Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. vasario 3 d. 15:13
Viktoras Liutkus. Avangardisto studija Vilniuje: Vytautas Kairiūkštis

Buvusi V. Kairiūkščio studija (Pamėnkalnio g. 40, Vilnius) | „Vilniaus galerijos“ fotokoliažas

Eidami Vilniuje Pamėnkalnio gatve, sustokite ties pastatu, pažymėtu 40-uoju numeriu. Keturių aukštų namas dabar turi „Medicinos banko“ iškabą, bet iki pat XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio jo istorija buvo labiau susijusi su daile ir dailininkais, nei su pinigais ar komercija. Tarpukariu namas vadintas „dailininko namu“, nes jo valdytojas Teodoras Švanebachas (pavardė rašyta Schwanebach; Schwanenbach; 1874-1949) buvo tapytojas-marinistas, Vilniaus nepriklausomų dailininkų draugijos narys, mokęsis tapybos Paryžiuje ir Vilniuje, 1927–1932 ir 1935 metais dalyvavęs Nepriklausomųjų salone Paryžiuje. Name jis turėjo savo tapybos studiją.

Vytautas Kairiūkštis (apie 1925 m.) | Nuotr. iš archyvų

Studijos šeimininkas – Vytautas Kairiūkštis (1890-1961)

Lietuvos dailei šis pastatas reikšmingas tuo, kad tarpukariu, lenkų valdžios laikotarpiu, trumpai jame buvo tapytojo Adomo Varno (1879-1979) studija, o pastarajam išsikėlus į Kauną dėstyti Meno mokykloje, ją perėmė žymiausia lietuviškosios dailės avangardo figūra, tapytojas ir pedagogas Vytautas Kairiūkštis. Į Lietuvą jis grįžo 1921 metų pabaigoje, prieš tai beveik dešimtmetį praleidęs Rusijoje: Maskvoje studijavo teisę ir dailę, buvo pašauktas į Raudonąją Armiją, tarnavo ir ėjo dailės inspektoriaus, instruktoriaus, dailės dirbtuvių vadovo pareigas Voroneže, Irkutske, dirbo meno paminklų apsaugos komisijose. Nors nuoseklių dailės studijų lietuvis nebaigė, tačiau Maskvoje susipažino su tuomet kylančio rusų avangardo pavyzdžiais ir kūrėjais, trumpai pasimokė Aukštosiose dailės techninėse dirbtuvėse (Vchutemas), kuriose buvo diegiami „naujojo meno“ principai. Gyvenimo ir kūrybos Vilniuje laikotarpiu (iki 1932 m.) susiformavo dailininko avangardinės kūrybos stilius, studijoje buvo sukurti geriausi konstruktyvistinės, kubistinės, suprematizmo stilistikos tapybos darbai ir piešiniai, fotomontažai, čia buvo parašyti ir meninę avangardisto poziciją apibrėžiantys teoriniai straipsniai, parodų recenzijos.

Buvusi V. Kairiūkščio studija, „dailininko namas“ (Pamėnkalnio g. 40, Vilnius) | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas (2019)

Kairiūkščio studija buvo pastato ketvirtajame aukšte, su dideliais langais fasade, atsuktais į Aukų gatvės perspektyvą (dabar čia banko tarnybinės patalpos). Tai buvo viena didžiausių dailininkų studijų mieste, turėjo aukštas lubas, tinkamą šiaurinį ir iš viršaus krentantį apšvietimą, puikų vaizdą į Lukiškių aikštę, Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Beje, vienas A. Varno peizažų su šia bažnyčia (1919; kartonas, al., 25×35. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinys) nutapytas kaip tik žiūrint pro studijos langą.

