„Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“
Paroda sudaryta iš dviejų dalių ir eksponuojama dviejuose muziejuose. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicijoje susitelkta į piligrimų kelyje buvusių šventovių ir koplyčių ikonografiją, o Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje žiūrovas kviečiamas apžiūrėti įvairius meno kūrinius, susijusius su šiomis šventovėmis ir koplyčiomis. Jungiamoji abiejų ekspozicijų grandis – išsaugoti Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslai.
Muziejų ekspozicijose siekiant parodyti glaudų Kalvarijų ryšį su Vilniaus miestu, apimama XIX a.–XX a. pirmosios pusės rašytiniuose šaltiniuose paliudyta „ilgoji“ piligriminė trasa, kurią nueidavo iš tolimesnių vietovių į miestą atvykę piligrimai: tradiciškai kelias prasidėdavo nuo Aušros vartų, eidavo pro Kristaus laiptų koplyčią prie Bernardinų bažnyčios, pro Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę Šnipiškėse ir toliau eidavo keliu, ilgainiui virtusiu Kalvarijų gatve.
Ypatinga gamtos ir architektūros dermė, kraštovaizdyje architektūrinėmis ir meninėmis priemonėmis įkūnytos simbolinės ir dvasinės prasmės traukė dailininkų ir fotografų dėmesį. Vilniaus Kalvarijų ansamblis ir jo lankymo tradicija atsispindi įvairiuose XIX a.–XX a. pirmosios pusės meno kūriniuose (tapyboje, akvarelėje, grafikoje), ypač fotografijoje.
Vilniaus paveikslų galerijoje ir Bažnytinio paveldo muziejuje veiks iki liepos 4 d.
„Prisikėlęs Kristus“ ir kiti religinės dailės kūriniai
2020 m. vasarą Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui buvo perduota nelegaliai iš mūsų šalies išvežta medinė XVI a. skulptūra „Prisikėlęs Kristus“. Tai didelės istorinės ir meninės vertės kūrinys, viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių vėlyvosios gotikos stiliaus skulptūrų.
Iki 1928 m. „Prisikėlęs Kristus“ priklausė Kretingos bernardinų bažnyčiai. Vėliau jis buvo padovanotas Babtyno dvaro savininkui generolui Vladui Nagevičiui. 1944 m. generolui pasitraukus į Vakarus, buvo manoma, kad skulptūra dingo. Bet kūrinys vėl pasirodė viešumoje apie 1990 m., grubiai perdažytas aliejiniais dažais, Kristaus figūros kojos buvo nupuvusios, pirštai aptrupėję. Skulptūrą nupirko kunigas Ričardas Mikutavičius. 1997 m. Prano Gudyno restauravimo centro restauratorius Alfonas Šaulys skulptūrą restauravo. Paskutinį kartą „Prisikėlęs Kristus“ buvo pastebėtas 1998 m., per R. Mikutavičiaus laidotuves.
Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams „Prisikėlęs Kristus“ yra pristatomas greta Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomų to paties laikotarpio gotikinių skulptūrų „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, „Šv. evangelistas Jonas“ ir XVII–XVIII a. religinės tapybos kūrinių, kadaise puošusių įvairias Lietuvos bažnyčias.
Vilniaus paveikslų galerijoje veiks balandžio mėn.
„Daiktų pasaulio vizionierius. Felikso Daukanto kūryba“
Feliksas Daukantas (1915–1995) – profesionalaus Lietuvos dizaino edukacijos pradininkas, teoretikas ir modernaus dizaino kūrėjas. Jo idėjos, suformuotos dar prieš 60 metų, reikšmingai paveikė Lietuvos dizainą. Jis buvo mąstytojas ir praktikas, turėjęs ryškią daiktų pasaulio viziją, kuria dalinosi viešojoje erdvėje bei akademinėje aplinkoje – jo įsteigtoje Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje.
Dizainerio formuota vientisa aplinkos daiktų sistema buvo sunkiai įgyvendinama, tad didelė dalis jo idėjų liko projektuose, eskizuose, dešimtyse straipsnių, publikuotų to meto spaudoje. Visa ši medžiaga, surinkta iš įvairių institucijų ir privačių kolekcijų bei papildyta autentiškomis autoriaus mintimis, sugulė į šią parodą. Joje siekta išryškinti teoretiko konstruotus dizaino principus bei pristatyti jo sukurtus darbus, kurių dalis yra išlikusi tik nuotraukose. Daukanto kūrybos visuma eksponuojama pirmąkart – tai ne tik daugeliui gerai pažįstamos dizainerio daiktinės kūrybos sritys (juvelyrika, odos ir metalo gaminiai), bet ir iki šiol plačiosios visuomenės dar neatrasti šio autoriaus dizaino darbai, skulptūra, fotografija, šaržai.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki gegužės 30 d.
Simonas Kuliešis: „Observanto kapti“
Kultūros dienos proga atidaromoje parodoje, Simonas Kuliešis nagrinėja laiko tėkmės svarbą tapyboje, jo kaitą ir reikšmę pačiam žiūrovui. Tapydamas patenki į laiko terpę, kurioje laikas nėra juntamas, jis yra lyg nenusakomas – sudaroma priešprieša, kurioje bandoma pagauti laiką jo nejuntant. Parodos autorius kviečia žiūrovus tapti „paveikslo medžiotojais“, kurie rastų laiko sustoti, žiūrėdami į paveikslus pajustų laiko tėkmę.
Autorius kviečia žiūrovą tyrinėti paveikslus, praleisti laiką įdomioje ir teigiamoje aplinkoje, kurioje galima pajusti gamtos pojūtį, nusiraminimą, drauge pasivaikščioti po upių krantus ir pažinti gyvūniją esančią vandenyje, ieškoti jų museliaujant. Parodos pavadinimo skaitymo reikšmių gali būti daug: „Observanto kapti“ verčiant iš esperanto kalbos į anglų kalbą reiškia „Observer capture“, o į lietuvių kalbą „Stebėtojo laimikis“.
VDA parodų salėse „Titanikas“, II a. (Maironio g. 3, Vilnius), veiks iki gegužės 15 d.
Egidijus Darulis: „Irimas“
„Mano kūryba yra pasakojimai apie gyvybės galią, kuri patręšiama per irimą, mirtį ir ant tos trąšos auginama. Kalbu tarsi viduramžių menininkai – apie Dievo planą, jo grožį ir vertę, tik kitaip… Absoliučiai visomis formomis gamtoje taip pat kaip ir kiekvieno dailininko kūrinio kiekviename drobės kampe, kiekviename potėpyje, ritmai gali būti perskaitomi kaip vienas iš esminių teiginių, pasakytų per Kristų: „Visa yra viena…“.
Savo paveiksluose nevaizduoju žmonių ar žmogaus sukurtų daiktų, t. y., bet kokios kultūros apraiškos – tik „laukinę“ gryną gyvybę, kuri yra persmelkusi Visa vienu ritmu. Iškart visko aprėpti negaliu, todėl ant mano drobių – tik gyvybės elementai, gimstantys per irimą… Ir žiūrovai gali juos ištirti taip, tarsi būtų mikroskopiniai. Tai nėra dokumentinis organizmų struktūros vaizdavimas ar mokslinis tyrimas. Tai niekada nesibaigia ir yra – „Visa yra viena“! (Egidijus Darulis)
VDA ekspozicinėje erdvėje „Kreatoriumas / meno krosnys“, Senųjų rūmų II kiemas (Maironio g. 6, Vilnius), veiks iki balandžio 22 d.
Julija Pociūtė: „Greitas atsakymas“
Šioje parodoje autorė pristato naujausius savo kūrinius – instaliacijas, objektus bei video, kurie tęsia pagrindinę J. Pociūtės kūrybos temą – daugiasluoksnės realybės tyrinėjimus. Siekiant žiūrovą įtraukti į vizualinį patyrimą, parodoje perteikiamas vaizdų, kaip atskirų realybės sluoksnių, dubliavimas. Tokiu būdu sukuriamas vizualios vibracijos laukas, kuriame permąstomas asmens ir aplinkos suvokimas.
Parodos leitmotyvu ir tampa ryšys tarp gamtos ir socialinio pasaulio, o gal greičiau – tarp jų susidariusi atskirtis. Anot mokslininko J. Rouse, tokia atskirtis egzistuoja tik sukurtose sąvokose, kurios formuoja bendrą žmonijos suvokimą, todėl Vakarų kultūroje gana dažnai aktualizuojamos dichotomijos, kaip gamta ir kultūra, faktas ir vertybė ir t.t. Tokios atskirtys, pasak tvarumo filosofijos tyrinėtojų yra susijusios su šiandien matomais ekologiniais iššūkiais. Tai priverčia permąstyti tikrovę, kuriai stiprią įtaką daro į procesą, o ne į pasekmes orientuotas požiūris. „Greitas atsakymas“ – tai efektyvus, spartus ar išmanus sprendimas santykyje su gamta, tačiau parodoje J. Pociūtė atsakymo nepateikia, o veikiau analizuoja, kaip atskiri suvokimo sluoksniai ir skirtingi reprezentaciniai mechanizmai persidengia, sukurdami įvairias konfrontacijas.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.
Slaptoji piešiančiųjų draugija: devintoji piešinių paroda
Prieš 20 metų LDS buvo atnaujintas „vakarinis piešimas“ (žmogaus figūros piešimas iš natūros), su laiku gavęs Slaptosios piešiančiųjų draugijos vardą. Besitęsiantis karantinas, deja, SPD veiklą iš tikrųjų įslaptino, bet piešimas gyvuoja: dailininkai piešia individualiai, prisitaiko prie aplinkybių. Mes manome, kad piešimas iš natūros yra viena iš fundamentalių vaizduojamojo meno dalių, tą ir patvirtiname savo darbais, su viltimi laukdami galimybės tęsti tapusią tradicija parodinę veiklą galerijose.
Dailininkų sąjungos parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) vyks iki balandžio 30 d.
