Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. gegužės 21 d. 20:34
Helmutas Šabasevičius. Lietuvos baletas prieš 20 metų: Piotr Čaikovskij „Spragtukas“

„Spragtukas“. Spragtukas Princas-Edvardas Smalakys | Michailo Raškovskio nuotr.

Visus baleto gerbėjus „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygą „Lietuvos baletas šiandien“, kurios ištraukomis sutiko pasidalinti ją išleidusi „Krantų redakcija“. Šeštajame įraše – Piotr Čaikovskij „Spragtukas“ (choreografas – Andrejus Melanjinas). Knygos medžiagą lydi teatro scenos akimirkas aktyviai fiksavusio Michailo Raškovskio fotografijos.

„Spragtukas“. Mari-Eglė Špokaitė, Princas-Edvardas Smalakys | Michailo Raškovskio nuotr.

Daugeliui baleto trupių įprastas kalėdinio repertuaro atributas – Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas“ – pirmą kartą parodytas 1892 metų gruodžio 6 dieną Marijos teatre. Lietuvos publika šio spektaklio sulaukė praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams – Pavelas Petrovas parengė „Spragtuko“ premjerą 1928 metų sausio 19 dienai. Dekoracijas sukūrė Barbora Didžiokienė, spektaklyje dalyvavo P. Petrovo studijos mokiniai, Snieguolių princesę šoko Olga Malėjinaitė, Princesę Dražė – Eugenija Žalinkevičaitė, Princą Karamelę – pats P. Petrovas. Šis spektaklis, skirtingai nei kiti klasikinio repertuaro kūriniai, nebuvo labai populiarus ir į baleto repertuarą sugrįžo tik 1963 metų gegužės 11 dieną. Statydamas „Spragtuką“, Bronius Kelbauskas sekė S. Kirovo operos ir baleto teatro pastatymu. Čia bene pirmą kartą pokario metais spektakliui pasitelktos Choreografijos mokyklos pajėgos. Aptariant generalinę repeticiją, buvo kalbama apie spektaklio šviežumą, neįprastumą, naujumą. Kadangi šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje nemažai buvo statoma baletų, kuriuose dominavo siužetas, veiksmas, daugelis įvertino B. Kelbausko ketinimus sugrąžinti į baleto teatrą grynąją choreografiją, paremtą sudėtingu klasikiniu šokiu. Spektakliui buvo paruoštos trys solistų poros: Mašą-Princesę šoko Leokadija Aškelovičiūtė, Pranutė Sargūnaitė, Genovaitė Samaitytė, Princą – Česlovas Žebrauskas, Henrikas Kunavičius, Viačeslavas Nikulajevas, mažąjį Mašos brolį – tuomet M. K. Čiurlionio vardu dar nevadintos mokyklos Choreografijos skyriaus mokinys Jonas Katakinas. Tarp kitų šiame spektaklyje dalyvavusių moksleivių randame ir Jelenos Švedaj, Rūtos Krugiškytės pavardes.

„Spragtukas“. Pirmas veiksmas | Michailo Raškovskio nuotr.

„Spragtukas“. Pirmas veiksmas. Pirmasis iš kairės – Droselmajeris-Vytautas Kudžma | Michailo Raškovskio nuotr.

„Spragtukas“. Mari-Rūta Jezerskytė, Spragtukas-Laimutė Petersonaitė | Michailo Raškovskio nuotr.

„Spragtukas“. Mari-Olga Konošenko, Princas-Nerijus Juška | Michailo Raškovskio nuotr.

1973 metų kovo 24 dieną įvyko dar viena „Spragtuko“ premjera, kurią parengė choreografas Elegijus Bukaitis ir dailininkė Regina Songailaitė. Tai buvo paskutinis baleto pastatymas senajame teatre. Jau spektaklio libretas liudija visiškai kitokį choreografo požiūrį į baleto meną – čia nėra nuoseklaus pasakojimo, veikiau trumpais sakiniais apibūdinami choreografiniai epizodai. Spektaklis buvo repetuojamas daugiau nei metus, visa choreografija buvo originali, išskyrus Snaigių šokį, kurį E. Bukaitis redagavo pagal choreografo Vasilijaus Vainoneno pastatymą. Dailininkė R. Songailaitė, norėdama sukurti šventišką, žėrintį spektaklį, sumanė dekoracijoms panaudoti labai daug sidabro – ketinta pasitelkti įvairų apšvietimą, o „sidabras labai priima šviesas“. Pats choreografas sakė kuriąs „klasišką choreografiją rokoko stiliumi“. E. Bukaitis nekūrė tradicinės vaikiškos pasakos – pats sakė, kad veikalas skiriamas ir vaikams, ir suaugusiems. Spektaklyje pavyko sukurti dramatiškai įtaigų veiksmą, nors atskiroms scenoms – ypač finalui – pristigo aiškumo. Labai įdomiai buvo pateiktas Droselmajerio vaidmuo – daugelis, aptardami spektaklį, pabrėžė įspūdingą Voldemaro Chlebinsko pasirodymą. Apskritai peržiūrą aptariant užsiminta, kad artistai nepasitikėjo tokiu E. Bukaičio sprendimu, tačiau po premjeros pakeitė savo nuomonę ir džiaugėsi „geru spektakliu“.

