Andersenas mano, kad jo darbai yra mišrūs procesai, kai technologijos susilieja su organinėmis tęstinio tapsmo metu.
Galerijoje „Vartai“  (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.

Dag Erik Elgin: „In Absentia: La Collection Moderne (Ciurlionis)“

Dagas Erikas Elginas savo parodoje pristatys tapybos ciklą, kuriame jis pateikia didesnius nei oroginalai paveikslus, tačiau su tiksliai nukopijuotais šriftais ir originalia paviršiaus spalva. Paroda yra duoklė Čiurlionio pripažinimui.
Galerijoje „Vartai“  (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.

„JCDecaux premija 2020: Turiu žodžius“

Parodoje „JCDecaux premija 2020: Turiu žodžius“ pristatomi penkių autorių kūriniai, bylojantys apie žmonių tarpusavio santykius bei santykius su ne-žmonėmis, apie būtybių pulsavimą ir kalbėjimą įvairiomis juslėmis – ne tik verbaliai, tarsi iš purvo augantys akmenys šnibždėtų apsisiautę ozono sluoksniu. Susiduria sinchroniškas galūnėmis susikibusių padarų šokis, disciplinuojantys judesiai ir mus vienodomis uniformomis vilkinčiais paverčiantys ženklai. Menininkės kvies įsikniaubti į šilką, užuosti baimę, savo pačių kūnais atsimušti į nematomas ribas ar jas nors mintimis peržengti. Kol kalbame mes – kalba ir medžiagos. Ir atvirkščiai.
Pristatomi jaunųjų menininkių kūriniai provokuoja „pasitarti“ su medžiagomis. Žmonėms ir ne-žmonėms nebūtina susitikti, bet jei jau taip įvyko – o juk taip įvyksta, – galime prakalbinti vieni kitus. Bet kaip neapsigauti, kad tai, kam davei vardą, yra tavo?
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.

„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
 Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki lapkričio 15 d.

„Uždaros teritorijos: Φ langas“

Parodos autoriai ir plenero dalyviai Laima Beržinytė-Gulbinienė, Lina Juškauskaitė, Evgenia Levin, Simonas Baronas, Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, Rimantas Steponavičius, Domantas Umbrasas kūrybine judėjimo ir ritmo seka „123“ žingsniavo per sąmoningus patyrimus, erdvės pajautas. Svarbiausias plenero tikslas: kūrybinio laiko ir erdvės modeliavimas, kurį simboliškai „apglėbia“ lango motyvas. Kuršių nerija yra žmonių puoselėjamas miško ir kopų sodas, tačiau didžioji menininkė čia yra gamta, harmonizuojanti ir padedanti atrasti pusiausvyrą. Plenero dalyviai laisvų asociacijų būdu tyrinėjo saugią ir „uždarą“ Kuršių nerijos teritoriją. Atlikę kūrybinį fotografavimo veiksmą, autoriai atkreipė dėmesį į skirtingus kultūrinius, istorinius, ekologinius, fotografinius kontekstus. Plenero idėjinė pusiausvyra išsidėstė tarp dviejų kūrybinių jėgų – gamtos ir žmogaus.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki lapkričio 15 d.

Aleksandras Vozbinas: „Mano Druskininkai“

Parodoje pristatomi tapytojo Aleksandro Vozbino aliejinės tapybos darbai sukurti 2003–2020 metais Druskininkuose. Savo kūriniuose menininkas kviečia atrasti Druskininkų miesto senąją medinę architektūrą. Lietuvos kurorto Druskininkų medinis architektūros paveldas pasižymi XIX a. pab. – XX a. pr. Europoje plitusios profesionalios kurortų architektūros bruožais bei savitomis regiono etninės statybos tradicijomis. Nemažai medinių pastatų atsirado tarpukariu ir net ankstyvuoju sovietmečiu. Dalis jų iki šiol suteikia miestui savitą charakterį ir prisideda prie miesto medinio architektūros paveldo įvairovės, kuri taip traukia menininką išskirtiniais motyvais. A. Vozbinas ypatingai pamėgęs Čiurlionio namo ir kiemo erdves, čia nutapytas ne vienas peizažas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki lapkričio 18 d.

