VMT archyvo ir D. Matvejevo nuotr.
Kol įspūdžiais apie naujausią Rimo Tumino spektaklį „Edipas Kolone“ gyvena Italija (Pompėja, Ravena), kol režisierius planuoja dar šiemet pastatyti „Faustą“ Kinijoje, jo įkurtas Vilniaus mažasis teatras rengiasi jubiliejui – šį sezoną Vilniaus mažajam sukaks 30.
Trys žinomi režisieriai – Kirilas Glušajevas, Aleksandras Špilevojus ir Gintarė Latvėnaitė – naujausiais savo režisūriniais darbais atidarys naująjį sezoną ir bandys surasti raktą į trijų skirtingų teatro auditorijų širdis, pristatydami skirtingus kūrybos metodus: spektaklis „Aš nieko neatsimenu“ atskleis klasikinio teksto interpretacijos galimybes, miuziklas mažiausiems teatro lankytojams „Manuliukai“ bus kuriamas, pasitelkiant pojūčių kalbą ir muziką. O „12 gramų į šiaurę“ su gyvai kuriama ir atliekama techno muzika ir repeticijų metu gimusiais tekstais, kalbės su jaunimu apie meilės, saugumo ir ryšio tarp žmonių paieškas.
Pirmoji sezono premjera – „Aš nieko neatsimenu“
Vilniaus mažasis teatras rugsėjo 20-21 dienomis kviečia į premjerą „Aš nieko neatsimenu“ (pagal Arthurą Millerį). Tai trumpas vieno vakaro susitikimas, kai nieko reikšminga neįvyksta, tačiau kasdieniai pokalbiai atveria praėjusio gyvenimo ilgesį, pasimetimą ir pastangas susikurti viltį. Šis spektaklis – tai subtili, dramatiška ir sykiu komiška žmonių santykių ir neišsipildžiusių jausmų studija.
„Kartu tai atsisveikinimas ir meilės teatrui prisipažinimas. Jis įkvėptas trapios aktoriaus sielos ir teatro, kuriame pasakojamos istorijos, teatro, kuriame jaučiama“, – sako režisierius Kirilas Glušajevas, pristatydamas būsimą premjerą.
Spaudos konferencijoje režisierius pasidalino mintimis apie būsimą šio spektaklio žiūrovą: „Manau, šis spektaklis pritrauks žmones, kuriems yra keturiasdešimt metų ir daugiau. Įtariu, kad po spektaklio daug kas norės paskambinti savo tėvams, pasikalbėti, paklausinėti jų ar tiesiog nuvažiuoti apkabinti. Tai lengva, grakšti istorija apie du žmones, kurie susitinka savo gyvenimo saulėlydyje. Laikas iššvaistytas, o likusios meilės atsargos labai didelės. Spektaklyje daug kalbama apie prisiminimus, apie tai, kas jau praėjo. Praeitis vieniems žmonėms yra įkvėpimo šaltinis, kitiems – tam tikras balastas. Kai ką norisi atsiminti, kai ko – ne, o kai kurie yra gyvi prisiminimais ir būtent jie tampa varomąja jėga“.
VMT archyvo ir D. Matvejevo nuotr.
Pagrindinius vaidmenis režisierius pakvietė kurti aktorius Gintarę Latvėnaitę ir Gediminą Girdvainį, kuris yra tapęs aktorinio meistriškumo ir atsakingo požiūrio į profesiją simboliu, pelnęs kritikų pripažinimą ir daugybės žiūrovų meilę.
Arthuras Milleris (1915–2005) buvo ryški ir įtakinga XX a. teatro asmenybė. Visame pasaulyje ir Lietuvoje statytos ir tebestatomos jo pjesės „Visi mano sūnūs“, „Komivojažieriaus mirtis“, „Kaina“, „Lemtingas išbandymas“. Daugelis Millerio pjesių laikomos moderniomis tragedijomis. Išskirtinis jų bruožas – ryškūs, dramatiškų prieštaravimų kupini veikėjų charakteriai ir keliami esminiai klausimai, ką reiškia būti žmogumi.
„Auksinio scenos kryžiaus“ laureato Aleksandro Špilevojaus darbas – „12 gramų į šiaurę“
Šį sezoną žiūrovai turės galimybę pamatyti „12 gramų į šiaurę“, naujausią šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureato Aleksandro Špilevojaus darbą, sukurtą kartu su Vilniaus mažojo teatro aktoriais ir elektroninės muzikos grupe „Black Water“. „Tai spektaklis apie meilės, saugumo ir ryšio tarp žmonių paieškas. Apie jaunų žmonių pasaulį, kurie ieško galimybių užpildyti savo skyles, savo tuštumas, savo nemeilės erdves. Ieško galimybių bent trumpam būti laimingi“, – sako spektaklio režisierius Aleksandras Špilevojus.
