Norvegų rašytojas, itin populiarių detektyvų kūrėjas  ir muzikantas Jo Nesbø gimė 1960 metų kovo 29 dieną Osle, Norvegijoje. Jis užaugo Molde, kur daugiausia laiko praleido skaitydamas ir žaisdamas futbolą. Tapo profesionaliu ekonomistu, bet pirmiausia išgarsėjo kaip roko muzikantas, o netrukus pradėjo rašyti knygas, kurios iš karto pelnė visuotinį pripažinimą. Šiuo metu Jo Nesbo pelnytai vadinamas garsiausiu visame pasaulyje šiuolaikiniu Skandinavijos rašytoju. Praktiškai visos jo knygos tapo pardavimų lyderėmis. Jis sugebėjo pelnyti šlovę net ir JAV ar Jungtinėje Karalystėje, kur nėra paprasta konkuruoti užsienio autoriams. Siūlome paties J. Nesbo parašytą autobiografiją, kuri padės geriau pažinti ne tik jo knygas, bet ir jų autoriaus asmenybę.

 Vaikystė

Užaugau šeimoje, kur nuolat buvo pasakojamos istorijos. Mano mama buvo bibliotekininkė, o tėtis mėgdavo sėdėti svetainėje kas vakarą su knyga rankose. Jis pasakodavo man istorijas. Ilgas istorijas, dažnai tas pačias, tačiau kiekvieną kartą jas pasakodavo savaip ir pridėdavo negirdėtų detalių, todėl visada buvo labai įdomu. Kai buvau septynerių, ištraukiau iš knygų lentynos „Musių valdovą“ ir paprašiau tėčio paskaityti man šią knygą. Ištraukiau ne todėl, kad mano literatūrinis skonis buvo labai geras, bet todėl, jog patraukė knygos viršelyje pavaizduota kiaulės galva ir kraujas. Tėtis man ją perskaitė, ir aš pagalvojau, kad galėčiau parašyti panašią istoriją net įdomiau. Netrukus pradėjau daryti įspūdį savo draugams ir net vyresniems vaikams, pasakodamas savo paties sukurtas istorijas apie vaiduoklius.

Futbolininko karjera

Mano didžioji aistra buvo futbolas. Pirmą kartą Norvegijos aukščiausioje lygoje, žaidžiančioje Molde komandos sudėtyje, pasirodžiau, kai man buvo septyniolika. Buvau įsikalęs į galvą, kad tapsiu profesionaliu futbolininku ir žaisiu Anglijoje „Tottenham Hotspurs“ komandoje. Pradėjau praleidinėti pamokas mokykloje, ir jei paklaustumėte mokytojų, ką jie manė apie mano ateitį, jie veikiausiai sutrikę tik gūžčiotų pečiais. Mano pažymiai prastėjo. Tačiau kodėl dėl to turėčiau jaudintis, juk ketinau būti sportininkas? Tačiau tada patyriau sunkią traumą. Nemanau, kad „Tottenham“ nuo to labai nukentėjo, tačiau mano pasaulis sugriuvo.

Kelio paieškos

Mokyklą baigiau pažymiais, kurie nebuvo tokie geri, kad galėčiau daryti tai, apie ką svajojau. Dauguma karjeros kelių buvo man uždaryti. Taigi giliai įkvėpiau oro ir užsirašiau į karinę tarnybą Norvegijos šiaurėje. Trejus metus praleidau kariuomenėje. Tai nebuvo maloniausi gyvenimo metai, naktimis dažnai sapnuodavau, kad nusišaunu, tačiau čia pradėjau skaityti Hamsuną ir Hemingvėjų. Be to, iki tol labai pasitikėjau savo talentais ir ieškojau kelio, kuriame mažiausiai pasipriešinimo. Būdamas armijoje atradau tai, ko nemaniau turįs: vidinę discipliną.

Aš perlaikiau mokyklos egzaminus ir netrukus rankose jau turėjau diplomą su gerais pažymiais. Dabar jau galėjau rinktis norimą kelią. Problema ta, kad nežinojau, ko iš tiesų noriu. Tad nutariau stoti į Norvegijos ekonomikos ir verslo mokyklą Bergene. Tai mokykla su ilga spalvinga istorija ir geru vardu.