Antanas Sutkus: „In Memoriam“

1988 m. A. Sutkus pradėjo fotografuoti Holokaustą išgyvenusių žmonių susitikimus. Per keletą metų (daugiausiai 1994–1997 m.) jis sukūrė unikalią portretų seriją, įamžinančią atminimą tų, kurie tapo karo beprotybės kankiniais ir liudytojais. Iš fotografijų žvelgiančios akys pamena Vilniaus ir Kauno getų nerimastingą kasdienybę, tautiečių, artimųjų žudynes, Štuthofą ir kitas mirties stovyklas. „Iškart pastebėjau, kad jų veidai skiriasi, – sako A. Sutkus. – Galbūt ne veidai, bet dvasia. Tai daug iškentusių žmonių dvasia.“ A. Sutkus spėlioja, kaipgi atrodytų Lietuva šiandien, jei jos piliečiai žydai nebūtų nužudyti. Holokaustą jis vadina aukščiausia fašizmo metastazės forma. Fotomenininko nuomone, kalbėjimo apie tai, kaip ir palaikymo bei dėmesio, tiems, kurie išliko gyvi, niekuomet nebus per daug.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki lapkričio 8 d.

„Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“

Parodoje „Afrikos veidas. Nematytos Prano Domšaičio (1880–1965) pastelės“ eksponuojami 46 kūriniai iš Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomo tapytojo ekspresionisto P. Domšaičio kūrybos rinkinio. Tai vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu, XX a. 5–7 dešimtmečiais, pastelės technika sukurti Pietų Afrikos peizažai, figūrinės kompozicijos ir portretai. Didžioji pastelių dalis rodoma pirmą kartą, vos kelios buvo eksponuotos P. Domšaičio tapybos parodoje, kuri  2016 m. vyko  Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. P. Domšaičio kūrybos rinkinyje, kurį Lietuvai padovanojo ir Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui saugoti perdavė JAV veikiantis Lietuvių fondas, yra 665 kūriniai. Didžiausią rinkinio dalį sudaro aliejinė tapyba (354 vnt.), tačiau jame yra ir pastelių – net 167 (likusi rinkinio dalis – akvarelės, estampai, piešiniai ir eskizai).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda)  veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

Seniausias kirvis Lietuvoje. Biržų rajone kadaise telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad įvyko tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus. Šiandien šis kirvis jau nebeguli 1,5 metro gylyje Parupės kaime, Biržų rajone. Šiandien jis yra pagrindinis Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančios parodos eksponatas.
Senojo arsenalo archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

Michael Rakowitz: „Sugrįžimas“

Čikagoje gyvenantis Michael Rakowitz yra vienas garsiausių šiuolaikinių menininkų, dirbančių kultūrinio paveldo ir muziejų temomis. Šio Irako kilmės amerikiečių menininko solo paroda Šiuolaikinio meno centre yra jo kūrybos pristatymo Vilniuje pirma dalis. Bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi vėliau šį rudenį Radvilų rūmuose bus pristatyta antra autoriaus paroda.
Parodoje atliepiami Rakowitz kūryboje glūdintys sugrįžimai, pasireiškiantys per atmintį, daugiabalsius pasakojimus, liudijimus, istoriją ir ateities nuojautą. Parodą sudaro trijose ŠMC erdvėse eksponuojami keturi menininko kūriniai, su jautria atida ir humoru plėtojantys migracijos, nostalgijos bei sudėtingų tarpvalstybinių politinių santykių verpetuose atsidūrusius žmonių ir daiktų likimus. Nors menininko analizuojami regionai – Vidurinieji Rytai ir JAV – geografiškai toli nuo Lietuvos, jo kūryboje keliami klausimai aktualūs visur, kur represiniai režimai griovė kultūros artefaktus ir žmonių gyvenimus.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 22 d.

„Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“

Laisva ir kontroliuojama kūryba. Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, iki Lietuvai tampant nepriklausoma, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas 1978–1985 m. laikotarpis Kauno paveikslų galerijoje, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos. Kai mainais už lojalumą sovietinei valdžiai dailininkams buvo skiriamos dirbtuvės, kūrybiniai užsakymai, kvietimai į plenerus, kūrybines keliones, premijos, buitinės lengvatos. Paroda kviečia analizuoti, kiek visuomenėje yra būtinas ir sveikintinas požiūrių ir gebėjimų lankstumas. Kiek yra toleruojamas gebėjimas prisitaikyti. Kaip prisitaikymas dera su etika, morale, kultūros tradicija ir kokią išliekamąją meninę vertę jis sukuria.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

„Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu“

būdo skerspjūvis. Šį kartą verčiame mados skiltį ir kviečiame lankytojus pasigrožėti Laikinosios sostinės inteligentijos apdarais ir aksesuarais. Ekspozicijoje taip pat skiriamas dėmesys grožio priemonių industrijai: muilas, kvepalai, pudra, skaistalai ar net priklijuojamos blakstienos – moteriškų kerų atributai, be kurių neapsiėjo dažna tarpukario ponia ar panelė. Daug nedidelių, bet intriguojančių smulkmenų, atrastų Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir privačiuose rinkiniuose, praskleis kontrastingą tarpukario damų ir džentelmenų grožio ir mados pasaulį, kurį parodoje reikšmingai papildo ir vaizduojamosios dailės kūriniai.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Kalbantis miestas“

Šiaulių miesto istorinių nuotraukų ir tekstų, kuriuos sukūrė Pirmasis literatūrinis hakatonas Lietuvoje! dalyviai. Hakatono dalyviai visą parą (rugpjūčio 22–23 d.) muziejaus erdvėse kūrė tekstus pagal muziejaus specialistų atrinktas archyvines nuotraukas. Nuotraukos apėmė Šiaulių vaizdus nuo 1863-iųjų sukilimo iki šių dienų. Savo tekstais dalyviai ieškojo Šiaulių miesto tapatybės.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki lapkričio 23 d.

„We can be heroes“ / „Būkime herojais“

Projektas „We can be heroes“ / „Būkime herojais“, skirtas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų sukakčiai, – tai visų šių KKKC veiklos metų meno lauko dalyvių: užsienio šalių ir Lietuvos menininkų, kuratorių ir organizatorių, dizainerių, žurnalistų ir kritikų, meno gerbėjų, stebėtojų ir vertintojų, prisidėjusių prie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kūrimo ir tęsiančių KKKC evoliuciją, pokalbis šiandien. „We can be heroes“ per eksponuojamus meno kūrinius simboliškai įvardija kada nors įgyvendintus KKKC projektus, turėjusius įtakos ne tik paties centro vystomoms idėjoms ar ateities vizijoms, bet ir miesto bendruomenei. Projekto devizas išreiškia asmens ir visuomenės, kultūros ir natūros, objektyvumo ir tolerancijos, meno ir politikos bei daugybę kitų binarinių opozicijų, kurias gali įvardinti bet kuris iš mūsų. Pasakojimą projekte patikėta vystyti kiekvienam dalyviui – tiek menininkui, tiek žiūrovui… Kiekvienas jų yra atskaitos taškas, bet kurio menininko kūrinys gali tapti šios ritualinės kelionės laiku pradžia.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki lapkričio 8 d.

„Iš tos operos“

Lankytojai kviečiami netradiciniu būdu pažinti operos pasaulį – atrasti jo užkulisius, geriau pažinti solistus ir iš arti apžiūrėti įspūdingas scenografų Dicko Birdo ir Marijaus Jacovskio dekoracijas, atsiduriant jų viduje. Gerai pažįstamų operų fragmentai atgyja naujais pavidalais, juos papildo multimedijų menininko Rimo Sakalausko projekcijos ir senovine šlapio kolodijaus technika dirbančio fotografo Mindaugo Meškausko ferotipai.
MO muziejuje veiks iki 2021 m. sausio 10 d.