Jolanta Kyzikaitė: „Maskaradas“
Jolanta Kyzikaitė jau beveik dešimtmetį savo kūryboje vysto žaidimų temą, nuo įvairių vaikiškų žaidimų atvaizdavimo kūriniuose iki žaidimo pačia tapyba, tapybine forma.
Pirmojo aukšto salėje rodomi piešiniai – pokylio užkandis prieš pradedant šventę, o pakilus laiptais į viršų patiekiamas pagrindinis maskarado patiekalas – didelio formato tapybos kūriniai.
Ir kaip NETIKĖTA visi parodos lankytojai bus puotos dalyviai, nes ateis pasiruošę: užsiregistravę ir su kaukėmis, kaip pridera maskaradui. Nors karantino nuotaikos ne pačios pozityviausios, Jolanta Kyzikaitė eilinį kartą pasitelkia ironiją, įprasmina vietą, laiką ir kviečia žaisti, dalyvauti pokylyje, įsijausti. Kūriniuose matysime miško, naminius ir egzotinius gyvūnus, taip pat žmones ir įvairias jų kaukes: džiaugsmo, liūdesio, pykčio, išgąsčio. Panašu, kad gyvūnų emocijas (kaukes) menininkė lengvai leidžia matuotis kiekvienam iš mūsų.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Tomas Stanaitis: „Miesto buvimas II“
Parodoje pristatomi tapytojo Tomo Stanaičio darbai. „Miesto buvimas II“ – tai parodos „Miesto buvimas“ tęsinys, kuris dar anksčiau autoriui kilo iš pasivaikščiojimų po gimtąjį Kauną. Darbuose dominuoja įvairūs motyvai – nuo peizažų, gyvūnų vaizdavimo iki portretų. Neišvengta ir pandemijos temos. Tai subtilus, asmeninis santykis su miestu, matymas ir patirtis, kuria autorius nori pasidalinti su šios parodos lankytojais.
2014–2018 m. Tomas Stanaitis studijavo Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete tapybą. Studijų metais dalyvavo grupinėse parodose. 2020 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Šiuo metu jis aktyviai kuria, dirba prie grupinių projektų ir rengia personalines parodas. Dirba tapybos, akvarelės, piešimo srityse.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12, Kaunas) veiks iki gegužės 29 d.
„Tarp dangaus ir jūros II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“
Ši paroda pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų virš šimto kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą. Parodoje išvysite Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbus. Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.
Parodoje pristatomuose kūriniuose įamžinta nuostabi nerijos gamta, jos savita architektūra, taip pat joje gyvenę, dirbę bei poilsiavę žmonės. Jie pasakoja mums istoriją, kaip iš nuniokotų pokarinių kaimelių, žvejų kolūkių gyvenviečių Neringa išaugo į pripažintą bei geidžiamą kurortą, garsų ne tik Lietuvoje.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 17 d.
„Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“
Laisva ir kontroliuojama kūryba. Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, iki Lietuvai tampant nepriklausoma, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas 1978–1985 m. laikotarpis Kauno paveikslų galerijoje, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos. Kai mainais už lojalumą sovietinei valdžiai dailininkams buvo skiriamos dirbtuvės, kūrybiniai užsakymai, kvietimai į plenerus, kūrybines keliones, premijos, buitinės lengvatos. Paroda kviečia analizuoti, kiek visuomenėje yra būtinas ir sveikintinas požiūrių ir gebėjimų lankstumas. Kiek yra toleruojamas gebėjimas prisitaikyti. Kaip prisitaikymas dera su etika, morale, kultūros tradicija ir kokią išliekamąją meninę vertę jis sukuria.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2021 m.gegužės 31 d.
„Didžioji pramonė: „Inkaras“
Paroda, kaip ir „Inkaro“ guminė avalynė, kviečia žingsniuoti mažai pramintu keliu: industrijos istorijoje atrasti naujas spalvas ir prasmes – užmirštas, nubrauktas, išsižadėtas. Parodos eksponatai – unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija, rikiuojasi fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje, sukurtoje „Office De Architectura“ architektų. Šis konvejeris perteikia alternatyvų pasakojimą apie mūsų istoriją ir tapatybę. Pasakojimas sukurtas drauge su buvusiais „Inkaro“ fabriko darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2021 m. gegužės 30 d.
„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“
Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Kauno (ne)laikinumai“
Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“
2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
Serena Pečiūnaitytė: „Velnias gamtoje“
Serenos grafika – aukšto meninio lygio bei dominuojanti technika šios dailininkės kūryboje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis. Nes vėlgi, čia net ir velnias – tai ne vien tik blogio įsikūnijimas…
Apie velnio vaizdinį (vienaip ar kitaip) užsimenama ir daugelyje kitų darbų, skirtų lietuvių mitologijai ir tautosakai aptarti, be to, šį personažą sutiksime ir mūsų mitologinėse arba etiologinėse sakmėse, ir padavimuose, ir pasakose apie kvailą velnią ar kt. Be to, ir žymus mūsų tapybos klasikas Kazimieras Žoromskis – savo hegzametru parašytoje poemoje „Lato sakmės“, sukurtoje remiantis lietuvių mitologijos fragmentais bei Lietuvos istorija, – irgi daug šneka apie velnią, lygiai kaip ir apie velniukus bei velniukes: „Tabakas kvepia rūkau pypkelę kiškis kepa, taip ir rūkom mudu pamainom su velniu…“
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veiks iki rugpjūčio 31 d.
Rymantas Penkauskas ir Antanas Andziulis: „Atminties ženklai“
Parodai „Atminties ženklai“ skirtuose Rymanto darbuose matome daugybę vertingų kultūros paveldo objektų, t.y. jo buvo atliktas didžiulis tiriamasis / dokumentavimo darbas. Daiktai čia – tarsi kokie atminties ženklai. Ne veltui, matyt, šis (raktinių) žodžių junginys šiuo atveju tapęs ir visos darbų kolekcijos, t.y. muziejų eksterjerų, interjerų ar eksponatų atvaizdų etc., bendru pavadinimu. Laikas, kaip žinia, kultūros paveldo objektams nėra gailestingas. Taigi, metams bėgant, šios Rymanto fotografijos, kaip fiksuojančios tai, kas nuolat nyksta, turėtų būti tik vertingesnės ir unikalesnės…
Paprastumas – tai itin svarbi A. Andziulio paveikslų savybė. Jo paveikslai, regis, tarsi nieko daugiau nereiškia ir nevaizduoja, kaip tik tai, kad jie patys yra daiktai, spalvomis dengtos plokštumos. Kita vertus, jų paskirtis dvejopa – puošti aplinką ir byloti… Be kita ko, savo sąlytį su menu A. Andziulis įvardina terminu „algoritminė procesuali tapyba“, reiškiančiu, kad tokia kūryba vyksta pagal griežtas taisykles, tam tikra seka, juoba jog tai nekasdieniškas, ypatingas aktas. Galime sakyti, kad šis tapytojas kuria savitas (koloristines) formas: pabrėžia paveikslų plokštumas, o kartu ir akcentuoja beveik pramoninį spalvos dengimo būdą…
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje veiks iki gegužės 1 d.
„Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“
Penkioliktąjį gimtadienį švenčianti Istorinė Prezidentūra kviečia į išskirtinę parodą, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Eksponatai dovanos į Istorinę Prezidentūrą atkeliavo iš įvairių asmenų, organizacijų bei vietų: Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų, Europos ir net tolimųjų JAV ir Australijos. Eksponatų muziejus sulaukė ir iš Lietuvos politinio bei visuomenės elito palikuonių: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio sūnaus Kazio Lozoraičio, Prezidento Aleksandro Stulginskio dukters Aldonos Juozevičienės, ilgamečio Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio vaikaičio Peterio Kuhlmanno, teisės profesoriaus Augustino Janulaičio vaikaičio Ramūno Janulaičio, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sūnaus prof. Vytauto Landsbergio, žemės ūkio ministro Juozo Skaisgirio sūnaus Antano Skaisgirio ir vaikaitės Astos Skaisgirytės-Liauškienės, paskutiniojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro plk. Kazio Skučo dukterėčios Virginijos Skučaitės ir daugelio kitų.
Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune veiks iki 2021 m. liepos 6 d.
„Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“
Jau XIX a. Roppų kolekcija garsėjo Baltijos vokiečių provincijose ir yra neblogai dokumentuota. Parodoje išryškinamos išlikusios pirminės Theodoro von der Roppo sukauptos kolekcijos vertybės, kilusios iš įvairų Europos, daugiausia Italijos kolekcijų, surinktos Grand Tour (Didžiosios kelionės) metu ir vėliau. Parodoje platesniame kontekste atskleidžiamos Pakruojo dvaro meno vertybės – skulptūros, tapybos ir taikomosios dailės (porceliano ir stiklo) eksponatai, nuosekliai kaupti kelių kartų atstovų, išlikę ir išsaugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje veiks iki birželio 20 d.
„Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“
Parodoje „Radijas ir televizija – sovietmečio propagandos priemonės Lietuvoje“ atkuriamas vieno iš sovietų propagandos elementų, vadinamo Raudonuoju kampeliu, vaizdas. Šie kampeliai buvo įrengiami visose valstybės įstaigose: miesto gamyklose ar fabrikuose, kolūkiuose ir kt. Jie buvo privaloma ir neatskiriama politinio švietimo dalis. Čia buvo galima rasti sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika (plakatai, stendai ir kt.). Taip pat čia buvo galima klausytis radijo ar stebėti įvykius per televiziją. Pasitelkus sovietmečio akcentus – to laikotarpio daiktus, techniką, fotografijas, spaudą, simbolius, siekiama atskleisti radijo ir televizijos svarbą propagandos kampanijoje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki birželio 30 d.
Arūnas Kulikauskas: „Paskutinė“
„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų kūrybos laikotarpį, inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, bet nesistengia jo skrupulingai surūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti.
Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime, – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.
Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, ji yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą parodą autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis parodos vaizdas turėtų išryškėti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti kūrybą ir gyvenimą kaip vientisą audinį. Į parodą jis įtraukia tai, kas tuo laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis, todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių, ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gegužės 23 d.
