Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. balandžio 10 d. 14:23
„Nesijaučiam toli“: gydytojai Mindaugas Pranevičius ir Aurimas Knepa (Niujorkas, JAV)

Gydytojai Mindaugas Pranevičius ir Aurimas Knepa. Niujorkas ǀ Arūno Baltėno nuotr.

„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Niujorke gyvenančiais gydytojais Mindaugu Pranevičiumi ir Aurimu Knepa.

„Susitikimas Niujorke su gydytojais Mindaugu ir Aurimu buvo vienas įsimintiniausių. Kalbėjomės iš pat ryto, bet jau po pirmųjų operacijų. Klausydamasis jų pasakojimų, supratau –tai tikri savo profesijos riteriai. Praėjo dveji metai, bet nė kiek neabejoju, kad jie ir dabar priešakinėse linijose. Kurioje šalyje tas frontas bebūtų“, – sako A. Baltėnas.   

Gydytojai Mindaugas Pranevičius ir Aurimas Knepa. Niujorkas ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Aurimas: Aš Amerikoje pradėjau dairytis darbo 2000-aisiais, o nuo 2002 m. jau dirbau pagal savo specializacijas. Po to dar pabaigiau mokslus ir 2008-aisiais tapau anesteziologu Jacobi ligoninėje (Jacobi Medical Center) Niujorke, aukščiausio lygio traumų centre.

Mindaugas: Aš pradėjau gal kiek anksčiau, bet panašiai. Atvažiavęs iš Lietuvos, Niujorke baigiau rezidentūrą, dirbau Brukline, Manhetene, Kvynse, o dabar – čia.

Aurimas: Dar Mindaugas nepasakė, kad prieš pradėdamas dirbti, jis išlaikė keturių skirtingų specializacijų egzaminus. Tad dabar vertinamas kaip aukščiausio lygio specialistas: dirba su skausmo problemomis ir kaip anesteziologas, dar miego problemas gydo ir vaikų ligas.

Mes – labai vertinami specialistai. Nesame tik chirurgų pagalbininkai: padedame ir operacijas daryti, ir po jų gydyti ligonius. Net ir moka mums daugiau nei chirurgams.

Kasdien  į mus kreipiasi ir iš kitų ligoninių: rašo laiškus, kviečia pereiti dirbti, siūlo pagreitintai įforminti licencijas. Nežinau, kiek Mindaugas tokių pasiūlymų gauna, matyt, šimtus, nes ir aš jau nebežinau, kaip jų atsikratyti. Tik iš Lietuvos jokių kvietimų…

Mindaugas: Ten gal kitokia sistema… Kai mes Kaune baigėme mokslus, buvo viena sistema, o dabar licencijavimo tvarka pasikeitusi. Net nežinau, ar Lietuvoje pripažintų mūsų kvalifikacijas…

Aurimas: Amerikos diplomas pripažįstamas bet kurioje Europos šalyje, ir Lietuva nėra išimtis. Iš Amerikos gali į bet kokią šalį važiuoti, tik reikia kalbos egzaminą išsilaikyti.

Mindaugas: Daug profesorių iš Airijos ir Anglijos atvažiuodavo čia stažuotis ( per fellowship programas), kad pereitų vadinamąją Amerikos mokyklą, t. y. pakeltų kvalifikaciją. Nes visur sava specifika.

Aurimas: Visas pasaulis čia važiuoja baigti mokslų. Visi, kas sugeba išleisti savo vaikus, turi proto ir pinigų, siunčia juos čia. Anglijoje yra tik kelios aukštesnio lygio mokyklos, šiaip viskas čia.

Mindaugas: Toks paradoksas: Amerikoje geriausia medicina, bet mažiausiai padengiamos gydymo išlaidos. Žinoma, yra didelių kontrastų. Bendras medicinos lygis galbūt čia ir nėra toks geras, kaip atskirose Europos šalyse, bet parengimas ir pačios geriausios klinikos, aišku, yra čia.

Aurimas: Ameriką sudaro 51 valstija. Pagal Europos mastelius, viena valstija, pavyzdžiui, Kalifornija, prilygsta didžiulei valstybei. Ir toj pačioj valstijoj atskiros apskritys turi savo taisykles, savo įstatymus.

Mindaugas: Ir Amerikoje labai trūksta gydytojų. Tarkim, tradiciškai anestezija yra medicinos specializacija, bet ruošiama ir tarpinė specialistų grandis: jie nėra gydytojai, bet kartais užsiima gydymo praktika. Todėl dabar, užėjęs į kabinetą, gydytojo dažnai ten nerasi…

Aurimas: Net jeigu susilaužysi kaulus…

Mindaugas: Bus tik gydytojo asistentas arba seselė. Ir dabar mūsų ligoniai guli ant stalų, o mes šnekamės su jumis… Aišku, jais pasirūpinta, bet iš esmės gydytojas jau retai tiesiogiai dirba su žmogumi. Kai baigėme studijas Lietuvoje, gal taip ir buvo, bet čia tokio dalyko jau nėra.