„Šmėklų miškas“

Parodoje „Šmėklų miškas“ (angl. The Spectral Forest) pristatomi ir nauji, ir anksčiau sukurti darbai, kviečiantys pasivaikščioti po užburtą mišką – idėją, paremtą šventųjų girių reikšme Baltijos regione, taip pat naikinimo ir kultivavimo, perkėlimo bei iškeldinimo Kuršių nerijoje istorija. Parodos pavadinimas užsimena ne tik apie šmėklas, vaiduoklius ir dvasias (angl. spectre – šmėkla, pamėklė), tradiciškai gyvenančius miške, bet ir apie spektrą (angl. spectrum) – būseną, neapribotą atskirų verčių rinkiniu. Tokiu būdu paroda akcentuoja tęstinumą, takumą ir laidumą kaip priešpriešą siauroms dvinarėms kategorijoms ir priešinančiai kalbai, vis labiau dominuojančiai politiniame klimate.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje veiks iki lapkričio 8 d. 

„Pro V. B. prizmę: Lino Jusionio tapyba“

Jusionio kūrybą įkvepia kino filmai, tačiau jo darbuose aktyvus veiksmas visuomet lieka „už kadro“. Menininkui svarbu sukurti įtampos ir laukimo atmosferą. Jo paveikslai dažnai priartėja prie abstrakcijos – peizažai ar architektūros fragmentai perteikiami grynomis geometrinėmis formomis. Žiūrėdami videomedžiagą atkreipkite dėmesį į dailininko kruopštumą: centimetrų tikslumu jis apskaičiuoja proporcijas, kantriai ieško geriausio spalvų derinio. Tad kiekvienas elementas paveiksle yra reikšmingas ir padeda įminti dailininko sumanytą rebusą.
MO muziejuje veiks iki lapkričio 30 d.

„Kodėl taip sunku mylėti?“

Paroda pasakoja apie tai, kaip gyvenime žmonės siekia balanso: pasirinkdami tarp gėrio ir blogio, siekdami panaikinti skirtis tarp turtuolių ir vargšų, nelygybę tarp moterų ir vyrų, susipriešinimą tarp kartų ar rasių. Eksponuojami žymių lietuvių menininkų kūriniai atskleidžia žiaurias istorines aplinkybes, paveikusias mūsų valstybę: okupacijas, laisvės siekį ir drastiškus socialinius pokyčius. Tai paroda, glaudžiai susijusi su Boddeke ir Greenaway asmeninėmis patirtimis – jų instaliacijose pasirodanti veikėja Susa Bubble yra įkvėpta jų jauniausios dukros Pip. Menininkai kalba apie tai, kad jiems kaip tėvams neramu dėl savo vaiko ateities: ji turės spręsti iškilsiančias problemas, susijusias su migrantų, ekologine ir politine krizėmis. Lygios teisės ir tolerancija vienas kitam yra ypatingai svarbūs dabar, kai didžiulės žmonių grupės – dažnai paskatintos drastiškų klimato pokyčių – palieka savo namus ieškodamos geresnių gyvenimo sąlygų. Priimti šiuos pokyčius sunku dabartinėje politinėje aplinkoje, kai valstybių santykiai vis labiau įtempti, o radikalūs dešinieji judėjimai vis stiprėja. Visgi, parodos žinutė kupina vilties: pastangos, kurias skiriame šiems iššūkiams įveikti ir suteikia mūsų gyvenimui prasmę.
MO muziejuje veiks iki 2021 m. sausio 31 d.

Antanas Sutkus: „Sveikinimai iš XX amžiaus“

„Sveikinimai iš XX amžiaus“ – taip savo albumus mėgsta pasirašinėti Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus (g. 1939). Tokiu pat pavadinimu pavadinta ir autoriaus kūrinių paroda, kuri šį kartą išsiskiria iki šiol dar nematytų ir naujų fotografijų gausa. Su fotografijos archyvu daugiau nei dvidešimt metų dirbantis A. Sutkus sako, kad ten iki šiol aptinka pamirštų momentų, daug paveikių vaizdų iš praeities. Šie darbai – tai ištisa fotografijos epocha, pasakojanti apie XX amžiaus Lietuvą ir jos žmones.
 Fotografijos muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 140) veiks iki lapkričio 22 d.