„Spragtukas“. Pirmojo veiksmo antrasis paveikslas. Mari-Irina Tsymbal, Pelių karalius-Aleksandras Molodovas | Michailo Raškovskio nuotr.

„Spragtukas“. Antras veiksmas | Michailo Raškovskio nuotr.

„Spragtukas“. Mari-Živilė Baikštytė, Droselmajeris-Voldemaras Chlebinskas | Michailo Raškovskio nuotr.

Daugiau kaip po dešimties metų „Spragtuką“ atnaujino Vytautas Brazdylis (premjera – 1987 m. gruodžio 30 d., dailininkas Algis Kariniauskas). Kaip kituose jo statyto klasikinio repertuaro spektakliuose, taip ir čia choreografas libretui suteikė daugiaprasmiško neapibrėžtumo, vengdamas klasikiniuose baletuose dažno tiesmuko primityvumo. Nors iki galo spektaklį parengti pristigo laiko (taip ir nebuvo pastatytas garsusis Piemenėlių šokis), choreografas sukūrė įdomių epizodų – išsiskyrė pirmojo veiksmo Štalbaumų svečių atsisveikinimo šokis, Princo ir Mari duetai, Mari variacija, antrojo veiksmo Ispanų šokis.

1996 metais originalų „Spragtuką“ sukūrė Andrejus Melanjinas, pateikdamas savą Mariaus Petipa libreto redakciją ir naują choreografiją (spektaklio premjera – vasario 23 dieną, dekoracijas sukūrė Rafailas Volskis, kostiumus – Viktoras Volskis). Pirmasis A. Melanjino pastatyto „Spragtuko“ veiksmas gana vieningas, jo šokiai nepastebimai jungiasi vienas su kitu, kuria linksmo kalėdinio šurmulio nuotaiką. Įdomus antrojo veiksmo antrasis paveikslas, Mari sapno pradžia – čia pavyko sukurti muzikalią Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno nuotaikos parafrazę: apšvietimas, išradinga sceninių elementų kompozicija paryškina paradoksalų didelio ir mažo pasaulio kontrastą – tarp mažytės Spragtuko figūrėlės ir didžiulio būgno besiblaškanti Mari tarytum praranda realios erdvės pojūtį. Iš atskirų choreografinių epizodų gerą įspūdį palieka antrojo veiksmo Adagio bei Mari variacija, Rytiečių šokis, Arlekino ir Kolombinos duetas.

„Spragtukas“. Mari-Živilė Baikštytė, Princas-Mindaugas Baužys | Michailo Raškovskio nuotr.

Choreografas įžvalgiai parinko solistus – spektaklio premjerose šoko Eglė Špokaitė ir Edvardas Smalakys bei Rūta Jezerskytė ir Mindaugas Baužys; artistai padėjo baletmeisteriui priartėti prie užsibrėžto tikslo. Nors Princo charakteristika nėra itin apgalvota, E. Smalakys ir M. Baužys padaro viską, kad šio personažo piešinys maksimaliai išryškėtų. Skirtingos ir savaip patrauklios Mari: R. Jezerskytė žavi kuklia, santūria, mergaitiška vaidyba, jaudinančiu svajonės trapumo pojūčiu, o E. Špokaitė įtaigiai kuria savo heroję kaip svajingą, iš viso spektaklio veikėjų išsiskiriančią būtybę, kurios reginiai susiję su jos individualistinėmis būsenomis. Droselmajerį šoka Vytautas Kudžma ir Voldemaras Chlebinskas, mechanišką ir kartu jautrų Spragtuką-Lėlę bei judrų ir landų Peliuką – Laima Petersonaitė.

Pastaraisiais metais „Spragtuke“ debiutavo naujų šokėjų – šiltą, nuotaikingą Mari vaidmenį paruošė Živilė Baikštytė, vėliau – Olga Konošenko, Irina Tsymbal, Spragtuko Princo – Aurimas Paulauskas, Nerijus Juška.

Ištrauka iš knygos „Lietuvos baletas šiandien“, Krantų redakcija, 2000 (redagavo Nijolė Kvaraciejūtė)

Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!