Muzikanto karjera

Studijuojant prie manęs priėjo vaikinas ir pasakė, jog girdėjo, kad groju gitara. Tai nebuvo tiesa. Iš tiesų temokėjau tris akordus. Tačiau aš neprieštaravau, kai jis pakvietė groti grupėje. Taip tapau grupės De Tusen Hjem gitaristu. Ši grupė grojo triukšmingą elektrinį roką – visai tinkamą tada, kai nelabai moki groti. Nemokėjimą gali paslėpti daug elektronikos ir didžiulis garsas. Mes išgarsėjome labiausiai tuo, kad mūsų vokalistai palikdavo grupę vienas po kito.

Tada kažkas pakišo man mikrofoną ir, kadangi mūsų kūrybinis potencialas buvo aiškiai išsekęs, pabandžiau sukurti keletą dainų. Didžiausiais pokytis buvo tas, kad bandžiau pereiti nuo pikto kriokimo prie muzikos ir žodžių. Negaliu sakyti, jog mūsų grupė tapo pasauline įžymybe, tačiau mums pavyko išleisti singlą, kuris dažnai buvo transliuojamas per vietinę radiją ir net pavyko parduoti… 25 jo kopijas.

Kai pabaigiau universitetą, įgijau ekonomisto diplomą ir įsitikinimą, kad man patinka rašyti dainas. Pervažiavau į Oslą, dirbau finansų srityje, nuobodžiavau ir rašiau dainas. Kartą jaunas džiazo muzikantas pasiklausė mano dainų ir jau kitą dieną mes įkūrėme grupę Di Derre. Po metų mes jau važinėjome su koncertais po Norvegiją, dar po metų pasirašėme sutartį su įrašų studija.

Antrasis mūsų albumas tapo geriausiai parduodamu metų albumu Norvegijoje. Bilietai į mūsų koncertus buvo išgraibstomi, ir staiga mes pasijutome scenos žvaigždėmis. Puikiai mačiau, kas nutinka kitiems muzikantams, kurie savo hobį paverčia darbu ir žinojau, kad tam reikėtų per daug kompromisų tiek muzikos, tiek gyvenimo srityje. Todėl aš toliau dirbau vertybinių popierių biržoje, o koncertavau tik laisvalaikiu. Taip pat studijavau, nes ketinau tapti finansų analitiku, dvejus metus dirbau DnB Markets.

Tikrai turėjau, ką veikti. Vakarais koncertuodavau, o dieną daug dirbau. Po metų pasijutau visiškai išsekęs ir pradėjau nekęsti viso pasaulio ir bet kokio darbo. Paprašiau viršininko pusmečio atostogų ir nuskridau į Australiją, nes norėjau būti kuo toliau nuo Norvegijos.

Rašytojas?

Tačiau pasiėmiau nešiojamąjį kompiuterį. Priežastis buvo paprasta – leidybos kompanijos atstovė man siūlė parašyti knygą apie įspūdžius, keliaujant su grupe po Norvegiją. Kai ji man tą pasiūlė, staiga supratau, jog labai noriu parašyti romaną. Labai uždegė ši mintis, ir tik laiko klausimas buvo, kada pradėsiu. Žinojau tik tai, kad, kaip sako Aksel Sandemose, yra tik du dalykai, apie kuriuos verta rašyti: tai meilė ir nusikaltimai.

Skrydis iš Oslo į Australiją tęsiasi beveik 30 valandų. Per jas sugalvojau siužetą ir pradėjau rašyti, kai tik įėjau į viešbutį. Buvo naktis, o aš nemiegojau, bet rašiau apie vaikiną Harį, kuris nusileido Sidnėjaus oro uoste ir apsigyveno tame pačiame viešbutyje, kuriame aš gyvenu.

Kai grįžau iš Australijos, knyga buvo beveik baigta. Kai tik išsidėliojau daiktus, rašiau toliau. Rašymas mane tiesiog apsėdo, labai pykau, kad reikia jį nutraukti dėl valgio ar miego. Tai buvo geriausios mano gyvenimo savaitės. Nusiunčiau rankraštį leidėjui, tačiau pasirašiau pseudonimu, nes nenorėjau, kad mano knyga būtų spausdinama, siekiant išnaudoti mano, kaip muzikanto, populiarumą. Rankraštis buvo atiduotas, atostogos baigėsi.

