Marija Žiemytė. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, Vilnius. Fot. Marija Griniuk Mozūrienė
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tekstilės meno kūrėja Marija Žiemytė.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Įkvėpimas kurti man ateina per dalyvavimą. Kai vyksta pasiruošimas parodai, ekspozicijos įrengimas tampa kūrybiniu procesu, kurio metu dažnai aplanko naujos idėjos, ką norėčiau daryti toliau. Kaip auginti kūrinį ar vystyti naują projektą. Kuriant kūrinius galvoje taip pat visada sukasi naujos mintys.
Temos gimsta iš gyvenimo. Iš to, kas man tuo metu aktualu, kur fokusuojasi dėmesys arba kas neduoda ramybės. Tuomet ieškau simbolių, kuriais galėčiau apie tai kalbėti ir medžiagų, kurios konceptualiai atlieptų mintį. Kartais medžiaga atsiranda kaip pirminis kūrybos šaltinis. Tuomet gilinuosi, kokia jos sandara, kokią savyje turi informaciją ir kaip aš tai galiu panaudoti savo idėjoms išreikšti, įkontekstinti. Man, kaip tekstilininkei, medžiagiškumas yra svarbus, kaip ir svarbu tai, kas toje medžiagoje užkoduota.
Mėgstu lankyti parodas, jos visada priverčia susimąstyti, pažvelgti į tam tikrus dalykus kitaip. Man įdomu ir svarbu stebėti, ką kuria kiti menininkai. Kitų autorių kūryba gali ir įkvėpti.
Per laiką mano pačios požiūris keičiasi. Ir tai atsispindi kūryboje. Jeigu prieš kelis metus buvau labai pasinėrusi į tikėjimo kelią ir norėjosi kūriniuose liudyti savo asmeninius išgyvenimus, patyrimus, tai dabar ieškau universalesnių temų ir naujų išraiškos būdų.
“Sutvėrimas”, Šiuolaikinio meno mugė ArtVilnius’22. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
Baigiau tekstilės meno ir dizaino bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje.
Pagrindiniai dėstytojai, iš kurių mokiausi – baigiamojo darbo vadovė doc. Laura Pavilonytė-Ežerskienė, doc. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, prof. Eglė Ganda Bogdanienė, lekt. Vladas Daškevičius. Buvo įdomu dirbti su dėstytojais tarpdisciplininio meno kūrėjais doc. Dainiumi Liškevičiumi, lekt. Žilvinu Landzbergu.
Dauguma dėstytojų man yra autoritetai. Jie mane augino, formavo kaip kūrėją ir visos gautos žinios yra kažkur atmintyje. Kartais užfiksuoju, kad vadovaujuosi vieno ar kito dėstytojo patarimais. Man taip pat svarbus jų įvertinimas ir palaikymas. Visada labai malonu sulaukti teigiamų atsiliepimų apie kūrybą.
Palaikome ryšį su tekstilės meno ir dizaino katedra dėl bendrų parodų, susitinkame ir šiaip. Man atrodo svarbu išsaugoti bendrystę.
Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?
Manau, tai yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas, ar kuri vienumoje ir pasirodai tik parodų metu, ar esi aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis, kuriam svarbus bendravimas, bendradarbiavimas, dalijimasis patirtimi, dalyvavimas bendruose renginiuose, projektuose. Aš esu labiau bendruomenės žmogus. Man patinka kurti savoje erdvėje, bet nevengiu ir kolaboracijų. Mėgstu dalyvauti grupinėse parodose.
Menininkai dažnai bendrauja grupelėse. Galbūt priklauso tam tikrai sąjungai, kur natūraliai susiformuoja bendrystės ratas, galbūt yra grupės ar kurso draugai. Turiu savo draugių ratą iš tekstilės. Esame iš skirtingų kursų, bet smagu, kad palaikome ryšį. Atstovaujame jaunąją menininkų kartą ir esame šios bendruomenės dalis. Tačiau mano bičiulių tarpe yra ir vyresnių menininkų, su kuriais taip pat susitinkame.
Erdvėlaivis / Spaceship. Improvizuota tekstilės studija. 2023
Tarptautinis tarpdisciplinio ir dalyvaujamojo meno renginys Making of!..Malmö. Galerija Rostrum / Malmė, Švedija. Asm. archyvo nuotrauka.
Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?
Gyvename tokiame laike, kai informacijos srautai ir greitas gyvenimo tempas neleidžia sustoti. Atrodo, jei sustosi, viskas sugrius. Turi nuolatos suktis tame rate. Kai kurie žmonės net nebemoka ilsėtis. Tad čia, manau, menas gali veikti kaip tam tikra terapija. Man patinka toks menas, kuris išlaisvina iš kasienio gyvenimo rūpesčių, padeda užsimiršti, stabtelėti, pamąstyti apie būtį giliau.
