Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 4 liepos d. 22:05
Helmutas Šabasevičius. Lietuvos baletas prieš 20 metų: „Don Kichotas“
„Lietuvos baletas šiandien“

„Don Kichotas“. Kitrė-Loreta Bartusevičiūtė pirmajame veiksme | Michailo Raškovskio nuotr.

Visus baleto gerbėjus „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygą „Lietuvos baletas šiandien“, kurios ištraukomis sutiko pasidalinti ją išleidusi „Krantų redakcija“. Vienuoliktame įraše – Ludwigo Minkuso „Don Kichotas“ (choreografas – Aleksandr Gorskij, baletmeisteris statytojas – Vladimir Vasiljev). Knygos medžiagą lydi teatro scenos akimirkas aktyviai fiksavusio Michailo Raškovskio fotografijos.

Ludwigo Minkaus baletą „Don Kichotas“ pirmasis pastatė Marius Petipa Didžiajam teatrui Maskvoje (premjera – 1869 m. gruodžio 14 d.). 1871 metų lapkričio 9 dieną  M. Petipa pateikė naują šio baleto redakciją Marijos teatro Sankt Peterburge žiūrovams.

„Don Kichotas“. Bazilis-Mindaugas Baužys antrojo veiksmo antrajame paveiksle | Michailo Raškovskio nuotr.

Lietuvoje „Don Kichotą“ pirmoji pastatė Aleksandra Fiodorova – premjera įvyko 1936 metų spalio 31-ąją. Spektaklyje šoko Olga Malėjinaitė, Marija Juozapaitytė (Kitrė), Bronius Kelbauskas (Bazilis), Eugenija Žalinkevičaitė, Jadvyga Jovaišaitė (Gatvės šokėja). Puikias dekoracijas ir kostiumus sukūrė dailininkas Liudas Truikys.

Šį baletą atnaujino Bronius Kelbauskas; 1941 metų kovo 21 dienos premjeriniame spektaklyje jis šoko Bazilį su M. Juozapaityte-Kitre, o vėliau pagrindiniai vaidmenys buvo patikėti Tamarai Sventickaitei ir Vytautui Aukščiūnui; Gatvės šokėją kūrė J. Jovaišaitė. 1946 metų vasario 22 dieną vėl atnaujinto spektaklio premjeroje šoko tie patys artistai, o Driadžių valdovės vaidmenį buvo parengusi Aliodija Ruzgaitė.

„Don Kichotas“. Mersedes-Eglė Špokaitė antrajame veiksme | Michailo Raškovskio nuotr.

1954 metais „Don Kichotą“ pastatė Vytautas Grivickas (premjera –spalio 17 d., dailininkė – R. Songailaitė). Choreografui rūpėjo „suveržti“ kūrinio dramaturgiją, motyvuoti iš esmės divertismentinio pobūdžio spektaklio veiksmo logiką. Pakoregavęs libretą, V. Grivickas suteikė jam daugiau dinamikos, nors šalutinių veikėjų linijos dar labiau supainiojo ir taip nenuoseklų baleto turinį. Daugiausia choreografas pakeitė paskutinįjį baleto paveikslą, kuriame dabartinėse baleto redakcijose vyksta tik Kitrės ir Bazilio sutuoktuvės. Vietoj šio divertismento V. Grivickas mėgino sukurti intriguojantį „apgaulės spektaklį“, kuriame Kitrė turi vaidinti Dulsinėją, o Bazilis – Mėnulio riterį. Pralaimėjęs kovą su Mėnulio riteriu, Don Kichotas atsisako riterystės ir iškeliauja namo. Vyresnioji baleto artistų karta šiame spektaklyje kūrė miminius vaidmenis: B. Kelbauskas – Don Kichotą, J. Jovaišaitė – Dulsinėją; pagrindinius vaidmenis šoko Regina Grigorovaitė, Tamara Sventickaitė, Ada Tumalevičiūtė, Aliodija Ruzgaitė (Kitrė ir Gatvės šokėja), Henrikas Banys, Henrikas Kunavičius (Bazilis), Regina Jamontaitė (Gatvės šokėja). Panašiai V. Grivickas „Don Kichotą“ pastatė ir 1968-aisiais, tik čia ir choreografija, ir scenovaizdis kiek sąlygiškesni. Šiame spektaklyje Kitrę šoko Leokadija Aškelovičiūtė, Pranutė Sargūnaitė, Svetlana Masaniova, Bazilį – Vytautas Kudžma, Raimundas Minderis, Gatvės šokėją – Jolanta Biliūnaitė, Gražina Žvikaitė, Lidija Šulga, Elena Švedaj.

