Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. balandžio 17 d. 17:55
„Nesijaučiam toli“: menotyrininkė Mėta Marija Valiušaitytė (Paryžius, Prancūzija)

Mėta Marija Valiušaitytė | A. Baltėno nuotr.

„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančia menotyrininke Mėta Marija Valiušaityte.

Su Mėta susitikome 9 val. ryto prie Luvro Piramidės durų. Kelionė prasidėjo nuo Viduriniųjų Rytų, nuo Pradžios. Minia, laukusi prie kasų, po atidarymo keliais pagrindiniais greitkeliais judėjo link Nikės ir Džokondos, o kituose šimtuose hektarų paties nuostabiausio meno likome vienu du, neskaitant personalo. Įspūdis buvo toks, kad Mėta Marija ten gimė ir užaugo nebuvo jokių netikėtumų, į kurią salę beužklystume, aplinkui vien seni pažįstami. Nebūčiau labai nustebęs, jei jie atsakytų į pasveikinimą. Tiesiog buvome namie, sako A. Baltėnas.

Mėta Marija Valiušaitytė | A. Baltėno nuotr.

Aš esu Pablo Pikaso (Pablo Picasso) specialistė, dirbu Pikaso muziejuje (Musée Picasso). Šiuo metu rengiame parodą „Pikaso ir Luvras“, kuri 2020 m. rugsėjį turėtų būti atidaryta naujajame Luvro padalinyje Lanso mieste (Le Louvre-Lens).

Tokioms didelėms parodoms ruošiamasi kokius penkerius metus. Aiškinamės, kokių būta vieno didžiausių XX a. menininkų ir vieno didžiausių pasaulio muziejų sąlyčio taškų.

Pirmą kartą Luvre dailininkas apsilankė vos atvykęs į Paryžių, 1900-aisiais. Tada jam buvo 19 metų. Jis, kitaip nei dauguma jo amžininkų, Luvre niekada nekopijavo kitų autorių darbų, bet, kaip rašė amžininkai, slankiojo po tas sales kaip katinas. Taigi, jis domėjosi Luvru, o po kelių dešimtmečių Luvras pradėjo domėtis juo, nors tais laikais šiame muziejuje nebuvo gyvųjų menininkų darbų.

Galiojo nerašyta taisyklė: į Luvrą pakliūnama tik po mirties. Tai buvo mirusių menininkų panteonas. Tiesa, Pikasui vis dėlto pavyko, dar gyvam esant, Luvro didžiojoje galerijoje parodyti savo darbų parodą.

Kaip pradėjau dirbti Pikaso muziejuje? Jau gerą dešimtmetį tyrinėju šio dailininko kūrybą, baigiu rašyti jam skirtą disertaciją.

Mėta Marija Valiušaitytė | A. Baltėno nuotr.

Mėta Marija Valiušaitytė | A. Baltėno nuotr.

Mėta Marija Valiušaitytė | A. Baltėno nuotr.

Mėta Marija Valiušaitytė | A. Baltėno nuotr.

Svarbi aplinkybė, kad šią parodą kuruoja Luvras, nors jie nėra Pikaso ekspertai. Kita vertus, jie negalėtų tokios parodos surengti be mūsų muziejaus: mes skoliname Pikaso darbus. Tad aš tiesiogiai atsakinga už Pikaso dalį parodoje.

Sunku lyginti Prancūzijos ir Lietuvos muziejų patirtį. Dar XIX a. pradžioje Napoleonas į užimtas šalis siųsdavo karvedį ir muziejaus direktorių sudaryti vertybių, kurias reikia pargabenti į Prancūziją, sąrašus. Po to vežimais ir karietomis tie lobiai buvo vežami į Paryžių… Kodėl, pavyzdžiui, Italijos bažnyčiose trūksta altorių paveikslų? Nes dauguma jų kabo Luvre… Todėl Luvre, kaip ir Metropolitene, dar keliuose pasaulio muziejuose gali susipažinti su visa žmonijos istorija. Aišku, čia tokia supaprastinta istorijos versija. Yra įkurta ir Luvro mokykla. Joje studijuodamas trejus metus praleidi Luvro salėse, susipažįsti su visais darbais, po to mokaisi jų konservavimo ir parodų kuravimo.

Berlyne studijavau politikos mokslus, meno istoriją ir italų literatūrą, tada išvykau į Florenciją atlikti praktikos, o ketvirtais metais atvykau studijuoti į Sorbonos universitetą Paryžiuje. Mane visada traukė XX a. pradžios menas, tad Paryžiaus muziejuose sukaupti lobiai buvo labai svarbūs. Gana anksti supratau, kad meno istorijos studijos – tai ne tik darbas bibliotekoje, bet ir akies lavinimas: turi žiūrėti, žiūrėti ir žiūrėti… Paryžius tam labai tinkama vieta…

Po dvejų metų, praleistų Luvro mokykloje, vėl grįžau į Vokietiją, Heidelbergą, ten pabaigiau politikos mokslų, po to – ir italų literatūros studijas, na, ir pradėjau dirbti šiuolaikinio meno muziejuje (Zentrum fuer Kunst und Medien) Karlsrūjės mieste (Karlsruhe). Vėliau dėsčiau Sorbonos universitete ir keletą metų gyvenau tarp Berlyno ir Paryžiaus.

