Šunų kirpėja. Alytus, 2017 m. | Arūno Baltėno nuotr.

Jau daugiau kaip tris dešimtmečius fotografas Arūnas Baltėnas fiksuoja praeinantį laiką, istorinės, kultūrinės praeities ženklus, žmones, gyvenančius jų autentiškoje aplinkoje ir dirbančius savo kasdienius darbus. Išnykę dailininkų dirbtuvių interjerai sukaupti fotografijų cikle „Prieglobsčiai“,  nostalgiški senųjų miestų vaizdai sugulė į fotografijų ciklus „Senasis Vilnius“, „Venecija visada“, „Sankt Peterburgas. Be pasirinkimo“, „Miesto ilgesys“.

Nauju posūkiu fotografo kūryboje tapo antropologiniai, etnokultūriniai ciklai „Šilų dzūkai“, „Žemaičiai“, „Gervėčių Lietuva“ ir kiti.  Arūnas Baltėnas kartu su etnologais leidžiasi į kelionę po dar išlikusius autentiškus mūsų kaimus, sodybas ir pasakoja žiūrovui apie žmonių  gyvenimą, kurio kasdienybė, ritualai nesikeičia daugelį dešimtmečių, apie sustojusį, beveik sakralinį laiką. Tačiau kartu su autoriumi nujaučiame, kad matome paskutines praeinančio pasaulio valandas.

Naujausi fotografo darbai skirti sparčiai kintančio pasaulio iššūkiams. Per kelerius metus buvo nufotografuota apie 200 įvairiausių sričių profesionalų ir surengta paroda „Dirbame. Esame“. Šiuo metu fotografas realizuoja dar vieną savo idėją – užfiksuoti Didžiąją Lietuvą – emigravusius ir po visą pasaulį išsibarsčiusius mūsų piliečius. Jau aplankytas Niujorkas, fotografuoti Paryžiuje gyvenantys ir dirbantys žmonės: „Lietuviai gyvena net tolimiausiose Okeanijos salose ir jiems visiems Lietuva yra labai svarbi.“

Netrukus pradėsime publikuoti fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Tačiau prieš tai su fotografu kalbamės apie naują idėją, apie jos įgyvendinimą ir nepamirštamus susitikimus.

– Daugybę metų fotografavote Lietuvos gamtą, miestus, vėliau pradėjote fiksuoti žmones. Naujausia jūsų idėja – ciklas fotografijų apie žmones, kurie paliko Lietuvą. Kaip atsirado toks sumanymas?

– Sumanymas brendo ilgai, bet darbo ėmiausi gana spontaniškai dėl kelių aplinkybių. Pastaraisiais metais daug kalbama apie išeivius, jų santykį su Lietuva, kokią reikšmę jų gyvenime turi Lietuva. Tai didelė problema visuomenės, kuri traukiasi. Traukiasi su labai aiškia tendencija, nes išvažiuoja patys energingiausi ir kūrybiškiausi žmonės, turintys didelę potenciją, daug galimybių. Tuo galėjau įsitikinti nuvykus į Niujorką, Paryžių. Kita priežastis – man įdomu bendrauti su žmonėmis, fotografuoti juos dirbančius, atsiskleidžiančius darbo aplinkoje. Kelerius metus ciklą kūriau Lietuvoje, tęsiu jį ir dabar. Tada atsirado išeiviai. Iš pradžių ketinau fotografuoti labai skirtingos socialinės padėties žmonės. Iš vienos pusės iniciatyvūs, energingi, turintys idėjų emigrantai, iš kitos pusės tie, kurie išvažiavo dėl nuoskaudų, materialinių nepriteklių, kurie jaučiasi užblokuoti mūsų visuomenėje, žeminami. Jie dirba visuomenei reikalingus darbus, tačiau laikomi trečiarūšiais. Norėjau šias temas atskleisti per socialinį pjūvį, bet kai nuvažiavau į Niujorką ir pradėjau dirbti su aktyviais, iniciatyviais žmonėmis, supratau, kad noriu parodyti būtent tokių emigrantų gyvenimą. Dėl materialinių sunkumų išvykusių žmonių istorijos yra gana vienodos, jie ir svetur dirba panašų, menkai apmokamą, sunkų darbą. Didžiausia pagarba jiems, bet tai jau kito projekto dalis.