Petras Repšys: „Pasikalbėjimai su savimi“
Parodoje eksponuojami 57 grafikos darbai iš ciklų „Dienoraštis“, „Improvizacijos“, „Pasikalbėjimas su savimi Danijoje“ ir „Suomiški užrašai“. Pasak parodos kuratorės prof. dr. Giedrės Jankevičiūtės, pirmą kartą šie keturi ciklai „susitiko“ parodoje Bolonijoje, Italijoje, vėliau jos pagrindu buvo atidaryta paroda ir Vilniuje, o dabar atkeliavo į Palangą.
„Parodoje pristatomi grafikos darbai iš keturių Petro Repšio sukurtų ciklų. Kūrinius atrinkome pagal turinį ir siužetą. Stengėmės sukurti pagavų naratyvą, kad atėjęs žmogus įsitrauktų į parodos pasakojimą, plėtojamą greta Palangos realybės. Šis pasakojimas veda į turtingą, unikalų Petro Repšio meno ir vaizduotės pasaulį ir supažindina mus su autoriaus meistryste“, – parodą pristato kuratorė.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje veiks iki liepos 4 d.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Paroda „Tai, ko nebebus“ – tai fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų.
Parodos lankytojams pristatoma pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, o užfiksuotą įsimintinų kadrų atmosferą sustiprina kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. Paroda lankytoją nustebina ne tik vizualiniu pateikimu, bet ir specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtu kvapu, dvelkiančiu reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1) veiks balandžio mėn.
Žilvinas Kropas: „100 dienų”
Žilvinas Kropas – aktyvus fotografas, dažnai dalyvaujantis grupinėse parodose, organizuojantis tarptautinius projektus, bei juose dalyvaujantis.
Pasak menotyrininko Remigijaus Venckaus: „Kai žvelgiu į Ž. Kropo sukurtas nuotraukas aš nenustoju savęs klausinėti apie tai, kas yra fotografija. Prieinu išvados, kad viena vertus, mes esame įpratę fotografijai priskirti atpažįstamo pasaulio dokumentavimo arba tikrovės pagražinimo funkciją, antrą vertus, tokiu būdu mes užmirštame, kad nuotraukos gali būti įnoringos, charakteringos, bekompromisės – tarytum ryškios individualybės. Šiuolaikiniame visuotiniame atvaizdo nuvertėjimo pasaulyje būtent Ž. Kropas ir jo kūrybos krypčiai neabejingi kiti menininkai į menų Olimpą sugrąžina fotografijos charakterį“.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 (Stiklių g. 4) veiks iki gegužės 1 d.
Gytis Arošius: „Tinnitus“
„Parodos pavadinimas referuoja į medicininį terminą – nuolatinį spengimą ausyse, kuris nėra sukeltas aplinkos faktorių. Šią sąvoką naudoju vidinei būsenai išreikšti – tai kažkas, kam tenka pasiduoti, su tuo susitaikyti. Spengimo garsas chaotiškai susilieja su tyla, sukelia įtampą, dvilypę atmosferą.
Nuolatos nukreipiu savo žvilgsnį į pragaištingai atrodančią realybę, lyg labirintas, vedantis koridoriais į aklavietes, iš kurių išėjimo rasti tampa neįmanoma. Klaidžiodamas ieškau minotauriškų šešėlių – informacijos, kuri mane sutrikdytų, sukeltų baimę, beviltiškumą. Tačiau kažkas vis prašo dar daugiau, kol pasaulis pamažu ima atrodyti vieta, kurioje jaučiuosi tarsi įkaitas, kol regisi, jog ateitis žaloja būnant dabartyje ir laiko neapibrėžtumas sukelia chaotiškus pojūčius. Lyg sapnuotum atvertomis akimis.“ (Gytis Arošius)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki gegužės 5 d.
Felicija Dudoit: „Štilis“
„Viskas vyksta ramios jūros fone. Į žiūrėjimo lauką vis kas nors patenka: mergina geltonais marškinėliais, berniukas su pripučiamu melsvu čiužiniu, užstojantis horizontą ir jūrą… Laukiu, kol jis praeis. Vėjo visiškai nėra. Tyka, o gal tik apgaulė?
Paplūdimiuose aptinkami objektai vis priverčia suabejoti ramuma ir todėl ji susipina su įtampa. Bandau šiuos objektus dokumentuoti, jie vis atsikartoja paplūdimio peizažo ribose. Vienas iš jų – raudona vėliavėlė šalia gelbėtojo posto, kuri lyg ir perspėja, kad maudytis griežtai draudžiama, bet jūroje visiškas štilis. Iki horizonto linijos niekas nejuda, išskyrus keletą efemeriškų objektų.
Ieškodama motyvų paveikslams matytus objektus mintyse imu gretinti su kitais objektais, aplinka ir įvykiais. Taip tapybos darbuose sukuriamos vietos, kurių lokacijos nustatyti tampa dažniausiai nebeįmanoma, kaip ir jų aplankyti. Susikuria nauja neegzistuojanti realybėje erdvė. Žmonės praeinantys pro šalį ir objektai tampa ne gamtos, o kultūrinio peizažo dalimi.“ (Felicija Dudoit)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki gegužės 5 d.
„Sūkuriai“
Tai yra antroji tęstinio projekto „Ar ji ateina?“, siekiančio pristatyti pradedančiųjų Lietuvos menininkių kūrybą bei jos sklaidą, paroda. Kūrėjas vienija bendra studijų patirtis VDA Fotografjios ir medijos meno katedroje.
Parodoje pristatomi objektai, išsukantys įvykius. Tai įvairiausi gabaliukai, dalys, elementai. Jie neatsiejami nuo judesio, pastarasis – dalis objektų: nestingstančių ir nenustygstančių, kvėpuojančių, plūduriuojančių, tirpstančių, vingiuojančių, plazdančių ir kaistančių. Menininkes susiejančios kūrybos inspiracijos ir temos ateina iš buities, vandens, tarpkūniškumo, technologijų, tekstų, troškimų, nerimo ir vaizduotės.
VDA parodų salėje „Titanikas“, I a. (Maironio g. 3, Vilnius), veiks iki balandžio 23 d.
Zitos ir Romualdo Inčirauskų jubiliejinės parodos
Zitos Inčirauskienės parodą sudaro dvi skirtingos ekspozicijos dalys, kurias vienija atminties tema. 2011–2019 metais pradėto ir nebaigto projekto „Buvimo žymės“ metu surinktos medžiagos permąstymas, reinterpretavimas.
Dar viena ekspozicijos dalis – instaliacija „Prisiminimų kambarys“, kurioje toliau plėtojama atminties tema, pasitelkiant labai asmeniškus kasdienybės prisiminimus, kurie susilieja į vieną instaliatyvią visumą, pasakojančią apie balansavimą tarp meno ir kasdienybės. Šią ekspozicijos dalį sudaro 2018-ais metais sukurta instaliacija, tekstilės kūriniai, mini objektai atitinkantys šią temą.
Romualdo Inčirausko ekspozicijoje pateikiama savita skulptūrinė plastika, kurioje persipina tradicinių žanrų – medalio, reljefo, juvelyrikos, trimatės skulptūros – bruožai.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3, Telšiuose) veiks iki balandžio 23 d.
Nojus Petrauskas: „Regėjimai“; Danielius Rusys: „Kokteilis, arba Fenomenologinis Fusion“
Savo darbuose Nojus Petrauskas kuria sapnišką realybę, veikiančią pagal savo dėsnius. Objektai ir subjektai, kurie gali atrodyti nelogiški, šiame pasaulyje yra daugiau nei įmanomi, jie – tikri. Paveikslų veikėjai gyvena savo pasaulyje kaip aktyvūs, nuo tapytojo nepriklausomi dalyviai, turintys savo tikslus ir nešantys nebylias istorijas. Paveikslų vaizdai – tarsi alternatyvios realybės fragmentai, sustabdyti kadrai, o tapytojas – ne visažinis pasakotojas, bet veikiau stebėtojas, fiksuojantis gyvą, nuolatos vykstančią pasaką.
Danielius Rusys: „Mane įkvepia viskas, kas vyksta mano galvoje: sapnai, išsipildę ir neišsipldę lūkesčiai, skaityta lektūra, matytos parodos, išorinio gyvenimo įvykiai ir visos įmanomos reflekcijų formos. Aš naudoju kiekvieną man žinomą ir prieinamą išraiškos metodą: „pittura metafisica“, intuiciją, siurrealistinį sapnavimą, dadaistines ironijas, asambliažo dėliones ir viską, kas tik ateina į galvą, ir jau pats nebeatseku kokias.“
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ veiks iki gegužės 8 d.
Audra Vau: „Nowhere“
Personalinėje parodoje „Nowhere“ („Niekur”), Audra Vau pristatys beveik autobiografinę abstrakciją, susidedančią iš fotografijų, instaliacijų ir objektų. Kaip teigia pati menininkė, parodos pavadinimas „Nowhere“ („Niekur”) yra apie jausmą, kuomet kažkas išeina ir daugiau nebėra niekur. „Laikmetis, kaip pvz., sovietmetis, kuomet gimiau, tos šalies nebėra; išeina žmogus – ir jo jau niekur nėra; pasaulis ir žmonės, kokie jie buvo iki pandemijos, taip kaip buvo, niekada nebebus…”, – teigia Audra Vau, pabrėždama, kad parodoje ji kalba ne apie negatyvą ar praradimą, o apie jausmų, pojūčių poeziją, lyg ir nesvarumo būseną, kai esi tik pats su savimi.
„Mane labiausiai traukia ir jaudina dalykai, kurių negali kontroliuoti, reguliuoti jokios sistemos, normos ar taisyklės“, – užbaigė Audra Vau.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Antanas Jasenka: „Psyche“
Apie ką spalvomis ir linijomis byloja kompozitorius? Matyt, apie tą patį, apie ką kalba ir natomis, garsais, tiesiog renkasi kitą plastinę meninę išraišką ir tikrina, kaip jam svarbūs dalykai įsikūnija kitose meninėse raiškose.
