Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. gegužės 28 d. 20:02
Helmutas Šabasevičius. Lietuvos baletas prieš 20 metų: „Venecijos karnavalas“

„Venecijos karnavalas“. Arlekinas-Igoris Zaripovas | Michailo Raškovskio nuotr.

Visus baleto gerbėjus „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygą „Lietuvos baletas šiandien“, kurios ištraukomis sutiko pasidalinti ją išleidusi „Krantų redakcija“. Septintajame įraše – Léo Delibes, Riccardo Drigo, Cesare Pugni, Niccolo Paganini etc. „Venecijos karnavalas“ (choreografas – Andrejus Melanjinas). Knygos medžiagą lydi teatro scenos akimirkas aktyviai fiksavusio Michailo Raškovskio fotografijos.

„Venecijos karnavalas“. Antrojo veiksmo scena, centre – Silvija-Aušra Gineitytė | Michailo Raškovskio nuotr.

„Venecijos karnavalas“. Liucija-Asta Bazevičiūtė, Marko-Aurimas Paulauskas | Michailo Raškovskio nuotr.

„Venecijos karnavalas“. Liucija-Rūta Jezerskytė, Marko-Mindaugas Baužys | Michailo Raškovskio nuotr.

„Venecijos karnavalas“. Liucijos draugė-Miki Hamanaka | Michailo Raškovskio nuotr.

Baletas „Venecijos karnavalas“, kurio premjera įvyko 1999 metų kovo 25 dieną, yra antrasis maskviečio choreografo ir šokėjo Andrejaus Melanjino darbas Lietuvoje. Spektaklis sukurtas pagal dramaturgines senoviško baleto schemas – tai melodrama su siužetinėmis intrigomis, bandančiomis pagyvinti šokio spektaklio veiksmą. Iš įvairiausių muzikinių kūrinių sukomponuota „Venecijos karnavalo“ partitūra gana prieštaringa (panaudota bene aštuonių kompozitorių – tarp jų Léo Delibes’o, Riccardo Drigo, Cesare’s Pugni, Niccolo Paganini – muzika), jos kokybė ir dramatinis intensyvumas nevienodi, – bet tai pažįstami senųjų klasikinių baletų muzikinio fono bruožai.

Prologo ir dviejų veiksmų spektaklį sudaro smulkūs, skirtingos kokybės ir skirtingos stilistikos epizodai. Pirmajame veiksme greta plėtojamos dvi linijos: lyriška Liucijos ir Marko meilė bei plėšiko Džakopo ir kurtizanės Gazeldos piktavališki kėslai – su pastarąja linija supinamas Policijos kapitono bandymas sugauti Džakopą, Grafo užpuolimas ir Silvijos, kaip nusikaltimo liudininkės, persekiojimas.

„Venecijos karnavalas“. Kurtizanė-Kristina Kanišauskaitė | Michailo Raškovskio nuotr.

Labiausiai vykę duetai – pirmojo veiksmo Marko ir Liucijos scena, Džakopo ir Gazeldos epizodai – pasižymi sudėtinga šokio technika, patirties bei ištvermės reikalaujančiais pakėlimais ir prilaikymais ore, „slystančių“, su dailiojo čiuožimo estetika besisiejančių judesių efektais.

Paradinėje, divertismentinėje antrojo veiksmo struktūroje svarbiausią vietą užima iki mūsų dienų išlikęs Mariaus Petipa sukurtas nuostabusis Grand pas, – vien dėl jo verta šį baletą pasižiūrėti. Gana vykęs spektaklio finalas, – sentimentalus jo iliustratyvumas sugeba savaip sujaudinti. Marko ir mirusios Silvijos scena dūmų fone įtaigi, nes paprasta, o pats paskutinis epizodas patrauklus lengvai suvokiama potekste: Silvijos siela, galų gale atradusi savo mažąjį Marko, kyla viršun, o suaugęs Marko lieka su mylinčios Liucijos paguoda.

„Venecijos karnavalas“. Liucija-Rūta Jezerskytė, Marko-Mindaugas Baužys | Michailo Raškovskio nuotr.

„Venecijos karnavalas“. Antrojo veiksmo scena | Michailo Raškovskio nuotr.

„Venecijos karnavalas“. Pirmojo veiksmo scena, priekyje – Tarnas-Elegijus Bukaitis | Michailo Raškovskio nuotr.

„Venecijos karnavalas“. Marko-Mindaugas Baužys | Michailo Raškovskio nuotr.

„Venecijos karnavale“ turi progos pasirodyti nemaža dalis baleto trupės artistų. Būtent atlikėjai kompensuoja spektaklio visumos trūkumus, ir tai pirmiausia yra pagrindinių solistų poros: Rūta Jezerskytė su Mindaugu Baužiu bei Asta Bazevičiūtė su Aurimu Paulausku (Liucija ir Marko). Šokio tikslumu, muzikalumu ir grakštumu akį traukia A. Bazevičiūtė, sukūrusi vientisą lyriškosios Liucijos paveikslą, jaudinantį paprastumu; „Venecijos karnavale“ dar kartą galima įsitikinti įvairiapusiu R. Jezerskytės talentu, savitu jos požiūriu į kuriamą personažą, šiltą, partnerišką, artistišką santykį su kitais veikėjais. Abi solistės spinduliuoja, šokdamos puikiąją Grand pas variaciją – kiekviena savaip šlifuodamos senosios choreografijos šedevrą ir be jokių techninių klaidų įveikdamos sudėtingo piešinio kodos sukinius. Liuciją šoka ir Irina Tsymbal, Marko – Nerijus Juška.

Ypač tvirtas ir raiškus M. Baužio šokis – jo artistinės frazuotės tikslios ir išradingos; elegantiška šokio forma vyrauja A. Paulausko kuriamame paveiksle – atkreipia dėmesį  aukšti, sklandūs jo šuoliai, laisva judesių sklaida.

„Venecijos karnavalas“. Džakopo-Aurelijus Daraškevičius, Silvija-Eglė Špokaitė | Michailo Raškovskio nuotr.

Ekspresyvųjį, dramatiškąjį savo talento puslapį vėl atskleidžia Eglė Špokaitė, skurdoką Silvijos choreografinį vaidmenį praturtindama gyvybingu artistiškumu, niuansuota rankų plastika, apgalvotomis vaidybos detalėmis. Silviją dramatiškai šoka Aušra Gineitytė, šį vaidmenį atlieka ir Rasa Taučiūtė. Įtikinamai vaidina bei gerai šoka Aurelijus Daraškevičius (Džakopo) ir Živilė Baikštytė (Kurtizanė). Įdomu stebėti, kaip pastaroji sugeba plėtoti partneryste pagrįstą vaidmens piešinį, – todėl tokios įtaigios Kurtizanės ir Policijos viršininko (Voldemaras Chlebinskas) bei Grafo (Vytautas Kudžma) scenos. Kurtizanę raiškiai šoka ir Kristina Kanišauskaitė.

Ištrauka iš knygos „Lietuvos baletas šiandien“, Krantų redakcija, 2000 (redagavo Nijolė Kvaraciejūtė)

Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!