Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. kovo 26 d. 20:30
Apie gyvą medį. Teatrologės D. Šabasevičienės ir muzikologės V. Gruodytės pokalbis

Ateities koncepcijos

„Vilniaus galerija“ kviečia skaityti šiomis dienomis itin aktualų teatrologės Daivos Šabasevičienės ir muzikologės Vitos Gruodytės pokalbį.

Daiva Šabasevičienė. Dabar pats laikas pakalbėti apie gyvą medį. Kai televizijos šou atstovai nuolat kemša žmonėms į galvą visokius papildus ir produktus žmogaus imunitetui sustiprinti, niekas nekalba apie dykynėmis virstančius Lietuvos miestus. Juk dar vidurinėje mokykloje išmokstama apie deguonies poveikį žmogui, apie švarią atmosferą, apie teigiamą augmenijos poveikį žmogaus egzistencijai. Šiandien, kai taip dažnai tariamas žodis „imunitetas“, vis dažniau atsigręži į aplinką, supančią mus kasdienybėje.

Kai prieš pat maršą „Už gamtą“ buvo paskelbtas karantinas, kilo dvigubas jausmas – ne veltui, nes Vilniuje jau seniai karantinas, žmonės jau seniai smilksta dulkėse ir dūmuose. Ir toliau šniojami medžiai, vis labiau Lietuvos sostinė tampa panaši į kokį nors Kinijos miestą, kuriame medžių beveik nėra. Ypač šiandien vis dažniau tenka prisiminti nubetonuotus miestus.

Seku Tavo mintis, kurias jau porą metų skleidi savo asmeninėje Facebook paskyroje. Esi labai drąsi. Kartais atrodo, vien dėl to, kad jau dvidešimt metų gyveni tarp Lietuvos ir Prancūzijos, ir gali geriau, atviriau suvokti vyksmą Lietuvoje. Tad pirmiausiai noriu paklausti, kokias tendencijas pastebi šiuo metu, kokį Vilnių palikai ir koks jis yra šiandien?

Vita Gruodytė. Mano santykis su Vilniumi labai subjektyvus. Mano seneliai atvyko į jį 1939 metais, su pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojų banga, todėl man Vilnius ir savo šimtmečių istorija, ir mano šeimos istorija yra labai brangus miestas. Sakyčiau, šventas miestas, bet tą žodį reikėtų teisingai suprasti. Todėl man labai skaudu matyti, kaip jis praranda savo aurą ir savastį. Miestas, kaip bežiūrėtum, yra gyvas organizmas. Jis gyvas savo architektūriniu piešiniu, savo erdvėmis, užkaboriais, gamtos salelėmis, savo žmonėmis, jų asmeninėmis istorijomis, laiko tėkme. Jis visu tuo alsuoja. Jis yra tarsi tąsi matrica, kurioje visa tai derinasi, prisitaiko, atranda laikinas formas, komunikuoja, vėl išjuda, vėl derinasi. Vilnius vis dar labai gyvas savo kultūriniu gyvenimu, kavinių gyvenimu. Bet jis visiškai baigia prarasti savo erdvinę harmoniją. O kartu ir istorinės atminties sluoksnius, kurių labai daug, ir kuriuos visus reikėtų laikyti atidengtus kaip Žemutinės pilies rūsius. Priminti apie juos, bent kartas nuo karto. Prieš kelias savaites tą nuostabiai sugebėjo padaryti Operomanija „garso patyrimu Glaistas“ buvusiame Vilniaus gete. Nežinau kodėl, bet jaučiausi taip, lyg vaikščiočiau po savo senelių epochos miestą. Nieko bendra su getu, bet tiek daug bendra su mūsų visų kolektyvine atmintimi. O dabar Vilniuje visi tie sluoksniai baigiami uždengti primityviu trijų centų vertės betonu. Jausmas toks, lyg ateitum į savo vaikystės parką, ir jo vidury atrastum milžinišką konteinerį. Nesupranti, kas jį tokį sugebėjo čia įgrūsti, bet štai kažkas ėmė ir įgrūdo į Vilnių begalę beskonybės. Vyšnia ant torto, kaip sako prancūzai, yra Misionieriai. Užstatyti autentišką baroką šiltadaržiais visgi reikia sugebėti. Juos matant kyla analogiškas prieš akis stovinčio konteinerio jausmas. Žiūri ir negali suvokti. Kažkokia paralelinė realybė. Tai štai Vilnius baigiamas užlieti šita paraleline, nesuvaldyto verslo realybe. Nes lietuviškas NT verslas kol kas yra toks, kad jis nesugeba tiesiog įkomponuoti pastatą į tam tikrą erdvę. Jam tą erdvę būtinai reikia praryti, totaliai sunaikinti, kad joje stovėtų ne namas, o labai daug suklijuotų namų, ir jie turi turėti ne tiek aukštų, kiek galima, bet dar tiek pat, kiek negalima. Jis kaip nuo grandinės paleistas alkanas šuo, kuris nesugeba atsiėsti. Bet kadangi agresyvus, tai niekas labai ir nesikiša. Taigi, Vilnius praranda erdvės dimensiją, nes yra ne tvarkomas, o paprasčiausiai įsisavinamas, ryjamas gabalais su visa savo istorija. Kaip paaiškinti, kad seni medžiai savivaldybės popieriuose yra „neestetiški“, o štai net ir centre išvartyti šaligatviai bei šimtai surūdijusių stulpų, kas penki metrai visose Vilniaus gatvėse, yra estetiški. O juk prarasdami gyvybines erdves, prarasdami grožį mieste, prarasdami miesto gamtos garsus – lakštingalų giesmes – pradedame visi kolektyviai dusti, ir fiziškai, ir dvasiškai.