Gyvenimui reikia laiko

Kitą rytą darbe įsijungiau kompiuterį ir staiga įsisąmoninau, kad turiu viską, apie ką tik galiu svajoti. Turiu butą, gerai apmokamą darbą, savo grupę ir nesu niekam skolingas. Vienintelis dalykas, kurio trūksta, yra laikas. Mano tėtis buvo miręs prieš dvejus metus. Jis kaip tik išėjo į pensiją ir buvo pasiryžęs parašyti knygą apie savo patirtį Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau jo laikas baigėsi. Nenorėjau leisti, kad taip pat nutiktų ir man. Todėl išjungiau kompiuterį ir išbėgau iš biuro.

Pamenu, kai stovėjau viršininko kabinete ir nustebusiam jam aiškinau, kodėl neturiu laiko pas jį dirbti. Jis, švelniai tariant, buvo sukrėstas.

Taip, rašytojas…

Tris savaites galvojau, ką turiu daryti toliau. Pagaliau vieną rytą man paskambino ir pasakė, kad mano rankraštis taps knyga. Leidykloje manęs paklausė, kodėl noriu pasirašyti pseudonimu. Atsakiau, jog dėl to, kad mano pavardė pernelyg garsi Norvegijoje. Tačiau leidyklos žmonėms mano pavardė nieko nesakė. Tada ištempiau išdidžiai kaklą ir paaiškinau, kad esu labai gerai žinomos roko grupės vokalistas. Jie nieko neatsakė. Pasakiau grupės pavadinimą. Du iš jų tylėjo, o vienas pradėjo niūniuoti melodiją. Tai buvo visai kitos grupės daina.

Knyga Šikšnosparnis buvo išspausdinta 1997 metų rudenį ir ją pasirašiau tikruoju vardu. Nutirpęs, su nerimo ir baimės mišiniu laukiau atsiliepimų. Bijojau pašaipų, kad muzikantas lenda į detektyvų sritį. Tačiau recenzijos buvo solidžios, jose buvo rašoma apie knygą, o ne nagrinėjamas mano asmuo. Svarbiausia – jos buvo palankios.

1998 metų žiemą nuvažiavau į Bankoką su planu knygos, kuri vėliau buvo išleista pavadinimu Tarakonai. Kai nuvykau ten, supratau, kad ne viskas bus taip, kaip planavau. Tikėjausi čia praleisti du mėnesius, tačiau pajutau tikrą klaustrofobiją. Galvojau, kad neištversiu daugiau nė dienos. Tačiau jau po dviejų savaičių įsimylėjau miestą, nebepastebėjau triukšmo, pajutau oro kvapą, skonį ir spalvą.

Vėl tempiau savo herojų Harį savo pėdomis. Pajutau, kad, rašydamas pirmąją knygą, daug išmokau. Rašyti man sekėsi lengviau, kompozicija tapo spalvingesnė, siužeto vingiai plastiškesni. Kita vertus, jaučiau kur kas didesnį spaudimą, nes žinojau, kad labai noriu rašyti ir neturėjau jokių garantijų, jog mano antroji knyga bus išspausdinta. Iš savo patirties muzikos industrijoje žinojau, kad gerbėjų atmintis yra trumpa. Jei mano antroji knyga patirs nesėkmę, turėsiu ieškoti kažkokio kito sprendimo.

Kai grįžau iš Bankoko, mano leidėjas paskambino ir paskelbė, kad mano pirmoji knyga pelnė Rivertono apdovanojimą už geriausią kriminalinį romaną Norvegijoje. Aišku, buvau pamalonintas, tačiau šiek tiek ir skeptiškas. Pernelyg viskas atrodė paprasta. Suskaičiavau, kiek per 1997 metus Norvegijoje buvo paskelbta kriminalinių romanų, atmesdamas tų autorių, kurie jau buvo gavę šią premiją, darbus, nes buvau girdėjęs, jog premija teikiama tik kartą, ir nutariau, kad man premija suteikta eliminavimo būdu, atmetus jau apdovanotus autorius.

Po mėnesio sužinojau, kad mano knyga taip pat pelnė prestižinį Stiklinio rakto apdovanojimą, kaip geriausias 1997 metų norvegiškas detektyvas. Man visa tai kėlė malonių jausmų, tačiau tikrai nepamečiau galvos. Tuo labiau kad tuo metu pagaliau pamačiau ir pirmąją labai kritišką recenziją. Viskas buvo savo vietoje.