Meilė, gyvybė ir mirtis – tai trys kertinės „12 gramų į šiaurę“ temos, į kurias spektaklio kūrėjai pasiryžę pažvelgti nestereotipiškai. „Šiuo spektakliu norėjau praverti suvokimo duris. Už jų yra labai daug meilės. Kiekvienas pjesės veikėjas turi savo meilės suvokimą. Bet ir mirties tema labai svarbi. Kaip išsaugoti meilę sau, žmonėms ir pasauliui akistatoje su mirties neišvengiamybe?“ – klausia dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus, spektaklyje vaidmenis patikėjęs aktoriams Indrei Patkauskaitei, Pauliui Markevičiui, Tomui Rinkūnui ir Gintarei Latvėnaitei. Kiekvieno spektaklio metu žiūrovai klausys elektroninės muzikos grupės „Black Water“ gyvai (čia ir dabar) kuriamos muzikos, kuri niekuomet nesikartos. „Tad tą patį spektaklį kelis kartus žiūrėsiantis žmogus išsineš vis kažką naujo, dar negirdėto. Tai bus įdomi patirtis visiems, ne tik mums“, – sako „Blank Water“ grupės atlikėjai.
VMT archyvo ir D. Matvejevo nuotr.
Miuziklas kūdikiams – „Manuliukai“
Žiemą pasitiksime su režisierės Gintarės Latvėnaitės miuziklu kūdikiams „Manuliukai“. „Manuliukas – toks minkštas, šiltas, švelnus, spalvotas, toks, kuriuo galima apsigobti, su kuriuo saugu ir ramu. Jis ne vienas, jie trys – Ma, Nu ir Liu? Kurgi jie galėtų gyventi? Kur jie galėtų megzti, kurti ir siųsti vaikams spalvotus sapnus? Ogi ten, kur saulė, mėnulis, žvaigždės ir debesys. Jie tarp tų debesų kuria pačius gražiausius, pačius šilčiausius ir spalvočiausius sapnus vaikams. Kaip pasakos personažams seksis tuos sapnus kurti, ką jie tą dieną sutiks ir pamatys, visa tai mes ir pamatysime šioje muzikinėje pasakoje“, – intriguoja naujo miuziklo kūdikiams režisierė Gintarė Latvėnaitė, kurios premjera numatyta pirmąją žiemos dieną.
„Kai pradėjau galvoti apie šį spektaklį, visų pirma galvojau apie mamas – spektaklis pirmiausia reikalingas joms. Tai jos atsineš savo vaiką į teatrą, tai jos vėl taps mažomis mergaitėmis – tai jos įsileis į save pasaką ir stebuklą. Labai norėtųsi, kad po spektaklio mes visi: aktoriai ir žiūrovai galėtume likti teatre, gal net išgerti arbatos, suvalgyti pyrago gabalėlį, kurį keps aktorės, dalintis rūpesčiais ir gražiais dalykais. Norėtųsi, kad teatro fojė vaikai rastų ir įvairių spalvingų scenografijos detalių, galėtų su jomis žaisti“, – sako G. Latvėnaitė.
Muziką spektakliui kurti režisierė pakvietė Zitą Bružaitę, scenografiją ir kostiumus – Antaną Dubrą, o vaidmenis kurs G. Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė ir Božena Aleksandrovič.
VMT archyvo ir D. Matvejevo nuotr.
Šiemet teatras tęs edukacines programas – ekskursijas vaikams ir vyresnių klasių moksleiviams, į kurias kviečiame atvykti pasinaudojant Kultūros pasu. Nes teatras – ne tik spektakliai, teatras tai erdvės, kuriose vyksta edukacijos, susitikimai, parodos.
Aleksandros Jacovskytės fotoparoda „Vilniaus veidai“
Šį sezoną Vilniaus mažajame teatre atidaroma menininkės Aleksandros Jacovskytės fotografijų paroda „Vilniaus veidai“. „Vilnių visada mylėjau. Būdami studentais, mes atradinėdavom nematytas Vilniaus vietas. Tai buvo didžiausia pramoga ir malonumas. Žymiai vėliau supratau, kad tai tapo mano ryšiu su pasauliu, su žmonėmis“, – sako scenografė, grafikė, fotografė Aleksandra Jacovskytė, šią parodą sudariusi iš 200 fotografijų (Vilniaus mažajame teatre bus eksponuojama tik dalis jų).
Nespalvotose fotografijose menininkė fiksavo veidus iš savo aplinkos – daugelis jų buvo ar vėliau tapo kultūros pasaulio dalimi. Autorė sako, kad jos fotografijose įamžinti žmonės yra natūralūs, nepozuojantys, reaguojantys ne į objektyvą, labiau į ją pačią. Fotografijose pamatysite ir Vilniaus mažojo teatro kūrėjų veidus – režisierių Rimą Tuminą, scenografą Adomą Jacovskį, kompozitorių Faustą Latėną, užfiksuotus gastrolių Italijoje akimirkomis. Parodą „Vilniaus veidai“ bus galima apžiūrėti Vilniaus mažajame teatre (Gedimino pr. 22), atnaujintame teatro fojė nuo rugsėjo 20 dienos.