Vaizdas pro buvusios V. Kairiūkščio studijos langus (Pamėnkalnio g. 40, Vilnius) | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas (2019)

Buvusi V. Kairiūkščio studija (Pamėnkalnio g. 40, Vilnius) | Nuotr. iš archyvų

Išlikusioje studijos nuotraukoje (apie 1926) galime matyti ne tik jos aplinką (molbertą, drobes, langus, apšvietimo lempas, stovus), bet ir į sieną atremtus arba pakabintus garsiuosius paveikslus „Sėdinti moteris“ (1924; tapyba ir piešinys), konstruktyvistinį „Autoportretą“ (1923; tapyba), suprematistinę kompoziciją ir kt. Simptomiška, kad, vos sugrįžęs į Vilnių, Kairiūkštis ėmėsi piešti Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičiaus (1851-1927) portretus, sukūrė keletą pastele bei anglimi nupieštų jo atvaizdų (1921-1922). Su Basanavičiumi dailininkas buvo pažįstamas, juos matome bendroje Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijos, kurioje Kairiūkštis pradėjo dėstyti piešimą, pedagogų nuotraukoje. Be to, dailininko tėvas Juozas Kairiūkštis (1855-1937) buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, daug bendravo su Basanavičiumi, o 1919-1927 (iki uždarymo) buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius. Gali būti, kad portretų atsiradimą lėmė ir ta aplinkybė, kad dailininko studija tuometinėje Jokūbo Jasinskio gatvėje nr. 6 buvo labai arti namo Gimnazjalna gatvėje (dabar A. Domaševičiaus g. nr. 9), kur nuo 1920 metų iki mirties gyveno Basanavičius.

V. Kairiūkštis, Jono Basanavičiaus portretas (piešinys; apie 1921 m.)

Studijos lankytojai

Kairiūkščiui studija buvo ne tik tapybos vieta. Patalpas yra nurodęs ir kaip piešimo, tapybos, kompozicijos mokymo, taip pat kino reklamos kūrimo vietą, nupieštuose reklaminiuose lapuose įrašydamas ir jos adresą: Jokūbo Jasinskio g. nr. 4-9 (vėliau keitėsi į nr. 6-9). Bet rimčiausias jo pedagoginis darbas vyko minėtoje Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje, kuri taip pat buvo netoli studijos, tuometinėje Dombrovskio gatvėje (dabar A. Jakšto). Čia jis dėstė piešimą, buvo įkūręs Piešimo studiją, kurioje lavinosi meno gabumų turintys gimnazijos moksleiviai. Iki jos uždarymo 1928 metais piešimo mokėsi būrelis gabių mokinių, įėjusių ir į Lietuvos dailės istoriją: Vladas Drėma, Balys Macutkevičius, Antanas Butkūnas. Gimnazistai užsukdavo ir į mokytojo kūrybos patalpas J. Jasinskio gatvėje, čia vyko pokalbiai apie meną, studija pasitarnaudavo ir kaip jų sukurtos ateistų kuopelės susirinkimų vieta.

Skelbimai apie V. Kairiūkščio ir jo mokinių parodą T. Švanebacho name (1931 m.)

Būdamas jau pagarsėjusiu dailininku-avangardistu, Kairiūkštis nevengė kartu su mokiniais rengti bendras parodas. Viena jų 1931 metų birželio 23 – liepos 4 dienomis įvyko būtent Švanebacho namo gana erdviame pusrūsyje (dabar čia banko tarnybinės patalpos), kuriuo pastato šeimininkas leido naudotis nemokamai. Ant pastato pirmojo aukšto langų kabėję dvikalbiai užrašai „Meno paroda“ ir „Wystawa sztuki“ kvietė užeiti, „Vilniaus  žodis“ įdėjo apie mokytojo ir mokinių parodą palankią žinutę, pažymėjo Vlado Drėmos darbus. Ši paroda paskatino drąsiam žingsniui: 1931 metų gruodžio pabaigoje papildyta Kairiūkščio ir jo mokinių paroda buvo atidaryta Kaune,  Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose, sulaukusi prieštaringų Lietuvos spaudos atsiliepimų.

