Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. sausio 18 d. 10:51
D. Pocevičius. Apie vilniečių pamiltą vaikų kavinę „Nykštukas“

Knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ ir Vilniaus vaikų kavinės „Nykštukas“ interjeras | Foto: © Lietuvos centrinis valstybės archyvas

„Vilniaus galerija“ pristato ištrauką iš miesto tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus  knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“, kurioje autorius rašo apie legenda tapusią sostinės vaikų kavinę „Nykštukas“.

Dideli pokyčiai užgriuvo 1965-ųjų vasarą. „Rūtos“ kavinė iškeldinta į Gedimino pr. 37 ir ten veikė iki 1988-ųjų, tad vėlesnę jos istoriją teks prisiminti antroje knygos dalyje. Vietoj senosios „Rūtos“ įrengtas „Vilniaus“ restorano kokteilių baras, neoficialiai imtas vadinti „Vilnele“ arba „Vilniuku“. Jis papuoštas šokėjų ir muzikantų figūras vaizdavusiu veidrodiniu vitražu, kurio autorė Anortė Mackėlaitė. Įėjimas į restoraną ir barą tada padarytas vienas: iš vestibiulio į „Vilnių“ vedė durys kairėn, į „Vilnelę“ – dešinėn.

Kad „Vilnelė“ buvo baras kaip reikiant, liudija S. Vaintraubo paburbėjimai dėl laiką jame švaisčiusio jaunimo, ypač jaunų merginų, ironiškai pavadintų gyvanašlėmis: „Vilniaus“ restorano kavinė – dieninė: ji atvira nuo septintos ryto iki dešimtos vakaro. O kokia čia renkasi publika, dar prieš vidurdienį užimdama vietas kasdieniniam sėdėjimo maratonui? Daugelis jau spėjusių susenti dvidešimtmečių gyvanašlių nei dirba, nei mokosi, nei vaikus auklėja. Jos tik sėdi. Ko?“

„Vilnelė“ – mielas ir jaukus bariukas vienišoms širdims – veikė iki 1981-ųjų rudens, kada jo vietoje įrengta naujovė, pavadinta „Švedišku stalu“. Skirtas mėgstantiems pavalgyti, šis malonumas kainavo nepigiai: „Visi valgiai dedami į specialius suomiškus indus, kurie, atsižvelgiant į poreikius, šildomi arba šaldomi. Lankytojas apsitarnauja pats: ima nuo skirstymo stalo patikusius užkandžius ir pasirinktą karštą patiekalą, patogiai įsitaiso prie stalo. Pusryčių kaina – 2 rubliai, pietų — 3 rub. 50 kap. Mokama įeinant. Salėje nerūkoma, stiprūs gėrimai čia taip pat neparduodami.“

Pakeitus „Vilnelės“ profilį ir modernizavus „Vilniaus“ restorano interjerą buvo sunaikinti abu dailės darbai: A. Mackėlaitės vitražas ir G. Degutytės pano. Triukšmą spaudoje pakėlė S. Vaintraubas, į šuns dienas išdėjęs „menotyrininkais“ tapusius prekybininkus. Anot jo, „Švediško stalo“ salė neatspindėjo miesto architektūros tradicijų, tapo beveidė ir nejauki. Tačiau abi vietas rekonstravęs Vilniaus prekybos valdybos arch. Zigmas Norbutas liko šaltas it ledas: „Senasis interjeras neatitinka mūsų išaugusių estetinių poreikių.“

Kavinė „Nykštukas“, Pamėnkalnio g. 24: A – iškabos projektas, 1963 m., arch. J. Kriukelis, B – dail. B. Žilytė ir A. Steponavičius puošia sienas, 1964 m., R. Rakausko nuotr., C – mažieji lankytojai, 1980 m. J. Karpovičiaus nuotr., D – anonsas „Tėvynės balse“, 1964 m., E – iškaba „Nykštukas“, dail. E. Talmantas, 1968 m., M. Baranausko nuotr., F – dail. B. Žilytė su išlikusiais tapybos fragmentais, 1998 m., nežinomo aut. nuotr.

Nykštukas su spalvotu žibintu  

Viešojo maitinimo įstaiga Pamėnkalnio g. 24 atsirado tik 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Ne įstaiga, o įstaigėlė. 1953-iaisiais ji vadinta bufetu Nr. 101, vėliau pasolidėjo ir tapo užkandine Nr. 14.

O 1960-ųjų spalį Kaune, Laisvės alėjoje netoli Soboro, atidaryta pirmoji respublikoje vaikų kavinė „Pasaka“ su spalvingais piešiniais ant sienų. Vilniaus valdžia užpavydėjo ir tuoj pat panoro tokios kavinės sostinėje. Kitų metų liepą 14-oji užkandinė uždaryta, iškeldinta šalimais gyvenusi šeima, pradėti rekonstrukcijos darbai. Dėl prekybininkų nerangumo jie užtruko net trejus metus.

