Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. lapkričio 1 d. 14:48
Daiva Šabasevičienė: Sakartvelas ir jo menininkai

Pardavėjas, Tbilisis | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Atsidurti Sakartvele-Gruzijoje, kai granatų sultys liejasi kiekvienoje gatvėje – Dievo dovana. Spalio pabaigoje vykti į Tbilisį kartu su spektakliu „Tartiufas“, kurį prieš porą metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė Oskaras Koršunovas – taip pat didžiulis įvykis, nes Molière‘as Sakartvelo žemėje visomis prasmėmis suprantamas autorius. Gyva kalba, humoras, kelių sluoksnių potekstės – tai, kas būdinga ir tautai, ir teatro menui, jį kuriantiems žmonėms. Šioje šalyje kraujas verda, čia drungnų spektaklių geri režisieriai nestato. Visa gruzinų teatro istorija susijusi su temperamentu, raiška ir betarpišku santykiu su žiūrovais.

Apie „Tartiufą“ Tbilisyje galima paskaityti čia. O šis tekstas atsirado dėl vis dar neapleidžiančių minčių apie šiandienos Lietuvą ir kaukazietišką Sakartvelą.

Muziejai

Sakartvelas džiaugiasi ir negali patikėti, kad Lietuvoje jau oficialiai taip galima vadinti Gruziją. Bet tai šalis, kurioje dar labai daug išblukusio sovietizmo. Stalino kasdienybėje jau neliko, tačiau jis vis dar matosi kitais pavidalais.

Prieš vyriausybės rūmus kadaise stovėjo gražus dviaukštis pastatas, kuriame buvo įsikūrusi Dailininkų sąjunga. Po 1990 metų karo, apgriuvus pastatui, jis buvo privatizuotas. Nieko nuostabaus, kad jį įsigijo vieno oligarcho sūnus ir pastatė statinį tokio pat dydžio, kaip kitapus Rustavelio stūksantys Vyriausybės rūmai. Šis didžiulis monstras tapo nei daugiau, nei mažiau Nacionaliniu dailės muziejumi. Jis privatus, iščiustytas, galingas, priturtintas meno, tačiau vaikščiojant po stiklinį „stiklainį“ svaigsta galva, o begaliniame kiekyje salių – daug vienodo dydžio paveikslų. Kiekvienoje salėje – skirtingi dailininkai. Aišku, yra ir įdomesnių, bet visuma – paveikslų kapinynas. Šiame muziejuje neteko sutikti nė vieno lankytojo, tik dvi į mobiliakus žiūrinčias jaunas prižiūrėtojas, nes visur stebėjimo kameros ir viską stebi kur nors rūsyje sėdintis skustagalvis.

Niko Pirosmanio „Velykų ėriukas“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Gruzinai, pirmąją nepriklausomybę praradę 1921 metais, Stalino pirštą jaučia iki šiol. Vykstantiems į Tbilisį, šį muziejų būtina aplankyti kaip „meno genocido centrą“, kaip ypatingą pavyzdį apie įtakų zonas, apie politikos bejėgiškumą prieš pinigus valdančius žmones. Ant fasado puikuojasi didžiulis erelis – išdidinta archeologinės skulptūrėlės kopija. Savo tūrio grėsmingumu ji tiesiog primena hitlerinį erelį.

Daugelis muziejų susitelkę Šota Rustavelio prospekte. Ir ačiū Dievui. Visa kita – tikra širdies atgaiva. Nacionalinėje dailės galerijoje, kurioje saugomas gruzinų savamokslio dailininko primityvisto Niko Pirosmanio – puikus meno lobynas. Jame lankytojų – galybė. Pirosmanį gruzinai žiūri įdėmiai. Jie tiesiog būna toje salėje. Sėdi, šypsosi, pavaikšto, vėl atsisėda. Jie su juo kalbasi ir tiesiog būna šalia. Jokiame Luvre neteko matyti panašios komunikacijos. Tarp lankytojų – akivaizdu – ir šiandienos skurdą išgyvenantys. Pirosmanis jiems yra kaip socialinis užtarėjas, kaip jų vyriausybė, kaip išsvajoto, dainomis išdainuoto gyvenimo simbolis. Viena močiutė paveikslą „Velykų ėriukas“ lyg bandė per atstumą glostyti, vidutinio amžiaus vyras, žiūrėdamas į paveiksle „Krtsanisi“ puotaujančius vyrus, švelniai šypsojosi, aiškiai save regėdamas jųjų vietoje…

