Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. spalio 16 d. 15:26
Atgimstančiame spektaklyje „Senelės pasaka“ – sugrįžimas prie „Atviro rato“ šaknų

„Glasses’n beard photography“ nuotr.

Spalio 20 d. Menų spaustuvėje Vilniuje į sceną sugrįžta žiūrovų pasiilgtas Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ muzikinis spektaklis-improvizacija „Senelės pasaka“.

Tiek patiems mažiausiems žiūrovams, tiek jų tėvams skirtas režisieriaus Aido Giniočio ir „Atviro rato“ kūrėjų darbas, 2007-aisiais pelnęs „Auksinį scenos kryžių“, pastaruosius trejus metus gyvavo tik aktorių ir žiūrovų atmintyje, o dabar į gyvą teatrinį žaidimą pakvies su naujomis jėgomis: prie „Senelės pasakos“ kūrėjų Ievos Stundžytės, Benitos Vasauskaitės ir Justo Tertelio atnaujintame spektaklyje taip pat prisijungia aktorius Jonas Šarkus. Po vienos iš repeticijų su šia bendraminčių kompanija pasikalbėjome apie tai, kodėl „Senelės pasaka“ yra ypatingas reiškinys „Atviro rato“ istorijoje ir kas paskatino jo sugrįžimą.

Pirmą kartą “Senelės pasaka“ pastatyta 2006-aisiais ir gyvavo dešimt metų, tačiau pastaruosius trejus metus šio spektaklio nebevaidinote. Kas paskatino vėl visiems susiburti ir spektaklį atgaivinti?

Benita: Mums niekada nebuvo iškilęs natūralus poreikis su juo atsisveikinti. Tiesiog taip išėjo, kad teko kuriam laikui jį sustabdyti, bet per tuos trejus metus mes visada šnekėdavome, kad reikia jį grąžinti, nes tai mums labai brangus spektaklis, vienas iš pirmųjų, statytų „Atvirame rate“. Šis spektaklis – paprastas ir labai mielas širdžiai, tikrai ne toks, kuriam būtų laikas pasakyti sudie.

Justas: Kol jo nevaidinome, visą laiką jautėmės pasiilgę, norėjosi nepalikti vaikiškos auditorijos, kuri mūsų teatrui visada buvo ir yra svarbi. Šiame spektaklyje yra gyvas teatrinis džiaugsmas, ir mūsų dalyvavimas jame kartu su vaikais kuria tą gyvybę. Toks dialogo ir žaidimo teatras yra užkoduotas „Atviro rato“ ištakose. Žinoma, spektaklio sugrįžimas nebuvo tik mūsų noras – sulaukdavome nemažai klausimų iš žiūrovų, kada vėl jį rodysime. Taigi, susidėjo daug dalykų ir šią vasarą nusprendėme, jog „Senelės pasakai“ metas sugrįžti.

Benita: Jau mažai bevartojame žodį „atviraratiškas“, tačiau būtent šiame spektaklyje esama grįžimo į savo ištakas, jis turi stiprių mūsų mokyklos užuomazgų. Šio spektaklio paprastumas ir šiltumas dabar, kai esame nukeliavę ilgą aktorinį kelią, yra ypatingai brangus. Kai pavargdavau nuo teatro ar pradėdavau juo abejoti, su „Senelės pasaka“ atėjus pas vaikus man visada grįždavo prasmės ir misijos jausmas. Su vaikais taip betarpiškai bendraujame, kuriame, žaidžiame, viskas yra taip artima ir gyva! Esu labai pasiilgusi to jausmo ir nekantrauju susitikti su vaikais. Šiais metais, kai Keistuolių teatre su Justu rengėme vasaros stovyklą, viena mergaitė pasakė man: “Aš užaugau su Senelės pasaka“. Man buvo sunku patikėti, kad jau yra žmogus, užaugęs su šiuo spektakliu! Čia vietos sentimentams tikrai nemažai.

„Glasses’n beard photography“ nuotr.

Jonai, kol spektaklis buvo rodomas anksčiau, kūrybiniame procese nedalyvavai, tačiau visuomet buvai greta. Įdomu, kaip dabar sekasi tapti jo dalimi?

Jonas: Man tai – garbė, nes šis spektaklis yra legendinis, puikiai žinomas žiūrovų, pelnęs nemažai apdovanojimų, daug apkeliavęs. Kitas dalykas –  labai smagu, kad „Atviro rato“ repertuare atsiranda dar vienas vaikiškas spektaklis. Be to, man labai smagu šėlti su šita kompanija. „Atvirame rate“ kuria daug naujų artistų, kartos susimaišo, o čia mes, vyresnieji, vėl susibūrėme ir darome spektaklį.

