Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. liepos 5 d. 19:41
Meninės fotografijos parodoje – tragiški Abiejų Tautų Respublikos paveldo objektų likimai

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Valdovų rūmuose | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Valstybės dienos proga „Vilniaus galerija“ primena, kad iki rugsėjo 1-osios Valdovų rūmuose vyksta fotografo Raimondo Paknio paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“. Žemiau ją pristato Eimantas Gudas.

Parodoje eksponuojamas buvusios Abiejų Tautų Respublikos (dab. Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos; be didžiųjų miestų) architektūros paveldas (keli pastatai yra XIX a. pradžios). Fotografijų objektus sieja ne tik ta pati istorinė valstybė, bet ir tai, kad jie visi yra mūriniai, šiandien apleisti arba prastos būklės.

Raimondas Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas, 2012) | Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.

Mūryti pastatus etniniai lietuviai pradėjo XIII a. pabaigoje, tačiau lietuvių prijungtose rusėnų žemėse, t. y. didžiojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos dalyje, mūro architektūra įsigalėjo kur kas anksčiau. Tad dabartinėje Baltarusijoje arba Ukrainoje su Respublika susijusio paveldo būta gerokai daugiau. Kita vertus, dalyje dabartinės Ukrainos ir Baltarusijoje keliais dešimtmečiais anksčiau nei Lietuvoje sovietai įtvirtino savo valdžią ir iškart ėmėsi aktyvių veiksmų prieš Bažnyčią, todėl paveldo būklė ten dažniausiai prasta.

Ši paroda yra fotografo ir leidėjo Raimondo Paknio parodų ciklo „Išlikęs laikas“ dalis. Vienas iš jos tikslų – plačiajai visuomenei parodyti, kiek daug dabartinėse Baltarusijos ir Ukrainos žemėse yra su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkijos Karalyste susijusių mūro architektūros paveldo objektų. Meniški, istorinės romantikos kupini vaizdai ragina atkreipti dėmesį į deformuotą bei su kiekviena diena vis labiau nykstantį senosios Lietuvos architektūros paveldą: bažnyčias, koplyčias, vienuolynus, dvarus, jų interjerus ir eksterjerus. Architektūros paveldas svarbus etniniu, istoriniu, meniniu, moksliniu, estetiniu požiūriais, aktualus norint išsamiau susipažinti su Respublikos istorija ir palikimu. Fotografijos atskleidžia Lietuvos visuomenei svarbias paveldo nykimo ir jo išsaugojimo temas. Kartu ši paroda padeda puoselėti istorinę atmintį ir tautinę tapatybę.

Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.

Parodoje eksponuojamos kelios pilių ir rūmų fotografijos, tačiau daugiausia čia sakralinių pastatų atvaizdų. Fotografijų objektų visuma atspindi Respublikos kultūrų, tautų ir tikėjimų įvairovę.

Katalikiškieji paveldo objektai beveik visi buvo sukurti stačiatikių gyvenamose žemėse, kelis iš jų stačiatikiai netgi fundavo. Šių objektų istorija iš esmės atspindi ilgiau nei pusę tūkstantmečio Lietuvos ir Lenkijos valdovų bei diduomenės vykdytos katalikybės plėtros rusėnų žemėse politikos rezultatus: stačiatikių gyvenamoje teritorijoje sukurtas tankus tinklas didelę meninę ir istorinę vertę turinčių katalikų bažnyčių bei katalikų valdomų pilių.

Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.

Paveldo objektų katalikiškas pobūdis daugiausia nulėmė liūdną jų likimą. Ilgainiui Baltarusijos ir Ukrainos žemėse katalikybė iš esmės prilyginta lenkiškumui, todėl siautėjant nacionalizmo, juolab komunistinio ateizmo apologetams bažnyčios ir pilys buvo apleistos arba net tyčia naikinamos kaip „religinio fanatizmo“, „liaudies išnaudojimo“ ir „feodalinės santvarkos“ bastionai. Iš tų apylinkių iškelti ir su šiais paveldo objektais susiję žmonės – pilys iš katalikiškos lenkiškos kultūros aristokratų atimtos; bajorai, kunigai ir vienuoliai ištremti, daugelis lenkais save laikiusių žmonių repatrijavo į Lenkiją, o Ukrainoje kai kurios katalikų lenkų bendruomenės buvo tiesiog išžudytos – kaip atsitiko Červonohrade. Dauguma statinių po 1990 m. nebuvo grąžinti anksčiau, iki karo ir okupacijų, juos valdžiusioms bendruomenėms arba asmenims. Jie ir dabartiniams savininkams nelengva našta, todėl tebėra apleisti.

