Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. rugpjūčio 9 d. 15:53
Vilniuje gyvenęs daktaras Aiskauda

Skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas Cemachui Šabadui | Kosto Kajėno nuotr.

Cemachas Šabadas gimė 1864 m. vasario 5 d. Vilniuje smulkaus prekybininko šeimoje.

Gydytojo specialybę įgijo Maskvos universiteto Medicinos fakultete. Iki XIX a. pradžios žydams buvo draudžiama studijuoti mediciną Vilniaus universitete, tad medicininį išsilavinimą jie įgydavo užsienyje. Baigęs universitetą kartu su kitais gydytojais išvyko kovoti su Urale ir Vakarų Sibire siautėjančiomis dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijomis. Vėliau su choleros epidemija jam teko kovoti ir Lietuvoje, Švenčionyse. 1894 m. jaunas gydytojas po studijų grįžo į Vilnių, dirbo miesto žydų ligoninėje. Jo namai stovėjo tuometinėje Pohuliankos gatvėje (dabartinėje J. Basanavičiaus).

Cemachas Šabadas (centre) | Cemacho Šabado šeimos archyvo nuotr.

Rotušės aikštė | Cemacho Šabado šeimos archyvo nuotr.

C. Šabadas nedalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Tačiau kai į ligoninę, kurioje jis dirbo, buvo atgabenti caro kariuomenės sužeisti praeiviai, jis tuojau pat kreipėsi į miesto policijos viršininką griežtai reikalaudamas nutraukti neteisėtus veiksmus. Dėl tokio politinio veiksmo jam teko beveik pusę metų praleisti Lukiškių kalėjime. Čia jis susipažino su Jonu Vileišiu. Vėliau buvo ištremtas į užsienį.

Reikalaujant visuomenei, 1912 m. jam leista grįžti į Vilnių. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje daktaras rūpinosi karo pabėgėliais. Buvo Pabėgėlių komiteto narys. C. Šabadas buvo aktyvus Vilniaus bendruomenės narys, dalyvavo visuose miesto ir žydų bendruomenės reikaluose. Jo iniciatyva įkurta Žydų labdaros draugija, vaikų poilsio stovyklos. Jis buvo ne tik garsus gydytojas, bet ir švietėjas, humanistas, žydų bendruomenės lyderis, tapęs miesto legenda ir net Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ personažo prototipu.

K. Čiukovskis savo memuaruose rašo, kad su daktaru susipažino Vilniuje dar 1912 m.: „Jis buvo maloniausias žmogus, kokį man teko pažinti. Jis gydė vaikus ir vargšus nemokamai. Jeigu pas jį ateidavo negaluojanti maža mergaitė, tai jis dažniausiai vietoj vaistų paskirdavo pieno ar maisto davinių. Kitą dieną galėjai matyti tą pačią mergaitę pas daktarą atnešusią savo katiną, o po kelių dienų prie jo durų laukdavo būrys vaikų.“

 

Cemacho Šabado atminimo lenta jo įkurtoje sveikatinimo stovykloje vaikams | Cemacho Šabado šeimos archyvo nuotr.

Su C. Šabadu rašytojas susipažino 1912 m., kai buvo atvežęs į Vilnių gydyti savo tuberkulioze sergančią dukrelę: „Sumaniau šią pasaką parašyti, kai susipažinau su Vilniuje gyvenusiu daktaru Aiskauda. Iš tikrųjų šio daktaro pavardė buvo Šabadas. Tai buvo pats geriausias žmogus, kurį kada nors esu pažinojęs. Jis nemokamai gydė vargšus.“

Nuo 1919 m. iki mirties C. Šabadas buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Kartu jis dalyvavo svarbiausių to meto litvakų organizacijų veikloje. Gydytojas tyrė ir analizavo gyventojų sergamumo ir mirtingumo priežastis, būdingiausias to meto ligas. Įgyvendindamas daugybę projektų, C. Šabadas netruko tapti Vilniaus siela, tačiau pas gerąjį daktarą plūdo žmonės iš visų aplinkinių miestelių. Trečiame dešimtmetyje C. Šabadas dirbo Mishmeres Khoylim ligoninėje, kuri teikė nemokamą pagalbą visiems Vilniaus vargšams. Dirbdamas gydytoju C. Šabadas suprato, kad nemažai Vilniaus miesto gyventojų ligų yra nulemtos blogų gyvenimo sąlygų ir sanitarijos normų nesilaikymo.

