Foto: © VšĮ „Gatvės gyvos“

„Gatvės gyvos vaikams“ – unikalus projektas, skirtas padėti vaikams pažinti mūsų šalies istoriją ir kultūrą. Tai – integruotos ekskursijos, dienos stovyklos bei edukaciniai užsiėmimai, kurių pagrindas – gyvos ir įdomios patirtys mieste. Apie pagrindinę projekto idėją ir šiuolaikinį vaiko santykį su istorija bei kultūra pasakoja projekto „Gatvės gyvos vaikams“ sumanytoja, VšĮ „Gatvės gyvos“ direktorė Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė ir ekskursijų gidė Gintė Marija Gylytė.

Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė. | Foto: © VšĮ „Gatvės gyvos“

– Galima drąsiai teigti, kad projektas „Gatvės gyvos vaikams“ – neeilinė iniciatyva. Ar galite trumpai papasakoti, kaip ji gimė?   

Viktorija: Idėja kilo, pradėjus rengti ekskursijas suaugusiems. Pastebėjome, kad į jas nemažai tėvelių atsiveda vaikus, tačiau pastarieji ekskursijų metu nuobodžiauja, jiems įprastas pasakojimas nėra priimtinas ar patrauklus. Supratome, kad ir vaikams reikalingos ekskursijos, o tėvams rūpi, kad jų atžalos pažintų Lietuvos kultūrą, istoriją, architektūrą. Taip kartu su viena gide-pedagoge pradėjome rengti specializuotas ekskursijas ir netrukus idėja ėmė plėtotis – prie paprasčiausios ekskursijos po Vilniaus Senamiestį prisidėjo įvairiausių kitų renginių, tarp jų – ir dienos stovyklos, kurių metu tėvai vaikus palieka visai dienai.

– Nors ekskursijų vaikams Lietuvoje daugėja, vis dėlto jų įvairovė išlieka gana nedidelė. Kaip šią pažinimo, edukacijos formą padarote patrauklią ir įdomią mažiesiems tyrinėtojams? Kaip atrodo ekskursija skirta vaikams?

Gintė: Stovyklos ir ekskursijos dažniausiai skirtos pradinių klasių moksleiviams, kurie, kaip žinote, vietoje nenustygsta nei sekundės. Reikia gerai pagalvoti, kaip patraukti jų dėmesį: kuo mažiau sudėtingų faktų ir datų, kuo daugiau klausimų (vaikams patinka dalyvauti procese ir patiems šį bei tą papasakoti), kuo daugiau interaktyvių detalių (skaičiavimai, kvapai, žaidimai) ir tai, kas galėtų nustebinti (jei, tarkime, kalbi apie kalėdinę eglutę Katedros aikštėje, tai tikrai verta paminėti, kad prieš pusamžį iš Suomijos buvo atėjusi mada eglutes puošti namų balkonuose).

Ekskursija siauriausioje Vilniaus gatvelėje. | Foto: © VšĮ „Gatvės gyvos“

– „Gatvės gyvos vaikams“ rengia ne tik ekskursijas, bet ir stovyklas.  Ką vaikai veikia jų metu?  

Gintė: Dalyvavau stovyklose apie daugiakultūrį Vilnių, taip pat apie teatrą bei kiną. Pirmojoje stovykloje kalbėjome apie skirtingas tautas, gyvenusias Vilniuje (rusėnus, karaimus, totorius, žydus ir lenkus). Lankėmės jų vardais pavadintose gatvėse, apžiūrinėjome susijusius pastatus, buvome muziejuose, ragavome tradicinių minėtų tautų patiekalų. Antrosios stovyklos metu aplankėme keletą skirtingų sostinės teatrų, patys vaidinome, kūrėme filmukus, animacijas, lėles, pabuvojome lokacijose, kuriose filmuoti tikri kino filmai. Abiejose stovyklose netrūko veiklos, skirtos miestui pažinti, tačiau daug laiko skyrėme ir žaidimams.

Gintė Marija Gylytė. | Foto: asmeninis archyvas

– Projektas „Gatvės gyvos vaikams“ kviečia mokytis ne mokyklos suole, o klaidžiojant po miestą, atliekant interaktyvias užduotis. Kaip manote, ar panašių švietimo formų pasiūla Lietuvoje auga? O gal jų trūkumas tebėra mūsų edukacinės sistemos spraga?

Viktorija: Manau, kad patrauklių užsiėmimų vaikams daugėja. Pastebiu pokytį: prieš 2-3 metus edukacija vaikams muziejuose būdavo ganėtinai nuobodi – ne iki galo apgalvota kas vaikui yra įdomu, kas – ne. Dabar situacija keičiasi, dažnai tenka nustebti: yra daugiau naujų idėjų, naujų žmonių, kurie tas idėjas įgyvendina. Stereotipinis požiūris, neva muziejuose ar mokyklose nuobodu ir ten nieko įdomaus nevyksta, keičiasi. Taip tikrai nebėra, tobulėjame. Tačiau tai, kad didžioji dalis mokymo vis dar „sausai“ vyksta mokyklos suole, irgi yra tiesa. Tokių iniciatyvų, kurios išvestų vaikus į miestą, parodytų gyvą paveldą, kūrybiškai atskleistų jo vertę, dar ne daug. Šiuo aspektu „Gatvės gyvos vaikams“ yra tam tikra inovacija. Juk yra daugybė suaugusiems skirtų turizmo ekskursijų, iniciatyvų, tačiau kalbant apie vaikus, ši sritis dar nėra labai išplėtota.