Susiję:

Daiva Šabasevičienė. Kaip Tau atrodo, kodėl būtent menininkai labiausiai nerimauja dėl gamtos išsaugojimo problemų?

Vita Gruodytė. Menininkai turbūt labai aiškiai supranta, kad Lietuvoje turime tik dvi vertybes, gamtą ir kultūrą. Tą supranta ir tikrieji gamtininkai. Nei viena, nei kita negali funkcionuoti kaip verslas – kada noriu, tada sukuriu, kada nebenoriu, sunaikinu. Jei galiu gauti didelį pelną, gerai, jei ne, ieškau kitur. Nei gamta, nei kultūra nefunkcionuoja tokiomis schemomis ir tokiais erdvės / laiko masteliais. Kartą numarinus, per tris dienas jų neatkursi nei šioje, nei kitoje vietoje – nei miško, nei parko, nei teatro, nei simfoninio orkestro, nei operos, nei muziejaus, nei archyvo. Tą turime visi kolektyviai labai aiškiai suvokti. Tai mūsų turtas, kurį kantriai kūrė mūsų protėviai, ir kurį turime savo ruožtu kurti, saugoti, dauginti, remti finansiškai ir perduoti jaunesnėms kartoms. Tai vienintelė vertybė, kuri mus, kaip tautą, dar gali išgelbėti šitame greitai kintančiame pasaulyje. O šiuo metu pasaulis išties labai greitai pradėjo keistis. Sakyčiau, gyvename vertybių persistumdymo laikotarpiu. Pastebėjai, kad pirmosiomis karantino dienomis visi staiga plūstelėjo į miškus ir į parkus? Šeimomis išvažiavo pakvėpuoti grynu oru ir paruošti savo plaučius „kovai su virusu“. Tie, kurie turi sodybas, dauguma į jas ir pabėgo. Esu tikra, kad jie dar ir tyliai pasidžiaugė, kad turi daržą, vaismedžių, malkų, ir „jei ką, išgyvens“. O namie likę atsivertė knygas, pradėjo žiūrėti Kino pavasario filmus, piešti, siuvinėti, ir kitaip „būti su savimi“. Labai simptomiška, ar ne? Kai laikas sustoja, staiga pamatai, kas gyvenime yra svarbu: gamta, kuri maitina tavo kūną, ir kultūra (nesvarbu, rimtoji ar populiarioji), kuri maitina tavo sielą. O dabar minutei įsivaizduokime, kad tokios, o gal ir didesnės katastrofos akivaizdoje mūsų gamtos nebėra. Išvažiuoji už miesto, o ten plynė. Arba smėlio karjerai. Nes visos mūsų girios ir sengirės su visomis akmenimis paženklintomis šventavietėmis tapo Ikėjos taburetėmis mūsų virtuvėje ir kinišku parketu svetainėje. O kas toliau? Tuo tarpu kai jau dabar didžiausia vertybe pasaulyje tapo gėlas vanduo, kurio nebeturėtume iškirtę miškus, ir poilsis natūralioje gamtoje. Netgi Prancūzijoje gyvenantys lietuviai klausinėja vieni kitų, ar galima Lietuvoje išsinuomoti atostogoms paprastą, nebrangią sodybą? Ne „prabangią“, o pačią paprasčiausią, su šuliniu lauke. Net nekalbu apie užsieniečius, kuriems autentiška Lietuvos gamta yra (o gal jau reikia sakyti – buvo?) gyvas stebuklas. Mūsų prezidentas prieš keletą savaičių uždavė fundamentaliai paprastą klausimą: „Kas mums visiems nutiko, kad pradėjome naikinti savo miškus?“ Išties, nedaug tokių, kurie šią problemą suvokia kaip egzistencinę visos tautos problemą. Kaip matome, kol kas, tik menininkai.

Ateities koncepcijos | Projekto autorių nuotr.

Daiva Šabasevičienė. Ne kartą teko užtikti tekstų, laidų apie augalų ir žmogaus santykį. Augalai reaguoja į žmogų, į muziką, kuri padeda ir žiedams prasiskleisti, ir augalui susiformuoti. Šiandien kalbamės apie atvirkštinį variantą – žmogų, niekinantį gamtą. Esi muzikologė, tad tikiu, ir Tu esi susidūrusi su muzikos tiesioginiu poveikiu aplinkai.