Technologijoms vis labiau judant į priekį, darosi sunku žiūrovą nustebinti tradiciniu menu. Turi sukurti kažką interaktyvaus, panaudoti skirtingas medijas. Jeigu seniau menas buvo savarankiškas, jis vis labiau tampa neatsiejamas nuo mokslo.
Mane šiek tiek gąsdina, kokia ateitis mūsų laukia, tačiau tuo pačiu suvokiu, kad pasaulis nuolatos kinta, jis nebėra toks pats ir niekada nebebus. Privalai susitaikyti su pokyčiais, tad mano kūryboje šalia tradicinės tekstilės atsiranda šviesos, video, fotografija. Man patinka eksperimentuoti. Jungti skirtingas technikas ir medijas. Manau, tai būdas pasiekti didesnę žiūrovų auditoriją.
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Gyventi vien iš meno yra labai sunku. Grynojo meno kelias yra išgyvenimo kelias, kuriame mažai stabilumo. Kalbu apie situaciją ne tik Lietuvoje. Todėl didelė dalis menininkų šalia kūrybos turi papildomą pajamas nešantį šaltinį. Galbūt dirba galerijoje, dėsto ar užsiima kita edukacine veikla, turi individualias įmones, prekės ženklus. Kiti tiesiog dirba darbus, nesusijusius su menu. Manau, tai ir yra vienas iš iššūkių, kaip savo meninę veiklą derinti su darbais. Kaip nepavargti, neprarasti įkvėpimo ir rasti laiko kūrybai.
Krizės, manau, yra natūralus dalykas, nutinkantis visiems. Gali būti taip, kad sukūrei sėkmingą kūrinį ir ties tuo užstrigai. Nes manai, kad nieko geriau jau nebesukursi arba tiesiog naujos idėjos negimsta. Bet gal tos pertraukos ir reikalingos tam, kad galėtum atsigauti, atsinaujinti, „persikrauti“ ir grįžti į kūrybą su naujomis mintimis.
Mano manymu yra svarbu turėti kuriančių bičiulių ratą ir stebėti jų veiklą. Tai įkvepia nesustoti, užmotyvuoja. Labai svarbus artimųjų tikėjimas ir palaikymas. Ir, žinoma, reikia leisti sau pailsėti. Išvažiuoti į kelionę, pabūti gamtoje. Man tai padeda atgauti kūrybinę energiją.
Marija Žiemytė. Fot. Jolanta Sendaitė – Paulauskienė
Koks didžiausią įspūdį jums palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtumėte aplankyti ateityje? Kokios jūsų lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?
Jei tik yra galimybė, keliaudama stengiuosi aplankyti vietos galerijas ir muziejus. Kol kas esu mačiusi labai nedaug. Luvras būtų pirmas sąraše, kur norėčiau nuvykti. Taip pat svajoju aplankyti Claude Monet namus su sodu, kur, tikriausiai, geriausia vykti pavasarį, kai viskas žydi ir gali impresionizmą patirti gyvai.
Būdama Paryžiuje lankiausi Pompidou meno ir kultūros centre. Labai patiko moderniojo meno ekspozicija, kurią galima pereiti chronologiškai, tarsi skaitytum meno istorijos vadovėlį. Buvau sužavėta Marc Chagall darbais, jie turi tam tikros magijos.
Londone lankiausi Tate Modern, mačiau daug ikoninių kūrinių. White Cube galerijoje pasisekė pamatyti Anselm Kiefer parodą „Finnegans Wake“. Įspūdingi savo krūviu, mąsteliais darbai. Galerija buvo visiškai transformuota, atrodo, patekome į kitą pasaulį, į pasakojimą, kuris gimė menininko vaizduotėje, perskaičius sudėtingą romaną tuo pačiu pavadinimu kaip ir paroda. Nesu jo skaičiusi, bet ir nežinant konteksto negalėjai likti abejingu, nes vien vizualiai paroda buvo labai paveiki.
Danija turi gerų muziejų ir galerijų. Teko lankytis labai įdomiose erdvėse Kopenhagoje. Cisternere galerija yra įsikūrusi Frederiksberg parke, buvusios vandens saugyklos požemiuose. Erdvės jau savaime yra nepaprastos, jose natūraliai auga stalaktitai, vanduo tam tikrose vietose sukuria atspindžius, kurie leidžia stebėti kūrinius kitu kampu. Jau seniai norėjau pamatyti japonų menininkės Chiharu Shiota instaliacijas iš siūlų ir sužinojusi, kad ten vyksta jos paroda, labai apsidžiaugiau. Erdvėje dar buvo įkurtos kinetinės instaliacijos. Labai mistiška ir įkvepianti paroda.