Šiukšlių presuotojas. Marijampolė, 2017 m. | Arūno Baltėno nuotr.

– Kodėl jums svarbu šiuos žmones užfiksuoti, kokius tikslus sau kėlėte?

– Pagrindinis mano tikslas – sukurti archyvą. Tai nėra momentinis darbas – fotografuoju, kas man dabar aktualu, padarau parodą ir užmirštu. Darydamas tuos darbus galvoju apie ateitį. Noriu perduoti, palikti po savęs, išsaugoti įvairius visuomenės gyvenimo aspektus fotografinėmis priemonėmis. Turiu vilčių, kad bus aktualu žmonėms, kurie gyvens tolimoje ateityje. Gal ir dabartinei visuomenei bus įdomu. Iš nufotografuotų apybraižų galima pamatyti, koks yra išeivių gyvenimas, koks mūsų šalies santykis su jais. Bet pagrindinis tikslas, kaip jau minėjau, yra archyvas ateičiai. Ateityje žmonės į viską žvelgs kitu žvilgsniu, jie galės pamatyti, kaip mes gyvenome. Pagal šiuos darbus jie galės spręsti apie mūsų laikmetį. Visada lieka subjektyvumo aspektas, tačiau stengiuosi kiek įmanoma viską pateikti objektyviau. Galima tik įsivaizduoti, kad jei tokie archyvai mus būtų pasiekę iš praeities, kiek informacijos jie suteiktų. Taigi, mano tikslas – tokių archyvų kūrimas ateities kartoms.

– Norėčiau paklausinėti apie jūsų, kaip fotomenininko, kūrybos temas…

– Iš karto noriu pataisyti. Aš ne fotomenininkas, o fotografas. Į viską žiūriu būtent taip. Aš privalau, kiek įmanoma, profesionaliau fotografuoti. Ar menas atsiras, ar jo nebus – man nelabai svarbu. Svarbu atlikti savo darbą – perteikti idėjas žmonėms fotografinėmis priemonėmis ir tai padaryti profesionaliai.

Fotografai. Kaunas, 2017 m. | Arūno Baltėno nuotr.

– Jūs akcentuojate metraštininko svarbą?

– Būtent. Stengiuosi savo darbams suteikti kiek įmanoma daugiau fotografinio žavesio ir profesionalumo. Bet tai ne menas, o fotografinis pasakojimas, archyvas.

– Tuomet pakalbėkime apie jūsų, kaip fotografo, kūrybos posūkius. Ne taip seniai sukūrėte net keletą puikių ciklų apie Lietuvos kaimo žmones: „Šilų dzūkai“ (2009), „Žemaičiai“ (2011), „Gervėčių Lietuva“ (2013), „Namų tyloj“ (2016), „Vietiniai“ (2019). Važiavote į mažus miestelius, vienkiemius, fotografavote žmones, kurie ten gyvena gal paskutiniuosius dešimtmečius, nes viskas po truputį nyksta. Dažnai išgirsdavote klausimą: „Kur jūs buvote anksčiau?“ Todėl mane nustebino toks kardinalus jūsų posūkis, kai iš mažo Lietuvos kampelio nėrėte į pasaulio kultūros sostinę Niujorką. Tikriausiai tai visiškai nelygintini pasauliai, tarp kurių šviesmečiai?

– Aš greičiau tuos žmones vadinčiau ne kaimo žmonėmis, o kito pasaulio žmonėmis. Tas kitoks pasaulis buvo jų gyvenimo būdo, pasaulėžiūros prasme. Tik pradėjęs fotografuoti išeivius galiu įvardyti, ką reiškia anas darbas. Ciklą tęsiu, nes Baltarusijoje dar yra keletas lietuviškų kaimų, į kuriuos važiuojam su etnologais. Pasaulėžiūra, pasiekusi tuos žmones iš tolimiausių laikų, reiškė, kad visas pasaulis yra čia pat, šalia. Suvokimo, atėjusio net ne iš dvidešimto, o devyniolikto amžiaus, netgi kolūkiams nepavyko sugriauti. Tai matyti fotografijose. Iš interjerų, iš žmogaus buvimo savo aplinkoje, iš to, kaip gerai jis ten jaučiasi, susikūręs labai paprastą, labai nedidelį pasaulį erdvės prasme. Bet labai gilus tas pasaulis. Paprastas ir gilus. Ir tai akivaizdžiai galima pastebėti.