Vita Gruodytė. Žinai, muzikoje turime tokį terminą – „harmonija“. Netgi lietuvių muzikinėje tradicijoje seniausias mūsų žanras, „sutartinės“, taip pat reiškia harmoniją: turi sutarti su tuo, kuris yra šalia tavęs, kuris dainuoja kartu su tavimi, nes kitaip griauni pasaulio tvarką. Man atrodo, kad mes praradome šitą pojūtį. Mes jį atrandame pabėgę į gamtą, į mišką, į sodybą, ten natūraliai susiliejame su aplinka ir sakome, kaip gražu. O miestas kažkodėl atsidūrė už harmonijos ribų. Čia galima statyti baisius bunkerius, bjaurias skulptūras, skusti žalią veją iki pašaknų, naikinti krūmus, kuriuose peri paukščiai, kirsti senas alėjas dėl kokio nors naujo kanalizacijos vamzdžio, genėti medžius taip, kad jie taptų panašūs į elektros stulpus, miesto centre vietoje gėlyno laikyti nudžiūvusius pernykščius šakalius ir lieti betoną kur reikia ir kur nereikia. Tarytum miestiečiai būtų ne žmonės, turintys gyvybines funkcijas, plaučius ir visgi tam tikrą estetinį pojūtį, o kažkokios mechaninės vartojimo mašinos. Kas tuomet įvyksta? Miestas paprasčiausiai tampa negyvenama erdve. Eini gatve, stengiesi labai nekvėpuoti, nes smogas baisus, stengiesi ir klausą išjungti, nes mašinų gausmas baisus. Į žolynų lopinėlius nežiūri, nes juose nebėra gyvybės, jie numindžioti, arba ant jų statomos mašinos. Aplinkui labai nesidairai, nes neskoningos architektūrinės sangrūdos dauginasi kaip tarakonai. Pamatai senesnį medį, ir galvoji: stebuklas, dar nenukirto. Arba, štai, čia dar kadagiai auga, o Gedimino prospekte juos jau sunaikino. Aš, tiesą sakant, nelabai suvokiu, kodėl miestiečiai turi kariauti su savivaldybe dėl kiekvieno medžio, dėl tų kelių likusių parkų, dėl kiekvieno žalio lopinėlio. Ir kol kas šioje nelygioje kovoje jie pralaimi, nes savivaldybė (pati) pasirašė kažkokį popierių, kuris jai leidžia daryti ką tik ji nori. Lyginu su kitais Europos didmiesčiais, kaip tvarkomos žalios erdvės, kuriama gyvenamoji aplinka, saugomi, gydomi, paramstomi medžiai, kaip ant stogų keliami aviliai, kuriamos natūralios pievos, kaip ardomas betonas, kuriamos didžiulės pėsčiųjų zonos ir naujos gamtos oazės, nes ir jie kažkada turėjo betono barbarų laikotarpį, ir man tikrai liūdna dėl Vilniaus. Kodėl jis sugeba pirmauti savo kultūra, teatru, muzika, technologinėmis inovacijomis, ir šitaip atsilikti miesto suvokimu, sostinės samprata, architektūros pojūčiu, erdvių estetika? Naikinama gamta mums visiems tvoja bumerangu – architektūrine beskonybe ir žmonių apatija, arba agresija (o tai reiškia tą patį – liguistą reakciją į aplinką). Kol kas mes esame traukiny, kuris važiuoja radikaliai priešinga kryptimi. O reikėtų paprasčiausiai susikoncentruoti į tai, kas šiuo metu visiškai nevertinama, dėmesį skirti žaliems miesto plotams, parkams, skverams, nes būtent jie suteikia architektūrai vertę ir galimybę miestiečiams gyventi visavertį gyvenimą. Tik juos atgaivinant ir su meile prižiūrint atrasime harmoniją savyje.

Daiva Šabasevičienė. Man atrodo, kad Vilnių turi valdyti vilniečiai, bent jau dauguma. Dabar, kai pasižiūri į savivaldybės žmonių sąrašus, prisimeni per kelis metus skaitytus įvairius interviu su jais, nesunkiai atseki, kad bent jau kas antras iš jų turi savo žalias tėviškes ar sodybas, architektai taip pat savo atostogas leidžia gamtoje, ten, kur kažkada gyveno jų tėvai, seneliai, ar šiaip prisipirkę, prisistatę įvairių sodybų. Miestą valdo atvykėliai, todėl jiems betonas, „stiklainiai“ skausmo nesukelia, o ir medžiai tiesiog trukdo. Čia ir estetikos nesuvokimas, išsilavinimo stoka. Visame pasaulyje rengiami parkų specialistai, o Lietuvai to nereikia. Viskas valdoma stichiškai, pagal vienadienius popieriukus.

Ateities koncepcijos | Projekto autorių nuotr.

Vita Gruodytė. Aš irgi dažnai sakau: kaimietis miesto niekada nesupras. Bet ši mūsų jau chronišku tapusį nepasitenkinimą trumpai reziumuojanti frazė nėra visiškai teisinga. Aš pati myliu ir kaimą, ir kaimo žmones. Mūsų šviesuomenė atėjo iš kaimo, mūsų kalba, dainos, papročiai buvo išsaugoti tik kaimo dėka. Kaimas yra mūsų gyvybinė, egzistencinė oazė. Taigi, turėtume veikiau kalbėti apie suvokimo, kas yra miestas, trūkumą. Sakykime, visiems atrodytų nenormalu, jei, pavyzdžiui, grąžtų gamyklai imtųsi vadovauti rašytoja. Juk reikia išmanyti, kas yra grąžtai, kokia jų rinka, kaip funkcionuoja įmonė, kas jai gyvybiškai būtina, kas gali būti reorganizuojama nepažeidžiant jos efektyvumo. O didmiesčiui, sostinei, kuri yra dar sudėtingesnis organizmas, gali vadovauti pirmas pasitaikęs prašalietis. Pasukame loterijos ratą, ir penkiems metams išsirenkame arba tinkamą merą (per stebuklą), arba ne (dažniausiai). Jeigu tas atvykėlis bent jau suvoktų savo laikinumo ir miesto amžinumo santykį, jau būtų gerai. Jei jis užsiimtų tik miesto tvarkymu, tai dar būtų pakenčiama. Bet šiuo metu matome miestui visiškai katastrofišką, destrukcinę šios savivaldybės veiklą, nes tai, kas taip greitai ir ciniškai sunaikinama, kaip sakiau, per tris dienas neatkuriama. Kaip sugrąžinti šv, Jokūbo architektūriniam ansambliui barokinę aurą? Kaip susigrąžinti nuo kalvos į mus žvelgiantį Misionierių ansamblį? Kaip sugrąžinti prie Užupio prūdų lakštingalas, kurių buveinės buvo plynai iškirstos? Su senąja architektūra ir su gyvybe, o ypač su miesto gyvybe, reikia elgtis itin atsargiai, nes jai mieste ir taip sunku išgyventi. Gyvybė prisitaiko, medžiai prisitaiko, reikia tik jiems padėti, o ne elgtis taip, lyg tai būtų miesto šiukšlės. Šiukšlėmis tampa ir mūsų senoji smulkioji architektūra. Kodėl lietuviai, nuvažiavę į senąją Italiją, Prancūziją, žavisi kiekvienu šimtamečiu akmeniu ir balkiu, o pas save elgiasi kaip primityvūs nuvorišai? Negi pigi, trijų žiemų neatlaikanti, bet „nauja“ trinkelė mums tikrai vertingesnė, nei mūsų autentiškas, senasis akmeninis miesto grindinys?