Daugumos Antano darbų pavadinimuose figūruoja žodis „Psyche”, ir jie yra būtent apie sielą, apie savastį, apie tapatybę. Todėl dauguma Antano darbų yra labai asmeniški, autoportretiški. Tai – jo paties sielos atspindys, veidrodis.
Dar jie yra apie sielos santykį su Dievu. Dievoieška jaučiama daugelyje Antano darbų. Ciklas „God frequency is 50hz” yra itin apie tai. 50 herzų – tai dažnis, kurio žmogaus organizmas negali priimti, nuo kurio žmogų ištinka infarktai ir insultai. Arba puola kniūbsčias ant žemės, visas išgąstyje besidangstydamas akis, kaip kad nutiko Kristaus apaštalams Petrui, Jokūbui ir Jonui, kai šis juos pasiėmė ant Taboro kalno ir atsimainė, pasirodydamas dieviškoje šviesoje.
Vyganto Paukštės tapybos darbų paroda
Vyganto Paukštės darbų neįmanoma supainioti su jokio kito dailininko kūriniais: lyriškų – romantinių situacijų autorius dažniausiai nagrinėja moters ir vyro, žmogaus ir gamtos tarpusavio santykius, suteikdamas buitiškumui mitologiškumo ir poetiškumo, tik jam būdingas minkštas siluetinis piešinys, jautrūs spalvų santykiai. Pasak hum.m.dr. Ramintos Jurėnaitės, Vygantas Paukštė visus savo tapybos siužetus traktuoja ir poetiškai ir groteskiškai – kiekvienam suteikia ryškias spalvas ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Paveiksluose kasdienybė virsta mitais, o mitai praranda rimtį.
Prieš devynerius metus Vygantas Paukštė klausė žiūrovo: „su laiku atrodo, jog darbai prastėja. ar čia su amžiumi ateina negebėjimas, ar atsiveria akys, ir imi pamatyt ir suprast? Įdomu, ar dabar galima iš tikrųjų pastebėti, atsirinkti paveikslą, kuris ir po šimto metų išliks vertingas dvasine prasme?“. Įdomu, kokie klausimai ir atsakymai dailininko gyvenime dabar? Maloniai kviečiame!
Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerijoje“ veiks iki gegužės 12 d.
Raimondas Daukša: „Ultima Thule“
„Parodoje „Ultima Thule“ Raimondas Daukša persvarsto atmintį, kurį ištįsta ne tik per tam tikrus yvenimo etapus, bet ir tampa erdve. Ultima Thule – užrašas ant kūriniu virtusios automobilio stogo bagažinės. Lotynų k. „thule“, nors skamba labiau skandinaviškai, reiškia „tolimiausią šiaurės tašką“. Vėliau plečiantis pasauliui ‒ įgijo tolimiausios, už žinomų ribų esančios vietos reikšmę”, – rašo parodos organizatoriai.
„Paauglystėje buvo estų roko grupė „Ultima Thule“. Mano atmintis geriau fiksuoja knygas, jų autorius, grupes, bet ne kasdien sutinkamus žmones. Ta tolumo reikšmė ir tapo kelių objektų, šiek tiek panašių į NSO apibendrinimą. Jų formą apsprendė pasirinktos medžiagos – seni čiužiniai sudėti ir suveržti fūriniais diržais. Šiek tiek kosminę tematiką patvirtino ir užrašas ant minėtos automobilinės bagažinės. Medžiaga – forma – pavadinimas. Tokia būtų natūrali šios parodos objektų atsiradimo seka“, – teigia pats autorius.
Tapyba parodoje lyg perima kosminių objektų siunčiamų nuotraukų prasmę ir bando nukelti žiūrovą į Ultima Thule.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki balandžio 30 d.
Utenos rajono tautodailininkų darbų paroda
Žydrūnas Šlajus: „Vasara“
Edita Kušleikienė: „Pavasario žolynų apžavai“
Saulius Lamprickas: „Paukščiai. Sugrįžimas…“
Su nauja tautodailininko Sauliaus Lampicko paroda „Paukščiai. Sugrįžimas…“ atsidaro ir Jono Basanavičiaus gimtinė Vilkaviškio rajone.
Tai ne pirmieji šio liaudies menininko darbai Jono Basanavičiaus gimtinėje. Nuo 1991 m. lapkričio 23 d. tautos patriarcho gimtinę puošia Sauliaus Lampicko stogastulpis, sukurtas sodybos atstatymo iniciatoriaus ir pagrindinio rėmėjo Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo užsakymu. Tą dieną, minint patriarcho gimimo metines, buvo atidarytas muziejus.
Šį pavasarį liaudies menininkas S. Lampickas į Jono Basanavičiaus gimtinę sugrįžo su skulptūrinių paukščių paroda.
Mediniai paukščiai Saulių Lampicką lydi nuo pat kūrybos pradžios – iš pradžių tik kaip dekoratyviniai skulptūrinių kompozicijų akcentai, vėliau tapę kūrybinio polėkio ir atokvėpio nuo rimtesnių sumanymų išraiška.
Jono Basanavičiaus gimtinėje (Ožkabalių I k.) veiks iki birželio 24 d.
„Aukso žiedą dovanojo...“
Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks balandžio mėn.
Romualdas Požerskis: „Neramūs keliautojai“
Parodoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuometinio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu. Tačiau paroda suteiks retą progą fotografijas padengusius interpretacijų sluoksnius vieną po kito nuvalyti, kad būtų galima pajausti po jais išlikusią „gyvą“ akimirką ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jos įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų albumai.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 (Stiklių g. 4) veiks iki balandžio 24 d.
Benas Liandzbergis: „Einantiems“
„Batais ir avalyne užsiimu jau beveik dvejus metus. Paroda „Einantiems“ yra gan ironiška. Kurdamas šiuos darbus sėdėjau namuose, kaip ir daugelis iš mūsų. Ironiška yra tai, kad tuo metu, kai esame ar buvome priversti sėdėti namuose, aš kuriu ir dekoruoju batus-daiktus skirtus naudoti vaikščiojimui. Darbuose nesurasite komiškumo, o verčiau mano spalvinius ir kompozicinius sprendimus, kurie šiek tiek atgaivins akis, vėl pradėjus vaikščioti Vilniaus gatvėmis.
Batus pradėjau daryti, nes nuo paauglystės šiek tiek domėjausi gatvės mada, muzika, sportas taip pat turėjo įtakos. Batai pasirodė tas aprangos atributas į kurį šiuo metu yra kreipiama nemažai dėmesio. Dažniausiai į kojas nežiūrime, tačiau aš galvojau kitaip. Visada, pirmiausia, žiūrėdavau į avalynę, tad natūraliai kilo noras su ja dirbti. Dar ieškau autentiško, savito stiliaus, kuris manau šiemet bus parodytas. Kol kas kuriu tai, kas šauna į galvą, kas atrodo, kad turėtų derėti prie bendros bato formos.“ (Benas Liandzbergis)
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki balandžio 30 d.
Arūnė Tornau: „Aversai-Reversai“
„Arūnės Tornau žvilgsnis nukreiptas į tamsią vandens gelmę, miško prieblandą, augalo augimo ir dūlėjimo stebėjimą. Gal todėl menininkė greta tapybos kuria instaliacijas, objektus iš senų audinių, medinių sunykusių sodybos langų papuošimų ar įrankių, jų dalių. Kūriniu tampa mirusios mamos lovos vidinis audinys su įsispaudusiomis spyruoklių rūdimis, kartais – seni medikų chalatai. Todėl visai nieko stebėtino, kad savo tapybai Arūnė Tornau naudoja ne naują drobę, o pati tempia ant porėmio ir gruntuoja seną staltiesę, užuolaidą, net vilnos audinį…
Tačiau tai lieka paslėpta. Niekas net nujaust negali, kad ši rūdžių, medžių šešėlių, sutrupėjusio akmens tapyba dengia ir slepia ištisą pasaulį aitriai žydinčių gėlių, audimo raštų, sniego senių, net siuvinėtą undinę. Tą menininkės paveikslų „vidinį pasaulį“ ir buvo nuspręsta parodyti parodoje, apsukant kai kuriuos paveikslus taip vadinama „blogąja“ puse į žiūrovą. Dabar, kai pabrėžiamas tvarumas ir didžiuojamės daugkartiniu panaudojimu, Arūnė Tornau tai daro jau seniai. Šios „vidinės“ paveikslų pusės tarsi sujungia du, atrodo, skirtingus jos kūrybos pasaulius – tapybą ir objektus“. (Aistė Kisarauskaitė).
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki balandžio 24 d.
„Tik kūnas?“
„Parodoje dalyvaujantys menininkai savo kūryboje nuolat pasitelkia žmogaus figūrą, o tiksliau – kūną. Pirmiausia reikėtų padaryti nedidelį ekskursą į meno istoriją ir pridurti, kad pasitelkia ne aktą, bet daugeliu atveju – tiesiog nuogą figūrą. Štai kodėl parodos pavadinime toks riebus klaustukas – akivaizdu, kad šiuolaikiniam menininkui kūnas tėra būdas kalbėti apie savo vidybę, apie tai, kas neduoda ramybės ir veržiasi išorybėn <…> Parodoje aiškiai kristalizuojasi tam tikros potemės, kuriose menininko požiūris ypač ryškus, prasiveržiantis su visais savo vidiniais demonais ir nerimastingomis mintimis, kaip ir opozicinės nuostatos – džiaugsmas, formų estetika, švelni ironija.
Paroda „Tik kūnas?“ – tai įdomi galimybė patyrinėti ir stebėtis, kiek viena tema gali sukelti skirtingų plastinių sprendimo būdų ir emocinių potyrių – nuo kančios iki džiaugsmo, nuo ironijos iki pagarbos ir meilės žmogiškajam kūnui.“ (Jolita Mieželaitienė)
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) vyks iki balandžio 23 d.