Aurimas: Čia nėra gydytojų ir greitosios pagalbos tarnyboje… Iš tiesų, sunku rasti gydytoją, net jeigu labai rimtai sergi. Net jeigu pats esi gydytojas ir žinai, ko tau reikia.

Mindaugas: Čia gal sistemos trūkumas, ne gydytojų?

O su Lietuva, aišku, kontaktų yra. Bet jie daugiausia asmeniniai. Mano uošvis Vilniuje dar tebedirba anesteziologu, jis, man atrodo, vyriausias (amžiumi) Lietuvos anesteziologas. Lyg ir žada atvažiuoti…

Kažkiek yra ir profesinių kontaktų, nes mes dirbame ne tik su gydytojais, bet ir su biofizikais, inžinieriais. Kiek pavyksta, bendradarbiaujame. Žinoma, jeigu iš Lietuvos pusės būtų noras, ir jeigu būtų tokia galimybė, mes tikrai paaukotume laiko ir kiek galėdami padėtume – studentams, rezidentams ar gydytojams.

Gydytojai Mindaugas Pranevičius ir Aurimas Knepa. Niujorkas ǀ Arūno Baltėno nuotr.

Aurimas: Tais laikais, kai dar užsiėmiau mokslu, turėjome plačius ryšius su įvairiomis šalimis: nuo Amerikos iki Japonijos, Vokietijos, Danijos. Darydavome didžiulius mokslinius projektus. Dabar tų projektų nebesimato, bet būtų malonu vėl į juos įsitraukti.

Kol kas mes esame optimistai. Čia, Amerikoje, esi priverstas būti optimistu ir norėti palaikyti ryšį su Lietuva (nepaisant politinių įsitikinimų ar pan.). Bet tas optimizmas silpnėja, nes nėra susidomėjimo iš Lietuvos pusės. Ką jau darysi…

Gal reikėtų daugiau iniciatyvos iš abiejų pusių.

Mindaugas: Beje, Niujorko lietuvių gydytojų sąjungai jau 100 metų. Gal jau 102-eji. Nuo seno Niujorke dirbo lietuviai gydytojai, odontologai, farmacininkai. Dabartinis šios sąjungos pirmininkas – Petras Didžpinigaitis.

Buvome Amerikos lietuvių šokių šventėje Baltimorėje – ten visi prisimena lietuvį šeimos gydytoją, kuris gydė visus, nepaisydamas, ar žmogus turėjo draudimą, ar ne, turėjo pinigų, ar neturėjo. Visus asmeniškai apeidavo – nuo gimimo iki grabo lentos. Iki šiol legendas apie jį pasakoja.

Aurimas: Juokas juokais, bet, pavyzdžiui, išleisti vaiką į lietuvišką vasaros stovyklą jau yra problema. Mes jau ieškome pažinčių…

Mindaugas: Jeigu per dvi dienas neužsirašai – viskas. „Neringos“ stovykloje tik 14 namelių, o į ją ir iš Čikagos lietuviai atvažiuoja. Bet jau Amerikoje užaugusi jaunoji karta pranešimus skaito lietuvių kalba! Tad mes dar neatitrūkę….

Susiję:

Aurimas: Ir mes jau nebe šiaip paprasti užsieniečiai, mes kovotojai. Mindaugas turi tris dukras, aš – dvi, ir mes nepatenkinti mokyklomis, nepatenkinti nuolatiniu važinėjimu automobiliais, mokesčiais. Kiekvieną dieną galvoji, gal reikia pereiti į kitą darbą, gal išvažiuoti į kitą valstiją, gal kitą mokyklą vaikui surasti. Mano dukra eina į geriausią Naujojo Džersio (New Jersey) mokyklą, o aš sakau – ne, jūsų mokykla nėra geriausia, ji labai bloga. Mes kovojam, nors mūsų reikalavimai visai paprasti…

Mindaugas: Tai gal mūsų kartos bruožas… Nes vadinamoji millennium karta visai kitaip žiūri į vertybes. Nežinau, ar tai priklauso nuo šalies, gal nuo kartos, – sunku pasakyti.

Aurimas: Jaunimas sako – ko jūs tiek daug dirbate?

Mindaugas: Ir darbo etika… Sakyčiau, iš Europos čia atvažiuojančių darbo etika kitokia, negu amerikiečių.

Aurimas: Aš dirbu kokių 80 valandų per savaitę. Stengiuosi mažinti iki 70 valandų. Mindaugas turbūt dvigubai.

Mindaugas: Praeitą savaitę tik vieną naktį namuose nakvojau.

Aurimas: Čia niekas nekalba apie pietų pertraukas, ar apie ką… Čia vertinama tai, kaip tu dirbi.

Žmogui iš Europos tai šokiruojantis dalykas, jis, aišku, niekados su tokiomis sąlygomis nesutiks.

Taip, pinigai čia mokami dideli, bet jie gaunami už darbą. Čia suvažiuoja visas pasaulis, o kas neišsilaiko savo specialybėje ar savo profesijoje, eina dažyti namų, į statybas. Bet tokių darbų turbūt nereikia dirbti Amerikoje, tuomet geriau važiuoti namo…

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!