Justas: Kadangi esame kurso draugai, teko daug nukeliauti kartu, ir Jonas daugybę kartų yra matęs „Senelės pasaką“. Tai nėra jam visiškai naujas spektaklis. Su juo dirbti labai paprasta, yra daug intuityvių dalykų, kurie egzistuoja teatrinėje šeimoje, daug ką suprantame iš pusės žodžio.

Jonas: Smagu jausti stiprų užnugarį – vienas kitą labai gerai pažįstame, kolegos puikiai žino medžiagą, bet manau, kad ir jiems smagu, jog aš atsiradau – tokia šviežia mėsa, kuri įneša linksmumo ir neleidžia užsnūsti.

Ieva: Prie viso to galiu pasakyti, kad Jonas, įsiliedamas į spektaklį, jį labai pagyvins ir papildys. Žinodama Jono charakterį galiu drąsiai teigti – jis tikrai neleis, kad šis spektaklis būtų nevaidinamas. Šia prasme turime garantą (juokiasi).

„Senelės pasaka“ – ko gero, iki skausmo daugybei skirtingų kartų pažįstamas eilėraštis, tuo tarpu jūs su juo žaidėte visą dešimtmetį ir dabar vėl prie jo grįžtate. Kaip iš naujo atrakinate, atrandate šią medžiagą, kaip išvengiate nuobodulio?

Justas: Neužsistovėti vietoje neleidžia žaidimo principas, užkoduotas spektaklyje – mes nekuriame vaidmenų, o žaidžiame skirtingus personažus. Kai žaidi su vaikais, jie tau neleidžia meluoti. Šitame spektaklyje mes esame visiškai priklausomi nuo vaikų, yra vietų, kur vaikai turi padaryti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, pavirsti medžiais, kad spektaklis judėtų toliau. Kad tai įvyktų, mes turime gyvai ir sąžiningai eiti į sceną.

Jonas: Dar man patinka, kad šis spektaklis yra ypatingai lietuviškas. Dabar yra daug medžiagos vaikams, parašytos lietuvių autorių, bet ji vis tiek dvelkia Vakarais. Tuo tarpu „Senelės pasaka“ turi savyje kažkokio teisingo folkloro. Šis eilėraštis yra unikalus tuo, kad jame telpa labai daug pasakų ir temų, kuriomis gali žaisti, o ir šiaip visas spektaklio principas moko žiūrovus atsipalaiduoti bei kvailioti, suteikti džiaugsmo savo gyvenimui.

Justas: Tai tėvų pabuvimas su vaikais, žaidimas kartu, kuris šiais laikais tampa didele prabanga.

„Senelės pasaka“, ko gero, yra daugiausiai kartų „Atviro rato“ istorijoje rodytas spektaklis, todėl natūralu, kad turite nemažai su juo susijusių prisiminimų. Ar galėtumėte pačiais įsimintiniausiais pasidalinti su skaitytojais?

Justas: Jis yra daug keliavęs. Pirmos gastrolės buvo Čekijoje, Austrijoje, rodėme jį Didžiojoje Britanijoje, porą kartų – Amerikoje. Įdomiausia, kad jis visur surasdavo dialogą su vaikais – nuo mažiausios iki didžiausios salės.

Benita: Amerikoje padarėme avantiūrą – visą Salomėjos Nėries eilėraštį išvertėme į anglų kalbą ir išvažiavome į Vašingtoną, kur spektaklį rodėme festivaliuose ir mokyklose. Buvo nuostabu, kaip su folkloriniu lietuvišku spektakliu sutraukėme skirtingų kultūrų ir rasių vaikus. Jie taip nuoširdžiai dalyvavo spektaklyje, kad supratau, jog tai peržengia kultūrų ribas.