„Kryžių Lietuva“

Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Jie kryžius statė pagerbdami mirusiuosius, ieškodami dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai. Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Kryžiais siekiama permaldauti Dangų, užgriuvus netektims, nelaimėms, ligoms. Tikima, kad kryžius – tai galinga apsauga nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, emidemijų. Jau statant kryžių prasideda ritualai. Pirmiausia jis pašventinamas. Nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepagarbintų tokio kryžiaus, nes tai didelė nuodėmė. Čia eksponuojama ir itin reta koplytėlė, padaryta medžio rąsto, vadinamo baubliu. Šio ąžuolinio tuščiavidurio rąsto vidus buvo išbalintas, ertmės – dailiai užkamšytos moliu: čia stovėjo šventojo skulptūrėlė. Lietuviška krikščioniškoji tradicija baublyje įkurdinti šventąjį siekia pagoniškas šaknis, kai tuščiaviduris seno ąžuolo kamienas buvo garbinamas.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kiemelyje veiks iki gruodžio 31 d.

„Archaika“

Šios parodos tikslas – atverti duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau 12 000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų. Parodos tema „Archaika“ aiškiai nusako atrankos kriterijus: čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, kurie virsta seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.

Ferdinandas Ruščicas: „Auksinis kambarys“

Gyvendamas Vilniuje, Ferdinandas Ruščicas sukūrė pastelę intriguojančiu pavadinimu „Auksinis kambarys“, kurioje pavaizdavo savo nuomojamo buto Užupio g. 24 interjerą. Pastelėje neryškiai, tarsi per miglą, brėžiami daiktų pavidalai, o pro langus sklinda viską nustelbianti šviesa. Šiais metais minint dailininko 150 metų jubiliejų kilo sumanymas kaip trumpalaikę intervenciją nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje „atkurti“ simbolinį Ruščico auksinį kambarį. Tai dailininko vilnietiškoms patirtims skirta erdvė, kurioje garsius tapytojo peizažus keičia su Vilniumi susiję kūriniai ir dokumentai – nuo Tadui Vrublevskiui dedikuotos atvirutės, labdaros renginių plakatų ar knygos dizaino pavyzdžių iki paauksuotų Vilniaus universiteto insignijų ir trapių karališkų palaikų atvaizdų. Įsivaizduojamame auksiniame kambaryje susipina Ruščico moderni europietiška patirtis ir bajoriška savimonė, meilė miestui ir konfliktiškas patriotizmas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki gruodžio 23 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki lapkričio 15 d.

„Didžioji pramonė: „Inkaras“

Paroda, kaip ir „Inkaro“ guminė avalynė, kviečia žingsniuoti mažai pramintu keliu: industrijos istorijoje atrasti naujas spalvas ir prasmes – užmirštas, nubrauktas, išsižadėtas. Parodos eksponatai – unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija, rikiuojasi fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje, sukurtoje „Office De Architectura“ architektų. Šis konvejeris perteikia alternatyvų pasakojimą apie mūsų istoriją ir tapatybę. Pasakojimas sukurtas drauge su buvusiais „Inkaro“ fabriko darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2021 m. balandžio 24 d.

„Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“

Penkioliktąjį gimtadienį švenčianti Istorinė Prezidentūra kviečia į išskirtinę parodą, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Eksponatai dovanos į Istorinę Prezidentūrą atkeliavo iš įvairių asmenų, organizacijų bei vietų: Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų, Europos ir net tolimųjų JAV ir Australijos. Eksponatų muziejus sulaukė ir iš Lietuvos politinio bei visuomenės elito palikuonių: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Prezidento Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Juozevičienės, ilgamečio Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno, teisės profesoriaus Augustino Janulaičio vaikaičio Ramūno Janulaičio, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnaus prof. Vytauto Landsbergio, žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnaus Antano Skaisgirio ir vaikaitės Astos Skaisgirytės-Liauškienės, paskutiniojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro plk. Kazio Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės ir daugelio kitų.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki 2021 m. liepos 6 d.