Kitas kraštutinumas – iškeliavę į pasaulį žmonės. Paryžiuje sutikau daug jaunų moterų, kurios labai aiškiai suformulavo, kodėl jos išvažiavo: jos puikiai jaučiasi visur – ar važiuoja į Australiją, ar į Ameriką, ar keliauja po Europą, joms visas pasaulis atsiveria prieš akis. Tai milžiniškas skirtumas. Nepraėjo nė 10 metų nuo ankstesnių darbų, o kaip pasikeitė visuomenė. Anksčiau tokių – taip aktyviai gyvenančių ir taip gerai besijaučiančių pasaulyje – žmonių mūsų šalyje nebuvo. Tai džiugina. Viskas sparčiai keičiasi ir mes esam šio virsmo liudininkai. Kaip bus toliau – nežinau, bet reikia stebėti. Mano darbas yra bent šiek tiek tuos procesus užfiksuoti ir parodyti.

– Jūs nufotografavote apie trisdešimt žmonių, kurie jau ne vienerius metus gyvena Niujorke, maždaug tiek pat Paryžiuje. Ar tie susitikimai jus kuo nors nustebino?

– Jie stebina gerąja prasme. Kokie tie žmonės drąsūs, gabūs, kiek daug yra pasiekę, laisvai kalba keliomis kalbomis. Ir kartu liūdna, nes jeigu jie dirbtų Lietuvoje, tai mes gyventume visai kitaip.

– Ar jūsų sutiktiems žmonėms dar svarbus tiltas į Lietuvą?

– Praktiškai visiems yra svarbus, visi jautriai kalba apie Lietuvą, nori dalyvauti jos gyvenime, neatmeta galimybės kada nors sugrįžti. Tikriausiai yra ir kitokių, bet su jais neteko bendrauti.

Pianistas Andrius Žlabys. New Haven, 2018 m. | Arūno Baltėno nuotr.

Meno istorikė Austėja. New York, 2018 m. | Arūno Baltėno nuotr.

– Kaip Niujorke, Paryžiuje gyvenantys išeiviai vertino jūsų projektą? Ar noriai leidosi fotografuojami?

– Kadangi jiems yra svarbi Lietuva, tai ir mano sumanymas pasirodė aktualus. Net tie, kuriems labai trūko laiko dėl įtempto darbo, rado bent 20 minučių su manimi pasikalbėti. Tai svarbu, nes mes stengėmės kalbėti ne apie paviršutiniškus dalykus.

– Kokios buvo jūsų darbo, fotografavimo taisyklės? Ar norėjote išlaikyti vienodą principą, ieškojote panašios aplinkos, ar teko taikytis prie pašnekovų?

Jeigu pavykdavo, fotografuodavau darbo aplinkoje, bet kai kuriose įstaigose negalima fotografuoti dėl vidaus taisyklių. Tada ieškodavome įvairių vietų mieste. Man svarbiausia buvo sukurti dokumentinį reportažinį portretą, nes neturiu savo apšvietimo, nėra ko galvoti ir apie studijinį darbą. Žinoma, portretui sukurti reikia daugiau laiko, bet tie žmonės tiek negali skirti. Todėl reikia susitaikyti su mintimi – jei noriu sukurti archyvą, turiu prisitaikyti prie žmonių.

– Vadinasi, nusižengiate savo darbo principams, kad pirmiausia reikia susipažinti, pabendrauti, o tik tada fotografuoti?

Aš aukoju tuos principus, kad susitikčiau su įvairiais įdomiais žmonėmis. Gal reikia būti labai žymiu fotografu, kad žmonės skirtų daugiau laiko?