Goda Lukaitė: 'Psyche' ir gamta
Jaunosios kartos tapytojos Godos Lukaitės kūrybinių interesų lauke – užmirštų, neužimtų vietų, erdvių motyvai, belaikiškumo nuojauta, nostalgijos ir ilgesio samprata. Autorė formuoja savitą kritinį žvilgsnį į žmogaus psichologines būsenas, aplinkos patirtis ir iš to kylantį nerimą, nesaugumo jausmą, ir per tapybinę kalbą fiksuoja ramybės paieškų bei sąmonės grynumo apraiškas.
Menininkė 2015 m. įgijo VDA freskos-mozaikos magistro laipnį, tais pačiais metais jai įteiktas Jaunojo tapytojo publikos simpatijų prizas. Nuo 2017 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvauja parodose bei įvairiuose projektuose. Yra surengusi 3 personalines parodas. Nuo 2020 m. priklauso „SinThesis gang“ menininkų grupei.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Oksana Judakova: „Grafika, fotografija ir tekstai“
Kolekciją sudaro pastaraisiais metais sukurti darbai. Juose galima išskirti įvairių naratyvų ar atlikimo būdų, tačiau visus kūrinius vienija autorės asmeninis gyvenimas, fragmentiškai fiksuojamas kūryboje. Fotografijose dominuoja gamta, kurią Judakova pažino keliaudama po pasaulį: tai ir Meksikos augmenijos, ir gūdžių Pensilvanijos miškų, galiausiai Lietuvos kaimo siužetų referencijos. Lino raižiniuose atsiranda iš pirmo žvilgnio pasakų motyvus primenantys siužetai, tačiau iš tiesų esantys pačios menininkės vizualinės novelės, kurias inspiruoja kasdienybė. Monotipijose juntama eskiziška primityvizmo maniera, kuria greitai paštrichuojama tai, kas norima prisiminti – nužydėjusios saulėgrąžos ar katinas sode. Pastarųjų gretose integruojami ir abstraktūs kūriniai, kurių ciklą menininkė vadina „Piktomis linijomis“. Šias galima suprasti kaip sumišusių, konkretaus pavidalo neturinčių minčių atvaizdus, užuomazgas.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Dagnė Gumbrevičiūtė ir Virginijus Kazlauskas: „Išbūti“
Parodoje „Išbūti“ Dagnės Gumbrevičiūtės aliejinę tapybą ir Virginijaus Kazlausko projekte „Sirijus“ sukurtus grafikos darbus papildo video kūriniai ir medijų instaliacijos. Bėgimo pajūriu vaizdus lydintis sinematinis garso takelis padeda įsiklausyti į savo kvėpavimą, atrasti ritmo keliamą ramybę. Rinkdamiesi savo kūrybą matyti kaip vidinio pasaulio fenomenų atspindį, autoriai poetiškai atranda chaoso ir tvarkos balansą, o pagrindiniu kūrybos objektu įvardina savęs jausmą.
Spalvingi peizažai ir portretai, kontrastuodami su monochrominėmis abstrakcijomis, atskleidžia, regis, net ir labai nutolusių būsenų sąsajas. Efemeriškos prigimties patirčiai suteikdami fizinę kūrinio formą, kūrėjai ne tik įvardina, kas tose patirtyse nekinta, bet ir kviečia joje išbūti.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Mingailė Mikelėnaitė: „Akmuo + Ugnis + Pelenai“
Parodos pavadinimas „Akmuo + Ugnis + Pelenai“ atskleidžia, kad eksponuojami menininkės kūriniai referuoja į gamtines formas. Mingailė su atida stebėjo skirtingoms geografinėms zonoms būdingus gamtos darinius ir reiškinius. Kalnai, virš žolės kylantis rūkas nuo po žeme kunkuliuojančios lavos, suskeldėjusių akmenų faktūros, samanos ir medžių šaknys tapo menininkės inspiracijos šaltiniu. Pastarųjų reiškinių redukuoti motyvai atsispindi Mingailės kuriamose keramikos skulptūrose. Tokia raiškos forma autorė sudaro sąlygas pabusti žiūrovo intuicijai, kuri perša nuojautą, kad regimuose kūriniuose matomos atpažįstamos formos, tačiau fragmentuotos iš didesnio gamtos peizažo ir abstrahuotos lieka iki galo neapibrėžtos, todėl atveria erdvę individualiai interpretacijai.
Tuo pat metu natūralios aplinkos motyvai, įsisąmoninti autorės atmintyje, darbuose atgyja transformaciją patyrusiomis struktūromis. Šiuo būdu Mingailė interpretuoja žmogaus poveikį gamtai, kuris prasideda nuo to, kaip ji suprantama dar mintyse – vertinama, gerbiama ar priešingai.
Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Violeta Marija Bičkutė: „Svajonių laukais“
Parodoje regime pastarųjų penkerių metų autorės kūrybą, tiksliau, abstrakčiąją kūrybos dalį. Eksponatus vienija bendra „dažų tėškimo“ technika, estetinė samprata, spalvinės dermės ir kompozicijos svarba. Autorė tvirtina per spalvas išreiškianti emocijas ir nuotaikas. Paveiksluose regime plačią emocijų paletę, bet jų panoramoje akivaizdžiai dominuoja pozityvumas, optimizmas, džiaugsmas. Violeta pasakoja niekuomet nesiimanti kūrybos, kai yra prastos nuotaikos. Šia paroda autorė kviečia lankytojus pasidžiaugti, atitrūkti nuo rūpesčių, iškeliauti į paralelinę – spalvų ir formų – realybę.
Trumpai žvilgterėję, Violetos drobes galėtume pavadinti pollockiškomis. Bet klystume. Šiuos autorius tesieja technika – dažo kelionės ant paviršiaus būdas – kryčio momentas. Bet net ir šiuo aspektu autorė eina visiškai individualiu eksperimentiniu keliu. Dažai sykiais krinta nuo teptuko, tykšta nuo šluotos šerių, kitais atvejais žliaugia iš kibiro… Savo studijoje autorė maudo dažų gūsiuose drobes sluoksnis po sluoksnio.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki balandžio 24 d.
Algimanto Švėgždos pastelių paroda
Minint 80-ąsias Algimanto Švėgždos gimimo metines, dalinamės brangia dovana, 1995 m. dailininko padovanota Druskininkų M. K. Čiurlionio namams-muziejui. Tai 20 pastelių, kurios buvo sukurtos M. K. Čiurlionio 120-osioms gimimo metinėms.
Parodoje eksponuojami: triptikas „Raigardas“, fragmentai iš ciklų „Čiurlionio obelys“, „Liškiavos bažnyčios ansamblis“. Meistriškos, dvasingos, pilnos gyvybės A. Švėgždos pastelės, spinduliuodamos ramybe, pirmaprade pasaulio harmonija, leidžia naujai pamatyti pažįstamas vietas, geriau suprasti save, suvokti gėrį ir tai, kas tikra. Šie impulsyvūs, nuotaikingi, kameriniai darbai išsamiai papildė muziejaus rinkinius.
Druskininkų M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki gegužės 2 d.
Mantas Mikulevičius ir Vytenis Mikulevičius: „Šventieji po saulėmis… Jų ‘bromos’ ir ‘viečnastys’“
Videniškių vienuolyno muziejuje – lietuviškų saulučių ir naujai interpretuotų šventųjų sakraliniai tekstai ir potekstės. Erdvėje, kuri mena Pl. Mykolo Giedraičio dvasią, kurioje sukurta garsioji Mykolo Olševskio knyga „Broma, atverta ing viečnastį“ (1753 m.) laukiama kauniečių menininkų Manto ir Vytenio Mikulevičių kūryba, kurie bandys atverti naujas „bromas“ į kitokias „viečnastis“. Abu autoriai – tėvas ir sūnus – yra Mikulevičių kūrybinės dinastijos atstovai, tarp kurių minėtini skulptoriai, tapytojai, juvelyrai, teatro pasaulio atstovai.
Mantas Mikulevičius (g. 1973) – metalo ir medžio plastikos darbų kūrėjas, tautodailininkų sąjungos narys, meninių-patriotinių iniciatyvų Kaune organizatorius ir fotografuojantis menininkas.
Vytenis Mikulevičius(g. 1996), šiemet baigiantis tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, 2019–2020 m. jau spėjo surengti personalines parodas Kaune, Berlyne (su tėvu), Niujorke ir Los Andžele.
Videniškių vienuolyno muziejuje (Šilelio g. 6, Molėtų r.) veiks iki birželio 30 d.
„Tautodailė Šiaulių regione“
LTS 55-čiui skirta tautodailės paroda vyksta ypatingu, neįprastu karantino laikotarpiu. Uždarumas, bendravimo stoka nesutrikdė meistrų kūrybingumo, priešingai, teko dar labiau susitelkti savo kūrybinėse erdvėse ir dalyvauti tradicinėje regiono tautodailės parodoje. Dalyvauja Akmenės 5 autoriai 80 darbų, Joniškio 16 autorių 68 darbai, Kelmės 6 autoriai 32 darbai, Pakruojo 5 autoriai 25 darbai, Radviliškio 22 autoriai 129 darbai, Šiaulių rajono 28 autoriai 97 darbai ir Šiaulių miesto 42 autoriai 470 darbų. Iš viso 124 meistrai eksponuoja 900 darbų. Kaip visada svarus tekstilininkių indelis. Visoj Lietuvoj girdisi mūsų krašto garsių keramikų žiestų puodynių, ąsočių skambesys, įspūdinga jų puošyba. Juvelyriški medžio drožybos taikomieji ir dekoratyviniai darbai. Kalviai sugeba mus pradžiuginti sunkų geležį paversdami patogiu ir menišku dirbiniu. Tapytojai labiau linkę ieškoti savojo individualaus kelio, semdamiesi patirties iš profesionaliosios dailės. Tradicijų dvasia jaučiama skulptūrose, atsigauna tradicijos grafikos mene. Aukšti pasiekimai popieriaus karpiniuose.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki balandžio 24 d.