Kai sužinojau, kad knyga Tarakonai buvo įtraukta į Nacionalinio knygų klubo naujų knygų sekciją, kas reiškė priskyrimą knygų elitui ir praktiškai garantavo komercinę sėkmę, supratau, jog taip yra daugiausia dėl mano pirmosios knygos šlovės. Tad atsisėdau prie kompiuterio ir pradėjau rašyti dar vieną knygą – Raudongurklę.

Tėvo svajonės išpildymas

Tai buvo istorija, kurią mano tėtis norėjo papasakoti: apie norvegus, kurie kovėsi skirtingose pusėse per Antrąjį pasaulinį karą. Apie tai, kodėl ir kaip žmonės renkasi, ir apie nugalėtojų privilegiją rašyti savą istorijos versiją. Pirmosios mano knygos buvo tarsi grojimas solo akustine gitara, dabar jau griebiausi viso orkestro.

Kai baigiau šią knygą, tvirtai žinojau, kad jei ji bus atmesta ar kritikų suniekinta, aš daugiau neberašysiu ir imsiuosi kitos veiklos. Kodėl? Nes Raudongurklė buvo geriausia, ką sugebu parašyti. Todėl man buvo didelis džiaugsmas ir pastiprinimas, kai pamačiau, kad ją žmonės sutiko palankiai. Leidėjai sakė komplimentus, taip pat ir recenzentai bei skaitytojai. Knyga tapo geriausiai perkamu romanu 2000 metais Norvegijoje.

Oslo trilogija

Kitoje knygoje – Nemezidė – kurią išleidau 2002 metais, visas siužetas vystosi Osle. Viskas sutelkta toje gatvėje, kurioje gyvenau. Čia aprašau Hario jaunystės draugės nužudymo istoriją bei vis augančią jo priešpriešą su kolega Tomu Valeriu. Iš esmės tai buvo Raudongurklės tęsinys ir, kaip pats pastebėjau, jame buvo daug struktūrinių ir naratyvinių panašumų su pirmomis dviem mano knygomis. Ši knyga taip pat buvo palankiai priimta ir laimėjo Williamo Nygaardo apdovanojimą.

Kita mano knyga – Velnio žvaigždė – prasideda ten, kur Nemezidė baigėsi. Vėl Tomas Valeris yra vienas svarbiausių personažų ir tęsiasi jo susidūrimas su Hariu Hūle. Ši knyga užbaigia Oslo trilogiją, kurią pradėjau Raudongurkle.

Paskutinė trilogijos knyga buvo ypač komerciškai sėkminga. Taip pat ir dėl to, jog suintensyvėjo mano knygų vertimai į užsienio kalbas, jos pradėtos leisti įvairiose pasaulio valstybėse.

Naujas iššūkis

Gelbėtoją parašiau 2005 metų vasarą. Jį rašiau dvejus metus. Įkvėpimo šaltiniu tapo Gelbėjimo armija, taip pat Vukovaro miestelio, esančio ties Kroatijos ir Serbijos siena, apsiaustis 1992 metais. Šiek tiek žinojau apie Gelbėjimo armiją, nes grojome jų labdaros renginiuose. Na, o pasakojimas apie samdomą žudiką iš Kroatijos iš dalies buvo įkvėptas Kroatijos kapitono dramatiško pasakojimo, kurį išgirdau dar 1999 metais.

Gelbėtojas kur kas sunkiau skynėsi kelią į leidėjų širdis nei mano ankstesnės knygos. Gerokai trumpinau. Išmečiau daugiau nei šimtą puslapių. Man atrodė, kad gremžiu siužeto kaulus ir vis klausdavau savęs, ar dar yra prasmė ką nors keisti. Pats pasiūliau leidėjams atidėti šią knygą į šalį ir imtis kitos, nes jaučiau didelį spaudimą po savo ankstesnių knygų sėkmės. Tačiau sutarėme knygą išleisti. Atsiliepimų laukiau itin neramia širdimi. Pirmoji recenzija pasirodė jau kitą dieną po knygos pasirodymo. Tai buvo šeštadienis, ir mano leidėjai man paskambino perspėti, kad pirmoji recenzija yra nevienareikšmiška, veikiau prasta. Paprastai po vienos blogos recenzijos pasipildavo kitos. Pirmoji recenzija būdavo kaip gairė kitiems.

Kai pirmadienį pažvelgiau į veidrodį, man atrodė, kad per kelias dienas pasenau penkeriais metais. Tačiau nuogąstavimai nepasitvirtino, daugiau kritiškų recenzijų nebuvo. Priešingai, Gelbėtojas tapo sparčiausiai perkama grožine knyga Norvegijos leidybos istorijoje. Po penkių dienų tapo galutinai aišku, kad knyga sulaukė fantastinės sėkmės.