Daiva Šabasevičienė. Prisimenu, kai prieš kelis metus kieme išpjovė kelis medžius, kur netrukus prasidėjo nelegalios statybos. Jų niekas negalėjo sustabdyti, nors kaimynai kreipėsi į garsias teisininkų kompanijas. Bet jos sustojo pačios, nes kažkelintas statybų perpirkėjas pats kalėjime atsidūrė. Taip viskas ir stovi. Teismai – šešiolikos aukštų. Pilnas senamiestis tokių zonų. O tomis apleistomis statybvietėmis turi rūpintis greta gyvenantys paprasti žmonės, pensininkai ir panašiai, nes tam reikia turėti begalę laiko. Prikurta tiek institucijų, tiek „specialistų“, o niekas už nieką neatsako ir paprastai atsakyti, kada tai baigsis, niekas negali. Bet pradžia paprasta: medžių iškirtimas. Iš pradžių patylomis atlaisvinama erdvė. Pamenu, kai pati dėl tokio incidento skambinau į savivaldybę, atsakingas vyriškis, prižiūrintis tokius pažeidimus, nuramino, kad nieks nieko nekirs, nes leidimai neišduoti, o po pusvalandžio, prasidėjus medžio pjovimui, tas pats vyriškis tokiu pat atsainiu balsu pranešė: „Leidimas jau guli ant stalo“. Klausimas paprastas – ką jis saugo – aplinką ar popierius? Tokių istorijų yra daugybė, ir visos jos žmonėms įvaro didesnę depresiją, nei patys baisiausi virusai.

Vita Gruodytė. Aš taip pat bandau suprasti Vilniuje vykstančio masinio medžių genocido mechanizmą. O jis labai paprastas. Medis neturi jokių teisių. Bet kokio savivaldybės klerko parašas yra viršesnis už šimtamečio medžio gyvybę. Bet kokio tranšėją kasančio darbininko neatsargumas, mirtinai sužalojant už jį vyresnį medį, nėra baudžiamas. Kelininkai, galintys užversti medžių šaknis tona druskos, negauna net papeikimo. Nauja statyba, tai yra elementarus betonas, kurį gali formuoti kaip nori, pastumti kaip nori, yra „svarbesnis“, nei iš savo vietos negalintis pajudėti gyvas medis. Čia yra problema. Prancūzai paskelbė „Visuotinę medžių teisių deklaraciją“, kurią bando paversti veikiančia de jure. Išverčiau ir išplatinau ją lietuviškoje erdvėje, puikiai suvokdama, kad daugeliui ji sukels vien šypseną. O reikėtų tik peržvelgti šimtus užsienyje egzistuojančių pavyzdžių, kaip nuostabiai medžiai gali praturtinti modernią architektūrą. Pamačiau naują Vilkaviškio autobusų stoties projektą, įkomponuojantį į architektūrą medžius, ir net išsižiojau iš nuostabos. Gal provincija ir vėl mus išgelbės nuo nutautėjimo?

Ateities koncepcijos | Projekto autorių nuotr.

Daiva Šabasevičienė. O Reformatų parko šone vietoj neva atrastų vieno namelio pamatų (kažkada stovėjo medinukas) išdygo keli didžiausi namai, architektūriškai nieko bendro neturintys nei su Vilniumi, nei su šia miesto dalimi. Vienas namas juodas, lyg būtų sudegęs, gal kad mažiau būtų pastebimas? Stogai tokio aukščio, kad juose dar du aukštai. Tokie namai galėtų atsirasti kokių nors kurortų pakraščiuose ir būtų gal net gražūs, bet Vilniaus senamiestyje! Maža to, juos aptvėrė geležine tvora, kad nesimaišytų tūlas praeivis. Tapo tokia maskvietiška zona. Ir visa tai dabar – kai Lietuva mini Nepriklausomybės trisdešimtmetį.

Vita Gruodytė. Chaotiška statyba taip pat yra nesusitvarkymo su miestu, su jo dimensijomis, pasekmė. Jei būčiau merė, tai naujas statybas leisčiau tik trečdalyje įsigyto statybinio ploto. Du trečdaliai turėtų tapti žalia, kraštovaizdžio specialisto suprojektuota erdve. Kodėl pastatams privalomas architektas, o erdvei aplink juos nereikia jokio specialisto? Todėl dažniausiai ir turime rezultatą, primenantį gūdžią Rusijos provinciją – stovi namas, o aplink jį – balos, arba aklinai nulietas šaligatvis. Ir, žinoma, radikaliai uždrausčiau naujų statybų skverbimąsi į Vilnių (vis dar) supančius miškus. Nes tai yra dar didesnė beprotybė – reklamuoju gyvenimą miške, kurį iškirsiu vien tam, kad pastatyčiau kelis vieną prie kito priklijuotus bunkerius. Gal veikiau darykime priešingai – dalinkime plynes, kurių pilna, ir formuokime kraštovaizdį, suderintą su nauja architektūra. Leiskime pasireikšti jauniems architektams, esu tikra, jie bus genialūs. O kai pamatys, kiek kainuoja įsigyti (nusipirkti arba užauginti) seną medį tame sklype, norint pastarajam suteikti daugiau komercinės vertės, gal pradės daug pagarbiau su jais elgtis.