Na ir, žinoma, Venecijos bienalė. Buvau tais metais, kai „Saulė ir jūra“ laimėjo auksinį liūtą. Manau turime nuostabius kūrėjus, kuriais galime didžiuotis. O pati paroda vyksta Venecijoje skirtingose lokacijose. Yra dvi pagrindinės – Giardini sodas ir Arsenale kompleksas, kiti pavilijonai būna įsikūrę visame mieste, kuris yra be proto romantiškas ir žavus. Jame gera pasiklysti ir kelionė tampa vienu dideliu meno nuotykiu.
Sutvėrimas. Asm. archyvo nuotrauka
Ar dažnai lankotės teatre? Galbūt, turite labiausiai patikusių spektaklių, teatro režisierių? Koks jūsų/jūsų kūrybos santykis su teatru, teatro scenografija?
Labai mėgstu teatrą. Manau, Lietuvoje turime stiprią teatro sceną. Teatras tai vieta, kur patenki į kitą realybę. Man patinka šis stebuklas, kurį gali išgyventi – pakeliauti laiku ir persikelti erdvėje.
Vienas iš stipresnių spektaklių, kurį mačiau Vilniaus Jaunimo teatre, tai G.Varno „Puikus naujas pasaulis“. Pastebiu tendenciją, kad atsiranda vis daugiau ilgos trukmės spektaklių. Vėl gi, kaip ir mene, žiūrovas yra reiklesnis nei anksčiau, tad kūrėjai ieško naujų būdų, kaip sukurti potyrį. Nors spektaklį žiūrėjau dar pandemijos laiku ir teko būti su kaukėmis, bet laikas tikrai neprailgo, išlaikiau dėmesį iki pabaigos. Spektaklis sukėlė daug minčių: iš kur ir kur mes einame, kur link juda pasaulis.
Labai mėgstu operos žanrą. D. Ibelhauptaitės statytą „Bohemą“ žiūrėjau bene tris kartus. Mačiau Nacionalinio operos ir baleto teatro senąjį „Turandot“ pastatymą. Bet džiugu, kad Lietuvą aplanko ir užsienio kūrėjai. Su Marina Abramovič dirbęs Robert Wilson pas mus pastatė naująjį „Turandot“ spektaklį, kurį tikrai verta pamatyti. Žinoma, klasika – „La Traviata“. Nepaprastai gražus baletas „Žydrasis Dunojus“. Bet gal ir dėl to, kad iš vaikystės turiu sentimentų J.Strauss muzikai. Ir, be abejo, baletas „Barbora Radvilaitė“ su subtiliais Juozo Statkevičiaus kostiumais.
Kostiumai visada prikausto mano dėmesį. Scenografija buvo antrasis iš pasirinkimų stojant į Vilniaus dailės akademiją, bet įstojau į tekstilę. Tad svajonę dirbti su teatro kostiumais vis dar nešiojuosi savyje.
Aš esu. 2021, audiovizualinė instaliacija. Asm. archyvo nuotrauka
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
2022 m. turėjau solo pasirodymą Vilniuje Kultūros nakties metu, bet dar nesu surengusi nei vienos personalinės parodos. Tik tam, jaučiu, kad reikia pasiruošti. Bet galbūt pirmoji paroda bus užsienyje, pavyzdžiui, Švedijoje, kur šiuo metu gyvenu.
Objektų ciklą „Sutvėrimas“ planuoju vystyti toliau. Noriu „užauginti“ iki tokio dydžio, kad būtų galima užpildyti visą galerijos kambarį arba padaryti tikrai įspūdingo dydžio instaliaciją.
Šiuo metu esu kūrybinių kančių etape, kai, rodosi, kažkas viduje neduoda ramybės, bet dar neranda formos kaip įsikūnyti. Turiu išgryninti idėją ir atrasti medžiagą.
Galvoju ir apie magistro studijas. Galbūt šį kartą rinkčiausi mados dizainą ir bandyčiau įgyvendinti seną svajonę.
Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?
Save priskiriu jaunesnei kartai. Esu dar auganti kaip menininkė ir gaudanti patarimus iš turinčių daugiau patirties. Bet linkėčiau nebijoti būti savimi, kurti iš širdies, kalbėti apie tai, kas rūpi. Meno kūrinys visada suranda savo žiūrovą. Svarbu nebijoti eksperimentuoti ir neturėti baimės suklysti. Per eksperimentus ir klaidas gimsta geriausi atradimai. Dar palinkėčiau nelyginti savęs su kitais, pranokti gali tik pats save. Kaip sakė A. Warhol, kol kiti sprendžia geras tavo menas ar ne, eik ir sukurk dar daugiau meno.