„Don Kichotas“. Mersedes-Aušra Gineitytė su Espada-Raimundu Maskaliūnu pirmajame veiksme | Michailo Raškovskio nuotr.

Naujuose operos ir baleto teatro rūmuose „Don Kichotą“ statė Vytautas Brazdylis (premjera – 1978 m. kovo 16 d., dailininkas – Henrikas Ciparis). Nors šio spektaklio choreografija buvo sukurta remiantis Aleksandro Gorskio redakcija, V. Brazdylis pastebimai siekė sušvelninti dramaturginius senojo baleto netolygumus, traktuoti spektaklį kaip savaimingą choreografinę vertybę. Statydamas šį klasikinio repertuaro baletą, choreografas vengė buitiškumo ir natūralizmo – šiek tiek papildė libretą, stengėsi veiksmui suteikti tam tikro romantiškumo. Įdomus sprendimas buvo prologe sukurtas Don Kichoto vaizduotėje regimas „riterių romano“ epizodas-vizija, iškilusi Don Kichotui beskaitant: antrame scenos plane, už tiulinės uždangos, ant pakylėtos plokštumos buvo vaizduojama stilizuota menamos širdies damos pagrobimo scena. Miesto aikštėje taip pat vengta tradicinio buitiškumo – į sceną nutarta nebevesti gyvo arklio, pasitenkinti tik butaforinio asilo, kurį mėgina į aikštę įtempti Sanča Pansa, galva. Scenografinis „Don Kichoto“ sprendimas – stilizuotos grafiškos formos, naudojant ispaniškai mauriškos architektūros motyvus. Vėjo malūnų scena buvo komponuojama pasitelkiant apšvietimo efektus. Projekcijomis buvo kuriama tai priartėjančių, tai nutolstančių malūnų siluetų iliuzija. Šiame spektaklyje dalyvavo nemažai talentingų to meto baleto šokėjų – Kitrę šoko Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, Nina Antonova, Rūta Krugiškytė, Bazilį – Vytautas Kudžma, Jonas Katakinas, Aleksandras Semionovas; įspūdingai pasirodė Voldemaro Chlebinsko-Espados ir tuomet antrąjį sezoną teatre dirbančios Loretos Bartusevičiūtės-Gatvės šokėjos duetas; Gatvės šokėją aistringai šoko Vijolė Parutytė, paskui šį vaidmenį parengė Aušra Gineitytė. Kiek vėliau įsimenantį Kitrės ir Bazilio duetą sukūrė Nelė Beredina ir Petras Skirmantas.

„Don Kichotas“. Driadžių valdovė-Olga Konošenko. Pirmojo veiksmo trečiasis paveikslas | Michailo Raškovskio nuotr.

1994 metų pabaigoje „Don Kichotą“ pagal Aleksandro Gorskio choreografiją atnaujino garsus rusų baleto šokėjas Vladimiras Vasiljevas (spektaklio premjera įvyko gruodžio 29 dieną, scenografijos ir kostiumų autoriai – rusų dailininkai broliai Viktoras ir Rafailas Volskiai). V. Vasiljevas redagavo libretą kiek perkomponuodamas autentiško varianto paveikslų seką. Baleto prologe Don Kichoto bibliotekoje žaidžia Bazilis ir Kitrė, o Kitrė padovanoja Don Kichotui raudoną skarelę, kuri tarsi tampa jo ištikimybės širdies damai Kitrei-Dulsinėjai ženklu. Pagrindinių herojų pristatymas prologe viso baleto siužetą daro kompaktiškesnį, nuoseklesnį, tačiau to didelio jaudulio, kuris jaučiamas pirmajame paveiksle Kitrei pasirodžius, nelieka.

