Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. sausio 31 d. 18:03
Daiva Šabasevičienė. Vidmanto Bartulio pamokos

Dirigentas – Vidmantas Bartulis, Mokytojas – Valentinas Masalskis, Mokinė – Audronė Paškonytė, Tarnaitė – Robertas Vaidotas

Kompozitorius Vidmantas Bartulis (1954–2020) mirė prie jūros. Simboliška. Bet šįkart simbolis ne romantiškas. Į šį gamtos pakraštį pasitraukęs kompozitorius kūrė muziką. Ši žmogų deginanti būsena niekada nebus įvardinta jokiais tekstais ir jokiais prisiminimais. Kartais net šimtąkart sudėtingiau kūrėjui atsidurti prieš gamtos didybę, alsuojančią veržlumu, ir pačiam susitelkti tokiai išraiškos jėgai.

Vidmantą visi prisimins kaip jautrų ir paprastumu spinduliuojantį žmogų. Švelnus žvilgsnis, švelnus balso tembras… „Aš esu mokytojas“, – sakė kelių policininkui, nes pasakyti, kad esi kompozitorius – reiškia užsitraukti nereikalingą debesį. Vardinti savo visas regalijas – direktorius, vadovas, dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas – beprasmiška. Ypač Bartuliui, kuris buvo bene laisviausias menininkas Kaune. Jis toks ir išliko. Ir mes jau niekada nesužinosime, kiek jam kainavo neapaugti „projektinių žmonių“ luoba, neįsprausti savęs į kostiumą, išlikti tam tikru savo kartos logotipu.

Likimą Bartulis yra pavadinęs Dievu. Kalbėdamas apie kitus menininkus, jis jautė dievybę. Jis neieškojo ribų, nesiekė jų įvardinti, jis tarytum trečiąja akimi regėjo tai, ką gali išgirsti tik klausydamas muzikos.

Prisimenu, 1996 metais rūkome į Kauną, į Menininkų namus, į dvasinių bičiulių skurtą „Meno sambūrį“. Vidmantas Bartulis, Jonas Arčikauskas, Valentinas Masalskis, Audronė Paškonytė, Robertas Vaidotas ir jų iš vidaus išsprogdintas „Menų sambūris“ tvirtai ir ryškiai uždėjo savo piršto antspaudą ant Vidmanto Bartulio operos „Pamoka“. Tuo metu jie drąsiai stojo akistaton prieš menais mintančius maitvanagius. Ne vien pavadinimas apsprendė „Sambūrio“ pasitikėjimą savimi – tuo metu tai buvo bene ryškiausia „ne pelno siekianti organizacija“.

Bartulio opera „Pamoka“ gimė ne iš vadovėlių ar teatrinės patirties – šio kūrinio kokybę nulėmė visų kūrėjų sugebėjimas susivienyti, savarankiškai išsprendus kiekvienam tekusius uždavinius. Suprantama, kad svarbiausiu operos veikėju buvo kompozitorius. Bartulio muzika pagal Eugene‘o Ionesco pjesę „Pamoka“ tapo pagrindiniu pretekstu šio veikalo sceninei interpretacijai. Libretą rašė pats kompozitorius, taigi dar sykį pririšo visus likusiuosius prie partitūros, paspendė joneskiškus spąstus klausimų ir atsakymų žaidime. Iš pradžių buvo baugu, kaip jis su visu tuo susidoros, kai scenoje vyravo sąlygiškumas, iškelta dirigento batuta priminė eismo reguliuotojo lazdelę, tačiau netrukus paaiškėjo, kad buvo reikalingas būtent toks kortų padalijimas, kad toks „berežisūrinis“ sprendimas leido visai naujai perskaityti pjesę.

Bartulis nepašykštėjo energijos, peržengė muzikos nubrėžtą „kreidos ratą“, tapo egzistuojančios sceninės realybės kūrėju. Dar prieš uvertiūrą jo personažas – dryžuotos kelnės, plaukų sruoga, dengianti garsaus dirigento veidą, ties pečiais nesusiūtos dailaus frako rankovės, pro kurias, vos batutai pakilus, bolavo nuogas kūnas – įžengė į salę kaip pagrindinis aktorius – būtent aktorius. Stojęs akistaton su savo kūriniu, aktorius Bartulis, pajutęs falšą, mistiškosios lazdelės dėka, be abejo, turėjo teisę viską vienu mostu užbaigti. Tačiau dvi valandas trunkantis reginys nenuvylė ne tik Bartulio, bet ir žiūrovų. Neskubant, neforsuojant žiūrovai buvo nukraustomi į tokio meno sąlygas, kuriose justi ne vien įdomumas ar emocinis pakylėtumas, bet ir naujų teatro profesijos kodų perskaitymas.

Scenoje tvyrantį šaltį, bendrą destrukciją šildė lyriniai akordeono garsai. Tai buvo lyg iš tolimo miesto atklystantys atpažįstami motyvai, kuriuos tuoj pat surijo vakuumas, pasibaigiantis bekraujo peilio ašmenimis.

Kompozitorius Vidmantas Bartulis keturis dešimtmečius nepaliko teatro arenos, ir pats kūrė, ir nuostabiai derino režisieriams reikiamą muziką. Bartulio muzika labai tiko veiksminei dramaturgijai, jos pagalba spektaklių mintys buvo ne iliustruojamos, bet gilinamos, jos dėka dar labiau sustiprinamas spektaklių poetiškumas. Net spektakliuose, kur Bartulio muzika skambėdavo beveik nuolat, mes jos kartais net negirdėdavome. Svarbiausia buvo laiku ir reikiama nata pradėti – kaip geroje simfonijoje.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!