V. Kairiūkštis, „Autoportretas“ (1923 m.)

Lankydavosi studijoje ir vietiniai dailės profesionalai, St. Batoro universiteto dailės skyriaus dėstytojai. Artimai Kairiūkštis bendravo su tapytoju Aleksandru Šturmanu (Szturman; 1869-1944). Šis dailininkas po ilgų kelionių, dailės mokymosi ir pedagogikos vietų (Odesa, Varšuva, Peterburgas, Miunchenas, Penza, Tverė), Dailės skyriaus dekano Ferdynando Ruščico pakviestas, taip pat atsikėlė gyventi į Vilnių ir 1923-1939 metais Dailės skyriuje dėstė peizažinę tapybą. Viename laiškų Kairiūkštis rašė apie kolegą: „jis labai giliai suprato meną, tapybą (…), per jį aš susipažinau su daugeliu universiteto profesorių“. Galime tik įsivaizduoti, kokie karšti turėjo būti jų pokalbiai, nes Šturmanas neigiamai žiūrėjo į avangardą, buvo prielankus impresionizmui, ypač Claude Monet, tapė pastoziškai, kas konstruktyvistui Kairiūkščiui buvo nepriimtina. Tačiau bičiulystė buvo stipri. Šturmanui mirus, Kairiūkštis  parašė jautrų in memoriam tekstą, kuris, deja, nebuvo atspausdintas. Plati Šturmano kūrybos paroda 2016 metų spalio mėnesį buvo atidaryta Užutrakio rūmuose.

V. Kairiūkštis, „Sėdinti moteris“ (1924 m.)

Kitu studijos lankytoju ir pašnekovu buvo Dailės skyriaus dėstytojas tapytojas Zbigniewas Pronaszko (1885-1958). Jis atvyko į Vilnių 1922 metų pabaigoje ir iki 1925 metų vadovavo Dailės skyriaus scenografijos dirbtuvėms. Tai buvo žinomas lenkų modernistas, ekspresionistų „Formistų“ grupės vienas lyderių. Dailės istorijoje lieka mįslė: kodėl avangardistas Kairiūkštis  nieko neparašė apie garsųjį kubofuturistinį Pronaszkos paminklą Adomui Mickevičiui, pastatytą 1924 metų spalio mėnesį ant dešiniojo Neries kranto?

Tačiau lietuvio dailininko studija negalėjo paslėpti ir tam tikros krentančios dvasinės menininko nuotaikos, atsiradusios dėl vienišumo ir atsiribojimo nuo vietinės lenkų dailės. Laiškuose bičiuliui muziejininkui Pauliui Galaunei skundėsi, kad „vis gyvenu vienas kaip pirštas“, kad „nuo savų atitolau, prie kitų nepritapau“. Dar sudėtingiau pasidarė, kai į Kauną išsikėlė gyventi dailininko tėvai. Nors vietinė spauda XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio pabaigoje lietuvį dailininką dar vadino „vieninteliu naujojo meno trūbadūru Vilniuje“ (Przegląd tygodniowy, 1928 balandžio 8), tačiau tai dailininko neguodė. 1932 metais laiške rašytojui Jurgiui Savickiui jau užsimenama apie būsimą apsisprendimą: „čia, Vilniuje, mūsų kultūrinis gyvenimas vis eina siauryn, ir man vis daugiau norėtųsi gyventi Kaune…“.

Taip ir įvyko. Garsiausias tarpukario Vilniaus lietuvių dailininkas 1932 metų vasarą persikėlė ne į Kauną, bet į Panevėžį, apleisdamas ir geriausio jo kūrybos laikotarpio vietą – tapybos studiją Tauro kalno papėdėje.

Skelbimas apie studiją, apie 1924 m. (kairėje); V. Kairiūkštis, skelbimas, apie 1923 m. (dešinėje) | Nuotr. iš archyvų

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.