Tik 1964 m. balandžio 11-ąją miesto laikraštyje pasirodė nedidukė žinutė „Kviečia „Nykštukas“. Prasidėjo vilniškės vaikų kavinės kelias į šlovę. Kuo ypatinga buvo kavinukė?

Vitrinos viršuje kabėjo arch. Jono Kriukelio suprojektuotas dviejų sprindžių aukščio užrašas. Prie durų vaikus pasitikdavo dail. Egidijaus Talmanto sukurtas simpatiškas metalinis žmogeliukas su degančiu žibintu rankoje. Autorius atskleidė iškabos sukūrimo aplinkybes: „Nors visur rašoma, kad „Nykštuko“ autorius esu aš, tačiau autoryste reiktų dalintis su A. Steponavičiumi. Būtent jis ant mažo popierėlio nupiešė iškabos vaizdą, o aš piešinį išdidinau ir pagal jį nukaliau geležinį nykštuką su spalvoto stiklo žibintu. Žibinto viduje buvo lemputė, tad jis vakarais švietė įvairiomis spalvomis.“

Didžiąją 60 vietų salės sieną spalvingais pasakų herojais buvo ištapę dail. Algirdas Steponavičius ir Birutė Žilytė. Lange eglės šakelėmis šokinėdavo voveraitė, akvariume plaukiojo auksinės žuvytės, vėliau atsirado ir narveliuose čiauškančių papūgėlių. Arch. L. Ločerio rūpesčiu įrengti patogūs baldai, pritaikyti mažųjų lankytojų ūgiui. Virėjos rūpinosi, kad vaikai galėtų skaniai ir pigiai pavalgyti, išgerti vaisių kokteilio, pieno bei šokolado gėrimų.

Visus šiuos privalumus ne kartą įvardijo įvairūs laikraščiai, tačiau tikrą furorą visos SSRS mastu „Nykštukas“ sukėlė 1965-ųjų rudenį, kai dvi savaites praleido Maskvoje ir liaudies pasiekimų parodoje pelnė pirmo laipsnio diplomą ir aukso medalį. Apie Vilniaus kavinę tada sužinojo beveik visi. Po pusantrų metų Maskvos Arbate atidarytas „Nykštuko“ brolis – vaikų kavinė „Buratinas“.

Įkvėpti sėkmės Prekybos ministerijos vadovai pažadėjo atidaryti daugiau tokių kavinių Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, o patį „Nykštuką“ apgyvendinti erdviame pastate. Pažadai netesėti. Trečdalį amžiaus jis glaudėsi toje pačioje Pamėnkalnio g., 1974-aisiais Klaipėdoje atidaryti „Du gaideliai“, tačiau kita vaikų kavinė sostinėje atsirado tik 9-ajame dešimtmetyje: 1988 m. Karklėnų g. 5 (Naujojoje Vilnioje) vaikus pakvietė „Buratinas“.

O „Nykštukui“ teko persirgti visomis populiarios kavinės ligomis: nuolatinės eilės prie durų, nepatenkintos mamos, skundus rašantys tėveliai. Vis dėlto daugelis dabartinių 50 ar 60-mečių išsaugojo šviesius atsiminimus apie šią nedidelę kavinukę.

Jau truputį apskuręs jos interjeras įamžintas minėtuose „Seklio Kalio nuotykiuose“. J. Vaičiūnaitė jaunystėje parašė ištisą eilėraščių ciklą „Po „Nykštuko“ žibintu“, kuriame paminėti ir vafliniai pyragaičiai, ir mažyčiai spalvoti kokteiliai, ir papūgėlės, ir dailininkų šeimos piešiniai ant sienos. Vėlyvąją kavinės istoriją kuo puikiausiai prisiminė B. Žilytė: „Atgimimo laikais „Nykštuko“ sienos buvo užlietos vandeniu. Turbūt sprogo kokie vamzdžiai. Piešinio atkurti nebuvo įmanoma, teko iš naujo pertapyti dvi sugadintas plokštes. Su Algirdu priderinom kitokį pasakų siužetą. 1990 m. rudenį kavinė atsidarė po remonto. Išsiplėtė ir kieme veikusi kepyklėlė, specialiai „Nykštukui“ kepusi mažus tortukus. Atrodė, kad kavinė klestės. Bet vieną gražią dieną susilaukiau skambučio, kad pasiimčiau savo darbus. Kitaip jie bus sunaikinti.“

1998-ųjų pavasarį kavinė stovėjo užtepliotais langais. Paraudęs iš gėdos nykštukas rankoje laikė nebe žibintą, o tuščią kablį.

Ištrauka iš D. Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“, 765-767 psl. (išleido „Kitos knygos“)   

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!