Daiva Šabasevičienė. Kažkada Kinijoje realiai patyriau tokią situaciją: galingi, dangų siekiantys viešbučiai, o dangaus nėra, jis visas drumzlinas, saulė – ištirpusi purviname danguje. Apačioje – visi kinai su kaukėmis. Retai pamatysi atvirą veidą. Pro vieno viešbučio, kuriame gyvenome, langą matėsi, kaip kitapus gatvės per vieną savaitę buvo pastatyti net du daugiaaukščiai namai. Kinai kaip skruzdėlės juos sulipdė tiesiog akyse. Bet medžių Kinijoje beveik nėra. Šalia „kosminių laivų“, kurie dabar statomi greta miestų, kultūros centrų (juos projektuoja garsiausi pasaulio architektai) gamtos yra šiek tiek daugiau, bet visa ji – labai skurdi: dekoratyvinės smilgos ar apkarpyti medeliai. Suvokiau, kad medžiui užaugti reikia šimto metų, tuo tarpu visą miestelį gali pastatyti per porą metų. Vilniaus vandališką medžių kirtimą galima įvardinti kaip kriminalą. Beje, Kinijos skirtingose teritorijose ieškojau paukščių. Jų ten nėra. Tik ilgai važiuojant nykiame peizaže teko pastebėti kelis į balandžius panašius paukščius.

Vita Gruodytė. Kinija jau pasiekė tą ribą, kai suvokė, kad toliau ta kryptimi eiti nebeįmanoma, kad tai masinė savižudybė. Jie uždraudė medžių kirtimą, JAV taip pat labai apribojo medienos pardavimą Kinijai, ir tai sukėlė masinį medžių naikinimą Europoje, Afrikoje, tai yra tose šalyse, kurios neturi drąsos, o gal ir proto, kad priimtų savisaugos sprendimus. Lietuva, kuri skelbiasi „drąsia“, „inovacine“ šalimi, tiesiog beviltiškai pasyviai leidžia išvažiuoti mūsų girioms, šilams, grybingiems ir uogingiems miškams į tą pačią Kiniją, kurioje jie tampa parketu ir durimis. Nonsensas, ar ne? Bet kai mes prieisime liepto galą, mes taip pat imsimės desperatiškų veiksmų, bet bus smarkiai per vėlu. Jau dabar sėdime Titanike, kuris po penkių minučių susidurs su ledynu, ir tada jau tik gelbėsimės, tai yra paniškai irkluosime į priešingą pusę. Kinai savo medžius pradėjo saugoti, ėmė dauginti ir plėsti žaliuosius plotus, bet megapoliuose to šitaip paprastai negali padaryti. Negali dauginti gamtos ten, kur nėra jokios vietos. O Vilnius eina būtent šia kryptimi, tankina miesto centrą iki beprotybės. Pasivaikščiojau po naujamiestį, kuriame dažnai lankiausi vaikystėje ir, tiesą sakant, man pasidarė fiziškai bloga. Vilniuje dabar atsirado vietų, kurias tiesiog norisi apeiti ir ištrinti iš savo atminties. Jos yra negyvenamos. Normaliems žmonėms jos yra nebegyvenamos. Mūsų savivaldybė elgiasi kaip akli kačiukai, kuriems egzistuoja šiandiena, bet ne rytdiena. O ir šiandienos dar kaip reikiant nemato. Jie nesupranta, kad užbetonuotame mieste reikės kažkada kažką griauti, norint atgauti gyvybinę erdvę, atsikovoti gryną orą mieste. Dabartiniuose megapoliuose, Kinijoje, pavyzdžiui, tai neįmanoma. Reiškia, reikia ieškoti kažkokių laikinų, menkų alternatyvų – ant stogų kurti sodus, augalų terasas, pastatus dengti žaliuojančiomis sienomis. Beje, tokį radikalų sprendimą priėmė ir Paryžiaus merė. Haussmanno architektūros Paryžiaus centre neišgriausi. Bet galima jos stogus, plokštumas ir balkonus paversti žaliuojančiais sodais. Rivoli gatvės projektas yra fantastiškas, kaip ir visi kiti architekto Vincento Callebaut projektai, kurie Paryžių pavers neįtikėtina žalia oaze ir fantastiškos architektūros miestu. Šalia to, jau kuriami didžiuliai nauji parkai, miesto centre. Daugelyje Europos miestų dabar senasis betonas naikinamas, mašinų stovėjimo aikštelės naikinamos, visa miesto funkcionavimo struktūra permąstoma. Miestas paverčiamas neskubria zona, kurioje gali vaikščioti, važinėti dviračiais, vakaroti.  Žinoma, tokie pertvarkymai sujaukia viso miesto gyvenimą. Paryžiečiai, tokių merės užmojų prislėgti, skundžiasi, bet tai pats drąsiausias žingsnis, kokį didmiesčio meras tik galėtų priimti – pradėti galvoti apie miestiečių gyvenimo kokybę, o ne jų ekonominį (iš)gyvenimą. Paryžiaus merė anksčiau už kitus suprato, kad nebėra jokios kitos išeities, kad visi kolektyviai atsitrenksime į akliną sieną. O Vilniuje mes gyvename maždaug Europos septyniasdešimtųjų metų mentalitetu: betonas, ir kuo tankiau, parkingai, ir kuo daugiau. Žmogus? Koks ten žmogus. Svarbiausia – verslas. Klimato kaitos ir atsinaujinančios energijos projektai pas mus skiriami tik verslui. Nėra nė vieno punkto, kuris numatytų miško apsaugą, miesto medžių apsaugą, parkų steigimą, oro gerinimą mieste. Jį geriname „mokesčiais“. Sumokėsi oro taršos mokestį, ir oras stebuklingai pagerės. Kaip buratinai sodiname pinigus ir manome, kad iš jų išaugs medžiai, ir dar su pinigais vietoj lapų. Deja, bet tikrai neišaugs.