Jolitos Gradauskaitės-Levčenkienės keramikos darbų paroda
Pirmąją personalinę parodą Jolita surengė 2007 m. Ji yra 35 jungtinių respublikinių parodų dalyvė, 24 personalinių parodų autorė. Menininkė aliejiniais dažais ant drobės ir kartono tapo peizažus, natiurmortus, figūrines kompozicijas, animalistinius ar sakralinius paveikslus; mezga riešines, gamina seges, keramikos dirbinius. Jolita yra viena savičiausių, ryškiausių tautodailininkų Utenos regione bei respublikoje. Ji regioninės „Aukso vainikas 2013“ parodos-konkurso laureatė (riešinės). Žiūrovų prizais apdovanota respublikinėse tautodailės parodose dailininko Adomo Varno premijai laimėti bei „Tu, jo numylėta Tėvynė!“, skirtoje poeto Maironio 150-osioms gimimo metinėms.
„Menininkės J. Gradauskaitės-Levčenkienės stilistiką (tiek keramiką, tiek tapybą) galima apibrėžti poetinio realizmo terminu. Kasdienę aplinką pakylėja į amžinumo terpę, suvokdama fiksuojamo momento laikinumą, efemeriškumą“, – taip apie autorės kūrybą sako menotyrininkė, tapytoja Dalia Puodžiukienė.
Utenos „Stiklo“ galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki gegužės 2 d.
Lietuvos karikatūristų darbų parodos
Karikatūros žanras leidžia žvelgti į pasaulį su humoro jausmu. Juokas – viena teigiamiausių žmogaus emocijų, tad parodos garantuoja gerą nuotaiką. Nors karikatūros tikslas nėra vien prajuokinti žiūrovą – šie piešiniai pašiepia arba išjuokia žmogaus ar visuomenės ydas.
Jonas Varnas, vienas aktyviausių Nacionalinės karikatūristų asociacijos „Humor Sapiens“ narių, įsitikinęs, kad šį savitą meno žanrą Lietuvos meno padangėje nuo išnykimo gali išsaugoti solidžios karikatūrų parodos ir jas kuriančių dailininkų bendravimas.
Politika – visuomet buvo ir yra pagrindinė tema karikatūrose. „Kiekviena valdžia turi garantuotą opoziciją – karikatūristus. Jie visuomet yra opozicijoje, nesvarbu, valdžioje – dešinė ar kairė“, – yra pasakęs vienas parodos dalyvių karikatūristas Edmundas Unguraitis.
UKC Muzikinėje galerijoje ir UKC Langų galerijoje veiks iki gegužės 2 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks balandžio mėn.
„Vilniaus pilių išvaduotojas. Boguslavo Radvilos portretas“
Valdovų rūmų muziejus pristato išskirtinį garsaus flamandų dailininko, olandų tapybos aukso amžiaus atstovo, portretų kūrėjo Vilemo van Honthorsto (Willem van Honthorst, 1594–1666) nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko, kunigaikščio Boguslavo Radvilos, XVII a. viduryje išvadavusio Vilniaus pilis iš maskvėnų rankų, portretą, kurį parodai paskolino muziejaus bičiulis ir daugelio projektų rėmėjas, filantropas, istorijos mylėtojas kunigaikštis Motiejus Radvila, neseniai įsigijęs šį kūrinį iš vienos privačios kolekcijos. Įvertinus tai, kad Boguslavą Radvilą vaizduojanti ikonografija yra ypač skurdi – iki mūsų dienų išliko tik keli žinomi tapyti jo portretai bei keletas grafikos kūrinių – šis pirmą kartą viešai pristatomas aukštos meninės vertės tapybos kūrinys yra tikra sensacija, kuri praturtins Radvilų giminės ikonografijos tyrimus, o Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteiks išskirtinę galimybę pirmiems pasigrožėti šiuo kūriniu Vilniuje.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.
Pranas Griušys: „Miestas savyje“
„Tapybos projekto atspirties taškas yra dviejų filosofų – klasikų E. Kanto ir A. Šopenhauerio teiginiai apie „daikto savyje“ ir valios, kaip aklos jėgos, veikiančios šioje tikrovėje, vaizdinius. Minėtos apibrėžtys ir teiginiai, manau, tinka siekiant apibūdinti miesto sąvoką. Net ne sąvoką, o miestą kaip gyvą, nuolatos besikeičiantį žmogiškosios veiklos darinį. Vietoje šiandienos vartotojiškos visuomenės šūkio „čia ir dabar“ naudojamas Šopenhaueriškas „čia ir dabar“ pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo metodas, kada „lemiamo momento akimirkos“ dėka perteikiama unikali ir nesumeluota informacija bei vaizdiniai apie miestą kaip tokį savyje. Miesto vaizdiniai, netikėti ir paradoksalūs jo vaizdų santykiai, netikėtos miesto gyventojų situacijos ir būsenos tampa tapybos projekto turiniu. Šiuo atveju siūloma apie trisdešimt keistokų miesto būsenų ir realių vaizdų pastebėjimų, perkeltų ant drobės. Tai ir keliantys įvairias asociacijas paradoksalūs miesto peizažai ir vaizdai, įprastų miesto simbolių metamorfozės, tarpukario kultūrinio palikimo ir šiandienos ženklų sintezė, praplečianti šalia esančio pasaulio suvokimą ir interpretacijas…“ (Pranas Griušys)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 25 d.
Michael Rakowitz: „Sugrįžimas“
Čikagoje gyvenantis Michael Rakowitz yra vienas garsiausių šiuolaikinių menininkų, dirbančių kultūrinio paveldo ir muziejų temomis. Šio Irako kilmės amerikiečių menininko solo paroda Šiuolaikinio meno centre yra jo kūrybos pristatymo Vilniuje pirma dalis. Bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi vėliau šį rudenį Radvilų rūmuose bus pristatyta antra autoriaus paroda.
Parodoje atliepiami Rakowitz kūryboje glūdintys sugrįžimai, pasireiškiantys per atmintį, daugiabalsius pasakojimus, liudijimus, istoriją ir ateities nuojautą. Parodą sudaro trijose ŠMC erdvėse eksponuojami keturi menininko kūriniai, su jautria atida ir humoru plėtojantys migracijos, nostalgijos bei sudėtingų tarpvalstybinių politinių santykių verpetuose atsidūrusius žmonių ir daiktų likimus. Nors menininko analizuojami regionai – Vidurinieji Rytai ir JAV – geografiškai toli nuo Lietuvos, jo kūryboje keliami klausimai aktualūs visur, kur represiniai režimai griovė kultūros artefaktus ir žmonių gyvenimus.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 25 d.
Audronė Unikauskienė: „Nematomos gatvės“
Parodos autorė Audronė Unikauskienė (g. 1969 m. Kaune) – tapytoja ir pedagogė. 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, pradėjo dirbti Kauno Kovo 11-osios gimnazijoje dailės mokytoja, kur dirba iki šiol. Gimnazijoje vadovauja Dailės studijai, taip pat rengia mokinių parodas ir konkursus, iš kurių garsiausias – tęstinis tarptautinis dailės ir lituanistų konkursas, dedikuotas Kovo 11-ajai (kuruoja konkurso dailės sritį).
Šalia kasdienio darbo gimnazijoje Audronė užsiima menine kūrybine veikla, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Intensyviau grupinėse parodose, pleneruose ar meno konkursuose pradėjo dalyvauti prieš keliolika metų (nuo 2003 m.), yra surengusi ir penkias personalines tapybos parodas. 2019 m. parodoje-konkurse „Kauno peizažas“ (Kauno valstybinė filharmonija) pelnė Kauno m. savivaldybės prizą.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki balandžio 24 d.
Algirdo Lukšto piešinių ir akvarelių paroda
Parodoje pristatomas Algirdo Lukšto aukso fondas, kurio didžioji dalis sudaryta iš darbų, saugomų Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Tai klasikinės šlapios technikos akvarelės – tokį jį mes atpažįstame ir prisimename. Kita dalis darbų – iš privačios kolekcijos. Tai yra eskizai ir dienoraščiai vienu metu, sukurti per vasaros stovyklas ar keliaujant po Lietuvą. Taip pat eksponuojami paskutiniai jo darbai (kurių net nespėjo pasirašyti), pavyzdžiui, „Gaustos kalnas“, sukurtas Norvegijoje – šalyje, kurioje 1992 m. užgeso dailininko širdis.
A. Lukšto, kaip dailininko, indėlis į meno pasaulį yra akvarelės tapymo išskirtinumas ir meistrystė. Tęsdamas tradicijas, kartu su Kajetonu Sklėriumi ir Česlovu Kontrimu jis atsistoja į savo mokytojų klasikų gretas. Daug kas žavėjosi jo tapybiškai subtiliai akvarelės technika perteikiamu Lietuvos krašto grožiu. Meistrystė pasireiškė vandens ir spalvos valdyme perteikiant gamtos būsenas, nuotaikas. Dangus virš ežero buvo vienas iš jo mėgstamiausių motyvų.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki balandžio 25 d.
Bronius Rutkauskas: „Paslaptis. Iliuzija ir realybė“
Naudodamas sudėtingą freskos perkėlimo ant drobės techniką, B. Rutkauskas kuria savitus, senajai klasikinei Vakarų Europos tapybai artimus kūrinius – puošniais drabužiais apsirėdžiusių moterų portretus, istorinio konteksto kupinus natiurmortus, reikalaujančius gyvo daikto studijavimo, kuris padėtų užfiksuoti gyvumą bei realistiškumą, rodos, net besiveržiantį iš drobės.
Natiurmortai Lietuvoje eksponuojami pirmą kartą, prieš tai buvo eksponuoti tik Latvijoje. Menininkas dalijasi savo mintimis apie tai, kad natiurmortuose „įdomu šviesos ir medžiagiškumo studijavimas. Tai lėtas ir meditatyvus procesas. Kūrybinis procesas dažniausiai vyksta prie didelio lango dienos šviesoje, o ji labai gyva dėl nuolatinio judėjimo ar debesuotumo. Tad vyksta atsirinkimas, studijavimas, niuansų užfiksavimas ir pratęsimas“.
