Rimanto Sakalausko sukurtas Kryžių kalno bažnyčios altoriaus ornamentas | Kęstučio Stoškaus nuotr.
Rimantas Sakalauskas (g. 1951) yra iš tų menininkų, kurie vengia viešumos. Dėl to jo vardas ir veidas nedažnai matomi televizijos ekrane ar socialiniuose tinkluose. Tačiau iš tikrųjų jį puikiai pažįsta visi savęs klausę, kas sukūrė neįprastos formos Vilniaus Bernardinų altorių arba Užupio Tibeto skvero „Mandalą“, gėrėjosi Kryžių kalno pranciškonų konvento koplyčia arba puošniais Kretingos Apreiškimo bažnyčios vienuolių kankinių koplyčios bei po ja esančios kriptos altoriais. Naujausias skulptoriaus kūrinys – barokinę segę primenanti atminimo lenta poetui Pauliui Širviui, ženklinanti jo paskutinįjį butą Vilniaus Vokiečių gatvėje.
Rimantas Sakalauskas | Arūno Baltėno nuotr.
Rimantas meninę karjerą pradėjo su 1977-aisiais LSSR valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) baigusia skulptorių laida, kuriai priklauso devintojo dešimtmečio Lietuvos meno novatoriams priskirti Ksenija Jaroševaitė, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius. Rimas lygiai taip pat, kaip ir jie, nuo pirmųjų viešų pasirodymų stebino kitokia, tarsi neturinčia nieko bendra su tuomet vyravusiu požiūriu į skulptūrą, jos funkcijas ir reikšmę meno samprata, skrupulinga atida formos estetikai ir medžiaginio atlikimo kokybei. Nuo pat pradžių Sakalausko kūriniai išsiskyrė formos logikai pajungta galinga emocija, matematišku tikslumu pagrįsta švaros ir jausmo jungtimi, atida medžiagai ir kūrybiškumu, kurį dailininkas suprato ir supranta kaip gebėjimą sieti laiko patikrintas vertybes su naujovėmis, saviraiškos poreikį bei galimybes įvertinant tradicijos perspektyvoje. Brežnevinio socializmo epochoje iki neįmanomumo susiaurintas skulptūros ribas Sakalauskas tiesiog apėjo. Lauką formos logikai, spalvų harmonijai, abstrakcijos laisvei jis rado pasitraukęs į cenzūros ignoruotus paribius: kapinėse statė granito paminklus, skulptūros parodose eksponavo keramikos indus, daug piešė. Savo meninius objektus jis kūrė pagal savas taisykles, nepaisydamas sovietinio meno tikrovės, jos normų ir reikalavimų. Stiprų impulsą Rimo kūrybiškumui suteikė bažnytinė dailė, su kuria jis praktiškai susidūrė devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tai buvo iššūkis, kuris dar kartą privertė ieškoti naujų kelių, nes šalia buvę ir visiems matomi jam nepatiko ir netiko.
Šiandienos akimis, Rimantas Sakalauskas galėtų būti vis populiarėjančio slow living judėjimo vienas lyderių. Tik pati lyderystės samprata jam svetima. Geriausiai jo poreikius atitinkanti žmonių grupė – seni bičiuliai, su kuriais nesunku susikalbėti beveik be žodžių, šeima ir namų gyvūnai. Kartais Rimas prasitaria, kad pasiilgsta mokytojavimo. Beje, net jo pedagoginė patirtis ne tokia kaip daugumos. Keletą metų jis dėstė vaikų dailės mokykloje, tačiau šis jo biografijos etapas greitai baigėsi. Didžioji Sakalausko pedagoginė patirtis – darbas su silpnaregiais ir neregiais, vėliau dar ir turinčiais įvairių raidos sutrikimų vaikais. Kaip sako Rimas, apdovanotais galiomis, kurių neturi įgalieji. Silpnaregiai, aklieji, kurtieji, dėl motorikos sutrikimų kenčiantys mokiniai daug ko išmoko iš savo mokytojo, bet ir jis iš jų nuolat mokėsi.
Sakalausko kūriniai sykį juos pamačius įsimena visam laikui. Tačiau jis nėra lengvas menininkas. Geriau jį suprasti ir pažinti padeda lapkričio 5 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaryta jo piešinių paroda, kuri veiks iki lapkričio 23 d. Paroda įdomi savaime, kartu tai preliudija dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės baigiamai rengti knygai „Nekenčiu sumaišties. Rimantas Sakalauskas: skulptūros, objektai, indai“, kurią Vilniaus grafikos meno centras planuoja išleisti 2020 m. kovo pabaigoje. Jos ištrauką galite rasti čia.