Ateities koncepcijos | Projekto autorių nuotr.

Daiva Šabasevičienė. Vilniuje daug atvejų, kai pavieniai „viršininkai“ elgiasi kaip carai. Pamenu, kai prie Rusų dramos teatro vartų augo alyvų krūmai. Apsupdami vartus, jie net tam tikrą arką buvo suformavę. Palei tvorą – samuoliškai kreivi medeliai; kai kurie iš jų pavasarį žydėdavo, ir buvo malonu užuosti jų kvapą prieš einant į vieną ar kitą spektaklį. Galų gale – garsusis žilvitis, kurio jau seniai nėra, o jis buvo galingas ir visai Basanavičiaus gatvei skleidė deguonį. Dabar – viskas iškirsta. Ir visai netyčia, būnant svečiuose, į rankas papuolė kažkoks „gliancinis“ žurnalas, kuriame – kaip tik interviu su to meto teatro vadove Tatjana Rinkevičiene, kuri išdėstė tokią teoriją: kažkoks kinas (buvo ir pavardė nurodyta) paaiškino, kad siekiant pritraukti lankytojus, reikia erdves „atverti“. Ta proga buvo iškirsti krūmai, medeliai, žolė užpilta drožlėmis, kad tik niekas neaugtų. Visiems vadovams sakiau, ir dabartinei: susitvarkykite aplinką lauke, pasodinkite medžių, sukurkite autentišką sodą, lankytojai vien dėl to norės eiti į teatrą. Kai gražios ir įdomios prieigos, tai smagu jose atsirasti ir prieš spektaklius, ir pailsėti per pertraukas. Tiesa, buvęs vadovas Jonas Vaitkus vietoj Basanavičiaus gatvėje šalia teatro stovėjusio laikraščių kiosko suskubo ąžuolą pasodinti, kad „netyčia“ neatsirastų koks nors kelių aukštų pastatėlis. Aišku, tai tapo garbingu atminimo ženklu, 1917 metų Lietuvos konferencijos šimtmečiui paminėti. Ir lentelę įkalė, kad Vilniaus valdžiai nebūtų paprasta toje vietoje kokius nors naujus projektus patvirtinti. Vilniuje į visus teatrus žmonės įžengia kaip į parduotuves.

Vita Gruodytė. Čia vėl sugrįžtame prie harmonijos suvokimo. Man rodos, gyvename šizofreniškoje aplinkoje. Kultūrinės institucijos yra tokios nedidelės dvasinės salelės, bet kol į jas ateini, jau būni išvargęs. Gauni įkvėpti pusantros valandos tam tikro dvasinio pakilimo, ir vėl įkrenti į „realybę“. Tarytum kažkas nusprendė, kad žmogui mieste gali būti gera tik tam tikrose vietose. Susimoki už bilietą, šiek tiek atsigauni, o po to vėl dvasiškai kapanokis. Pas mus pinigas, kaip ir betonas, tapo absoliučia vertybe. Kai tuo tarpu labai daug kur Europoje dabar pereinama prie nepiniginio gerbūvio sampratos. Dalinamasi, skolinamasi, mainomasi, vyksta nemokami koncertai lauke, skaitymai, pasakojimai, knygų pristatymai, ir visa tai už dyką. Sakyčiau, lyg žmonės staiga būtų supratę, kad didžiausia vertybė yra mūsų santykiai, mūsų paprastoji kasdienybė, meilė savo artimiesiems ir savo aplinkai. Grįžus iš darbo ne griūti iš nuovargio priešais televizorių, o pasėdėti lauke su kaimynais, išgerti vyno, suvalgyti kaimynės iškeptą pyragą, pasidalinti dienos įspūdžiais, vaikų išdaigomis. Ne vaikų aikštelėje, o tam tikroje erdvėje, kuri būtų pritaikyta visiems namo gyventojams, kuri būtų estetiška, sutvarkyta, jauki, be mašinų gausmo ir smogo. Kiek daugiabučių kiemuose mes turime tokių erdvių? Nė vienos. Vaikams dar palikome tokią teisę – pabūti drauge šalia savo namų ir socializuotis, o štai suaugusieji tegu važiuoja kur nors į miesto centrą, ir sėdi kavinėje.

Daiva Šabasevičienė. Tas pats yra su Literatūros ir meno archyvu, iškraustytu iš Vilniaus centro į visišką pakraštį, į Nemenčinės miškus. Savo laiku jokie piketai nepadėjo, iškraustė ir tyla. Mokslininkai humanitarai liko kaip be rankų, nes įvairiems tyrimams atlikti reikalingos kasdienės archyvų prieigos, dinamiškas, paskaičiuotas darbas. Esant šiandienos ritmui retas kuris turi tokias galimybes pusantros valandos bruktis į vieną pusę, pusantros – atgal, o ir pats archyvas dirba tik iki šešioliktos valandos. Bet tai kita problema. Kalbant apie naujus sprendimus: Mindaugo gatvėje esantį archyvą nuspręsta skirti nomenklatūrininkams, kurie susiveikė leidimus išplėsti pastatą; visa tai vyko paskutiniais Brazausko valdymo metais. Buvo iškirsta šimtamečių medžių giraitė, darbai buvo vykdomi saulėtą rugsėjo sekmadienį… O netrukus prasidėjo belangio namo statyba. Šį „kalėjimą“ šiaip ne taip pabaigė. Kad pastatas tapo pajuokos objektu, jau nestebina. Užuot jį nugriovus, nes pasikeitė valdžios, vis tik jį paliko „naudojimui“. Liūdesį skleidžia tai, kad niekam nekyla noras šalia šio baisingo pastato nors kelis medžius pasodinti. Dar liko ruožas žolės, kurioje galėtų augti lietuviški medžiai; galų gale, jie ir belangį „kalėjimą“ šiek tiek užstotų. Tam reikalingi geros valios įstaigos valdininkų sprendimai, tam jokių savivaldybių nereikia.