Kitose salėse – puiki Lado Gudiašvili, Davido Kakabadze, Elene Akhvlediani, Ketevan Maghalašvili, Dmitri Ševardnadze, Kirill Sdanevič, Shalva Kikodze darbų ekspozicija. Pirmame aukšte – iš Triesto atkeliavusi paroda „Spalva nuo Tintoretto iki Canaletto“. Trys italų tapybos šimtmečiai – nuo vėlyvojo renesanso iki XVIII amžiaus pabaigos. Virš pusę šimto Tintoretto, Guercino, Bernardo Strozzi, Antonio Canaletto, Gian Lorenzo Bernini ir kitų darbų. Įvairios italų tapybos mokyklos, įvairūs žanrai – portretai, peizažai, istoriniai, alegoriniai, religiniai motyvai, – salės pilnos lankytojų!

Niko Pirosmanio „Krtsanisi“ | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Bet didžiausią įspūdį paliko antropologo ir archeologo profesoriaus Davido Lordkipanidzės vadovaujamas Nacionalinis muziejus, kuriame pirmiausia juntamas mokslinis požiūris į visas muziejuje esančias skirtingų krypčių ekspozicijas. Susipažinus su eksponatais, kurie pateikti pačiu glausčiausiu būdu, susiformuoja labai ryški šalies istorija, jos didžiuliai lobynai. Šiame muziejuje labai konceptualiai sutelktas dėmesys į skirtingo turinio sales. Labai įspūdinga salė „Sovietų okupacijos muziejus, 1921–1991“. Čia eksponuojamas ir pirmasis 1920 m. ištremtų žmonių vagonas. Labai daug jaudinančių eksponatų, kurie pateikti ir moderniai, ir tuo pačiu paprastai. Ne prigalvojimai, o eksponatų vertė nulemia šios ypatingai lankytinos vietos kokybę.

Be pastovios ekspozicijos yra dvi unikalios parodos. Tai „Biologinė Kaukazo įvairovė“, kurioje eksponuojamos įvairios iškasenos, griaučiai, iškamšos, formaline laikomi gyvūnai. Gana nedidelėse salėse ypatingai didžiulis koncentratas eksponatų. Jokiame pasaulio muziejuje neteko matyti tiek daug ir taip raiškiai išdėliotų eksponatų grupių, leidžiančių ne tik įsivaizduoti gyvūnijos evoliuciją, bet, pirmiausia, pajusti gamtos grožį.

Mažos grupelės būrėsi į salę, kurioje ekspozicija iš Florencijos, iš Uffizi galerijos. Naujų technologijų pagalba galima buvo iš arti susipažinti su Antonio Canovos, Bellotto, Canaletto, Giotto, Leonardo da Vinci, Raphaelio, Sandro Bottivelli darbais. Fragmentuoti paveikslai leido iš arti stebėti jų detales, į kurias ne visada turime galimybę susikoncentruoti, stebėdami visumą. Vaizdų kaita, neįkyriai lydima muzikos, menotyrininko komentavimas (gruzinai sėdosi ant minkštų sėdmaišių ir jiems buvo skaitomos „paskaitėlės“), sukūrė ne tik vaizdų „debesies“ kelionę, bet ir rimtos meno laboratorijos įspūdį.

Aišku, mokslinį susižavėjimą išprovokavo ekspozicija, kurią parengė pats muziejaus direktorius – Davidas Lordkipanidzė. Tai – fosilijų grupė – turtingiausių ir pilniausių neginčijamai ankstyvų homo sapiens liekanų rinkinys. Garsus mokslininkas, 2005 m. vadovavęs Dmanisio miestelio (100 km nuo Tbilisio) griuvėsių tyrinėjimams, atrado unikalių eksponatų, tarp kurių kaukolės, sudominusios viso pasaulio mokslininkus. Tai – nenuginčijamai seniausios žmogaus liekanos, rastos ne Afrikoje. Ypač didžiuliu atradimu laikoma stulbinamai gerai išsilaikiusi 1,8 mln. metų senumo kaukolė.

Muziejuje yra viena salė, kurioje sudaryta galimybė iš labai arti pačiam lankytojui patyrinėti, palyginti įvairių kaukolių požymius, pažvelgti į žmogaus galvos struktūros kaitą per daugelį amžių. Aplankius vien šį muziejų, gali įsitikinti Sakartvelo unikalumu.