2006 metais rašiau dainas Di Derre albumui ir paskui vykome į koncertinį turą. Tai buvo malonus susitikimas su nuoširdžia ir geranoriška publika. Pastebėjau ir tai, kad žmonių sąmonėje aš jau nebeesu muzikantas, kuris rašo knygas, bet veikiau rašytojas, kuris groja grupėje.

Hario Hūlės epopėja tęsiasi

Netrukus pradėjau rašyti kitą romaną apie Harį Hūlę, pavadinimu Sniego senis [2017 m. pasirodė filmas pagal šią knygą]. Tuo metu mano kūryba tapo vis populiaresnė užsienyje. Mano knygos buvo verčiamos vis į naujas kalbas, turėjau pasirašyti vis naujas sutartis. Sužinojau, kad mano knygos jau yra išverstos į 40 kalbų.

Nebežinau, ar jau šlovė dirbo už mane, ar iš tiesų susibūrė ištikimų skaitytojų auditorija, bet naujoji mano knyga vėl tapo sparčiausiai perkama ir sulaukė visos krūvos teigiamų recenzijų.

Daktaras Proktoras

Tada pirmą kartą po daugelio metų pasiėmiau vasaros atostogas. Tačiau jos tęsėsi neilgai. Jau ne vienus metus svajojau apie knygą vaikams. Viskas prasidėjo nuo mano dukrelės, kuri vis prašė jai kažką papasakoti. Taip pradėjau kurti personažus. Pirmiausia, Nilly, liesą raudonplaukį dešimtmetį berniuką, jo geriausią draugę Lizą. Paskui personažų daugėjo, ir 2007 metais pasirodė pirmoji knygą apie daktarą Proktorą. Labai apsidžiaugiau, kai ji sulaukė vaikiškų knygų nominacijos Norvegijoje ir buvo tikrai populiari.

Jau 2008 metais parašiau daktaro Proktoro nuotykių tęsinį. Ir vėl mano knyga buvo pretendentė laimėti vaikiškos literatūros apdovanojimą, bet jis buvo skirtas kitai knygai. Žurnalistas manęs paklausė: „Koks jausmas pirmą kartą pralaimėti?“ Supratau, kad Norvegijoje jau tapau „auksinio berniuko“, kuriam viskas beprotiškai sekasi, simboliu.

Trečioji daktaro Proktoro nuotykių dalis pasirodė 2010 metais. Tiražas ištirpo iš karto, supratau, kad turiu daug jaunųjų gerbėjų. Beje, vieno pokalbio su moksleiviais metu neatsakingai pažadėjau parašyti dar vieną knygą apie Proktorą. Kita vertus, man ir pačiam to labai norėjosi, tad 2012 metais pasirodė „Daktaras Proktoras ir Didysis auksinis apiplėšimas“. Kol kas tai paskutinė mano vaikiška knyga, nors sėkmė ir auditorijos spaudimas verčia galvoti apie naujas vaikų knygas.

Eksperimentai

2007 metų lapkritį buvo išleista mano knyga Baltasis viešbutis, kurio visas pelnas ėjo pagalbai vaikams. Ji buvo palankiai sutikta, tačiau nesulaukė tokio dėmesio kaip ankstesnės. Tačiau šie metai buvo man labai geri, nes antrą kartą buvau apdovanotas Norvegijos knygų pardavėjų prizu, šįsyk – už Sniego senį. Taip pat vis dažniau ateidavo žinia, kad detektyvai apie Harį Hūlę skina populiarumo laurus užsienyje.

Ką daryti, kai viskas taip sėkmingai vyksta? Be abejo, pradėti rašyti kažką visiškai kitokio nei iki šiol, rizikuoti ir kartu bandyti atrasti naujų erdvių. Nesėkmės galimybė padidina malonumą, kurį teikia sėkmė. Tad sėdau rašyti istoriją apie nusikaltėlių medžiotoją, kurį samdo viena įmonė. Paini istorija, kurią taip ir pavadinau – Galvų medžiotojai.