Vita Gruodytė. Nekilnojamo turto verslo spaudimas miesto centrui visame pasaulyje yra labai stiprus. Tas žvėris niekada nemiega. Kai tik pajaučia, kad kažką dar gali praryti, spaudžia tol, kol nepasiekia savo. Čia miestui tiesiog reikėtų susidėlioti prioritetus. Susikurti tam tikrą perspektyvą, visiems, kolektyviai. Savivaldybėje turėtų dirbti visų miesto rajonų bendrijų atstovai. Jei susikūrė tam tikro rajono žmonių kolektyvas, jis neabejotinai turi savo lyderius. Taigi savivaldybės ekipą galėtų sudaryti tokie lyderiai, kurie tarp savęs išsirinktų vieną, kuris sutiktų būti meru. Šalia to, savivaldybė galėtų samdytis specialistus – architektūros, kraštovaizdžio, ekonomikos, socialinių santykių ir kt., kurie spręstų labai konkrečius klausimus. Tuomet galėtume kalbėti apie tikrai demokratišką miesto valdymą. Beje, Prancūzijoje kai kurie nedideli miesteliai jau atsisakė mero funkcijos, jį pakeitė norinčiųjų dalyvauti savo miesto tvarkyme kolektyvas. Visi dalyvauja, visos idėjos svarstomos, visi sprendimai priimami kolektyviai.

Susiję:

Daiva Šabasevičienė. Dėl karantino neįvykęs „Maršas už gamtą“, manau, prasidėjo. Jis bet kokiu atveju įvyks, nes jau sąmonėje jis vyksta seniai. Dabar jo išraiška kitokia. Šiandien mes kaip niekad suvokiame, kad tik stiprus imunitetas gali susidoroti su virusu, tad būtina imtis kraštutinių priemonių, kad atsigautų sostinė, kad žmonės galėtų kvėpuoti deguonimi, o ne išmetamomis dujomis. Mes be medžių užtrokšime. Būtina imtis privalomų sprendimų, tarkim, visuose kiemuose pasodinant medžių. Mane, pavyzdžiui, sužavėjo danai. Jie šįmet siūlo gyvenamųjų namų kiemuose sodinti įvairius vaismedžius. Nesvarbu, kad gal labiau užterštose vietose tų vaisių nebus galima valgyti, svarbu, kad vaikai matys, kaip žydi medžiai, kaip bręsta vaisiai. Tai – natūrali edukacija ir tuo pačiu grožis, gamtos poezija. Juk mūsų karta dar puikiai prisimena, kaip gyvenamųjų namų kvartaluose buvo sodinamos obelys, vyšnios, slyvos, kaip vaismedžiai sužydėdavo pavasarį… Nebūtina sodinti iš velnias žino kur atvežtų „grožybių“, kurios sunkiai prigyja, o po kelių metų vis tiek numiršta. Norisi matyti paprastus lietuviškus medžius. Vietoj kelių medžių užtektų vieno tvirto ąžuolo ar klevo, bet tam, kad jis užaugtų, reikia kelių dešimtmečių metų. Biologai sako, kad pagal dabartinį klimatą jau nėra sąlygų susiformuoti sveikam, plataus vainiko medžiui. Antonas Čechovas ne viename savo kūrinyje, pašiepdamas miesčioniją, rašė apie jos svajonę visur matyti tik žolytę arba komercinę žemės vertę. Dramoje „Vyšnių sodas“ pirklys Lopachinas tiesiog išrėkia: „Jau žinot, jūsų vyšnių sodas parduodamas už skolas, rugpjūčio dvidešimt antrą dieną numatytos varžytynės, bet jūs nesijaudinkit, mano brangioji, miegokit sau ramiai, atsiras išeitis… Šit mano projektas. Klausykit! Jūsų dvaras tiktai už dvidešimties varstų nuo miesto, greta eina gelžkelis, ir jeigu vyšnių sodą ir žemę palei upę suskaldytumėt sklypeliais, o paskiau išnuomotumėt vasarnamiams statyti, tai turėtumėt mažų mažiausia dvidešimt penkis tūkstančius metinių pajamų.“

Vita Gruodytė. Kai buvo statomi naujieji Vilniaus rajonai, žmonės pirmiausia sodino medžius. Ne atvežtinius, o lietuviškus medžius – beržus, eglaites, pušis… Niekas nelaukė, kol kas nors padarys tai už juos. Dabar galime jiems pasakyti už tai labai didelį ačiū, nes jie išaugo dideli ir tvirti. Reikėtų sugrąžinti kiemų tvarkymą vietiniams gyventojams. Bendrijos galėtų netgi pasirūpinti augalų atvežimu, iš vietinių, o ne olandiškų medelynų, žemės paruošimu. Gyventojai savo kiemus tikrai pavers labai gražiomis erdvėmis, ir tokių iniciatyvų jau matome. Tik reiktų uždrausti dabartinei savivaldybei į juos važiuoti savo traktoriais skutančiais neegzistuojančią žolę, uždrausti kirsti ne tik medžius, bet ir krūmus, alyvas. Mūsų savivaldybė savo funkcijas kol kas mato tik naikinime, o ne kūrime. Jai atrodo, kad „revitalizacija“, kuri reiškia „atgaivinimą“, „atgyvinimą“, negali įvykti ko nors nenumarinus. Nes miniatiūrinių šakelių kišimo į žemę vajaus – kuriuo savivaldybė vis kartas nuo karto pasigiria – negalėčiau pavadinti „kraštovaizdine kūryba“.