Kaukolių ekspozicija | Daivos Šabasevičienės nuotr.

 

Otar Iosseliani ir jo vaikystės gatvelės

Analizės algoritmas prasidėjo besileidžiant nuo Panteono kalno. Staiga šovė mintis senyvo amžiaus, „kinematografiškai“ atrodančio vyro paklausti, kur vaikystėje gyveno garsaus kino režisieriaus Otaro Iosseliani šeima. Pasiteiravęs „iš kur būsi“, tuoj pat nurodė kryptį: „štai, už šio posūkio bus gatvelė, kurios gale ir yra Iosseliani namai“. Bendrakeleivė nepatikėjo, sakydama, kad gruzinai, jei ko nežino, patys prikuria. Aš patikėjau, nes prieš trisdešimt metų, kai dar šis kino meistras nebuvo emigravęs į Paryžių, vaikštinėjau jo vaikystės vietomis, ir staiga atmintis sugrąžino šią jauseną. Nuo šios minutės prasidėjo gruziniškas „detektyvas“. Už posūkio radome kokias tris žavingas gatveles, tad teko rinktis pagal intuiciją. Teko užsukti į kelis kiemus, žinant, kad žodinis bendravimas šioje šalyje tik ir galioja. Tačiau kiemuose žmonės vieni kitiems iš balkonėlių šaukė ir aiškinosi, kur gi tas kino režisierius gyveno. Vieni sakė, kad pažįsta tik labai garsų banditą tokia pat pavarde, kiti, vos tik išgirdę žodį „Otar“, sakydavo, šiame rajone jokio notaro nėra, kol visai netikėtai į tų gatvelių gyventoją nepanaši moteriškė pasakė, kad „va, už kelių namų yra Sergejaus Paradžanovo namai – viešbutėlis, o ten kadaise jie visi ir rinkdavosi. Iosseliani šeima gyveno labai arti.“ Aš truputį nuliūdau, kolegei sakydama, kad mane labiau domina Otaro namai, tačiau kolegė džiaugėsi išgirdusi apie Paradžanovą. Nesunkiai radome restauruotus namus. Per šimtmečius nerestauruotų namų gatvelėse šis namas švytėjo. Netoliese – raudonų granatų nusagstytas medis… Įėjus pro duris – nė gyvos dvasios. Raktai į duris iš vidaus įkišti. Autentiški daiktai, įvairios relikvijos, baldai, – tai, kas suformuoja muziejų, ir viskas palikta be jokios apsaugos. Bankų kalkuliatoriai, vardinio Paradžanovo vyno saugykla, toliau praėjus – veranda, kurioje nugertas vynas, įjungtas kompiuteris ir vaizdas į žemyn besidriekiantį Tbilisį.

Sergejaus Paradžanovo namai – viešbutėlis | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Sergejaus Paradžanovo namai – viešbutėlis | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Nejauku, nes pradėjome vis garsiau ir garsiau kviesti gyvas „dvasias“, lipome į antrą aukštą, atidarinėjome visų kambarių duris, laikas vis labiau smelkėsi į mus, bet niekas mūsų nepasitiko. Tuomet puolėme žiūrėti smulkiuosius Paradžanovo daikčiukus, jo užrašus, piešinukus, tačiau ir tuomet niekas mums nesakė „gamarjoba“. Tik staiga toje ramybėje prasivėrė miegamojo durys, o mums bespoksant jos vėl užsivėrė. Jokio vėjo nebuvo, diena labai rami, o ir lauko durys uždarytos. Vos tik pradėjome žiūrėti čačios etiketes su linksmojo Paradžanovo atvaizdu, vėl durys atsidarė. Tapo visai nejauku. Laikas, kaip tas smaugikas, mus iš ten išbloškė. Iosselianiškomis filmų gatvelėmis lėtai slinkome žemyn, norėdamos pamatyti nors kokį skubantį žmogų, kuris nors kiek panašėtų į šių namų šeimininką, bet kiemelių bromose sutikome tik nuskurusį vaikiuką, belaižantį ledus, saulės atokaitoje besiilsinčius šunis, Tbilisio palydovus. Aš sau tyliai pagalvojau: Paradžanovas atsikeršijo: „eini pas Iosseliani, tai ir eik, mano istorijos kiek kitokios“. Tik kalno papėdėje, jau gana toli nuo „detektyvu“ kvepiančio namo, prasilenkėme su kiek spartesniu žingsniu einančiu vyriškiu. Velnias žino, kur jis ėjo, bet mes lengviau atsidusome, garsiai ištarusios, kad čia greičiausiai ir bus muziejaus šeimininkas. Antraip slogutis būtų vilkęsis paskui mus.