– Kiek jums buvo svarbios fotografuojamų žmonių istorijos? Ar pavykdavo išsiklausinėti, išsikalbėti?

– Kuo ilgiau bendraudavome, tuo daugiau įdomių dalykų žmonės papasakodavo. Jų gyvenimai labai turtingi, jie turi ką pasakoti, bet visada trūksta laiko. Vienas iš labiausiai įstrigusių pokalbių buvo Niujorke su gydytojais Mindaugu ir Aurimu, kurie dirbo valstybinėje ligoninėje. Su Mindaugu susipažinau šeštadieninėje mokyklėlėje, jis atveda ten savo vaikus. Jo darbas labai įtemptas, bet jis mielai sutiko pasikalbėti. Paskutinę dieną, kai jau turėjau išskristi į Torontą, iš ryto nuvažiavau į ligoninę, ten mane pasitiko Mindaugas ir atsivedė kolegą Aurimą. Mindaugas yra anesteziologas, o Aurimas – kardiologas. Nors buvo ankstus rytas, jie jau buvo atlikę po operaciją ar kelias. Tada buvo pertrauka, todėl galėjome kalbėtis apie pusvalandį. Gydytojai pasakojo apie savo darbą, apie tai, kaip jie čia atsirado prieš 20 metų. Iš to bendravimo mačiau, kokia svarbi jiems Lietuva. Niujorke gydytojai gyvena du dešimtmečius, bet žino, kas vyksta Lietuvoje, mūsų medicinoje. Įdomiausia buvo, kai pradėjo pasakoti apie skirtumus, amerikietiškos medicinos ypatumus. Man net atrodo, kad pas mus geriau sirgti, nei Amerikoje, ten gana sudėtinga sistema. O kaip gydytojai dirba, tai mačiau iš jų veidų. Ten niekas neskaičiuoja darbo valandų, kaip Europoje. Dirba daugiau nei 70 valandų per savaitę. Mindaugas pasakojo, kad pastarąją savaitę namuose nakvojo vos vieną kartą, visas gyvenimas ligoninėje. Pinigų užtenka, bet kai pradedi dirbti, tave įtraukia, negali mažinti apsisukimų. Gal privačiose klinikose yra kitaip, nežinau, bet jie dirba valstybinėje ligoninėje, kur darbo krūvis tikrai neįtikėtinas. Po pusvalandžio jie atsisveikino, nes ant stalų gulėjo pacientai ir laukė jų. Štai toks gydytojų darbas ir gyvenimas.

Barmenas Antanas. New York, 2018 m. | Arūno Baltėno nuotr.

Projektų vadovė Lina. New York, 2018 m. | Arūno Baltėno nuotr.

– Jūsų fotografijose pamatysime ir nemažai menininkų. Kaip jie gyvena išvykę?

– Šiame projekte fotografuoju žmones, kurie išvyko iš Lietuvos po 1988 metų, kai emigruoti buvo galima legaliai. Niujorke teko bendrauti su Kęstučiu Zapkumi, kuris tarsi nepatenka į tą laikotarpį, bet tai nepaprastai spalvinga ir įdomi asmenybė. Bendravome kelis pusdienius, buvau pas jį svečiuose, išgirdau jo istoriją, kuri yra labai skaudi. Pokario metais šeima pabėgo iš Lietuvos, Kęstutis tada buvo dar vaikas. Jo gyvenimas buvo pakankamai įtemptas, jis visą savo pasaulį susikūrė savo rankomis. Labai energingas žmogus, nuoseklus. Zapkus buvo atvažiavęs į Lietuvą 1990 metų pradžioje, tuometiniame Dailės institute dėstė pora semestrų ir padarė jauniems žmonėms tokią milžinišką įtaką, kad po to keletas išvažiavo paskui jį į Niujorką ir ten dirba iki šiol. Jis daug pasakojo apie kūrybą, apie santykį su jaunais žmonėmis. Įspūdinga patirtis.

– Ar panašūs įspūdžiai liko ir iš bendravimo su Paryžiuje gyvenančiais Lietuvos išeiviais?