Šioje srityje jis veikė labai aktyviai – nepasiturintys miesto gyventojai buvo šviečiami ir raginami laikytis švaros – rengiamos paskaitos, spausdinami įvairūs leidiniai. Jis buvo populiaraus medicinos žurnalo „Folksgezunt“ („Liaudies sveikata“) sumanytojas ir redaktorius. C. Šabado vadovaujamos organizacijos OZE pastangomis V. Šopeno gatvėje įkurta našlaičių prieglauda. Daktaras įgyvendino projektą „Pieno lašas“ – pirmą kartą Vilniaus miesto moterims, turinčioms kūdikius, buvo suteikti nemokami pieno, maisto daviniai ir drabužiai. Įgyvendindamas šiuos projektus C. Šabadas tapo žinomas visiems miestiečiams. Turtingiesiems todėl, kad be jų paramos ir dalyvavimo šios institucijos nebūtų galėjusios veikti, o vargšams todėl, kad dauguma neturtingų žydų bei nemažai kitų tautybių miestiečių naudojosi šiomis paslaugomis.

C. Šabadas buvo žinomas ir už Vilniaus ribų – bendravo su tokiais to meto Europos intelektualais kaip Albertas Einsteinas, buvo pažįstamas su Józefu Piłsudskiu, Antanu Smetona. Nors daktaras ir buvo Lenkijos senatorius, tačiau dalyvaudamas politikoje išties atstovavo žmonių interesams – nebuvo nei sionistas, nei kraštutinis kairysis, nei kurios nors valstybės ultrapatriotas. Jo šūkis buvo lygios teisės visiems žmonėms. Lietuvos ir Lenkijos konflikto dėl Vilniaus metu C. Šabadas viešai paskelbė nuomonę, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai, greičiausiai todėl, kad, jo manymu, tai labiausiai atitiko vilniečių interesus.

Cemacho Šabado paminklas jo įkurtoje sveikatinimo stovykloje vaikams | Cemacho Šabado šeimos archyvo nuotr.

C. Šabadas mirė 1935 m. sausio 20 d. nuo kraujo užkrėtimo, atsitiktinai susižeidęs koją. Jo mirties dieną nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, bet ir bankai. Užuojautos laiškus atsiuntė tiek Lenkijos, tiek Lietuvos vadovai, o laidotuvėse dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių. Daktaras palaidotas Vilniaus Šeškinės žydų kapinėse. Jo įkurtos vaikų sanatorijos kieme buvo pastatytas paminklas su užrašu „Daktaras T. C. Šabadas – didysis vaikų bičiulis“, karo metais paminklas buvo nugriautas, tačiau vilniečiai biustą išsaugojo. Buvusių geto kalinių prisiminimuose rašoma, kad skulptūrą nuo nacių išgelbėjo stovyklos sargas. Bijodamas, kad šis bus suniokotas, užkasė jį stovyklos teritorijoje. Pasibaigus karui biustas buvo perduotas Vilniaus žydų muziejui.

2007 m. Mėsinių ir Ašmenos gatvių sankryžoje, buvusioje Didžiojo žydų geto teritorijoje buvo pastatytas skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas Cemachui Šabadui. Paminklas atspindi ypatingą gydytojo dėmesį vaikams, C. Šabadas vaizduojamas besikalbantis su mergaite, kuri rankose laiko katiną. Prie žymiojo daktaro atminimo įamžinimo jo gimtajame mieste daug prisidėjo 2004 m. įkurtas Litvakų fondas.

Litvakų fondo tuometis direktorius Sigitas Babilius apie šį paminklą yra sakęs: „Skulptūra vaizduoja gatvės gyvenimo akimirką ir yra pirmoji Vilniuje, ko gero, ir Lietuvoje, gatvės skulptūra. Tai skulptūra žmogui, litvakų bendruomenei ir tų laikų Vilniui, pasakos personažui. Šabadas buvo puikus gydytojas, jis ne tik rūpinosi medicinos praktika, bet ir prisidėjo prie teorijos plėtojimo. Jo aktyvumas peržengė medicinos ribas, ir jis tapo visuomenės veikėju. Tai puikus gydytojo karjeros pavyzdys.“

Portalui bernardinai.lt parengė Gediminas Šulcas ir Kostas Kajėnas
Projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!