„Stambūs planai artina individualybę, o jūs prarandate savo kuriamą personažą“, – kaip pasakytų Otaras Iosseliani.

Teatras, gimstantis čia pat

Apie tai, kad Sakartvele gimė daug garsių teatro žmonių, apie tai, kad Tbilisyje po kelerius metus dirbo patys garsiausi teatro režisieriai, reiktų rašyti atskirą studiją. Šįkart norisi nors trumpai papasakoti apie asmenybę, kuri yra tikras šios šalies teatro žmogaus simbolis. Gruzinai teatrą kuria čia pat, tad jų reakcija į šį gyvą meną yra žaibinė. Jie be teatro savo gyvenimo neįsivaizduoja. Jie puikiai supranta spektaklių kokybę, ir nežiūrint to, kad ne visi laikotarpiai dosnūs talentais, jie teatro neapleidžia, ištikimai jį lankydami.

Pirštų teatro įkūrėjas Beso Kupreišvili | Tako Robakidze nuotr.

Pirštų teatro įkūrėjas lėlininkas Beso Kupreišvili, išgarsėjęs visame pasaulyje. „Tai būdinga gruzinų temperamentui. Mes stengiamės kalbėti įtikinamiau, todėl naudojame kūno kalbą. Gal dėl to ir šis teatras gimė Gruzijoje. Mes įrodėme teatro bendruomenei, kad kūno kalba galima įgyvendinti įvairias idėjas.“ Anot Kupreišvili, „pirštų ir plaštakos plastika yra paveikesnė už žodį. Nuolat kartoju savo aktoriams, kad žmogus, teisingai disponuojantis energetika ir kelių pirštų krustelėjimu gali tverti stebuklus“.

Šiandien pirštų teatro kūrėjas jau sugalvojo penktą būdą, penktą pirštų teatro „tipą“, kuris turėtų būti labai įdomus ir, svarbiausia, jam pačiam. Dabar Kupreišvili įsigijo autobusą, su kuriuo ketina keliauti visur, kur jaus esąs reikalingas. Menininkas gyvena naujame Tbilisio rajone, tad pastaruoju metu ten ir vyksta įkurtuvės, viskas ruošiama kaip tikrame teatre. Be to perdaroma 220 voltų elektros sistema tam, kad dėl burzgimo atjungus motorą, veiktų prožektoriai. Pirštų teatro įkūrėjas pirmiausia, ketina vaidinti įvairių rajonų kiemuose. Vasarą jau galvoja apie kitą spektaklį, skirtą suaugusiems. Jis bus rodomas po 24 valandos, tuomet, kai patogiau važiuoti per miestą, dienos metu sausakimšai užkimštą mašinomis.

Susiję:

Kupreišvili pastaruoju metu nemažai laiko skyrė vaikams su negalia. Turėdamas kelis pagalbininkus jis savo unikalius sumanymus palieka tęsti kitiems. Įdomu tai, kad kol formuojama naujo teatro pradžia, jis kuria jau šeštą pirštų teatro tipą, tik nežino, kaip visą tai suspėti. Juk Kupreišvili  planuose su autobusu nuvažiuoti ir prie jūros, ir su tais, kas mėgsta kūrybingą atmosferą.

Su Kupreišvili susipažinome vieno vakarėlio metu. Buvo labai vėlu, jau po pusiaunakčio, kai jis nuskubėjo į Mardžanišvili teatrą, kuriame dirba, pasiėmė savo teatrinę mantą, kad ryte galėtų būti kartu su vaikais. Šis žmogus – tai ne tik stoikas ir pareigos žmogus, jis gyvena ir nuolat spinduliuoja geriausias idėjas, atverdamas ir kitų žmonių kūrybingumą.

Panašūs procesai vyksta su visais talentingais gruzinų menininkais. Jų gyvenime niekas nesikartoja. Jie, kaip tikri gruzinai, idėjų semiasi iš aplinkos ir čia pat jas realizuoja. Sakartvelas be teatro neįsivaizduojamas.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!