„Nesijaučiam toli“: meno eksperto padėjėja Nadežda Gric (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančia meno eksperto padėjėja Nadežda Gric.
Nadeda Grid: Iš Lietuvos išvykau 2011 metais, iškart į Paryžių. Lietuvoje dirbau teisininke, bet nors baigiau teisės studijas, nuo mažens mano aistra buvo menas. Tiek bakalauro, tiek magistro darbų temos buvo susiję su autorių teisėmis, Lietuvoje dirbau intelektinės nuosavybės srityje.
Kodėl išvykau? Norėjau pokyčių. Ilgainiui supratau, kad nematau savęs teisės srityje ir kad noriu kurti – fotografuoti. Dar prieš dvidešimt metų buvau nusipirkusi fotoaparatą – vieną, paskui kitą, dar vieną, ir labai įsitraukiau į tą veiklą.
Atvykusi į Paryžių išsyk bandžiau kažką fotografuoti, bet niekas manęs nepažinojo, klientų nebuvo, nelabai ir nutuokiau, kaip daryti verslą, tad pradėjau dirbti restorane padavėja. Tai buvo nelengvas periodas, ypač psichologiškai, nes supratau, kad galiu kur kas daugiau, bet kažkaip reikėjo užsikabinti. Tokia pradžia. Iš tiesų nelengva viską palikti: gerą darbą, butą, tėvus, katę, ir atsidurti svetimame mieste, kur pažįsti vos vieną kitą žmogų…
„Nesijaučiam toli“: meno eksperto padėjėja Nadežda Gric (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Po kiek laiko radau laisvai samdomos fotografės darbą kompanijoje Better Travel Photos, kuri siūlė fototurus ir fotosesijas Paryžiuje (fototurai – tai privačios fotografijos pamokos vaikštant po Paryžių). Tuo užsiėmiau penkerius metus. Šis darbas leido man palikti restoraną, tačiau jis buvo sezoninis: vasarą užsakymų daugiau, žiemą – mažiau, o reikėjo kažkaip išgyventi. Per tą laiką patobulėjau fotografijos srityje ir pramokau organizuoti verslą, atsirado klientų, pradėjau fotografuoti portretus, vestuves, muzikantus. Dirbau ir su žurnalistais iš Lietuvos – jiems reikėdavo žmogaus, galinčio nufotografuoti pašnekovą, o interviu pasidarydavo internetu. Bet ir šis darbas nebuvo pastovus.
Ieškodama papildomo uždarbio žiemos periodui užsirašiau į agentūrą, kuri ofisams ar įstaigoms rasdavo darbuotojų, galinčių pasitikti klientus. Man patiko darbo lankstumas – agentūra kur nors nukreipdavo dienai ar dviem. Taip atsidūriau Paryžiaus aukciono Drouot recepcijoje – iki tol niekada aukcione nebuvau buvusi ir tiksliai nežinojau, kaip jis veikia (Paryžiaus Drouot, kitaip nei Christie’s ar Sotheby’s, yra aukcionų namai su šešiolika salių, t. y. ten vienu metu gali vykti iki 16 skirtingų aukcionų). Iš pradžių buvo nelengva: įmetė ir plauk! Bet tą pačią dieną man leido pereiti sales, kuriose prieš aukcioną eksponuojami pardavimui skirti objektai, ir dieną ar dvi visi gali juos apžiūrinėti, paimti į rankas, pasiteirauti, kas domina. Tose salėse patekau į įspūdingą istorijos, meno ir praeities pasaulį, kuris man paliko labai stiprų įspūdį.
„Nesijaučiam toli“: meno eksperto padėjėja Nadežda Gric (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Tuo pat metu tęsiau darbą su fotografija, didžiąja savo aistra, ir kartais talkindavau aukciono recepcijoje. Po kurio laiko pradėjau savęs klausti, kur link aš judu, ką noriu veikti? Ar ir po penkerių metų norėsiu daryti tą patį, o po dešimties? Po ilgų apmąstymų supratau, kad būtent meno rinka yra sritis, kurioje galiu panaudoti savo teisinį išsilavinimą, kalbų mokėjimą (moku kelias kalbas), juos sieti su menu ir kažkiek su fotografija. Vėl nuėjau mokytis. Prie Paryžiaus aukciono yra mokykla, siūlanti vienerių metų programą ir ruošianti bendro profilio meno rinkos specialistus. Tai man puikiai tiko, nes būdama trisdešimties nebenorėjau ketverių metų bakalauro studijų. Tie metai buvo nuostabūs: mokiausi meno istorijos kartu su keturiasdešimt skirtingo amžiaus, skirtingų biografijų ir profesijų studentų, buvome nuolat apsupti įvairiausių amžių ir stilių meno kūrinių ir objektų, juos tyrinėjome ir vertinome. Buvo be galo įdomu.