Parodoje eksponuojamose fotografijose matomos bažnyčios ir pilys išraiškingai pasakoja Lietuvos valdovų, didikų, dvasininkų, menininkų ir kitų visuomenės grupių istoriją. Štai Medžybižo pilį XIV a. pastatė iš Gediminaičių dinastijos kilę kunigaikščiai Karijotaičiai, jie valdė ir Červonohrado pilį. Novomalino pilį pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila, Černelicios – iš Gediminaičių dinastijos kilę kunigaikščiai Čartoriskiai. Pilis valdė Respublikoje įtakingi grafai Chodkevičiai, Daugėlos, kunigaikščiai Liubomirskiai, Poninskiai, Potockiai, Seniavskiai bei kitų giminių atstovai; pas juos svečiavosi Lenkijos ir Lietuvos valdovai. Nuotraukose matomas bažnyčias fundavo arba donavo grafai Čackiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, kunigaikščiai Jablonovskiai, kunigaikščiai Liubomirskiai, Pociejai, kunigaikščiai Puzynos, Sakavičiai, Tiškevičiai ir kiti. Berestečko bažnyčią fundavo pats Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1648–1668) Jonas Kazimieras Vaza.

Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.

Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1454 m. Stare Selas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Mūrinę Ostrogiškių pilaitę renesanso stiliumi 1654 m. perstatė, išplėtė ir pavertė rezidencine pilimi su arsenalu kunigaikštis Vladislovas Dominykas Zaslavskis-Ostrogiškis (Władysław Dominik Zasławski-Ostrogski). Pilį vėliau valdė Seniavskiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, Potockiai. Pastarieji pilį pavertė pramonės įmonių konglomeratu ir valdė iki 1939 metų. Vėliau pilis apleista. Tai viena didžiausių pilių Ukrainoje. Architektas Ambrozijus Nutklausas Nuolankusis (Ambroży Nutclauss Przychylny). Išliko didingos gynybinės sienos, keli bokštai, renesansiniai atikai.

Nemaža bažnyčių projektuotos, puoštos garsių Respublikos baroko arba rokoko menininkų, tokių kaip Pranciškus Ksaveras Kulčickis (Franciszek Ksawery Kulczycki, 1738–1780), Vaitiekus Lenartovičius (Wojciech Lenartowicz, 1669 – po 1713) ar Bernardas Meretynas (Bernard Meretyn, XVII a. pab. – 1759). Fotografijose matomi objektai atskleidžia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės architektūros istoriją: pastatams būdingi gotikos, renesanso, baroko, rokoko, klasicizmo stilių bruožai.

Kalbant apie žydų paveldą reprezentuojančių sinagogų fotografijas, svarbu paminėti, kad šių šventovių architektūra paveikta katalikų sakralinės architektūros tradicijos. Be to, Sokalio ir Pidhaicių (dab. Ukrainoje) sinagogos buvo pritaikytos ir gynybai, o tai padėjo joms įsilieti į bendrą krikščionių valdomų valstybių sociopolitinę sistemą. XX a. holokausto, sionizmo ir urbanizacijos procesų verpetuose išnyko sinagogas lankiusios bendruomenės, nyksta ir be šeimininkų likusios šventovės.

Respublikos mūro architektūros paveldo objektai mums gali papasakoti tiek daug, kad netilptų ir į didelį tomą. Tad kviečiame į Valdovų rūmų muziejų įsižiūrėti į pilių, rūmų ir šventovių fotografijas ir permąstyti šio paveldo vietą mūsų istorinėje sąmonėje.

Aplankyti Raimondo Paknio fotografijų parodą „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Valdovų rūmuose galima iki rugsėjo 1 dienos. Daugiau informacijos apie parodą rasite čia

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Valdovų rūmuose | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Valdovų rūmuose | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Valdovų rūmuose | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ Valdovų rūmuose | „Vilniaus galerijos“ nuotr.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!