– Paryžiuje labai aiškiai suvokiau, kad tie didieji miestai turi skirtingą charakterį ir gyvenimo būdą, jie traukia skirtingus žmones. Esminis skirtumas, kad į Paryžių žmonės važiuoja ne tik užsidirbti pinigų.

– Bet Paryžius yra vienas brangiausių Europos miestų, kaip ten išgyventi be pinigų?

– Iš vienos pusės jų gyvenimo būdas labai įtemptas ir sunkus, iš kitos pusės – jis pakankamai elegantiškas, turi daug praeities žavesio. Tai labai didelis, inertiškas, kartu margas, besikeičiantis miestas, žmonės ten važiuoja dėl paties gyvenimo Paryžiuje. Ne dėl didelių atlyginimų, verslo ar pelno, o dėl noro tiesiog būti šiame mieste. Tas gyvenimas yra patrauklus, žmoniškesnis, lyginant su Niujorku. Paryžiuje gyvena daug muzikų, dailininkų.
Ten susipažinau su dainininke Giedre. Ji taip ir vadinasi – Giedrė, nors prancūzams šį vardą sunku ištarti. Ji rašo knygas, kuria muziką, bet išgarsėjo kaip tradicinių prancūziškų dainų kūrėja ir atlikėja. Viename Giedrės koncerte buvau. Ji atiduoda daug energijos, dainuoja fantastiškai, niekada nepasakysi, kad ji ne prancūzė. Koncertas buvo gyvas, kartais iš salės žiūrovai replikavo, o ji žaibiškai atsakinėjo, žiūrovai salėje kvatojo. Giedrė jau prancūzų visuomenės, kultūros dalis. Po koncerto mes susipažinome, ji sutiko po kelių dienų susitikti ir pasikalbėti. Žmonės perspėjo, kad ji yra žvaigždė, neturės laiko, nesitikėk. Bet mūsų susitikimas įvyko.

– Kol kas aplankėte tik du miestus. Ar ketinate tęsti šį projektą?

– Aš pradėjau nuo Niujorko, tai buvo 2018 metų spalis ir lapkritis. 2019 metų pabaigoje tris savaites buvau Paryžiuje. Toliau, matyt, bus Berlynas ir Londonas. Aišku, dar reiktų nuvažiuoti į Sankt Peterburgą, Romą, Stokholmą ir Tokiją arba Honkongą. Lietuvių yra net tolimiausiose Okeanijos salose. Bet viskas priklausys nuo rėmimo. Į Niujorką gavau Vasario 16-osios fondo paramą, į Paryžių važiavau savo lėšomis. Kultūros taryba paramos daugiau neskyrė, ar pavyks iš kitur gauti pinigų tęsti projektą – nežinau. Bet į Berlyną ir Londoną vis tiek važiuosiu, kad ir savo lėšomis.

Šunų viešbučio savininkė Sigita. Kanada, 2018 m. | Arūno Baltėno nuotr.

Mokslininkas Gediminas. Kanada, 2018 m. | Arūno Baltėno nuotr.

– Norėčiau grįžti į pokalbio pradžią. Jūs gana skaudžiai pasakėte, kad iš Lietuvos išvažiuoja geriausi ir talentingiausi. Mąstant apie mus, likusius, darosi liūdna, kas gi lieka Lietuvoje?

– Jeigu klausiate, ar mes „lūzeriai“, kad liekame čia, tai tikrai ne. Lietuva nuostabi šalis, kurioje daug energingų ir gabių žmonių. O ir tie žmonės, kuriuos kalbinau svetur, net neįvardija, kad yra išvažiavę iš Lietuvos: aš jaučiuosi gerai, o Lietuva visada šalia, aš galiu bet kada grįžti. Mes įpratę Lietuvą suvokti su geografinėmis sienomis, o tie žmonės jau kitaip supranta Lietuvą. Ir aš jau kitaip suprantu su jais bendraudamas. Lietuva jau kitas darinys, ji yra didžiulė ir labai svarbi. Tai nuostabi šalis su visais išvykusiais žmonėmis.