Po mokslų reikėjo atlikti praktiką. Greitai susiradau praktikos vietą: kompaniją Tessier & Sarrou, kuri organizuoja aukcionus, atrenka jiems daiktus ir meno kūrinius, paruošia jų katalogus, darbus eksponuoja aukciono salėje ir galiausiai parduoda. O parduodama yra viskas: nuo paveikslų ir skulptūrų iki įvairių epochų baldų ir apyvokos reikmenų, nuo brangakmenių ir papuošalų iki kolekcinių automobilių, nuo meteoritų iki dinozaurų skeletų. Pusę metų ten stažavausi, o vakarais ir savaitgaliais fotografavau, tad darbo pakako.
Rengdami aukcionus dirbome su skirtingų sričių ekspertais, ir vienas iš jų – Marc Ottavi – man pasiūlė darbą. Jam patiko, kad jau turėjau nuovoką, kaip veikia aukcionas (buvau prisidėjusi prie jų ruošimo), ir kad moku kelias kalbas. Nekliuvo, kad esu užsienietė (Prancūzijoje meno rinkos sritis iki šiol yra gana uždara kitataučiams, bet situacija po truputį keičiasi), nes pakankamai gerai rašau ir kalbu prancūziškai. Iš pradžių jis mane pasamdė trims mėnesiams, vienam projektui, paskui pratęsė sutartį iki metų pabaigos, paskui – dar pusmečiui, ir dabar, po daugiau nei dvejų metų, vis dar dirbame kartu. Manau, kad man labai pasisekė.
„Nesijaučiam toli“: meno eksperto padejėja Nadežda Gric (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Marc Ottavi yra moderniosios tapybos ir skulptūros ekspertas, visą gyvenimą dirbęs su menu. Jo specializacija – periodas nuo XIX a. antrosios pusės iki šių dienų. Savo profesinį kelią pradėjo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, pirkdamas ir pardavinėdamas meno kūrinius, tačiau jau daugiau nei dvidešimt metų užsiima tik ekspertize. Šio eksperto kabinete yra fantastiška modernaus meno biblioteka, kurią jis puoselėja ir nuolat papildo, – vienas malonumas naudotis tokiu darbo įrankiu.
Mano darbas eksperto kabinete – dvejopas. Tai meno kūrinių aprašymas ir paruošimas aukcionams bei tiriamasis darbas. Šiuo metu dirbu su dviem dideliais projektais. Vienas jų – Paryžiuje gyvenusio turkų dailininko, Paryžiaus mokyklos atstovo Fikreto Moualla suvestinio kūrybos katalogo, t. y. visų darbų rinkinio, publikacija. Šio katalogo bendraautoriai – Marc Ottavi ir Kerem Topuz, šio dailininko kūrybos specialistas. Katalogui pasirodžius Marc Ottavi ir Kerem Topuz tapo pripažintais Fikreto Moualla kūrybos ekspertais, į juos kreipiamasi norint patvirtinti arba paneigti jo darbų autentiškumą, jie gali išduoti autentiškumo sertifikatus. Mano darbas šiame projekte buvo labiau techninis – surūšiuoti, susisteminti bei aprašyti virš 2500 kūrinių, su ekspertų pagalba atskirti tikrus darbus nuo falsifikatų (kurių meno rinkoje, deja, yra nemažai) ir su dizainerio pagalba juos sudėti į patogų naudoti katalogą. Daugiau nei 500 puslapių katalogas pasirodė 2019 metų rugsėjį, o ekspertai šiam darbui skyrė daugiau nei 20 metų.
Antrasis projektas – šiek tiek kitokio pobūdžio. Tai autentiškumo sertifikatų, kuriuos XX a. ispanų dailininko siurrealisto darbams išdavė tuo metu pripažinta šio dailininko specialistė, rinkinys. Projekto tikslas – iš naujo ištirti šių kūrinių autentiškumą, atrasti dokumentus ar kitus įrodymus, kad vienas ar kitas paveikslas tikrai yra jo ir kad jis tikrai egzistavo, nes falsifikacijų labai daug. Informacijos ieškau specializuotose bibliotekose, viešuose ir privačiuose archyvuose, istorinėse meno galerijose, aukcionų kataloguose… Tai ilgas ir kruopštus, tačiau be galo įdomus tiriamasis darbas.
Savo darbą labai mėgstu ir juo džiaugiuosi. Žinoma, ne visada jis paprastas, tačiau jaučiuosi pagaliau atradusi sritį, kurioje galiu pritaikyti įvairius savo gebėjimus ir kurioje noriu toliau tobulėti.
2019 11 02
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