V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki gegužės 4 d.
Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė: „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“
Parodos pagrindą sudaro Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 000 skaitmeninių vaizdų kolekcija, kurią prasmingai papildo Amerikos meno archyve, Smithsonian institute (JAV) saugomi A. Kasubos darbai ant popieriaus bei Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos autorinę knygą „Įrengimai sielai“ (Utility for the Soul, 1970-1975).
Ši unikali, savo vientisumu ir vizionieriškų polėkių išsipildymu analogų mūsų modernizmo raidoje neturinti istorija liudija menininkės nuostatą, kad „kūrėjo raida yra nulemta tik jo paties nuosprendžių bei pastangų, nesvarbu, kokioje santvarkoje jis ar ji gyventų”.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Emilija Škarnulytė: „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“
Nacionalinėje dailės galerijoje lankytojams atveriama personalinė menininkės Emilijos Škarnulytės paroda, kurioje pristatoma naujausia menininkės audiovizualinė instaliacija – „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“. Šio kūrinio atsiradimą paskatino asmeninė E. Škarnulytės pažintis su iškilia lietuvių kilmės JAV dailininke, architekte Aleksandra Kasuba ir jos kūryba.
Daugiakanalė audiovizualinė instaliacija „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“ kviečia žiūrovus įžengti į daugiaplanę erdvę, kurioje susitinka abiejų menininkių, A. Kasubos ir E. Škarnulytės, kūrybinės vizijos. Atsispirdama nuo abi menininkes įkvėpusios meno ir mokslo sąveikos ir koliažo principu jungdama A. Kasubos kūrybinio palikimo bei savo kūrybinių vizijų elementus, menininkė plėtoja esamų ir įsivaizduojamų ryšių įvairovę, kaip galimą kūrybinį dialogą.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
„Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“
Paroda skirta nuo 1995 m. veikiančiai Vilniaus dailės akademijos rezidencijai Cité Internationale des Arts (liet. Tarptautinis menų miestelis) Paryžiuje. Per 25 metus šioje Paryžiaus studijoje pabuvojo beveik 200 įvairių sričių lietuvių menininkų ir meno teoretikų, iš jų parodoje dalyvauja 31. Ekspozicijoje rodomi kūriniai buvo sukurti viešint Paryžiuje – pastarieji priklauso rezidavimo laikotarpiui ir yra svarbūs kūrybinėse autorių biografijose. Kita dalis kūrinių šiai parodai buvo sukurti vėliau, iš kitos perspektyvos apmąstant patirtį studijoje.
Parodoje pristatomi gerai Lietuvoje žinomi vyresnės ir jaunesnės kartos menininkai ir teoretikai: Arvydas Šaltenis, Konstantinas Bogdanas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Eglė Ridikaitė ir kt. Dokumentinių filmų kūrėjai Arturas Jevdokimovas ir Julija Matulytė parengė tiesioginę transliaciją nuo Paryžiaus stogų ir sukūrė dokumentinį projektą.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki liepos 4 d.
„[NE]DETERMINUOTA“
Muziejuje pirmą kartą lankytojų lauks XVII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „[NE]DETERMINUOTA“, kurioje bus pristatoma gausybė autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Skiriama Lietuvos dailininkų sąjungos įkūrimo 85-mečiui, šių metų trienalė kvies apmąstyti laisvės sąlygas visuotinio nestabilumo kontekste kaip kasdienybėje tarpstantį lūkestį, tarsi būsimos tikrovės pažadą. Menas determinuotame, t. y. sąlygotame, būvyje veikia kaip kontrolę ir laisvą valią kvestionuojanti kūrybinė galia, atrandama per autonomiją ir maištą. Kūrybą iššaukia pasipriešinimas, kuris kartais kyla dėl vidinio antagonizmo, o kartais – dėl išorinių įtampos laukų. Gyvename laike, kai nuolatos tenka būdrauti ir nerimauti. Keisdama savo pavidalus, oponuodama kontrolei, jungdama individualizaciją ir socialinę plotmę, šiuolaikinė tapyba virsta procesualia socialinio diskurso forma ar bent jos galimybe. Šių metų trienalė aktualizuoja laisvės sąlygas visuotinio nestabilumo kontekste, apmąsto jas kaip kasdienybėje tarpstantį lūkestį, tarsi būsimos tikrovės pažadą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki gegužės 30 d.
Romas Dalinkevičius: „Po jūra“
Parodoje eksponuojami įvairių laikotarpių darbai, taip pat videodokumetika, leidžianti prisiminti kūrėjo gyvenimo kelią. Tapytojas monumentalistas Romas Dalinkevičius gimė 1950 m. balandžio 9 d. Kaune. 1973 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija).
Jo mokytojai buvo Sofija Veiverytė, Kazys Morkūnas ir Leopoldas Surgailis.
Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1981 m. iki mirties dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1989 –1993 m. ir 1995–2001 m. vadovavo Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrai. 1988 m. jam suteiktas docento laipsnis. 1982–1987 m. ėjo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojo bei Dailės fondo pirmininko pareigas. 1985 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. Nuo 1973 m. rengė personalines parodas ir dalyvavo jungtinėse parodose Vilniuje (1975, 1976, 1990, 1993, 1994, 2000); SSRS (1985, 1995); Liuksemburge (1986, 1987, 1989); Jungtinėse Amerikos Valstijose (1989); Šveicarijoje (1991, 1995).
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje veiks nuo kovo 18 d.
Laura Kaminskaitė: „Double double“
Vilniuje gyvenanti menininkė kuria įvykius – tam ji pasitelkia objektus, kalbą, abstrakčias formas, subtiliai keičia nusistovėjusias rutinas ir įprastas situacijas. Naudodama gerai pažįstamus ir tiksliai parinktus tarpininkavimo procesus, ji pasufleruoja įsivaizduojamus santykius, tekstūras, ritmus ir judesius, per kuriuos išsiskleidžia parodų, scenarijų ir pasakojimų choreografija. Tokiose kompozicijose lygia greta dalyvauja ir tai, kas vyksta dabar, ir praeities bei ateities įvykiai. Kaminskaitės meno kalba parazituoja įprastoje kalboje, įkurdama pažįstamose dalykuose naujas reikšmes.
Menininkės kūrybai būdingas skvarbus eksponavimo logikos suvokimas, kuris atsispindi ir jos kaip parodų architektės bei kuratorės veikloje. „Double double“ į patį parodos formatą kviečia pažvelgti kaip į tam tikrą technologiją – kaip į pratimą, skirtą informacijos išeksponavimui ir suvokimui. Paroda visuomet dalyvauja dvipusiame ryšyje su joje esančiais objektais, idėjomis ir sąveikomis: meno kūriniai atkartoja savo eksponavimo logiką, o paroda savo ruožtu atkartoja meno kūrinius ir su jais sutampa.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 25 d.
Jurgis Paškevičius: „Kintanti srovė“
„Kintanti srovė“ yra pirmoji, specialiai Šiuolaikinio meno centrui kurta Jurgio Paškevičiaus personalinė paroda. Menininko projektą sudaro dvi dalys – garso instaliacija, susidedanti iš per visą ŠMC stogo plotą sukonstruotos antenos bei garso skulptūros ŠMC Šiaurinėje salėje – ir renginių ciklas, kurių metu skulptūra tampa scena gyvam pasirodymui. Projektas įgyvendintas menininkui bendradarbiaujant su fiziku, kosmologu Edgaru Zaronskiu, architektu Dominyku Dauniu, inžinieriumi, garso menininku Antanu Dombrovskij bei šviesų dizaineriu Martynu Kazimierėnu.
Jurgis Paškevičius (g. 1987 m.) yra jaunosios kartos menininkas, kuriantis įvairiose srityse: skulptūros, instaliacijos, performanso, teatro ir kino scenografijos. Savo kūriniuose jis dažnai pasitelkia kalbą ir atsispiria nuo specifinio konteksto situacijų, o taip pat neretai bendradarbiauja su kitais menininkais ir kūrėjais. Savo parodas jis yra surengęs Amsterdame, Meksike, Vilniuje, Los Andžele ir kitur.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 25 d.
„33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“
Parodos pavadinimas tiksliai nurodo, kad ekspozicijoje pristatomi filmai, sukurti per trisdešimt trejus metus: nuo režisieriaus Vytauto Mikalausko „Žydrojo horizonto“, pirmojo tik lietuvių autorių sukurto vaidybinio filmo, iki Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, pirmąkart, dar sovietmečiu, ekrane parodžiusio lietuvių hipių jaunimą, prabilusio apie Romo Kalantos susideginimą, saugumo veiklą.
Ekspozicijoje primenamos visos vaidybinės juostos, jas sukūrę režisieriai ir jų bendraminčiai – scenaristai, kino operatoriai, dailininkai, kompozitoriai. Tarp šių filmų – penkiolika kūrinių vienaip ar kitaip įėjusių į mūsų ar net Europos kino istoriją, palikusių neišdildomą pėdsaką žiūrovų atmintyje, dariusių įtaką žiūrovams, įkvėpusių tautą kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Laisvas kinas: 1990–2020“
Praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams, atsiradus laiko distancijai, galima peržvelgti, kokie jie buvo Lietuvos kinui. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus nusprendė surengti Lietuvos kino trisdešimtmečiui skirtą parodą„Laisvas kinas: 1990–2020“. Tai pirma tokia išsami nepriklausomybės laikų kino peržvalga, kurioje bus galimybė susipažinti su Lietuvos kino istorijos procesais, filmais, kurie buvo itin reikšmingi istorijos raidai, padarę įtaką vienai ar kitai kino kartai, bei išgirsti kino kūrėjų pasakojimus apie jų pradžias kine. Vieniems lankytojams tai bus sugrįžimas į netolimą, bet jau primirštą (ne tik kino) praeitį, kitiems – nauja pažintis su trimis laisvo kino dešimtmečiais.
