Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 11 rugpjūčio d. 10:56
Helmutas Šabasevičius. Lietuvos baletas prieš 20 metų: „Eglė žalčių karalienė“
„Lietuvos baletas šiandien“

„Eglė žalčių karalienė“. Trečiojo veiksmo finalas | Michailo Raškovskio nuotr.

Visus baleto gerbėjus „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygą „Lietuvos baletas šiandien“, kurios ištraukomis sutiko pasidalinti ją išleidusi „Krantų redakcija“. Tryliktame įraše – Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“ (choreografas – Egidijus Domeika). Knygos medžiagą lydi teatro scenos akimirkas aktyviai fiksavusio Michailo Raškovskio fotografijos.

Pats ryškiausias lietuviškos baletinės muzikos pavyzdys – Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“. Pirmasis šį baletą pastatė Vytautas Grivickas, scenografiją sukūrė dailininkas Juozas Jankus; premjera Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre įvyko 1960 metų gegužės 14 dieną. Šiame spektaklyje, kuriam libretą parašė pats kompozitorius, gausu apibendrintų dramatinių epizodų, savitai susietų su lietuvių liaudies pasakos siužetu. Juos choreografas paryškino išradingomis režisūrinėmis detalėmis bei duetiniu šokiu, taip pat choreografinėmis mizanscenomis – kuodelio verpimo, kurpių avėjimo epizodais, kuriuose greta vaidybos buvo įvesti ir šokio elementai. Eglę šiame V. Grivicko pastatyme šoko Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamara Sventickaitė, vėliau – Gražina Žvikaitė, Žilviną – Česlovas Žebrauskas, Henrikas Kunavičius, Drebulytę – Irena Kalvaitytė ir Leokadija Aškelovičiūtė, Raganą – Aliodija Ruzgaitė. Po penketo metų L. Aškelovičiūtė ir Raimundas Minderis atliko pagrindinius Eglės ir Žilvino vaidmenis V. Grivicko kartu su Algimantu Mockumi sukurtame pirmajame ir kol kas vieninteliame lietuviškame filme-balete „Eglė žalčių karalienė“ (1965). Šioje juostoje drauge su kostiumų dailininke Dalia Mataitiene baletmeisteriui pavyko sukurti įsimenantį, natūralizmui tolimą pasakos įvaizdį.

„Eglė žalčių karalienė“. Antrojo veiksmo scena | Michailo Raškovskio nuotr.

„Eglė žalčių karalienė“. Pirmojo veiksmo scena | Michailo Raškovskio nuotr.

„Eglė žalčių karalienė“. Eglė-Olga Konošenko ir Žilvinas-Aleksandras Molodovas | Michailo Raškovskio nuotr.

Lietuvių baleto istorijai reikšmingas ir Elegijaus Bukaičio pastatytas originalus „Eglės žalčių karalienės“ variantas  (premjera – 1976 m. birželio 12 d.). Dailininkas Rimtautas Gibavičius kardinaliai pakeitė spektaklio vaizdą, o choreografas – plastiką. Nei scenovaizdžiuose, nei choreografijoje nebeliko nieko etnografiško ar iliustratyvaus, o kostiumai neteko įprastinių baleto drabužio formų: buvo šokama vien su spalvotais triko. Choreografui pavyko pastatyti baletą be jokios buitinės traktuotės, atmetant pasaką-tragediją iliustruojančią režisūrą: visa buvo pabrėžiama per ryškias, skulptūriškas, įdomaus silueto choreografines pozas, muzikalius duetus, kuriems sušokti taip pat reikėjo nepriekaištingo techninio artistų pasirengimo ir gražių, baletiškai idealių kūno linijų. Šiame spektaklyje Eglę šoko Nina Antonova, Svetlana Masaniova, Žilviną – Raimundas Minderis, Jonas Katakinas.

O 1995 metų pradžioje Lietuvos operos ir baleto teatro baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova Eduardo Balsio „Eglę žalčių karalienę“ prikalbino statyti Egidijų Domeiką. Sudėtingas trijų veiksmų baletas iš sunkią traumą prieš porą metų patyrusio ir dešinės kojos netekusio choreografo pareikalavo nežmoniškų pastangų.

E. Domeikos sukurtos „Eglės žalčių karalienės“ premjera įvyko 1995 metų birželio 15 dieną. Spektaklis pasisekė, jis tebešokamas ir dabar. Lietuvių liaudies pasaka paremtas libretas buvo šiek tiek redaguotas, ir tai leido kurti nuoseklų choreografinį pasakojimą, kuriam E. Domeika pasirinko klasikinio šokio kalbą, retsykiais pagyvindamas ją originaliu siluetu, poza, judesiu. E. Balsio muzika skatino kurti ne tik šokio, bet ir teatro spektaklį, kuriame svarbi buvo personažų, visų pirma Eglės, vidinė drama. Techniniu požiūriu tai sudėtinga partija, reikalaujanti geros sukinių technikos, iškalbingo gesto, aukšto, ryškaus šuolio, įtaigios veido išraiškų niuansuotės. Choreografas nenorėjo, kaip dažnai būna klasikiniame balete, vaidmenį skaidyti į atskirus šokio numerius, mėgino kurti nenutrūkstančią plastinę partijos liniją. Šis principas priartino iš esmės klasikinio baleto struktūra remiantis sukurtą veikalą prie modernesnės šokio plastikos spektaklių.

„Eglė žalčių karalienė“. Žaltys-Voldemaras Chlebinskas | Michailo Raškovskio nuotr.

„Eglė žalčių karalienė“. Eglė-Loreta Bartusevičiūtė, Motina-Ramunė Cechanavičiūtė, Tėvas-Vytautas Kudžma | Michailo Raškovskio nuotr.

Eglės vaidmenį iki pat savo sceninės karjeros pabaigos be dublerių šoko Loreta Bartusevičiūtė. Balerina su reta įtaiga kūrė nerūpestingos merginos, mylinčios žmonos ir kenčiančios motinos paveikslą. Tik gerokai vėliau, jau ketindama palikti sceną, L. Bartusevičiūtė Eglės vaidmenį padėjo sukurti jaunai baleto artistei Olgai Konošenko.

„Eglės žalčių karalienės“ scenografijos autorė – Dalia Mataitienė. Žavi dailininkės jaučiamas skulptūriškas kostiumo grožis, griežta jo forma, originalūs spalviniai deriniai. Muzikinę baleto nuotaiką taikliai papildo prologo, pirmojo ir trečiojo veiksmo uždangos – neįkyri, subtili spalva, konkreti ir kartu abstrahuota motyvo užuomina: audringa jūra, besileidžianti saulė, smėlio juosta… Ypač įspūdingas baleto finalas, kuriame su krintančių šydų ir apšvietimo pagalba sukurta įdomi plastinė Eglės ir jos vaikų virtimo medžiais metafora.

Ištrauka iš knygos „Lietuvos baletas šiandien“, Krantų redakcija, 2000 (redagavo Nijolė Kvaraciejūtė) 

Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.

Iki akcijos pabaigos

liko XX dienų / dienos / diena

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!