Franz Xaver Winterhalter, „Imperatoriaus Napaleono III portretas“ , 1855

Žodis „portretas“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio portrait – ištraukiu, iškeliu aikštėn. Toks, kokį jį mes suprantame šiandien, portretas atsirado renesanso epochoje.

Šio žanro vystymasis priklausė nuo keleto veiksnių – pirmiausia, nuo technologijų progreso: aliejinių dažų išradimo, paplitimo, teptukų atsiradimo. Kitas labai svarbus faktorius – pradėta domėtis žmogaus anatomija. Šių dienų portreto funkcija – įamžinti tam tikrą žmogų arba žmonių grupę.

Visafigūriai portretai dažniausiai būdavo užsakomieji. Juose pagrinde akcentuotas bendras vaizduojamo žmogaus stotas, laikysena, atspindinti jo socialinę padėtį ar kilmę, o pats asmuo individualizuotas mažai. Visafigūrių portretų pavyzdžių gausu renesanso, baroko, klasizicmo, romantizmo mene.

Pusiaufigūriai portretai – mažesnio formato, pasižymi gilesne žmogaus charakteristika. Šio tipo portretuose vaizduojamos figūros paprastai žvelgia į žiūrovą, o vaizduojamos prie paveikslo krašto, taip sukuriant intymesnį santykį su stebėtoju.

Rembrandt van Rijn, „Vyro, laikančio pirštines, portretas“, 1648

Biustiniai portretai išpopuliarėjo XIX amžiaus pradžioje. Vyrų portretuose modelis paprastai pasisukęs trim ketvirčiais į dešinę arba vaizduojamas iš priekio, moterų atvaizduose siekiama gracingos išraiškos. Bet kuriuo atveju, visas dėmesys sutelktas į žmogaus veidą.

Pagal žmonių skaičių portretai skirstomi į porinius ir grupinius. Pagal vaizduojamą asmenį skiriamas valdovo, mokslininko ir kiti portretai, taip pat autoportretas (dailininko sukurtas jo paties portretas). Menininkai, sukūrę daug portretų, vadinami portretistais. Keletu iš pačių žymiausių Europos portretistų vadintini Rafaelis, Ticianas, Fransas Halsas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis, o tarp garsiausių dailininkų, kūrusių autoportretus, patenka Rembrantas ar Vincentas van Gogas. Žinoma, pats žymiausias ir daugiausiai diskusijų tarp meno žinovų ir mėgėjų sukėlęs portretas yra Leonardo da Vinčio „Mona Liza“.

Lietuva taip pat gali didžiuotis dailininkais – portretistais: Marija Cvirkiene, Brone Mingilaite–Uogintiene, Sofija Veiveryte, Antanu Gudaičiu, Augustinu Savicku, Mindaugu Skudučiu, Raimondu Sližiu, Vytautu Ciplijausku ir kitais.

Jan van Eyck, „Vyro portretas“, 1433