Tokių iniciatyvų, kurios išvestų vaikus į miestą, parodytų gyvą paveldą, kūrybiškai atskleistų jo vertę, dar ne daug. Šiuo aspektu „Gatvės gyvos vaikams“ yra tam tikra inovacija.Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė

Gintė: Kai pati mokiausi mokykloje (šv. Kristoforo gimnazijoje), lankiau tokį „Vaikščiotojų“ būrelį, kurį vedė mokytojas Vytautas Toleikis. Mes po pamokų eidavome su juo tyrinėti miesto, lankyti parodų arba keliaudavome į svečius pas įvairius kultūros veikėjus. Susitikdavome su įvariausiais žmonėmis: prof. Irena Veisaite, Juliumi Sasnausku, Nele Paltiniene, Domantu Razausku, Valdu Papieviu ir kitais. Tai, kad tu, paprastas mokinys, galėdavai pabendrauti su jau daug pasiekusiomis asmenybėmis, buvo didžiausia mokykla. Iš vaikščiojimų su Vytautu Toleikiu ir keliavimų po pasaulį supratau, kad viena yra perskaityti informaciją knygose ir bandyti ją suprasti/įsiminti ir visai kas kita, pavyzdžiui, Italijoje sutikti iš Etiopijos atkeliavusius gyventojus ir pasisemti iš jų žinių. Tada tikrai įsidėmėsi ne tik jų veidus, bet ir papasakotus dalykus, tarkime, tai, kad Musolinis buvo įsiveržęs į Etiopiją ir ją aneksavo. Pastatų, gatvių pažinimas taip pat labai panašiai padeda prisijaukinti kartais ganėtinai „šaltą“ mūsų miesto ir šalies istoriją.

Vėtrungių dirbtuvės. | Foto: © VšĮ „Gatvės gyvos“

– Be abejonės, projekto metu tenka susidurti su įvairaus mokyklinio amžiaus vaikais. Koks, jūsų nuomone, šiuolaikinio vaiko ryšys su kultūra, istorija? Ar yra dalykų, kuriuos norėtųsi pakeisti šių dalykų mokyme?

Reikia daugiau eiti iš mokyklos! Parodyti vaikams, kad kultūra ir istorija nėra mirusi ir visa nugulusi vadovėliuose. Istorija ir kultūra, pirmiausia, vyksta čia ir dabar.Gintė Marija Gylytė

Viktorija: Manyčiau, kad daugelis vaikų yra smalsūs. Jiems šios sritys įdomios. Visgi sutinku nemažai tėvų, manančių, kad šiuolaikiniam vaikui svarbiausia yra technologijos – robotika, inžinerija – ir kad tik jų išmanymas lemia šviesią ateitį. Būtent tokį požiūrį ir norėtųsi keisti – parodyti, kad kultūra, istorija, savos šalies pažinimas yra ne ką mažiau svarbūs dalykai. Kai vaikai suaugs ir pradės dirbti globaliame pasaulyje, neabejoju, itin didelė vertybė bus tautinė, kultūrinė tapatybė. Pasaulyje ryškėja tendencija: žmonės vis labiau domisi savo šaknimis, ieško autentiškumo. Labiausiai norėtųsi, kad Lietuvoje žmonės suvoktų, kaip tai svarbu, ir, augindami vaikus, atkreiptų dėmesį į savo kultūrinę aplinką, praturtintų ja savo atžalas. Mes patys šimtu procentų įsitikinome, kad vaikai yra be galo smalsūs, kad jiems tai tikrai įdomu.

Gintė: Reikia daugiau eiti iš mokyklos! Parodyti vaikams, kad kultūra ir istorija nėra mirusi ir visa nugulusi vadovėliuose. Istorija ir kultūra, pirmiausia, vyksta čia ir dabar. Mes visi esame jų dalis, tad galime rasti ir polemikos, ir užmirštų kultūros etapų, ir vėlei atgimstančių istorinių tiesų. Mano galva, klaida manyti, kad tavo senelis ar močiutė – tai ne istorija, o štai koks Antanas Smetona – jau tikra istorija. Nereikėtų daryti čia didelės skirties.

Tyrinėjant miesto istoriją. | Foto: © VšĮ „Gatvės gyvos“

– Kur kreiptis, susidomėjus projektu, norint prisidėti prie jo veiklos? Kokių pagalbininkų ieškote?

Viktorija: Labai kviečiame kreiptis jaunus, motyvuotus žmones, kurie nori dirbti su vaikais kultūros istorijos, miesto pažinimo, ekologijos, tvaraus vystymo temomis. Ieškome naujų talentų, naujų žmonių, kurie papildytų mūsų komandą vaikų dienos stovyklose. Plečiame savo veiklos geografines ribas – pradėję Vilniuje, jau keliamės ir į Kauną, tad gidų, kurie norėtų dirbti su vaikais laikinojoje sostinėje, šiuo metu ypač stinga. Na, o norintys dalyvauti projekte, visų pirma, turėtų apsilankyti mūsų interneto namuose www.gatvesgyvos.lt.

– Ačiū už atsakymus!