Parodos lankytojai galės prisiminti filmus, žiūrėdami jų fragmentus dideliuose ekranuose. Salėse bus girdimi trijų dešimtmečių kino kūrėjų pasakojimai apie jų pradžias kine. Speciali erdvė paskirta kino „virtuvei“ su dvylika kėdžių, ant kurių prisėdęs žmogus galės peržiūrėti skirtingą filmuotą medžiagą – makin of‘us, nepatekusius į filmą fragmentus ar pasakojimus apie darbo procesus.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Auksinis Lietuvos teatro, muzikos ir kino 30-metis“
Vienas pagrindinių parodos tikslų – naudojant inovatyvias eksponavimo formas ir šiuolaikines interaktyvias priemones pristatyti iškiliausius šalies menininkus, per Nepriklausomybės dešimtmečius suformavusius unikalią ir dinamišką Lietuvos kultūrinę tapatybę.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. visai Lietuvos kultūrai, o ypač teatro, muzikos ir kino menui, suteikė reikšmingą postūmį įsilieti į Europos kultūros erdvę, pasijusti visaverčiais vakarietiškų meninių, estetinių, etinių, filosofinių procesų dalyviais.
Per 30 Nepriklausomybės metų Lietuvos dramos, operos, baleto, muzikos, kino kūrėjai sugebėjo įsitvirtinti tarptautiniuose kultūros ir meno kontekstuose, buvo pastebėti, įvertinti reikšmingų tarptautinių renginių – konkursų, festivalių – apdovanojimais, kai kurie surado būdų savo profesinę karjerą tęsti kitose šalyse.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Mažosios kino kameros“
Parodoje – 180 mažyčių siaurajuosčių kino kamerų, pagamintų įvairiose šalyse nuo 1925 m. Jas muziejui padovanojo Amerikos lietuvis, architektas, kolekcininkas Vytautas Petrulis, gimęs Panevėžyje 1930 m. Iš viso muziejaus fonduose saugoma daugiau nei tūkstantis V. Petrulio dovanotų mažųjų kino kamerų.
Seniausia ekspozicijoje pristatoma kino kamera – PATHÉ-BABY, pagaminta Prancūzijoje 1925 m., naujausios kameros pagamintos apie 1990 m. Dabar tokios kameros nebegaminamos.
Parodos eksponatai išdėstyti taip, kad juos būtų galima apžiūrėti ir visų pusių, atsiskleistų filmavimo aparatų vystymosi raida. Kameros sugrupuotos pagal gamintojus. Gal ne visiems teko girdėti tokius firmų pavadinimus: REVERE, BELL&HOWELL, DeVry, CARENA, YASHICA, CHINON, ANSCO, BENTLEY, BEAULIEU, BOLSEY, GAF, KEYSTONE ir daugelis, daugelis kitų. Nepamirštos ir labiau mums žinomos markės: BOLEX, CANON, KODAK, AGFA, KRASNOGORSK, KVARC ir kitos.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“
Vilniaus muziejus – nauja sostinės pažinimo erdvė, skirta miesto gyventojams bei svečiams. 2021 metų pavasarį duris lankytojams atversiančiame muziejuje pristatomi unikalūs ir dar nežinomi, tačiau aktualūs pasakojimai bei miesto istorijos. Pirmojoje parodoje muziejus kvies susipažinti su pastatu, kuriame įsikūrė.
Rengdami parodą kartu su muziejaus draugais ir namo gyventojais rekonstravome vieno iš tūkstančių Vilniaus Senamiesčio pastatų istoriją, pribloškusią spalvingumu. Pasakodamas apie naujuosius namus, Vilniaus muziejus bando „įsižeminti“ ir kviečia Vilniaus pažinimo kelionę pradėti nuo 480 kvadratinių metrų plotą užimančio pastato.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6 / Mėsinių g. 1) veiks iki birželio 27 d.
„3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“
XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
Andrius Grigalaitis: „Migla. Kiti pasauliai“
Migla šiose parodoje eksponuojamose A. Grigalaičio fotografijose iš savos miglotos raiškos ir miglotos talpos, iš minkštai pasklidusios ir padalytos tikrovės atkarpos, iš savojo regimybės pasaulio kuria kitus, regos ir regimybės, teigiamybės ir skirtybės pasaulius. Kiti pasauliai – tai išplitę ir pasklidę miglos regos ir kulminacinės pajautos pasauliai, intensyvumo ir impulsyvumo, šviesos rungties su tamsa ar šviesos grimzdos pagava tapę pasauliai. Jie savo miglotos šviesos ruožuose, savos intensyvios pajautos režimuose, savitos šviesos drėgmės ir tankmės bruožuose, pakitusių kontūrų brėžiuose, blyškaus suvokimo ritmuose – visi jie nuveda į miglotos savijautos kitimus.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki balandžio 21 d.
„Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“
Ši paroda – tai yra kol kas didžiausias ir ambicingiausias MO muziejaus projektas, įtraukiantis 25 tarptautinius muziejus, galerijas ir privačias kolekcijas. Apie 120 kūrinių į šią parodą keliauja net iš 5 valstybių. Paroda pristatys trijų garsių pasaulio menininkų, reikšmingiausių Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūrybą. Visi šie menininkai gimė panašiu metu, anksti neteko tėvų ir tapo karo nusikaltimų liudininkais bei dalyviais. Šie įvykiai ir trauminės patirtys paliko ypatingą žymę jų gyvenime ir kūryboje. Parodos kuratorė, legenda tapusi lenkų menotyrininkė Anda Rottenberg parodoje atskleidžia, kaip tie patys simboliai ir metaforos atsikartoja šių trijų menininkų kūryboje – tapyboje, kine, skulptūroje.
MO muziejuje veiks iki liepos 18 d.
„Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“
Ši paroda pristato svarbų, nutrauktas jungtis atkuriantį pasakojimą, pateikia vilnietiškąjį laikmečio kontekstą ir leidžia giliau pažvelgti į šį dramatišką Vilniaus dešimtmetį. Tuo metu keitėsi tiek miesto gyvenimo, tiek vilniečių kasdienybė ir tapatybė. Parodoje eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai, architektūros projektai padės daugiau apie tai sužinoti.
Paroda skirta Vilniui ir jo žmonėms, kurių skaudus likimas daug metų buvo nutylimas, nes svarbesni atrodė kiti dalykai. Ji primena, kad dabarties miestas yra ne vien mūsų; jis lygiai taip pat priklauso tiems, kurie čia gyveno prieš mus ir mylėjo jį ne mažiau nei mes.
MO muziejuje veiks iki gegužės 24 d.
Rūta Spelskytė: „Tylaus kalbėjimo metodai“
Kviečiame pamatyti Rūtos Spelskytės – geriausios „ArtVilnius‘20“ jaunosios menininkės – grafikos darbų ciklą „Tylaus kalbėjimo metodai“. Rinkdama medžiagą šiam ciklui, menininkė aplankė net 26 Europos valstybes! R. Spelskytė ieškojo vietų, kur tautų ar politinių sistemų nesusikalbėjimas virto tragedijomis ar net karais. Tokias vietas menininkė fiksavo fotoaparatu ir rašikliu, o grįžusi į savo studiją raižė plastiko plokštelėse ir spaudė ant popieriaus.
Savo kūriniais menininkė subtiliai kalba apie Europos ir pasaulio istoriją nužymėjusius įvykius. Atsiremdama į juos, Spelskytė kuria asociacijas ir šitaip atskleidžia, kaip skaudi patirtis tampa vientisu istoriniu pamatu, jungiančiu skirtingas vietas, tautas ir valstybes. Nesusikalbėjimo neišvengsime, tačiau apie tai būtina kalbėtis.
MO muziejuje veiks iki gegužės 30 d.
„Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“
Į šią tarptautinę parodą surinkti išskirtiniai eksponatai tiek iš mūsų šalyje esančių muziejų, tiek ir iš Baltarusijos, Estijos, Vokietijos bei Italijos atminties ir mokslo institucijų. Visi parodos eksponatai atspindi ir paliudija rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose užfiksuoto Senosios Lietuvos valstybės formavimosi ir lietuvių ekspansijos laiką – XIII–XIV a. Dalis jų atskleidžia naujus archeologinių tyrimų kontekstus, kiti – neseniai atkeliavę iš Viduramžių lietuvių kapinynų, treti – su lietuvių karo žygiais sąsajų turintys unikalūs artefaktai.
Tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ rengiama Valdovų rūmų muziejaus Parodų centro antrojo aukšto erdvėse, kur pristatomas įspūdingas skaičius – daugiau kaip pusė tūkstančio unikalių eksponatų iš skirtingų rinkinių, priklausančių Valdovų rūmų muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, Žemaičių muziejui „Alka“, Baltarusios valstybinio universiteto Istorijos fakultetui (Гістарычны факультэт Беларускага дзяржаўнага ўніверсітэта, Мiнск) ir kt. Vertybės iš minėtų turtingų ir žinomų užsienio muziejų dar niekada nebuvo eksponuotos Lietuvoje, tad ši tarptautinė paroda Vilniuje gali būti vertinama ir kaip jų muziejinis debiutas mūsų šalyje.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.
„Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės"
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma garsaus dailininko, keliautojo, senosios Rytų Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo metraštininko Romano Borisovo darbų paroda – „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“, kurioje rodomi per daugiau nei keturis dešimtmečius sukurti 78 išskirtiniai darbai – akvarelės ir eskizai, atskleidžiantys nykstantį architektūros paveldą – senąsias bažnyčias ir koplyčias, rūmų ir pilių griuvėsius, skersgatvius ir kiemus. Parodos struktūrą diktavo platus autoriaus geografinis, istorinis matymas ir nykstančio paveldo problematika. Todėl nenuostabu, kad parodoje šalia svarbiausio istorinio centro – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus (Senasis Vilnius – I dalis) – lankytojui pristatomi dabartinėje Ukrainoje ir Baltarusioje esantys kultūros paveldo objektai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas – II dalis) bei smarkiai besikeičianti, nykstanti ir vis mažiau senosios istorinės tapatybės turinti Rytų Prūsija (III dalis), kurią norėtųsi vadinti išimtinai Kaliningradu.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.