Justas: Prisimenu, jog Amerikos gastrolėse vaidindamas trečią brolį Joną scenoje jodavau ir dainuodavau dainą lietuviškai. Nors mano žodžių vaikai nesuprato, visa salė lingavo ir jojo kartu su manimi – jie ne tik žiūrėjo, bet ir dalyvavo spektaklyje visu kūnu. Kitą sykį Lietuvoje, Akademijos miestelyje sutikome labai mažą vaikų grupę ir vaidindami supratome, kad teatras čia atvažiuoja labai retai ir neaišku, koks, tad vaikai ypatingai vertina kiekvieną mūsų žodį, sugeria tai visa savo esybe. Vėliau, nusirinkinėjant scenografiją, priėjo mokytoja ir pakvietė pasižiūrėti, kaip vaikai nupiešė spektaklį. Tuose piešiniuose buvo viskas – ir trečias brolis Jonas, ir žąsinas Moliūgas, ir Našlaitėlė… Tuomet matai, kaip tai vaikams yra svarbu.

Ieva: „Atviras ratas“ įsikūrė 2006 metų rugsėjo 22 dieną, o jau lapkričio pradžioje mes turėjome gastroles Šiauliuose. Tuo metu pradėjome kalbėti, kad nenorime būti vieno spektaklio teatru ir reikėtų naujų idėjų. Atsimenu, kad po vieno spektaklio Šiauliuose visi vakarieniavome ir aš prisiminiau „Senelės pasaką“. Pašnabždėjau Aidui Giniočiui į ausį, kad turiu tokią idėją, jis jai labai pritarė. Kitą dieną visiems susitikus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pristačiau šią idėją visam kursui, o kadangi režisierius taip pat minėjo, kad galiu rinktis savo komandą, išdrįsau tai padaryti ir išsirinkau Justą, Benitą ir Vytautą Leistrumą. Spektaklį pradėjome kurti lapkričio viduryje, o Aidas Giniotis, mūsų kurso vadovas ir mokytojas, iškart pasiūlė vizualinį spektaklio sprendimą – užuolaidėles. Labai gerai atsimenu, kaip jas kūrėme ir gaminome Keistuolių teatre.

Justas: Užuolaidėles baigėme dažyti mano gimimo dieną – taip ir pasitikau savo dvidešimt penktąjį gimtadienį (juokiasi).

Ieva: Kitą rytą mes susikrovėme visą savo mantą ir išdardėjome į Kalvelių miestelį, kur turėjome premjerą. Labai jaudinomės – nors mums tai buvo antras vaikiškas spektaklis, tokios akistatos su žiūrovu dar nebuvome patyrę. Niekada nepamiršiu tos premjeros ir vaikų, kurie atėjo žiūrėti spektaklio pasipuošę naujametiniais kostiumais. Turėjome pirmoje eilėje sėdintį Žmogų-vorą! Toji premjera buvo geras krikštas, kurio metu supratome, kad vaikai yra labai jautrūs falšui ir nieko nepaslėpsime. Jei esi savimi ir tiki tuo, ką darai, tuomet ir tas mažas žmogus tavimi tikės.

„Senelės pasaką“ ne kartą paminėjote kaip sugrįžimą prie „Atviro rato“ ištakų. Kuo šis sugrįžimas yra ypatingas jums ir kuo – svarbus žiūrovui?

Ieva: Dabar yra madinga susisteminti spektaklius pagal amžiaus grupes. Galime drąsiai teigti,  kad „Senelės pasaka“ yra labai universalus spektaklis – jį ne vieną kartą vaidinome ne tik mažiems žmonėms, bet ir visiškai suaugusiai publikai. Tai tik įrodo, kad mes visi esame ir vaikai, ir senukai vienu metu – klausimas, kuo būti pasirenkame ir kiek leidžiame sau žaisti. „Senelės pasaka“ buvo pirmas spektaklis jau įkurtame teatre, ir visa tai, ką kolegos įvardina kaip atviraratišką vaidybą, šis spektaklis labai įtvirtino. Vėliau sekusiuose darbuose jau valdėme tą metodą ir nebebijojome būti paprasti, atviri, be jokių kaukių. Už tai turėtume labai padėkoti Aidui Giniočiui, spektaklio bendrakūrėjui, kuris mus ir išmokė to, apie ką dabar kalbame ir mokome jaunesnius aktorius. Svarbu paminėti ir tai, kad dešimt metų „Senelės pasaką“ vaidino mūsų kolega aktorius Vytautas Leistrumas, kuriam esame labai dėkingi už buvimą kartu. Nors Vytautas pasirinko kitą kelią, mes visą laiką jį labai gražiai prisimename, o spektaklyje skamba keletas jo dainų.

Benita: Ačiū Vytautui už tuos 10 metų „Senelės pasakos“ – lauksime jo ateinant pasižiūrėti spektaklio su savo vaikais!

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!