Ji buvo palankiai sutikta, recenzijos ir vėl buvo puikios. Išskyrus vieną recenziją, kuri išspausdinta mano gimtajame Moldės miestelyje. Jos autoriui knyga visiškai nepatiko. Nepaisant jo nuomonės, knyga gavo Norvegijos skaitytojų apdovanojimą. Tada apsisprendžiau, kad visas pajamas, gautas už šią knygą tiek Norvegijoje, tiek užsienyje, skirsiu rašymo ir skaitymo klasių trečiajame pasaulyje steigimui.

Daug keliavau ir puikiai mačiau, kad tos visuomenės, kur žmonės moka skaityti ir rašyti, daug geriau sugeba įveikti iškilusius iššūkius, sėkmingiau tvarkosi. Kita vertus, niekada nebuvau pratęs būti turtingas ir, kai pamačiau, kad mano banko sąskaitoje pinigų yra daugiau nei pakankamai, pasijutau… kaltas. Bent jau panorau nusipirkti geresnę karmą, gauti indulgenciją ar kažką panašaus. Tačiau nemanau, kad turtais aptekusio Norvegijos rašytojo savianalizė labai įdomi Indijos mergaitei, kuri gali išmokti mokykloje skaityti ir rašyti, o paskui grįžti į savo kaimą ir būti mokytoja.

Įkūriau Hario Hūlės fondą, kuris skiria paramą raštingumo skatinimo projektams.

Pagaliau nesėkmė

Regis, nesąmoningai bandžiau pats su savimi kovoti ir 2009 metais parašiau dar vieną romaną apie Harį Hūlę, kuris, švelniai tariant, buvo prastas. Bandžiau taisyti, bet mažai ką sugebėjau pagerinti. Jaučiausi, kaip darantis dirbtinį kvėpavimą lavonui. Mano leidėjai bandė mane drąsinti, tačiau jaučiau, kad problema – ne detalės, bet pati esmė, pati istorija.

Man labai palengvėjo, kai priėmiau sprendimą atidėti šį nevykusį bandymą į šalį. Toks sprendimas tikrai mane išlaisvino ir ėmiausi ambicingiausio savo kūrinio.

Brutalus romanas

Knyga Leopardas buvo mano ilgiausias ir sudėtingiausias darbas. Dariau tyrimus Konge ir Honkonge, tyrinėjau kankinimo įrankius, konsultavausi su istorijos, antropologijos ekspertais. Tai brutaliausia mano knyga. Joje toliau tęsiu Hario fizinę dekonstrukciją. Nes jis yra žmogus, kaip ir mes visi – mirtingas.

Nors sulaukiau daug klausimų – kodėl aprašinėju tokius brutalius dalykus, ar nepradedu gardžiuotis smurtu? – tačiau knyga buvo sutikta iš esmės labai palankiai. Tiesa, jaučiau tam tikrą savo įprastinės publikos sutrikimą, tačiau, regis, į mane pažvelgė ir nauji skaitytojai, labiau mėgstantys trilerius ir ekstremumus.

Sėkmė toliau šypsosi

2011 metų vasarą pasirodė nauja knyga – Vaiduoklis. Čia pasakojama apie Hario Hūlės sugrįžimą į Oslą, kur jam tenka gelbėti sūnų Olegą, įtariamą sunkiu nusikaltimu. Knyga vėl atnešė stulbinamą komercinę sėkmę.

Net ir pabaigta ši knyga manęs nepaleido ir tuojau ėmiau rašyti antrą jos dalį, Tačiau netrukus supratau, kad tai, ką rašau, nėra paprasčiausiai Vaiduoklis II, bet veikiau atskira knyga. Ją 2013 metais išleidau pavadinimu Policija. Tai pasakojimas apie Osle siaučiantį nusikaltėlį, su kuriuo negali susidoroti pareigūnai. Vėl akys krypsta į legenda tapusį detektyvą Harį Hūlę, tačiau jis šįsyk nebegali padėti, nes yra susirūpinęs kitais dalykais.

Taip nutiko, kad ši knyga buvo lydima labai liūdnų išgyvenimų. Mano jaunesnysis brolis, kuris kartu su manimi grojo roko grupėje, 2012 metais pranešė, kad labai sunkiai serga. Netrukus paaiškėjo, jog jis miršta. Laikiau jį už rankos mirties akimirką, o po savaitės pasirodė knyga Policija. Šįsyk į ją žvelgiau visai kitomis akimis ir paskyriau ją nuostabiam draugui, broliui, puikiam muzikantui ir futbolininkui Knutui.

Publikuota portale bernardinai.lt.