Spektaklyje labai daug puikių šokėjų darbų. Kitrę temperamentingai šoko Loreta Bartusevičiūtė; nuo pat premjeros iki šių dienų grakščiu, ekspresyviu šokiu, lanksčia, natūralia vaidyba, nuosekliais technikos ir artistiškumo junginiais žiūrovus stebina Eglės Špokaitės Kitrė. Nuotaikingas jau pirmasis jos pasirodymas miesto aikštėje – lengvi, aukšti šuoliai, greiti, tikslūs sukiniai pastebimai įkaitina spektaklio atmosferą. Scenose su Baziliu E. Špokaitė atranda įtaigių detalių rodydama apsimestinę panieką į pasimatymą pavėlavusiam bičiuliui – kaip žavingai vėduokle ji nuvalo nuo savo kaklo Bazilio atsiprašymo bučinio pėdsakus!.. Puiki E. Špokaitės variacija su tambūrinu, – tiesiog gaila, kad mūsų teatruose nebėra tradicijos bisuoti, nes, atrodo, galėtum be galo gėrėtis lanksčiais, ugningais balerinos šuoliais bei fantastiško tempo sukiniais. Sapno epizode vitališka šokėjos energija virsta grakščiais, tiksliais įsivaizduojamos Dulsinėjos judesiais, kaustančiais dėmesį stilingumu ir elegancija. „Grand Pas“ variacija bei finalas savotiškai susumuoja realios Kitrės ir įsivaizduojamos Dulsinėjos savybes – balerina kuria energingą, gyvybės kupiną ir iškilnų triumfuojančios merginos paveikslą iš subtilių variacijos efektų, grakštaus ir energingo vėduoklės plazdėjimo bei ryžtingų, stabilių 32 fouette. Ne mažiau įtaigus ir E. Špokaitės kuriamas Mersedes šokėjos vaidmuo. Gyva, šmaikščia vaidyba, ryškiu technišku šokiu daro įspūdį ir Kristinos Kanišauskaitės Kitrė.

„Don Kichotas“. Espada-Aurelijus Daraškevičius pirmajame veiksme | Michailo Raškovskio nuotr.

„Don Kichotas“. Pirmojo veiksmo antrasis paveikslas | Michailo Raškovskio nuotr.

„Don Kichotas“. Driadžių valdovė-Asta Bazevičiūtė. Pirmojo veiksmo trečiasis paveikslas | Michailo Raškovskio nuotr.

„Don Kichotas“. Kitrė-Eglė Špokaitė pirmajame veiksme | Michailo Raškovskio nuotr.

Greta Kitrės patraukliausia „Don Kichoto“ herojė – Aušros Gineitytės Mersedes. Talentingai jos šokami dramatiški, emociškai turtingi solo epizodai „Vėjo malūnų“ ir „Tavernos“ paveiksluose; pirmasis persmelktas sunkiai nusakomo ilgesio, savotiškos gyvenimo išminties, o drauge – ekspresyvios melancholijos, stilizuojančios čigonišką, klajoklišką požiūrį į save ir savo likimą; antrasis – plastiškai efektingas, aistringas ir lankstus.

Mindaugui Baužiui Bazilio laukti teko trejus metus – ruošęsis 1995 metų premjerai, dėl įvairiausių priežasčių šį vaidmenį galutinai parengė 1998-aisiais (pirmąjį kartą šoko su Vilniuje dirbančia japonų artiste Miki Hamanaka), nors atskiruose koncertuose ar konkursuose jis yra šokęs „Don Kichoto“ duetus bei variacijas. Neabejotina, kad M. Baužys – ryškiausias savosios kartos Bazilis: ideali išvaizda, artistiniai gabumai šiame vaidmenyje gražiai dera su vyriška, santūria ir drauge virtuoziška jo šokio maniera. Iš karto sudomina gyvas Mindaugo Baužio personažas, kurio šokio elegancija tikslingai pabrėžiama žanrinėmis energingo ir šmaikštaus barzdaskučio elgsenos detalėmis. Ypač efektingos paskutiniajame veiksme „pas de deux“ variacija ir koda, tvinkčiojančios uždegančia energija, žavinčios tobulomis plastinėmis formomis.

Espados vaidmenį atlieka Raimundas Maskaliūnas, Aurelijus Daraškevičius, Driadžių valdovę šoka Asta Bazevičiūtė, Olga Konošenko. Spektaklyje yra daug charakterinių ir klasikinių epizodų, kuriuose žiūrovas išvysta visus talentingus Vilniaus baleto trupės solistus.

Ištrauka iš knygos „Lietuvos baletas šiandien“, Krantų redakcija, 2000 (redagavo Nijolė Kvaraciejūtė)

Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.

Iki akcijos pabaigos

liko XX dienų / dienos / diena

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!