Tuo metu įstojau ir į doktorantūros studijas. Tyrinėju kubizmo krizę – apie 1913 metus įvykusį grįžimą prie portreto žanro. Mano tyrimai apima trumpą laiko tarpą, 1913–1915 metus, bet norint suprasti vadinamąjį grįžimą prie portreto, reikia žinoti, ir kas jis toks yra, ir kokiu tapo vėliau – iki pat šių laikų… Galiausiai  išeina, kad aprėpi šimtmetį ar kelis.

Mėta Marija Valiušaitytė | A. Baltėno nuotr.

Mėta Marija Valiušaitytė | A. Baltėno nuotr.

Luvras yra lankomiausias muziejus pasaulyje. Jeigu teisingai pasirenki sales, gali jose medituoti visiškai vienas. Kita vertus, dabar vyksta Leonardo da Vinči paroda, tad dėl žmonių pertekliaus kelis kartus buvo įsijungusi priešgaisrinė signalizacija… Tai suprantama, juk tokios parodos per artimiausius 50 metų niekas nebesurengs.

Susiję:

Luvre svarbūs ne tik eksponatai, bet ir istorinės salės. Pastato šerdis yra XVII amžiaus, bet galima pamatyti ir viduramžių Luvro pamatus. Liudviko XVI palikimas – U raidės formos pastatas, be ketvirtos sienos. O XIX a., Napoleono III laikais, labai pailgėjo tos U raidės rankovės. Luvro salės, jų grindys ir lubos, yra labai iškalbingos. Tarkim, ten, kur dabar graikų ir romėnų menas, buvo Napoleono III-ojo arklidės ir t. t.

Pikasas pirmą kartą atvyksta į Paryžių 1900-aisiais. O po to keturis metus praleidžia tarp Paryžiaus ir Barselonos, kur tuo metu gyveno. Kaip žinome, Pikasas nestudijavo jokioje dailės akademijoje. Tiesa, trumpam buvo užsirašęs į Madrido dailės akademiją, bet po kelių mėnesių suprato, kad jo netenkina toks mokymasis, tad atvyko į Paryžių ir patraukė tiesiai į Luvrą…

Ko jis ten ieškojo? Tai, kuo Luvras traukia mus – Monos Lizos portretas, didžioji italų galerija ir t. t. – Pikasui buvo antraeiliai dalykai. Jisai ėjo į Luvrą ieškoti to, ką jau buvo atradęs Trokadero muziejuje (Musée d’Ethnographie du Trocadéro): tarkim, afrikiečių kaukių. Ir Luvre jis ieškojo tų pačių keistenybių, kažko tolimo, nesuprantamo, tad labiausiai jį domino asirai, egiptiečiai, tos tiesios linijos, nemirtingos ir šaltos formos… Amžininkai aprašo, kaip jisai čia klajojo ir už ko jo žvilgsnis užkliūdavo…

Mėta Marija Valiušaitytė | A. Baltėno nuotr.

Pikasas išbandė visus žanrus, visas technikas, jis keitėsi kaip chameleonas. Bet įdomiausias dalykas jam liko figūra. 1910 m. Pikasas parodė, kad gali egzistuoti kubistinis portretas! Po to maždaug trims su puse metų portretas ir figūra iš jo kūrybos visiškai išnyko, ir tik 1914 metais grįžo figūra, o 1915 m. jis nupiešė nedidelį natūralistinį savo draugo Makso Žakobo portretą. Taigi portretas grįžo ir nuo to laiko Pikasas jo daugiau niekada nebepaliko…

Jisai tarsi išsikviesdavo didžiausius meistrus – po vieną – į koridą. Korida ir menas jam buvo du svarbiausi dalykai gyvenime. Vienas iš pakliuvusių į tokią dvikovą – Rembrandtas. Yra žinoma keletas autoportretų, kur jis save vaizduoja Rembrandto pozoje. Pikasas parodė, kad gali padaryti viską: jis mokėjo tapyti netgi senąja meistrų maniera, bet ėjo prieš srovę.

Nikola Pusenas (Nicolas Poussin) buvo vienas iš labiausiai jam imponavusių menininkų, ypač po 1950 metų. Pikaso darbuose galima identifikuoti Puseno darbų įtaką. Pasakojama, kad kai 1960 metais Luvras organizavo didžiulę Puseno parodą, Pikasas, atvykęs iš Pietų Prancūzijos, aplankė ją prieš atidarymą, valandą stovėjo prieš Puseno „Parnasą“ ir kažką paišė piešimo knygelėje. Tačiau studijuodami 175 Pikaso piešimo sąsiuvinius, išbarstytus po pasaulį, kol kas nesuradome tikslaus motyvo, kurį galėtume kildinti  būtent iš to apsilankymo Luvre…

Dar apie Pikasą ir Luvrą. Kai pastatė Piramidę, kilo baisus skandalas: „Kaip galima taip išniekinti Luvrą?..“ Piramidės viduje norėjo pastatyti skulptūrą, vienas iš variantų buvo – Pikasas.

Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ interviu rasite čia. 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!