Ateities koncepcijos | Projekto autorių nuotr.

Daiva Šabasevičienė. Dabar Vilniuje matau vienintelį žmogų, kuris kelis dešimtmečius rūpinasi jo savastimi, tai – dailininkas Gitenis Umbrasas. Valdininkai, užuot prašytų jo patarimų, įdarbintų atsakingu už vieno ar kito parko sutvarkymą, atvirai kovoja prieš jį. Arba, tarkim, paprašę kokio Mindaugo Navako įkurti skulptūrų parką vienoje ar kitoje Vilniaus žalioje zonoje, galbūt išvystume unikalių menininkų darbus. Joks dailininkas be gamtos savo darbų neįsivaizduoja. Dabar miestą tvarko vidutinybės, skelbiami niekiniai konkursai. Talentingiausiems menininkams turėtų būti atviras kelias. Juos reikia atvirai kviestis į pagalbą, o ne skelbti jiems konkursus. Turime kelis grynuolius skulptorius, kurie jau seniai nedalyvauja šituose „žaidimuose“, nes tai yra tam tikras jų pažeminimas. Jie turėtų būti pakviesti. Pripažįstant vieno ar kito menininko talentą, privalu jais pasitikėti. Ne savivaldybių klapčiukai turi tvarkyti miesto erdves, o menininkai, menotyrininkai, mokslininkai, kurie dešimtmečiais tyrinėja kultūros istoriją, kurie išmano parkų architektūros specifiką.

Vita Gruodytė. Menininkai, skulptoriai, architektai kol kas yra išstumti iš dalyvavimo miesto gyvenime. Skelbiami kažkokie projektai, kuriuose visuomenė neturi teisės dalyvauti. Ji bando, bet jos niekas neklauso. Kai jau tikrai susiremiama pečiais, tuomet dar pavyksta išgelbėti kokią nors erdvę, kaip senąjį Sapiegų parką nuo barokinio kičo. Bet esu tikra, šito gabalo savivaldybė dar nepaleido, ir prie to parko sunaikinimo dar ne kartą sugrįš. Kodėl nekuriami vietiniai projektai, pavyzdžiui, tam tikros gatvės, tam tikro rajono, arba jo dalies, su menininkais, kuriuos pasirinktų toje teritorijoje gyvenantys žmonės. Ne griaunant viską iš pamatų, kaip dabar daroma (pažiūrėkime į Vilniaus krantines, kurios ariamos kaip bulvių laukai), o tiesiog kažką pridedant, prikuriant, uždedant tam tikrus akcentus, tiesiog sutvarkant, užsodinant, sukuriant gėlynus, pastatant skulptūras. Įsivaizduoji, kiek meno ir kiek įvairovės iš karto atsirastų mieste? Tuomet miestas turtėtų, kaip ir buvo įpratęs, sluoksniais, kurie neuždengtų, o papildytų vienas kitą, tarpusavyje komunikuotų.

Daiva Šabasevičienė. Žiaurus pavyzdys: šalia peršviečiamo Vingio parko, į kurį jau žmonės nebetelpa, į kurį mašinomis suvažiuoja visas Vilnius, numatytos didžiulės statybos. Užuot tą parką praplėtus, vilniečiams įkūrus naują erdvę, bus pastatytas dar vienas „turgus“ – tirštų namų kompleksas ir daug parduotuvių, nors šalia stovi tuščias „Iki“. Dar labiau sumažės Vingio parko zona, dar labiau sumažės deguonies, parkas tiesiog taps šunų vedžiojimo vieta. Žmogui mieste vietos nelieka. Mūsų idealas – komunistinės Kinijos pavyzdys. Net pasibaigus virusui vilniečiai bus priversti likti su kaukėmis.

Vita Gruodytė. Vilnius nėra žalias miestas, kaip teigia dabartinis meras, tą jo žalumą, šia fraze prisidengiant, nuosekliai naikindamas. Žalios yra Vilniaus kalvos, ir ačiū Dievui, ten akropolių neįgrūsi. Bet ir ten jau einama su pjūklais, nepasimokius iš Gedimino kalno – tautos simbolio – destrukcijos. Vilniuje šiuo metu reikėtų pradėti kurti naujus arba didinti esamus parkus, apsaugoti Valakampius ir visas kitas dar žalias zonas. Tiesiog palikti jas ramybėje. Neieškoti, kas ten pasviro ir koks krūmas „netaisyklingos formos“. Palikti visa tai gamtai, paukščiams, jie ten patys susitvarkys. Nes matome, kad tos kelios žalios erdvės – peršviečiamas Vingio parkas ir dar labiau peršviečiamas Bernardinų sodas – nebepajėgūs atlikti funkcijos, kurios miestiečiams tapo ne tik laisvalaikio malonumu, bet ir gyvybiškai būtinos. Meras juk irgi neina pasivaikščioti ir pakvėpuoti vidury dienos grynu oru Konstitucijos prospekte. Veikiausiai net dviračiu nevažiuoja į darbą. Taigi, turėtų nors tiek suprasti.    

Daiva Šabasevičienė. Reikia tikėtis, kad po šios užgriuvusios negandos lietuviai atsigręš į gamtą, tiek pat, kaip ir į savo asmeninę sveikatą.

Vita Gruodytė. Palinkėkime, kad ateities miesto viziją jie susietų su gamta – ne tik Vilniaus, bet ir Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir kt.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!