„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva“

Tarpukario laikais užgimęs, Radiofonas buvo įsikūręs Kaune, Žaliakalnyje. 1928 m. sausio 15 d. studija buvo perkelta į miesto centrą – Laisvės al. 13, o 1933 m. – į S.Daukanto g. 12 (dabar S. Daukanto g. 28A). Sovietmečiu radijas perkeltas į Vilnių ir iki šiol veikia tame pačiame pastate – S. Konarskio g. 49. Pirmaisiais metais Radiofono programa truko vos pusantros valandos, o vėliau vis ilgėjo. Programa buvo labai įvairi: žinios, orų prognozė, paskaitos įvairiomis temomis. Ypatingai didelę reikšmę užėmė muzika. Kauno miesto muziejaus ir LRT bendradarbiavimo dėka svarbus Lietuvos istorijoje įvykis – Kauno Radiofono gimtadienis – įamžintas parodoje „ALIO, ALIO. Kalba Kaunas. Lietuva“. Simboliška, kad ši paroda veikia LRT Kauno redakcijoje, S. Daukanto g. 28A, kurioje radijas veikė nuo 1933 m. ir lemtingąją 1991 m. žiemą. Istorinėje vietoje veikiančioje parodoje galima pamatyti su Radiofono istorija susijusias fotografijas ir dokumentus. Parodoje eksponuojama virš 40 senoviškų iš buvusio Ryšių istorijos muziejaus perimtų radijo aparatų, fone skamba autentiški tarpukario laikų radijo įrašai.
LRT Kauno redakcijoje (S. Daukanto g. 28A) veikia iki gruodžio 31 d.

„Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“

Petras Kalpokas (1880–1945) – vienas žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, scenografijos, freskų kūrėjų. XX a. pradžioje išgarsėjęs ne vien Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, žinomas Latvijoje, Kauno meno mokyklos profesorius, tapybos studijos vadovas. Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jam artimiausių žmonių – žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės  portretai, motinos portretas, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje itin reti natiurmortai, nes jo nedomino negyvoji gamta bei kiti civilizacijos sukurti objektai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veiks iki lapkričio 14 d.

„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“

Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus. Tai  vainikavo beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidarytoje parodoje  sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai. Paroda veikia  XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14, kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių. Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veiks iki 2021 m. sausio 3 d.

„Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“

Paroda  skirta trims mados šimtmečiams, per kuriuos valdančioji klasė – aristokratija – formavo mados sampratą ir darė įtaką mados raidai. Pirma parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Parodoje pristatoma ir Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Dar viena parodos dalis skirta Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų aprangai. Dalis ekspozicijos skirta Rusijos imperijai, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki gruodžio 15 d.

„Nesusitaikę“

Paroda „Nesusitaikę“ skirta Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui paminėti.  Pirmoji parodos dalis pristato pasipriešinimo sovietinei okupacijai apraiškas. Tai pogrindyje leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kunigų įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti, už žmogaus teises kovojusi Helsinkio grupė ir drąsiai už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos laisvės lyga. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Laisvėjimas“, pristatoma 1987 m. prasidėjusi Lietuvos Atgimimo istorija, kai per šalį nuvilnijo akcijos už politinių kalinių išlaisvinimą ir krašto ekologiją, sudundėjo „Roko maršas“ ir sugriaudėjo Persitvarkymo Sąjūdžio organizuoti masiniai mitingai, lydėję į valstybingumo atkūrimą – Kovo 11-ąją. Trečioje parodos dalyje „Laisvė“ pasakojama apie pirmus skausmingus ir sunkius, tačiau kartu ir džiugius valstybės pagrindų kūrimo žingsnius, kol buvo pasiekta visiška nepriklausomybė, kai 1993 metų rugpjūtį iš Lietuvos išvyko paskutinis sovietų armijos dalinys.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.

„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“

Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.

„Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“

Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki 2021 m. birželio 30 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!